[Mayra Llewellyn]

 Mayros dūzgiančioje galvoje sukosi daug minčių. Taip pat ir vizija. Trys veidrodžiai, trys Mayros, bet kas ji? Koks jos vaidmuo šioje sudėtingoje dėlionėje? Kodėl jos atspindžio nėra? Kaip jai suklijuoti tą sudužusį veidrodį? Nejučiomis klastuolė įspaudė nagus į savo kelius. Nerimas ir klausimai draskė vidų. Šėtono trumpas urgztelėjimas, kuris reiškė nežinia ką, privertė klastuolę atkreipti dėmesį į aplinką. Nerimo banga užliejo klastuolę. Negi kažkas negerai? Ją nuramino Liuciferio tvirta ranka ant peties. Viskas bus gerai. Žiūrėdama į sutrikusią Žanetą, Mayra jai tyliai sušnabždėjo:
-Auka...
Ji žinojo, kad per pirmąjį kvietimą, kai nežinai kas vyksta, būna sunkiausia. Tad, mergina paėmė durklą ir įdėjo į grifės ranką.
-Turi sunaikinti auką.

[Žaneta Froz]

Sunaikinti auką. Nors šito mergina ir tikėjosi, juodaplaukės žodžiai užklupo netikėtai ir ranka su durklu nekilo virš atsineštojo pakabuko. Tai buvo vienintelis jai likęs mamos daiktas. Nors jo ir tiesiogiai nedavė pati mama, tačiau močiutė perdavė jį jai. Bet geriau pagalvojus jei jai bus atsakyta į beveik visą laiką galvoje besisukantį klausimą, galbūt auka bus verta paaukojimo? Jau nusprendus sunaikinti auką iškilo kita problema. Kaip tai padaryti? Kaip su aštriu ir smailiu durklu sunaikinti magišką plieno amuletą. Nesijaudink, svarbiausia noras. Mintyse ir vėl prabilo ledinis balsas. Pirmą kartą jo žodžiams padėjus Žaneta nusprendė rizikuoti ir šį kartą. Iškėlus ranką visos merginos abejonės išnyko, atrodė tiktais šis būdas galės jai pagelbėti. Todėl mergina dūrė. Tiesiai į amuleto vidurį, ties išskleistais varnos sparnais. Amuletui skilus merginą nevaldomas drebulys, ji nesuprato ką padariusi ir ateinant suvokimui kilo siaubas ir kaupėsi ašaros. Tačiau dėl šalia esančios Mayros ir demonų pasistengė neišskyst, nors kelių ašarų nesuvaldė, tačiau jas greitai nusibraukė atgalia ranka.

[Mayra Llewellyn]

 Žanetai nesutaisomai praskėlus pakabuką, Mayra buvo nublokšta atgal į viziją. Šįkart tai buvo ne trys veidrodžiai, bet veidrodžių kambarys. Beveik visi, išskyrus tris, veidrodžiai buvo juodi, neatspindintys net siluetų. Pirmasis veidrodis, kuriame Mayra matė (ne)save buvo sudaužytas. Mergina vos suprato, kad tai jos atspindys.  Veidrodis iš dešinė priminė tuos, kurie būdavo kreivų veidrodžių kambariuose. Jei klastuolė bandydavo ką nors įžiūrėti, vaizdas vis kitaip išsikreipdavo. Čia kitos Mayros, o aš? Jos veidrodis, buvęs priešais Mayrą, buvo tarsi aplipęs suodžiais. Neryškus. Tarsi laikinai nupieštas vaizdas, kuris neturėjo taip ilgai išlikti. Mayra patrynė veidrodžio suodžius. Šie buvo slidūs, kaip glitėsiai, kaip pusiau sukrešėjęs kraujas. Žiūrėdama į tamsias bei tuščias savo atspindžio akis, Mayra trenkė į veidrodį, lyg bandydama jį sunaikint. Pirmąkart jos kumščiui palietus veidrodį, klastuolės galvą pervėrė skausmas ir ji pajuto kraujo skonį burnoje. Atsimerkusi Mayra vėl buvo apeigų rato viduje. Iš jos nosies lėtai lašėjo kraujo ant žemės. Kodėl kodėl kodėl...

[Žaneta Froz]

Praskėlus pakabuką atrodė galva skils pusiau. Pakirtus kojas mergina nukrito į tamsą. Nesuprato ar tai tik jos mintys ar realūs veiksmai, bet kokiu atveju labai išsigando. Tamsai kiek prasisklaidžius, tiksliau akims prisitaikius prie tamsumos Žaneta pamatė medžius, daug medžių. Miškas! Uždraustasis miškas? Ne, per daug reti medžiai ir nepanašūs į senus girių medžius. Tai buvo aukštos pušys su plačiomis šakomis kurios praleido tiktais kelis mėnesienos spindulius. Tada mergina išgirdo vienišą kranktelėjimą. Varna. Varnos merginą persekiojo pat mažumos. Jas matydavo visuose sapnuose ir dieną užklupusiose svajose. Tačiau dabar varna neatrodė labai draugiškai nusiteikusi. Ji skrido tiesiai link merginos, o jai norėjus bėgti, suprato negalinti dėl kojas apsivijusių šaknų. Negalėdama pajudėti mergina visaip bandė apsiginti nuo jau prie veido priskridusios varnos, tačiau varna pradėjo kapoti rankas ir grifiukė pajuto kaip jos rankomis pradėjo tekėti šilta kraujo srovelė. Numušus pirmąja varną, o po kelių akimirkų pradėjo kapoti ir kitos varnos. Nustūmus ir šias nuo medžių pradėjo skristi ir kitos ir po kurio laiko mergina jau nebesugebėjo nuo jų apsiginti, o nuo kraujo jau nieko nebematė ir darėsi sunku kvėpuoti, jautė tiktais susitraukinėjančius sugriebtų varnų sparnus ir šiltą kraują.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra pamažu atsigavo. Bandė ranka nusibraukti iš nosies bėgantį kraują, bet tik išsitepliojo juo veidą bei ranką.
-Mūsų sutartis nebaigta,-sududeno žemas balsas, tarsi perėjęs kiaurai merginos vidų. Ji sėdėjo pakėlus galvą. Visa baimė buvo dingusi. Apsilaižiusi kruvinas lūpas, klastuolė tarė:
-Supratau.
Ji paėmė varpelį ir atsisuko į Žanetą, kuri vis dar buvo pasimetusi vizijoje.
-Tik sugrąžink ją,-tai tarusi, Mayra skambtelėjo varpeliu šešis kartus. Žvakes užpūtė iš nežinia kur atsklidęs vėjo gūsis. Mayra atsargiai paguldė grifę ant grindų, žinodama, kad po suteiktos vizijos Žaneta jausis daug prasčiau nei ji.
-Liuciferi,-kreipėsi į savo vedlį juodaplaukė, vis dar švelniai laikydama kruviną ranką ant mergaitės veido,-Tikiuosi jos vedlys irgi pasiliko. Žinai kaip man buvo per pirmas apeigas. Būčiau miške sušalus, jei ne tu.
-Tu labiau rūpinkis savo sutarties sąlygomis. Pasekėjai atsiras savaime,-būtybė sušnabždėjo Mayrai į ausį. Klastuolė tik linktelėjo ir aklinoje tamsoje susiradusi lazdelę, uždegė vieną žvakę.
-Žanetą, pabusk,-Mayra švelniai papurtė mergaitę.

[Žaneta Froz]

Pajutusi krentanti į tamsą merginą bent kiek atsikvėpė. Bent nejautė kankinančio snapų skausmo ir sparnų šiugždėjimo, o tamsa pati savo buvimu ir keistai ramino. Tačiau ramybės nedavė vizijos prasmė. Bet mergina negavo daug laiko pamąstyti, nes mintyse ir vėl išgirdo šaltą balsą tik šį kartą balsą sakė keista ilgo ir tamsaus šešėlio vizija.
-Aš Samuelis. Mirties ir ugnies gyvatė. Šį kartą pasirinkau tave sergėti. - Būtu sunku klausytis piktdžiugiškai besišypsančios gyvatės šešėlio, tačiau balsas neleido pasireikšti kitoms mintims. - Neatimsiu viso malonumo aiškinantis vizijos, tačiau galiu pasakyti, kad be motinos tau geriau ir jai dabar geriau. - Taip tarusi gyvatė tiesiog išnyko ir mergina liko viena tamsoje. Nors tamsos angelas sakė padėsiantis suprasti viziją, Žanetai aiškiau nepasidarė. Bet vėl mintis pertraukė šį kart jau šiltas ir raminantis Mayros balsas. Pajutusi lyg ir trauką mergina jai pasidavė. Pramerkus akis iškarto užklupo baisus kosulio priepuolis ir iš gulimos padėties mergina atsisėdo ant kelių bandydama neužspringti. Kosuliui aprimus pamatė ant apsiausto kelias iškosėto kraujo dėmes. Vienu momentu kilo tiek daug klausimų, kad net nesugebėjo pagauti vienos vientisos minties. Todėl tik sėdėjo susiėmusi rankomis kelius, susisupusi į apsiaustą ir net nepajutus kai skruostais teka ašaros. Net nežinojo dėl ko verkė, bet, pamiršusi šalia esančia juodaplaukė, ašarų nelaikė.

[Mayra Llewellyn]

 Žaneta pabudo ir sėdėjo šoko būsenoje. Būna būna... Kraujas nustojo bėgti Mayrai iš nosies, tad ji tiesiog pradėjo dėtis daiktus atgal į krepšį. Vienintelė žvakė, kuria klastuolė uždegė iškart po ritualo, neerzino pavargusių akių bei suteikė pakankamai šviesos, kad mergina kur nors nepasismeigtų. Atsargiai surinkusi juodas žvakes, Mayra vieną po kitos uždegė likusias baltas apšvietimui. Grįžusi į kreida nubrėžtą ratą, Mayra krepšyje susirado termosą. Lengvas karšto šokolado su cinamonu kvapas pripildė salę. Išvalius taurę, kurią naudojo apeigomis, klastuolė lyg niekur niekur pripylė ją karšto šokolado ir gurkštelėjo. Šiltas bei saldus skystis išbudino Mayra ir ji pasijuto tvirčiau. Šokoladas visada padeda. Ne visada. Bandydama išpurtyti kitos Mayros kvailus komentarus apie šokoladą, mergina įpylė šilto gėrimo į termoso puoduką ir, švelniai spustelėjusi Žanetos ranką, padavė jai.
-Imk, atsigerk. Pasijusi geriau, nusiraminsi. Tikiuosi nesi kam nors alergiška?-paskutinę akimirką susizgribo Mayra.

[Žaneta Froz]

Vis dar sukrėsta pastarųjų įvykių mergina nelabi gaudėsi aplinkoje ir tik sėdėjo nejudėdama, susisupusi į apsiaustą ir vis dar tekančiomis ašaromis. Mayrai uždegus daugiau žvakių Žaneta pasijautė daug saugiau ir ramiau. Mažos liepsnelės ramino. Kiek nusiraminus mergina sukryžiavo sustirusias kojas ir su apsiausto rankove nusibraukė ašarų takelius. Pakvipus cinamonui mergina apsiramino jau rodos iki galo, ir net drebulys kiek aprimo. Nors vis dar buvo šoko būsenoje, jau pajėgė susivaldyti. Pajutusi juodaplaukės šiltos rankos paspaudimą mergina suvokė esanti ne viena ir, kad bijoti nebėra ko. Paėmusi puodelį su šiltu gėrimu prisiminė šaltą, aštraus skonio apeigų gėrimą. Susivaldė neišmetus puoduko ir gurkštelėjo šilto gėrimo. Kūną užpildžius šilumai mergina lengviau atsikvėpė ir jau galėjo nulaikyti puoduką nedrebantį. Norėjo atsakyti Mayrai, tačiau iš pirmo karto nieko neišėjo, tiktais dar vienas kosulio priepuolis. Atsigėrusi gėrimo vėl mergina pabandė dar kartą:
-Ne, nesu. - nors bandė pasakyti kaip įmanoma paprasčiau balsas vis tiek skambėjo labai išsigandusiai. Nenorėjo po tokių apeigų pasirodyti kaip baikšti, savimi nemokanti pasirūpinti mergaičiukė. Todėl sukaupusi visas jėgas pamėgino atsistoti, tačiau ir vėl kiek susvyravus atsirėmė į juodaplaukės petį. - Atsiprašau. - Pamėginus vėl jau galėjo išstovėti ant dviejų kojų ir tada paklausė. - Kas dabar? Nenoriu skubinti, tačiau esu tikrai pasimetusi.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra sėdėjo ant grindų lėtai linguodama. Kartais klastuolė gurkštelėdavo nebe tokio karšto šokolado. Nuovargis slėgė merginą bei trikdė jos mintis. Logiškiausia būtų dabar kristi į minkštus patalus bei leistis užliūliuojamai ežero tekšėjimo. Bet atsiradus Mayrai svetimiems globėjiškiems jausmams, ji suprato, kad visai nenori paleisti Žanetos vienos kopti į tą vištidę.
-O dabar,-Mayra iškėlė beveik tuščią taurę,-Reikia pavalgyt, nusipraust ir eit miegot. Rytas už vakarą protingesnis. Dar gali apsirašyt viziją, pasižymėt dar ką... Jei nori, susirask kokią užrašų knygutę, galėsim kada susisėst kur, aš tave pamokysiu, kaip pačiai ką reikia išsikviest. Beje, ką manai apie kultą ar sektą, kaip jas ten žiobarai vadina. Religinį judėjimą? Daugiau žmonių papasakotume apie demonus, pradėtume Juodąsias Mišias reguliariai laikyt, įsivažiuotume... Gal iš mano kvailų vizijų kažkas naudingo išeitų...-Mayra nusižiovavo.-Jau vėlu, o mano kaulėtas užpakalis visai nenori miegot ant šitų grindų.
Klastuolė tingiai atsistojo ir, įmetusi taurę į krepšį, persimetė jį per petį.
-Taigi, palydėsiu tave kiek galėsiu, o rytoj jei ką susitiksim. Klausimus pasilik vėliau, dabar mano galvelė... Hm... Veikia kaip mano telefonas Hogvartse.
Visiškai pamiršdama žvakes, mergina atidarė duris ir susiraukė nuo netikėtos šviesos.
-Aū, Žaneta, nemiegok ten.

[domutis]

Hogvartsas buvo pilnas paslapčių.Viena iš jų buvo Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu.Ten renkasi mokyklos vaiduokliai švęsti savo mirties dienos.Viskas salėje grįsta akmenimis sienos,lubos,grindys.Per vaiduoklių šventes groja pjūklų orkestras.Salė didelė.Į ją galima patekti per požemius einant vienu iš koridorių.Per vaiduoklių šventes pašaliniai asmenys pakliūti į salę negali ,nes įėjimą supa juodas debesis.

Ėjo dienos darėsi vis vėsiau.Tikriausiai ateina Ruduo.Vieną vakarą ant lovos Domantas rado laišką nuo keistojo vaiduoklio Vaiduoklių Koridoriuje.Jaunasis Grifas nustębo ,o laiške buvo parašytą:
p.Varnanagi,
Kviečiu tave į savo mirties 100 metines kurios įvyks Spalio 30 dieną salėje giliai po Hogvartsu.Manau ,kad žinai kur ši salė yra ,o jei ne tai Požemiuose.Atsinešk pudingo.Lauksiu
Vaiduoklis Ksenofilijus bekojis Geraplunksnis.

Domantas nesuprato kodėl jis būtent pakviestas ,bet būtinai ateis.Atėjo Spalio 30 diena ir Grifas bėgo į šventę.Salė atrodė kaip aprašyme knygoje ''Hogvartso istorija''.Domantas per šventę prisišveitė visokių vaišių.Ir galvojo Gal nenumirsiu.Baigus šventei Domantas pasuko link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Rudens tylų vakarą, grifų gūžtos antrakursė vietoj to, kad ramiai svajotų grifų gūžtos bendrajame kambaryje, ji vaikštinėjo kaip kokia lunatikė koridoriais. Mergaitė sugalvojo nueiti į vieną salę kurioje kažkada aptiko ją keista grupė ir sumušė iki kraujų, žinoma tai buvo labai senai, tad Christina net nebeprisiminė. Šią salę ji vėl surado, o užeiti tikrai buvo didelė pagunda. Granger užėjo į didoką salę ir atsisėdo ant kažkokios sofutės. Kas belieka tai tik nakvoti čia.. Antrakursė iš kažkokios dėžės išsitraukė visai švelnią antklodę ir užsiklojo save. Sofa ir nebuvo pati patogiausia, tačiau karaliaus dukra galėjo ištverti. Gulėdama, stebėjo tuos keistus paveikslus kurie buvo salėje ir stengėsi kažkaip užmigti, nors ir tai buvo sunku. Kiek keista, bet šį kartą princesė nesinešė feneko, o atsinešė į pagalbą savo draugą katiną žudiką- Ocelį, šis tikrai padėdavo apsiginti, galėdavo net suėsti numirėlį. Praėjo dešimt minučių, o iš keistos spintos matėsi keistas lagaminas. Garbanė atsistojo ir tyliai nupėdino iki spintos. Joje buvo tik tas pats lagaminas ir kažkas jame. Atsegusi lagaminą, buvo tik butelis brendžio, kažkoks aparatas primenantis į telefoną na ir pats keisčiausias dalykas, princesės tėvo nuotraukos.
- I.. iš kur? H...Hogvartse, mano tėvo nuotraukos ir kas čia parašė tokias žiaurias pravardes ant nuotraukų.. parazitas, egoistas, pomidoras, asilas? Nu gal su šiais žodžiais ir aš sutikčiau, bet.. bet vis tiek.. labai keista. - Su savimi aiškinosi Chris.
Mergaitė metė nuotraukas šalin, o Ocelis tvarkingai jas išdraskė. Šioje salėje buvo pasilikti kiek šiurpoka, bet  būdama kartu su Oceliu, buvo bent kažkiek drąsiau.
- Labanakt.
Grifiukė užmerkė akis, o akyse ėjo tik šiurpūs tėvo vaizdai. Viskas gerai, viskas gerai, viskas bus gerai. Jeigu aš tik įsivaizduoju? 

[Ryan Jones]

Ruduo slėgė švilpį. Jis buvo toks niūrus ir šiek tiek liūdnas. Vakarai vis ilgėjo ir tiesiog norėdavosi sėdėti savo kambaryje ir skaityti liūdnas knygas apie liūdną ir nepasisekusią meilę arba knygas, kurias skaitant kraujas užverda venose dėl adrenalino ir nuostabos dėl veikėjų pasirinkimų. Bet šis vakaras buvo kiek kitoks. Šį vakarą švilpis visiškai nenorėjo sėdėti kambaryje. Jis norėjo išeiti pasivaikščioti po Hogvartsą ir ištirti dar neištirtus kampelius. Kampelius, kuriuose apsilankęs dar nebuvo. Kartu švilpiu koridoriumi keliavo kniubutis. Jones nenorėjo vestis drakono, graniano ar kokio didesnio kito gyvūno, kadangi su juo labai kristų į akis ir jį pastebėtų profesoriai patruliuojantys koridoriais it žandarai. Šviesiai tamsių plaukų savininkas staiga pasuko į kažkokį mažą koridoriuką. Tada ėjo juo žemyn ir priėjo kažkokias dideles duris. Berniukas lėtai jas atvėrė. Jos garsiai sugirgšdėjo ir atsivėrė. Salėje degė keletas žvakių. Ryan'as dėl labai nustebo ir su kniubučiu ėjo gylyn į salę.
- Ar čia kas nors yra? - sušuko garsiai per salę Švilpynės koledžo atstovas.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Staiga, kažkokie balsai, sutrukdė mergaitei miegoti. Pramerkusi akis, pamatė kažkokį padarą primenantį į katiną ir šalimais stovintį berniuką.
- Ko čia klykauji? Yra, yra, aš esu ir šiaip prižadinai mane.- Piktokai sumurmėjo princesė.
Tamsiaplaukė paglostė švilpio gyvūną ir pastūmė arčiau savęs, katiną Ocelį, jei kas nors atsitiktų. Katinėlis tik murkė ir bandė parodyti karaliaus dukrai, jog viskas gerai. Tylėdama garbanė, nusitempė bernioką iki stalo ir rodė pirštu į grindis.
- Tu pasižiūrėk, mano tėvo nuotraukos ir dar kokios pravardės, čia juk ne tu tai padarei ar ne...?
Granger piktai pasižiūrėjo į jį ir iš pykčio suplėšė nuotraukas, kurios ir tai buvo brokuotos. Ir ką man sakyt? Neturėdama ką pasakyti, mokinė grįžo atgal prie sofkutės ir atsigulė.
- Tu juk nieko prieš, tiesa? Aš tiesiog labai pavargus, nors žinai, ten yra arbatinukas kažkur, padaryk man arbatos ir atnešk Ocelį, nes kažkur dingo.
Įsakiusi pirmąjį įsakymą, mergaitė užsidėjo koją ant kojos ir užmerkė akis. Ach, jis padarys tai ko aš noriu, jis juk ne teta Žana..

[Ryan Jones]

Išgirdęs mergaitės balsą, švilpis kilstelėjo savo antakius. Jam buvo keista, kad kažkas miega čia, šioje apleistoje ir tikrai nelabai malonioje salėje.
- Aš neklykauju, tiesiog garsiai paklausiau ar kas čia yra, kadangi nesmagu jei esu su kažkuo kas slepiasi, - pasakė vaikinas pakviesdamas kniubutį kiek arčiau savęs. Jis nepasitikėjo šia keista mergaite, kuri miega ne patogiame koledžo miegamajame. Gal ji buvo kokia būtybę ar panašiai, kuri galėjo kažką negero padaryti.
- Ne, aš to nepadariau. Iš viso aš čia atėjau pirmą kartą, kadangi šiuo metu neturėjau ką veikti, - ištarė vaikinas paveldamas savo plaukus. Išgirdęs kitus žodžius prunkštelėjo.
- Aš tau nieko nedarysiu, pati pasidaryk. Juk turi sveikas kojas ir rankas. Une imbécile ne m’explique pas quoi faire, - pridėjo prancūzišką sakinį prancūzas, paglostydamas savo kniubutį.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Nors gal ji ir klydo, jis nesiruošė vykdyti princesės įsakymų. Mergaitė numojo ranka ir vis dar sėdėjo nieko nesakydama. Ką jau padarysi.- Tarė mintyse, užvertusi akis. Antrakursė žvelgė į savo išmanųjį, magišką, laikroduką ir pamačiusi kiek valandų, šiek tiek nustebo. Vėlu. Bet ir miegoti, jau nebesinorėjo ir ypatingai, kai yra šioje keistoje vietoje ne viena. Dvi minutes, ji vis dar klajojo vos ne sapnuose, tad pasitrynė akis ir stojosi nuo sofos. Tikriausiai tušas nusivalė.. Priėjusi prie arbatinuko, jį užvirino ir paėmė kažkokios arbatos, kuri buvo ant stalo. Pridurti irgi nelabai ką ir turėjo, savo nurodymus jau tingėjosi sakyti, o veiklos šioje vietoje nelabai buvo, nebent pasakoti šiurpias istorijas apie knisių gyvenimą.
- Kaip matai,- Plonu balsu tarė ji.- Pasidariau pati arbatos, tau padaryti? Pasikalbėsim,- Paklausė. Šiandien, kilnios šeimos atstovė elgėsi itin keistai. Elgėsi mandagiai ir visiškai nekėlė ginčų. Gal elgėsi šitaip dėl to, nes buvo pavargusi, arba dėl to, jog stipriai keitėsi. Arbata, buvo jau abejuose puodeliuose, princesė nuėjo prie sofos ir padėjo du puodelius ant stalo. Na štai.
-Mielas, bet fenekai geriausi,- Žvelgė į kniubutį. Norėjosi jį paglostyti, bet neužmiršo tos taisyklės, kuri buvo kažkada pilyje, "niekada nelysk prie ne savo gyvūno". Ocelis vis murkė, tas murkimas, vis kėlė Christinai galvos skausmą. Aš Ocelį tikrai kažkada atiduosiu tėvui, tegul pats ir augina. Kadangi, arbata buvo vis dar karšta, į ją pripylė šiek tiek šalto vandens, kad būtų bent galima gert. Šio gyvenimo būdo, mokino motina, nes mergaitė neturėjo kantrybės palaukti kol arbata pati atvės.