[Meghan Natali Pritz]

Vis dar patogiai įsitaisiusi Dinui ant nugaros, Meg pasiekė Didžiąją salę. Nors Dino atžvilgiu būtų nelabai teisinga sakyti, kad pati ją pasiekė, kai mergaitę atnešė. Tačiau švilpiukė teisingumu tokiais atžvilgiais nepasižymėjo. Erikui Dinui žingsniuojant prie Švilpynės stalo, Meg pažvelgė į lubas. Oras buvo tiksliai toks, kaip ir pavaizduoja užkerėtose Didžiosios salės lubose - švietė saulytė, matėsi vos keli debesys. Patekus į šiltą patalpą rudaplaukė pajuto, kaip šiluma užpildo jos sušalusį kūną. Mergaitė nusišypsojo. Dabar iki visiškos laimės tetrūksta gerų pusryčių. pamanė ji.
Kad ir kaip nesinorėjo, Meg teko nusliuogti nuo Dino ir pačiai atsistoti ant žemės, nes kitaip būtų tiesiog neįmanoma valgyti. Mergaitė lengvai nuslydo nuo savo draugo-nešiko nugaros ir po sekundėlės jau sėdėjo prie stalo.
- Na, tai sėskis, sėskis. - tarė paplekšnojusi per vietą šalia savęs. - Jei laukei, kad padėkosiu, net nesvajok. - išsišiepė Meg. - Visų pirma, pats taip norėjai, visų antra, greitį tau dar reiktų tobulinti. Nedėkosiu už nekokybiškai atliktą paslaugą.
Meg ištiesė ranką per stalą ir pačiupo stiklinę su arbata. Mandagumo dėlei paklausė Dino:
- Ko norėtum atsigerti? Arbatos? Kavos? Moliūgų sulčių?
Laukdama atsakymo rudaplaukė į lėkštę įsidėjo kiaušinienės, nes staiga pajuto, kad yra žvėriškai išalkusi.
- Ką veiksi po pusryčių? - paklausė mergaitė pilna burna, norėdama palaikyti pokalbį.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas pakeliui šiek tiek pavargo ir trupušiuką sulėyino bėgimą. Na jau tikriausiai negalėsiu niekaip pasiteisinti dėl sulėtėjusio bėgimo. Pamanė jis ir įžengęs salėn pritūpė, kad draugei būtų lengviau nulipti.
- O aš ir nelaukiau, gi žinau tave, man tave pažinti per porą minučių nėra sunku. - jis bakstelėjo piršto galiuku į savo galvą. Po to jis išgirdo sakinį, kurio nelabai norėjo išgirsti ir jis kaltai šyptelėjo. - Na, niekaip jau nepasiteisinsiu dėl to. Paprasčiausiai pavargau. - jis viduje sukrizeno, tačiau išorėje nustatė nustebusį veidą. - Tu ką, gal toną sveri?
Jis vis dar pakėlęs kairį antakį atsisėdo šalia švilpiukės. Po to jis vėl išplėtęs akis pasuko į Meg savo garbanotą galvą ir vėl nusišypsojo.
- Atleisk, vakar vakare išgėriau kavos truputį, na aišku, sumaišiau su arbata, šiandien aš elgiuosi kaip mažas vaikas. Galiu būti įžulus.
Kažkokia mergaitė atsisėdo jam iš kairės ir pradėjo muistytis. Dinas iš pradžių kentėjo, tačiau paskui iškošė per dantis: baik. Mergaitė nuėjo kitur šnibždėdamasi ape Diną su drauge.
- Šiaip aš kavos negeriu, gal tau atrodys ir keista, tačiau vieną kartą užuodęs stiprią kavą, jaučiausi taip, tarsi pats ją ir būčiau išgėręs, o mano uoslė viską sustiprina, kaip jau žinai. Tad laksčiau po mišką nuo ryto it patrakęs. Grįžau tik pusę dešimtos ir vos bepaeinantis kritau į lovą, net nevalgęs nieko. Žinau, skamba juokingai. Nuo tada tiesiog nebegeriu jos.
- Tikriausiai eisiu pas Antonijų, jis prie kitų nepritampa ir jam liūdna vienam, tad vis aplankau jį ir atnešu jam morką. - jis paėmė vieną nuo stalo. - Jam jos, kaip koks gardėsi, bet nešu tik du kartus į mėnesį, kad nepriprastų per daug ir nelaikytų savo gardėsio, savaime suprantamu dalyku. Gal norėsi kartu? Tik perspėju, gali būti šaltoka, o Antonijus gali kelnes tau numaut, paskui pasakysiu, kaip apsirengti, jeigu norėsi eit kartu. - jis pasmeigė šakute šoninę. - O dabar, aš valgysiu. - ir jis kando didelį traškios šoninės kasnį.

[Meghan Natali Pritz]

Išgirdusi Dino pasiteisinimą dėl sulėtėjusio bėgimo Meg prieš savo valią nusišypsojo.
- Štai ir viskas paaiškėjo. Apsimeti stipriu, o mane panešėti parako pritrūko. - švilpiukė tarsi gindamasi iškėlė rankas. - Prigavai. Nors be pusryčių turėjau sverti mažiau. Tačiau jei po jų netyčia užsimanysi mane panešioti, galiu sverti ir dvi tonas. Būk atsargus.
Švilpiukė pajuto nenusakomą norą erzinti savo draugą.
- Tai savo kaltę dėl savo įžūlumo suversi kavai? Sakytum tu šiaip nesi įžūlus. Aišku patogu, kai yra kam suversti kaltę. Tačiau tokiu atveju kavą turėtum gerti mažiausiai keturis kartus per dieną.
Patenkinta savo pasakymu, Meg toliau ramiai kimšo pusryčius viena ausimi klausydamasi Dino.
- Mielai eisiu kartu, nes šiandienai neturiu jokių planų. - nusišypsojo rudaplaukė apsidžiaugusi kvietimu. - Tik turiu vieną klausimą. Kas tas Antonijus?
Meg nurijo paskutinį kiaušinienės kąsnį ir ėmė lėtai gerti arbatą.
- Tai kuo man apsirengti, kad būtų tinkama? O jei nebus, kas tada? Argi einant į lauką aprangos kodas toks svarbus? - švilpiukė perbraukė ranka sau per plaukus. - Šiaip ar taip, man reikės nueiti į miegamąjį, nes mano plaukai turbūt atrodo kaip varnų lizdas. - Meg nusijuokė. - Kartais pavydžiu vaikinams - plaukai nesivelia.
Laukdama Dino atsakymo mergaitė toliau gurkšnojo arbatą.

[Erikas Dinas Miglaputys]

- O kodėl? - bekramsnodamas kiaušinį su skystu viduriu kalbėjo Erikas Dinas. - Aš pats niekada nesakiau, kad esu stiprus. Na ačiū, jau tavęs nenešiosiu. Šiaip, esi neįtikėtinai lengva, tik kad užmiršau apie kulkšnį, neseniai užmyniau pelėdyne, ant ilgos išsikišusios vienies, tai pusiaukelj pradėjo skauduliuoti. Na tik nesakyk, kad bandau teisintis.
- Na ir vėl tu, neverčiu kaltės aš ant kavos, na o gal ir verčiu... Žodžiu, man ji neskani, jau mieliau imbierinę arbatą gerčiau, nei kąvą.
Dinas nudžiugo, kai Meg sutiko eiti kartu su juo.
- Antonijus - vandenis. - Dinas užsisuko ir šyptelėjo. - Nebijok, jis, kaip sakiau, kitoks nei daugelis vandenių. Galūnių nenukąs, tik gal pakandžios truputėlį.
- Būtų gerai, kad apsivilktum maudymosi kostiumėliu, jeigu tokį esi atsivežusi, o plaukus kaip nors susirištum, kad Antonijus įsismaginęs nepešteltų. - jis bakstelėjo sau į smilkinį pirštu ir kaltai šyptelėjo. - Šiandien juk šeštadienis, o aš susimaišiau, jog šiendien herbalogijos pamoka. Žinau, kaip galėsim išbūti ilgai po vandeniu. Na, tai aš lauksiu tuomet prie tiltelio. Lauksiu. - jis pasigriebė dar vieną morką nuo stalo ( šį kartą sau ) ir nužingsniavo per sausąkimšą salę. Juodas apsiaustas plaikstėsi beeinant, o paskutinė jo šypsena buvo tokia pat šilta, kaip ir beveik visada. Ant peties jam pasirodė lankutis Semas ir pamojo Meg, o tada vėl dingo marškinių kišenėj.

[Meghan Natali Pritz]

Meg, išklausiusi, ką pasakė Dinas, vos neišsižiojo.
- Vandenis? - paklausė nepatikliu tonu. - Vandenis? Tavo laimė, kad pasakei tik po to, kai sutikau eiti, nes kitaip nieku gyvu nebūčiau sutikusi. - švilpiukė vos ne isteriškai nusijuokė. - Paguodei. Bent jau mano galūnės saugios. - mergaitė užvertė akis. - Gerai, nueisiu persirengti. Džiaugiuosi, kad vis dėlto turiu pasiėmusi plaukų gumytę, nes paprastai jų nesirišu. Kita vertus visai nenoriu prarasti savo mylimų plaukų. - Meg suprato, kad nuskambėjo kiek narciziškai, tačiau plaukai buvo jos vienas mėgstamiausių dalykų.
Pasakęs, kur jos lauks, Dinas pakilo nuo stalo ir išėjo iš Didžiosios salės. Berniukui nueinant iš jo kišenės išlindo, kaip Meg suprato, lankutis ir pamojavo mergaitei. Rudaplaukė šyptelėjo. Ji nenustebo, kad šis keistas padarėlis keliavo su Dinu. Tiesą pasakius, būtų nustebusi, jei Erikas jokio gyvūnėlio nesinešiotų su savimi.
Meg išgėrė paskutinį gurkšnelį arbatos, padėjo stiklinę ant stalo ir išžygiavo iš Didžiosios salės į švilpynės mergaičių miegamuosius persirengti ir pasiruošti susitikimui su vandeniu ir Dinu.

[Adam Harrison]

Į Hogvartso ekspresą Adam įsėdo per vėlai, o kalbant konkrečiau, pastaruosius šešerius metus mokėsi kitoje burtų ir kerėjimo mokykloje. Situacija susiklostė taip, jog tęsti mokslų ten raudonplaukis nebegalėjo. Hogvartsas tapo jo išsigelbėjimas. Nuleidęs galvą į žemę, būsimas septinto kurso moksleivis, greta su pirmakursias pėdino iki didžiosios salės. Iš gėdos Adamui kaito skruostai, vaikinas galėjo prisiekti, jog į jį spokso savo koledžus jau žinantys vyresnieji studentai. Bet ačiū Dievui, kad šiam absurdiškui paradui vadovavusi moteris procesą paskubino ir štai dabar, sužinojęs, kad pateko į švilpynę, Adam galėjo nešdintis lauk. Na ne lauk, o prie geltonai išpuošto stalo. Švilpynės stalo.

[Caroline Laurence]

Caroline stovėjo eilėje ir žiūrėjo i kitus mokinius prie kepures. Mate kad daug mokiniu džiaugiesi ką gavo. O ji net nežinojo kuo nori būti. Pagaliau atėjo jos eile. Caroline atsisėdo ant kedės ir iš baimes užsimerkė.
- Švilpynė! - Ištarė Paskirstymo kepurė.
Visas Švilpynės stalas pradėjo ploti ir džiaugtis. O Caroline vos išpešė šypsena. Ji nežinojo ar džiaugtis ar verkti. Atsistojusi nuo kedės ji nuėjo prie stalo.

[Britta Hailey Lawrenz]

Devintas su trejais ketvirčiais peronas Heilę šiek tiek sutrikdė. Bet įsėdus į specialųjį traukinį tiesiog pasitvirtino mergaitės atmintyje nupieštas vaizdas. Selena pasakojo apie magiją, bet ne apie Hogvartsą, mat ji mokėsi kažkokioje Prancūzijos mokykloje. Lawrenz, tiesą sakant, norėjo mokytis toje pačioje mokykloje kaip ir vyresnėlė sesuo-viskas būtų šiek tiek paprasčiau. O dabar.. Visiškai viena. Tėvai tepalydėjo iki traukinio, mat važiuoti kartu negalėjo. Vienuolikmetei virpėjo širdis. Tokia mažytė, o jau atskirta nuo tėvų.. Be abejo, Britta tikėjosi, kad mokykloje jai patiks. O kas, jeigu ne? Juk negalės kada norės sugrįžti pas mamą ir tėtę. Pirmasis lūžis įvyko.
Britta žvalgėsi, kur pateko. Tėvai daug pasakojo apie šią vietą- Hogvartsą, burtų ir kerėjimo mokyklą. Bet Heilė tikrai nesitikėjo, jog viskas atrodo taip įspūdingai. Vien iš išorės, pažiūrėjus į pilį, galėjai pagalvoti, kad esi filme. Taip įspūdinga.. O žengtelėjus per milžiniškų ąžuolinių durų slenkstį Britta absoliučiai neteko amo. Didžiosios salės lubos atrodė kaip dangus, ant nematomų virvučių kabėjo žvakės.. Kaip iš pasakos! Tikriausiai kokiam paprastam žmogeliui papasakojus apie tokį vaizdą jis tiesiog numotų ranka. Heilė nemanė, jog tokie dalykai yra įmanomi.
Būrelis pirmakursių stoviniavo tarp keturių siaubingai didžiulių ir ilgų stalų, vidurinių dviejų tarpe. Vaikų nebuvo daug. Nuo to būrelio galėjai justi slindančią susijaudinimo dvasią. Nekantriai laukiant, vieną po kito vaikus pradėjo kviesti užsidėti Paskirstymo kepurę. Ji buvo.. švelniai tariant, aptriušusi. Vienuolikmetė savo melsvai žaliomis akutėmis stebėjo, kaip kepurė pradėjo kalbėti ir paskirti vaikus į tam tikrus koledžus.
Neišvengiamai atėjo Brittos eilė. Lawrenz susijaudinimo kupinu veidu priėjo prie moters, kuri kvietė vaikus ir atsisėdo ant kėdės. Netrukus mergaitė pajuto, kaip ant galvos atsirado kažkoks svoris. Paskirstymo kepurė. Ilgai mąsčiusi, kepurė Heilei priskyrė Švilpynę. Koledžą, kuriam mokosi draugiškiausieji ir atkakliausieji žmogeliai.
Britta nežinojo, kaip reguoti. Džiaugtis? Ar ką? Kaip džiaugtis, kad tai būtų mandagu? Tad dabar, jau būdama švilpe, ji nusišypsojo ir nužingsniavo prie Švilpynės stalo, kur ją pasitiko vyresnių mokinių būrys.

[Jasmine Cammilo]

   Jasmine galvoje lyg vikrios kregždutės praskrisdavo vis kitos mintys. Jos keitėsi taip greit kai spalvos ant menininko jausmų išlieto piešinio. Įvarios emocijos kaip piešinyje keitėsi sekundės greitumu. Pralėkė jaudulys, baimė, džiaugsmas, nekantrumas, tėčio ilgesys... Negalėjo jų sustabdyti. Jie liejosi visai kaip vanduo iš kibiro, tik ne storais vandens lašais o emocijomis. Veide vis pasirodydavo gilios duobutės skruotsuose nuo šypsenos, antakiai nusileisdavo iš ilgsio, ir staigiai šoktelėdavo aukštyn bandant įžiūrėti vyresnę trečiakursę pusseserę prie Grifo Gūžtos stalo.
   Jos emocijas taip pat be galo paveikė neaprėpiamas salės dydis. Ji pakėlė akis į lubas. Ten puikavosi prašmatnios kolonos ir braižiniai, iškilimai. Viskas ją pritrenkė. Kažin ar kada iš viso yra buvusi tokio dydžio patalpoje. Galbūt kokioj gero dydžio Londono bažnyčioje? Tačiau čia jausmas buvo anaiptol ne toks kaip bažnyčioje. Jasmine pirmą kartą pajuto, kad negatyvios žiobarų pasaulio mintys ir priklausomybė ką tik liko užnugaryje. Visas nuoskaudos ir įsipareigojimus atrodo atmušė apsauginiai Hogvartso saugos kerai. Bet tai buvo pats geriausiais jausmas kuri ji tik buvo jutusi kada.
    Po ilgokaai ižužsitesusios eisenos atrodo begaline didžiąją sale. Jie priartėjo prie senos aptriušusios kėdės. Tačiau kėdė anaiptol nebuvo pats svarbiausias dalykas. Ant jos iškilmingai buvo padėta senoviška burtininkų kepurė. Jos viduryje buvo įkirpta skižylė burnai šnekėti ir kepurė prabilo. Iš jos burnos išsiveržė ne pats maloniausias garsas ausims, bet žodžiai skambėjo pakankamai gerai, beto rimavosi.
   Kai kepurė pagaliau užbaigė salėje pasigirdo audringi plojimai. Tada prie kėdės išdidžiai priėjo direktoriaus pavaduotoja.
   - Kai pakviesiu pavarde, prieikite ir būsite paskirtas į koledžą. Pradėkime...
   Ji pradėjo kviesti vaikus pavardėmis ir šie išsigande, nepasitikėdami sale, nutipendavo prie kėdės.
   Vienas iš pirmųjų nuskambėjo mažosios Cammilo pavardė, kadangi jie pžvardino abecėlės tvarka. Na žinoma po visų A.
   Ji giliai įkvėpė ir įškvėpė, ir įkvėpė. Štai ir atėjo laikas. Koledžas iš esmės nulems jos ateitį.
   - ŠVILPYNĖ! - iš visų jėgų ržsuriko kepurė ir geltonas stalas prapliupo plojimais.
   Jasmine laiminga nubėgo prie jų. Ji buvo laiminga savo likimu.

[Rosa Nonitana]

Atidariusi didžiosios salės duris ir pažvelgus vidun, merginos akys išsipūtė nuo didelės nuostabos, kokio dydžio yra salė, kaip gražiai ji yra išdekoruota ir kiek žmonių ten sėdi. Ji iš kart ėmėsi dairytis savo stalo, tačiau to daryti nereikėjo ilgai, kadangi jos dėmesį užkabino draugiški sklindantys šūkiai:
-Ateik, prisėsk, užėmiau tau vietą!
Prisėdusi mergina pasigriebė karšto šokolado puoduką ir mėgavosi šiltos cinamoninės bandelės malonumais. Visi aplinkui draugiškai kalbėjosi ir dalinosi savo pirmaisiais įspūdžiais. Tada mergina suprato, kad nuo šiol tai jos tikrieji namai- Hogvartsas, o naujoji šeima ir draugai- Švilpynė.

[Gabrielė Mirtis]

Gabrielė prisijungė prie švilpynės 

[Bonė Aneta Iden]

 Atėjo ruduo. Medžiai pasipuošė spalvingomis, auksinių saulės spindulių gaubiamomis aureolėmis. Dauguma dienų vis dar buvo šiltos ir malonios, tarsi vasara nesiryžtų pasitraukti ir užleisti vietą šaltesniems orams.
 Tačiau šiandien oras subjuro. Nuo pat ryto krapnojo lietutis, o vakarop kilo didelė audra.
 Alisa visą dieną praleido prie savo kambario lango, stebėdama lygiu, šaltu stiklu riedančius lašus. Daiktai jau buvo sukrauti į nedidelį lagaminėlį ir pastatyti prie durų. Mergaitė vilkėjo Hogvartso uniformą. Ant jos buvo užsimetusi tokį pat juodą megztinį. Jis buvo plonas ir visiškai netiko tokiai šaltai, lietingai rudens dienai. Tačiau vienuolikmetė neturėjo nieko daugiau, tik šį megztinį ir dar kelias poras drabužių, sukrautų į lagaminą.
 Atėjus laikui, Alisa išsikvietė taksi ir nuvažiavo į Kingskroso stotį. Kelionei ji išleido paskutinius savo pinigus, dabar kišenėje teturėjo vos kelis siklius.
 Ką gi, - pamanė mergaitė, - Matyt, teks kur nors įsidarbinti...
 Pastaraisias metais gyvenimas "Gyvybės upelyje" tapo nepakenčiamas. Šeimininkė tik ir ieškojo, iš kur gauti dar daugiau pinigų. Kol ji sėdėjo savo asmeninėje svetainėje ir gėrė raudonąjį vyną, našlaičiai klajojo po gatves ir ieškojo, kam prireiktų seno virdulio ar kelių sagų. Ir tik tam, kad šeimininkė galėtų įsigyti naujus raudonos odos batus.
 Patys našlaičiai visad vaikštinėdavo alkani. Atsirasdavo pora drąsuolių, išdrįstančių vogti ar prekiauti skersgatviuose, tačiau Alisa nuo pat pirmųjų metų "Gyvybės upelyje" tokių žygių vengė. Ji žinojo, kaip griežtai ponia Bleik seka savo auklėtinius, todėl, nenorėdama pakliūti į bėdą, niekada neprisidėjo prie drąsuolių grupelių. Tačiau,vis dėlto, maisto prasimanyti reikėjo. Alisa nusprendė tą daryti švaresniais būdais - laisvalaikiu dirbti kokius nors darbus, kuriems nereikėjo gebėjimų vaikščioti ar kalbėti.
 Tačiau pastaruoju metu susirasti darbo darėsi vis sunkiau. Galvodama, kam prireiktų pagalbos iš našlaitės, mergaitė įlipo į traukinį ir susirado tuščią kupė.
 Pagaliau po kelių valandų Hogvartso ekpresas pasiekė pilį. Ji buvo dar didingesnė, nei Alisa įsivaizdavo. Milžiniškas pilkšvai rudų plytų statinys su daugybe, rodos, iš oro išnyrančių bokštelių, tvorelių, stogelių ir takelių. Hogvartą gaubė laukas, apaugęs vešlia, smaragdine žole ir miškas, kuriame tyliai ošė tamsūs medžiai.
 Artėjant prie pilies, mergaitė įžiūrėjo greta telkšantį tamsų, didžiulį lyg jūra ežerą. Jo vanduo atrodė tarsi juodu aksomu pridengtas veidrodis, kuriame atsispindėjo mėnulis, žaiba ir daugybė žvaigždžių. Atrodė, tarsi visi ežero gilumoje gyvenantys padarai iškilo į paviršių pasveikinti naujų mokinių.
 Traukinys sustojo  Kiauliasodžio stotyje. Atsivėrė durys ir įvairaus amžiaus mokiniai ėmė plūsti laukan. Alisa paskubomis susirinko daiktus ir taip pat išsiropštė iš traukinio. Čia ją pasitiko siaubingas šaltis, ledinis vėjas ir tamsa. Mergaitė susisiautė savo apsiaustą ir drebėdama patraukė plačiu keliu, paskui kelis vyresnius mokinius.
 Netrukus pirmakursė pasiekė Hogvartsą. Nepaisant pilies dydžio, vienuolikmetė sugebėjo įžvelgti kitą jos bruožą - jaukumą. Jis, rodos, skerbėsi pro šviesos gaubiamus langus ir pilkas plytas, kviesdamas užeiti.
 Galbūt čia rasiu savo vietą... Galbūt čia atsiras žmogus, kuriam manęs prireiks... - pagalvojo Alisa ir toliau žingsniavo jau kiek džiaugsmingiau.
 Pagaliau mergaitė priėjo didžiules, tamsiojo ąžuolo duris raitytomis rankenomis. Joms atsivėrus pirmakursė neteko žado.
 Hogvartsas buvo nuostabus. Jį apšvietė sienose įstatyti deglai. Visur buvo daugybė nišų, kampelių ir laiptų. vedančių į pilies gilumą. Nepaisant nesuvokiamo Hogvartso dydžio, jo viduje buvo šilta, šviesu ir jauku. Tik to vienuolikmetė ir tenorėjo.
 Palegva, atidžiai apžiūrinėdama ant sienų kabančius portretus, Alisa kopė laiptais paskui ne mažiau susidomėjusių mokinių būrį. Po kiek laiko ji pasiekė dideles, beveik tokio pat dydžio, kaip pagrindinės, duris. Jos taip pat buvo iš tamsiojo ąžuolo.
 Čia mokiniai sustojo nedarniu būreliu. Vyresnėliai atsiskyrė ir kuo greičiau smuko į patalpą, slypinčią už durų. Arčiausiai durų stovintys mokiniai susižavėję šurmuliavo. Alisa stovėjo pačiame gale, be to, buvo labai žema ir nieko nematė, tačiau iš kitų vaikų murmesio suprato, kad reginys tikrai įspūdingas.
 Netrukus mergaitė įsitikino neklydusi. Kiek praretėjus didžiuliam pirmakursių būriui, žemaūgė išvydo milžinišką salę. Ji pribloškė dar labiau, negu koridoriai ir laiptai, apraizgę visas Hogvartso sienas.
 Didžioji salė buvo erdvi ir jauki patalpa. Josbgrindys buvo išklotos marmuro plytelėmis, o sienos - švieisu tinku.
 Tačiau didžiausią įspūdį Alisai paliko užkerėtos lubos. Jos atrodė kaip tikras nakties dangus - ji regėjo vėjo genamus debesis, lyg botagai blykčiojančius žaibus, žibančias žvaigždes ir mėnulį. Salę apšvietė ne tik užkerėtose lubose žibantys dangaus kūnai, bet ir ore plevenančios žvakės.
 Alisa, pakerėta nuostabaus vaizdinio, net nežinojo į ką žiūrėti. Dabar, kai mergaitė kiek apsiprato, Hogvartso dydis ėmė ją trikdyti ir bauginti. Atrodė, kad pilies sienos ims trauktis ir ją suspaus, arba vaikštinėdama koridoriais ji paklys ir neberas kelio atgal.
 Nuo kylančių nemalonių emocijų Alisą išgelbėjo tai, kad pirmakursių minia pagaliau ėmė plūsti vidun. Mergaitė nusekė iš paskos ir sustojo prie pakylos salės gale. Jos viduryje stovėjo kėdė, o ant jos buvo padėta sena, nutriušusi burtininko skrybėlė. Pirmakursė užsimerkė. Ji jau nujautė tos skrybėlės paskirtį. Tai paskirstymo kepurė. Kepurė, nulemsianti jos ateitį.
 Ant pakylos stovinti burtininkė išvyniojo didelį pergamento lapą ir ėmė skaityti pirmakursių pavardes. Alisa stipriai užsimerkė,kad tik nereikėtų matyti persigandusių vaikų veidų, drebančių rankų, stipriai gniaužiančių kėdės atkaltę ir paklaikusių akių, maldaujančių pagalbos. Atrodė, tarsi pirmakursiai būtų vedami į egzekuciją. Mergaitė visiškai netroško pati patirti to jausmo. Tačiau, kaip visada tokiomis akimirkomis, jos pavardė buvop ištarta kur kas greičiau, nei reikėjo.
 Alisa pajuto, kaip jos kojos tiesiog priaugo prie žemės. Rodėsi, kad pirštai virto didžiulėmis šaknimis ir tos šankys nežmonišku greičiu raizgosi po Hogvartso pamatais. Nesuvokdama, kaip gali pajudinti dviem rąstais virtusias kojas, mergaitė užlipo ant pakylos ir, apimta didžiulio jaudulio, pritūpė ant kėdės kraštelio. Pirmakursė pajuto, kaip keli šimtai akių gręžte gręžia jos veidą ir užsimerkė. Skruostus išmušė raudonis.
 Raganai užmaukšlinus kepurę, šiurkšti jos oda brūkštelėjo per ausis ir užkliudė užausyje išraižytą žvaigždę. Alisa prikando lūpą, kad nesudejuotų.
 Staiga skrybėlė prabilo. Taip, prabilo, nors tarp jos medžiagos Alisa neįžiūrėjo nieko panašaus į burną. Atrodė, tarsi kepurė kalbėtų jos galvoje ar bendrautų mintimis. Jos balsas gaubė mergaitę tarsi plona skraistė, tačiau buvo akivaizdu, kad salėje sėdintys mokiniai ir mokytojai taip pat viską girdi.
 -Ką gi, ką gi... Jau senokai neturėjau progos patyrinėti tokio žmogaus galvos. Tėvas - darugiškas ir protingas, o motina visiška priešingybė. Na, bet jų atžala - dar kita opera. Tad kur gi tave paskyrus? Drįstu teigti, kad turi ir drąsos, ir proto ir pakankamai sąžiningumo bei draugiškumo. Bet, manau, vienas bruožas tave įkūnija labiausiai, tagi, žinau kur tave paskirti...
 Baigusi murmėti kepurė visa gerkle užbaubė:
- Švilpynė!
 Alisos širdį užplūdo susipynę jausmai. Viena vertus, ji džiaugėsi. Atrodė, tarsi viduje rusentų ugnis, šildantį širdį. Tačiau antra vertus, mergaitės vidus tarsi atšalo ir virto ledo gabalu.
  Kas bus? Galbūt kepurė suklydo? Juk aš tikrai nesu tokia geraširdė, kad tikčiau Švilpynei... - galvojo pirmakursė.
 Tačiau šios mintys neužgesino lauželio, degančio sieloje. Alisa nužingsniavo prie stalo ir droviai atsisėdo tarp kitų mokinių. Ji nedrąsiai nusišypsojo ir švilpiukai taip pat atsakė šypsena.
 Mergaitė pasijuto kaip ant sparnų.
 Na štai, pagalaiu radau savo vietą... - laiminga pagalvojo ji ir pagaliau lemgviau atsikvėpė.
 

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

- AUČ! - garsus šūksnis nuaidėjo koridoriuje, kai Elliw atsitrenkė į didžiosios salės duris. O gal tai buvo teleskopo šūksnis? Vis dėlto patikrinusi brangenybę velsietė įsitikino, kad toji tebėra sveika. Vadinasi, šaukė ji pati, mat galvą skaudėjo. Tiesa, netrukus ji pamiršo tiek šūksnį, tiek ir skausmą. Daug svarbiau buvo… Kas ten? Šito ji, deja, negalėjo prisiminti. Iš viso, kodėl ji čia atėjo? Valgyti nenorėjo visai. O gal čia ir nereikia valgyti? Mergaitė jautėsi visiškai pasimetusi ir sutrikusi. Sunkus tas gyvenimas. Ypač tada, kai su savimi turi vos vieną teleskopą.
Galiausiai sugebėjusi įeiti pro duris skriaudikes velsietė susipainiojo savo kojose ir skaudžiai plojosi ant žemės.
- AUČ! - dar kartą nuaidėjo, tik šį kartą jau ne koridoriuje, o salėje. Tai, žinoma, jau buvo tam tikras pasiekimas, mat toji buvo visiškai tuščia. Ar bent jau taip nusprendė Elliw, nors netrukus šią išvadą visiškai pamiršo. Atsistojusi ir patikrinusi teleskopą gerokai išsigando: viena jo dalis buvo pakrypusi taip, kaip tikrai neturėjo pakrypti.
- Sutaisyk mano teleskopą! - suriko ji, nors buvo įsitikinusi, kad yra visiškai viena. Netruko to įsitikinimo pamiršti ir priėjo prie artimiausio stalo. Pastatė ant jo prietaisą ir įdėmiai apžiūrėjo. Viskas atsitiko tik per neLiuciją, ne neLiuciją, ne ne neLiuciją ir ne ne ne neLiuciją!
Elliw netruko pamiršti, kodėl spokso į didžiausią brangenybę ir kodėl iš viso čia atėjo. Dar kiek pažiūrėjusi į teleskopą nutarė keliauti sau. Bandė prietaisą paimti, tačiau užkliudė jį ranka, ir tas nusivertė ant žemės. Pasigirdus nemaloniai pažįstamam trakštelėjimui Elliw suriko:
- Tai tu kalta!
Pasilenkė paimti prietaiso, tačiau viskas baigėsi tuo, kad nusivertė ant žemės ir uždribo tiesiai ant to paties vargšo ir visų (tiksliau, Elliw) nuskriausto teleskopo.
Ilgą laiką gulėjusi ant žemės teleskopo pamatė stalo apačioje priklijuotą lapelį. Nesuprato, ką tai galėtų reikšti, bet skubiai atsikėlė ir, kol nespėjo pamiršti, palindo po stalu to lapelio paimti. Pirmiausia, žinoma, kaukštelėjo galvą į stalą, tačiau netrukus lapelis jau buvo Elliw rankose. Mergaitė išsitiesė ir jau norėjo perskaityti, kas ten parašyta, tačiau netyčia užlipo ant teleskopo, kuris tebegulėjo ant žemės. Tai baisiausiai išgąsdino, tad ji net pašoko, o lapelis, lyg to ir būtų laukęs, išsprūdo iš rankos ir nupleveno tolyn.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Mergina, su kuria Vėtrūnė turėjo dirbti, neatrodė labai susigaudanti kas vyksta ar kur jos eina. Vien užuominą, kurios visų žodžių angliškai nesuprato, turėjo iššifruoti Kristė po to, kai nepažįstamoji mergina ją perskaitė. Šiaip jau, Vėtrūnei koledžo vadovo sugalvotas žaidimas atrodė tikrai įdomus ir nuteikiantis linksmai, bei vienijantis koledžą. Vienintelį trūkumą, kurį matė žinojo Kristė, tai buvo tai, kad vadovas nepasistengė pasirūpinti, jog žaidime galėtų dalyvauti kiekvienas pilnavertiškai. Pavyzdžiui, tokie kaip Vėtrūnė, tikrai negalėjo dalyvauti pilnavertiškai šiame žaidime dėl to, nes, pirma, ji buvo akla ir, jeigu ne jos žaidimo kolegė, niekaip nebūtų sužinojusi kokios gi užuominos slypi tuose lapeliuose. Antra, dėl to, kad baltaplaukė čia naujokė, ji nepažinojo taip gerai Hogvartso, kaip kiti jos bendraamžiai ar šiaip čia besimokantys moksleiviai, todėl, vėlgi, tos užuominos jai nieko nesakė. Trečia, vėl dėl aklumo, mergina negalėjo rasti naujų užuominų, net jei ir galėtų jas perskaityti. Ir, ketvirta, vaikai iš užsienio šalių (ar iš kito žemyno) ir nemokantys gerai anglų kalbos, negalėjo gerai suprasti mįslėse pateiktų mandrių angliškų žodžių. Šis koledžo vadovo atsainumas tikrai nepadėjo Kristei jaustis pritampančiai ir visai nepatiko - argi koledžo vadovas neturėtų pažinoti savo mokinių? Ir vis dėl to, Kristina tikrai vertino šią galimybę susipažinti su pilimi ir bendrakoledžiais.
     - Ar jau nebetoli? - užklausė žaidimo „komandos“ narę. Tačiau vietoj atsakymo klastuolė sulaukė skausmo perkreipto riksmo, kas ją sukrėtė - paprastai tai ji, dėl savo aklumo, atsitrenkdavo į sieną ar duris, o dabar atvirkščiai...
     - Ar tau neskaudėti? Viskas gerai? - sutrikusi užklausė... merginą. - Beje, koks tavo vardas? Mano Vėtrūnė Kristė Džeinė de Leighi, bet gali vadinti tiesiog Vėtra arba Trūne, - išklojo sakinį (tiksliau du), kurį išmoko patį pirmą anglų kalboje, nes muzikantę jau užkniso savo draugę (jugi galima ją vadinti drauge?) tiesiog „mergina“.
     Klastuolei patraukus į Didžiąją salę (turbūt tai buvo Didžioji salė, buvo galima spręsti iš juntamo patalpos erdvumo) de Leighi nužingsniavo iš paskos. Tačiau staiga salėje nugriaudėjo baisiai garsus garsas, Vėtrūnė net ausis rankomis užsidengė. Dieve, na ji ir neranguolė...
     - Reikėti padėti? - pasiūlė savo pagalbą ir iš karto pritūpė prie merginos ištiesdama jai ranką, kad padėtų atsistoti. Tačiau tuo metu klastuolė suspigo, kad reikia jos kažką sutvarkyti. Ką, Kristė nesuprato.
     - Ką tokį?.. - tačiau tuo metu apgraibom susiradusi kažką, kas turbūt buvo tas kažkas, baltaplaukė išsitraukė lazdelę ir nukreipusi į tą vietą šnypštelėjo: - Reparo.
     Garsas buvo lyg kažkas susitvarkė, taigi turbūt burtažodis padėjo. Tai kokia kita užuomina?...


     

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw buvo visiškai tikra, kad ji čia yra viena. Kadangi nei Liucijos, nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios nesimatė, taip tikrai ir buvo. Na, nebent kokios nors bjaurios mergiūkštės ir vėl nori gadinti gyvenimą, tačiau velsietė nepastebėjo ir jų. Šiuo faktu ji, žinoma, buvo patenkinta. Ar būtų patenkinta, jeigu tą faktą prisimintų. Vis tik jis jau seniai buvo išnykęs iš klastuolės atminties.
Taigi kai kažkas prabilo, velsietė baisiausiai persigando. Netruko pamiršti, kodėl taip nutiko, o vos po akimirkos iš atminties išnyko ir pati baimė. Elliw žiūrėjo į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę ir svarstė, kodėl į ją žiūri. Ar ji ką nors sakė. Ne, tikrai ne. Dėl šito klastuolė buvo visiškai tikra. O vis dėlto sakė. Ji sutaisė teleskopą!
- Ačiū! - sušuko Elliw ir net pašoko nuo žemės. Iš karto susverdėjo ir vos nesiplojo ant žemės ar teleskopo. Pastarąjį pagriebė į ranką ir atsisuko į tą malonią mergaitę. Deja, vis dar neįsivaizdavo, kas ji tokia yra, tačiau nutarė, kad klausti vardo būtų nemandagu: kas, jeigu ji jau prisistatė?
- Kuo tu vardu? - paklausė Elliw, pamiršusi ką tik priimtą nutarimą. Bespoksodama į mergaitę, nors neprisiminė, kodėl tai daro, pamatė už jos esantį kažkokį lapelį. Susidomėjusi patraukė jo link ir užkliudė tą, kuri, panašu, buvo gera mergaitė.
- Pasitrauk! - užriko velsietė pamiršusi, kad mergaitė ką tik sutaisė teleskopą. Jis vis dar buvo sveikas ir netgi neiškrito iš rankos.
Priėjusi prie lapelio klastuolė jį pakėlė ir nustebo: jis buvo visai tuščias. Sutrikusi velsietė žiūrėjo į popieriuką ir pakėlė akis. Jau buvo pamiršusi, kad netoliese yra kita mergaitė, tad ją pamačiusi kiek nustebo. Vis dėlto tai buvo proga atsikratyti tuo lapeliu.
- Imk! - sušuko Elliw atkišdama popieriuką nepažįstamajai. Ištiesusi ranką pastebėjo, kad kitoje pusėje kažkas yra, tad susidomėjo. - “Ten gyvena tas, kuris moko apie dangų.”
Tai buvo labai keisti žodžiai, kurie netruko išnykti iš velsietės atminties - kartu su lapeliu. Rudaplaukė atsisėdo prie stalo ir pastatė ant jo teleskopą. Taigi Elliw mąstė, o teleskopas stovėjo ant stalo.