0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #225 Prieš 1 metus »
Švilpynės stalas pietų metu kaip paprastai buvo nukrautas visokiais gardėsiais, bet Sofija nevalgė. Ji sėdėjo atokiai nuo kitų mokinių, skaitė ir mokėsi pradžioje transfigūracijos, o vėliau nepatikėsite! Biologijos! Taip tos žiobariškos biologijos! Kaip tik vartė augalų transpiracijos ir fotosintezės temas. Mergaitė buvo burtininkė – taip, bet tai nereiškia, jog jai papraščiausiai neberūpėjo kiti mokslai. Sofija lazdele nubržė ovalą ir ore atsirado permatomas, gležnas pienės siluetas. Jis lengvai sklandė ore. Antrakursė nusišypsojo. Apžvelgė augalą ir ėmė kažką užsirašinėti. Tada vėl švelniai paėmė savo burtų lazdelę ir išbūrė dobilą, tokį patį kaip ramūnė. Valandėlę ji žiūrėjo į savo kūrinius, stebėdama kaip pamažu jie leidžia šaknis į stalo medieną.

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • IV kursas
  • *
  • 226
  • Taškai: 106
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #226 Prieš 11 mėnesių »
Martin įėjęs į didžiąją salę neteko žado, nes vaizdas buvo neapsakomas. Ant papuoštų stalų buvo įvairiausio maisto, didžioji salė spindejo žvakių šviesoje, o lubos per kurias matėsi žvaigždės, Martin visai suglumimo, nes pasakojimuose apie dižiąją salė tėvai niekados apie tai neužsiminė. Žvalgydamasis į visas puses jis atsisėdo prie pirmakursių, kurie taip pat buvo pasimetę ir netekę žado. Kai jis stebėjo, kaip jo taurė pildosi obuolių sulčių. Šalia sėdinti mergaitė, jį sudomino.
-Koks tavo vardas?-paklausė susižavėjąs jos grožiu Martin'as
Martin jau žadėjo jos klaust dar vieno klausimo, nors ano ji net nespėjo atsakyti, bet staiga jį pakvietė senoji skrybelė. Link jos ėjo labai nedrąsiai, mažais žingsneliais.Atsisėdęs jis laukė labai ilgai, kekviena sekundė ėjo lyg minutė.
Švilpynė!-netikėtai sušuko skrybelė
Martin neapsakomai apsidžiaugė, nes švilpynėje mokėsi jo tėvai. Dėja, laimė tesėsi neilgai, nes prisiminė, kad jis nespėjo jos išklausyt ir su ja susipažinti. Jis laukė ir laukė kol ją pakvies ir kai skrybelė pasakė, kad ji patenka į švilpynę, Martin nieko nebetrūko iki pilnos laimės, nes žinojo, kad dabar su ja galės susipažinti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Martin Grant »
-_-

*

Neprisijungęs Luna Ambel

  • I kursas
  • *
  • 3
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi paukščiai moka šokti
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #227 Prieš 11 mėnesių »
Luna atžingsniavo į didžiąją salę. Ji buvo nustebusi pamačiusi paskirstimo kepurę. Negalėdama patikėti savo akimis, kad ji bus paskirta į koledžą. Kai ant jos buvo uždėta paskirstimo kepurė ji nekantravo sužinoti kokiam koledžui priklausys. Tai buvo Švilpynė. Mergaitė buvo labai laiminga, kad priklauso būtent šitam koledžų. Naujokė nekantravo susipažinti su savo koledžo draugias. Bet pirmiausia jai buvo įdomu sužinoti kur bus paskirti kiti vaikai. Daugelis vaikų  buvo paskirti į Grifu gūžtą. Bet Švilpynė tikrai neatsiliko. Kai visi mokiniai buvo paskirti, prieš akis pasiklojo pilnas stalas vaišiu. Raganaitė kaip ir visi mokinei norėjo pavalgyti. Pavalgius laikas ieškoti draugų juk nesinori būti vienai.     

*

Neprisijungęs Aris Poltas

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #228 Prieš 10 mėnesių »
Aris Poltas labai laukė ir jaudinosi įeidamas į didžiąja salę.Jis norėjo sužinoti kaip atrodė didžioji salė.  Ir jis iėjo. Vauuu. Kitų žodžių galvoje nebuvo. Priekyje laukė paskirstymo kepurė. Prieš Arį ejo mažesnis už jį berniukas. Matėsi, kad irgi jaudinasi, nes ištisai trynė savo apsiausto rankovę.
- Varno nagas! - sušuko Paskirstymo kepurė; - Kitas!
Kitas tai Aris Poltas. Aris nurijo seilę ir kiek įmanoma drąsesniu žingsniu žengė pirmyn. Ant galvos uždėtos kepurės jausmas nebuvo malonus. Jinai kraipėsi, trynė ant galvos esančius plaukus kol pasakė:
- Švilpynė!
Užliejo ir nuostaba ir džiaugsmas. Švilpynė. Nuostabu, pagalvojo Aris.

*

Neprisijungęs Amber Autumn

  • II kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #229 Prieš 10 mėnesių »
Prieš įeinant į salę, Amber jautėsi lyg nesavame kailyje: tai vis už kažko užkliūdavo, tai netyčia užmindavo kitiems ant batų. Juk nežinia kas laukė jos už tų durų. Vieni kalbėjo jog reikės nugalėti trolį, kiti - jog reikės išgerti tam tikro eliksyro ir susikauti su haliucinacijos pagalba matomomis pabaisomis, o treti tikėjosi atlikti kokį nors lengvą testą ir sėsti prie valgiais prisipildančių stalų. Bet teisybę jie sužinojo tik įėjus į Didžiąją salę. Pirmas susidaręs įspūdis mergaitei buvo toks, kad ji niekada savo gyvenime nematė tokios milžiniškos salės. Iš nuostabos, rodos, net kylęs jaudulys netikėtai pradingo, bet deja vėl atsirado vos būrys pirmakursių sustojo priešais profesorių stalo. O sužinojusi, kad reikės tik užsidėti kepurę Amber apsidžiaugė lyg gavusi didelį gabalą torto. Nereikėjo jai klausytis ką tauškėjo kiti mokiniai, juk tikrai profesoriai neleistų nukentėti mokiniams per pirmą mokslo metų dieną.
Amber pagalvojo ar jai nepasivaideno, ką tik pasakė jos pavardę! Ji tikrai nesitikėjo, kad ją pakvies vieną iš pimųjų užsidėti tą skrybėlę, bet prisiminusi jog jos pavardė prasideda iš A raidės Amber nedrąsiai nužingsniavo link profesorės kuri laikė skrybėlę. Kai jau galvos apdangalas buvo uždėtas mergaitė pradėjo save raminti, kad ir taip ir taip pakliūs į gerą koledžą: dar joks šeimos narys nebuvo patekęs į Klastūnyną, tad tikimybė jog ji ten pateks labai maža.
-Švilpynė!- sušuko kepurė reikšmingą žodį tiek Amber, tiek prie Švilpynės stalo sėdinties mokiniams. Pašokusi nuo kėdės ji nusiėmė skrybėlę, bei atidavusi ją profesorei, nužingsniavo link savo koledžo stalo kur atsisėdo prie kitų mokinių.

*

ShadyRa

Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #230 Prieš 9 mėnesius »
  Hogvartsą juodaplaukis pasiekė nepatenkintas. Vidury kelio pradėjęs durniuoti telefonas privertė Aeroną atsisakyti muzikos klausymo ir tiesiog stebėti pro traukinio langą, kaip lietaus lašai barbena į šį. Tik lietus sugebėjo nuraminti būsimą pirmakursį. Hogvartsas šiam dabar rūpėjo mažiausiai. Tai jam tebuvo proga pasprukti iš to bepročių lizdo, vadinamo namais. Apsižvalgė paauglys tik patekęs į didžiąją salę. Čia stovėjo penki stalai. Keturi vertikaliai ir vienas horizontaliai priešais. Prie kiekvieno iš šalia esančių stalų vaikinas pastebėjo uniformą vilkinčius mokinius. Raudona, geltona, mėlyna ir žalia. Klounai pamąstė vaikis ir nuėjo arčiau garbingojo stalo. Jis neįsivaizdavo, kad greit ir jam pačiam teks dėvėti panašią uniformą. Išgirdęs kaip kažkokia moterėlė kviečia kiekvieną mokinį atsisėsti ant kėdės ir užsidėti kepurę, Aeronas nustebo. Šitai pensininkei ne laikas namie anūkams kojines megzt ką? Švilptelėjo, jam visiškai nerūpėjo ką pamanys šalia esantys bendraamžiai. Kol laukė savo eilės, rudų akių savininkas nuobodžiaudamas apžiūrinėjo savo telefoną. Gal bent šioje prakeiktoje mokykloje jo samsungas veiks. Deja, šis jau buvo išsijungęs ir niekaip nenorėjo įsijungti. Išgirdęs, kad jau kviečiami mokiniai iš H raidės, Aeronas teikėsi atkreipti į moterėlę dėmesį vėl. Buvo didelė tikimybė, kad jį pakvies šia pavarde, kad ir kaip jis jos nekentė. Tačiau praėjo H raidė, o berniokas vis dar stovėjo eilėje. Tik po dvidešimties ar daugiau minučių, kol tas odinis gabalas šūkaliojo koledžų pavadinimus -  grifų gūžtą, švilpynę, varno nagą ir klastūnyną, o mokiniai nubėgdavo prie vieno ar kito stalo, atėjo ir Shaughnessy eilė. Atsisėdęs ant kėdės, Desiderijus pajuto kaip jam ant galvos uždedama ta kepurė. Tikėjosi, kad jam bus kaip ir kitiems - sušuks kažkokią tą nesąmonę ir vaikinas nueis prie stalo, nuo kurio girdisi plojimai ir šūkaliojimai.
  - O tu sudėtingas vaikine. - Tarė kepurė. Ką čia paistai? - Puikiai pritaptum klastūnyne, matau tave kaip ambicingą, tikslų siekiantį žmogų. Tačiau esi drąsus ir sąžiningas su žmonėmis, tad galėtum būti ir grifų gūžtoje. Varno nage tau irgi atsirastų vietos, esi protingas ir kūrybingas. Švilpynė tau irgi tiktų, kantrumo ir ištikimybės tau netrūksta. Kur tave paskirti, ką? Na, tebūnie. ŠVILPYNĖ! - Baigė savo monologą paskirstymo kepurė. Pavartęs akis, švilpis nuėjo prie savo koledžo stalo ir atsisėdo į laisvą vietą. Maistui pasirodžius, jį kiek pastumdė lėkštėje, šiek tiek suvalgė ir nuėjo paskui prefektus į bendrąjį kambarį.

*

Neprisijungęs Migladesa Gronway

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #231 Prieš 9 mėnesius »
Migladesa džiaugėsi patekusi į Švilpynių koledžia, nors labiau norėjo į Grifų guštą, nes ten mokėsi jos brolis. Eidama link savo koledžo stalo ji šiek tiek jaudinosi, bet ją visi priėmė labai šiltai. Ji plojo ir sveikino kitus pirmokus prisijungusius. Migladesa per šią šventę įgyjo daug pažįstamų. Ji visiems patiko. Ji jautėsi laiminga ir su smalsumu laukė tolimesnių įvykių. (ŠV2) (ŠV2)

*

Neprisijungęs Džonatanas Langfordas

  • IV kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #232 Prieš 9 mėnesius »
Pirmąją dieną Hogvartse Džonatanas Kajus Langfordas nelabai drąsiai žengė į salę kartu su būriu kitų mokinių, sudarančių vieną šurmuliuojančią bangą. Iš pradžių per kitų galvas sunkiai įžiūrėjo, kas vyksta aplink - užfiksavo tik faktą, jog salės viduje mokinių buvo dar daugiau.
Jam bebandant ką nors suprasti, kadangi arba prieš tai niekas neinformavo, kas šioje salėje vyks, arba jis buvo tiesiog per daug užmaršus, visa salė nuščiuvo ir mokinius pradėjo kviesti pavardėmis. Berniukas bandė pasistiebęs pamatyti, kur, bet tik girdėjo miglotus keistų pavadinimų šūkčiojimus ir nueinančius vaikus, kai kuriuos sutrikusius, kitus labai laimingus.
Po kelių minučių berniukas išgirdo ir savo vardą.
- Kajus Džonatanas Langfordas!
Jo galvoje šmėstelėjo mintis: kaip nuostabu, jog pakvietė pilnu vardu, ne vien nemėgstamu  - Kajaus. Berniukas skubriu žingsniu nuėjo į priekį. Pamatęs, kiek susidomėjusių veidų iš salės jį stebi, vos vos susigūžė ir greitai užsimaukšlino paskirstymo kepurę.
- Švilpynė! - vos spėjus ją užsidėti pasigirdo balsas ir Džonatanas krūptelėjo iš netikėtumo, kadangi daugumai kitų mokinių tekdavo šiek tiek palaukti nuosprendžio. Virpančiais pirštais berniukas nusiėmė kepurę ir nužingsniavo link jam plojančių, besišypsančių veidų.
Kažkuris pakvietė jį prisėsti šalia. Džonatanas linktelėjo, bandydamas išspausti šypseną, tačiau vos po kelių sumušimų delnais su kitais švilpyniukais, atmosfera išsyk pasirodė daug smagesnė ir ta šypsena atsirado pati savaime. Jau pačią pirmą dieną Langfordas jautėsi radęs savo vietą.


*

Avery Michel Streiker

Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #233 Prieš 8 mėnesius »
Atrodo kaip vakar...
Mergina drąsiu žvilgsniu nužvelgė Didžiąją salę. Tiek paslapčių, tiek žinių, tiek naujų veidų. Kaip vakar. Deja, čia ji nematė nei Soreno, nei Jektarinos, nei Junko, nei Jamisono, nei Edgar, nei Hannah. Žalios akys nukrypo Švilpynės stalo pusėn. Kažkas mintijo, kad su tavo atėjimu Hogvartsas apsivers aukštyn. Kokia buvai kvailelė.Lūpų kampučiai pakilo. Taip, kaip vakar.
Mokinių eilė judėjo, sėdo ant kėde ir išgirsdavo savo naujojo koledžo pavadinimą. Merginai tai buvo ne naujiena - keturi metai - keturios skirtingos magiškos mokyklos. Ilvermonis, Kastelobrūšas, Mahūtokoro, Vagadu. Ne, bloga mokinė nebuvo - jai tik atsibosdavo būti vienoje vietoje. Naujovės, nuotykiai, azartas, nauji žmonės - štai kas vertė jos kraują užvirti kraujagyslėse. Gal jai reikia papulti į Grifų Gūžtą? Gal. Pasigirdo jos balsas. Avery nervingai įsišiepė. O gal nereikia? Gal ji eina ten, kur visiems amžiams priklauso? O gal ten, kur turėtų būti? O gal ten, kur norėtų save išbandyti - į Varno Nagą? Ne, jai užteko ir Mahūtokoro. Avery jautėsi, jog į save žiūrėtų iš šalies. Viskas ką ji darė, atrodė taip surealistiškai, taip nerealiai. Staiga prisiminė. Ji nutirpo iš baimės, o širdis panoro tuojau pat iššokti iš krūtinės. Nurimk. Nurimk.
Kojos lėtai ją užnešė ant pakylos. Avery drąsiai nusišypsojo tam, kas laikė Paskirstymo kepurę. Nurimk. Atsisėdo, nervingai iškvėpdama orą. Nurimk. Galvoje išgirdo balsą:
-Tu.
-Labas vakaras, kepure. - Avery pabandė neįšiepti. Štai ir ji grįžo - drąsi ir savimi pasitikinti, o ne ta, kuri dreba kaip drebulės lapelis.
-Mhm...
-Paklausi, kodėl aš čia?- mintyse sarkastiškai pasidomėjo.
Kepurė neatsakė, turbūt, kuitėsi per jos prisiminimus. Avery kietai sučiaupė lūpas, bet save dar kartą nuramino - hogiečiai, kiek pati žino ir nutuokė, yra per kvaili ateiti pas Paskirstymo kepurę ir iš jos sužinoti tai, ką kepurė dabar sužinojo. Mergina pajuto mintyse, kaip kepurė stengiasi nepanikuoti ir sudėlioti savas mintis.
-Skirk mane į Klastūnyną,- pasiūlė Avery kepurei.
-Ne,- kepurės balse išgirdo palengvėjimo gaidą.- Ne, eik ten, kam per visus amžius priklausai!
Avery nespėjus suvokti žinios, kepurė garsiai suriko:
-ŠVILPYNĖ!
Avery sustingo iš siaubo. O, ne. Ne! Širdis nusirito į kulnus, Avery iš paskutinių sumirskėjo, bandydama susikaupti ir nurimti. Ne, ne, ne, ne, ne. Kažkas ją palietė, lyg sakė jai pakilti ir nueiti pas švilpius. Avery sumirksėjo ir vargais negalais pakilo. Pakluso, nes ką gali padaryti? Mintyse tvyravo chaosas, viduje jautė saldžiai kartų skausmą. Taip, ji to ir tikėjosi, tačiau...Kodėl kepurė dar tikisi, kad ji vis dar yra gera?

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 394
  • Padlmiro jungtinė komanda
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #234 Prieš 8 mėnesius »
Didžioji salė vėlai vakare buvo tuščia ir slėpėsi prietemoje. Mokyklos vaiduokliai buvo sulindę į savo kampus. Dvivėrės durys buvo šiek tiek pravertos -tiek, kiek vienas žmogutis galėtų pralįsti pro durų tarpą. Mėlynos lumos šviesa nuslydo tuščių suolų, stalų paviršiumi, akimirką kurtinančią tylą nutraukė atitraukiamos medienos girgždesys. Kajus klestelėjo prie Švilpynės stalo. Palinko prie stalo ir smakrą padėjo ant sudėtų rankų. Kajus atrodė nuliūdęs, nusiminęs, sutrikęs, nerandantis savo vietos po saule.
Po šiurpaus įvykio labirinte netoli kvidičo aikštės praėjo vos kelios dienos, viso labo vos tik trys, tačiau šaltis, lietus ir trumpam laikui pradingusi atmintis nejuokais įvarė baimės dvivardžiui švilpiui.
Jis jautėsi bejėgis. Taip, jis įsitikino, kad sklandę gandai po mokyklą yra tikri, bet...kur jam eiti? Ką rinktis? Ar Igoris, Melijandra, Emilijana, Wrena, Gaja, Roana apie tai žino? Ar Adelė apie tai žino? O kaip švilpiai? Švilpynę papildė tuntas naujokų, kurie dar daug kur nenusimanė. Kajus sudrebėjo, įsivaizduodamas, kaip pirmakursiai švilpiai turėtų reaguoti dėl šios visos velniavos. Velniavos, kurią sukėlė magiški gyvūnai ir...vilkolakiai. Nuo paskutinės minties Kajui pasidarė bloga: Igoris ir Mela buvo vilkolakiai. Kaip jie turėtų jaustis, kaio tokia kampanija vyksta?
Švilpis stipriai užmerkė akis. Jam ir taip nesimiegojo, o dabar... Tos mintys jį tuoj nužudys.
There’s a million things I haven’t done but/ Just you wait, just you wait…- Hamilton, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 224
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #235 Prieš 8 mėnesius »
Elzė buvo ką tik grįžusi iš Kiauliasodžio. Tiesiai iš Londono, Šventojo Skutelio ligoninės. Jeigu ne išsitaršę ir po intensyvios dienos susiriebalavę plaukai ir megztinis birželio pradžioje, pasakytum, kad švilpė tiesiog džiaugiasi paskutinėmis akimirkomis čia - Hogvartse.
Negalėjo patikėti, tuo, ką išgirdo iš Roanos. Tai kaip ir paaikšino kentaurų atsitikimo, bet ne. Nepatiko ta žinia. Ar tai gali būti melas? Tik ligonių pramanytos nesąmonės? Per daug stebuklų gyvenimę būtų vykę. Negalėjo patikėti, kad prieš pusę metų sau nerūpestingai lekiojo ant šluotos, o dabar yra užspausta artėjančio mūšio psichologiškai.
Oras čia irgi keitėsi kaip ir nuotaikos. Vos prieš kelias dienas lijo, dabar buvo sausa. Įėjusi pro vartus šviesiaplaukė nenorėjo eiti link švilpynės kambario. Vistiek miegas neimė ir jautė, kad neužmigsianti niekada. Galėjo rinktis biblioteką. Ten gal visai nieko tamsumoje pabūt. Tačiau akys pasirinko Didžiąją salę. Ten, kur viskas pradsidėjo.
Bato kulniukai nukaukšėjo tylinčiais korodriais. Niekada Hogvartsas nebuvo toks prarytas tylos. Net paveikslai buvo praradę amą ir nesipiktino batais.
Salės durys buvo jau pradarytos. Gerai, nes Elzė pati niekaip neįstengtų be gaisro ir apsemtos virtuvės atidaryti jų pati. Tuo pačiu momentu ir suprato, kad nėra niekada to dariusi. Kas iš vis atidarinėdavo šitas duris? Rankomis perbraukė per šį meno kūrinį ir su dideliu girgždėsiu bei lazdele, šviečiančiu galu dantyse septyniolikmetė įžengė į didingą salę.
Kai akys priprato prie tamsos, o mintyse buvo ištartas nox burtažodis, pilnametė pasuko link savo mylimiausio ir amžinojo - Švilpynės stalo. Net susigraudino. Nuo to, kad teks pabaigti viską, kad nebebus saugi šiame siaubingame pasaulyje. Ir dėl viso to vilkolakių dalyko.
Graudindamasi nostalgijoje visai nepastebėjo dar vienos pasimetusios sielos numaniusios užklysti čia. Ar jis tai gali žinoti? Ar jis susikrimtęs dėl egzaminų? Intuicija kuždėjo, kad ne jai vienai egzaminai visai ne galvoje.
-Kajau? Viskas gerai? - nuslėpdama savo pačios sumišimą šiam žvėriškui pasauliui rūpestingai paklausė. Dar nebuvo išsirinkusi savo sedėjimo vietos, tad elegantiškai įkliurpo šalia garbaniaus. Bendraamžiui aiškiai nebuvo viskas gerai, o gal jis tiesiog norėjo pabūti vienas.
Nei ten Elzė mokėjo guosti, nei ten ką. Jokių fiziškų paglostymų ar apkabinimų duoti atrodė nepagarbu ir keista. Prisiminė paskutinį jų artimą susitikimą.
-Ar tu esi... nelinksmas, am, nuo tų žvėrių... perversmo, ar kas ten vyksta?
Jeigu išplepėjo Žemės dydžio paslaptį, tegul. Kuo daugiau žmonių žinos, tuo geriau. Blogai jautėsi dėl visko, dėl to, kad nemoka kalbėti labiausiai, bet pasijautė dar blogiau nuo suglumusio berniūkščio, kurį visada atminė tik linksmą. Mes buvome tik vaikai, priversti kariauti, kuo mes tapsime, kai viskas pasibaigs?

inhale sky. exhale stars

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 394
  • Padlmiro jungtinė komanda
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #236 Prieš 8 mėnesius »
Septintakursį iš minčių pažadindo kulniukų kaukšėjimas. Sutrikęs, nustebęs vaikinas pakėlė galvą. Didžiosios salės prietemoje dorai ko nors neįžiūrėjo, tačiau nuojauta sukuždėjo, kad atklydėlis yra savas. Taip ir buvo. Elzė išlindo iš tamsos kaip kokia gulbė, prefektas blausiai šyptelėjo jai, su ja pasisveikindamas. Tačiau vėl juodos, šiltos akys vėl apniuko kaip rudens dangus.
-Ne.- noro meluoti nebuvo, ypač bendrakoledžei.
Jis sunkiai atsiduso ir pirštais perbraukė per savo raudonas garbanas. Paslaptingi kerai seniausiai buvo išsivadėję, tačiau apie tai jam nerūpėjo ir nerūpės. Per daug paslapčių jo gyvenime, kad suktų galvą dėl šios mįslės.
Toliau prabilus Elzei, Kajus susiraukė, mąstydamas. Tiek daug jai galėjo pasakyti, tačiau...Ji jau pabaigė Hogvartsą, o jis specialiai susikirto per egzaminą, kad čia pasiliktų ilgiau. Ar žodžiai, kuriuos jis jai pasakys, nepasieks kažko kito? Ar jie dar kartą susitiks? Ar visi švilpiai dar kartą susitiks per puotą per Kalėdas? Bet ar gerai abejoti Elze? Juk ji švilpė, kaip ir jis. Ji nepasirinktų netinkamos pusės...
-Taip. Taip, tiesa,- galiausiai atsakė dvivardis vaikinas, įsipoksodamas į tuščią Klastūnyno stalą ir akmeninę sieną,- Tu apie tai žinai?- atsigręžė į bendramžę,- Ką tu manai apie tai?
Kajus galėtų viską, kas guli ant jo pečių Smitherson išpasakoti, tačiau pasirinkęs klausimus, tikėjosi, kad be tos litanijos pats supras kaip turės pasielgti.
-Beje...Taip ir neradau progos tavęs paklausti...Kaip tu...Po kentaurų?- atsargiai paklausė, vengdamas minėti savo globėjo vardą. Buvo per daug skaudu ištarti Igorio vardą.
There’s a million things I haven’t done but/ Just you wait, just you wait…- Hamilton, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Lauris Karys

  • I kursas
  • *
  • 3
  • Taškai:
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #237 Prieš 7 mėnesius »
Lauris vos tvėrė kailyje, tiek įspūdžių per vieną dieną. Ta juokinga nutrinta skrybėlė, kuri tiek jį erzino, kol pagaliau paskyrė į Švilpynę. Tie gražūs, pilni spalvingiausių gėlių Švilpiukų poilsio kambariai,  smagūs vaikai. Bet didžiausią įspūdį padarė Didžioji salė, didinga, apšviesta tūkstančių žvakių, žibanti auksu, pilna klegesio. Toks mielas ir visai nebaisus buvo storulis vaiduoklis, aplankęs prie Švilpynių stalo.Lauris nutarė vakare slapta dar kartą nusliūkinti pasigrožėti sale, tyloje, tikėjosi, kad tebebus šviesu, gal net sutiks draugingąjį vaiduokliį... Tyliai įslinkęs į salę, pastebėjo, kad jis nevienas, salėje šnekėjosi du vyresni vaikai, jo nepastebėjo. Vaikai pasisuko eiti, ir Lauris nežiniai kodėl užlindo už užuolaidos kampe. Jo nuostabai rado mažas dureles, praviras, už jų girdėjosi tylus pktas murmėjimas, kuris jį išgąsdino. Jis spruko iš salės, drebėdamas, nurimo tik pasiekęs savo lovą.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 224
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #238 Prieš 7 mėnesius »
Ne. Ne, taip, taip. Ne. Ne.
Mintyse sukosi atsakymai į anksčiau užduotą klausimą. Šią akimirką ji labiausiai buvo dėkinga Kajui už atvirumą (Elzė dabar buvo taip iš gėdos seniem poelgiems įspaudusi nagus į delnus, kad galėjo numanyti, kad įspaudai ir nemalonus jausmas liks bent kelios valandoms) ir nuoširdumą.
Ir vėl grįžo jausmai šiai mokyklai. Tėvų nematė jau metus ir jie buvo pati paskutiniausia vieta. Gimdytojai turbūt irgi gerai be vienos dukros gyvena. O kam gi, jeigu yra dar viena. Tikrieji Elzytės tėvai buvo vis besikeičiantys Švilpynės vadovai, bendrakoledžiai ir prefektai. Visi taip rūpinosi kaip mažų mažiausiai sesute, nors taip ir nepažinojo daugelio iš jų.
O dabar kas? Jauna, silpna ir prisibijanti paauglė viena paleista į siaubingąjį suaugusiojo gyvenimą. Elzė visai nesijautė suaugusi. Elgėsi lyg už keturiolikmetę pasimetusią personą, bet tikrai ne pilnametį žmogų. Ir niekas neįspėjo, kad bus taip sunku. Nenuvedė už rankytės. Ir net nuobodus gyvenimas neišmokė gudrybių kaip apžaisti metus. Negana to, dar kažkokie mūšiai ir sukilimai grasino mirtimi ir pragaru visiems. Vėl auga Hario Poterio karta - vaikai, priversti kovoti. Gal tiesiog ji pasirinko ne tą laiką užaugti. Tačiau keista, kiti bendraamžiai buvo daug stipresni, daugiau pasiekę ir pasitikintys.
-Taip, žinau, - krūpteldama nuo tokio klausimo tęsė toliau. Niekas niekada neklausė jos nuomonės ir su tuo kol kas sekėsi gyventi labai gerai, - nnežinau. Aš nenoriu jokioų fizinio sužeidimų, man tiai tiesiog nėra priimtina ir aš nenoriu, kad kitiems atsitektų gulėti po kentaurų kanopomis ar dar kuo nors, kaip aš kažkada teko. Nesu už, jeigu reiktų - bandyčiau bent kartą gyvenime kažką padaryti daugiau negu uždengti gaudytoją mokyklos varžybose. Nežinau, tik tikrai labai bijau, - sava sujaudinta kalba, jos nuomone, per daug atsivėrusi (Kajus geriau pradėtų bėgti negavęs dar vienos skystos melavimo ir pasiteisinimų valandėlės) pradėjo neryškiai po stalu grąžyti rankas.
-Aš, aš, gerai. Viskas praėjo, esu gyva, - nevykusiai šyptelėjo, neva tamsoje Švilpis kažką matė, - ir, am, iš kur tu tai sužinojai? Nejaugi visa mokykla žino? - Elzė iki pat plaukų šaknų buvo įsitiknusi, kad viskas liko už ligoninės sparno ir dar kelių žmonių privatumo sienų. Nejaugi Stevie viską išplepėjo?

inhale sky. exhale stars

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 394
  • Padlmiro jungtinė komanda
Ats: Švilpynės stalas
« Atsakymas #239 Prieš 7 mėnesius »
Kajus linktelėjo. Pats to netroško patirti ar kitiems to palinkėti. Na, išskyrus dvi personas. Du klastuolius.
-Bet, kas tavo nuomone yra teisingas? Ar maištaujatys...Vilkolakiai, ar Magijos Ministerija?- pastarąją Igorio ir Melijandros rasę buvo sunku ištarti. Kas jeigu daug daugiau mokinių, ypač švilpių, įsitrauks į mūšį ir pamatys savo buvusius koledžo vadovus...Kitoje pusėje? Kajus nežinojo, kurią pusę jo netikra šeima pasirinks, bet vylėsi, kad prieš juos kovoti ne teks. Ne, Lorijanai nebuvo tie, linkę problemas išspręsti smurtu. Tačiau ar jam verta būti tokiu įsitikinusiu? Į jų šeimą atėjo dar dešimties vienuolikos metų, Lorijanai būdavo užsiėmę savo darbais, problemomis, vargiai turėjo laisvą akimirką pabūti su juo, vėliau ir su Wrena. Tačiau...Ar tos akimirkos neatpirkdavo viso laiko nebūto kartu? Taip, atpirkdavo, ir dar kaip. Melos kepiniai virtuvėje, pasivaikščiojimai po miškus su Igiu...
Kajus nusuko akis į stalą.
-Tave gydęs Igoris man papasakojo. Jisyra mano globėjas,- trumpai ir sausai paaiškino su mažyte šypsena. Taip, šypsena slėpė jo paties sutrikimą. Jis sutriko, mat galvojo, jog visi jo bendrakoledžiai žino šį dalyką. Eh, dabar suprato, savo klaidingą įsitikinimą.
Wintersas nenorėjo jokių tolimesnių klausimų apie jo globėją, tačiau nutuokė, jog be jų nebus apsieita. Išskyrus Wreną, niekas iš švilpių nežinojo, jog jų buvęs vadovas yra dingęs kaip į vandenį. O gal kažkas kažką nugirdo? - Kajus nebuvo tikras.
-Gal žinai ką kiti švilpiai mano apie šį visą bruzdesį? - pabandė apeiti temą apie Igorį,- Gal rinksiesi pusę? - klausimai nuaidėjo tuščioje ir tamsioje Didžiojose salėje.
There’s a million things I haven’t done but/ Just you wait, just you wait…- Hamilton, "Hamilton".