0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #180 Prieš 4 metus »
Leisti kūnui reaguoti į vaikino prisilietimus, nebuvo sunku, kur kas sunkiau šiam atsispirti.
Neleisti paveikti.
Neleisti išblaškyti.
Prisikandusi vidinę lūpos dalį, Luna kilstelėjo galvą žvilgsnį įsmeigdama į melsvai-žalias akis. Viduje šėlstantys jausmai sunkiai leido sukoncentruoti dėmesį ir atgauti pusiausvyra.
Vidinė kova.
Kovoti su kardais, mergina buvo mokoma nuo pat mažens. Žvangantis metalo garsas buvo įsišaknijęs giliai pasąmonėje. Priešingai nei kova su savimi. Kaip priešintis tam, ką taip sunku suvaldyti? Ir...ar verta?
Meilė.
Ji vienintelė sujaukdavo visas mintis ir priversdavo tapti kitokia. Pamiršti žiaurumą ir leisti kūną užvaldyti jausmams.
-Netikiu,-šyptelėjo pakreipdama galvą ir lėtai nužvelgdama priešais stovintį vampyrą. Šio tvirtas kūnas, spaudžiantis prie šaltos sienos, pasiuntė malonius šiurpuliukus.
Niekad nemaniau, jog taip lengvai pasiduosiu vampyrui...
Bučiniui užvaldžius visas mintis, Luna nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Pasiduoti savo jausmams nebuvo sunku. Tiesa sakant, buvo pernelyg lengva.
Vaikinui atplėšus savo lūpas nuo mėlynakės, ši pravėrusi rausvas lūpas, kilstelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis lėtai nuslydo Elijah'aus veidu.
Pasirodžiusios vampyro iltys akimirksniu privertė sugrįžti nustumtą budrumą. Niršdama pati ant savęs, jog leidosi taip lengvai paveikiama, Luna tyliai suurzgė. Nežymus urgztelėjimas nuaidėjo salės paviršiumi.
-Pirmyn-šyptelėjo pajutusi vaikino iltis sau prie kaklo. Šio švelnus spustelėjimas pasiuntė malonius šiurpuliukus visu tamsiaplaukės kūnu. Baimės mergina seniai nebejautė, net ir šioje situacijoje, kai bet kurią akimirką grynakraujo iltys galėjo susmigti į jautrią kaklo odą.
Meilė. Ji akla.
Per prabėgusius metus septyniolikmetė taip ėmė pasitikėti žaviuoju grifu, jog šio vampyriškos galios nebevertė bijoti. Priešingai, visa tai sukeldavo tik žaismingą šypseną merginos veide.
-Ne...Nepralaimėjau...-pakreipusi galvą, itin tyliai sušnabždėjo mėlynakė šalia melsvai-žalių akių savininko ausies,-tu tik atsilyginai už durklą...Kova dar nebaigta,-pakštelėjusi į skruostą, septyniolikmetė išsivadavo iš vaikino glėbio ir žengusi kelis žingsnius stabtelėjo ties savo kardu. Šis vos po kelių akimirkų ir vėl puikavosi žaviosios anglės rankoje, sukiojamas į visas puses.
-Tęsiam?-šyptelėjo žengdama dar kelis žingsnius ir koja prispausdama vaikino kardą prie žemės.
Beginklis.
Ne. Jis niekada nebus beginklis...
Kryptelėjusi riešą, Luna pasukiojo savąjį ginklą laukdama puolimo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #181 Prieš 4 metus »
Dawson' as galvojo esąs laimėjęs, tačiau ar Luna taip greit pasiduos? Tik į šį klausimą ieškoti atsakymų nereikėjo, nes tai buvo tik dvi raidės - NE. Vilkė niekada nepasiduoda, na gal meilei, tačiau tai normalu. Meilė žmogų paverčia bejėgiu.
- Nepralaimėjai? - Kilstelėjo antakį šis, tačiau tokio atsakymo ir tikėjosi, kada ši pasiduos, gal, tik tada, kai ji merdės ir reikės pagalbos.
- Nebaigta? - Šyptelėjo šis ir nė nepastebėjo, kaip Luna išsivadavo iš tvirto vaikino glėbio.
- Na tęsiam.. - Eidamas link savo kardo atkirto Grifas, tačiau jo veido mimiką greit pakeitė, tai, jog Luna koja spustelėjo šio kardą, tad dabar jis tapo beginkliu. Na bent jau mergina taip manė. Šio pagrindinis ginklas buvo tai, kad jis vampyras, to jam pakankamai užteko, kad įveiktu besilinksminančią vilkiūkštę. Be to po apsiaustu puikavosi "fektavimosi" lazda, tačiau tai panašiau buvo į siaurą, metalinę lazdą, tačiau tvirtą, kuri pilnai galėjo atlaikyti kardo puolimus.
- Be to, kodėl, verti mane prieš tave kovoti, juk tu nenori pralaimėti? - tarstelėjo šis ir sulaukė labai gudraus ir suplanuoto išpuolio, tačiau visa tai atlaikė gana neblogai, neįskaitant to, kad buvo suplėšyta jo maikutė.
- Tu ką, nurengti nori mane? - Nustebęs, tačiau su pajuoka balse, burbtelėjo Chris' as ir greit vėl atsitokėjęs pradėjo puolimą.
Dabar Grifas elgėsi truputį nesąžiningai ir naudojosi savo antgamtiškumu. Na gal tai yra nelabai gerai, tačiau kas kuo turi - tuo naudojasi. Nors Luna būtų turbūt jau mirusi, jei šis savo iltis būtų "įsmeigęs" daug gyliau, tačiau to jis tikrai nenorėjo ir net galvoti apie tai negalėjo.
Kova tęsėsi, vaikinas visu greičiu suko ratus aplink merginą.
Pirma, jei jai apsisuks galva, bus daug lengviau. Nors ji ir nestovėjo kaip įbesta, pora kartų šveistelėjo kardą, tačiau vaikino nesužeidė, nukentėjo tik apsiaustas ir maikutė, kuri atvėrė puikų, raumeningos krutinės vaizdą.
Rudaplaukis sustojęs greitomis atakomis puolė merginą, dar nuo žemės viena ranka pasiekė savo kardą ir dabar dviem ginklais ją puldamas siekė pergalės.
- Dar nepasiduosi? - Šyptelėjo šis ir savo sidabrinį ginklą įrėmė Lunai į kaklą.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #182 Prieš 4 metus »
-Esu mokyta kovoti iki pat tos akimirkos, kai mano priešininkas man pasiduoda,-šyptelėjo tvirčiau sugniauždama kardo rankeną.
Apgaulė.
Kovoje, kaip ir meilėje, taisyklių nėra.
Akylai stebėdama artėjantį grifą, mergina ir toliau ramiai sukiojo ginklą, tarsi mankštindama raumenis. Veiksmas, kurį buvo atlikusi tūkstančius kartų per prabėgusius septyniolika metų. Kas galėjo pagalvoti, jog atvykus į Hogvartsą, mėlynakės rankose ir toliau puikuosis kardas? Net magijos ir burtų pasaulis neprivertė pamiršti to, kas buvo įaugę giliai pasąmonėje.
Akimirka. Antra. Ir grynakraujo kūnas priartėjo. Pakankamai arti, jog kardo ašmenys pasiektų šio kūną. Žaismingai šyptelėjusi, tačiau neleidusi nė sureaguoti, Luna žengė žingsnį ir staigiu judesiu mostelėjo rankoje esančiu ginklu. Aštrūs kardo ašmenys skrosdami orą perpjovė Elijah'aus marškinėlius. Žiojanti skylė puikiai atidengė raumeningą vaikino krūtinę.
Tačiau dėmesys, sutelktas į kovą, neleido blaškytis.
Ne. Antrą kartą tokios pat klaidos nedarys.
-Galbūt,-gūžtelėjo pečiais nesileisdama blaškoma.
Susitelkimas kovai ir įniršis, jog leidosi taip lengvai paveikiama, privertė pamiršti šypseną.
Kova.
Vienintelis žodis nuolat aidintis merginos galvoje. Žodis, neleidžiantis pamiršti, jog dėmesio nukreipimas tikroje kovoje gali kainuoti gyvybę.
Žaviajam grifui ėmus sukti ratus ir atakuoti naudojant angamtinę galią, septyniolikmetė nežymiai šyptelėjo. Kova darėsi nesąžininga.
Greiti judesiai ir stiprūs kirčiai tik dar labiau privertė sutelkti dėmesį į kovą. Viena akimirka prarasta budrumo ir metalinė lazda pasieks liekną mėlynakės kūną. Skausmas nubanguos priversdamas prarasti pusiausvyrą. Ne. To nebus.
Atmušinėdama lazdos kirčius ir pasitaikius progai pulti, Luna dar kelis kartus perplėšė jaunojo vampyro drabužius. Tarsi įspėjimas, jog netrukus kardo ašmenys palies odą. Pravers gilias žaizdas.
-Geminio,-sušnabždėjo supratusi, jog netrukus teks atremti dviejų ginklų atakas.
Nors įprastai tokiose situacijose kaudavosi tik su vienu ginklu, tačiau šįkar viskas buvo kitaip. Vaikinas ne tik turėjo du ginklus, tačiau ir antgamitnę galią - vampyro greitį.
Vos akimirką pasukiojusi abu kardus rankose, Luna žengė žingsnį atsistodama į gynybos poziciją. Žinojo, jog netrukus pasipils puolimai. Grynakraujo rankose esantys ginklai bandys pasiekti ją.
-Pasiduosiu, tik mirusi,-sušnypštė atmušdama prie kaklo esantį kardą.
Staigia pasilenkusi, tamsiaplaukė tvojo alkūne vaikinui per pilvą pasiųsdama skausmo bangą šio kūnu. Akimirką. Tiek turėjo, jog galėtų netikėtai pulti. Parversti grifą ant žemės.
Sulaukusi vampyro reakcijos į smūgį, Luna staigiai patraukė šio koją parversdama melsvai-žalių akių savininką ant žemės.
-O tu? Pasiduosi?-šyptelėjo nužvelgdama ant šaltos žemės gulintį vampyro kūną ir prikišdama vieno iš kardų ašmenis šiam prie kaklo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #183 Prieš 4 metus »
Kova tarp dviejų jaunuolių darėsi vis "pavojingesnė". Nei Luna, nei Dawson' as nesiruošė pasiduoti, būtų kovoje lygi pat mirties. Bet kaži ar bent vienas iš jų to norėjo. Luna myli jį, jis myli Luną, bent vieno mirtis reikštu didžiulę netektį ir skausmą.
Suplėšyta maikutė, atvėrė puikų raumeningos krutinės vaizdą, tačiau, vilkiūkštė, net nemanė išsiblaškyti, na ir Elijah jos blaškyti per daug nesistengė, jis tik kovojo, jei merginos akys nuslysdavo ten, kur nereikia, niekas nekaltas. Bet ne Lunos. Kita mergina jau seniai būtų pasidavusi ir net nekovojusi, be to apnuoginta krūtinė kitą tikrai išblaškytu ir išvestu iš pusiausvyros.
Luna pratusi.
Rudaplaukis gynėsi, savo ginklais atrėmė Lunos smūgius, tačiau rodos ši perprato jo strategiją ir taip elgtis jam nebebuvo prasmės. Tačiau jau buvo per vėlu, kažką sakyti. Ginklas įremtas Lunai į kaklą? Tačiau ar ilgai? Na gal kelias sekundes, ji greit nustumė savo kardu Elijah' aus smailiąją sidabrinę lazdą. Ir tvojo šiam į pilvą. Chris' as nebuvo skystas, tad skausmo, kuris greit perbėgo per kūną, neparodė, tačiau susilpnėjusi reakcija ir išblaškymas leido merginai, be jokių pastangų parvesti šį ant žemės.
- Niekada, - šyptelėjo šis ir ranką patraukė į kaklą įremtą ginklą.
Velnias!
Aštrūs kardo ašmenys perpjovė vaikinui delną, tačiau buvo gerai tik tai, kad jis vampyras ir žaizda greit užgis. Nieko nelaukęs jis pasiėmė savo fektavimo lazdą ir  atlaikęs kelis Lunos ėjimus, pratarė:
- Lygiosios.. - Kilstelėjo lupų kampučius ir žengė kelis žingsnius arčiau šios. - Nes jei kausimės ilgiau, vienas iš mūsų privalės mirti, - truputį surimtėjęs nutęsė vampyras ir įsidėjo savo kardą ir lazdą atgal į apsiausto specialiąsias kišenes.
- Gal laikas iš čia dingti? - Pažvelgė į Luną ir pagriebęs ją už rankos apleido šiurpiąją salę, kurią jaunuoliai puikiai sugebėjo paversti kvos lauku ir dar romantiškų pasimatymų vietele.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #184 Prieš 4 metus »
Išgirsti atsakymą, sudarytą vos iš keturių raidžių, mergina nesitikėjo. Žinojo, jog Elijah'us nepasiduos. Nepralaimės savo išrinktajai. Turbūt kiekvieno vaikino viduje esantis ego nebūtų leidęs nei vienam pralaimėti prieš savo ar bet kurią kitą merginą.
Panašus ego karaliavo ir žaviosios anglės viduje, tik šis neleido pralaimėti ne tik vyriškosios lyties atstovams, tačiau ir savo giminės atstovėms. Nuo mažens mokyta kovoje kautis iki galo, Luna visuomet buvo pasiryžusi parklupdyti savo priešininką.
Tačiau ne šįkart. Priešais stovėjo žmogus, o tiksliau aštriadantis vampyras, kurį tamsiaplaukė buvo spėjusi pamilti, tad nuožmi kova turėjo baigtis kitaip. Nei vienas iš jaunuolių neturėjo kristi nuo kito rankoje esančio kardo. Tai tebuvo treniruotė, žaisminga ir linksma, tačiau ne kova, kuri turės pareikalauti, kurio nors gyvybės.
Elijah'ui nustūmus prie kaklo prispaustą kardą, Luna staigiai atsitraukė. Puikią vilkolakės uoslę sukuteno kraujo kvapas. Kryptelėjus ranką, kuri visai neseniai laikė kardą prie grifo kaklo, safyrinių akių žvilgsnis užfiksavo tamsiai raudonu skysčiu nusidažiusius ginklo ašmenis.
Atsiprašančiai žvilgtelėjusi į vampyrą, tamsiaplaukė paslėpė savo kardą.
Kova baigta.
-Tik leisk padėti,-neketindama palikti atviros žaizdos, net jei ši turėjo netrukus užgyti dėl antgamtinių vampyro galių, išsitraukė burtų lazdelę. Retai ir beveik pamirštą naudojamą medinį pagaliuką.
-Ferula,-lengvas rankos mostas ir žiojanti žaizda, papuošusi grynakraujo delną, akimirksniu pasislėpė po tvarsčiu.
-Atleisk...-kaltai šyptelėjo ir nesipriešindama leidosi išvedama iš salės. Tylūs žingsniai, visiems saldžiai miegant, nuaidėjo Hogvartso pilies koridoriais.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Artemidė Laventi

  • V kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #185 Prieš 4 metus »
Mergina slampinėjo po dar nematytus, kone apleistus pilies koridorius. Gigantiški voratinkliai, kabantys palubėse, storais, vietomis apdriskusiais gobelenais nuklotos sienos ir kiek dulkėti paveikslai su retkarčiais judančiais portretais baltaplaukei priminė namus. Niūrūs medžių šešėliai, gąsdinančiai šmėžuojantys tamsiuose languose Midei kėlė nostalgiją. Vokietijoje įsirengusi Molgorato būstynė nebuvo pritaikyta vaikams, iš tiesų, ji nebuvo pritaikyta niekam, tačiau tai buvo kol kas vienintelė vieta, kurią mergina galėjo vadinti namais. Dydžiu Hogvartsui neprilygstantis, tačiau pakankamai erdvus namas su požeminiu bunkeriu ir dviem bokštais priminė tikrų tikriausią pilį.
Artemidė nubraukė nuo skruosto juosmenį siekiančią, baltą sruogą ir užkišo už kiek smailokos ausies. Tiesa, slampinėdama pilies požemiuose vidury nakties, dėl savo pieno balsvumo odos bei plaukų mergina priminė tikrų tikriausią fosforuojantį vaiduoklį.
Staiga keistam dundesiui pasiekus ausis, šviesiaakė žvilgtelėjo didelių durų pusėn, iš už kurių sklido neaiškūs garsai. Aklas smalsumas varė būtybę iš proto ir ši nieko nelaukusi atsargiai pravėrė jas įžengdama į salę. Vaizdas, kurį išvydo buvo tarsi iš siaubo filmo ar istorijos prie laužo: raudonplaukė ragana ir aplinkui ją degančios žvakės.
- Trūksta tik mažų vaikų griaučių, - kimiai prabilo Laventi ir užhipnotizuota nepažįstamosios murmesių, atsisėdo šalimais garbanės.
Once upon a time, an angel and a devil pressed their hands to their hearts and started the apocalypse

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #186 Prieš 4 metus »
Neilgai klaidžiojusi po Hogvartso pilį raudonplaukė rado tinkamiausią vietą jos pirmąjam satanistiškam ritualui. Ji jautė keistus šiurpuliukus per visą kūną, tačiau nekreipusi į tai daug dėmesio įėjo milžinišką salę po pilimi. Pasidėjusi svarbiausius daiktus šalia durų ji sumurmėjo burtažodį, kuris netrukus pradėjo skleisti šviesą iš jos burtų lazdelės. Lėtai vaikščiodamą po salę garbanė ne kartą krūptelėjo nuo žingsnių garsų, tačiau tiesa ta, kad viskas tebuvo aidas kelis kartus pasikartojantis milžiniškoje salėje. Taip pat ne vienoje vietoje ji matė milžiniškus vorus, kurie būtų patikę profesoriui von Sjuardui, ar cyptelint kokią pelę. Pati salė buvo milžiniška, tačiau visiškai tuščia ir dulkėta, o ir pati drėgmė bei šaltis skverbėsi ne tik į kaulus, bet ir į visus sąnarius  tad net nepriėjus jos galo garbanė mostelėjo ranka. Abejojo ar ką nors gero būtų radusi, tad tik burtų pagalba padėjo daiktus jos manymu salės vidury.
   Su druska padariusi apsauginį ratą bei su kreida nubrėžusi apverstą pentaragamą, ant pentagramos žvaigždės galų uždėjusi po juodą žvake jas uždegė burtų pagalba, vėlei. Galiausiai atsisėdusi rato vidury ugninių plaukų savininkė pasiėmė mažą durklą ir pridėjo jį prie delno. Pajutusi ašmenų rėžį Morgana susiraukė, tačiau žala jau buvo padaryta, tad mergina tik iškėlė delną virš žvakės vidury ir pradėjo murmėti tamsiojo lordo kvietimo žodžius lotyniškai.
   Ji jau buvo kvietimo vidury, kai išgirdo kažką įeinant. Garbanė pasistengė nenukreipti minčių ir toliau viską daryti taip kaip reikia, tačiau įkyrios mintys lindo į galvą. Kas, po galais, tokiu laiku galėtų trainiotis tokiame hogvartso užkampį? Akies krašteliu ji pastebėjo baltų plaukų savininkę prisėdant šalia. Šioji buvo kažkur matyta, tik nežinia kur. Staiga žvakių liepsnos pradėjo degti ryškiau ir jų ugnis pakilo. Morgana išplėtė ryškias žalias akis ir užgniaužė kvapą. 
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #187 Prieš 4 metus »
 Mayra vaikščiojo gerai pažįstamais požemiais. Naktį visa pilis miegojo, tad klastuolei nebuvo sunku išsmukti iš Klastūnyno bendrojo kambario ir nusėlinti iki salės, kuri buvo taip giliai po Hogvartsu, kad mergina jautėsi lyg kape. Blanki lazdelės šviesa galiausiai pasiekė tamsias duris. Įžengusi į už jų buvusią salę, Mayra apsidairė, stebėdama aplink išmėtytas žvakes ir prie sienų sustatytus stalus. Viską dengė pakankamai storas dulkių sluoksnis. Suraukus nosį, Mayra lazdelės mostu išvalė dulkes, ir padėjo krepšį, kurį atsinešė su savimi. Aplink padėjo kelias paprastas baltas žvakes apšvietimui ir tik po to salės viduryje kruopščiai kreida nubrėžė ratą su pentagrama viduje. Ant žvaigždės spindulių sudėjus žvakes, kurios daug kur keliavo su klastuole, Mayra viduryje patiesė savo apsiaustą ir susidėjo visus reikalingus daiktus. Galiausiai patenkinta savo darbu, ji atsigulė ant grindų ir žiūrėdama į juodą tuštumą prisiminė, kaip atrodė jos pirmasis ritualas.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #188 Prieš 4 metus »
Žengdama laiptais žemyn, mergina beveik nesuprato kas darosi ir kur ji eina. Kojos tarsi savaimė nešė ją, o tik pradedant mąstyti apie nusukimą šonan arba grįžimą užtemdavo akys ir rodos pradėdavo eiti dar greičiau. Kelio nuo kambarių iki čia veik neprisiminė, paskutinis dalykas ką aiškiai prisimena buvo grįžimas į kambarius iš po kelionės į Kiauliasodį. Visas šitas kūno nevaldymas jau pradėjo gąsdinti Žaneta, jautėsi tik kaip pakeleivė savo pačios kūne lyg į viską žvelgtų kažkieno kito akimis. Einant vis gilyn į Hogvarsto požemius darėsi vis tamsiau ir tamsiau ir po kurio laiko be lazdelės šviesos beveik nieko nesimatė. Lazdelė, be to, mergina išsitraukė irgi ne savo noru, o lyg kažkieno paliepta. Merginą nešusios kojos sustojo tiktais prieš tamsias duris giliai požemyje. Ir jau nuėjus tiek kelio nebedrįso žengti atgal, nežinodama kas gali atsitikti. Pravėrusi duris pamatė atsidūrusi erdvią salę ir jos viduryje, ant to paties ženklo, kurį rodė Klastuolė Kiauliasodžio sodyboje, gulinčia Mayra. Nesumastydama ką toliau daryti ji priėjo prie gulinčios juodaplaukės, nusivilko apsiaustą ir atsigulė šalia. Nenorėjo drumsti tylos kuri galėjo būti pasirengimas ritualui, todėl tiesiog laukė. 
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #189 Prieš 4 metus »
 Mayra pirmiau pajuto, nei išgirdo Žanetą. Tamsa, kaip koks gaivaus oro gurkšnis, nuramino Mayros mintis bei jausmus. Grifei atsigulus šalia, klastuolė paklausė:
-Ar bijai?
Jos klausimas nuaidėjo tolyn. Atsistojusi, Mayra uždegė juodas žvakes ant žvaigždės spindulių aiškindama ritualo eigą:
-Viskas prasidės ir pasibaigs su varpelio skambtelėjimu. Kaip bažnyčioj. Kadangi tai pirmas tavo ritualas, pasveikinsim keturis Tamsos Angelus. Vienas iš jų po ritualo tave pasirinks globoti. Tada galėsi kviesti tik jį. Galiausiai pakviesim Valdovą. Jo akivaizdoje vyksta auka. Atsinešei ką nors, kas tau svarbu? Jei su auka viskas gerai, tada išsakai savo prašymą. Ir sužinai, ar tavo aukos užtenka, ar turėsi dar ką nors padaryti papildomai. Ir pirmo ritualo proga, gali išsirinkti naują vardą, kurį žinosi tik tu ir Šėtonas. Taip niekada jo nesumaišysi su apsimetinėjančiom dvasiom. Tada varpeliu užbaigiam ritualą, susitvarkom ir viskas. Ai, ir jeigu gausi užduotį, niekam jos nesakyk. Kaip ir naujojo vardo. Labai nemandagu. Ir prasidėjus ritualui, negalima naudotis magija. Lazdelę tiesiog pasidėk kur šalia.
 Mayra atsitūpė prie ant apsiausto padaryto mini altoriaus ir paplekšnojo į tuščia vietą vidurį.
-Čia padėk savo auką.
Paėmusi tamsaus stiklo buteliuką jį pavartė ir ten buvusį skystį supylė į taurę. Pasklido silpnas rožių bei alkoholio kvapas.
-Kai būsi pasiruošus tiesiog prisėsk šalia ir pradėsim.
Padėjusi savo lazdelę kairėje altoriaus pusėje, Mayra dar kartą pažiūrėjo ar viskas savo vietose.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #190 Prieš 4 metus »
-Hm? Aš esu giliai po Hogvartsu, tamsioje menėje, tai jo manau truputėlį baisoka. - nusijuokė Žaneta. Išklausius taisyklių ritualo metu, ramiau nepasidarė. Širdis pradėjo dar labiau kalatotis ir kūną surakino baimė. Tačiau kelias minutes pakvėpavus ir nusiraminus situacija pasirodė ne tokia baisi ir pavojinga, juk vis dėl to visą laiką prižiūrės vyresnėlė. Paminėjus svarbų ritualui daiktą, mergina pajautė svorį vidinėje apsiausto kišenėje. Prisiminė besidedanti tamsaus, matinio metalo varnos figurėlę-pakabuką. Jis buvo jos mamos giminės moteriškos linijos talismanas. Jį močiutė jai atidavė gavus priimimo laišką į Hogvartsą. Priėjusi prie altoriaus atsargiai paguldė varnos pakabuką viduryje. Lazdelę ir apsiaustą pasidėjo prie sienos esančios toliausiai nuo nubraižytos pentagramos. Supratusi, kad nebeliko ką daryti priėjo prie Mayros ir atsisėdo šalia. Baimę jau buvo beveik užmiršus, jausmus buvo užgožęs adrenalinas.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #191 Prieš 4 metus »
 Žanetai atsisėdus šalia, Mayra pažvelgė į jos padėtą pakabuką. Prisiminusi, kaip jai skaudėjo viduj, kai sudegino vienintelį jai rašytą tėčio laišką, klastuolė tikėjosi, kad Žaneta su tuo susitvarkys geriau, nei ji. Atsargiai paėmus sidabrinį varpelį, ant kurio buvo jos išraižytos magiškos runos, Mayra skambtelėjo juo kelis kartus. Garsas nusirito per jos vidų ir salę taip ir neataidėdamas. Pentagrama po jų keliais tarsi truputį įšilo, o aplink buvusi Tamsa sutirštėjo, tarsi įkalindama dvi mokines rate. Jausdama iš už rato jas stebinčias akis, Mayra drąsiai atsistojo žiūrėdama į kairę nuo altoriaus ir tarė:
-Liuciferi, kur karaliauji rytuose. Šviesos bei tiesos nešėjau. Ateik ir priimk naują mokinę.
Kartą skambtelėjus, juodaplaukė atsistojo priešais altorių bei Žanetą.
-Samaeli, pietų valdove. Ugnies bei mirties gyvate. Ateik ir priimk naują mokinę.
Po skambtelėjimo klastuolė lėtai nuėjo toliau, jausdama kaip ją stebi jau daugiau nei Tamsos akys.
-Leviatane, kur valdai vakarų vandenis. Jūros žvėrie. Ateik ir priimk naują mokinę.
Varpo skambtelėjimui nutilus, juodaplaukė atsistojo nugara į grifę ir prakalbo:
-Belzebube, kurio valdos šiaurėje. Žemės ir musių valdove. Ateik ir priimk naują mokinę.
Nutilus paskutiniam kvietimo varpui, Mayra atsisėdo šalia Žanetos. Sukilęs adrenalinas ir euforija privertė klastuolės širdį daužytis lyg pašėlusią. Paėmus taurę su švelniai rausvu skysčiu, Mayra atsisuko į Žanetą ir tarė:
-Šiandien, šią džiaugsmingą naktį, kviečiu mūsų ir Pragaro Valdovą prisijungti, kad jis priimtų mūsų auką ir atsidavimą. Jo garbei keliame šią taurę. Ave Satana.
Mayra gurkštelėjo švelniai aitraus bei saldaus gėrimo ir padavė taurę Žanetai. Žvakių liepsna sumažėjo prieš šaudama į viršų ir kelioms sekundėms apšviesdama į ratą pakviestus demonus. Tamsos Valdovo Mayra nebuvo mačius, nes vien jo buvimas šalia priversdavo merginą nulenkti galvą. Pagarbiai Mayra kreipėsi į jį:
-Valdove, pristatau Jums naują mokinę, kuri pasirinko ateiti čia laisva valia ir su auka.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #192 Prieš 4 metus »
Pajutus tamsą, visa drąsa išnyko ir mergina pradėjo šiek tiek drebėti. O per kūną praėjus skardus varpelio garsas tiktais sustiprino drebėjimą ir prie to mergina pradėjo justi ją gnaibantį šaltį. Atrodė, kad temperatūra nukrito bent per 5 laipsnius. Jausdama į ją įbestas akis, daug daugiau akių nei dviejų Mayros akių, ir būtent juodaplaukei kreipiantis į tas akis vardais suprato, kad jai nesivaidena ir tai nėra jos vaizduotės vaisius. Visas šis reikalas, Žanetai nebeatrodė toks lengvas ir saugus. Pasilenkus prie jai ištiestos rankos su taure, grifiukei sukilo ir džiaugsmingi adrenalino jausmai. Prieš geriant, taurės turinį mergina pradžiai atsargiai pauostė ir užuodė keistą rožių kvapą. Na, o žinodama, kad ir šalia jos esanti Mayra irgi gėrė iš tos pačios taurės ne taip smarkiai bijojo išgerti rusvo skysčio. O šovusios žvakių šviesos trumpam apakino, tačiau ir atsiradusi atmosfera privertė merginą primerkti akis ir nulenkti galvą. Ir vėl kūno pati nevaldė ir net nežino ar galvą nuleido iš jaudulio ar iš baimės ar iš pagarbos, atsiradusiam šešėliui. Išgirdus Mayrą pasisveikinant ir ją pristatant Valdovui mergina suprato. Jis čia. Velnias. Širdis iškart nusirito į kulnus ir mergina sustingo iš baimės. Nežinodama ką daryti ar ką sakyti mergina tiesiog sušnabždėjo:
- Ave Satana. - net nežinojo ar taip ištarė, nors ir stengėsi kaip tik įmanoma labiau pavaizduoti Mayra. Bet taip pat mergina ir nežinojo ar šitie žodžiai yra vietoj pasakyti ir ar nebus įžeidus Valdovo?
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #193 Prieš 4 metus »
 Mayros širdis pradėjo daužytis, o galva lengvai suktis. Gėrimo poveikis buvo žymiai švelnesnis nei Mayros dažniausiai smilkomų žolių, tad klastuolė užsimerkė mėgaudamasi lengvu kritimo žemyn jausmu. Pasaulis pamažu kito ir juodaplaukė vėl girdėjo tą tylų dūzgimą, kuris lyg lifto skambutis pranešė, kad jos mintys pasiekė savo tikslą. Atsimerkusi ji pakėlė galvą ir apsidairė. Aplink ratą stovėjo jos prišaukti Tamsos archetipai. Nuostabaus grožio angelas, Liuciferis, jos globėjas, kitas angelas, raudonais rūbais ir pašaipia šypsena veide, Samaelis, Leviatas, kaip visada pasirodęs savo žvėries formoje, Belzebubas, nuo kurio ir sklido tas musių dūzgimas bei, žinoma, pats Šėtonas - ožio galva, žmogaus kūnu bei kanopomis. Jo negyvos akys žiūrėjo tiesiai į Mayros ir merginos kūnu perėjo šiurpas. Nenorėdama švaistyti daugiau laiko, klastuolė prabilo:
-Mano auka - Žanetos buvimas čia. Jei ji norės, aš ją toliau mokysiu. Norėčiau... Užuominos. Kad galėčiau pilnai suprasti, ką reiškia veidrodžių viziją, kurią man parodei.
Mayra susiraukė. Ji žinojo, kad jos prašymas bus apsvarstytas pačioje apeigų pabaigoje, o atsakymą taip norėjosi sužinoti dabar! Paėmusi Žanetos ranką, švelniai ją spustelėjo, lyg sakydama - tavo eilė.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didelė ir šiurpi salė giliai po Hogvartsu
« Atsakymas #194 Prieš 4 metus »
Girdėdama kaip į merginą kreipiamasi auka, nesijautė ypač maloniai. Vien tas kreipinys skambėjo baugiai ir nieko gera nežadančiai. O Mayrai pratęsus sakinį apie kažką susijusi su veidrodžių mene, mergina dar labiau pasimetė. Ar tai buvo jos prašymas? Kas tai galėjo būti? Ir kodėl šnekėti taip miglotai? Ar ir man reikia kalbėti mįslėmis? Jei jau prašau pagalbos tai jie vis tiek suras, tai nuo ko man slėpti? Nuo Mayr'os? Pajutusi rankos spustelėjimą, visos mintys išgaravo ir mergina sustingo, suprato, kad turi kalbėti, tačiau nesugebėjo, nežinojo ką pasakyti. Eidama čia turėjo kelias mintis ko galėtų paklausti, tačiau dabar jos atrodė niekam tikusios. Ir tada ji išgirdo balsą. Šaltą, ledinį, pagiežos pilną balsą. Ir išgirdo vienui vieną žodį - prašymas. Mayrai toliau stovint kaip stovėjus mergina nesuprato ar juodaplaukė jau pripratusi prie tokių garsų ar tai nuskambėjo jos galvoje. Tačiau nelabai viliojama išgirsti tą balsą dar kartą nusprendė kalbėti:
-Amm... Ar galėčiau gauti užuomina... - Nusprendė jei jau patyrusi juodaplaukė taip pradėjo gal ir jai tiks. - Amm... Apie savo mamą? - Nežinodama ar gerą ir tinkamą prašymą uždavė mergina kiek jaudinosi, tačiau nuoširdžiai norėjo sužinoti atsakymą, nors kiek ir bijojo. Be to grifiukė didžiavosi savimi gana sklandžiai viską pasakius. Bet tą pasididžiavimą tramdė smerkiamais žvilgsniais žvelgiantys sargai.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts