0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 76
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #105 Prieš 4 mėnesius »
  Prie Ikelo priėjo gerokai už jį vyresnis vaikinas. Jis patikino, kad visa tai nesąmonės.
- Tikrai? - nusistebėjo, bet bent šiek tiek pradėjo juo tikėti. Tas klastuolis tikrai jau buvo didelis, todėl turėjo būti ir protingas, ar ne?
  Tačiau ta ramybė ir tikėjimas, kad galbūt visi tik išsigalvojo staigiai dingo - tas berniukas, kuris ir naudojo tuos neaiškius magijos būdus, priėjo prie jo ir ėmė rėkti.
- Tai tu bendrauji su dvasiomis?! - persigando autistas ir pasitraukė nuo to piktadario. - Ar jos ir kuria tuos juodosios magijos artefaktus? - persigandęs jau paklausė, bet tyliai - bijojo, kad neišgirstų dvasios ir nepasiimtų jo į dausas.
  Ikelas stovėjo ir tylėjo. Bijojo kažką net tyliai pasakyti, nes žinojo, kaip visa tai gali baigtis.
- Tai jie vis dėlto tiesa? - tyliai paklausė atsisukęs į vyresnį vaikiną, kuriuo prieš tai besąlygiškai patikėjo, bet dabar tuo jau nebebuvo toks tikras.

Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #106 Prieš 4 mėnesius »
- Taip tikrai, - švelniu balsu patikino berniuką. Dabar iš kažkur atsirado ta tėvystė, jis norėjo jam padėti, tačiau nebuvo tikras, ar gali tai padaryti.
  Tačiau tada nutiko blogiausias dalykas, kuris tik galėjo nutikti. Tas berniukas, kuris naudojo belazdelę magiją, staiga priėjo prie Ikelo ir irgi pradėjo rėkti. Merline, ar ir jis autistas? Pagalvojo Danas. Bent jau buvo panašu, kad jei jis ne autistas, kažkokį sutrikimą turi. Danas nesitikėjo, kad kažkas gali lįsti prie aiškaus autisto, tačiau nusprendė pabandyti viską ištaisyti.
- Viskas gerai, viskas gerai. Visi nusiraminkite, - atsiduso. - Ikelai, - atsisuko į berniuką. - Aš netikiu, kad tie artefaktai egzistuoja, tačiau jei taip iš tiesų yra, nemanau, kad tai padarė šis berniukas. Man atrodo, tą padaryti gali tik vyriausieji mokiniai ar suaugusieji, nes tai yra be galo sunku. Aš tokiam dalykui nesiryžčiau. Jei nori, paskui nueik į biblioteką ir pasieškok apie juos informacijos. Tikiu, daug kas paaiškės. - Aš Danas, jis Ikelas, - pasakė atsisukęs į mergaitę. Su Ikelu kartais pasikalbėdavo, tačiau dažniausiai rinkdavosi bendraamžių draugiją. Dabar pagalvojo, kad gal reikės su juo pabendrauti, nes nepanašu, kad jis turi draugų.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Kristupas Danil

  • III kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Neprasidėk su žvalgais.
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #107 Prieš 4 mėnesius »
Kristupas niršo. Niršo ant šito vaiko. Ir taip patirdavo daug patyčių, o dar šitas nenormalus prisidėjo. Ir dar Džezefa prišoko. Gynė klastuolį. To berniukui buvo per daug.
- Džezefa, nesitikėk, kad nurimsiu! Aš patiriu patyčias, o dar jis! To man per daug! Ir ne, mes nesusitaikysim! - vaikis nustūmė Džezefą. Vėl priėjo prie klastuolio. Taip, Kristupas buvo smulkus, smulkesnis ir žemesnis už daugelį bendraamžių, bet, treniruočių dėka, stiprus. Raumeninga dešine ranka pagriebė Ikelą už pakarpos ir prispaudė prie sienos veidu į save.
- Klausyk, Ikelai. Užsičiaupk, arba tau bus blogai. - tyliu, pykčio kupinu balsu pagrasino. Staiga jam atėjo į galvą, kaip nurimti. Kristupas paleido Ikelą. Išsitraukė gertuvę, kurioje dar buvo šlakelis arbatos. Randas dešiniame delne vėl nušvito baltai, Danil į gertuvę įleido baltą beformę dujinę medžiagą. Tada susikliukino arbatos likučius. Dvasių magija jį veikė raminamai, tad dabar, giliai pakvėpavus, pyktis atlėgo. Beliko sunkiausia: pripažinti klaidą ir atsiprašyti.

*

Neprisijungęs Džezefa Blek

  • III kursas
  • *
  • 104
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #108 Prieš 4 mėnesius »
Nepavyko. Bičiulis ištrūko.
- Kristupai, nereikia! - nevilties kupinu balsu sušuko Džez. Tačiau buvo per vėlu. Greitu metu Ikelas stovėjo prie sienos, negalėdamas pasipriešinti stipriems Kristupo gniaužtams. Ir tada... o stebukle! Švilpynukas paleido auką. Varniukė nesuprato, kuom draugui padės tai, ką jis gėrė, bet nusprendė patylėti. Kai pamatė, jog berniukas ramus, priėjo arčiau.
- Ką čia gėrei? Kaip nusiraminai? - aišku, Džezefai nė į galvą neatėjo, kad ką tik vėl apibėrė klausimais bičiulį. - Tai ar dabar susitaikysi su Ikelu? - pažvelgė į Kristupą. - Ikelai, ar susitaikysi su Kristupu? - paklausė kito vaiko. Nutarė dabar per daug nekalbinti Ikelo, tad tarė Danui: - Aš Džezefa, mano draugas vardu Kristupas. Atleisk dėl situacijos, Danai. Kristis nėra autistas, kaip Ikelas, bet greitai užsiplieskia. Dabar reikia laukti, kol tuodu susitaikys.

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 76
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #109 Prieš 4 mėnesius »
  Ikelas ir bijojo, ir jautėsi drąsus vienu metu. Iš vienos pusės, labai bijojo šio berniuko, nes tikrai tikėjo, kad būtent jis gamina tuos magišku artefaktus. Bet iš kitos pusės, jautėsi drąsus, nes tikėjo, kad turi visus nuo to išgelbėti.
  Tačiau staiga pajuto, kad yra ore, o kaklą ėmė stipriai skaudėti.
- Ai, paleisk! - sušuko baimės kupinu balsu. Bijojo, nes žinojo, kad jei šitas berniukas leidžia sau taip elgtis ir nebijo to daryti prieš vyresnius, gero nelauk.
- Jei tu tikrai negamini tų juodosios magijos artefaktų, kodėl su manimi taip elgiesi? - rėkė. Labai skaudėjo ir skausmas su laiku nemažėjo.
  Ir net kai Ikelas buvo paleistas, jam vis dar labai skaudėjo.
- Skauda, - tiesiog verkė. Iš akių pradėjo lietis ašaros, tačiau vaikis jų nestabdė. Nesuprato, kodėl šis berniukas taip elgiasi, jei, kaip sako jis ir jo draugė, yra geras.

Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #110 Prieš 4 mėnesius »
  Bent jau to berniuko draugė buvo normali ir nesiliejo į pykčius, netgi bandė raminti savo draugą. Tačiau jai ne itin sekėsi ir Danas dabar jau nelabai tikėjo, kad, kaip sakė Džezefa, jam viskas gerai.
  Tačiau staiga nutiko dalykas, kuris prievertė Daną nustebti. Tokių dalykų jis nesitikėjo.
- Paleidi! - piktai pasakė. Kai berniukas visgi paleido Ikelą, Danas nuėjo prie autisto. - Labai skauda? - švelniai paklausė vaikinas, o paskui vėl atsisuko į mušeiką. - Kaip tu nesuvoki?! Jis autistas! Ir taip, gal jis ir nesupranta tos keistos tavo magijos, nes yra pripratęs prie magijos lazdele, kurią visi čia naudoja. Net aš, pavyzdžiui, nesu girdėjęs apie tavo dvasių magiją, tačiau dėl to juk tavęs nemušu ir nesmaugiu, ar ne? Viskas, eisim pas tavo koledžo vadovą, aš visko taip nepaliksiu! Ikelai! - nusprendė viską užbaigti. Kažkaip šiandien pajuto tokią pareigą, pasijuto tėvu ir jautė, kad negali taip visko palikti. Buvo aišku, kad tai Ikelui galėjo pasikartoti dar daug kartų, nors tai toli gražu nebuvo jo kaltė.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Kristupas Danil

  • III kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Neprasidėk su žvalgais.
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #111 Prieš 4 mėnesius »
- Ša, Džezefa. Nesikišk dabar. - taip. Dabar visiškai ne metas paikiems klausimams. Kvėpuot, nusiramint, kvėpuot. Ir susitaikyti su Ikelu. Ir su Danu. Dano žodžiai vertė pykti, bet Kristupas suprato nebegalįs sau to leisti. Badis jam dažnai sakydavo: "Stiprūs tie, kurie atsiprašo ir pripažįsta kaltę, o ne tie, kurie jos vengia." Jaunuolis pakartojo tai mintyse. Priėjo prie Ikelo ir pažiūrėjo į jį. Žinojo, žmonės, neatlaikantys kitų žvilgsnio, yra silpni.
- Aš atsiprašau, Ikelai. - nuoširdžiai tarė Kristis. - Atsiprašau už visą šitą nesąmonę. Tikrai nežinojau, jog tu autistas. Galbūt patiri patyčias? Aš irgi patiriu patyčias. - švilpiukas ištiesė dešinę Ikelui, kaip susitaikymo simbolį. Randas vėl nušvito baltai. - Nebijok manęs. Šita magija neturi nieko bendra su dvasiomis. Tiesiog taip vadinasi. Dvasios nekuria artefaktų. - šyptelėjo iš ankstesnio Ikelo pasakymo. Tada, vis dar tiesdamas ranką Ikelui, pasisuko į Daną.
- Atleisk. Nenorėjau. - vis dėl to kai kas dar baugino. - Danai, gal neikim pas koledžo vadovą. Beje, jis mano įtėvis.

*

Neprisijungęs Džezefa Blek

  • III kursas
  • *
  • 104
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #112 Prieš 4 mėnesius »
Na štai. Pagaliau viskas išsispręs. Šita nesąmonė baigsis. Berniukai susitaikys. Ji paaiškins Ikelui apie artefaktus. Ir išeis iš salės. Kristupas atsiprašė. Dano ir Ikelo. Dabar žodis Džezefos.
- Ikelai, ar tu žinai, kas yra artefaktai? Juodosios magijos artefaktai yra daiktai. Kažkokie daiktai, prisotinti juodosios magijos, kuri gali mums pakenkti. Juos kuria ir čia gabena žmonės, o artefaktai turėtų saugiai glūdėti Gringotse. Bet žinok - nereikia to paniškai bijoti. Tai gali būti ir netikra, kaip tau sakė Danas. - papasakojo ji. Tai buvo visa jos žinoma informacija. Dar reikėjo su Danu sutarti dėl to ėjimo pas Badį (taip, ji žinojo vadovo vardą).
- Gal, Danai, tikrai nereikia eiti? Juk Kristupas atsiprašė. Ikelo ir tavęs. Viskas.

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 76
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #113 Prieš 4 mėnesius »
  Buvo baisu. Neaišku, ką dar galėjo padaryti šis berniukas. Jis buvo labai stiprus, kad jau sugebėjo taip jį pakelti. Ir... Nenuspėjamas? Ar toks geriausias žodis jį apibūdinti, Ikelas nežinojo, bet širdyje atrodė, kad galėtų jį pavadinti daug blogesniu žodeliu.
- Kaip tu gali atsiprašyti, jei dar ką tik norėjai mane nužudyti?! - pasakė garsiai, tačiau dar nerėkė, kaip anksčiau. - Ar aš tau žaislas?!
  Ikelui buvo baisu ir jam atrodė, kad vienintelė išeitis - pabėgti. Tiesa, širdis ant jo už tokią mintį pradėjo pykti. Berniukas žinojo, kad turi būti drąsus ir visą tai užbaigti bei išgelbėti daugelį žmonių, tačiau protas vienareikšmiškai nugalėjo. Baimė buvo gerokai stipresnė.
  Ikelas pasileido iš salės nė neatsisukdamas į kitus vaikus. Išėjęs jau nebebėgo, tik greitai ėjo, tačiau tai baimės toli gražu nesumažino.

Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #114 Prieš 4 mėnesius »
  Danas stebėjo, kaip berniukas bandė nusiraminti, o paskui klausėsi Džezefos, kuri bandė aiškinti apie artefaktus. Tačiau Danas anksčiau buvo šiek tiek stebėjęs Ikelą ir žinojo, jog dabar tikrai ne laikas apie tai pasakoti. Dabar labiau reikėjo tiesiog jį nuraminti.
  Tačiau Ikelas labai išsigando ir išbėgo. Danas suprato, kad jis labai išsigando. Ir nusprendė, jog visko taip ramiai nepaliks. Net kai vaikis atsirpašė.
- Einam pas tavo koledžo vadovą. Ir man nusispjaut, kas tau jis. Gali būti ir sūnus, vis tiek einam, - pasakė ir suėmė jį už riešo. Stipriai nespaudė, kad neišgąsdintų, tačiau norėjo jam parodyti, kad dabar tikrai ne laikas demonstruoti jėgą.
  Danas, kartu su Kristupu ir Džezefa išėjo iš didžiosios salės. Danas kiek skubėjo, kol prisivijo Ikelą, o tada patraukė koridoriais.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.