[Elzė Merė Smitherson]

-To neturėtų būti. Niekas nėra teisingas. Bet teisingesni yra tie, kurie gina, - Elzė žavėjosi savo iškalbingumu reikšiant nuomonę. Ji juk nepradėjo mikčioti kalbant tokia skaudžia tema, kaip visad. Ir šiaip, visai gerai laikėsi. Tartum įgavo jėgų kautis, pastovėti už save. Sakytum į gležną paauglės kūnelį atskrido kovotojo liūto siela. Šią sekundę ji būtų paėmusi ir nužudžiusi tą kentaurą. Visus kentaurus. Tačiau kiek ilgai ta drąsa išbus šiame kūne? Po kiek laiko ir vėl pilkaakė uždarys save drovumo grotose?
Visai kaip dangus. Laikas skrieja per greitai. Atrodo ką tik lijo, o dabar Didžiosios salės lubas dengiantis lietaus debesys pasitraukė it vaikas nuspirtų paklodę ryte. Tačiau žvaigždės jau kelias dienas rodėsi visu gražumu taip tyliai, kad dauguma net nepastebi kokios jos gražios. Jų nematė ir Elzė. Taip, ta tyla po lietaus. Kaip greitai dangus susiima save į rankas.
Galėtų jie ten visi danguje ir gyventi, bet ne. Dar vieniems žodžiams perrėzus šią varginančią tylos prijuostę mergina susilaikė neišsižiojusi. Šiek tiek susipainiojusi Elzė pakėlė savo išsiplėtusias akis į Kajaus kaktą. Igoris turi vaiką? Kajų? Įsivaikino? Kaip jie gyvena? Ar jis užaugino Kajų su Melijandra? Ar aš viena to nežinau? Ar Igoris turi dar įsivaikinęs vaikų? Kaip jis spėja vaikintis vaikus ir dar gydyti žmones? Ar Kajaus atsisakė jo biologiniai tėvai? Ar jis prisidirbo? Ar pabėgo? Niekas niekada nebuvo įsivaikinęs ar atsisakęs švilpės. Bent už tai buvo dėkinga šeimai. Šiaip, Elzytė negalvojo apie kitų gyvenimus, visgi, hm, asmeniškumas. Bet dabar klausimų buvo per daug. Norėjo išklausinėti kiekvienos detalės.
-A... m... Gerai, - pražiojo burną klausti pačio pirmo klausimo šovusio į galvą, tačiau susitvardė ir viską užglaistė pačiu universaliausiu žodžiu pasaulyje. Paliks viskus klausimus vėliau, jeigu jie dar turės progą. Patirtis sako, kad trečias gilus pokalbis su šalia sėdinčiu švilpiumi gali būti net gi labai egzistuojantis. Bet ne dabar.
-Nne, nežinau. Net neįsivaizduoju. Žinau, kad Roana, - manė, kad nereikia priminti apie ją, visgi žmonės turi atmintį, - numano tiek pat, kiek aš, nebent ji kažką slepia, bet abejoju. Ar rinksiuosi? Taip, - nebuvo pagalvojusi, kad galima kautis be pusės, tiesiog laisvalaikiui, - gynėjų. Ar įsivaizduoji mane prieš ministeriją, išvien su kentaurais? - esą mažas juokelis čia buvo labai reikalingas. Gyvenimas keičiasi. Viskas keičiasi. Šių vaikų gyvenime - ne į gerąją pusę.
-Negirdėjau dar tavo nuomonės. Apie visa tai. Puses ir panašiai. Galėtum papasakot? - tylus balselis praskrodęs tylą vertė krūptelėti. Dažnai tokie balsai yra kraupūs ir pranašauja mirtį iš dvasių pasaulio. Ak, kaip gerai dabar būtų būti dvasia! Gąsdinti žmones be priežasties ir drybsoti sau Veidrodžių karalystėje.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus nudelbė akis į stalą.
-Dėl šio dalyko pats nesu tikras. Nemanau, kad gynėjai yra teisingesni už vilkolakius - abi pusės pridariusios klaidų. Man nepatinka puolėjų smurto noras - mes visi esame žmonės ir nesvarbu kuo sergi ir kuo nesirgi. Mes tie patys homo sapiens.
Šyptelėjo iš Elzės atsiradusio drąsumo - žodžiai, nors ir jų pačių, moka įkvėpti žmones. Kajus pagalvojo, ar tik ne vaizdingi žodžiai priviliojo įsitraukti į karą? Kas jeigu, žodžiai yra tik gražus melas ir kažkas paslapčia siekia kažko, manipuliuodami masę? Žaisdami su jų visų jausmais? O jeigu, kažkas bando nukreipti dėmesį nuo kažko kito? O kas... Jeigu, įvyks valdžios nuvertimas? Kajaus širdis nusirito į kulnus. Ne, tai neįmanoma. Magijos Ministerija turi daugybę departamentų, kurie padės atsilaikyti per puolimą. Aurorai...Jie - nenugalimi. Kajų iš minčių atbudino bendrakoledžės nuostaba.
-Ah...-sutrikęs įsišiepė, tamsios, neramios mintys nuplaukė šalin,- Aš maniau...Kad visi švilpiai žino,- šypsena praplatėjo,- Pasirodo, klydau.
Deja, šypsena greitai subliuško, vos išvydęs, jau prasižiojančią Elzę, pasiruošiusę klausti. Liūdnai vyptelėjo. Ačiū, Elze.
-Am,- Kajui pasidignojo, jog per savo  visą gyvenimą, šį kartą daugiausia naudoja ištiktukų ir jaustukų nei niekada anksčiau,- Tiksliai dar nežinau. Bet pasikartosiu, man nepatinka tas smurto troškimas. Mes gyvename civilizuotame pasaulyje ir smurtas neturi būti kelias, siekiant permainų ar ir naujovių. Man rodos...Man rodos, galbūt rinkčiausi gynėjų pusę. Bet dar nesu tuo tikras, tai, ah,- pagrąžė rankas,- Atleisk, Elze, dar nežinau,- kietai sukando dantis.
Tada, kažin kodėl į galvą šovė keista mintis - Kajus greitai pakilo.
- Aš-aš...Aš turėčiau jau eiti.
Tačiau taip ir neišdrįso pabaigti pokalbį ir išsinešdinti iš Didžiosios salės.

[Klara Doubtiv]

-ŠVILPYNĖ!
Luke atsimerkė ir pažvelgė į geltonai papuoštą stalą. Prie jo sėdėjo įvairaus mžio burinikai, kurie plojo ir žiūrėjo į Luke. Berniukas nusiėmė paskirtymo kepurę, atsistojo ir šypsodamasis nuėjo prie Švilpynės koledžo stalo.
Dėja, Luke pirmąm kartą pasijautė vienišas, bet suprato, kad dabar jis nieko nepažįsta, bet bėgant laikui su kažkuom susipažins...
Luke galvojo, kad čia susiras labai gerų draugų, kaip kadaise turėjo draugą iki kol jis neišsikraustė ir dingo. Ar turėjai mane dabar palikti?!
Tačiau dabar Luke šiek tiek pasipurtė ir ,,įsijungęs' šypseną atsisuko į kitus pirmakursius... Įdomu, kada pagaliau galėsim valgyti... Nenoriu, kad mano pilvas pradėtų urgzti kaip meškino, bet manau teks šiek tiek pakentėti...
Neilgai trukus visi pirmakursiai suėdo prie savo koledžų stalų ir ant visų stalų atsirado maistas, kurio visi laukė.

[Ryan Jones]

Nuo pat ankstyvo ryto vaikinas labai jaudinosi. Juk jis vyksta į Hogvartsą! Vaikino svajonė pagaliau išsipildė. Burtininku jis norėjo tapti nuo pat gimimo.  Norėjo būti toks kaip ir jo tėvai. Norėjo, kad jo tėvai didžiuotusi juo. Ryan'as visada stengėsi įtikti savo tėvams. Viską darė taip kaip jo tėvai norėjo, taip kaip jie liepė. Turbūt vienintelis dalykas kurio norėjo ir pats vaikinas, tai mokytis Hogvartse. Tai visą laiką buvo jo svajonė, kurios jis niekada nemanė atsisakyti. Vaikinas pagaliau įžengė į didžiąją salę. Čia pamatė eilę vaikų, kurie laukė kol ant jų galvų atsidurs paskirstymo kepurė ir jie sužinos kokiam koledžui jie priklauso. Vaikinas taip pat  beprotiškai laukė to. Galiausiai išgirdo savo vardą bei pavardę.
- Ryan Jones.
Greitai ant jo galvos atsidūrė paskirstymo kepurė. Ta per daug negalvojus sušuko:
- ŠVILPYNĖ.
 Vaikinas buvo kiek nustebęs, kad buvo paskirtas į šį koledžą, bet iš dalies šiek tiek tikėjos to.  Vaikinas nusiėmė paskirstymo kepurę ir nužingsniavo švilpynės stalo link. Čia vaikiną pradėjo sveikinti ir nauji, ir seni švilpynės koledžo nariai. Vaikinas atsisėdo ant kėdės ir pradėjo kalbėtis su greičiausiai naujais draugais. Greitai priešais vaikiną atsirado lėkštė su maistu. Vaikinas pradėjo valgyti. Jis buvo kaip reikiant išalkęs, tad maisto gana greitai jo lėkštėje neliko. Vaikinas jautėsi labai sotus ir norėjo eiti tinginiauti savo kambarin, bet jis nusprendė, kad reikia ištyrinėti visus slaptus ir neslaptus Hogvartso kampelius, tad jis nukeliavo tyrinėti.

[Cindy Grant]

  Šiandiena buvo labai ypatinga diena Cindy. Šiandien ji bus paskirtą į vieną iš koledžų. Mergaitė labai tikėjosi, kad ji pateks į Švilpynę vien dėl to, kad ten mokėsi jos vyresnysis brolis, kurį ši jau kelis metus pamatydavo tik vasarą ir tai trumpai, kadangi Cindy gyveno su močiute.
  Užsisvajojusi, mergaitė net nepajuto kai buvo ištartas jos vardas. Gan grakščiais ir pakankamai tvirtais žingsniais ši nužygiavo ir atsisėdo ant kėdės. Kepurei atsirados ant jos galvos, ši užsimerkė ir galvoje pradėjo maldauti, kad tik patektų į švilpynę. Atrodo, kad maldos buvo išklausytos ir kepurė sušuko :
- Švilpynė!
Prie švilpynės stalo sėdintys mokiniai pradėjo ploti, o Grant šeimos jauniausioji atstovė laiminga atsistojo nuo kėdės ir vos ne šuoliukais nušiuolavo prie stalo ir atsisėdo. Dėja, bet savo brolio ši nematė. Pavalgiusi ir šiek tiek pabendravusi, Cindy pakilo nuo stalo ir laiminga nužingsniavo į savo kambarį.

[Elzė Merė Smitherson]

Sakoma, kad moterų jausmai keičiasi kelis kartus į minutę, tačiau merginos viduje vyko tokios cheminės reakcijos, kurios nei vienas švilpis nebūtų tikėjęsis. Tokios reakcijos net Elzė nebūtų pagalvojusi, kad ji taip sugeba. Pyktis. Pyktis ant draugo, ant bendrakoledžio švilpio. Pyktis Elzės viduje. Jausmas buvo gilus ir stiprus, norintis užgniaužti, nugvelbti visą gėrį sklindantį iš neapsisprendusio jaunuolio šalia. Kaip jis gali manyti, kad ta pusė, kurioje kaunasi vilkolakiai, kurie yra sužeidę šitiek žmonių Skutelyje, nuo kurios yra nukentėjusi ji pati Elzė, kuri ketina pulti ir į savo pusę vesti visus šios taikios bendruomenės gyventojus pas save, kankinti, žudyti, kandžioti, ta negailestingų mišrūnų pusė gali būti tokia pat teisi kaip ir žmonių, kurie tik nori apginti viską, ką kūrė burtininkai protėviai nuo pat pirmojo burtini ko atsiradimo? Merginos mintys slydo ir liejosi kartu su gęstančia paskutinės skraidančios žvakės ugnele, kurios niekas taip ir nepastebėjo kamputyje.
Susitvardė. Akyse perbėgo juodi šešėliai, kurių, greičiausiai, dėl tamsos Kajus nepastebėjo. Pagrindinis švilpių mokymas buvo užauginti barsukus tolerantiškais ir visų nuomonę priimančiais. Visgi karas daro savo.
Reikėjo minutėlės pamąstyti. Net negalvodama iškarto nervingai pakėlė lūpų kampučius ir atsakė:
-Ne, tikrai nežinojau, - tačiau tai, dėl nepritarimo vaikinui ir bandymo pritarti, nuskambėjo kiek sarkastiškai, ko mergina tikrai tikrai nenorėjo. Jeigu Kajus būtų tai pasakęs kiek anksteliau, vos kiek kitaip sudeliojęs savo frazes, švilpė sėdėtų išskleidusi ausis ir akis. Nors ji vis dar prisiminė apie netyčinę švilpio ištartą frazę tą kartą žaidžiant tiesą ir drąsą, kai Kajus kažką paminėjo apie globėjus.
Ir ne, visgi jis ir vėl užtraukė savo dainelę. Nors ji ir netyčia paklausė to, laikydama temą. Užmerkė akis. Taip geriau klausėsi, geriau ėjo žodžiai į galvą. Tačiau Elzė buvo įsitikinusi ir įtikinta Magijos Ministerijos, kad ji turi kovoti ten ir ne kitaip, tad ir kokiais gražiais ir užtikrintais žodžiai kas kalbėtų - tegu kalba sienoms. Galiausiai giliai atsiduso.
-Klausyk... Nemanau, kad tau pritariu, bet, ir tikrai neversiu nieko rinktis. Bet prašau, nestok prieš mane. Nenoriu su tavim kovoti, - baiginėjo žodžius žvelgdama kaip staigiai pašoka pašnekovas ant kojų. Paauglė įsistebeilijo kalusiamu žvilgsniu. Ar mums reikia pasirašyti taikos sutartį, kad nekovosim vienas su kitu?
-Ar, ar mūsų Švilpynės kambariai ne toje pačioje vietoje, ar tu eini kažkur kitur? - išklausiusi motyvuotus žodžius taip pat netiksliai paklausė. Tiesa, nežinojo ar ji nori eiti drauge, ar jai reikia apmąstyti vienumoje viską dabar pat, tačiau dviese atskirai eiti į tą pačią vietą būtų keisčiau nei pagrobti žmogų iš paveikslo, ypač po tokios temos. Visgi, kur tas mįslingas prefektas gali eiti? Kas naktį priims tokį beglobį suaugelį?

[Kajus Arno Wintersas]

Kajaus antakiai kilstelėjo, išgirdęs tokį Elzės balsą. Ką jis ne to pasakė? Ar jis ją įžeidė? Bet kaip? Kajus sutriko. Ar čia dėl jo požiūrio? Švilpis nerado atsakymo.
Bet netrukus rado atsakymą. Jis pašiurpo, supratęs savo klaidą.
-Elze, ne, aš niekados nestoviu prieš tave! Aš...Tiesiog sakau, kad man nepatinka smurtas,- tada papurtė galvą,- Pas mano globėjus yra sudėtinga situacija, todėl esu toks sutrikęs...Ne visi atgamtikai yra blogi, ir visiems nereikia dėlioti tų bjaurių etikečių, -Kajuje degė aitri, karšta liepsna bendrakoledžiai viską iškloti, tačiau...Neišdrįso. Jaustųsi išdavęs Emilijaną, Igorį, Melą. Ką jie pamanytų išgirdę, jog dar vienas žmogus žino jų paslaptį? Bet Elzė juk yra švilpė. Ji supras. Susiėmė už galvos.
-Ah, jei tau galėčiau viską papasakoti,-negarsiai su karčiu gailesčiu  vargais ne galais ištarė,- Galbūt suprastai, kodėl taip mąstau...
Sunkiai atsiduso. Kodėl po šimts perkūnų jam taip nesiseka? Kodėl taip sunku pasakyti tiesą? Kodėl sunku išsisukinėti nuo jam brangaus žmogaus? Kiekvienas švilpis Kajui buvo brangus ir svarbus, kiekvieną naująjį barsukėlį laikė savo šeimos dalimi, jautėsi esąs atsakingas juos apsaugoti, paguosti - jais pasirūpinti.
Net ir tada, kai buvo pakilęs ir nedrąsiai, nejaukiai stypsodamas šalia Elzės, juto kaip jo širdis plyšo. O jei ji pamanys, jog esu priešingoje pusėje nei ji? Jei ji prisigalvos, jog keliauju kažkur atlikti nedorų kėslų? Ne, tu pervargęs. Neišsigalvok nesąmonių.
-Noriu pabūt vienas,- liūdnai paaiškino,- Šį tą apmąstyti...Aš neisiu į Švilpynės kambarius,- Kajaus veide perbėgo sunkus šešėlis, tarsi bylodamas apie sunkią naštą, gulinčią ant būsimojo kvidičininko pečių.
-Tai...- pamindžikavo vietoje,-...Iki kito susitikimo? - prefekto balse pasigirdo viltinga gaidelė, sakyte sakanti, jog nesvarbu kas nutiks, jie vis vien išliks draugais.
Nejauki tyla pakibo viršum švilpių galvų, akimirką Kajus nenutuokė kaip pasitraukti nuo stalo. Galiausiai visiškai sutrikęs šyptelėjo dvivardei merginai ir išėjo iš Didžiosios salės.

[Lile Reinker]

Oranžinių plaukų savininkė buvo iš ties laiminga, nes paskirstymo kepurė paskyrė ją į švilpynę, nors jos tėvai mokėsi grifų gūžtos koledže. Ji buvo laiminga, nes žinojo, kad kepurė niekada neklysta ir ji parinko Lilei geriausią variantą, dėl kurio mėlynakė mergaitė nei labai džiaugėsi,  nei labai liūdėjo, nes į pasaulį žiūrėjo pozityviai. Kiekviena diena, jei atrodė naujų išbandymų metas, kaip ir pirma diena prie švilpynės stalo. Nors mergaitė ir norėjo kažką pakalbinti, tačiau pilnas stalas vaišių sužadino jos apetitą, todėl negalvodama apie rytojų pradėjo kimšti vištieną ir užsigerti mėgiamų sulčių – moliūgų. Kai paskirstymas baigėsi, ji kaip ir kiti mokiniai baigė valgyti, pakilo nuo stalo ir ėjo į savo naujuosius namus – švilpynės miegamį, savo kambariuką.

[Veronika Logde]

Šviesių plaukų savininkė nuėjo papusryčiauti. Jai tai buvo tikras iššūkis, nes ji kėlėsi labai anksti ir neišsimiegojo. Pirmakursė atsisėdo pačiame priekyje, nes ji būtų nieko nemačiusi ir negirdėjusi, jei būtų atsisėdusi gale. Netrukus atsistojo ir direktorius. Visi vaikai/paaugliai nutilo. Jis pradėjo kalbą. Pasveikino visus naujokus. Veronika nusišypsojo. Direktorius sumurmėjo burtažodžius ir stalai buvo padengti vaišėmis. Švilpė ir visi kiti pradėjo valgyti.

[Liucija Andersson]

 Anglija buvo labai keista šalis. Ištisai lijo, pūtė vėjas, o žmonės pasirodė dar niūresni už šalies orą. Liucija ilgėjosi namų. Pragariška kelionė nešyklėmis ir traukiniais bei gyvenimas vaikų namuose mergaitei Angliją pavertė skausmo ir netekties šalimi. Ji nekentė aplinkui per nosį kalbančių britų, tos šlykščios arbatos bei beskonio maisto. Nekentė lietaus, permirkusių batų ir anglų kalbos, kurią jai teko per prievartą grūstis į galvą.
 Bet tada atėjo Hogvartso laiškas. Liucija norėjo lankyti mokyklą gimtinėje, bet ne. To nebus. Bent kol kas.
 Po keistos paskirstymo ceremonijos, Liucija atsisėdo prie to stalo, kuris paskelbus jos koledžą, rėkė garsiausiai. Barsukai. Liucija spoksojo į savo atspindį lėkštėje, visiškai nesigaudydama šiame triukšme. Švilpynės mokiniai jai atrodė draugiški. Kažkas įdėjo jai į lėkštę keksiuką, dar keli bandė mergaitę prakalbinti, bet ji lyg nebylė tik linksėjo galva. Skirstymas į koledžus švedei atrodė keistas dalykas. Mokiniai rungiasi tarpusavyje dėl ko? Ji dar nesuprato.
 Bent jau ne namų vaikai.

[Lukas Dubajus]

Nors ir kaip nenorėjo grobti žmogaus kuris jam visiškai nieko nepadarė, bet dėl vienokios ar kitokios priežasties ji turėjo būti pagrobta. Ką planavo su ja daryti jam buvo neaišku be kitą ko tai net nebuvo paminėta, o tuo labiau jis tuo nesidomėjo, bet kadangi tai buvo jam visiškai nepažįstamas žmogus jis dėl to nesuko sau galvos. Vieninteliai žinomi dalykai arba bent tie kuriuos jis atsiminimė buvo jos išvaizdos detalės ir kad ji yra iš Švilpynės. Įžengęs į Hogvartso pilies teritoriją Lukas ėmė slinkdamas šešėliais judėti link vidinio kiemelio per kurį turėjo patekti į pilies vidų, o tada jau kaip nors teks merginą pačiam susirasti. Įėjęs vidun vaikinas išsitraukė lazdelę atsargumas dar niekam nėra pakenkęs ir kiek galėdamas tyliau ir stengdamasis išlikti nematomas slinko per beveik visiškai nepasikeistusios nuo jo mokymosi laikų pilies kolidoriais ir tai viena, tai kita vieta jam primindavo vienokį ar kitokį prisiminimą. Logiškiausia būtų buvę jos patykoti prie įėjimo į Švilpynės koledžo kambarius, bet jį kažkodėl traukė prie Didžiosios salės, tad buvęs klastuolis patraukė link tos vietos, nes vienaip ar kitaip neturėjo ką prarasti nebent nuobodų laukimą kol švilpė kur nors pasirodys. Eidamas pro šalį Lukas užmetė akį salės vidun norėdamas pasižiūrėti į dalyką kuris jį kerėjo visą tą laiką kol jis mokėsi ir vos tik išvydęs tai suprato, kad tai jį keri iki šiol. Bet jau norėdamas tęsti savo kelionę pamatė, kad tenais visgi kažkas yra, bet per tamsą nieko nesimatė tik girdėjosi tu skirtingi balsai kiek suprato merginos ir vaikino, tad bandydamas kiek įmanoma likti nepastebimas įlindo į vieną iš nedidukių nišų ir nors ten buvo patogu tiek pat kiek būti prispaustam žirgo vaikinas turėjo iškentėti. Išgirdęs žingsnius kiek galėdamas sustabdė savo kvėpavimą. Žingsniamss nutolus vaikinas įėjo į salę ieškodamas antrojo žmogaus ir vos jį pamatęs nukreipė burtų lazdelę ir mintimis sustingdė. Priėjęs arčiau pažiūrėti kas ten toks yra pamatė, kad tenais ta dėl kurios ir reikėjo jam trenktis vidury nakties ir stengtis ją surasti nors antrasis dalykas ir nebuvo toks blogas, nes neužtruko ilgai. Kiek galėdamas atsargiau paguldė merginą ant grindų, burtų pagalba pakėlė ją į orą ir pradėjo po truputį stengdamasis, kad jos kūnas nebumbsėtų į sienas ir taip nesukeltų papildomų garsų keliauti link išėjimo. Išlindęs laukan nuleido ją ant žemės ir dar kartą sustingdė, dėl visa ko, o tada tęsė kelionė į mišką kur kažkada seniau, o gal ir dabar turėjo būti duobė kurioje jis ją ir planavo palikti. Priėjęs duobės kraštą nuleido švilpę žemėn ir nulipo pats, tada pasinaudojęs dar vienais burtais surišo ją ir radęs medžiagos skiautę užkimšo jai burną, kad neimtų šauktis pagalbos. Kadangi visas šis reikalas buvo sutvarkytas Lukas patraukė tolyn į mišką.

[James Wyatt]

Vos sužinojus, jog Ryan išvyko, kūną priplūdo keista tuštuma. Lyg kažkas būtų pavogęs visas nakties žvaigždes. James nežinojo nei kur išvyko, nei ar dar pamatys kada nors. Tik liūdėjo. Širdgėla taip draskė krūtinę, o kadais mieli dalykai anaiptol neatrodė mieli. Miegas ir maistas visiškai nebeteikė laimės. Storuliukas Wyatt pavirto į kaulų ir odos padarą. Kauliuką. Taip jį prieš gaunant laišką vadino mama. O tėtis? Vienuolikmetis visiškai nieko nežinojo apie vyrą. Mama kartą buvo prasitarusi tik vardą. Tuo metu piktai žvelgė į ištuštintą labai deginančio gerklę gėrimo stiklinę ir burbėjo: visai kaip Alekas, visai kaip jis. Nuo to karto James stengėsi išpešti daugiau informacijos. Peržiūrėjo nuotraukų albumus, motinos telefono adresatų išklotines, bet nieko panašaus į tai ko ieškojo nerado. Kai paklausdavo Lizos, toks buvo motinos vardas, gaudavo tik šūsnį moralų, riksmų bei ašarų. Ji nieko nenorėjo pasakoti. Bandė įtikinti, kad tėvas miręs, bet tuo Wyatt netikėjo. Tiesiog nenorėjo tikėti.
***
Kelionei pagaliau pasibaigus James buvo atitemptas į kažkokią didžiulę salę. Čia mindžikavo tik jis vienas. Na ir tas vyrukas, kuris pasirūpino vaikino priėmimu. Keturi didžiuliai stalai rioksojo vertikaliai. Vienas mažesnis už anuos pačiame priekyje. Skirtingai nuo šių jis buvo pastatytas horizontaliai. Lyg svarbesniems asmenims. Salės tuštumą nulėmė berniuko atvykimas. James atvažiavo vėliau. Jo laiško siunta šiek tiek pastrigo, tad mokslo metams jau įpusėjus, tik dabar teko praverti didingos pilies duris. Tuo skųstis vaikas negalėjo. Buvo kiek kuklokas.
-Ateik čia. Uždėsim tau kepurę, - minčių minutėlę nutraukė vyrukas.
- O kam man kepurės? - sumišęs paklausė atlydėjusio vyro.
-Neklausinėk. Užsidėk ir eisime miegoti. Juk naktis, - nukirto.
James bailiai nužvelgė seną apdarą. Rodos į žiūrėjo veidą, o jį tai kiek gąsdino. Norėjo namo, į mamos šitą, pyragais bei keksiukais kvepiantį glėbį.
-Vaiki, paskubėk.
Wyatt klaptelėjo savo
didžiulėmis, rudomis akimis. Jas matyt paveldėjo iš tėvo, mat Liza turėjo jūros mėlynumo. Gan nedrąsiai pajudėjo, dvejojo. Kai ant jo galvos buvo uždėtas tas daiktas susigūžė.
-Hmmmmm, - prakalbo kepurė, priversdama kiekvieną plaukelį ant James kūno pasistoti, - na ir ką gi mes čia turim? Esi geros širdies, bet mokytis nemėgsti. Labiausiai tave erzina pasipūtusios asmenybės. Gal grifų gūžta? Na bet nesi didelis drąsuolis... Bijai manęs, bijai Hogvartso. Tebūnie... ŠVILPYNĖ!

[Emerisė Devona Berker]

  Laiškas iš Hogvartso...
  Tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Ji - Emerisė Devona Berker kviečiama mokytis Hogvartse! Nei Berkerių, nei Hendersonų šeimose nebuvo burtininkų. Tėvai buvo paklaikę ir bandė įtikinti dukrą, kad čia kažkoks pokštas. Panaudoto accio pilnai pakako tėvams įsitikinti, kad jie nėra mulkinami. Dar ilgai Berkerių jaunėlė spoksojo į pergamento lapą, ant kurio gražiu raštu parašytas kvietimas. Negalėjo patikėti savo pačios laime. O juk, prisiminus, ji tikrai nesėkmingas žmogus. Kiek kartų nuo laiptų nusiritus buvo. Skėtį paskutinę mokslo metų dieną pametė ir namo grįžo kiaurai peršlapusi. Gal burtų pasaulyje man geriau seksis? Džiaugėsi Devona, nežinodama, kad nieko nepasikeis. Kokia buvo nevykėlė, tokia ir liko.
  Kelionė į Hogvartsą buvo varginanti. Tėvai, lydintys mėlynakę į Kings Kroso stotį, bandė atkalbėti mergaitę. Suprato, kad nepavyks tuo metu, kai Emerisė sukaupusi visą mažytę savo drąsą, priėjo prie kitų burtininkų ir paprašė padėti patekti į peroną. Savo akimis matė kaip tos šeimos vaikai kiaurai sieną pereina. Net šiurpuliukai per nugarą perbėgo. Lengviau leido sau atsidusti, kai jau sėdėjo vienoje iš Hogvartso ekspreso kupe. Nejučia šviesiaplaukė užmigo ir pabudo judinama kiek vyresnės mergaitės. Visi mokiniai jau buvo beveik palikę traukinį, Risė paskubėjo paskui juos. Magija, arba greičiau jaudulys, jautėsi ore. Viskas nauja, nepažinta, netyrinėta. Geriausia diena gyvenime. Beveik. Mintis plaukti link pilies valtimis netenkino būsimos pirmakursės. Ji nekentė vandens telkinių ir ją pykino esant vandens transporte. (Ironiška - tėtis dievino žvejybą ir dažnai išplaukdavo pažvejoti Norvegijos jūroje). Į valtį vis tiek teko įlipti, tačiau vienuolikmetė atsisėdo kuo arčiau vidurio ir tvirtai įsikibo į sėdimąją dalį. Užsimerkė ir pajuto tą tragišką vandens atsimušimą į valties priekį bei šonus. Pradėjo pykinti. Negalvok apie vandenį, negalvok apie vandenį. Įsivaizduok, kad tu plauki ant debesėlių ramino save paauglė. Ačiū Odinui, košmaras pasibaigė gana greit ir būsima švilpė atsistojo ant tvirto paviršiaus. Apsižvalgė. Mokykla buvo didesnė ir atrodė visai kitaip nei Devona įsivaizdavo. Žavėdamasi pilies didumu net nepajuto atsidūrusi šalia pilies, o ten jau greit pasiekė ir Didžiąją salę. Pirmakursiai susibūrė kaip kokios skruzdėlytės. Vienus Berker girdėjo svarstant kur pakliūs - į Grifų Gūžtą ar Varno Nagą. Kitus girdėjo išdidžiai sakant, kad jie - grynakraujai ir būtinai turi pradžiuginti tėvus patekdami į Klastūnyną. Klastūnynas? Kažkodėl tenai nenorėčiau patekti pamintijo ir išgirdo savo pavardę. Prasibrovusi pro bendraamžius vos nenukrito, tačiau kėdutę pasiekė ir ant šios atsisėdo. Pajuto viršugalvį apgaubiant odiniam dirbiniui, kuris dar ir kalbėjo. Būtinai šiuo momentu jai reikėjo išsigąsti ir vos nenugriūti nuo kėdės. Išgelbėjo šalia stovėjusi suaugusi burtininkė.
  - Ne. Į Grifų Gūžtą tu nepritapsi. Ir protu nepasižymi, klastuole būt sakai nenori. Tebūnie tava valia. ŠVILPYNĖ! - paskutinį žodį paskirstymo kepurė sušuko garsiai ir švilpė užsidengė ausis bei vos nepravirko. Nulipusi nuo kėdės lėtai nuėjo prie stalo, kuris labiausiai jai plojo. Radusi laisvą vietą atsisėdo. Pasibaigus paskirstymui ant stalų atsirado valgiai. MAISTAS pilvas sugurgė vos pirmakursė pagalvojo apie maistą. Pagriebusi stalo įrankius ji pradėjo valgyti. Skanumėlis.
  Rugsėjo pirmosios puotai pasibaigus, šviesiaplaukė nusekė kitus pirmakursius ir paliko Didžiąją salę.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pamažu vakarėjo. Oficiali vakarienė jau buvo pasibaigusi, tačiau Dafydd iš patirties žinojo, kad net ir atėjus per vėlai galima gauti maisto. Pastaruoju metu vaikinas stengėsi vakarieniauti kiek galima vėliau. Triukšmas jį erzino nė kiek ne mažiau negu bet kada, o dėl vieno vienintelio asmens jis stengėsi būti bent kiek... Laimingesnis? Ne toks susiraukęs? Velsietis ir pats nežinojo, kaip tai reikėtų apibūdinti.
Trumpai sakant, paprasčiausia buvo vakarieniauti jau po to, kai tą padaro didžioji dauguma mokinių. Tą vakarą atėjęs į Didžiąją salę klastuolis pamatė, kad ji yra visai tuščia. Tai buvo geriausias įmanomas variantas.
Ta proga, kad salė buvo tuščia, Dafydd nutarė tingintis eiti iki savo koledžo stalo. O ir koks pagaliau skirtumas? Namų elfai pašers jį sėdintį bet kur. Tad įsitaisė prie arčiau durų esančio Švilpynės stalo. Tiesą sakant, buvo šiek tiek nejauku. Vaikinas nužvelgė visą salę. Klastūnyno stalas atrodė keistai toli.
Nejučiomis Dafydd prisiminė vieną tokį susitikimą. Jis įvyko čia, didžiojoje salėje, tik prie kito - raudonai auksinio - stalo. Tai buvo vienas iš tų susitikimų, kurių prisiminti nesinori. O vis dėlto... Visi tie susitikimai vedė prie kažko... Keisto. Vaikinas pastaruoju metu daug apie tai galvojo. Kur vis dėlto veda tie susitikimai? Kas iš to bus?
Deja, kol kas tai buvo visiškai neaišku. Kadangi atsakymo į šį sudėtingą klausimą raudonplaukis neturėjo, nutarė kol kas tą reikalą nustumti į šalį ir ramiai pavalgyti.
- Am... - balsu ištarė jis. - Ar galima gauti... Vištienos?
Namų elfai tarsi to telaukę patiekė jam milžinišką lėkštę nuostabiai kvepiančios mėsos. Dafydd su pasimėgavimu puolė valgyti.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw daug kartų galvojo apie tai, kaip atrodys ta paslaptingoji pilis, apie kurią tiek pasakojo Bastiano. Teliko tikėtis, kad čia bus smagu. Mergaitė nežinojo, kas tiksliai čia turi būti. Juk jos brolis mokėsi... Fiziką, istoriją ir panašius dalykus. O sąraše, kurį su laišku gavusi mergaitė iš karto netyčia įmetė į ugnį, buvo prirašyta kažkokių keistų knygų...
O dar ta burtų lazdelė! Rudaplaukė buvo tikra, kad bet kurią akimirką su ja ką nors perdurs. Vis dėlto gerokai susibadė tik koją, kai įsikišo lazdelę į džinsų kišenę.
Kelionė traukiniu neprailgo, mat vienuolikmetė mėgo keliauti. Po to, kai ištrūko iš kalėjimais virtusių namų, kartais pavykdavo nukeliauti bent iki Kardifo. Jis atrodė kaip didelis miestas, kuriame galima daug pamatyti. Tad nenuostabu, kad jau kelionė į Londoną buvo didelis nuotykis. O Hogvartso ekspresas... Buvo daugiau nei įspūdinga!
Reikia pastebėti, kad pati pilis buvo neką prastesnė. Nors ir žinojo, kad čia jos laukia septyneri metai, Elliw buvo tikra, kad visko neapvaikščios. Visų pirma, jau po trijų posūkių pasiklys. Be to, nors ji ir mėgsta keliauti, mieliau tą daro ne pėsčiomis. Galbūt šioje pilyje yra traukinukų ar dar ko nors skirto mokiniams vežioti? Tai buvo vienas iš pirmų klausimų, kuriuos sau uždavė velsietė. Deja, neturėjo, ko paklausti, nes visi atrodė labai įsitempę ir buvo akivaizdu, kad niekas nežinos atsakymo.
Didžioji salė taip pat buvo verta dėmesio. Deja, vos įėjusi į vidų Elliw atkreipė dėmesį į keistą dalyką: visi mokiniai - tiek naujokai, tiek jau sėdintys prie stalų vyresnieji - buvo apsirengę uniformomis. O štai ji buvo apsivilkusi ryškiai rausvą megztinį. Suprato, kad nepagalvojo persirengti traukinyje. Kita vertus, juk negalėjo to žinoti! Netrukus į galvą atėjo mintis, kad ji uniformą tikriausiai pamiršo pasiimti iš namų. Ir net nežino, kur ji: ar brolio, ar Bastiano namuose. Ką gi, panašu, kad jai jau iš karto teks rašyti globėjui ir klausti, ar ji nepaliko jo namuose savo uniformos...
Išgirdusi savo pavardę Elliw nusišiepė: neatrodo, kad kas nors čia varginasi taisyklingai perskaityti kiek ilgesnį vardą. Vis dėlto ji nieko nesakiusi nužingsniavo prie kepurės. Atrodė, kad visi žiūri į ją - tik kažin ar dėl kepurės, ar dėl nelemto rausvo megztinio?
- ŠVILPYNĖ! - garsiai suriko kepurė. Elliw nei apsidžiaugė, nei nusiminė - jai visi koledžai atrodė vienodi. Ji nusiėmė kepurę ir ramiai nuėjo prie stalo. Tik kai mokiniai pradėjo juoktis, suprato nuėjusi ne prie to, prie kurio reikėjo. Apsižvalgiusi pamatė mojančius vyresniokus ir neskubėdama nuėjo prie jų.