0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elizabeth Luanna Maier

  • Juodosios magijos specialistė
  • ***
  • 84
  • Lytis: Moteris
  • I run rivers in rain
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #60 Prieš 3 metus »
- Širdies formos meduoliai tinkami ne tik Kalėdoms, - mirktelėjo Firielei ir nerūpestingai mestelėjo žvilgsnį link baro. Nebuvo panašu, kad kas nors ten būtų siūlęs užkandžių - atrodė, kad visiems  paskutiniojo datos skaitmens pakeitimo šventė tėra proga nusigerti iki žemės graibymo. -  O tau ką, juoda nepatinka?
Pastebėjusi, kad pirmasis šio vakaro gėrimas jau eina į pabaigą, užsisakė dar vieną, vėliau gal ir dar porą. Jei jau šventi, tai bent jau kaip reikiant, ar ne? Draugės, regis, visai nesikuklino, sienų artumas nebeslėgė, ir pati Elizabeh netruko įsijausti į vakarėlio linksmybes, vieną koją užkeldama ant kitos ar mirktelėdama žaviam padavėjui, atskubančiam su nauja taure, sklidina mėgstamiausio kokteilio. Baltaplaukė nebuvo mėgėja apsvaigti, tai veikiau buvo tas vienas iš nedaugelio kartų, kai ji išgėrė ko nors rimtesnio. Ir dar tiek. Tačiau galvoti apie pasekmes jau buvo per vėlu, o ir dangus nusidažė gražiausiomis spalvomis, nepamiršdamas ir garso efektų. Taip ir sėdėjo susižavėjusi reginiu, kartkartėmis krūptelėdama dėl šaižesnio garso. Galiausiai prisgretino prie kompanionių, na, kad kas nepamanytų, jog tokios žavios damos švenčia ne kartu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elizabeth Luanna Maier »
glaciers melting in the dead of night
and the superstars sucked into the supermassive

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 140
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #61 Prieš 3 metus »
Vakarui slenkant tolyn, viena po kitos seko ir skirtingų gėralų pripildytos taurės. Danielė nė nepastebėjo, kai ėmė jų nebeskaičiuoti ir nebesukdama dėl nieko galvos atsipalaidavo taip, kaip nebuvo sau leidusi per daugelį metų. Tą akimirką jai buvo linksmą, neberūpėjo nė faktas, kad juo dvi su Firiele kokią kitą dieną vėl bandys išplėšti viena kitai gerkles dėl papildomai atskleisto vienintelio žodelio.
Šiaip ar taip, visus panašius priekaištus iš galvos nuplovė papildomi stiklai. Vietoj to sąmonę užpildė paryškėjusios šviesos, kvailionės ir iš kažkur atsklidę sproginėjimai. Danei prireikė kelių akimirkų, kol veik atsijungusių smegenų nervų pagalba suvokė, jog tai fejerverkai. Tikriausiai taip ir liko šiek tiek prasižiojusi, nustebinta dangumi šokančių liepsnų, drakonų ir kitokių pirotechnikos stebuklų.
- Dvylika! – susijaudinusi suplojo bei kiek apsiraminusi reikšmingai žvilgtelėjo į savo geriausią priešę. - Damos, jau dvylika. Firiele, galbūt pakaks tik akytėmis blizginti į tąjį vaikinuką? Dvylikta valanda metuose išmuš dar tris šimtus šešiasdešimt keturis kartus, bet ši yra ypatinga, - tikriausiai ne itin aiškiai suvėlė ir kumštelėjo merginai į ranką.

*

Neprisijungęs Reina Devynbalsė

  • IV kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #62 Prieš 1 metus »
Girgždėdamos kavinės durys prasivėrė, į vidų įžengė Reina. Jai į veidą plūstelėjo šilto oro gūsis, sušildydamas jos sustirusias galūnes. Mergaitės akys, vos matomos iš po kepurės ir iki nosies užtraukto šaliko, apžvelgė pustuštę kavinę. Pamačiusi laisvą staliuką prie lango, ji patraukė prie jo, laviruodama pro žmones. Nulakuotas medinio staliuko paviršius blizgėjo prie vidurdienio saulę. Numetusi kuprinę ant priešais esančios laisvos kėdės, Reina atsisėdo ir nusiėmė kepurę. Priėjus padavėjui, ji užsisakė puodelį karšto šokolado, išsitraukė knygą apie slibinus, kurią jai davė Bastijanas, ir patogiai įsitaisiusi ėmė skaityti. Įsitraukusi į knygą ji prarado laiko nuovoką, nė nežvilgtelėjo į pro šalį einančius burtininkus ir raganas.

Pamažu lauke temo. Kavinėje tvyravo jaukus kavos ir vanilės kvapas, lankytojų pokalbiai susimaišė į vientisą šurmulį, kuris suteikė keistos ramybės. Reina atsipalaidavo, o dienų dienas kamavęs galvos skausmas pamažu dingo. Mergaitė nusprendė, jog vis dėlto pasielgė teisingai, ateidama paskaityti į Kiauriąjį Katilą. Namus gaubė nemaloni tyla, o visi jos draugai atostogas leido pas tėvus ar kitose šalyse, todėl Reinai teko leisti laiką vienai. Kavinėje bent buvo kitų žmonių, todėl ji nesijautė tokia vieniša.

Staiga durys vėl atsidarė, pro jas įžengė tamsus merginos siluetas. Ji šiek tiek padvejojusi pasuko tiesiai prie baro. Reina trumpam pakėlė akis nuo knygos puslapių, sekdama naująją lankytoją žvilgsniu. Ji atrodė kažkur matyta, lyg būtų sena draugė ar kur nors daug kartų sutikta praeivė. Ilgiau paanalizavusi laisvai krentančius šviesiai rudus plaukus ir ant nosies esančius apvalius akinius, Reina pagaliau atpažino mergaitę. Tai buvo Levanda - mergaitė, su kuria Reina lankė mokyklą ir kelis būrelius pradinėje, prieš tampant burtininke. Nuo to laiko jos daugiau nesimatė, mat skyrėsi kursai ir tvarkaraščiai, o Levandos bendrajame koledžo kambaryje dažnai nematydavo. Reina pajuto norą prieiti ir pasisveikinti, galbūt paklausti, kaip jai sekasi, tačiau pabijojo. Gerai Levandos ji nepažinojo, tikriausiai mergina net nenorėjo su ja bendrauti.

Lyg pajutusi Reinos žvilgsnį, veriantį nugarą, Levanda staiga atsisuko ir pažvelgė tiesiai į ją. Merginos kelias sekundes stebėjo vena kitą, nesakydamos nė žodžio. Atrodė, Levanda atpažino Reiną, tačiau jos veidas liko neutralus, ji neparodė jokio noro prieiti. Nebuvo jokios šypsenos ar paprasto linktelėjimo. Nusivylusi Reina nusuko žvilgsnį atgal į knygą ir daugiau į Levandos pusę nebežiūrėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Reina Devynbalsė »
"Ar mirsiu metaforiškai, ar mirsiu iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra." - Haruki Murakami

*

Irish wolfhound

Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #63 Prieš 1 metus »
Susigūžusi ir nuo vėjo besimarkstydama Levanda dideliais žingsniais bandė aplenkti priešais einančią vyresnio amžiaus burtininkų porą, kurie, matyt, šiandien nusprendė apsipirkti ir garsiai ginčijosi į kokią krautuvę pirmiau užsuksią. Moteris emocingai gestikuliavo rankomis, vis rodydama į kalėdinėm dekoracijom padabintas vitrinas, o stambus vyras pėdino it vėžlys, visas surūgęs. Šaligatvis buvo itin siauras, tad šansai prasilenkti buvo labai menki, tačiau mergina jau nebejautė savo veido, vos galėjo krustelti nosies galiuką, ką jau kalbėti apie nuo šalčio pamėlusias rankas. Levanda, rizikuodama užsitraukti burtininkų rūstybę, nusprendė įžūliai prasibrauti pro vis dar besiginčijančią porelę. Vos stumtelėjo kojas velkantį burtininką, šis, žinoma, pradėjo kažką burbėti, tačiau Levandai tai buvo nė motais. Dideliais žingsniais ši atitolo, nuo priekaištaujančio vyro.
Galų gale priėjusi Kiaurą Katilą, pagaliau išsivadavo iš stingdančio šalčio. Užėjusi apsidairė, kavinė buvo pustuštė, prie keleto nedidelių apvalių staliukų tyliai šnabždėjosi įvairaus plauko burtininkai, buvo ir keli hogvartsiečiai. Užsisakiusi moliūgų sulčių atsigręžė, į ją spoksojo dvi žalsvos akys. Levanda greit nusuko žvilgsnį, vėl pradėjo dairytis į šalis. Tos akys buvo pažįstamos, tačiau ji nebuvo tikra ar verta prieiti ir sveikintis. Su Reina jau nebendravo velniaižin kiek laiko, abi turėjo savų draugų, savų rūpesčių. Skirtingi kursai iš vis atitolino merginas. O ir prisiminti senus laikus Levanda nebuvo nusiteikusi. Negana to, ją slėgė ir kitos bėdos. Jei prisės prie šviesiaplaukės trečiakursės, ši tikrai paklaus kaip jai sekasi, o Levanda tikrai nenorėjo apie tai diskutuoti.
Jos širdyje virė tikra jausmų makalynė. Viena jos dalis norėjo atsisėsti kuo toliau Reinos, susirangyti kėdėje ir paskęsti savo mintyse, o kita - pasisveikinti su Reina, smagiai pasišnekučiuoti ir pabėgti nuo visų tų rūpesčių. Levanda niekaip negalėjo apsispręsti. Šviesiaplaukė jau seniai buvo nusukusi akis ir toliau skaitė kažkokią knygą, o ji vis dar trypčiojo su savo moliūgų sultimis ir nežinojo kaip elgtis. Jau buvo pasukusi link kažkokio staliuko prie įėjimo durų, tačiau staiga, ten susėdo trys linksmai nusiteikę burtininkai. Klastuolė tai palaikė kažkokiu ženklų ir apsigręžusi dideliais žingsniais nupėdino link Reinos. Garsiai klestelėjusi ant kėdės pasisveikino, ši atrodė nustebusi, matyt, nesitikėjo, jog Levanda prisės prie jos.
- Tai... Seniai nesimatėm, - šiek tiek nejaukiai, vis dar sėdėdama ant kėdės krašto, pradėjo dialogą. Tikėjosi, jog pradėjus kalbėti pirmai, neteks atsakyti į Reinos klausimą: " Ką veiki?" ar " Kaip sekasi?" - probėkšmais pamatydavau tave Didžiojoje salėje, tačiau tu vis kažkur skubėdavai. Tai kaip tu laikaisi? Kas naujo? Beje, ką skaitai? Tikiuosi labai nesutrugdžiau...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Levanda Devyndarbė »

*

Neprisijungęs Reina Devynbalsė

  • IV kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #64 Prieš 1 metus »
Nepraėjus nei minutei nuo tada, kai Reina įbedė nosį į knygą, kėdė priešais ją šaižiai sucypė ir netrukus į ją klestelėjo Levanda. Nors sėdėjo atsipalaidavusi, pasirėmusi ranką ant kėdės atkaltės, tačiau veide matėsi nerimas. Reina tvirčiau suspaudė knygos viršelį, paslėpdama drebančias rankas po stalu. Ji nežinojo, kaip pradėti pokalbį, nes galvojo, jog Levanda neprieis.
- Sveika, - po kiek laiko tarė mergina, nužiūrėdama Reiną nuo galvos iki kojų. - Seniai nesimatėm.
- Taigi, - Reina linktelėjo, bandydama kuo nuoširdžiau nusišypsoti. Ji nenorėjo pasirodyti pasipiktinusi Levandos impulsyviu pasirodymu, bet pripažino sau, kad klastuolė šiek tiek ją gąsdino. Ne dėl to, jog būtų buvusi agresyvi ar galinga, bet dėl to, kad ji nežinojo, kaip su ja elgtis, mat Levandos veide nebuvo jokių jos mintis išduodančių emocijų.
- Probėgšmais pamatydavau tave Didžiojoje salėje, tačiau tu vis kažkur skubėdavai. Tai kaip tu laikaisi? Kas naujo? Beje, ką skaitai? Tikiuosi labai nesutrukdžiau...
- Ne ne, ką tu, - Reina nusijuokė ir pagaliau užvertė knygą, parodydama jos viršelį mergaitei, - Skaitau apie švedų ilgaragius, mano brolis kaip tik dabar mokosi juos dresiruoti, tai pasiūlė paskaityti ir man. O šiaip gyvenimas einasi gerai, per atostogas labai nuobodžiavau, kadangi nei namie, nei mokykloje nebuvo nė gyvos dvasios, o kompaniją palaikė tik knygos ir mano katė, Vėtra. Bet ryt jau prasideda mokslai, tai vėl turėsiu ką veikti, - Reina net nusipurtė, pagalvojusi apie visą krūvą herbologijos ir viralų namų darbų, kuriuos turės atlikti. Ji vėl pažvelgė į Levandą, jau jausdamasi šiek tiek laisviau, - O ką tu veikei per atostogas? Pasiruošusi grįžti į mokyklą?
"Ar mirsiu metaforiškai, ar mirsiu iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra." - Haruki Murakami

*

Neprisijungęs Levanda Devyndarbė

  • II kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Silence is the most powerful scream...
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #65 Prieš 1 metus »
Reina iš pat pradžių atrodė šiek tiek sutrikusi, matyt, tikrai nesitikėjo, jog Levanda ją taip užvers klausimais. Rudaplaukė šiek tiek sudvejojo, vieną akimirką jau norėjo atsistoti ir kuo skubiau mauti pro vos praviras kavinės duris, kad tik išvengtų gėdos ar nemalonios tylos. Tačiau Reinai pradėjus pasakoti apie skaitomą knygą, mergina nusiramino. Atrodė, jog jos pašnekovė tikrai nenuliūdo, pamačiusi šalia prisėdusią Levandą.
Trečiakursei išbėrus visą monologą, teko kalbėti Levandai:
- Taip, turėjau visai neblogas atostogas. Na, nepaisant to, jog kelias dienas praleidau pas perdėtai rūpestingą močiutę, kuri mane prišėrė savo kotletais, kurių, tiesą sakant, net mano šuo Neronas nenori ėsti. O ką jau kalbėti apie jos numegztą megztinį. Šiaip, jis būtų visai padorus, jei neniežtėtų viso kūno jį vilkint, o jo spalva nebūtų tokia ryškiai rožinė. Mano tėtis buvo grįžęs iš kažin kokio pasaulio galo, atrodė, gan laimingas, spėju laimėjo kokį kvidičo turnyrą. Deja, mama vis dar išvykus į tolimuosius rytus. Tai tiek.
Levanda jau buvo spėjusi išgerti visą gėralą, bet jo šilumą vis dar jautė. Lauke buvo aklina tamsa, laimei, blausią oranžinę šviesą skleidžiantys žibintai ir išpuoštos vitrinos nušvietė kelią. Rudaplaukė nužvelgė priešais esančios krautuvėlės vitriną. Didelė eglutė, papuošta stebuklingais judančiais žaisliukais ir imbieriniais meduoliais. Po eglute rikiavosi prabangiai atrodančios prekės, kurioms akivaizdu, buvo taikoma nemaža nuolaida. Krautuvės fasadą puošė girliandos su lemputėmis ir dideliais raudonais kaspinais. Atrodo, savininkas įdėjo nemažai darbo bandydamas prisivilioti klientų ir jam tai puikiai pavyko. Parduotuvėje buvo matyti krūva besisukiojančių klientų, o medines duris vis kažkas praverdavo.
- Oi, atleisk, - atsiprašė suvokusi, jog jau geras dešimt minučių bukai spoksojo į tą vitriną ir nieko nesakė pašnekovei, - manau, jau turėčiau eiti, per atostogas taip ir neprisėdau prie krūvos namų darbų, o jau temsta. Bet aš tave susirasiu pily ir dar pasikalbėsim. Buvo smagu susitikti. - Levanda, susirinkusi visus daiktus, nusišypsojo ir išlėkė iš "Kiauro katilo".
Pirmakursę apėmė keistas jausmas. Kas tai per jausmas, ji nežinojo. Jis nebuvo labai geras, tačiau ir blogas nebuvo. Buvo visai jaukus, bet kartu ir tolimas.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Tristan Cadogan

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 297
  • Lytis: Moteris
  • Everything sound better in metal.
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #66 Prieš 9 mėnesius »
 Keista buvo sugrįžti į miestą, kuriame buvo praleidusi 4 metus po Hogvartso baigimo. Taip pat keista kaip ir grįžti namo, į Belfastą. Tačiau Eimešvilė savo noru metė nusibodusį darbą Ministerijoje ir išvyko namo. Neturėjo jokių planų, jokių spėjimų ką veiks namuose. Grįžusi, šviesiaplaukė bandė dirbti tėčio turimoje įmonėje. Tačiau nei sėdėjimas prie įvairių dokumentų, tokių kaip žmonių užklausos, jų nusiskundimai ar pageidavimai, nei lazdelių gamybos proceso prižiūrėjimas nei pačių lazdelių testavimas jai netiko. Visa tai buvo ne jos. Taip du metai beveik nepastebėtai pralėkė. Susimąsčiusi moteris įėjo į Kiaurą Katilą. Štai ir tas, taip lauktas suaugusiojo gyvenimas. Nežinai kur eiti, kaip toliau gyventi. Tačiau Neptūnės veidą puošė šypsena. Ilgą laiką kamavusią depresiją ji nugalėjo su tėvų ir psichologų pagalba ir su naujomis svajonėmis, naujais įsitikinimais griebėsi į gyvenimą bandydama gyventi toliau.
  Atsisėdusi prie vienišo stalelio, esančio visai šalia lango, purpurinių plaukų savininkė apsižvalgė. Tai, kad Kiauras Katilas buvo beveik tuščias, neskaitant kelių jau spėjusių prisigerti žmogelių kitame baro kampe ir barmeno, kuris nepatenkintai pasižiūrėjo į naująjį lankytoją, buvusios teisėjos nei kiek nestebino. Mokslo metai Hogvartse ėjo į pabaigą. Daugelis tėvų ruošėsi tam sunkiam vasaros laikotarpiui, kurio metu reikės kažkuo užimti savo atžalas ir tikrai neturėjo laiko sėdėti ir gerti kavutę ar ko stipresnio bare.
  Nika akimirkai prisiminė savo gyvenimą čia, Londone. Jis nebuvo toks spalvingas kaip daugelio kitų bendraamžių, kurie baigę mokyklą leidžia savo galvoje pašvilpaut vėjui bent metus. Darbo nebijanti ir nenorėjusi Londono palikti 18-metė įsidarbino į Magijos Ministeriją. Dabar net keista buvo prisiminti, kad jai patiko dirbti su visais popieriais nedideliame kabinete. Tačiau viskas tai buvo praeityje. Dabar ji - Neptunika Eimešvilė pasibandys naujame amplua. Juk ne be reikalo ji grįžo į Londoną. Išsiuntusi užklausą į profesorės vietą Hogvartse, ji tiesiog privalėjo bent trumpam atvykti į Londoną ir aplankyti senus pažįstamus. Claudie, Fasiras, Persefonė, Vivien. Įdomu kaip jie gyvena? Šmestelėjo mintis galvoje. Išgėrusi vieną puodelį espresso, būsima profesorė (na, nepavyks Hogvartse, gal pavyks Biobetonse - prancūzų juk žino puikiai) paliko Kiaurą Katilą ir nuėjo savais keliais.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 306
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #67 Prieš 9 mėnesius »
- Vėl eisi į pasimatymą?- į kambarį atėjo Jasmine.- Tik nesakyk, jog vėl su kokiu žiobaru.
 - Džese, juk žinai, kad su žiobarais baigta po to karto,- tyliai atsakė Claudie, bandydama sugalvoti kuo apsirengti. Pusė spintos turinio buvo išversta ant jos lovos.- Ir ne, šį kartą į pasimatymą neisiu,- paneigė sesers klausimą.
 - Kaip čia taip? Tai kas šį kart?
 - Eisiu susitikti su Nojumi. Eriku,- neužtikrintai ištarė antrą vardą.- Amneta.
 - Ooo...- Clau matė nustebimą jaunesnės sesers veide. Ir pati buvo nustebusi, kai tik sužinojo.- Siūlyčiau tos raudonos nesidėti.
 Claudie linktelėjo.

 Sėdėjo prie lango ir stebėjo žmones, nenuleisdama akių nuo durų. Nežinojo ko reikėjo tikėtis, tačiau buvo smalsu. Ir tuo pačiu šiek tiek keista matyti ne švelnų Cukrinio Kiškučio interjerą. Į galvą lindo mintys, jog reikėjo apsirengti kaip nors kitaip. Ne tą pilką sijoną ir ne tą tamsiai mėlyną palaidinę, likusią iš darbo Ministerijoje laikų. Buvo gėda pripažinti, tačiau darbas su keksiukais keitė ją ne tik į ramesnę charakterio pusę, bet ir į plotį. Ką padarysi, galėjo norėt susitikt prieš porą metų, kai dar buvau gražesnė. Bet reikia kada susiimti. Man dar tik dvidešimt treji. Kas bus paskui? Siaubas kaip nelaukiu gimtadienio, o iki jo liko vos keletas dienų.
 Ruduo žadėjo ne tik gražius lapus, bet ir sąskaitas už šildymą. Juokinga pagalvojus, jog virtuvėje visuomet būna šilta, vasarą sunku pakęsti tą nuo orkaičių sklindantį karštį, tačiau žiemą Cukrinis Kiškutis gauna nemažą sąskaitą už šildymą. Bet jeigu būtų vėsiau, niekas žiemą čia neužsuktų.
 Niekaip nenorėjo pripažinti, jog verslui buvo ne pats geriausias laikotarpis. Kartais sėdėdavo naktimis, bandydama sugalvoti naujų receptų. O kartais - juos bandydama. Nieko gero dažniausiai neišeidavo. Bet į Ministeriją grįžti nenorėjo. Šitiek dirbo prie Cukrinio Kiškučio, jo atiduoti niekaip nenorėjo. O kaip ponia Herli, kiekvieną rytą ateinanti keksiukų su braškėmis? Turbūt netrukus apsiprastų, jog Hipogrifų gatvėje užsidarė dar viena, niekam neįdomi parduotuvėlė. Negi žmones taip stabdo tas posūkis už kelių gatvelių? Žiūrėdama tai pro langą, tai į duris, bandė sugalvoti kokią efektyvesnę reklamą.
 Nojus turėjo būti už ją vos metais vyresnis. Nors jos dėdė. Tėvo giminę gaubė daugybė keistenybių. Keistas gyvenimas, kaip žiobarams.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Claudie Amneta »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 117
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #68 Prieš 9 mėnesius »
  Beveik metus gyvenant Londone Nojus taip nieko gero ir nenuveikė. Darbo ministerijoje pasirodo buvo kur kas daugiau nei manyta anksčiau. Tačiau rudaplaukiui dar kažkaip užteko laiko gauti algą ne tik galeonais, bet ir svarais.
  Laisvu metu Erikas ne muses ganė, o buvo frilanseriu. Nors ir buvo grynakraujis, tačiau žiobarų gyvenimo būdą propagavo jo tėvai, tad pažintis su kompiuteriu ir telefonu įvyko dar Durmštrango laikais. Tad ir čia Amneta nesibaidė naudotis kompiuteriu būdamas namuose. Darbų būdavo įvairių. Nuo teksto vertimo lietuvių - anglų, rusų - anglų, norvegų - anglų, švedų - anglų ir atvirkščiai. Besimokant teko išmokti nemažai kalbų, jei jau norėjosi sutarti su bendrakursiais. O ten buvo įvairaus plauko. Su daugeliu buvo lengva susikalbėti angliškai ar rusiškai, kiti šių kalbų nepripažinę bendravo tik norvegų ar švedų kalbomis.
  Rudaplaukis pasižiūrėjo į save veidrodyje. Nors jau metus yra šalia giminaičių, tačiau nei karto nebuvo susitikęs su dukterėčiomis. Siuntė joms dovanas, rėmė jas tiek žiobariškais pinigais, tiek galeonais (pačiam juk pilnai užteko pragyvenimui nedidelės sumos). Buvo apsirengęs žiobariškai. Nematė prasmės gąsdinti žmones šmirinėjant su apsiaustu per Londono gatves.
  Pasitaisęs savo rudų, languotų marškinių apykaklę, dar kartą pasitikrino ar nesimato kelių jo tatuiruočių. Į juodų džinsų kišenę įsidėjo telefoną, apsiavė tamsiai pilkus sportbačius ir paliko savo butuką. Laikas rodė, kad jis į susitikimą su Claudie nevėluoja, tad mėlynakis neskubėdamas nužingsniavo Kiauro Katilo link.
  Užėjęs į barą, apsižvalgė. Čia buvo nemažai žmonių, tame tarpe nemažai rudų ševeliūrų. Ir kaip jis sugebės atpažinti seniai matytą dukterėčią? Kur tu, Klaudija?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Nojus Erikas Amneta »

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 306
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #69 Prieš 8 mėnesius »
 Tuomet būdavo gera, jautėsi mylima, tačiau žinojo, jog po mažą lašelį pila nuodus į savo ir jo taures. Ak, kad tie lašeliai būtų jį pripratinę prie nuodų, ar bent jau įspėję! Tačiau jie tik dar labiau sužeidė, kuomet atėjus laikui išvertė visą buteliuką.

 Kiauras Katilas buvo pilnas žmonių. Prie šalimais esančio staliuko sėdėjo išstypęs jaunas burtininkas, su tatuiruotomis rankomis. Tatuiruotės atrodė nelabai vykusios, mat dilbius puošiantys medžiai buvo lyg nutapyti akvarele. Bandė čia įsidarbinti.
 ,,Nebandyk, nereikia!"- norėjo sušukti, tačiau niekas to neišgirdo. Nežinia dėl ko, bet nenorėjo, jog jis apsikrautų antru darbu naktimis. Dar atrodė nesugadintas. O susigadintų, jei tektų naktis leisti tarp girtuoklių, čia užsukančių kasnakt. Iš kur žinojo? Kartą netyčiomis užsuko čia per vėlai. Ne vandens, žinoma.
 Nusukusi akis nuo to tamsiaplaukio, vėl pažvelgė į duris. Ne per seniausiai atvykęs iš Lietuvos. Amneta sunkiau dėliodavo sakinius gimtąja kalba, o priglaudus Roaną buvo nuspręsta bendrauti nebe daininga žalios šalelės kalba. Ar pasiilgo? Negalėjo pasakyti, nes beveik neprisiminė. Tačiau tamsesnėmis valandėlėmis pamatydavo kažkur, lyg į nieką žiūrinčias mamos akis. ,,Matau žalias pievas ir mišką prie Neries."- atsakė motina, o Clau supratingai patylėjo, tikėdamasi, jog čia ne senatvės kaltė.
 Laikrodžiui parodžius dvi minutes iki susitikimo, tamsiaplaukė nubraukė ant akių užkritusią sruogelę, išlendančią kiekvieną kart, kai susirišdavo kuodą. Kur tu, Nojau? Tikėdamasi, jog nepražiopsojo, o gal tiesiog visuomet ateina per daug anksti, palygino ant sijono susidariusią raukšlę, kurios nebūtų niekas kitas pastebėjęs.Gal jis iš tų, kurie ateina kaip tik laiku ar šiek tiek vėluoja? Ji pažiūrėjo į vaikiną, įėjusį pro duris, kurio akys bėgiojo lyg ko nors ieškotų. Claudie, kažko kito, arba tuščio staliuko, kurių sparčiai mažėjo.
 Ar čia tu, Nojau? Claudie įdėmiai stebėjo vaikiną rudais languotais marškiniais. Jeigu čia jis, vadinasi labai pasikeitė. O kas nepasikeičia per tiek metų?
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 117
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #70 Prieš 7 mėnesius »
  Kas trečias stalas buvo lyg copy paste - prie jo sėdėjo rudaplaukė moteris. Jeigu čia nebūtų tiek daug žmonių, gal ir būtų greit susiradęs Klaudiją, bet tai toli gražu nebuvo lengva, smuklei esant beveik pilnai.
  Kada jie paskutinį sykį matėsi? Nojus vargiai prisiminė tą laiką, bet greičiausia tai buvo dar iki jam pradedant lankyti Durmštrangą. Erikas iki šiol pilnai nesuprato priežastis, kodėl Jonas nusprendė tada vykti į Angliją. Na ir kas, kad dukros turi magiškų gabumų? O kaip pats Nojus lankė Durmštrangą? Žinoma, tai nebuvo pats maloniausias laikas, septynius metus būti apsuptam juodosios magijos mėgėjų. Bet mokykla jo juk nesugadino. Na, gal šiek tiek. Bet tatuiruotės tikrai nerodė jo sielos tamsumo. Nežinojo kokios nuomonės Klaudija yra apie tatuiruotes, todėl eilinį sykį pasitikrinęs ar jų nesimato, žengtelėjo stalų link. O jeigu jos dar čia nėra? Deja, kažkas kuždėjo, kad ji jau čia. Nuojauta ar šeštasis jausmas. Vadinkit kaip norit. Pastebėjęs mėlynas akis, spoksančias į jį, nusprendė prieiti.
  - Klaudija? - Paklausė lietuviškai. Reikėjo tikėtis, kad per tiek metų ji nepamiršo gimtosios kalbos.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 306
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #71 Prieš 2 mėnesius »
Skaudėjo ilgai, bet išmesti laiškai padėjo galvoti, jog jo niekada nebuvo.

Tamsiaplaukė šyptelėjo išgirdus savo seną vardą iš tų laikų, kuomet dar gyveno Lietuvoje. Kuomet tik atvyko į šią salą ir tėvai bandė pripratinti prie naujo vardo. Kuomet netyčia prisistatydavo senuoju ir ją taip vadindavo kita mergaitė iš lietuvių emigrantų šeimos. Gėda, kalbą užmiršo. Tik kartais persimesdavo keletu žodžių su motina, o Jasmine beveik nebeprisiminė tų laikų, juk ji už Claudie jaunesnė. Turėtų būti tragiškai gėda, juk tėvai apie tai kalbėdavo, kai ji buvo maža, tačiau taip seniai lankyta gimtinė nebebuvo tokia svarbi. Juk žmogus ieško kur geriau, o jai geriau čia.
Taip, čia buvo jis, jos dėdė, kurio nematė tragiškai ilgai, net nesuskaičiavo kiek. Giminė, bet lyg svetimas žmogus. Prieš tai bendravo laiškais, turėjo būti malonus žmogus.
- Sveikas, Nojau,- pasisveikino, tačiau jau angliškai.- Smagu tave matyti. Kaip Londonas? Neįgrista darbas ministerijoje?
Juk pati iš jos išėjo siekdama savo svajonės. Ir vat - turėjo savo Cukrinį Kiškutį, apie kurio išlaikymą pastoviai reikėdavo galvoti, mat daug kas priklausė nuo reklamos, o pastovių klientų nebuvo tiek daug, kiek norėtųsi turėti. Gyvenimas šiuo momentu buvo kaip vargšas keksiukas be kremo - skanu, tačiau galėtų būti ir geriau.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 117
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Ats: Blizgantis stalelis prie lango
« Atsakymas #72 Prieš mėnesį »
  Kokia ji suaugusi. Na, tikrai daugiau metų praėjo nei Nojus manė.
  Nojus, atsisėdęs prie Klaudijos, šią greitai nužvelgė. Nenorėjo, kad dukterėčia pasijustų nejaukiai, juk nesimatė jie gal penkiolika ar dvidešimt metų, tikslaus skaičiaus Amneta pats neprisiminė. Žinojo tik vieną - tada jie abu vis dar buvo vaikai, o ką jau kalbėt apie Jasmine Dianą. Tiesą pasakius, Nojus nepritarė brolio pasirinkimui duoti vaikui naują vardą tik dėl to, kad persikelia į kitą šalį. Jo nuomonė nenulemtų nieko, nei tada, nei dabar. Sprendžiant iš to, kad šalia sėdinti mergina atsakė į Nojaus žodžius angliškai, lietuvių kalbos ji beveik neprisiminė arba nenorėjo prisiminti. Jau ruošėsi paklausti kodėl ši neatsakanti lietuviškai, kai išgirdo ta pačia, jam vis dar svetima kalba, klausimus. Anglų vaikinas mokėjo puikiai, bet lietuvių jam buvo ir bus artimesnė. - Man tave irgi, Claudie. Na, jau beveik apsipratau čia. - Nusišypsojo. Ne, ministerijoje viskas gerai, darbo nėra tiek daug, kiek galima buvo tikėtis. - Nusišypsojo. O kaip pačiai sekasi, kaip tavo krautuvėlė? - Paklausė.