0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #210 Prieš 2 metus »
Jones stebėjo savo kniubutį. Šis visai nenorėjo miegoti. Berniukas nusprendė, kad jo augintinis nori žaisti, bet rudaplaukis žinojo, kad nežais. Kniubučiui nepatiko per didelis dėmesys iš aplinkos, ne iš vaikino, tad Ryan vardo savininkas tiesiog paglostė gyvūnėlį.
- Na, aš nemanau, kad daryti arbatą pačiai sunku... Ačiū, aš arbatos nenoriu, -tarė švilpis. Jam mergaitė buvo kiek įtartina, tad berniukas nusprendė atsisakyti arbatos. Juk niekada negali žinoti kada arbatos ar ko kito atsisakymas gali netgi išgelbėti tavo vienintelę ir nepakartojamą gyvybę. Dėl to švilpis šyptelėjo sau, bet nieko nesakė princesei.
- Na, aš turiu ir fenekų, bet kniubutis daug geresnis sargas nei fenekas. Kniubutis ir kiek baisiau atrodo, - paaiškino jaunasis magizoologas. Jam čia atsivesti feneką atrodė kiek nepraktiška, kadangi jis nelabai galėjo apginti jaunuolį nuo visokių blogybių. Na, nebent tas fenekas labai gerai ištreniruotas ir išdresuotas. Būdamas tokiu tikrai galėtų apginti Ryan.
- O kaip tu atradai šią salę? - pasidomėjo nežinodamas ko daugiau galėtų paklausti rudaakis.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #211 Prieš 2 metus »
Nuo vieno gurkšnio, jau paspringo. Kas per atsikalbinėjimas princesei? Mergaitė sėdėjo be žado ir smarkiai susiraukusi. Galėjo ta arbata apipilti jo veidą, tik nežinojo kuo tai būtų baigėsi. Aišku, jo mažiausiai bijojo, bet daug kas gali atsitikti, gal jis ją už tai užmuštų? Juk šio žmogaus, Christina nepažinojo.
- Nu jau nereikia, - Supyko ir ruošėsi ilgoms litanijoms. - Tokiam lygiui kaip aš, darytis pačiai arbatos negalima, o tu bent įsivaizduoji kaip pas mane pilyje tarnai sunkiai arbatą daro, visą valandą daro, kad išeitų kokybiška ir skani, o tu sakai nesunku,- Stipriai paprieštaravo ir gal net truputuką persistengė. Galbūt buvo blogai, kad į tą arbatą pripylė šalto vandens, pasidarė jau nebeskanu. Ji pastūmė tą, nelabai prašmatnų puodelį.
- Tu nenori? Aš tau ją čia veltui dariau? O Jeronimai... tada puodelį, pats nusineši,- Griežtai pasakė kaip kokiam sūnui ir atsisėdo prie kito sofos krašto. Kniubutis tikrai buvo mielas, bet ir tokių žodžių iš Ryan'o nesitikėjo. Vienu žodžiu, nebegalėjo net tarstelėti žodžio ar kelių. Ant kiek buvo nustebusi. Na, bet ir klausimo negalėjo ignoruoti.
- Aš? Ėjau koridoriumi trum trum trum, pasukau į kairę, bim bim bim, ir pamačiau kažkokią salę,- Atsakė visai neplanuotai Christina. - O kaip pats? Išvis, paklausk manęs geriau ko nors įdomesnio, - Užvertė akis mergaitė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Christina Granger »



*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #212 Prieš 2 metus »
Jones pavartė akis. Jam nebuvo įdomu ten princesė ar ne princesė. Ji buvo antrakursė ar trečiakursė ir aiškinimas penktakursiui nebuvo labai gražu. Juk jis vyresnis už ją, jam aiškinti net kiek nemandagu. Tai visiškas etiketo nesilaikymas. Jis vyresnis, nesvarbu, kad irgi mokinys.
- Klausyk, princese. Tau čia ne tavo pilis, kad galėtum vadovauti kitiems. Aplink tave čia niekas nešokinės, nes niekas čia nėra tavo tarnasn ir dėl to niekas neprivalo nieko tau daryti, - atsakė švilpis. Ryan'as niekada nemėgo labai pasikėlusių žmonių, o ši princesė tikrai buvo pasikėlusi. Aišku rudaplaukis galėjo bandyti susilaikyti ir patylėti, bet nenorėjo. Kartais tylėjimas nieko gero neatneša. Na, bent tokiose situacijose.
- Kažkas išgers arbatą vėl atėjęs čia. Arba teks arbatą išpilti, kad ir kaip gaila būtų taip švaistyti maistą, na, šiuo atveju gėrimą, - pasakė. Žinojo, kad tai blogai, maisto švaistymas. Juk kitose šalyse vaikams trūksta gėrimų.
- Am, supratau. Labai keistas paaiškinimas, beje, - tarė berniukas kiek suraukdamas savo antakius. - Aš mėgstu vaikščioti po Hogvartsą vakarais ir landžioti į keistus kampelius, kuriuose dažniausiai nieko nebūna. Uždavinėt įdomesnius klausimus? Kokio velnio nusprendei čia miegot? - paklausė švilpis galiausiai sugalvojęs kažkokį klausimą, kuris gal nebuvo labai įdomus, bet atsakymas bus.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #213 Prieš 2 metus »
Nuobodžiai sėdėdama, gėrė savo arbatėlę ir pažvelgusi į bernioką, nustūmė arbatos puodelį toliau. Mergaitė matė, jog jis vyresnis, tačiau argi ji nusileis kažkokiam švilpiui? Tikrai ne.
- Labai klysti, - Nesutiko princesė ir atsistojo. Piktai pažvelgusi į Ryan'ą, žvilgtelėjo į valandas ir pamačiusi kiek yra, nusprendė, jog nebenori čia būti ir nebenori šio asmens daugiau matyti. Net dėdė Rafael, geresnis už jį. Ši vėl dėbtelėjo, pasiėmė savo daiktus į rankas. Ruošėsi išeiti. Išeiti iš šios keistos ir gal kiek bauginančios vietos, ir daugiau niekada čia nebesugrįžti. Iš tiesų, mergaitė jautėsi keistai, ne karališkai. Naktį, šioje salėje pasilikti, būtų per daug baisu, o kadangi norėjosi turėti sveiką nugarą, mokinė nesiruošė čia pasilikti ir dar su tokiu žmogumi, kuris nesielgė su karališkos šeimos atstove, taip kaip reikėtų.
- Žinai, aš persigalvojau. Be to, kur man daugiau miegoti reikėtų? Aš tiesiog nežinau kaip rasti vėl bendrąjį kambarį, ir... tu teisus, nederėtų man čia miegoti. - Atsakė per vėlai, ji. - Buvo malonu susipažinti, bevardi, - Tarstelėjo ir uždarė didelės salės duris.



*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #214 Prieš 2 metus »
Dori kaukšėjo per požemius aukštakulniais batais. Nors klastuolei buvo vos dvylika, eiti su tokia avalyne jai sekėsi gerai. Šiandien mergaitė jautėsi kitokia. Ji priprato dėvėti mokyklinę uniformą ir mantijas. Su kitokiais drabužiais, tiesą pasakius, ji jautėsi blogai. Bet tik ne šiandien. Šiandien ją puošė pusilgė juoda suknelė su nėriniais. Ji buvo įliemenuota ir platėjanti į apačią. Ant sijono puikavosi kelios klostės. Dori pėdkelnės buvo kūno spalvos, tačiau kas kažkiek laiko, tamsiaplaukė negalėjo pasakyti, kas kiek, per pėdkelnes perbėgdavo keli užburti vorai. Batai taip pat buvo juodos spalvos. Nagai irgi juodai lakuoti, rankas ir kaklą puošė papuošalai su gyvatėmis. Plaukuose puikavosi baltas kaspinas, ant kurio taip pat ropinėjo užburti vorai. Šiandien Dori akys buvo padažytos. Labai tamsiai. Kaip ir lūpos. Tačiau kraupiausiai atrodė tai, kad kartais mergaitės veidas kelioms sekundėms nusidažydavo visiškai juoda spalva, o aplink lūpas pasimatydavo tartum sudžiūvęs kraujas. Šalia sėdintis ir nežinantis, kaip Dori šiandien sužaidė su magišku makiažu, tiksliau vyresnėlė Levanda padėjo sužaisti, ir infarktą galėtų gauti nuo tokio vaizdelio.
Taigi, šitaip pasipuošusi Helovinui ir su tikru voru ant rankos, kuris dabar jau buvo perkrikštytas Džo vardu, Dori atkaukšėjo iki sraigtinių laiptų, esančių požemiuose. Kelio ieškoti nereikėjo, mat nuo pat požemių pradžios tereikėjo sekti vorus ant sienų ir karts nuo karto ore sušmėžuodavo viena kita juoda žvakė.
Priėjusi duris, aptrauktas juodu aksomu, klastuolė jas atidarė. Akimirką mergaitė aiktelėjo. Oho, pamanė ji. Sale atrodė tiesiog nuostabiai. Na, iš kitos pusės - kraupiai. Kaip tai gali būti nuostabu? Gali. Nes šiandien - klastuolių Helovinas. Šį tamsų ir šaltą šeštadienio vakarą visi klastuoliai renkasi šioje šiurpioje, giliai giliai požemiuose esančioje salėje po Hogvartsu.
Dori šiandien pirma. Ją nukretė šiurpas. Kol kas salėje buvo mirtina tyla, o tai dar labiau baugino.
Visa salė buvo akmeninė. Per tuos pilkus akmenis ropojo šimtai užburtų vorų. Visi jie buvo juodi ir stori, tik dydis skyrėsi. Ant lubų kabėjo didelis sietynas, apipintas voratinkliais. Voratinklių čia buvo ir daugiau. Salę apšvietė palubėje plaukiojančios juodos žvakės ir pjaustyti moliūgai, kurių viduje taip pat karaliavo po žvakę. Nors jų buvo nemažai, patalpoje vis tiek nebuvo šviesu. Čia vyravo prietema.
Dešinėje salės pusėje buvo nemažai staliukų su užkandžiais. Staliukai buvo papuošti juodomis staltiesėmis, pro kurias karts nuo karto prašmėžuodavo vienas kitas užburtas voras arba tarakonas. Tačiau didžiausia stalų ypatybė buvo ta, kad retsykiais, visai netikėtai, stalai imdavo ir pakildavo į palubę su visomis kedėmis, ant kurių sėdi šventės dalyviai, ir kurį laiką siūbuodavo palubėje.
Ant pačių stalų puikavosi daug vaišių. Tik klausimas, ar visi išdrįs paragauti? Plikytos tešlos pyragėliai su dešrelėmis, kurie atrodė kaip kruvini pirštai, trapios tešlos sausainukai, atrodantys kaip akių obuoliai, kažkoks keistas užkandis, kuris atrodė kaip voras, tarakonų dražė, ir dar daug kitokių gardumynų.
Vidurys salės buvo skirtas šokiams ir čia buvo didesnė prietema nei visoje salėje. Ant šokių aikštelės buvo patiestas juodas prabangus aksominis kilimas. Viršuje puikavosi magiška muzikos kolonėlė.
Salėje buvo nemažai juodų foteliukų, pavienių staliukų, juodo aksomo užuolaidų su užkampiais, kuriuose įsimylėjėliai galės bučiuotis arba... priešai nukapoti vieni kitiems galvas.
Tačiau šventei buvo paruošta ir siurprizų, apie kuriuos Dori nei nenutuokė. Kažkur salėje slėpėsi juodoji skylė, kuri buvo nematoma, ir tas, kuris į į ją įkris, patirs išties šiurpius dalykus... kiekvienas vis kitokius... Salė įtrauks į baimės iliuzijas...
Keliose vietose prie užuolaidų buvo voratinklių spąstai, kurie atėjūną įtrauks tartum velnio raizgai ir teks gerokai pakovoti, kad ištrūktum, o kažkur už užkandžių stalų slepiasi gličios masės baseinas. Paslaptingoje skrynioje yra kaukas. O kas ten žino, galbūt salė slepia dar kokias nors baisias paslaptis?
Tačiau labiausiai Dori dėmesį atkreipė ne kas kitas, o dailus apvalus staliukas, ant kurio puikavosi gražiai išrikiuoti eliksyrų buteliukai.
Citata
Pabandyk išgerti mus, jeigu nebijai. Paslaptingai veikiam mes, neatspėsi kaip tikrai.
Buteliukų buvo daug ir jie buvo įvairiausių spalvų. Vieni iš jų tamsūs ir tiršti, kiti blizgantys, o treti net burbuliuojantys.
Netrukus Dori apžvalgą nutraukė durų girgždesys ir į salę įskrido kelios šmėklos. Mendel aiktelėjo. Ji šmėklų nemėgo, nes pirmoji, su kuria susidūrė, vaiduoklio Tomasz šmėkla, nepaliko jai gero įspūdžio. Tačiau kol kas šmėklos mergaitę ignoravo ir skraidė kas sau, o su atėjūnių atsiradimu iš kolonėlės pasigirdo šiurpi, lėta muzika. Dori dar nežino, bet karts nuo karto į muziką įsiterps šiurpus kaip Voldemorto juokas, o kartais - baisus moters klyksmas. Kol laukė kitų, dvylikmetė nuėjo prie vaišių stalo ir suvalgė kelis sausainukus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #215 Prieš 2 metus »
 Levanda buvo apsitaisiusi prabangiu apsiaustu iš tikrų fenikso plunksnų. Nors ji retai kada džiaugdavosi savo Helovino kostiumu, ir šiaip, šią šventę retai švęsdavo, tačiau šiais metais dar per atostogas nugvelbė mamos fenikso plunksnų paltą ir dabar juo apsisiautusi išdidžiai ėjo Hogvartso koridoriais. Mergina atrodė it tikra dama prabangiai apsirengusi ir pasidabinusi raudonais akių šešėliais, kurių gal kiek ir padaugino.
Raudonplaukė jautėsi kiek suirzusi, mat šiandien jai teko visus puošti ir dabinti. Nors visa tai jai ir nekėlė didelių rūpesčių, tačiau klastuolės ją taip apspito, kad vos pati spėjo užsidėti savo fenikso kostiumą. Ar aš kokį nemokamą grožio saloną atidariau, kad visos taip sulėkė? Raudonplaukė padėjusi pasidažyti Dori, kuri tik jos dėka atrodė iš ties šiurpiai, turėjo, tikrąja to žodžio prasme, aprengti ir suruošti Sarah. Mat trečiakursė nerodė didelio susidomėjimo kostiumais, makiažu ar pačia švente. Levanda ne juokais privargo, kol sutvarkė merginos tamsius plaukus ir šiaip ne taip pataisė ne itin heloviniškai atrodančią suknelę. Tad, trumpai tariant, jei ne ji, vargu ar trečiakursė būtų pasirodžiusi šventėje.
Dabar Levanda, vos ne už rankos vesdamasi Sarah, pamatė dar vieną vaikščiojančią bėdą Elliw. Lyg man visokių savimi nesugebančių pasirūpinti klastuolių maža būtų. Ji priekaištingai dėbtelėjo į Elliw, kuri, atrodė, skraido kažkur savo pasauly ir kaip visad nesiorientuoja kas kur vyksta. Mintyse raudonplaukė kovojo su savimi, galvodama, ar griebti tą mergiūkštę už parankės ir vestis į vakarėlį, kuri ji galimai prikrės kažko, ar palikti čia ir apsimesti, kad ji nieko nepamatė. Galų gale nusprendė, jog palikti Elliw būtų pernelyg žiauru, tad priėjusi griebė už parankės ir tarstelėjo:
- Eime su manim ir Sarah į klastuolių Heloviną, - nelaukusi atsakymo mergina su abiem savo kompanionėm žengė į salę.
Klastuolė vos nepašoko iš išgąsčio, mat, vos įžengus pro sunkias duris, ant jos juodais bateliais padabintų kojų pradėjo vaikščioti vorai. Pakėlusi akis nuo žemės ji pamatė krūvą staliukų su maistu. O taip, maistas skamba taip gerai... Nuo visų papuošimų, skraidančių stalų ir kraupių desertų, Levandai atvipo liežuvis. Na, ne iš tikrųjų, mat tuomet ji būtų sugadinusi savo išdidaus ir galingo fenikso įspūdį, bet kažkur mintyse tas liežuvis tikrai atvipo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Levanda Devyndarbė »
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #216 Prieš 2 metus »
Teleskopas... buvo sudužęs. Turbūt. Elliw dėl to nebuvo visiškai tikra, mat astronomijos prietaiso nematė jau labai seniai. Na, kokią minutę, mat tada teleskopas stovėjo ant stalo. Deja, dabar mergaitė buvo kažkur, kur nesimatė jokio stalo, tad ji tikrai nebūtų galėjusi pasakyti, kur didžiausia pasaulio brangenybė pasidėjo. Tai kėlė didžiulę paniką. Nepaisant to, kad velsietė netruko pamiršti, dėl ko panikuoja, jai buvo baisu.
Galiausiai klastuolė išlėkė į koridorių ir pasileido tolyn. Nežinojo, ko ieško. Ką rasti būtų geriau: teleskopą ar Liuciją, Sabriną ar Joaną trečiąją? Ak, kaip norėjosi sutikti kurią nors iš gerųjų mergaičių! Elliw nematė jų jau siaubingai seniai. Ar gali būti, kad draugės ją pamiršo?!
Tai buvo liūdna mintis, tad klastuolė pamiršo, kur ir kodėl ėjo. Jai buvo liūdna. Po kiek laiko susivokė neturinti su savimi teleskopo. Kadangi liūdesio priežastį jau seniai buvo pamiršusi, nutarė, kad liūdi būtent dėl dingusios brangenybės. Šis žinojimas nuotaikos nė kiek nepataisė, tad Elliw ir toliau buvo nepatenkinta. Dėl to, žinoma, kaltos buvo bjaurios mergiūkštės, kurios velsietės gyvenime pasirodydavo daug dažniau nei trys draugės. Ak, kaip Elliw nekentė tų keturių bjaurybių! Su šia mintimi ji atsidūrė kažin kokiame koridoriuje, kuriame skubiai atsitrenkė į sieną. Suskaudo galvą, ir Elliw garsiai suriko:
- Tai tu kalta!
Sulig tais žodžiais netoliese atsirado dvi gyvenime nematytos mergaitės. Iš pradžių pagalvojusi, kad tai kuri nors iš bjaurybių, Elliw supyko, bet netrukus suprato, kad viskas gerai: šios mergaitės nieko blogo nepadarė - arba Elliw to neprisiminė. Vis dėlto buvo šiek tiek nejauku: šiaip ar taip velsietė jų nepažinojo.
- Kur mano teleskopas?! - griežtai paklausė Elliw, kai viena iš jų dėl kažkokių priežasčių pradėjo kalbėti. Rudaplaukė visiškai nenorėjo kažkur su ja eiti, tačiau neturėjo pasirinkimo. Pavyko save įtikinti, kad jos keliauja pas teleskopą, tad buvo visai patenkinta.
Atvesta į kažkokią salę ji apsidairė. Neprisiminė kada nors čia lankiusis. Taigi ir teleskopo čia negalėjo būti. Bet kodėl tada ta mergaitė ją čia atvedė?
- Kur mano teleskopas?! - dar kartą išrėžė Elliw piktai nužvelgdama abi mergaites, su kuriomis atėjo į šią keistą vietą.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #217 Prieš 2 metus »
Davidas nenorėjo eiti į šventę. Jis sužinojo apie ją iš Dori. O ji nesmerkė vagiliavimo! Dėl to klastuolis sutiko ateiti. Tik ką apsirengti?! Jis ilgai galvojo, kokį kostiumą išsirinkti. Bet tai buvo taip sunku! Berniukas nenorėjo eiti be kostiumo. Dori turbūt stengsis atrodyti baisiai, taigi jis negali nusileisti!
Gerai, kad prieš maždaug savaitę pavogė iš kažkokios varnės žaislinį peilį. Jam pavyko jį kerais prisiklijuoti prie kaklo. Tai tikrai suteikė baisumo! Mergaitės turėjo dažų, bet Davidui nepasisekė jų pavogti. Berniukas nežinojo, kaip padaryti, kad atrodytų kruvinas. Jis turėjo juodą mantiją. Praplėšė joje skylę. Mama neapsidžiaugs, bet buvo verta! Per vakarienę pavogė vyšnių sulčių. Jas išpylė ant mantijos. Tamsiai raudonas skystis ant juodos medžiagos atrodė kaip tikras kraujas!
Davidas tikėjosi, kad to užteks. Peilis trukdė, bet berniukas džiaugėsi, kad nenuvils Dori. Ji buvo jo draugė.
Vieta, kurioje turėjo vykti šventė, atrodė baisiai. Davidas atėjo anksti. Dar nebuvo daug žmonių. Berniukas nežinojo, ką daryti. Vorai gąsdino. Bet to negalima parodyti. Davidas atėjo prie Dori. Jis nenorėjo bendrauti su kitomis mergaitėmis.
- Labas, - pasakė Davidas. Jis pažiūrėjo į buteliukus. Labai norėjo kurį nors iš jų nugvelbti!

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #218 Prieš 2 metus »
Alrisa panosėje kažką nepatenkina bumbėjo, greičiausiai piktinosi kitomis klastuolėmis, kurios prieš Helovino vakarėlį puošėsi kaip tikros perekšlės. Suknelės, makiažas, fenikso plunksnomis puošti apsiaustai... Mokinė net nusipurtė - tokie dalykai visiškai  nežavėjo. Tai rodė ir jos apranga, kuria apsivilkusi žingsniavo po požemių skliautais. Nuo galvos iki kojų juoda, nepamarginta jokiais blizgučiais ar magiškais dalykėliais ir itin patogi. Atrodė gana keista taip rengtis, bet egzistavo viena ypatybė, kuri juodaplaukės dalyvavimą vakarėlyje turėjo paversti išskirtiniu. Jei bendrakoledžės leido pinigus prabangiems drabužiams, tai ji santaupas paskyrė eliksyrui, kurį nusipirko kažkokioje Kiauliasodžio krautuvėje. Jis, Alrisos nuomone, veikė geriau už visokius rūbais bėginėjančius voriukus. Juk ne kiekvienas savo gyvenime buvo matęs žmogų, kurio kūno dalys visiškai permatomos. Tiesa, tik pakaitomis ir tik keliolikai sekundžių, bet vis tiek palikdavo neišdildomą įspūdį. Trečiakursė ir pati vos neišmetė gertuvės su gėrimu, kurio retkarčiais gurkštelėdavo, kai ranka netikėtai pranyko. Pardavėjas buvo įspėjęs, kad poveikis ilgiau išlieka, jeigu nuolat atsigeri to keistoko skonio eliksyro. Vis dėlto, šis Helovino ,,kostiumas'' jai labai patiko. Ypač džiugindavo mintis, pagalvojus apie klastuolių reakcijas išvydus Alrisą be galvos. Tokių nuotaikų apimta ji pastūmė salės duris ir įžengė vidun.
Be jokios abejonės, iš pradžių pamatė tą bjaurybę, kažkodėl neturinčią teleskopo, bei kaipmat susiraukė. Ne, negalima leisti, kad ji sugadintų vakarą! Įteigė juodaplaukė sau ir patraukė priešingon pusėn, link baisiais gardumynais nukrautų staliukų. Tik dabar pastebėjo, kad prietemoje permatomos kūno dalys pradėjo blausiai švytėti, lyg jose būtų įkalinti keli leisgyviai jonvabaliai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alrisa Fuentes »

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #219 Prieš 2 metus »
  Sofi dundėjo laiptais. Ji ėjo link salės kur rinkosi klastuoliai, mat norėjo atšvesti Heloviną. Kodėl? Sofi pati nežinojo, kodėl. Ji ėjo nenoromis kažką murmėdama po nosimi. Raudonplaukė įsivaizdavo: ateis į salę, o ten puikuosis Dori ir nedėkingas Indio gal būt, kurie tik užknis, žvilgės suknelės ir papuošalai. Sofi žiūrint į tai buvo...apgailėtinai keista. Nagi, čia juk vakarėlis, o ne puota. Žaliaakė ėjo apsirengusi visiškai kitaip, laibai labai keistai kaip burtininkei. Ji buvo su žiobariškomis džinsinėmis platėjančiomis kelnėmis, kurios buvo visiškai juodos. Dar ji buvo apsivilkusi įprastinę savo laisvalaikio aprangą: ,,maikę'' ir odinį švarką.Sugarbanojo ištiesintus plaukus. Ją Helovinišką darė tik ant pečių susirangiusi nuodinga kobra.
  Tik įžengusi į salę ji pamatė Dori ir jos nuotaika subjuro. Sofi žinojo, kad Dori pradės jei priekaištauti, kad atsinešė kobrą, bet Sofi burtų pagalba uždarė kobrą į narvą. Raudonplaukė buvo pasiėmusi tos pačios kobros nuodų kolboje. Ten jų buvo gal lašelis, mat Sofi žinojo jog reikia gerai praskiesti, nes kitaip bus blogai. Vienas lašas nuodų, penkiolika vandens ir viso to ji paėmė gal tik ketvirtadalį.
  Pastačiusi narvą su kobra ji nuėjo link maisto, bet po to kai beviltiškai apsinuodijo norėjo tik vandens. Ji pasiėmė stiklinę ir įsipylė gal du trečdalius. Dar nieko neatsitiko, o ji jau nuobodžiavo. Veiksmas! Pagaliau!- mintyse sušuko Sofi, mat pamatė, kad salėje iš kažkur atsirado kelios šmėklos. Matėsi iš akių, Dori jų nemėgo. O Sofi atvirkščiai - jai patiko šmėklos. Jie linksmi ir kiek įžūlūs. Nors tie vaiduokliai ir nieko neveikė vis tiek pagyvino šventę.
  Dabar jau garbanota raudonplaukė užsimanė pati imtis iniciatyvos.
- Ar galima ką nors linksmiau. Tokia liūdna muzika. Čia Helovinas, ne laidotuvės! Tik tuomet bus vakarėlis.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #220 Prieš 2 metus »
Po truputėlį ėmė rinktis klastuoliai. Pirmiausia pasirodė Levanda, kuri atsivedė teleskopininkę ir kažkokią antrakursei dar nematytą mergaitę. Nieko nelaukusi Mendel priėjo prie trijulės ir pasisveikino.
- Teleskopų čia nėra, Elliw. Nebent vorų, - tarė keistuolei, nes ši, vos spėjusi įžengti į salę, ėmė apie jį skiesti.
Žvilgtelėjusi į Levandą juodaplaukė pavartė akis.
- Ir kaip tu su ja randi bendrą kalbą?
Dori įkyriai nužvelgė kitą merginą, kurią atsivedė Levanda, bet tik santūriai jai šyptelėjo, nes jos nepažinojo.
Staiga klastuolę pervėrė stiprus šaltis.
- Aai! - suriko mergaitė. - Nekenčiu, kai jie taip daro!
Per Dori kiaurai perskrido vaiduoklis. Mergaitė nusipurtė ir nužingsniavo įsipilti moliūgų sulčių. Gurkšnodama jas dairėsi po salę, kuri gausiai pildėsi klastuoliais. Iš pažįstamų veidų Mendel kol kas pastebėjo Sofi, kuri, regis, įkyriai juodaplaukę stebėjo. Taip pat mergaitės dėmesį patraukė nepažįstama mergina, kuri atrodė tiesiog stulbinamai, mat ką tik dingo jos koja. Nieko sau kostiumas, susižavėjo.
Netikėtai kažkas su Dori pasisveikino.
- Davidai! - nudžiugo mergaitė. - Labas! - Oho, - tarė pažiūrėjusi į peilį. Originalu.
Dori jau senokai nematė Davido. Kvidičas šiuo metu užėmė pakankamai didelę dalį klastuolės laiko. Ji vos spėjo pakankamai to laiko skirti Meg, tad kitiems draugams dažnokai jo pritrūkdavo. O kur dar pamokos. Pamačiusi Davidą antrakursė nejučiom apsidairė aplink: nagi, iš kurio nevykėlio būtų galima ką nors nugvelbti?
- Eime! - žiūrėjo į Davidą. - Pašoksim! - pradėjo tempti jį už parankės į aikštelę. - Levanda! Ateik ir tu su... draugėmis.
Juk Elliw nešoks. Nebent su teleskopu?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Sarah Rebecca Ó Briain

  • V kursas
  • *
  • 128
  • Taškai:
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #221 Prieš 2 metus »
 Sarah niekada nešventė Helovyno. Visų pirma - tai buvo pagoniška šventė, o antra... Ji niekada nebuvo išleidžiama viena iš namų. Todėl kai klastuolė, kuriai tėvai suteikė gėlės vardą, ją pasičiupo, mergaitė iš baimės užtilo ir leidosi dažoma bei kitaip kočiojama vyresnėlės. O rezultatas gavosi toks, kad trečiakursė pati bijojo pažvelgti į veidrodį, todėl užsimerkė ir leidosi vedama kažkur.
 Turbūt pakeliui Sarah vis dėl to teko atsimerkti, mat net požemiuose buvo vienas kitas laiptelis ar staigesnis posūkis. Nors jau buvo praleidusi antrą mėnesį pilyje, Rebecca nepažinojo bendrakoledžių, tad kai iš oro atsirado mergaitė, besiginčijanti su siena, rudaplaukę apėmė nerimas - kur ją veda? Ar ten bus daugiau tokio nenormalių?
 Deja, beveik visos baisybės, kurias mergaitė spėjo sugalvoti, išsipildė, vos Levanda pravėrė duris. Aplink ropinėjo vorai bei kitokie šlykštūs gyviai, maistas, regis, nebuvo pritaikytas žmonėms, o aplink ūbaujančios ir dejuojančios šmėklos varė Rebeccą į paniką.
 Ir durims užsidarius, klastuolė suprato, kad įstrigo šiame košmare amžiams...
 Galbūt vienintelis guodžiantis dalykas buvo tas, kad, regis, čia buvo daugiau panašaus amžiaus klastuolių. O jeigu jie čia, vadinasi, viskas bus gerai. Ar bent jau taip norėjosi tikėtis rudaplaukei.
 Deja. Vos tik prie jų keistos trijulės priėjo kažkas, Sarah beveik akys iš galvos išlipo - po visą mergaitės kūną šen bei ten šmėkščiojo vorai. Tikrų tikriausi vorai! Įsikibusi į Levandą kaip skęstantis žmogus įsikimba į plaustą.
-Levanda... Aš sapnuoju, tiesa? Tai tik košmaras. Kokie dar teleskopai? Kokie dar vorai? Viešpatie, apsaugok mane nuo šitų baisybių,-sudejavo Sarah papurtydama galvą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #222 Prieš 2 metus »
Kodėl? Toks vienintelis klausimas sukosi Tobio mintyse, kol jis leidosi į požemius. Kodėl jis sutiko tą kažkokią perdėtai entuziastingą klastuolę, prisistačiusi vardu, kurio Tobias jau neprisiminė (tačiau, regis, prasideda D raide), kuri pakvietė jį į Klastūnyno Helovino vakarėlį? Ir kodėl jis sutiko ateiti? Tamsiaplaukis save už tai prakeikė jau nežinia kiek kartų. Iš karčios patirties vaikinas žinojo, kad geriausia būti vienam. Draugai ar panašūs dalykai atneša tik skausmą. Tačiau, nors užgrūdinta pasaulio ir sunkumų, jo vis dar vaikiška širdis troško meilės. Kad ir koks nepriklausomas ir šaltas dėjosi, Tobias vis tiek tebuvo vienuolikmetis berniukas, trokštantis draugų.
Nusileidęs į milžinišką salę požemiuose, kurioje, pasak klastuolės D, ir turėjo vykti vakarėlis, Tobias atsiduso ir įžengė vidun. Joje jau buvo keletas žmonių. Klastuolė D atrodė visai gražiai, nors ir kraupiai. Dar buvo kažkoks vaikinas, mergina su pradingstančiomis kūno dalimis, mergina raudonais plaukais, mergina taip pat raudonais plaukais, tačiau su gyvate ir dar dvi kažkokios, regis niekuo neišskirtinos. Bent jau Tobio nuomone.
Pats vaikinas nebuvo apsirengęs "heloviniškai". Vakarėliai nebuvo jo sritis. Vaikinas vilkėjo kaip visada - juodi džinsai, kerzai, juodi marškinėliai ir odinė striukė. Aišku, juoda. Taip pat grandinėlė, keli žiedai ir svarbiausias akcentas - vos vos juodu pieštuku paryškintos akys. Susivėlę juodi plaukai kaip visada stirksojo į visas puses, nes klastuoliui taip patiko. Visame juodame paveiksle išsiskyrė jo blyškus veidas. Vaikino oda buvo balta kaip popierius. Jis niekada neįdegdavo. Gal dėl šio neįprasto juodos ir baltos kontrasto juodaplaukis atrodė kiek keistokai, tačiau jam taip patiko. Vaikinas jautėsi šauniai vilkėdamas taip, kaip visada. Net jei ir bus vienintelis nepasipuošęs, jam tai nerūpėjo.
Tobias įžengė vidun ir palei sieną nuėjo prie stalo, apkrauto užkandžiais ir gėrimais. Ant jo taip pat ropinėjo vorai, tik neaišku, tikri ar magiški. Pačiupęs pirmą pasitaikiusią stiklinę, vaikinas pasitraukė prie kolonos, beveik susiliejo su ja ir ėmė stebėti "vakarėlį". Klastuolis nemanė, kad kas nors prie jo prieis ar užkalbins. Net nemanė, kad to nori. Pabus kokį pusvalanduką ir eis. Tada bent jau žinos, kad pabandė ir galės ramiai gyventi toliau savo užsisklendusio vienišiaus gyvenimą.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Mark Fraceller

  • V kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Esu kažkas tarp bejausmio žmogaus ir perdėtai emocionalaus lavono.
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #223 Prieš 2 metus »
  Mark nedrąsiai nužvelgė savo atvaizdą veidrodyje. Jis jautėsi... keistai. Kulkšnis siekianti tamsiai žalio aksomo suknelė, atspalviu primenanti užkerėto miško gūdumą, nelygiai juodu lūpdažiu padažytos lūpos, kaip visad neklausantys plaukai... Klastuolis toli gražu neatrodė kraupiai, bet kokią senutę gatvėje tikrai būtų išgąsdinęs. Penktakursis kreivai šyptelėjo sau ir tam keistam jausmui, patogiai įsitaisiusiam sieloje.   
  Lengvi, šokiams tinkantys batai švelniai kaukšėjo pilies požemiais. Šokti garbanius neketino – nei labai norėjo, nei labai mokėjo. Sunku prisiminti, kada jis paskutinį kartą šoko. Vaikystėje? Linksmi, energingi pastrakaliojimai kadaise tiko keturmečiui, dabar penkiolikmetis taip tik apsijuoktų. O gal vertėtų pabandyti? Nieko geresnio nesugebėsiu.           
  Fraceller įžengė į salę. Staliukai su užkandžiais, voratinkliai, keletas toliau nukištų stalų ir fotelių... Taip, šitie jau mano. Netikėtai jo žvilgsnį patraukė dar vienas staliukas (kiek čia tų stalų?), tik ant šio buvo sudėlioti buteliukai su kažkokiais skysčiais. Mark lengvu žingsniu, tikėdamasis, kad jo niekas nepastebės, patraukė prie jų.                                             
  Einant, rudos akys apžvelgė šio (nė kiek neprimenančio vakarėlį) Helovyno vakarėlio dalyvius. Kažkas turėjo kaktoje įtaisytą peilį, kitos merginos ranka buvo dingusi, kai kurie apsiregė kasdieniais drabužiais (suprask – persirengė savimi), o palubėje šnekučiavosi ir šoko vaiduokliai. Ir Elliw. Oi ne, Elliw nešoko salės palubėje. Nors nelabai kas nustebtų tai pamatęs, įskaitant patį Mark.
 – Bent viename iš šitų buteliukų turi būti nudažyta ugninė, – sušnibždėjo penktakursis, bandydamas suprasti, iš ko jam galėjo kilti ši mintis.     
  Ir jei visgi nebus ugninės... Mark dar nebuvo apgalvojęs viso plano. Visų buteliukų turinio maišyti skrandyje nenorėjo, bet rasti (šiuose buteliukuose tikriausiai neegzistuojančią) ugninę iš pirmo karto buvo praktiškai neįmanoma. Bet bent kažkokia galimybė tam įvykti turėjo būti, tiesa?         
  Klastuolis atsargiai paėmė buteliuką su tamsios pilkšvai mėlynos spalvos skysčiu.     
 – Ugninė tikrai bus paslėpta, o kokia spalva yra idėjiškai tolimiausia ugniai? Va šita, – šyptelėjo ir pateliūskavo skystį rudaakis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Mark Fraceller »
Klaidžiojau naktyje ieškodamas atsakymų.


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #224 Prieš 2 metus »
Vos Levandai už nugaros užsitrenkė durys, į ją atsisuko Elliw, kuri, žinoma, ieškojo savo teleskopo. Ar ji kada nors galvoja apie ką kitą? Klastuolė susimąsčiusi suprato, kad beveik negirdėjo Elliw sakant nieko kito išskyrus "Kur mano teleskopas?" ir "Tu kalta." Galvojimas vien apie tą patį objektą turėtų varginti.
Jos mintis apie teleskopininkę pertraukė Sarah, kuri, akivaizdu, panikavo dėl Helovino šventės.
- Sarah, juk supranti, kad visa tai, tik kerai, - ketvirtakursė nusišypsojo pašnekovei, - Žiūrėk į Heloviną, kaip į retai pasitaikantį šansą, bent trumpam palikti tas savo krikščioniškas nesąmones nuošaly ir pagaliau pasijausti tikra trylikamete. 
Levanda suprato, kad reikia prablaškyti Elliw ir Sarah, o tuo pačiu, kažkaip ir jų nusikratyti. Tad nieko nelaukusi klastuolė nusivedė merginas į šokių aikštelę. Įkalbėti teleskopininkę šokti buvo misija neįmanoma, tad ši atsisukusi į klastuolę tarstelėjo:
- Eime paieškoti teleskopo šokių aikštelėje.
Raudonplaukei sukiotis su savo fenikso plunksnų paltu, buvo sunkiau nei atrodė. Jis svėrė gerus kelis kilogramus ir, negana to, buvo pritaikytas vaikščioti žiemą per pūgas, o ne šokti tvankioje salėje. Levandą išpylė prakaitas, tad neliko nieko kito, kaip tik susirasti nuošalesnę vietelę atsipūsti ir pagurkšnoti kokio keisto gėrimo. Bėda ta, kad jei mergina sėdės viena kokiame kampelyje, tai tikrai atrodys ne kaip. Iš šalies žiūrint, turbūt, kas pagalvotų, kad ji neturi draugų ar nemėgsta linksmintis. O jei dar koks nevykėlis ją užkalbins, nebus nei kaip pasprukti. Po muštynių su prakeikta animage ant stogo, Levandos reputacija ir taip kabojo ant plauko. Reikia susirasti kokį kompanioną.
- Sarah! Eime su manimi prie staliukų su maistu! - sušuko ketvirtakursė pamačiusi besiblaškančią merginą ir paėmusi ją už parankės, nelaukusi jos sutikimo, brovėsi pro klastuolių minią.
Taip joms žygiuojant palei salės sieną, ir dairantis, kokių mažiau pavojingai atrodančių gardumynų, raudonplaukė pajautė, kad po ja neliko kieto pagrindo. O, ne... Ją apėmė deja vu jausmas. Staiga pasidarė tamsu, nors į akį durk, o visas šventės šurmulys buvo vos girdimas. Juodoji skylė, rimtai?! Tik dabar ketvirtakursė suprato, jog ji kartu su Sarah atsidūrė kažkieno išburtoje juodojoje skylėje, tokioje pačioje, į kurią mergina jau buvo įkritusi per kerėjimo pamoką.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"