[Agnesė Talmer]

  Agnesė užėjo į didžiąją salę. Ši buvo tuščia, tačiau šį kartą moteriškę užklupo prisiminimai. Kaip prieš daugiau nei šešiasdešimt metų ji pirmą kartą pateko čia. Daugelis aplinkui esančių pirmakursių jaudinosi, o ji svarstė ar bus paskirta į Švilpynę, kaip buvo paskirti jos tėvai ir seneliai. Tuometinė vienuolikmetė turbūt buvo viena iš tų retesnių atvejų, kai paskirstymo kepurė galvojo ilgiau. Mat pagal būdo bruožus burtininkė tiko ir į Varno Nagą ir į Švilpynę. Galiausiai Agnesė Averell buvo paskirta į Varno Nago koledžą. Senutė moteris nusišypsojo prisimindama tą dieną, priėjusi prie Varno Nago stalo ji palietė stalą toje vietoje, kur sėdėjo dažniausiai. Su draugais savo laikais buvo ten kišeniniu peiliuku įrėžusi kelis rėžius kaip ženklą, kad ji čia buvo, tačiau jų jau beveik nesimatė. Ak, geri laikai buvo. Dar kiek pavaikštinėjusi, moteris paliko didžiąją salę.

[Charlotte Evans]

Atsivėrus įspūdingai išraižytoms medinėms durims, Charlotte Evans įžengia į labai didelę salę su keliais kitais pirmojo kurso mokiniais. Išvydus dangišką ir žvaigdėtą salės skliautą, kurį apšviečia vaiduokliškai kabančios žvekės, nori nenori, bet akys pačios iššoka iš nuostabos.
Charlotte vis dar negali patikėti, kad tai kas vyksta yra tikra. Ji vaikšto šia žeme jau daugiau kaip dešimt metų, bet nebuvo niekur mačiusi tokių keistenybių. Magijos pasaulis jai dar toks svetimas. Tai, neabejotinai, jos didžiausias gyvenimo nuotykis. Kol kas... Juk kas žino kas dar laukia jos ateityje?
Grupelė pirmakurių iš lėto, galiausiai, prieina salės pabaigą, kurioje pakyla ant kurios yra padėta kėdė su keista, smaila ir aptriušusia kepure. Charlotte įdėmiai stebi aplinką ir stengiasi neišsiduoti,kad jai vis tai nauja. Mat jai nepatinka jaustis neišmanėle. Gal kas ims ir pagalvos, kad jai čia ne vieta.
Visa laimė, kad jos pavardė neprasideda pirmąją abecėlės raide, nes viena iš mokyklos darbuotojų pakviečia pirmąjį mokinį pavarde ir šis nueina prie kėdės su kepure. Charlotte stengiasi įsidėti į galvą viską kas vyksta, kad pačiai netektų apsikvailinti. Pasirodo uždėta kepurė ant galvos ima kalbėti. Kalbėti! Kas galėtų pamanyti? Grifų gūžta, Švilpynė, Varno nagas ir Klastūnynas... Dar traukinyje ji girdėjo šiuos pavadinimus ir žinojo, kad tai mokyklos koledžai į kuriuos patenki dėl savo asmeninių savybiųir gebėjimų. Kaip naujokė magiškame pasaulyje, Charlotte neturėjo jokių lūkesčių.
Ir štai atėjo jos laikas. Išgirdusi per salę nuaidint savo vardą ji žengia į priekį savimi pasitikinti. Nes nepastebėjo, kad kas nors baisaus atsitikų prieš ją buvusiems mokiniams. Atsisėda ant kedės, o jai ant galvos uždedama skrybelė. Skrybelė sujuda, kažką tyliai numykia ir galiausiai Charlotte išgirsta sprendimą. Varno nagas! Ji pačiai nusišypso. Ji buvo priimta, jautėsi viso šito pasaulio dalimi, ko tikrai nebūtų pamaniusi tik čia atvykusi.
Patenkinta Charlotte atsistoja nuo kėdės ir nubėga prie vieną iš keturių ilgų stalų. Prie to stalo, kuris garsiai skandavo Varno nago koledžo vardą ir gausiomis ovacijomis pasitiko ją. Mielai šypsodamasi pasisveikina su koledžo nariais ir atsisėda prie stalo.
Pasibaigus skirstymui į koledžus, prasideda tikra puota. Lyg iš niekur atsiranda įvairūs skaniausi patiekalai ant stalų. Net akys raibta. Charlotte nepamena kada paskutinį kartą jautėsi tokia laiminga. Prisiragavusi pudingo, kepto viščiuko ir moliūgų pyrago, ji drauge su kitais koledžo nariais pakyla nuo stalo ir išeina į Varno nago bendrąjį kambarį.

[Sabrina Everstone]

 

Sabrina sedėjo didžiojoje salėje, užsidėjusi paskirstymo kepurę. Jos širdis buvo kaip paukščio sparnuotas ritmas, nerimas kankino iki kepurei nusprendžiant jos ateitį. Paslaptingas momentas prasidėjo, kai kepurė pradėjo tyliai, nesuprantamai murmėti, lyg pati būtų pasimetusi tarp visų pasirinkimų.

Sabrinos kvėpavimas sustojo, o jos akys įsismeigė į visus pirmakursius, ,,valgančius” ją akimis ir taip pat nekantriai laukiančius kepurės nuosprendžo.

,,Varnanagė!” - garsus balsas suskambo salėje, sugražindamas Sabriną į realybę. Giliai savo mintyse Sabrina buvo paslėpusi troškimą būti Grifų Gūžtos dalimi, bet, matyt, kepurė žinojo geriausiai, kas jai tinka.

Visi ją palydėjo akimis, beeinančią link savo bendrakursių, ji nedrąsiai prisėdo šalia, nors jaudulys dar niekur nebuvo išgaravęs, ji jautėsi saugiai. Galbūt kepurė buvo teisi.

[Nora Salgerbė]

Dar viena smalsi varniukė įžengė į Didžiąją salę. Didžioji salė buvo kaip iš pasakos – lubos atrodė kaip žvaigždėtas dangus, o ore sklandė šviesos ir magijos aura. Ji atsisėdo prie Varno Nago stalo, kur mokiniai su protingomis akimis diskutavo apie stebuklingas būtybes ir sudėtingus burtus.


Nora šyptelėjo, nes jautėsi kaip namie tarp šių smalsių ir kūrybingų žmonių. Ji žinojo, kad čia prasidės jos didžiausi nuotykiai ir magiškiausios akimirkos.

[Lara Miglapūtė]

Lara atsargiai parvėrė didžiosios salės duris ir apsižvalgė. Čia sedėjo, plepėjo ir valgė dauguma mokinių. Lara bandė susigaudyti ir suparasti kur Varno Nago stalas. Tuomet ji pamatė ilgą ir grakštų stalą apkrautą įvairiais valgiais. Ji skubiai pasuko prie jo ir atsisėdo prie kelių pirmakursių. Lara nužvelgė maisto apkrautą stalą ir į lėkštę įsidėjo keletą skrebučių. Suvalgiusi juos įsidėjo deserto. Tai buvo karamelinio skonio ledai su šokoladiniu glaistu ir grietinėle.
- Mmmm… - Tyliai sušnabždėjo Lara. - Tikrai skanu. - Pridūrė ji.
 Galiausiai privalgiusi įvairių gardumynų Lara atsitiesė ir dar kartą nužvelgė salę. Ji tikrai buvo pribloškiančio grožio ir išskirtinumo. Staiga Lara prisiminė kaip užsidėjo Paskirstymo Kepurę ir vylėsi, kad nepateks į kokį nors blogą koledžą. Ištiesų Lara nieko nežinojo apie koledžus ir dabar tiesiog mąstė ar Varno Nagas tinka jai. Turbūt taip, nes jai čia patiko. Ji girdėjo kaip kiti Varno Nago mokiniai šnekasi apie sunkius burtažodžius ir įdomias knygas. Larai patiko klausytis jų šnekų. Ir pati norėjo įsitraukti, bet nebuvo tokia drąsi, kad galėtų niekeno nežinoma tiesiog pradėti kalbėtis su kitomis varniukėmis. Todėl tiesiog sėdėjo ir gėrėjosi viskuo ką matė.