2
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 821
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #15 Prieš mėnesį »
   Ko gero, Fasiro mąstymas buvo teisingas - Bilas Rudanosis tikrai nemokėjo keliauti oru, todėl vis dar buvo užstrigęs čia su juo. Tai sušukdamas kokį burtažodį, tai Bežodžius kerus paleisdamas von Sjuardas vylėsi, kad Miona juo pasitikėjo ir iššaukė kerus. Kaži, ar jam vienam pavyktų įveikti vyrą, prie tokių kovų ir gaudynių įpratusį. Kada gi pasirodys aurorai?
   ,,Skrimdžeras Rūstusis, Karamelė ,,Voldemorto nėra", Įkyrėlė ,,Make Muggles Great Again", o kas bus prie mano vardo? Fasiras ,,Mergaičių gelbėtojas"?" - nusišaipė iš savęs dabartinis Anglijos magijos ministras.
   Fasas ūmai atsigręžė, kai išgirdo kažką rėkiant Nuginklavimo burtažodį tiesiai jam už nugaros. Tai negalėjo būti Miona - balsas buvo vyriškas. Juodaplaukis jaunuolis tespėjo išvysti, kaip kažkas šoka artyn jo, o tuomet kitas, kiek mažesnis siluetas, įsiterpia. Fasiras negebėjo aiškiai įžiūrėti, kas yra kas, nes ,,Kiauro katilo" šviesos žilpino jam tiesiai į akis. Tespėjo išgirsti skausmingą riksmą ir išvysti mažesnį siluetą susmunkant, o akies kraštu išvydo kažką nenatūralaus styrant iš pilvo. Jaunuolis staigiai apsisuko ir atmušė Rudanosio užkeikimą - pasinaudojęs bendrininko įsikišimu, šis pamėgino pulti žmogų, stojusį į Mionos Heros pusę. Krūtinę užliejo keistas šaltis - ne, ne dėl žiemos, bet dėl labai keistos nuojautos ir išgąsčio.
   ,,Susikaupk..." - padrąsino pats save ir buvo ištėkštas į smuklės sieną. Gobtuvas nusmuko, kerai išsisklaidė, ministro tapatybė liko atvira visiems žiopsantiems, nors ,,Kiauro katilo" lankytojai tuo nesidomėjo ir kaži, ar žvalgėsi pro langus į akliną tamsą. Fasiras žioptelėjo, iš burnos pasipylus tamsiam kraujui, ir nukrito į pusnį po karčemos langais. Sunkiu judesiu nusivalė kraują nuo veido ir pabandė stotis, o tuomet tvirtos moteriškos rankos jį stumtelėjo atgal, o į kaklą įsmeigė kažką nemaloniai aštraus ir medinio. Vis dėlto tai nebuvo kuolas, o tik lazdelė, nors gal pasistengęs ir ja vampyrą ar pusvampyrį galėtum pasmeigti.
   - Tu ramiau, - sugargaliavo Fasas, žaižaruojančiomis akimis ir besisukančia galva bandydamas susitelkti į aurorę. - Ačiū dievui, kad tu čia, - atsirėmė į smuklės sieną ir užvertė galvą aukštyn. Prisimerkė iš skausmo nugaroje.
   ,,Tai laikina. Tai laikina. Tai laikina, susitelk ten, kur reikia..."
   - Ta mergina... Miona Hera, - sunkiai dėliojo mintį jaunasis von Sjuardas it būdamas girtas. Sniegas, kuriame jis stovėjo, ir kuris krito ant galvos, šaldė ir pamažu skaidrino protą. - Atsimeni iš vasaros bylos apie padegimą? Tas... Kurį bandžiau sulaikyti, tas yra vienas iš kaltininkų.
   Fasiras stumtelėjo Melisos rankas tolyn, atsirėmė į sieną ir sunkiai atsistojo. Aha, Rudanosis tebebuvo ten, nors auksaakiui nebuvo aišku, ką aurorė jam padarė, kad jis siūbuodamas sėdi ant žemės, susiėmęs už veido. Juodaplaukis sunkiai žengė žingsnį iš pusnies, o Keyes jau klūpojo prie Mionos. Pūstelėjęs į smuklės pusę vėjas atnešė klaikiai stiprų kraujo kvapą - pusvampyris net susiūbavo, juslės paaštrėjo, rodos, ir nugara nebe taip skaudėjo ar pradėjo gyti.
   Tik dabar pusvampyriui pradėjo rištis galai. Tie du siluetai, vienas - artėjantis prie jo, kitas - įsiterpiantis tarp jų ir susmunkantis. Von Sjuardas išplėtė akis. Jinai jį užstojo nuo... Bandymo užmušti?
   - Ją reikia gabenti į ligoninę, - dabar jau nevaidindamas von Sjuardas prišlubavo prie Melisos, išlaikydamas nuo kraujo balos pagarbų atstumą. - O jį - į ministeriją. Moki keliauti oru?

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 107
  • Lytis: Moteris
  • Saulėlydis gilesnis nei saulėtekis
    • wattpad
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #16 Prieš mėnesį »
  Melisos smaragdinės akys nuo pykčio buvo patamsėjusios. Tai įvykdavo retai. Tik tuomet, kai ji pyko ir buvo susirūpinusi vienu metu. Ką ji sau galvojo? Garbanė susiėmė už galvos. Kai reikia blaiviai mąstyti visada pradeda dominuoti jos emocijos. Velnias, ramiai. Viskas bus gerai. Mergina ramiai įkvėpė, iškvėpė ir tai pakartojo kelis kartus. Papurtė galvą. O jo sumuštinukai visai praverstų dabar. Trumpam pasvajojo apie ministro dieviškuosius sumuštinius.
- Neramink manęs,- suburbėjo.- Tau viskas gerai?- ji net nesiruošė atsiprašinėti už tai, kad tėškė jį į sieną.- Mhm,- numykė.- Pasirūpink ja,- tai nebuvo prašymas, tai buvo įsakymas. O kaip tam, kuris jai moka algą, buvo pasakyta kiek per griežtai. Melisai rūpėjo? Tikrai ne.- Man reikia šnektelėti su tuo.
  Trumpam nuėjusi nuo Fasiro ir vargšės Mionos, prisiartino prie kito vyro. Koks ten jo vardas? Rudnosiukas? Bilas? Vaje, koks skirtumas. Šlykštynė. Priėjusi pasilenkė prie išsidrėbusio vyro. pamosavo rankomis prieš veidą. Jis staigiai čiupo jos rankas.
- Rupūže, paleisk,- suktelėjo rankas ir lazdele nusitaikė į jį.- Patarčiau nesiartinti,- nuoširdžiai pasiūlė vyriškiui.- Incarcerous,- vyras akimirksniu buvo apjuostas virvėmis.- Nustok muistytis.
  Melisa apsižvalgė aplink. Nebuvo jokio daikto, kuris praverstų keliaujant. Rimtai? O gal ją čia palikim kaip gatvės puošmeną? Raudonas kraujas, baltas sniegas, ką čia. Su Kalėdom.
- Nemoku, luktelėk.
  Garbanė greit nupuškavo į smuklės vidų. Iš kažkokio vyrioko pačiupo puodelį. Aišku, neapsiėjo be keistų ir piktų žvilgsnių.
- Nesiraukyk, užsisakysi dar,- pavartė akis ir išėjo iš smuklės.
  Puodelio turinį išpylė ant sniego. Sumurmėjo Portus ir puodelis virto nešykle. Pažvelgė į Fasirą. Prisiekiu, jei šita mergikė nukraujuos, pati padursiu abu tuos idiotus. Na, ir gal dar Fasirą. Nemirtingą šiknių.
- Keliaujam su viena?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Melisa Keyes »
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 821
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #17 Prieš mėnesį »
   Fasas šniokšdamas iškvėpė orą, merginai burbant dėl jo žodžių. Kitas klausimas, jeigu tik atsakantysis nedrybsotų visas sutrenktas prie smuklės sienos, būtų pasirodęs visai normalus.
   - Be abejo, gerai, tik pačiam Londono vidury mane aurorė ką tik lupo į sieną, - sumurmėjo Fasiras, greitai besisukančiai ministerijos darbuotojai jau darant tvarką. Kiek lengviau atsikvėpė - gerai, kad ji atvyko taip greitai. Stodamasis nuo sniego Fasiras dar pamatė, kaip virvės iš Melisos lazdelės it koksai Amazonės džiunglių smauglys apsivijo Rudanosį. Vadinasi, jau viskas gerai, vienas iš kelių padegėjų pagautas. Juodaplaukiui jaunuoliui  tebuvo įdomu, kur dingo tas, kuris jį atsivijo, rodos, iš smuklės. O gal Rudanosis jį kaip nors prisišaukė?
   Fasirui žengiant artyn ant žemės tysančio kūno, Melisa jau šovė jam pro šalį į smuklę. Von Sjuardas kiek nustebęs atsigręžė ir pažvelgė jai pavymui. Ko tai Keyes į smuklę? Porą stiklų ant drąsos? Kraujas supykino, ką? Ministras apsisuko atgal į Mioną, nedrįsdamas prie jos net prisiliesti. Dabar jis aiškiai matė peilį, styrantį iš pilvo. Net nežinojo, ar tą daiktą reikėtų ten ir palikti, ar verčiau jau ištraukti. Net negalvojo, ką darys. Net nenorėjo galvoti. Tikėjosi, kad Melisa pati nugabens šitą mergaitę į ligoninę, o jis jau galbūt kažkaip nuvilks tą Bilą į ministeriją. Visgi anas jau supakuotas, problemų gal nekels, o jau...
   Išgirdęs lengvus žingsnius ir traškantį sniegą, von Sjuardas vėl pasisuko į ,,Kiauro katilo" pusę. Taip, Melisa jau žingsniavo pas juos su bokalu, kaip jisai ir manė. Visgi kitas aurorės žingsnis Fasirą nustebino. Nešyklė. ,,Aha, visgi ir ji keliaut oru nemoka", - nusivaipė sau mintyse pusvampyris.
   - Keliaujam, - sutiko juodaapsiaustis ir iš visų jėgų stengdamasis neįkvėpti, paėmė ant rankų susmukusią merginą. Tai padarė net negalvodamas, nors paskui suprato, kad aurorei keliauti su nusikaltėliu į ministeriją bus kiek logiškiau. Parodymus duoti jis nuvyks vėliau.
   - Nušoksiu prie Skutelio, - sumurmėjo von Sjuardas, kartu su Melisa įsitverdamas už naujos Nešyklės ir dingdamas ore.

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019