[Luna Evanns]

Luna labai norėjo gauti varno nagą tačiau gavo visai kitą koledžą labiausiai ji bijojo gauti klastunyną Luna nemėgo klastunyno ir jo moksleivių ji labai daug ko girdėjo apie juos jai labiau buvo prie širdies kiti koledžai Luna taip pat labai bijojo susimauti ar nuvilti savo koledžą nes tas stalas kurį gavo Luna buvo nepaprastai draugiškas ir geras taip pat ji labai bijojo blogai pasirodyti prieš mokytoju , kad tie neatimtų taškų bet yra ir geroji pusė Lunai labiausiai Herbalogija ir magiškūjų gyvūnų priežiūra buvo ir tų mokytojų ir pamokų kurių Luna nemėgo arba jai tiesiog jose nesisekė jai labai patiko lankytis bibliotekoje ten ji rado labai daug įdomių knygų labai daug jų rado apie augalus  taip pat Lunai patiko bendrauti su draugais Hogwartsas tapo jos namais 

[Luna Evanns]

Taigi Lunos Evanns pirmoji savaitė buvo ne labai kokia ji su visais pykdavosi kiti sako , kad jos vieta tik klastunyne ir niekur kitur kiti Luna ignoruodavo Lunai į tai buvo nė motais jai labiau rūpėjo pamokos ir namų darbai be to Luna rado ir kitokios veiklos nei kreipti dėmesį į tas kvailas  pašaipas ir ignoravimą nors Luna ir žinojo esanti grynakrajė , bet kraujas jai ne viską davė Luna buvo šiek tiek bjauraus charakterio žinoma Gal Būt Lunai tai buvo ir į nauda juk kai kada blogose ar tave nervinančiose žmogaus savybėse galima rasti gėrio. Bet Luna vistiek tikėjo ir žinojo , kad yra pakankamai stipri burtininkė nors ir kol kas nelabai mezgė  kalba su kitais Hogwartso mokiniais ir be to Luna jau seniai svajojo tapti mokyklos profesore ar net direktore 


 

[Klarencė Lupinė]

kai paskirstymų kepurė sušuko švilpynės vardą visi pradėjo labai garsiai ploti. Klarencė ( klara) atsisėdo prie merginos vardu Bela. 

[Everlyn Noel Everett]

Vos tik paskirstymo kepurei sušukus kokiam koledžui ji priklauso, Everlyn nežinojo kaip reaguoti, o tuo labiau prie kokio stalo eiti, nes ji buvo viena pirmųjų mokinių, kuriai priskyrė koledžą. Ji žinojo, kad klastuolius atspindi žalia, o grifus raudona spalva, tačiau ar švilpynę atspindėjo geltona ar mėlyna - ji nežinojo,  o tiksliau neprisiminė. Aš nebežinau - išsigandusi mintyse sau kartojo iš panikos Noel.
Galiausiai, nepasidariusi sau didžiulės gėdos mokslo metų pradžioje Evelyn sėdėjo prie švilpynės stalo (kokiu būdu, ji nenorėjo nė prisiminti). Valgyt ji norėjo, tačiau bijojo. Kalbėtis kaip kiti su draugais ji irgi norėjo, tačiau tokių neturėjo, o ir kalbėti bijojo. Tuo metu ko ji nebijojo, tai apsimesti, kad jai viskas gerai ir jaučiasi laiminga sėdėdama šalia begalės mokinių, kurių tiek gyvenime vienoje vietoje nėra mačiusi. Senoji mokykla buvo žymiai mažesnė...

[Sofija Išmintė]

Sofija pirmą kartą įžengė į Didžiąją salę. Apsidairė aplink buvo tiek daug mokinių. Ji sustojo į eilę kaip ir kiti pirmakursiai. Atėjo jos eilė. Mergaitei Paskirstymo kepurė buvo žymiai per didelė.
-Švilpynė.- Ištarė Paskirstymo kepurė.
Švilpynės stalas pradėjo ploti. Sofija nuėjo prie geltono ir juodo stalo.

[Gustav Sahib Fugleberg]

Berniukas buvo šoke. Tiesą sakant pastarosiomis dienomis tai buvo viena dažniausiai jaučiama emocija. Ją pakeisdavo tik ta nuolatinė liūdesio banga. Prie jos jau buvo pripratęs. Pripratęs tiek, kad išmoko puikiai ją slėpti. Hogvartsas jam turėjo būti nauja pradžia, nenorėjo ir čia būti amžinai liūdnas, problemų turintis vaikas. Tačiau jam tai sekėsi ne ypač gerai. Nei traukinyje, nei pilyje jis dar nebuvo prataręs nė vieno žodžio. Jei kas jo paklaustų, ji nė negalėtų prisiminti kada paskutinį kartą girdėjo savo paties balsą, žinoma, jeigu kas ir paklaustu jis, net jei ir žinotu, neatsakytu. Net keliems vaikinukams jį kalbinus traukinio perone, jis tik žvelgė į juos savo didelėmis žaliomis akimis ir svarstė tą plonytę ribą tarp normalumo. Ak, kaip lengva būtų buvę viską pradėti iš naujo, tik keli žodžiai. Aš Gustav, koks tavo vardas? Ech... Juk jis tik vaikas, galėjo sau leisti ir atsipalaiduoti. Žaisti kortomis ir negalvoti. Tačiau vietoj to, jis čia, pačiame grupės vaikų gale, laukia kol jo vardas bus pakviestas. Tiesą sakant, šiek tiek gąsdinosi tos tamsios ir nušiurusios skrybėles. Girdėjo, kad ji skaito mintis. O to jis nenorėjo. Nuo to neapsaugotų net jo amžina tyla.
Išgirdęs, kad pakliuvo į švilpynės koledžą jis neapsidžiaugė. Žinojo, kad tai pats draugiškiausias koledžas, tačiau taip pat tai reiškė ir tai, kad bus sunkiau pasislėpti nuo žmonių ir sulauks daugiau gailesčio žvilgsnių. Jau dabar galėjo girdėtis šnibždesius: jis nekalba, tipo visai. Nemanau, kad esu mačiusi jį kalbant ar kam kitam pravėrus burną. Kiek girdėjau jis turi problemų, na žinai, psichinių. Vietą prie stalo pasirinko irgi taktiškai. Pats galas ir dar arčiausiai durų. Tikėjosi, kad prasidėjus vaišėms galės sprukti į koridorių. Tiesa, nežinojo nei kur nei kaip nusigauti iki Švilpynės kambarių, bet pagalvojo, kad galės palaukti už didžiulių durų, kol pavalgys kiti,. Taip bent neteks kęsti žvilgsnių. Alkanas nebuvo, nors nieko šiandien ir nevalgė. Alkanas būdavo retai. Todėl ir buvo toks smulkus, tačiau dabar nebuvo tas laikas, kai bandys įvairius patiekalus. Nors iš berniuku perone išgirdo, kad maistas čia, išties tobulas. Na bet vėlgi, tai jo nejaudino. Tiks maistui atsiradus ant stalo jis padarė tai, ką ir planavo. Movė tiesiai prie šiek tiek pravirų durų. Tarpas iš ties buvo mažulytis, bet jis dar mažesnis, todėl prasibrovė be sunkumų.

[Aura Dhebar]

Aura vis galvojo apie jos gyvenimą Hogvartse, kokiam koledže gyvens. Ji nenorėjo patekti į klasyunyną mat ten mokosi klastuoliai, o ši baili ir švelni mergaitė tikrai nepritaptu tarp tokių mokinių.
 Ir štai Aurą pakviečia prie paskirstimo kepurės. Ir?! Staiga kepurė sušunka:
Švilpynė!
Mergaitė nustebusi nueina prie koledžo stalo.
 Dabar ji mokysis Hogvatse, švilpynės koledže, gal susiras draugų kurie ją palaikys...lyg prasidėtų naujas gyvenimas.

[Danielis Lorijanas]

Kiek susierzinęs, sutrikęs jis greitu žingsniu nusigavo į Didžiąją salę pusryčių. Jis vengė žvilgsnių į jo rudas garbanas ir keistąsias akis. O Merline, jis nė kiek nebuvo įpratęs, kai visi mato jo tikrąją išvaizdą!
Skubiai klestelėjo į savo vietą, tik vogčiomis žvilgtelėjo į langus, pro kuriuos turėtų praskristi rytinis pelėdų (ir kitų paukščių, khem) paštas.
Pasigriebė sumuštinį, bet alkanas nebuvo. Juk Danielis Zadkielis Lorijanas buvo susierzinęs ir sutrikęs.
O kaip kitaip?! Kaip iš viso Hogvartdo administracija gali reaguoti, kai pagaliau sužino prieš dvi savaites, kad tarp pirmakursių įsimaišė devynmetis, sugebėjęs atsikasti iki trečio kurso?! Kaip reaguoti tėvams, prieš dvi savaites sužinojusiems, kad jų sūnus, kurį laikė žuvusiu, yra gyvas?!
Ach, pradėkime nuo pat pradžių.
Danielis neprisiminė savo pirmųjų dienų Prancūzijoje tolimų giminaičių globoje, bet ką geriausiai prisiminė tai, jų mokslus. Leonardas ir Amara (amžiną atilsį) atliko nepriekaištingą pareigą apsaugoti vilkolakio Igorio Gabrielio Lorijano Greywindo ir sirenos Emilijanos Lenės McWellės sūnų nuo jo tykančių pavojų. Kaip metamorfmagas, jam buvo pasiūlytas išgyvenimo planas - apsimesti dviem žmonėm ir "pasauliui" paskleisti žinią, kad Danielis turi draugą Etaną. Nors iš tikro, tai buvo du žmonės viename...
Dantei Emousui, sužinojusiam apie tuometinio Lorijanų-Emousų klano alfos sūnų, kuris negimė vilkolakiu, pasišovė tą klaidą ištaisyti. Jam teko anapilin išsiųsti Danielio globėjus. Ačiū Merlinui, Danieliui-Etanui pavyko pabėgti, o kodėl Dantė nusprendė blefuoti, jog įkasdamas Igorio ir Emi sūnui, šis žuvo, niekas taip nesužinojo. Taip pat ir niekas nesurado ir neva žuvusio alfos sūnaus kūnelio. Vietoj jo rado išsigandusį Etaną, kuriam į galvą įsiėdė savisaugos inkstiktas meluoti, apsimesti Etanu, o ne Danieliu. Vaikas nežinojo, kad visas pavojus baigėsi.
Danielis krūptelėjo, kai pelėdos kaip paleisti vaikai po pamokų išsisklaidė Didžiojojė salėje. Vienuolikmetis akimirkai išsigando, kas pelėdų tarpe išvydo ir savo feniksą. Ne, Ra, nebuvo.
Jis sutiko kniubutę, kurią užvadino Dulksna, ir jo nuostabai greitai sužinojo, jog ši yra viena aštuntadalio vela melediktė Pandora Streikers, Mišelės Avery Streikers nesantuokinis vaikas. Kaip ir jis, Pandora slapstėsi po kita tapatybe, nes ji buvo išsgrūsta iš namų, tik sužinojus jos kraujo ligą. Būtent Pandoros dėka, Danielio apsaugos mechanizmas dar labiau sužiaurėjo - abu turėjo dėl ko bijoti.
Streikersų neapkentė Igorio globotinio Kajaus augintinis Sniegas, vos netekęs gyvybės nuo Mišelės rankos, o pats Danielio tėtis buvo įkalintas Azkabanan Mišelės kėslais. Pandora bijojo, jog jei Lorijanai sužinos jo tapatybę, niekas jos nepasigailės. Tuo tarpu Danielis-Etanas neišdrįso pagalvoti, kad gali atskleisti savo tiesą, o vėliau suprato, kad galbūt jo tikrieji tėvai nepatikės jo tiesa. Vargšeliui per trejus metus, vaidinat Etaną ir besimokinant Hogvartse nepagal savo amžių (gi pirmakursio uniformą užsidėjo devynerių!) galiausiai pratrūko ir pradėjo galvoti apie prisipažinimą. Tai buvo tamsus laikotarpis. Per jį - draugystė su Pandora nutrūko ir daugiau šios nebematė.
O jis?
Sumuštinis nebuvo skanus, todėl Danielis žvilgsniu peršokinėjo per ąsočius. Nieko įdomaus. Sunkiai atsoduso.
Neištvėrė ir parašė laišką į namus. Buvo iš karto atsiimtas iš mokyklos ir...ach, tai jau atskira istorija, kas dėjosi namie. Bet jei kas, Danielis niekada nejautė tiek daug emocijų viduje - džiaugsmas, baimė, išgąstis, juodulys...Laimės ašaros.
Toliau teko sutvarkyti reikalus su mokykla. Visa tiesa buvo atskleista direktorei (tik nežinojo, ar iki profesorių ši žinia pasiekė), ir buvo nuspręsta jį perkelti į pirmą kursą. Puikumėlis.
Etanas Danielis darsyk apžvelgė apkrautą pusryčiais Švilpynės stalą. Šyptelėjo. Gal geriau nevalgys.
Pakilo.
Buvo kažkiek keista viduje, nes žinojo, kad laisvė ir ramybė sugrįš pas jį.
Danielis Etanas Serafielis Zadkielis Lorijanas išėjo iš salės.
Kita stotelė: laisvė.

[Amira Martin]

Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykla. Laiškas nuo direktorės Arwen Evenstar. Kas per velniava? Kas yra tas Hogvartsas ir kodėl pelėdos nešioja laiškus? „Visa“ Harper šeima buvo jei ne šokiruota tai bent nustebusi. Tėvui buvo atvipęs žandikaulis. Motina stengėsi atrodyti nustebusi, tačiau to niekas nepastebėjo. Jaunesnė sesuo pradėjo reikalauti, kad Noelė atidarytų voką ir perskaitytų tą neįprastą laišką. Jai neįprastu jis buvo bent dėl to, kad vokas buvo su vaško antspaudu ir pergamentinis. Vos išėmus laišką iš voko, Isla nugvelbė voką. Smalsi septynmetė netrukus pradėjo tą voką ir jo sulaužytą antspaudą uostyti ir čiupinėti.
- Gerbiama panele Harper, jūs kviečiama mokytis į Hogvartsą, - perskaitė laišką mergaitė ir pajuto kaip jis išplėšiamas iš jo rankų. Tėvas greitai permetė tekstą akimis.
- Kažkas labai gerai moka juokauti. Išmesk šitą nesąmonę į šiukšliadėžę ir skaityk toliau knygą, - kaip visada, griežtai paliepė ir ištiesė pergamento lapą atgal kaštonplaukei. Su tėvu ginčytis Noelė nenorėjo, tačiau atėmusi voką iš Islos ir išėjusi laiško išmesti, šį vis tiek paslėpė po rūbais. Labai norėjosi dar sykį perskaityti jį, net jei čia pajuokavo kaimynų vaikai. Grįžusi namo, mėlynakė pasiėmė savo knygą ir trumpai tarė, kad pabaigs skaityti savo kambaryje. Mama tik šyptelėjo nevykusiai ir būsima pirmakursė nubėgo į antrą aukštą, savo kambarį. Užsidariusi savo kambaryje, ji perskaitė laišką dar kartą. Negalėjo patikėti, kad yra burtininkė! Išgirdusi mamos žingsnius, tokius tylius ir greitus, Angelica paslėpė nusikaltimo įrodymus stalčiuje ir apsimetė skaitanti Marko Tvaino „Princą ir Elgetą“. Šią knygą ji skaito nuo septynerių ar aštuonerių ir jau gal būtų išmokusi atmintinai jei ne jos užmaršumas, perskaičiusi knygą po kurio laiko ji nustemba tokią turinti ir vėl skaito. Užburtas ratas. Durys atsivėrė ir į kambarį užėjusi mama paskubiai jas po savęs uždarė.
- Mieloji, galim pasikalbėti? - paklausė Alesandra ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Žinoma, mama. Apie ką? - nusišypsojusi mergaitė apsimetė, kad jokio laiško nebuvo ir atsisuko į mamą.
Jos ilgai kalbėjosi. Noelė sužinojo, kad Montgomery šeima visada buvo grynakraujais burtininkais ir mergaitės tėtis... Tikras tėtis yra grynakraujis burtininkas irgi. Sužinojo paauglė ir priežastį dėl kurios tėtis Simonas nenutuokė apie burtų pasaulį. Žiobarams, taip vadinami žmonės be magiškų galių, negalima žinoti apie šį pasaulį, bet yra kelios išimtys ir kaštonplaukė viena iš tokių.

Vėliau viskas tekėjo kaip Niagaros krioklys. Laikas bėgo nepastebimai. Štai tėtis sužino, kad tas laiškas ne pokštas. Jie susipyksta su mama. Susitaiko. Pradeda ieškoti laiško. Tėtis išbara Noelę. Po savaitės ji ir mama apsiperka Skersiniame skersgatvyje. Noelė gauna marso sakalą (na, tiksliau jis pats prisikabino ir pradėjo bendrauti su švilpe mintimis), kad jai nebūtų nuobodu mokykloje. Likusi dalis Rugpjūčio praėjo paprastai. Angelica perskaitė visus vadovėlius po du kartus ir netgi pabandė atlikti burtą, bet buvo sustabdyta mamos. Rugsėjo pirmos rytą Simonas, Alesandra, Noelė ir Isla nemiegojo. Visi ruošėsi savais reikalais. Vyriausioji dukra pabaigė sudėti savo lagaminą, Isla skundėsi tėčio gabumu pinti kasytes, Simonas bandė supinti kasytes, o Alesandra ruošė pietų dėžutes dukrai į kelionę ir vyrui į darbą. Iš namų, kaip įprasta, išvažiavo dvi mašinos. Po pusvalandžio automobilis, kuriame buvo Alesandra ir Noelė, sustojo prie Kings Kroso. Palydėjusi pirmakursę iki traukinio, mama verkdama mojavo jai. Devyni mėnesiai yra ilgas laiko tarpas.
Vos pajudėjus traukiniui, vienuolikmetė užmigo atsirėmusi į sieną. Pabudo žadinama kažkokios merginos kuri purtė ją ir kartojo, kad jis pabustų. Ta vyresnė nepažįstamoji greitomis liepė persirengti ir išėjo. Lauke buvo tamsu. Kaip buvo liepta, Lika persirengė ir traukinys sustojo Kiauliasodyje. Po ilgos ir varginančios kelionės paskirstymo kepurė nudžiūgino mergaitę. „ŠVILPYNĖ“. Jos mama irgi mokėsi Švilpynėje. Ji didžiuosis ja!
Laiminga švilpė nuskubėjo atsisėsti prie Švilpynės stalo. Po direktorės kalbos ant stalų atsirado maistas. Prisivalgiusi iki soties, Noelė susipažino su kitais švilpiais ir po vakarienės buvo palydėta į Švilpynės bendrąjį kambarį.

[Shiro Spiderfig]

Ši diena buvo kažkas neįtikėtino...

Visus 11 metų manė esąs žiobaru, tačiau vos šiandien sulaukė lemtingo laiško. Dar kitaip žinomo kaip pakvietimo į burtų ir kerų mokyklą - Hogvartsą. O kas tas Hogvartsas? Nei Shiro, nei jo tėvai nenusimanė, laimei laišką atnešė ne pelėda, o viena iš mokyklos darbuotojų. Vargšelei teko paaiškinti nenusimanantiems žiobarams viską nuo pat pradžių iki galo, ir net parodyti keletą burtų, kad įrodytų, jog netauška paistalų.

Pasirodo magija yra tikra, ir Shiro taps burtininku. Sužinojęs žinią, jog bus išsiųstas gyventi į mokyklą, mokytis magijos, vienuolikmetis berniukas atsisuko į tėvus su pasimetusiomis, tačiau ryžtingomis akimis ir nuoširdžiai juos apkabino. Visą laiką žinojo, jog išsiskyrė nuo savo bendraamžių, ne tik neįprasta išvaizda, tačiau ir kažkuo keistesniu, kažkuo ko negalėjo apibūdinti žodžiais. O dabar buvo aišku.

Išvykstant iš namų, Shiro atsisveikino su tėvais prižadėdamas, jog grįš per atostogas ir nesusižeis. Vos po to iškeliavo su teta iš Hogvartso apsipirkti reikalingų prekių, norint pradėti pirmąjį kursą. Pakeliui sužinojo apie savo kilmę. Pasirodo magiškas galias paveldėjo iš tolimų giminaičių, o tiksliau savo prosenelio prosenelės. Ji buvo galinga burtininkė. Plono sudėjimo, ilgų baltų plaukų, žėrinčių rudų akių - visai kaip Shiro. Žinant giminės medžio istorija, buvo aišku iš ko Shiro paveldėjo savo sugebėjimus.

Viską susipirkus sekė kelionė traukiniu, tiesiai į Hogvartsą. Tai buvo didinga pilis pilna stebuklingų vaizdinių, kur tik pasisuksi, viskas atrodė nauja ir neįtikėtina žiobariškoms berniuko akims. Kartu su naujais mokiniais buvo pakviestas užsidėti paskirstymų kepurė, kuri kiek pagalvojusi suriko:

- ŠVILPYNĖ!

Tai buvo koledžo pavadinimas, ir jaunuolis Shiro pateko į juodą-geltoną barsuko simbolį turinčią komandą. Numovus kepurę vaikis nerangiai nupėdino prie savo koledžo stalo ir nužvelgė šalia sėdinčius mokinius. Tai bus jo draugai ateinančius metus...
- Tikiuosi jie d-draugiški? - sumurmėjo sau panosėj droviai mėtydamas akis į visas stalo puses. Žiobarų pasaulyje, mokykloje neturėjo draugų, mat buvo per keistas. Tačiau šioje magiškoje mokykloje viskas atrodė keista, tad ir mokiniai galbūt bus tolerantiški keistenybėms?

Ilgiems svarstymams ir maisto puotai pasibaigus, jaunuolis ir kiti buvo palydėti į Švilpynės bendrąjį kambarį, susipažinti su nauja gyvenamąja vieta.

[Morgan Lindsey]

Šviesaplauke ižengge į salę su kitais savo bendrakursiais ji dar nežinojo į kokį koledža pateks ar tai bus išmintingasis Varno nago koledžas? o gal tai bus klastusis Klastunyno koledžas? jausmingasis Švilpynes koledžas? aišku be jų yra ir dar vienas nieko neprastesnis drąsiujų Grifų gūžta aišku labiausiai mergina norėjo į Varno Nagą ji galvojo jogji ten labiausiai pritaps nes jai labai patinka skaityti knygas.Pagaliau atejo ta akimirka kai ji atsises ant kedės ir užsides tą apšiurusia skrybele jai buvo baisoka bet vienu metu ir labai gera.Išgirdusi savo varda Morgan kruptelejo ji išejo į prieki ir galvojo kad nesusimautu kad buvo jai labai budinga ji bijojo jog iš jos prades juoktis bet taip nenutiko ji atsisedo ant kedes ir užsimaukšlino tą apiplyšusia skrybele o ji sušuko:ŠVILPYNE!!!!!!!!!! visi švilpiai atsitojo nuo suolu ir pradejo ploti bei sveiknti mergina jai tai buvo nepakartojamas jausmas.

[Kleonas De la Gardie]

  Nors ir kaip buvo ilga kelionė jaunajam mokiniui, kuris mažai keliaudavo. Išskyrus, kaip belakstydamas po savųjų draugų kiemus ar keliaudamas po miškus.
   Ši išvyką į burtų, bei magijos pasaulį buvo lėta ir rami spėdamas Hogvartso ekspreso traukinyje susipažinti su draugiškais jaunais burtininkais, netgi vienas iš jų leido susipažinti su jo varlyte Taqito. Hogvartso ekspreso vidus buvo jaukus ir malonus žmonėms, kas turėdavo pakelti ir jaukias mintis apie būsimus išbandymus Hogvartse, kaip mokykloje užaugs ne bejėgis vaikinas ir galės save apginti, kai prireiks magijos pagalbos, bet Kleono mintys nebuvo apie tai, tik įėjęs ir išsirinkęs kur sėstis šviesiaplaukis šį neramino tos mintys, kad tėvai vis dar priekaištingai reagavo į magijos pasaulį. Jų manymu magija, tai buvo tik laiko švaistymas menkniekiams, kurie ‘’turėdavo pagerinti burtininko gyvenimą’’, bet žydrų akių savininkui tai nebuvo vienintelis rūpestis apie kurį galvojo ištisas valandas važiuojant ekspresu, taip pat paliko drauge, kaimynę tėvynėje su kuria didžiaja dienos laiko praleisdavo su ja laipiodamas po medžius ir turėdamas linksmų akimirkų, kurias turėjo atsisveikinti savo gimtajame krašte Škotijos miestelyje.
  Keliaudamas iki Hogvartso, kuris gerai pagarsėjęs, kaip geriausiai saugoma vieta magijos pasaulyje po Gringotsu. Išlipę iš greitojo traukinio, pasitiko mokyklos ūkvedys ir raktininkas, kuris palydėjo iki karietų, kurios riedėjo žydrų akių savininkui nieko nevežamos, nesimatė arklių, kol keli mokiniai šnibždėjo apie nematomą arklį Testralį, kurį galėjo matyti tik žmones, kurie buvo regėje mirtį.
  Įlipę moksleiviai į karietas vežamas nematomo Testralio privežė iki vandens šaltinio, kurio viduryje jau rodėsi ta ypatinga pilis apie kurią, kalbėjosi visi atkartodami tėvų žodžius.
   Jaunuoliui jau rodė, kad reikia lipti į valtį, kiek dvejodamas po truputi įlipo į valtį su keliais mokiniais, kai kurie laikė žvakių žibintus sau pasišviečiant ''kelią'' link pilies. Aukštas berniūkštis su baime širdyje stipriai laikėsi valties šonus, kad neiškristu į ledinį vandenį, kai dar nemokėjo plaukti.
  Išsiropšte vaikai iš valties jau buvo burtų ir kerėjimų mokyklos krante, kai jau po kelių akimirkų nuvesdami ūkvedžio vaikai vaikščiojo Hogvartso koridoriais ir žvalgėsi į judančius paveikslus, laiptus kurie judėjo ir daugybės koridoriai kurie dauguma buvo apšviesti senamadiškomis žvakėmis.
  Žygiuodami jaunieji magai priėjo prie didžiosios salės, kurioje bus paskirstyti į savo koledžą legilimantės kepurės pagalba.
  Bevaikščiodamas Kleo didžiojoje salėje su grupele kitų vaikų ir besižvalgydamas aplink išvydo žmonių akyse spindėjančias ambicijas, smalsius žvilgsnius į būsimus pirmakursius, kurie praleis savo geriausius metus Hogvartse. 
  Lubose suvokė išsiskiriančias danguje žvaigždes, kurios primindavo jam praleistas naktis laukuose su juodaplauke pašnekove. Levituojančios žvakės, bent jau taip mane aristokratų berniukas, atrodė gan įspūdingai, kaip iš žiobarų kilmės kilęs jaunuolis tik ramiai vaikščiojo didžiosios salės pagrindinių kelių vengdamas mokinių žvilgsnių, kai gausa veidų žiūrėjo į einanti jaunimą su juodomis mantijomis.
  Profesorė paaiškino, kaip vyks ceremoniją ir po kelių akimirkų jau pradėjo moteriškas tvirtas balsas kviesti mokinius ant medinės taburetės ir uždėdavo senoka kepuraite, gal netgi jau atgyvenusi savus laikus ant būsimo grifo, klastuolio, švilpio ar net varniuko galvos.
  Po kelių mokinių, kurie jau buvo paskirstyti į savus koledžus,  atėjo eilė ir pačiam jaunuoliui atsisėsti ant taburetės ir pajusti ant savo plaukų didelę, pasenusią skrybėlę, kuri jam atrodė, kažką sau sumurmėjusi, kad net berniūkštis sunkiai suprato, ką kepurė norėjo pasakyti.
   Kiek pagalvojusi kepurė rišliai sušuko:
    - ŠVILPYNĖ!
   Švilpynės koledžio mokinys nušoko nuo taburetės ir nuėjo link savo bendraklasių, kurie atrodė malonus ir nuoširdus žvilgsniai lydėjo mokinį prie jų atsisėdant, kuris tik jam atrodė, kad Švilpynė yra pagarsėjusi, kaip geros draugystės koledžas.
  Nors Kleo nerūpėjo į kokį koledžą, jis pateks, šis vietoj vaikščiojimo su netikra šypsena veide, negalėjo pamiršti savo kaimynės, jo geriausios draugės su kuria išsiskyrė keliai tik nuėjus jam į burtų ir kerėjimo mokyklas, bet viltis dar buvo puoselėjima viduje, kad nerangioji draugė pakliūs į tą pačia  mokyklą, kaip ir patsai, kai žinojo, kad jos šeima kilusi iš grynakraujų šeimos, buvo įsitikinęs, kad ji gaus laišką į Hogvartsą, kaip ir neperseniausiai gavo ir pats.
  Badauti dėl prisiminimų ar blogos nuotaikos nenorėjo, jog viltis dar buvo, kad susitiks per Velykų ar Kalėdų atostogas bičiule grįždamas namo.
  Akimirksnių atsirado maistas pilnos lėkštės, bet švilpis būdamas išrankus maistui, nesurado sau mėgstamo, bei tinkančio maisto, kurį galėjo sau pasitiekti, kaip vakarienę. Teko suktis jam iš bėdos. Greitai apsisukęs aplink švilpynės stalą pagriebė po vieną kitą maisto gabalėlį ir susidėjo sau į lėkštę, kol nesigavo pilna lėkštė maisto gabalėlių, kurie priminė troškinį ir su pasimėgavimu atsisėdo į savo vietą prie stalo ir pradėjo ragauti pasigamintą vakarienę, kuri skleidė malonų kvapą.
  Mokiniai godžiai valgė patiektus ant stalo patiekalus, kai kurie kalbėjosi tarpusavyje, bet viskas greitai užsibaigė, kai atėjo prefektas ir išsivedė mokinius į jų bendruosius kambarius, kaip ir patį Kleoną.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas jautėsi kiek nejaukiai tarp tiek daug vaikų, kurių jis nė velnio nepažysta. Pirmakursių minia vis mažėjo, kepurė vis sušukdavo kurio nors koledžo pavadinimą ir vaikai pasistrykčiodami nulėkdavo prie būsimų draugų. Galiausiai atėjo ir Dino eilė. Jis droviai atsisėdo ir jam buvo uždėta senoji kepurė, tuoj pat ji nukrito jam ant akių, mat jam buvo perdidelė. Ot įdomus vaikas tu! - Dinas vos nenusiėmė kepurės, išgirdęs jos gergždžiantį balsą, tik po akimirkos susivokė, kad tai normalu. Kepurė kalbėjo toliau. Miglaputys... girdėta pavardė. - Panašiai, kaip Njuras Miglapūtys. - Prisiminiau, šaunus vaikinukas. Hm, aš tave į grifų gūžtą galėčiau paskirti, tačiau manau, kad tu švelnesnis. Tavo mintys ramios ir taikios, atrodo bereikalo nesiveltum į ką nors pavojingo. Tavo pomėgiai, charakteris ir net išvaizda panaši į Njuto. Aišku ne dėl išvaizdos, tave skiriu...
- ŠVILPYNĖS KOLEDŽAS!
Njutas susierzines nupėdino prie švilpinukų stalo. Jis norėjo į grifų gūžtą, kur mokinosi legendinis burtininkas Haris Poteris, tai ne, į švilpynę jis pateko. Jis surūgęs klestelėjo tarp kitų pirmakursių švilpių prie stalo ir pradėjo piktai valgyti vištos šlaunelę. Jai jį kas užkalbindavo, Dinas tik palinksėdavo kažką burbtelėdavo ir toliau valgydavo, nors viduje visai ir norėjo į švilpynę, tad jam terikėjo uoti laiko ir ryte jis bus linksmas bei dar labiau susišiaušusiais plaukais nei dabar.

[Meghan Natali Pritz]

Pirmakursių eilei trumpėjant Meg vis labiau jaudinosi. Aplink girdėjosi linksmas šurmulys kepurei skelbiant naujokų koledžus. Apsidairiusi rudaplaukė pamatė, kad kiti naujokai nėmaž nesijaudina ar bent jau tai puikiai slepia. Tačiau ji, nors stengėsi to neparodyti, labai bijojo. Meg neįsivaizdavo, į kokį koledžą galėtų patekti. Norėdama nusiraminti, mergaitė pažvelgė į užkerėtas Didžiosios salės lubas. Jos buvo tamsios, tačiau nusagstytos spindinčiomis žvaigždėmis, kurios keistai ramino Meg. Bet naujokė neilgai džiaugėsi užplūdusia ramybe, nes išgirdo savo vardą ir ją vėl sukaustė nerimas. Medinėmis kojomis ji išėjo į priekį ir atsisėdo ant kėdutės. Žaliaakė pajuto ant galvos Paskirstymo kepurės svorį ir išgirdo tylų Kepurės balselį, kuris svarstė, kur ją paskirti. Po kelių labai ilgų minučių Kepurė suriko:
- ŠVILPYNĖ!
Meg krūptelėjo, nes visai ne to tikėjosi, tačiau buvo laiminga, kad viskas baigėsi. Mergaitė atsistojo, greitu žingsniu pasiekė Švilpynės stalą ir įsitaisė už jo. Švilpynės koledžas buvo pagarsėjęs kaip geros draugystės ir ištikimybės koledžas, todėl Meg tikėjosi, kad nesunkiai pritaps čia. Vis dėlto, Paskirstymo Kepurė neklysta. Naujoji švilpiukė šyptelėjo. Prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas.

[Efendi Renta]

Efendi sustojo į eilę kur ir kiti pirmakursiai laukė kol sužinos savo koledžą. Mergaite laukė ir nervinosi. Atėjo jos eilė. Truputėli drebėdama Efendi nužingsniavo link senos Paskirstimo kepurės. Kepurė ilgai svarstė, bet galiausiai ji garsiai sušuko.
-Švilpynė.
Mergaitė apsidžiaugė, nes nenorėjo būti paskirta į Klastūnyną. Ji nubėgo prie gražiai išpuošto Švilpynės stalo ir atsisėdo. Efendi buvo viena iš paskutinių jų užsidėjusių Paskirstimo kepurę tad ilgai iki vaišių laukti neteko.