[patsuan]

-Man žiema ne itin patraukli, - prisipažino vaikinas, maloniai šyptelėjęs atėjusioms švilpėms, kurios iš matymo buvo kiek ir pažįstamos. -Šalta, greitai susergu. Ne kas,- šniurkštelėjęs dėl vaizdo ir gūžtelėjęs pečiais jis nusuko veidą į stalą it norėdamas nupurtyti nuo savęs tą negatyvumo krislą, užtiškusį ant jo it juoda rašalo dėmė ant nuostabiai balto popieriaus lapo. Iš kišenės išsitraukęs savo gana trumpą gluosnio lazdelę švilpis iškėlė ją ir verčiau susikoncentravo į apmąstymus. Kaip išburti kaspinus jam nebuvo naujiena, kelis kartus jau bandė; tiesa, tų kaspinų paskirtis tuomet buvo visiškai netinkama ir net kiek vulgari, tačiau, ką galėjo padaryti, jeigu vyresnieji buvo užsispyrę kaip kokie gana kvaili vaikai.
-Igori, verčiau padėk merginoms, su šituo aš kaip nors susitvarkysiu, - sulyg tais žodžiais jis raminančiai sumosavo laisvos rankos pirštais it koks meškinas, kuris nagais bandė įsiropšti į medį; tuomet iškėlė lazdele, tyliai sumurmėjo trumputį burtažodį ir ja gracingai mostelėjo, darydamas gulsčią aštuoniukę ore. Kartu su jo judesiais stalo kraštas ėmė dengtis juodu satino kaspinu, kurio kilpos buvo dailios, tvarkingos, ir glaudėsi viena prie kitos; vaizdas tarsi iš kokio pavyzdinio paveiksliuko. Po kelių ilgų akimirkų visas švilpių stalas buvo papuoštas juodais kaspiniukais, todėl Nero atsidūsėjęs pabaigai ėmė ir greitai bakstelėjo lazdele--- ir juoda spalva pasipildė geltona. Vaikinukas jau buvo beprasižiojęs pasigirti darbu, tačiau tik žiū, kad tikras chaosas buvo beįsimetąs salėje. Ne kas kitas, o patsai Akilanda sugalvojo savuoju stiliumi papokštauti; švilpis kiek nepatenkintai suraukė antakius ir nuskubėjo vytis vienos jau išbėgusios mergaitės.

[Ramen Horst]

Ketvirtakursis Igoris, vadovaujantis mažam, tačiau puikiam ir veikliam "paradui", liepė švilpiukei sudėlioti gražiąsias puansetijas stalo viduryje. Ramen dar neteko regėti tokios kalėdinių augalų rūšies - prieš ją stovėjo keturios dėžės, kurios buvo prikrautos itin vešlių, geltonais pažiedžiais pasidabinusių augalėlių. Tamsiai žali lapai - grakščiai išsilenkę, pačių lapelių galiukas - itin smailus. O pati spalva! Ramen nebuvo regėjusi tokios gilios žalios spalvos, kurią tik pagyvino gilūs išvagojimai augalo lapuose. Tačiau žiedai buvo gražiausi. Mergaitė niekaip negalėjo atitraukti akių nuo tokio nuostabaus augalo! Geltona sodri spalva puikiai žiūrėjosi su žalių lapų gilumu, patys puansetijos žiedlapiai - dailiai pakrypę į šoną, visi tokiu pat kampu. Gamta yra nuostabi.
Ramen buvo užkietėjusi herbalogijos mylėtoja, tad pagaliau atsitokėjusi nuo augalo grožio, ji ėmėsi veiksmo. Prisiminė, jog Igoris minėjo Wingardium Leviosa kerus. Mergaitė vieną - kitą kartelį pasitreniravo rankos mostą ir nieko daugiau nebelaukusi ėmėsi darbo.
Vieną po kitos atsislinko sunkiąsias dėžes. Šios buvo po mižinišku dulkių sluoksniu, tarsi metų metus būtų tūnojusios po velėna. Bečiaudėdama ir besispjaudydama nuo dulkių gausos, tačiau šiaip ne taip, pirmakursė atitempė visas dėžes kuo arčiau stalo. Nukėlusi dėžes vieną nuo kitos, Ramen atidarė jų dangčius. Iš nuostabos net aiktelėjo - visos gėlės buvo apkamšytos storais audeklais, tarsi pirmagimiai kūdikiai, mat puansetijos - šilumos mėgėjos. Gėlės buvo visos it viena vienodai nugeltusiais pažiedžiais ir žiedlapiais. Švilpiukė rūpestingai apvalė visų augalėlių vazonus ir ėmėsi darbuotis burtų lazdele vis nukreipdama ją į tuštėjančias dėžes, o tuomet - į reikiamą stalo vietą. Stalas vis labiau ir labiau pilnėjo, puošėsi, Ramen buvo tokia susikaupusi, ypač atsakingai žiūrėjo į savo užduotį, jog tik po kelių akimirkų susivokė, kad Didžiojoje salėje - baisinis triukšmas. Pirmakursė pakėlusi galvą pamatė sumišusius švilpiukus, kitų koledžų mokiniai taip pat lakstė kaip patrakę. Ramen pastebėjo ore tabaluojančias koledžų vėliavas ir jas ore laikantį apvalainą ir itin žemą vyruką.
Kas, po galais, čia darosi. pagalvojo Ramen, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, liko stovėti nuošaliau, tarp dar neišdėliotų puansetijų ir tuštėjančių augalų dėžių. Mergaitė paprasčiausiai nežinojo ko imtis.

[Izaac Reinher]

-Kas čia vyksta?- tyliai ištarė vyriškis įžengęs į salę ir pamatęs koks chaoas vyksta joje; mokiniai it pašėlę lakstė aplink ir paskui mokyklos didžiausią išdaigininką, kuris kvatodamas skraidė palubėmis, erzindamas visus apačioje. Izaac suraukė antakius ir išsyk nuskubėjo prie savo vadovaujamo koledžo stalo, prie kurio dar rikiavosi sutrikę švilpiukai, nors geli gainiojosi Akilandą. Profesorius užmetė akį į papuošimus-- na, jis originaliai ir ėjo į salę pažiūrėti, kaip jo švilpiams sekasi darbai-- ir iš malonaus nustebimo net išplėtė akis. Mokiniai išties pasistengė galvodami apie dekoracijas-- nebuvo viskas labai ištaigu ar labai prabangu, tačiau, kaip ir dera koledžui, buvo jauku ir šilta, ne per daug ir ne per mažai. Jis apžvelgė šalia esančius vaikus.
-Šaunuoliai, gerai padirbėjot, - tykiu balsu pagyrė ir šiek tiek šyptelėjo puse lūpų. Buvo gražu stebėt komandinio darbo vaisius. -Tačiau verčiau dabar reikia sutramdyt tą poltergeistą, - pakėlė akis į Akilandą ir atsiduso.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Tačiau neužteko vieno burtažodžio, kad iš Akilandos būtų galima atsiimti Švilpynės vėliavą. Tą suprato Igoris, kai
poltergeistas metė visą sniego gniūžčių arsenalą. Gerai ne visą, tačiau dalį tai jau tikrai. Tačiau švilpiui vis tiek teko nutraukti   Mobilicorpus burtų veikimą, kad neperšlaptų iki pačio menkiausio siūlo galo. Reikia kažko imtis. Ir kuo greičiau, net jei reiktų nelaukti Emi pagalbos. Mąstė vaikinas. Bet kaip gi pergudrauti Akilandą? Profesorių nepakviesi, jie- užsiėmę...Nors abejoju ar šis poltergeistas klausytųsi pastariųjų. Sunerimo Igis ir susiraukė.Palaukit! Sugalvojau! Įsišiepė šis atsisukęs už nugaros, bei pamatęs atskubantį Nero.Reikia pabandyti... Viliuosi Nero nenutrenksiu....Ir taip pagalvojęs Lorijanas-Greywindas nubraukė nuo akių savo rudus plaukus, nulėkė paskui Akilandą, aplenkdamas Emi.
- Imobilus !-sušuko keturiolikmetis kerus, kurie sustabdo žmogų, grobiko pusėn.Tikiuosi ant Akilandos veiks šie kerai... Liūdnai šyptelėjo šis, ir nieko nelaukęs sumurmėjo kitus kerus ,užburdamas vėliavą, kad ši skristų ten kur švilpiui reikia:
-Locomotor Trunks!
Pasakęs šiuos burtus, Igoris iš visų jėgų "sveidė" it kokį kamuolį Švilpynės vėliavą Nero pusėn, tikėdamas, kad Akilanda nespės sučiupti vėliavos, jei jo nepaveikė Imobilus kerai.
-Nero!- suriko ketvirtakursis, paskutinę akimirką sustabdydamas vėliavą beveik prie pat draugo nosies.

[patsuan]

Nusipurtė sniegą ir iš visų jėgų skubėjo paskui Igorį, laikydamasis už šono, kurį jau buvo bepradėją skaudėti. Aplenkė kiek atsilikusią Emi; jau norėjo iškelti lazdelę ir žiebti Akilandai kokiais nors kerais, galbūt net ištraukti tą vėliavą per prievartą ar kažkas panašaus. Tačiau to neprireikė-- Nero koledžo bendrakursis buvo pirmesnis ir vaikinas su neslepiama nuostaba žvelgė į jo pusėn atskriejančią susiglamžusią vėliavą. Giliai įkvėpė ir sustojo, tvirtai remdamasis kojomis į žemę.
-Šaunuolis, Igori!- linksmai sušuko ir nieko nelaukdamas sugriebė juodos ir geltonos spalvos medžiagą į savo ranką ir kuo greičiausiai likusia iškelė lazdelę, pasiruošęs bet kada panaudoti Protego kerus, jeigu Akilanda sumanys jį užpulti ir vėl atimti vėliavą.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris nusišypsojo Nerui. Jiems pavyko! Tačiau begalinį džiaugsmą nutildė, sumenkino šiek tiek šlapi drabužiai. Mostelęs kelis kartus su lazdele, švilpio uniforma vėl tapo sausa.
-Nuleisk burtų lazdelę, Nero,-pasakė Igoris artėdamas link kito švilpio ir dar kartą nusišypsojo.-Akilanda daugiau nepuls atiminėti koledžų vėliavų.  Nei Švilpynės, nei Varno Nago....-šypsojosi Igis.
-Gerai, eikim link stalo, bei toliau puošti jį,-paragino Nero Lorijanas-Greywindas.
Kai vaikis atsisuko link savo koledžo stalo pusėn, prikando apatinę lūpos dalį, mat prie stalelio stoviniavo Švilpynės vadovas. Ką gi, jau ir Jūs pasirodėte, profesoriau. Nusišypsojo ketvirtakursis. Ne man vienam teks paplušėt.

[Emilianne Mcwelle]

Emilijana stovėjo kaip įbesta ir stebėjo koledžo draugų kovą su poltergeistu. Išgąstis švilpiukę visada tarsi kaustyte sukaustydavo. Taip nutiko ir šįkart. Mergaitė žinojo, kad reikia bėgti ir padėti, bet tiesiog negalėjo pajudėti. Laimei, viskas baigėsi gerai ir Nero rankose saugiai atgulė koledžo vėliava. "Atitirpusi" iš "sąstingio" Emi grįžo prie stalo. Tada mergaitė pamatė atėjusį koledžo vadovą. Pasisveikinusi Emilijana grįžo prie savo darbo - pasiėmė savo atsineštus burbulus-žvakes ir išsitraukė burtų lazdelę ketindama uždegti liepsneles.
 - Incendio,- tarstelėjo Emi. Juodos spalvos žvakidėje užsidegė geltonos spalvos liepsnelė. Mhm, o kaip tas liepsneles nuspalvinti juodai?
 - Ei, Nero, Igori! Kaip padaryti, kad geltonuose burbuluose žvakės degtų juodai?-paklausė Emi vyresniųjų draugų.

[Džeinė Warington]

Tik dabar pastebėjusi bendrajame kambaryje skelbimą Džeinė sutriko. Jokių kalėdinių puošmenų neturėjo, o ieškoti buvo per vėlu. Ką daryt? Kažin jei neatsinešiu jokių papuošimų labai nesupyks? Į visas dekoracijas numojus ranka Warington greit išdūmė iš bendrjo kambario ir nukurnėjo laiptais žemyn link Didžiosios salės. Laibomis rankelėmis ji stumtelėjo didžiulės salės duris ir iš įpročio atmetusi šviesius savo plaukus šyptelėjo.
-Sveiki. Atleiskite, kad pavėlavau. Tik dabar pastebėjau skelbimą. Aš tokia išsiblaškius...Tai galbūt atrastumėt kokios darbelio?-laukdama kokio švilpio atsakymo mergaitė žvalgėsi ir žiūrinėjo nuostabiai papuoštą Švilpynės koledžo stalą.
-Tikrai gražiai padirbėjot. Man labai patinka. Dabar dar labiau noriu padėti, -  draugiškai nusijuojukusi šviesaplaukė atsisėda ant suolo ir nekantrauja išgirsti ką jai lieps padaryti bendro koledžo nariai.

[patsuan]

-Mm, rodos, kad taip. Mes saugūs,  - atsidusęs nuleido lazdelę ir silpnai šyptelėjo; kartu su kitu švilpiu patraukė atgal prie bendrojo stalo, kur stoviniavo kiti mokiniai ir netgi pats koledžo vadovas. Nero mirktelėjo kelis kartus ir nedrąsiai jam šyptelėjo; nesitikėjo, kad pats profesorius nuspręs prisijungti prie jų. Galbūt buvo neteisus; šiek tiek susigėdęs dėl tokio išankstinio nusistatymo ėmė ir verčiau susikoncentravo į Emilijanos klausimą. Mąsliai patempė lūpą, nors atsakymą puikiai žinojo, tačiau nenorėjo pasirodyti kaip koks pagyrūnas ar kitoks pašlemėkas--juk tokių niekas nemėgo.
-Kadangi čia yra tiesiog laikinas spalvos pakeitimas, man rodos, kad burtažodis yra, - bakstelėjo lazdele į burbulo pusę ir įkvėpė. - Coloreus, - ištarė ir liepsna suvirpėjus nusidažė pilkoka spalva viduryje, tačiau išorėje vis dar virpėjo gelsva. Nero pasikasė kaklą ir gūžtelėjo pečiais. -Nemanau, kad galima liepsną nudažyti visiškai juodai, tai prieštarauja kai kuriems dėsniams, - sumurmėjo, prisiminęs žiobariškos mokyklos pamokas.

[Frankas Stigleris]

Frankas po apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos buvo toks išalkęs, kad bėgdamas prie Švilpynės koledžo stalo atsitrenkė į mergaitę. Abu parkrito. Per salę nuaidėjo duslus garsas. Visi atsisuko į Franką ir pradėjo juoktis. Staiga, pribėgo jaunuolis, iš kaklaraiščio spalvos priklausė Švilpynei, ištiesė Frankui ranką ir pakėlė jį. Stiglerių berniukas atsistojęs ištiesė savo ranką mergaitei, kurią pargriovė. Mergaitė atsisuko ir nubloškė Franko ranką. Pati atsitojo ir tarė:
-Neliesk manęs liesti, Švilpinuk. Tavo koledžas per prastas, kad su tavimi bendraučiau.
Ta mergaitė priklausė Klastunynui. Jos akys buvo, kaip gyvatės ant jos koledžo herbo. Mergaitė sušnypštė ir nuėjo. Frankas atsigręžė ir norėjo padėkoti tam jaunuoliui, kuris padėjo jam, bet jo nerado. Frankas atsisėdo prie savo koledžo stalo ir pradėjo valgyti. Jis valgė didelį kepsnį su salotomis ir užsigėrė vandeniu. Kai Frankas pavalgė, jo lėkštė pradingo, o vietoj jos atsirado kita švari lėkštė. Išėjus iš didžiosios salės, Stigleris pamatė jaunuolį, kuris jam padėjo. Pribėgo prie jo ir prakalbo.
-Ačiū, kad man padėjai, - kukliai prakalbo Frankas.
-Nėr už ką, - atsakė jis.
Frankas stovėjo, kaip įbestas. Nežinojo ką sakyti. Jaunuolis jau gręžėsi eiti, kai Stiglerių berniukas ištiesė ranką ir pridūrė:
-Aš Frankas Stigleris, o tu kuo vardu?
-Mano vardas Igoris Lorijanas-Greywindas, - paspaudęs ranką atsakė jis.

[Melijandra Julija Lorijan]

Švilpukė greitai šmurkštelėjo pro Didžiosios salės duris ir nulėkė lyg galvą pametusi link Švilpynės stalo.
Melijandra Julija netvėrė iš susijaudinimo! Kur gi taip netversi savam kailyje, kai sužinai, kad įvyks išvyka į Kiauliasodį?
Taigi, dabar trečiakursė nudribusi ant Švilpynės koledžiui priklausančio suolo, mergaitė pačiupo šakutę ir nė nemąstydama pradėjo lankstyti it kokią plastilininę. Mela jaudinosi, mat tai bus jos pirmoji išvyka.
Mergaitė padėjo atlankstytą šakutę, paimtą iš virtuvės, kurioj knibžda namų elfai, ir atsiduso. Taip, džiaugsmas laikinas kai yra šiokių tokių problemų, kliūčių.  Du vardus nešiojanti jaunoji ragana užsimerkė ir padėjo smakrą ant sunertų rankų, kurios ilsėjosi ant medinio, lygaus stalo.
Kaip rasiu porininką išvykai?-suniurnėjo jinai mintyse liūdnai. Iš kur jį ar ją rasiu?Kaip? Kada? Kur?-nerimo trylikametė.

[Tom William Riddle]

Tomas Viljamas Ridlis net nušvito visas, kai sužinojo apie išvyką į Kiauliasodį porelėmis. „Tai puiki proga atkeršyti feniksei, kam trankosi su tuo padliena atsiduodančiu šunimi.“ Mintijo vaikinas žengdamas pro didžiosios salės duris pusryčiauti. Akimis apibėgo klastūnyno stalą, tačiau akies nieks nepatraukė. Jam reikėjo kažko tokio, kažko egzotiško ir nerealaus. „Hmmm... pagalvokime. Grifė netinka, mat koledžas tas pats kaip ir Tričės. Varnė...“ ieškančiu žvilgsniu apmetė ir tą stalą. „nea, sesuo netinka. Pirma, ji pirmakursė, dar negalinti eiti į miestelį, antra, per jauna, ir Tris, būdama pakankamaisumani susivoks, jog jis neturi be jos daugiau su kuo eiti.“ Tada galvoje lyg kas trakštelėjo: vienintelis stalas, į kurį buvęs tamsos valdovas niekada nesidairytų, ir nesidairė dabar beje, tai buvo švilpynės stalas. Vos spėjęs užmesti spangę pamatė tai, ko ieškojo tarp tūkstančių veidų. Melijandra, vilkolakė, toji nedrąsi dama, pabūgusi paduoti jam ranką, kai dirbo kartu per pirmąją apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Tada negražiai su ja pasielgė, tačiau šią akimirką buvo pasirįžęs savo klaidą išpirkti. Drąsiai atžingsniavo prie geltona uniforma vilkinčios trečiakursės ir švelniai šaltais pirštais palietė jai petį norėdamas atkreipti dėmesį.
-Sveika, ir beje, skanaus. – tarė besišypsodamas. Tada palinko artyn, tarsi bijodamas, kad niekas neišgirstų, be galo drovėdamasis, tačiau drąsiai paklausė.
-Melijandra, ar norėtum nueiti drauge į Kiauliasodį ateinantį šeštadienį?

[Melijandra Julija Lorijan]

Žingsniai. Greiti, drąsūs vampyriški žingsniai nuaidėjo it koks aidas vilkolakės ausyse, ir Mela vangiai atsimerkė. Ji puikia žinojo kieno šie žingsniai-tam įsidėmėti užteko tik te vienos apsigynimo nuo juodosios magijos. Viljamas.-žaibišku greičiu susivokė švilpukė ir pakėlė galvą...tik aišku neatsisuko tojo klastuolio pusėn...
Mergaitė nedrąsiai pakėlė dešinios rankos pirštus, jais vis liesdama stalą. Šis gestas, lyg švytūrio šviesa tamsiose, audringose ir pašėlusiose jūros bangose pasiklydusiam mažam žvejybiniui laiveliui reiškė išsigelbėjimą ir padėką- lygiai taip kaip ir Melijandrai Julijai, kuri, dabar, sedėdama kaip ištempta smuiko styga, tyliai spurdančia iš džiaugsmo širdimi laukė, kol tasai prancūzaitis klastuolis prisitatys čionai. Dėl to trylikametė buvo šimtu procentu tikra, nes jos klausa- jai nemeluoja.
-Labas,- gan droviai nusišypsodama išpyškinko Lorijan, kuri tuo pat metu nuleido akis, kai Viljamas švelniai palietė josios petį,-Deje, aš nieko nevalgiau, tad gali nesakyti "skanaus"-pridūrė švilpukė.
Mergaitė nors ir susidarė per pirmąjį jos ir septintakursio susitikimą blogą nuomonę, tačiau ji išsaugojo viltį, kad Viljamas elgsis jau kitaip, bet svarbiausia- padės pasimokyti kaip apsiginti nuo juodosios magijos, mat švilpė seniau mokinosi Drumštrange, kur buvo leidžiamasi naudotis šiai magija. Iš aplinkinių pusės tai atrodytų itin kvaila- juk jei moki naudotis juodąja magija, tai nuo jos apsiginti būtų itin lengva, tačiau  Melijandrai viskas buvo kitaip. Vsų pirma- ji bijojo, kad jei neišmoks apsiginti nuo juodosios magijos, per susidūrimus ji gali pradėti naudotis juodąja magija, dėl kurios čia yra baudžiama, antra- Mela nori nuo šios Voldemorto mėgiamos magijos rūšies atprasti, ir trečia- nenori, kad juodosios magijos žinojimas jos nepaverstų dar blogesnia vilkolake.... nors tiesą sakant die du metai praleisti Drumštrange, Melijandros Julijos neitin pavertė bloga.
Bet visgi grįžkime prie prancūzo Viljamo.
Mela iš netikėtumo ir nuostabos suraukė antakius.
-Nueiti į Kiauliasodį?-pati netikėdama ką išgirdo iš vyresniojo mokinio lūpų, paklausė ši.
Vilkolakės širdis vos neiššoko iš krūtinės. Nueiti!? Radau partnerį! Pala...jis mane rado..bet koks skirtumas! Valio!- iš džiaugsmo džiūgavo savo viduje rudai pilkų akių savininkė, kuri šiuo metu išorėja atrodė šiek tiek santūroka lyginat su vidumi.
-Gerai,- šiek tiek drebančiu iš džiaugsmo balsu sumurmėjo Mela, dirsteldama į gražųjį Viljamą, kuris buvo pasilenkęs prie jos,- Aš esiu su tavim kartu į Kiauliasodį,- jau drąsesniu balsu paskelbė savo nuosprendį trylikametė.

[Tom William Riddle]

Išgirdęs teigiamą atsakymą Viljamas nusišypsojo iki ausų, tarsi tai būtų jam suteikę begalinį džiaugsmą bei nuritinę akmenį nuo širdies.
-Dėkui, Melijandra. Supranti, aš čia lygiai taip pat beveik nieko nepažįstu kaip ir tu. Nors jau pavasaris, jaučiuosi čionai gana svetimas. – kalbėjo natūraliu aukštu šiltu balsu švelniai šypsenai žaidžiant lūpose. – o tu jau valgyk, valgyk, nes nusilpsi. – pridūrė patapšnodamas vilkolakei per petį. Tomas puikiai prisiminė, kaip jo laikais, t.y. 1940-1945 m. nė viena mergina negalėjo atsispirti nei gracingai išvaizdai, nei vaikinuko kerams. – Beje, esu pažadėjęs tave pamokinti apsiginti nuo juodosios magijos, jei norėsi, pradžią galėsime padaryti po išvykos į Kiauliasodį, juk vis tiek ten mūsų niekas neleis ulioti kiaurą dieną. O žinau keletą nenaudojamų klasių... žodžiu. Pasimatysime šeštadienį, devintą nulis nulis, vestibiulyje. Iki Mela. – sulig paskutiniu sakiniu atsitiesė, spustelėjo merginai petį, darkart švelniai šyptelėjo ir pasuko atgal prie klastūnyno stalo pusryčiauti. Žinoma, tą ketino daryti tik dėl akių, mat tamsiai rudi kontaktiniai lęšiai jau dengė pernakt pamaitintas sodriai raudonas akis. „He, o ta barmenė blondinė visgi buvo skanesnė už bamblį darželinoką.“ Pamintijo apsilaižydamas lūpas. Atsisėdęs prie savojo stalo šiltu žvilgsniu palietė trylikametę švilpinukę, su kuria ką tik kalbėjosi. „Gal ir visai nieko tie švilpiai, bent jau vienas kitas... nors ne, per daug nuspėjami... et, vis geriau negu padliena pradvisę šunėkai, besitaikantys nusičiupti svetimas moteris.“

[Melijandra Julija Lorijan]

Melijandra šypsojosi, girdėdama Viljamo žodžius.
-Supratau,-cyptelėjo iš džiaugsmo trylikametė.
Pagaliau! Jos norai pildosi! Ir vien dėl to švilpukė norėjo spiegti, tačiau mergaitė vargais negalais susitvardė, bet jos akys išliko tokios pat- kupinos laimės, euforijos ir pasiryžimo mokintis ir mokintis.
Melijandra Lorijan užkišusi savo garbanotų plaukų sruogą už ausies žvilgtelėjo į tolstantį Klastūno koledžo atstovą- septintakursį Viljamą, kuris traukė link savojo koledžo stalo. Mergaitė juto, kad jis (kaip ir ji pati) netveria džiaugsmu savo kailyje.  Tačiau Mela nežinojo, kad Viljamo noras jai padėti tik te yra  nuostabi Tamsos Valdovo Voldemorto apgaulė. Bet, juk ji-  buvusi Drumštrangietė, kuri naiviai pasikliauja personomis, kurios maloniai elgiasi su ja, to nežinojo ir negalėjo užuosti su savo vilkolakiška uosle.
Tikėkimės, kad šie santykiai nepataps tragiškaja klaida...