[Sofi Barbierato]

  Sofi neišgirdo ar jos noras dėl muzikos išsipildė. Ji girdėjo tik juoką. Ar tiesiog matė Dori šypseną ir jai atrodė, kad ji juokiasi. Ak ta bjauri... Raudonplaukė stabtelėjo ir daugiau nebegalėjo sulaikyti juoko. Dori tempėsi seną Sofi varžovą Davidą į šokių aikštelę. Ak, Dori tu vis prisigalvoji kaip mane prajuokinti. Su Davidu...su tuo vagišium! Negi taip nusiritai! Smagumai buvo dar tik prasidėje, bet Sofi žvilgtelėjo šonan, mat norėjo akimis surasti Levanda, bet jos niekur nesimatė. Žalių akių savininkė spėjo pastebėti tik Levandos koją, kuri ir taip po sekundės sulindo į jaudąją skylę. Sofi pribėgo persigandusi ir sušuko:
- Levanda!?!- Tik po to suprato, kad ji vis tek iš ten išlys, bet jai vis tiek buvo labai neramu. Raudonplaukė pasitraukė šonan, kad ir jos pačios neįtrauktų. Staiga Sofi atsikvošėjo. Suprato, o ne, aš šokių aikštelėje. Žaliaakė susimąstė, ar švęsti vienai tarp kitų, ar sėdėti vienai tarp nieko. Ji pasirinko šokius. Bet...po minutės...persigalvojo...juk poros tai neturi. Sofi susigėdo ir pradėjo vaikščioti lyg niekur nieko, bet kartu ir stebėti berniukus. Juk pora vis tiek reikia susirasti, bent jau šokiams.
  Ji praėjo keletą, tiksliau apėjo. Vienas buvo Mark, lyg, kito vardas lyg Tobias. Jie abu - keistuoliai. Sofi jų iš ankščiau nepažinojo, bet iš aprangos jie atrodė kvailai. Ypač Mark.
  Sofi užsimanė pasėdėti, bet staiga jos akys užkliuvo už eliksyrų. Ji priėjo ir nusijuokė - ką, Pabandyk išgerti mus, jeigu nebijai. Paslaptingai veikiam mes, neatspėsi kaip tikrai pacitavo mintyse. Ok, gal tiesiog išgersiu. Ji pasiėmė vieną - geltonai rudą, burbuliuojantį. Ji išgėrė gurkšniuką. Staiga ji pasijautė lyg girta. Svaigo galva, viskas buvo labai linksma, nesiorentavo aplinkoje, akys susimerkė, ir raudonplaukė pagalvojo, kad gal sumaišė su kokia nors Matthew skirta baltojo vyno taure, bet ji klydo, nes poveikis jau pamažu praeidinėjo. Gerai, kad išgėriau nedaug, nes jei būčiau išgėrus viską, nusiaubčiau visą salę.

[David Dominguez]

Davidas nežiūrėjo į Dori. Jis nenorėjo, kad mergaitė ką nors pagalvotų. Ji tik gerai vagia! Priešingai nei “princesė”! Tik dėl to Davidas priėjo pasisveikinti. Jis nenorėjo kalbėti su Dori. Bet ji galėjo padėti sugalvoti, ką pavogti. Davidas nežinojo, kaip paklausti. Jis apie šią šventę sužinojo iš Dori. Jei ji viską sugalvojo, nenorės gadinti. Bet tie buteliukai taip viliojo! Kai atrodė, kad Dori nemato, Davidas vieną įsikišo į kišenę. Ir suspėjo kaip tik laiku. Mergaitė nutarė, kad nori šokti. Klastuolis susiraukė. Jam tai nepatiko, bet nesugalvojo, kaip išsisukti. Jis ėjo paskui Dori ir pradėjo šokti. Davidas nemokėjo to daryti. Jis tikėjosi, kad mergaitė nesupyks.
- Man geriau sekasi vogti, - pasakė Davidas. - Nesu geras šokėjas.
Berniukas nenorėjo ilgai šokti. Jam nepatiko. Davidas pamatė, kad salėje mokinių yra nemažai. Tai buvo labai gerai. Jam bus paprasčiau nustoti šokti ir nueiti su kuo nors pasisveikinti. Galbūt Dori neįsižeis.
Iš kažkur atsirado juodoji skylė. Ji, atrodo, įtraukė mokinę. Tai buvo baisu, bet Davidas negalėjo to parodyti.
- Noriu gerti, - pasakė jis ir nuėjo prie vieno iš stalų. Atsisėdo ant kėdės ir įsipylė sulčių. Vos tik berniukas nugėrė gurkšnį, stalas pakilo. Kėdė, ant kurios sėdėjo Davidas, taip pat.
- Gelbėkit! - sušuko Davidas. Šito jis tikrai neplanavo!

[Vegard Saeterhaug]

Vegard ilgai svarstė, ar eiti į tą Klastuolių helovyno vakarėlį, ar visgi pasilikti bendrajame kambaryje? Kur tau jau Vegard praras progą savo myliausią kostiumą užsidėt? Nu, baikit jūs juokus, tai aišku ,kad eis į tą vakarėlį. Žiū, gal pavyks prisigert iki žemės graibymo, arba nukabint ką nors (bet čia jau tolimesni planai). Greitai persirengęs, pasikvepinęs savo kvepalais, susišukavęs pasuko link tos salės, kažkokios ten, neatsiminė jau. Sklerozė vaikinui, baisu. Taigi, eidamas jis sutiko daug žiurkių, gražios tokios, visas iki vienos praminė Lariskomis, kaip iš to rusiško filmuko "Kulverstukas", kažkokia ten Šapokliak tokį šuniuką (žiūrkė ten buvo) vardu Lariska turėjo, dėl to vaikinukas ir pavadino tas mielas žiurkeles taip. Ėjo, ėjo, ėjo ir ėjo, nu ir atėjo prie tos salės, įėjo į vidų, viskas baisu, kraupu. Vos nesuklykė iš džiaugsmo pamatęs kažkokius buteliukus. Gert kaip vilkas norėjo. Sklerozė ir alkoholizmas labai baisūs dalykai, Jėzau. Pamatė vieną vaikiną prie tų buteliukų, su suknele, nu viršūnė.
- LABA DIENA. - Sukriokė per visą salę.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Tos bjaurios mergiūkštės... Gadino Elliw gyvenimą! Kodėl reikia taip bjauriai elgtis? Kodėl negalima tiesiog grąžinti teleskopo, kad ir kas jį pavogė?! Ir kodėl taip nesiseka gyvenime?.. Buvo be galo liūdna. Kur, po galais, dingo Liucija, Sabrina ir Joana trečioji?! Kodėl jos negali padėti Elliw, kai nuolat persekiojančios nesėkmės tiesiog varo į neviltį?!
O mergaitės, su kuriomis Elliw čia atėjo (jei atmintis jos neapgavo, žinoma), viską tik dar labiau sugadino. Tik per jas teleskopas kažkur išnyko! Nors… Taip būti negali! Kadangi nė vienos iš tų mergaičių anksčiau neteko matyti, jos tikrai nebuvo iš tų keturių bjaurių mergiūkščių! O kaltos visada yra tik jos! Taip, reikia kaltinti neLiuciją, ne neLiuciją, ne ne neLiuciją ir ne ne ne neLiuciją! Velsietė apsižvalgė po... tą vietą, kurioje ji buvo. Jau neprisiminė, kaip čia atsidūrė ir, tuo labiau, ką čia veikė. Tiesa, rankoje nebuvo teleskopo, tad tikėtina, kad čia atėjo būtent tuo reikalu. Tik kaip jai žinoti, kur brangenybės ieškoti?
Dar kartą apsižvalgiusi tolumoje pamatė kažkokią bjaurią mergiūkštę. Neatkreipė dėmesio, kad tai berniūkštis. Ne, tik ji buvo kalta, kad gyvenimas šitoks sudėtingas! Reikėjo gerai tą bjaurybę pamokyti. Elliw taip trenks teleskopu į galvą, kad ji tikrai prisimins! Problema buvo ta, kad velsietė vis dar nežinojo, kur jos brangenybė yra. Kaip jai pamokyti bjauriąją mergiūkštę berniūkštį, jeigu neturi vienintelio ginklo?..
Taip bemąstydama mergaitė pamiršo, apie ką galvoja, tačiau vis tiek patraukė to(s) bjaurybės link. Neprisiminė, kodėl reikia tą padarą pamokyti, bet buvo nusiteikusi padaryti būtent tai.
Beeidama bjaurybės link velsietė pamiršo, kur eina, tad sustojo. Po kiek laiko neprisiminė, kodėl stovi, tad teliko ir vėl pradėti žingsniuoti. Dėl kažkokių priežasčių žygiavo pakankamai greitai. Pakeliui atsitrenkė į kažkokį mokinį, bet to nė nepastebėjo. Daug svarbiau buvo... na, kad ir ką ji ten ketino padaryti. Turbūt rasti teleskopą, mat jis vis dar buvo dingęs. Pamačiusi kažkokį neaiškų berniūkštį nutarė, kad būtent jis turi teleskopą, tad nelėtindama greičio patraukė link jo. Deja, velsietė neprisiminė, kad priėjus prie žmogaus reikėtų sustoti, tad su visa jėga trenkėsi į tą nepažįstamąjį.

[Tobias Liam Walters]

Vakarėliai yra įrodymas, kad žmonės neevoliucionuoja. Bent tokie vakarėliai kaip šis. Visiška nuobodybė ir laiko gaišimas. Jokios veiklos, bendravimo ar panašių dalykų. Nors, savaime suprantama, kad Tobias su kuo nors bendrautų, tai turėtų būti nepaprastai išskirtinis žmogus. Tačiau kadangi šiuo metu tokių žmonių nesimatė, vaikinas galėjo drąsiai teigti, kad jo sprendimas ateiti į šį "vakarėlį" buvo vienas prasčiausių.
Kolona, prie kurios stovėjo vaikinas, pasirodė nebe tokia patogi, todėl klastuolis atsistojo ir nuėjo į kitą salės galą. Pakeliui pamatė kaip kažkoks kitas klastuolis pakibo palubėje, sėdėdamas ant kėdės. Tobias lengvai galėjo jam padėti, bet nebuvo nuotaikos. Nesinorėjo paskui kalbėtis, klausytis kaip kažkas kitas kalba ar šiaip būti arti žmonių. Žmonės ne itin žavėjo juodaplaukį.
Pastebėjęs pakankamai tamsų kampelį, Tobias nužingsniavo ten. Nusprendęs pabūti dar kelias minutėles ir pažiūrėti, ar neatsitiks kas nors įdomaus, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir vėl įsmeigė akis į kitus bendrakoledžius.
Vėl atsidarė durys ir įgriuvo dar vienas klastuolis, kažką rėkdamas visa gerkle. Regis, keturiolikmetis. Juodaplaukis ir, sprendžiant iš laikysenos, nepaprastai pasipūtęs. Tobias jau seniai išmoko iš žmonių išvaizdos ar laikysenos atspėti jų nuotaiką, būsimus poelgius ar panašius dalykus. Šis jo sugebėjimas praversdavo saugantis tėvų. Ir dabar vaikinas visai nejučiomis pradėdavo analizuoti žmones.
Po poros minučių, kai Tobias jau ruošėsi keliauti iš šio Nepaprastai-šaunaus-ir-nė-kiek-nenuobodaus-helovino-vakarėlio atgal į miegamąjį, vaikino akys pastebėjo link jo artėjančią figūrą. Akivaizdžiai mergina. Pusiaukelėje ji sustojo ir, regis, bandė kažką prisiminti. Paskui greičiausiai prisiminė, todėl nė kiek nestabdydama pasileido link Tobio ir įsirėžė į jį. Vaikinas, to nė kiek nesitikėdamas, neišlaikė pusiausvyros ir gelbėdamasis žingtelėjo atgal. Tačiau jo koja neatsistojo ant jokio lygaus ir kieto pagrindo. Vietoj to klastuolis pajuto, kad jo koja, o vėliau ir jis pats, skrodžia erdvę. Vaikinas krito gilyn ir gilyn, mažas šviesos kvadratėlis jau seniai dingo iš matomumo lauko. Kaip kokia prakeikta juodoji skylė spėjo pagalvoti vaikinas, tačiau greitai bet kokią mintį iš galvos iššlavė išgąstis ir vėjas, švilpiantis ausyse.
Po nepaprastai ilgo kritimo, kuris, regis, truko visą amžinybė, Tobias pajuto, kad nebekrenta, o po jo kūnu kažkas vibruoja. Pasisukęs pamatė, kad guli ant tinklo, o jo dešinėje yra kažkokia pakyla. Vaikinas šiaip ne taip prisikasė prie pakylos ir užlipo ant jos. Klastuolis apsidarė, bandydamas suprasti kur pateko ir kaip grįžti atgal. Aišku, kokių nors laiptų ar kopėčių nebuvo. Vienintelis dalykas kurį pamatė Tobias šioje tamsybėje, buvo tunelis, prasidedantis pakylos pabaigoje, už poros metrų nuo vaikino. Juodaplaukis per daug ilgai nesvarstė. Juk vis dėlto jis buvo Tobias Liam Waters. Drąsus ir iššūkių nebijantis žmogus. Giliai įkvėpęs vaikinas pasileido tunelio link.

[Dori Mendel]

Dori buvo smagu. Kaip gera leisti laiką tarp klastuolių! Galbūt kažkiek trūko Meg. Tą akimirką dvylikmetė ir vėl pagalvojo, jog taip gaila, kad jos geriausia draugė ne klastuolė. Ot smagiai čia užsiaustume, sukikeno pagalvojusi apie tai. Tačiau Meg čia nebuvo ir Dori stengėsi linksmai leisti laiką su bendrakoledžiais. Ji šiek tiek pašoko su Davidu, tačiau šiam ne itin sekėsi gerai šokti. Iš kažkur atsirado juodoji skylė, į kurią ėmė kristi mokiniai, tarp jų ir Levanda. Gal čia jos pomėgis, pagalvojo prisiminusi kerėjimo pamoką. Davidas kažkur nuėjo, Dori lyg ir išgirdo, kad atsigerti, tačiau nujautė, kad galbūt vis tik ko nors apvogti. Mergaitė toliau šoko su tais, kurie buvo aikštelėje, ir stebėjo mokinius. Kažkoks vaikinas buvo su suknele, o į salę įsirovęs ketvirtakursis taip garsiai pasisveikino, kad visi į jį sužiuro. Galiausiai į juodąją skylę įkrito dar pora mokinių, tarp jų ir teleskopininkė, ir Mendel nusikvatojo.
- Kaži, ką jie veikia toj skylėj? - besijuokdama uždavė retorinį klausimą kažkokiai šalia šokančiai merginai.
Dori šiek tiek pavargo šokti ir ėmė eiti staliukų link, o ten ją pasitiko palubėje sėdintis Davidas. Regis, vaikinas nebuvo labai laimingas.
- Descendio, - tarė antrakursė nusitaikiusi į stalą, prie kurio sėdėjo Davidas.
Stalas ir kėdės kartu su klastuoliu nusileido žemyn. Dori atsigėrė moliūgų sulčių. Apsidairiusi tarė:
- Visi kaip susitarę krenta į tą skylę. Manęs ji kažkaip netraukia. Gal nori pabandyti išgerti po eliksyro buteliuką? - pasiūlė.

[Tobias Liam Walters]

Koridorius, į kurį pateko Tobias, buvo juodas, tačiau šviesus. Jis atrodė kaip kosmosas - pilnas žvaigždžių ir įvairių violetinės bei mėlynos atspalvių. Viskas mirgėjo, tačiau nebuvo per ryšku. Atrodė kaip tunelis į pasakų karalystę. Deja, taip nebuvo.
Koridoriaus gale vaikiną pasitiko liftas su prismeigtu ant durų rašteliu.

Sveikas, keleivi paklydėli!
Nori pakilti viršun?
Deja, turim žinią, atvykėli.
Be drąsos nematysi šviesos.

Tobias sutriko. Nors jo veidas išliko toks pat šaltas, viduje klastuolis ėmė abejoti. Be drąsos nematysi šviesos. pakartojo mintyse. Ką tai reiškia? Ar jei nebūsiu pakankamai drąsus, liksiu čia amžiams? Vaikinas krūptelėjo. Drąsos jam netrūko, tačiau baimių irgi turėjo nemažai.
Tobiui nespėjus apsispręsti, ką daryti, džergždamos atsidarė lifto durys ir vaikinui nebeliko pasirinkimo. Giliai alsuodamas su tankiai plakančia širdimi jis įžengė vidun. Durys užsitrenkė jam už nugaros. Vaikinas buvo įkalintas mažutėje erdvėje, visiškoje tamsoje, vienas. Vienas kaip pirštas. Tobias atsišliejo į sieną ir bandė nusiraminti, nors tai nelabai sekėsi. Tai, kad buvo mažoje erdvėje, ne itin jį gąsdino. Vaikinas bijojo tamsos. Ne šiaip tamsos, kai dingsta šviesa, o Tamsos, kurioje gyvena baimė, košmarai ir... jo tėvai. Tamsa, ta tikroji Tamsa...jos bijo visi. Visi, be išimčių. Kad ir kokie kieti dedasi, net ir patys didžiausi drąsuoliai bijo Tamsos. Tamsos, kurioje slepiasi jų didžiausios baimės ir slapčiausi išgyvenimai. Klastuolis pradėjo drebėti, kojos jo nebeišlaikė. Vaikinas susmuko kampe ir užsidengė rankomis veidą.
Liftas sujudėjo. Staiga viskas nušvito ir juodaplaukiui teko užsimerkti, nes jo akys nepakėlė tokio ryškumo. Kai vaikinas atsimerkė, prie jo kojų gulėjo dar vienas popierėlis. Tobias paėmė jį į ranką ir perskaitė.

Sveikiname!
Įveikei pirmąją savo baimę - Tamsą. Dabar gali keliauti toliau. Kas kartą įveikęs savo baimę, pakilsi aukštu aukščiau ir priartėsi prie laisvės. Kelio atgal nėra. Arba tau pavyks, arba tu mirsi. Būk drąsus, Tobiau.

Vaikinas nustėro. Iš kur laiškelio autorius žino jo vardą? Vienintelis logiškas paaiškinimas yra toks, kad kažkas dabar jį stebi ir juokiasi iš jo kančių. Klastuolis pašoko ant kojų ir puolė daužyti lifto duris. Tačiau nieko nepešė ir greitai viskas vėl užtemo. Šviesa įsižiebė tolimiausiame lifto kamputyje ir Tobias, priėjęs arčiau, pamatė susirangiusią gyvatę. Milžinišką, storą, su dvišakiu liežuviu ir akivaizdžiai nuodingą. Nors buvo klastuolis, vaikinas bijojo gyvačių. Aišku, ne visų, bet tų didelių, riebių ir nuodingų. Tobias ėmė trauktis atgal atatupstas, kai gyvatė atgijo ir ėmė šliaužti link jo. Juodaplaukis sustingo, baimė perkreipė jo veidą. Vaikinas vos vos sugebėjo apsiausto kišenėje sugraibyti durklą ir metė jį į gyvatę. Bingo! Bjaurioji būtybė išnyko ir liftas vėl sudrebėjo. Tobias nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir atsiduso. Klastuolis net neįsivaizdavo, kiek turi baimių, tačiau įtarė, kad daug. Laukė ilga kelionė atgal į žmonių pasaulį.
Vaikinas įveikė klaustrofobiją, arachnofobiją, aukščio, žudymo, gaisro ir skendimo baimes, susidūrė su savo girtais tėvais. Jis buvo visiškai pavargęs, stovėjo drebančiomis kojomis. Po minutėlės dar kartą nusileido raštelis, kuris pranešė, kad Tobiui liko paskutinė, didžiausia jo baimė, gyvenanti pačioje pasąmonės glūdumoje. Klastuolis krūptelėjo. Jis neįsivaizdavo, ko dar galėtų bijoti, nes visas baimes, kurias įsivaizdavo ir neįsivaizdavo turintis, jau išgyveno.
Liftas sustojo ir jo durys atsidarė. Ką? Ar aš jau pakilau? O kaip dėl paskutinės baimės?
Į lifto vidų įžengė mergaitė balta suknele. Tobiui užteko į ją žvilgtelėti, kad suprastų, kas ji tokia. Reivena. Jo mylimiausioji sesutė. Vaikinas žiojosi pasisveikinti ir kažką pasakyti, tačiau nespėjo nei mirktelėti, kai į jį buvo nukreiptas šautuvo vamzdis. Tobias sustingo. Susijungė trys jo didžiausios baimės - mirties baimė, išdavystės baimė ir baimė, kad jo sesuo pasuks blogu keliu. Iš esmės, jos visos dabar buvo viena ir ta pati. Tačiau Tobias vis dar buvo Tobias Liam Walters. Ir jis jau mokėjo žvelgti baimei į akis. Nors kojos drebėjo, vaikinas spoksojo tiesiai į seserį. Ji kraupiai nusišypsojo ir nuspaudė gaiduką. Driokstelėjo sprogimas, vaikinas nuvirto ant nugaros, o toliau - tamsa.
Tobias atmerkė akis ir apsidairė. Galva svaigo, aplink iš kažkur kilo dūmai, jis pats buvo visas kruvinas, dulkinas ir suplyšusiais drabužiais. Toks patapo keliaudamas per savo baimes. Klastuolis svyruodamas atsistojo ir apsidarė. Suprato esąs toje pačioje menėje, kur ir vyksta Helovino vakarėlis. Tiksliau, jos viduryje. Tobias kaip mat užšaldė veidą, kad neišduotų sumišimo ir pasitraukė į tamsų kampą apsvarstyti to, kas ką tik nutiko. Jis mirė. Reivena į nušovė. Tai kodėl jis vėl menėje? Kaip jis čia pateko? Kas iš vis įvyko?
Tikėdamasis, kad niekas jo neužkalbins, Tobias atsisėdo tamsiausiame kampe ir pasirėmė rankomis galvą, bandydamas viską sudėlioti į savo vietas ir pagaliau nurimti, nes ištverti visas savo baimes toli gražu nebuvo lengva.

[Alrisa Fuentes]

Kažkoks pasityčiojimas. Kraupiai atrodantys gardėsiai iš tiesų buvo neskanūs. Valgydamas guminuką, atrodantį kaip krauju pasruvusi akis, iš tiesų jausdavai ne cukrų, o geležies kartumą ir nemaloniai beskonį glitumą.
-TFU! Kas per šlykštynė! - piktai nusispjovė Alrisa ir gelbėdamasi čiupo dešrainį. Deja, kandant pasigirdo bjaurus trekštelėjimas, tarsi vietoje dešrelės būtų buvęs piršto kaulas. Kūną nupurtė pasibjaurėjimas, nors skonis pasirodė pakenčiamas. Ji mažų mažiausiai įtūžo, kad valgiai šiame gana ištaigingame vakarėlyje nusirito iki tokio žemo lygio. Kita vertus, jie buvo pagaminti itin tikroviškai ir tai savotiškai žavėjo, nors mergaitei nepatiko likti apgautosios vietoje. Dabar ji apie tai net negalvojo - norėjosi kuo greičiau nuplauti koktumą, sulig kiekviena akimirka vis labiau graužiantį burną. Nebebuvo įmanoma daugiau kentėti. Klastuolė paklaikusi apsidairė, laimei, pamatė kai ką, kas galėjo patenkinti jos poreikius.
Paknopstomis atsidūrusi prie kažkokių buteliukų susivertė vieno iš jų turinį tiesiai į gerklę. Iš pradžių užspringo, užsikosėjo, bet galiausiai siaubingas troškulys buvo numalšintas. Skonio net nespėjo pajusti, vis dėlto skrandyje nežinomas gėrimas netruko susimaišyti su eliksyru. Mišinys paslaptingai suburbuliavo.
Juodaplaukė atsiduso iš palengvėjimo ir jau sukosi eiti kur nors kitur, bet netikėtai pasaulis ėmė suktis. O gal tai buvo ji? Deja, niekas nedavė laiko pamąstymams - kūną perliejo laukinio džiaugsmo srovė. Akyse užsižiebė pavojingos ugnelės - su jomis tik ir griauk pasaulį bei valdyk chaosą. Šokių salė kažkodėl nusprendė nusidažyti kraujo raudonumo spalva, žmonių balsai piepsėjo tarsi viščiukų, tačiau Alrisa tik gūžtelėjo pečiais. Jai tai rūpėjo tiek, kiek pernykštis sniegas. Žvilgsnis nukrypo į netoliese stovinčią personą ir nepaprastai plati šypsena nutvieskė veidą.
-Gal eime pašokti? - sumurkė, tvirtai sugriebdama nepažįstamosios delną bei nusitempdama ją visiškai priešingon pusėn. Gal ten bus dar geresnė vietelė? Gaila, bet to neteko sužinoti. Vos tik klastuolė žengė dar kelis skubrius žingsnius, kojos pradėjo neklausyti. Jos tapo lyg švininės. Mokinė sutrikusi pažvelgė žemyn ir pasipiktinusi suriko:
-Nutela! Paleisk mano kojas! Kitaip aš tave suvalgysiu! - pagrasino, visiškai pamiršusi, kad neseniai už rankos vedėsi kažkokį žmogų.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Šiek tiek šiurpiai besišypsanti raudonplaukė, bandanti įtikinti Sarah, kad viskas, ką ji mato - kerų apgaulė, nenuramino mergaitės. Tačiau išgirdusi užuominą apie jos religiją, rudaplaukė vis tiek išsižiojo:
-Aš ne...-krikščionė. Nespėjusi pabaigti sakinio, klastuolė buvo nutempta į šokių aikštelę. Jos laimei, ten nesisuko per daug mokinių, tad Rebecca galėjo pabandyti pasitraukti nuo chaoso sūkurio. Kažkas stumtelėjo ją į šalį, kartą mergaitė pati užmynė ant savo suknelės, tad jai teko gerai pasisukioti, kol galiausiai ją pasiekė Levandos balsas. Mintyse sumurmėjusi keletą hebrajiškų keiksmažodžių, klastuolė leidosi tempiama bendrakoledžės kažkur. O tas kažkur buvo stalai, nukrauti šlykštynėmis bei kitais nešventais dalykais.
 Sarah nelaimei, pora taip ir nepasiekė savo tikslo. Po kojomis buvusios grindys dingo, viską apgaubė tamsa ir rudaplaukė pradėjo kristi. O gal kilti? Apgraibomis susiradusi pakabuką, dublinietė suspaudė jį delne, melsdamasi Viešpačiui bei prašydama jo pagalbos bei atleidimo.
 Galiausiai pykinantis sukimas bei skausmingas oro srovių čaižymas baigėsi. Mergaitė atsimerkė ir atsisėdusi apsidairė. Ją supo žalsvai šviečiančios gijos. Ne, ne gijos - voratinkliai. Sarah skubiai atsistojo. Jeigu yra voratinkliai, vadinasi, yra ir vorų. Lyg pamišusi, klastuolė puolė bėgti nuo keistųjų gijų, tačiau įsipainiojo į jas. Dabar šviečiantys siūlai dengė jos plaukus, rankas bei suknelę ir kuo daugiau pastangų rudaplaukė dėjo į jų nuėmimą, tuo tvirčiau tos šlykštynės laikėsi.
 Galiausiai, vėl viską apgaubė gerai pažįstama tamsa ir klastuolė buvo įmesta į galaktinę skalbimo mašiną, kuri netruko ją išspjauti. Žinoma, be voratinklių.
 Rebeccos plaukai buvo pasišiaušę, tarsi mergaitė būtų juos išsišukavusi medžio šakomis. Sudarkytas makiažas įprastai gyvybingą veidelį papuošė paakiais, dėl kurių klastuolė atrodė pavargusi ir šiek tiek negaluojanti. Suknelė buvo vietomis įdriskusi.
 Mergaitė patraukė prie artimiausio stalelio, ant kurio, regis, buvo nebjaurūs gėrimai dailiuose buteliukuose. Pasičiupusi pirmą pasitaikiusį, ji susivertė jo turinį į burną. Visą kūną nukrėtė šiurpuliukai ir netrukus Sarah apėmė lengvumas ir trečiakursė, pusiau permatoma lyg šmėkla, pakilo beveik trisdešimt centimetrų į orą.
 Orą perskrodė kraują stingdantis klyksmas.

[Dori Mendel]

Dori neskubėdama ėjo eliksyrų staliuko link. Sustojusi ji apžiūrinėjo įvairiausius buteliukus. Iš tiesų tai norėjo atsigręžti ir pasižiūrėti, ar ateina Davidas, tačiau to nedarė. Nenoriu, kad jis pamanytų, jog man rūpi.
Netikėtai šalia Dori atsidūrė mergina, kurios kostiumu antrakursė susižavėjo dar vakarėlio pradžioje. Ši išmaukė kažkurį eliksyrą, užsikosėjo, ir Mendel suėmė juokas. Netrukus ir kita mergina išgėrė eliksyro, ta, kurią atsivedė Levanda. Toji drovuolė pakilo į orą ir pradėjo klykti, o pati atrodė beveik kaip vaiduoklis. Nieko sau, žavėjosi Dori. Ne veltui šitie buteliukai, regis, yra populiariausia Helovino dalis. Klastuolei pasirodė, kad mergaitė bijo, todėl ji jau traukėsi lazdelę, kad nuleistų nelaimėlę ant žemės, tačiau netikėtai ta kita mergina, įdomiu kostiumu, pasiūlė... pasiūlė Dori pašokti? Šokti dvylikmetė jau nenorėjo, mat neseniai tai darė, tačiau kviečiančiosios balsas skambėjo kažkaip keistai ir ji atrodė tartum apdujusi. O kaip ją paveikė eliksyras? Mendel suraukė antakius. Aha! Tai eliksyro poveikis, jai kažkas yra! Nespėjus nieko atsakyti, užburtoji mergaitė nusitempė Dori tolyn ir abi klastuolės įkrito... į...
- Dėl Merlino barzdos, kas čia?! - sušuko tamsiaplaukė.
Abi mergaitės buvo įklimpusios į kažkokią gličią masę, primenančią žiobarišką lipalą, tačiau masė buvo kur kas klampesnė, tamsiai žalia ir kažkuo smirdėjo.
Masė nuolat keitėsi. Kitą akimirką ji priminė lyg ir rudą kremą, o dar kitą - skreplių baseiną. Siaubas!
Paprastai visus kitus kerais gelbėjanti Dori (arba ne tik gelbėjanti, jeigu pagalvosime apie profesoriaus Turner pamokas) šią akimirką nesugalvojo nieko, kas galėtų padėti iš čia išlipti. Kojos buvo tarsi priklijuotos.
- Ką tu sau... ką tu sau galvojai?! - su nepasitenkinimu paklausė Dori žiūrėdama į čia ją atitempusią mergaitę. - Iš... išleisk mus iš čia!
Pasidarė labai nejauku: Mendel pamatė, kaip tarp kojų, toje gličioje masėje, šliaužioja žvynuotos gyvatės. Deja, po akimirkos masė ir vėl tapo ruda, todėl tų gyvių nesimatė, tačiau kažkas prilietė Dori blauzdą.

[Tomasz Mickiewicz]

Tomasz pavargo. Jis buvo pats iškiliausias vaiduoklis pasaulyje! Gyvieji kažkodėl to nesupranta. Tai labai vargino. Tomasz’ui labai nepatiko gyvieji. Ypač jo sesuo Džeinė. Ji buvo pernelyg pasipūtusi! Tai labai vargino. Vaiduoklis nebegalėjo aiškinti sesei, kokia ji yra nevykusi. Ji tą seniai turėtų žinoti.
Tomasz’ui reikėjo pailsėti. Jis skraidė po pilį ir stengėsi nesusitikti gyvųjų. Jis nežinojo, kur tie nevykėliai. Jis buvo per didis, kad tuo domėtųsi! Tomasz skrido gilyn po žeme. Ten tikrai nebus tų kvailių! Vaiduoklis žeminosi būdamas su jais po vienu stogu. Niekas jam neprilygsta!
Tomasz įskrido į kažkokią salę. Ten buvo gyvųjų! Vaiduoklis pasišlykštėjo. Jie nebuvo verti čia būti! Dabar čia norėjo būti Tomasz. Vadinasi, gyvųjų čia turi nelikti!
- Dinkite iš čia! - spigiu balseliu suspigo Tomasz. Jie visi turėjo atsiprašyti, kad sutrukdė! Vaiduoklis įsižeidė.

[Alrisa Fuentes]

Deja, tas kojas aplipęs rudas kremas nebuvo nusiteikęs klausyti. Regis, jis šaipėsi iš klastuolės, mat bematant pavirto į kažkokį neaiškios kilmės šlykštalą. Ji pasipiktino - dar kiek, ir būtų suvalgiusi Nutelą, kuri, pasirodo, buvo visai ne žymusis gardėsis. Apgavai mane! Norėjo riktelėti Alrisa bei bent šiek tiek pajudinti įkalintas pėdas, kai netoliese išgirdo balsą. Nepatenkintą, atkakliai reikalaujantį ir kažin ko siekiantį iš jos. Žodžių nesuprato, tačiau jų prasmė lengvai pasiekė apdujusias mintis. Tamsiai rudos akys pastebėjo ne mergiotę, o greičiau jos kojas, prie kurių akimirką šliaužiojo gyvatės. Jei tai būtų buvusi senoji Alrisa, ji nebūtų išsigandusi tų žalių vingiuojančių padarų, tačiau dabar... Susidarė kažkokios nežinomos jungtys gėrimo suklaidintose smegenyse ir...
Net vaiduokliai šiame vakarėlyje būtų pasijutę mažų mažiausiai nejaukiai, mat dar vienas šiurpą keliantis klyksmas perskrodė salės erdvę. Tiesa, tas išgertas skystis visiškai nepasiglemžė iš siaubo sustingusios sąmonės - kažkokiu būdu pirštai sugraibė lazdelę, paklaikusiam žvilgsniui gręžte gręžiant rudą masę. Taip, ji vėl pavirto į viliojantį kremą, bet šįkart juodaplaukė nepasidavė jo kerams. Regis, patirta itin stipri emocija, šiuo atveju baimė, panaikino rūką galvoje. Nors ne. Teisingiau būtų buvę sakyti, kad jis su visam pradangino smegenis, nes klastuolė pratrūko:
-BOMBARDA! BOMBARDA! BOMBARDA! - lazdelė švysčiojo šen bei ten, išplėšdama iš po kojų gabalus kartu su visomis gyvatėmis. Jos skraidė kaip kokios girliandos ir maloniai šnypšdamos leisdavosi. Pasiekusios žemę šaltakraujės tyliai pradingdavo pačiuose tamsiausiuose salės kampuose.
Alrisa pagaliau nusiraminusi apsižvalgė. Tos mergiotės nepamatė, tačiau nenutuokė, kodėl. Iš tikrųjų vieni kerai pataikė visai prie pat nepažįstamosios, tad ji ne tik buvo išlaisvinta, bet ir kažkur nusviesta. O kur, tai jau ne mokinės reikalas.

[Dori Mendel]

Mergina, kuri atsitempė Dori į šitą nesąmonę, sukluso. Regis, ji pažiūrėjo į Mendel kojas, tarp kurių šliaužiojo gyvatės. Antrakursė galvojo, kad toji mergina tuoj viską sutvarkys. Ji išsitraukė burtų lazdelę. Pati dvylikmetė jautėsi ramiai. Tačiau, dėl išrinktojo Poterio, ta keistuolė... nejau rimtai?! Dėl Merlino barzdos, ji pradėjo sprogdinti sau ir Dori palei kojas!
- Ar tu pakvaišai? Ką tu darai?! - sušuko Mendel.
Ji norėjo bėgti, tačiau kojos buvo tiesiog supančiotos. Mergaitė užsidengė akis delnais ir susigūžė. Ant jos ėmė kristi tos šlykščios masės gabalai. Apsisaugoti nebuvo kaip. Jeigu Dori būtų išsitraukusi burtų lazdelę... Tačiau kažkodėl jai ta mintis nešovė į galvą. Aplink šokinėjo ir tos žvynuotos gyvatės. Buvo tikras chaosas.
Netikėtai Dori kažkokia stipri jėga sviedė tolyn. Tą pačią akimirką mergaitė pajuto atsilaisvinusias kojas, tačiau malonumas buvo menkas. Ji jautė, kad tuoj kažkur tėkšis. Pakeliui dar praskrido pro vaiduoklį. Ir ne bet kokį, o tą, su kuriuo buvo susitikusi pirmame kurse virtuvėje.
- Nekenčiu tavęs! - sušuko pajutusi ledinį šaltį ir nuskrido toliau.
Dvylikmetė ruošėsi stipriam smūgiui, tačiau nukrito labai minkštai. Palaimingai atsidususi ji atsimerkė ir norėjo atsistoti bei pasižiūrėti, kas čia per pūkai ją išgelbėjo, tačiau... dabar jau ji visa negalėjo pajudėti, ne tik jos kojos! Dori buvo įstrigusi milžiniškame voratinklyje, o ant jos ropojo didžiuliai vorai. Net ir jai, mėgstančiai šiuos gyvius, dabar buvo tiesiog šiurpu. Mergaitė klykė bandydama išsilaisvinti, tačiau neišėjo padaryti nieko, net išsitraukti iš suknelės kišenėlės burtų lazdelės.

[Indio Dellso]

Viena iš daugybės priežasčių, kodėl Indio taip stipriai norėjo tapti Klastūnyno mokiniu, buvo Helovino šventė. Jau pirmais mokslo metais girdėjo kokios šiurpios būna klastuolių dekoracijos ir kaip pati šventė visus palieka be amo. Po kokiu akmeniu Indio miegojo tuos du metus, pats nežinojo, tačiau štai jis, išsidažęs veidą, kad būtų kuo panašesnis į vaiduoklį, susilaižęs plaukus į viršų ir apsirengęs suplyšusį pilką kostiumą pėdino į tokį Hogvartso užkampį, kuriame dar nebuvo buvęs.
Pravėrus duris Indio pasitiko košmariškas tvaikas ir nors norėjo susivemti, įtikino save, kad tai Helovino proga. Mažiausiai norėjo žinoti kas tokį kvapą sukėlė. Paėjus toliau nuo durų trečiakursio akys aprėpė visą salę. Žvilgsnis tuoj pat užkliuvo už kažkokios daubos su gličia mase (baseino?), juodosios skylės, tiesiog esančios vidury salės, nenormaliai didelio užkandžių ir gėrimų stalo. Prisėdęs ant vieno iš juodų fotelių berniukas geriau įsižiūrėjo į visiškai pasikeitusius jo bendrakoledžius ir atpažino keletą veidų (kurių geriau nebūtų išvis matęs), tikėjosi, kad niekas su juo nepasisveikins. Svarbiausia tą vakarą buvo laikytis arčiau Sarah. Nusprendęs, kad tai ko čia atėjo vis tiek neįvyks taip greit, Indio patraukė maisto link.
Priėjęs iškart pačiupo stiklinę, kurioje buvo akivaizdžiai kraujo replika, ir atsigėrė. Tiršta masė nebuvo tokia neskani, kaip smirdėjo, bet žymiai per saldi. Padėjęs stiklinę atgal berniukas pačiupo voro formos sausainių, paragavęs nusprendė, kad jie visai neblogi ir pasiemęs gerą saują grįžo atgal prie savo fotelio.

[Sofi Barbierato]

   Klastuolė...klastuolė...būtent...Sofi buvo klastuolė ir tik dėl to jos gyvenimas atrodė toks sumautas. Ji buvo aktorė, kuri galėjo įsikūnyti į bet ką, kad ir į grifą. Jei nusibodo apsimetinėti, nuolat, nuolatos, kad nenori su niekuo bendrauti. Ji nori. Bet...neturi su kuo. Raudonplaukė apsidairė norėdama su kažkuo pabendrauti, gal pakalbėti ar (stebuklas) pašokti. Iš tolo ji pamatė vaikščiojanti berniuko siluetą ir Sofi ramiu žingsniu pradėjo eiti link jo. Atrodė nepažystamas. Dairėsi. Bet...Sofi priartėjo arčiau ir pažino berniuką. Nors ne iš karto prisiminė kas jis, bet vėliau atgamino...Vegard?! O Dieve šventas, ar man su juo kalbėt? Neturiu pasirinkimo. Nes...jei išeisiu pagalvos, kad aš nevykėlė. Ji drąsiai priėjo prie jo.
 - Labas,- ramiu balsu pasakė ir tikėjosi atsakymo ko nori nevykėle arba ko pristojai,- Ar patinka vakarėlis, ką čia veiki vienas. Nepatinka? Ar neturi su kuo kalbėt? Man tai abu,- pasakė. Nukreipė galvą toliau ir pagalvojo įdomu po kiek laiko jis mane išvarys.
   Sofi išspaudė šypseną. Ji jautė nuo berniuko sklindantį šaltumą, tad  pamanė, kad gal reiktų vėl jį užkalbinti:
 - Tai...ammm...savo noru čia atėjai, ar kas nors privertė?- Nusišypsojo Sofi ir palenkusi galvą tyliai sukikeno. Ji neapsimetinėjo, kad jei nejuokinga, nes ji klastuolė.