[Davina von Sjuard]

-Tačiau jau dabar jis be galo gražus,-šyptelėjo mergina žvelgdama į savo portretą. Priėjusi prie savo paveikslo mergina išvalė visus teptukus, dažų paletę ir gražino ją savininkei.
-Su žirgais augau nuo mažens, turbūt tai neatsiejama mano gyvenimo dalis,-šyptelėjo mėlynakė,-dažnai išjodavau prieš pat saulėlydį, tad per tiek metų turbūt tai įstrigo mano atmintyje,-prisiminusi visus vakarus, kai išjojusi lėkdavo per laukus sėdėdama žirgui ant nugaros Davina nejučia nusišypsojo. Žvilgtelėjusi į savo paveikslą rudaplaukė užbūrė jį burtais ir atsisuko į Mayrą.
-Dėkui,ką norėtum nuveikti dabar?-apsidairusi paklausė mergina. Nužvelgdama salę mėlynakė ėmė įsivaizduoti, kaip ji turėjo atrodyti anksčiau. Savo dydžiu ji prilygo pokylių salėms, tad turbūt ją tam ir naudojo.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra nuvalė savo naudotas priemones ir paėmusi likusias iš Davinos rankų, susidėjo jas į medžiaginį maišelį, kurį visada turėjo su savimi. Kartais praverčia tie žiobarų išradimai. Žingsniai ir balsai ataidėjo iš laiptinės ir skambėjo salėje, sukeldami virpesius, kuriuos galėjai jausti savo viduje. Mayros skrandis garsiai sugurgė ir mergaitė paraudo, nes dar nebuvo pratusi prie stipraus alkio, kuris ją užpuolė po metų badavimo.
-Gal... Einam papusryčiauti?-pasiūlė klastuolė varnanagei.-Ir... Jeigu nori... Gali pasiimti savo portretą... -toliau kalbėjo juodaplaukė nedrįsdama pažiūrėti Davinai į akis.-Gal kada nors prisiminsi mane...
Mayra paėmė merginos portretą į rankas ir ištiesė jai. Mayra suprato, kad jeigu elgsis kaip seniau, ilgai negyvens.

[Davina von Sjuard]

Davina girdėjo, kaip viršuje žingsnių ir balsų vis daugėja, o išgirdusi Mayros pasiūlymą mergina linktelėjo nusišypsodama. Nevalgiusi nuo vakar ryto mėlynakė tikrai neatsisakytų papusryčiauti. Žinojo, kad turėtų dažniau apsilankyti valgykloje, tik dažniausiai praeidavo pro šalį be jokio noro ten užsukti.
-Dėkui, būtinai jį pasiimsiu, nors ir be jo tave prisiminsiu, aš nepamirštu draugų ir ačiū už puikiai praleistą laiką,-nuoširdžiai kalbėdama rudaplaukė draugiškai nusišypsojo. Davina tikėjosi, jog dar kada teks susitikti su mergaite, ji buvo draugiška ir miela, be to dar talentinga. Paėmusi iš Mayros paveikslą mėlynakė pasisuko link sunkių metalinių durų laukdama mergaitės. Dar kartą žvilgtelėjusi į savo paveikslą mergina šyptelėjo Mayrai.

[Luna Gardner]

Sunkiai pramerktos akys nenoriai nužvelgė tamsoje skendintį Varno Nago kambarį. Tyla, apgobusi visą patalpą, pranešė, jog visos varnės patogiai miega savo lovose. Lygiai taip, kaip visai neseniai miegojo ir tamsių plaukų savininkė.
Neaiškiu greičiu lekiančios mintys ir neišsisklaidęs mieguistumas, neleido prisiminti, kaip jaunoji anglė nugrimzdo į tamsą. Tikėdamasi, jog vis dėl to nepramiegojo ir į susitikimą su Elijah'u nepavėlavo, septyniolikmetė žvilgtelėjo į laikrodį. Tiesa, būtų visiškai neprieštaravusi, jei laikrodis būtų rodęs gerokai po vidurnakčio, deja, rodyklė dar tik artėjo prie dvylikto skaičiaus. Giliai atsidususi ir stengdamasi nepažadinti saldžiai miegančių varnų, mergina stryktelėjo iš lovos ir tyliai išsitraukė paslėptus ginklus. Tai, jog mėlynakės planuose nebuvo punkto užmigti prieš susitikimą, aiškiai rodė treniruotėms skirta apranga. Tik regis, kelioms akimirkoms užmerktos akys nugramzdino žaviąją burtininkę į sapnų karalystę.
Pasiruošusi laukiančiai treniruotei, vilkolakė žvilgtelėjo į ant palangės miegantį katiną. Mėnulio nutviekstas kailis buvo įgavęs baltos spalvos atspalvį. Atrodė, jog margas kailis virto sniego baltumo. Šyptelėjusi mėlynakė persibraukė ranka per palaidus plaukus ir suėmusi juos aukštai į kasą, surišo. Visiškai netroško, jog netyčia vaikinas juos nukirstų arba šie trukdytų fechtuojantis.
Žengdama itin tyliai, lyg plėšrus gyvūnas sėlintų prie savojo grobio, mergina tyliai užvėrė kambario duris ir pasileido į salę, giliai po Hogvartso pilimi.
Mintis, jog netrukus teks fechtuotis su savo vaikinu, kėlė keistą nerimą. Luna buvo pratusi treniruotis dienos metu ir su savo gauja, tad dabar žengti į salę, kurioje galbūt jau laukė jaunasis vampyras, buvo mažų mažiausiai keista.
Pasiekusi sunkias metalines duris, tamsiaplaukė stumtelėjo šias ir įžengė į milžinišką salę. Safyrinės akys perbėgo tamsoje skendinčia patalpa ieškodamos rudų plaukų savininko. Deja, regis, jaunasis burtininkas dar nebuvo spėjęs pasirodyti, arba slėpsi pasiruošęs pulti. Nenorėdama būti užpulta iš pasalų, Luna nuleido dešinę ranką ant kardo rankenos ir žengė į salės vidurį. Viduje nebuvo nieko, išskyrus kelis seniai nenaudojamus daiktus.
Išsitraukusi burtų lazdelę mergina mostelėjo šia priversdama aukštai kabančias lempas įsižiebti. Akinanti šviesa privertė trumpam užmerkė safyrines akis. Suirzusi tamsiaplaukė atmerkė akis ir leisdama šioms apsiprasti su šviesomis, kelis kartus sumirksėjo. Netrukus ryškiai mėlynos akys nužvelgė nusidriekusią salę. Ši išties buvo įspūdinga. Keista, jog per šešerius metus, mergina čia lankėsi tik pirmą kartą.

[Elijah Chris Dawson]

Grifas gulėjo sau patogiai įsitaisęs savo lovoje, aišku, susitikimo ir treniruotės su savo mergina nepamiršo, tačiau norėjo prieš tai pailsėti ir pasisotinti, ką puikiausiai ir darė, sulaukęs kol visi koledžo draugai užmigs, išsitraukė iš savo lagamino buteliuką, kuriame tviskuliavo raudonas skystis, žinoma, tai buvo ne kas kita, o kraujas, kuris pasotino vaikiną belaukiantį "aršios" kovos su Luna.
Mintys apie artėjančią kovą niekur nedingo iš vaikino galvos, šis taip pragulėjo gerą valandą, kol susiprato pažvelgti į laikrodį, kuris jau už kelių minučių skelbs vidurnaktį. Tad nieko nelaukęs jis apsirengė tinkamais drabužiais, iš spintos išsitraukė savo kardą ir užkišo jį už diržo, kurį segėjo, o vėliau šmukštelėjęs apsiaustą, apleido kambarį, tačiau taip tyliai, jog rodos net ir kambaryje kažkas sėdintis nebūtų girdėjęs.
Palikęs savo miegamąjį, jis greit nusileido į bendrąjį koledžų kambarį, tačiau ten ilgai neužsibuvo, užtikrintas, kad nieko nėra jis užvėrė duris ir žengė tamsiu koridoriumi. Vienas dalykas už kurį vaikinas buvo dėkingas vampyriškoms galioms - matymas tamsoje be jo vaikinas dabar būtų pargriuvęs mažiausiai dešimt kartų, o šviesa jungti būtų per daug pavojinga.
Vaikinas jautė šiltus pėdsakus, o kas reiškė, kad Luna jau ten, tad šis irgi paspartino žingsnį, tačiau ne per daug greitai, nes vaikščioti kažkur gyliai po Hogvartso pilimi nebuvo labai smagu, taip, Elijah tai patiko, tačiau sutikti profesorių čia, reikštu išmetimą iš mokyklos.
Pagaliau pasiekęs jam reikiamas metalines duris, jis jas pravėrė ir ten išvydo ne ką kitą, o pačią vilkiūkštę, nors labiau jis tikėjosi, kad bus pirmas, tačiau jos kvapas šaltame ir nejaukiame koridoriuje sakė ką kita, be to Dawson' as visad visur vėluoja, tad nustebti nėra ko, o išvydus juodaplaukę, rudaplaukio instinktai nelabai norėjo su ja kovoti, tačiau jis pats prisiprašė tame siaubo namelyje.
- Sveika, - maloniai ir šiltas tarstelėjo Chris' as. - Na taip kaip, pasiruošusi su manimi pasitreniruoti? - Kilstelėjo vieną antakį ir šyptelėjo.

[Luna Gardner]

Kelias akimirkas pastoviniavusi vietoje, Luna išsitraukė burtų lazdelę švelniai mostelėdama šia. Grindis dengusios dulkės akimirksniu dingo iš salės priversdamos šias ir vėl spindėti, kaip prieš daugelį metų. Nors treniruotėms patalpos švara nebuvo itin aktuoli, mat visą dėmesį tekdavo skirti kovai su priešininku ir jo nuginklavimui, tačiau kovoti dulkių patale, mėlynakė neketino.
Įsidėjusi burtų lazdelę į jos vietą, žavioji anglė kryptelėjo galvą nužvelgdama tolimiausius salės kampelius. Smalsumas ir noras, ištyrinėti, ką tik atrastą vietą, privertė imti žingsniuoti nusidriekusia didžiąją sale.
Lėtai žingsniuodama spindinčiomis grindimis ir tyrinėdama sienas puošiančius paveikslus, Luna klausėsi iš viršaus sklindančių garsų. Deja, visa Hogvartso pilis kietai miegojo. Regis, ir jaunasis vampyras kartu su visais klaidžiojo sapnų karalystėje, visiškai pamiršęs, treniruotę su savo mergina.
Giliai atsidususi, mėlynakė stabtelėjo viduryje salės, kai visai netrukus, puikią vilkolakės klausą pasiekė artėjantys žingsniai. Šyptelėjusi Luna kryptelėjo galvą laukdama pasirodančio grynakraujo. Regis, spėjimas, jog Elijah užmigo, buvo klaidingas.
Safyrinių akių žvilgsniui susidūrus su žaliai-melsvomis, Lunos veidą papuošė žavi šypsena. Sukilę jausmai jaunajam vampyrui, priminė, kaip stipriai ši buvo jo pasiilgusi. Deja, vaikinas, regis, buvo rimtai nusiteikęs treniruotei. Giliai įkvėpusi mėlynakė nustūmė visas kitas mintis į šalį.
-Sveikas, visuomet,-linktelėjo atsistodama į kovinę padėtį ir rankose sugniauždama kiekvienoje kovoje ją lydintį kardą.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah laukė tos akimirkos, kada susitiks su Luna, tačiau vos tik atėjęs šiltu jausmų net neketino rodyti, tačiau ne dėl to, kad jos nemyli, bet dėl to, kad per daug kaupėsi kovai, nenorėjo pasirodyti visišku mulkiu, juk panoms tas nelabai patinka.
Jo Luna nebuvo paprasta mergina, todėl vaikinas nusileisti jei nė negalvojo, na gal šiek tiek ir sušvelnins situaciją, nors kuriuo momentu, tačiau per daug neleis sau pasiduoti.
Melsvai - žalsvų akių savininkas savo spindinčiomis akimis nužvelgė, rodos, labai rimtai nusiteikusią vilkiūkštę ir ištraukė savo sidabrinį kardą iš apsiausto, kurį ilgą laiką laikė savo sportiniame krepšyje nežinia kam, turbūt dėl to, kad tai buvo tėčio brolio dovana penkiolikto gimtadienio proga ir dar rodos ne kartą nepanaudota.
- Na aš sakau gal dar paplepėsim, - šyptelėjo Chris' as ir ranką, 120 laipsnių kampu sulenkęs per alkūnę ir tvirtai spustelėjęs kumštyje kardą, dar sykį žavingai kilstelėjęs lupų kampučius pažvelgė į Luna ir ėmė ruoštis kovai.
- Na ką, pradedam, - tarė vaikinukas ir nusilenkė merginai, rodos Dawson' as buvo "rimtai nusiteikęs".
Kovai prasidėjus, kardas buvo tvirtai suspaustas vaikino kumštyje, tad jis galėjo pradėti kovą ir pirmas kardo mostas buvo kuo puikiausiai atmuštas. Melsvai - žalsvų akių savininkasžengė kelis žingsnius atgal ir ėmė eiti ratu labai lėtai, kad būtų lengviau gintis, tačiau, kodėl tas atrodė daug paprasčiau - nežinia.
Grifas kovos nutraukti neketino, kad ir kas benutiktu, o vis labiau ir labiau pats į ją įsitraukė. Kiekvieną kardo mostą Chris' as bandė apgalvoti ir naudojo vis skirtingas kombinacijas, tačiau Elijah, rodos, pradėjo linksmintis, o ne kovoti, nes jo veidą ištisai puošė šypsena, o jei vaikinas per daug atsipalaiduos, kitas smūgis tikrai jį sužeis.

[Luna Gardner]

Nežymus vaikino nusilenkimas, privertė kilstelėti lūpų kampučius. Mergina buvo pratusi be jokių įžangų pradėti kovą, net gi įprastai buvo puolama iš pasalų, jog bet kurią akimirką būtų pasiruošusi ir budri.
Tik šįkart viskas buvo kitaip. Priešais stovintis grynakraujis, buvo naujas priešininkas. Nežinant šio taktikos ir gynybos strategijų, kova atrodė be galo įdomi. Žinoma, dar ir dėl to, jog rankose kardą laikantis melsvai-žalių akių savininkas buvo ne kas kitas, kaip žaviosios anglės išrinktasis.
Minčių, jog kada nors teks kautis su vaikinu, kuris viduje slėps šaltakraujį monstrą, ir vos tik pasirodęs privers krūtinėje ramiai plakančia širdį daužytis it pašėlusią, nė karto nekilo. Kartais visa tai atrodydavo tarsi sapnas, kuris bet kurią akimirką išnyks. Safyrinės akys atsimerks ir išvys visai kitokį vaizdą. Tai, ko giliai viduje visą šį laiką bijojo.
Tačiau nieko panašaus nenutiko. Prabėgo ištisi metai, o seniai įsišaknijusi draugystė niekur nedingo. Priešingai įsiliepsnojo į dar stipresnius jausmus. Ir šįkart realybė panašėjo į sapną.
Vos matomai papurčiusi galvą, Luna nuvijo visas mintis šalin, leisdama tylai ir ramybei užvaldyti protą.
Kova.
Galvoje tyliai aidintis balsas neleidžiantis pamiršti apie būsimą kovą, privertė sutelkti visą dėmesį į vaikiną ir šio veiksmus.
Norėdama išbandyti jaunojo vampyro gynybą, mėlynakė užsimojo kardu smogdama tiesiai į vaikiną. Žergiantis metalas ir atatranka pranešė, jog grynakraujis laukė puolimo. Regis, šiai kovai Elijah'us buvo pasiruošęs kur kas rimčiau nei tamsiaplaukė.
Melsvai-žalių akių savininkui ėmus lėtai sukti ratus aplink, Luna įtempė visus raumenis laukdama puolimo, tačiau supratusi, jog vaikinas taip elgiasi tam, jog galėtų lengviau apsiginti, mergina nė nedvejodama puolė šį. Priversti prarasti viltį laimėti ir išmušti iš pusiausvyros, buvo svarbiausia.
Tik, regis, kovai nusiteikusiam žaliaakiui visa tai netrukus tapo linksma pramoga. Veide spindinti šypsena papuošė dailų vaikino veidą.
Kelias akimirkas stebėdama Elijah'ų, mergina kryptelėjo galvą užsimodama kardu ir smogdama į jaunojo vampyro ginklą. Garsus skambesys nuaidėjo visu salės paviršiumi. Trumpam žvilgtelėjusi į susikryžiavusius ginklus, Luna šelmiškai šyptelėjo. Staigus kojos judesys ir priešais esančio vaikino kūnas pasiekė grindis.
-Puiki pradžia,-erzindama vyptelėjo pasiruošusi įniršusiai vaikino atakai.

[Elijah Chris Dawson]

Salėje į sienas trankėsi garsai, sklindantys nuo kiekvieno kardų susidūrimo. Jautrią vampyro klausa vis dirgino kardų skambesiai, tačiau per didelis susitelkimas į kovą, neleido blaškytis ir galvoti apie dirgiklius ar ką kitą.
Mergina šiandien buvo nusiteikusi labai kovingai, tad neblaškė Elijah dėmesio ir jis galėjo telktis ties vienu dalyku - kova. Nors retkarčiais jo mintys ir nukrypdavo į šalis, tačiau viena klaida ir jis kris ant žemės.
Žalsvai - melsvų akių savininkas neturėjo progos nė atsikvėpti, nes kiekvieną kartą, kai jis atsipalaiduodavo, ši turėdavo puikią progą pulti, ką ji ir darė, tad Chris' as vis kilojo savo kardą ir kiekvienas garsus skambesys nuaidėjęs visoje patalpoje reiškė, kad niekas dar nesužeistas.
Praradus budrumą Chris' as vos spėdavo kilstelėti kardą. Kartais jis užsigalvodavo apie dalykus, kurie net neturėtu būti šiuo metu jo galvoje. Visi vasaros įvykiai, kurie įvyko su Ethan' u turėtu būti pamiršti, tačiau kovojant su mergina jie vis grįždavo ir ne tik. Romantiški vakarai su vilkiūkšte priversdavo vaikiną šyptelėti, o po tokių minčių, jis nė nepajutęs parkrito ant žemės.
- Ką galiu pasakyti - pats kaltas, - šyptelėjo vaikinas greit šoktelėjęs į viršų ir pasinaudojęs savo vampyriškomis galiomis puolė Luną, nors ši ir buvo pasiruošusi atakai, tačiau rudaplaukis dabar kovojo daug efektingiau ir greičiau, kas vos leisdavo turbūt jei spėti kiloti savąjį ginklą. Dawson' as taip elgėsi ne šiaip sau, jis laukė progos, kada galės atsilyginti tuo pačiu ir ją radęs kištelėjo koją ir ši taip pat atsidurė ant žemės, tik dabar truputį viskas kitaip.
Grifas norėjo laimėti, o tai padaryti galima buvo vienu būdu - išblaškimu, ką jis puikiausiai ir darė užgulęs kovotoją.
- Pasiilgau tavęs, - gana tyliai sušnibždėjo Chris' as, viena ranka iš mėlynakės delno ištraukęs kardą ir numetęs jį tolėliau. Kiekvienas jo veiksmas buvo apgalvotas, nors jis labai norėjo, kad tai būtų daug romantiškesnė patalpa, tačiau ne to jie čia atėjo. - Kauniesi neblogai, - šyptelėjo šis, - nors žinai kodėl mane pargriovei? Blaškai mane.. Kaip galima kovoti su žmogumi apie kurį negali nustoti galvoti visokiausių dalykų? - Pakštelėjo šiai į kaklą. - Žinai ką prisiminiau, Užburtąjį dvarą.. - Bandydamas ir toliau nukreipti jos dėmesį gana žavingu balso tonu burbtelėjo šis ir toliau švelniais prisilietimais blaškė vilkę. 

[Luna Gardner]

Salės paviršiumi nubangavus linksmam Elijah'aus balsui, pirštai, laikantys aštraus kardo rankeną, sugniaužė šią taip stipriai, jog rausva oda išbalo.
Atsiliepdamas į grynakraujo veiksmus, kūnas automatiškai įsitempė pasiruošdamas atremti smūgį. Daugybės metų treniruotės ir kovos kartu su kitais vilkolakiais, buvo taip stipriai įsišaknijusios tamsiaplaukės pasąmonėje, jog šiai tereikėdavo leisti savo kūnui judėti pačiam. Neretai atrodydavo, jog galūnes ir protą jungiantis ryšys nutrūksta ir žaviajai anglei save tenka matyti tarsi iš šalies. Kovai sutelktas dėmesys ir automatiškai judantis kūnas, pažįstantis daugybę kovos technikų, neretai leisdavo laimėti kovą.
Ir šis kartas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Mergina buvo pasiryžusi laimėti.
Vampyriškas Elijah'aus greitis privertė išgaruoti visas mintis ir sutelkti dėmesį tik į beprotišku greičiu judančius jaunojo vampyro kardo ašmenis. Nesibaigiantys puolimai, kiekvieną akimirką vis greitėjantys, ėmė varginti. Atrodė, jog taip teks praleisti visą likusią naktį.
Dėmėsys, skirtas ginklams, leido pamiršti, jog bet kurią akimirką vaikinas gali atsilyginti už neseniai įvykusį pargriovimą. O to ilgai laukti neteko.
Kelios akimirkos prarasto budrumo ir lieknas merginos kūnas pasiekė šaltas, tačiau švarias salės grindis. Tyliai nusijuokusi Luna žvilgtelėjo į vaikiną, tačiau nespėjus stryktelėti ant kojų ir pulti, kūną užgulė Elijah'us.
Tylus vaikino šnabždesys pasiuntė malonius šiurpuliukus sudirgindamas įsitempusius raumenis.
-Maniau, jog esi nusiteikęs kovai,-nesipriešindama vampyro veiksmams, mėlynakė paleido visą šį laiką rankoje gniaužtą kardą. Ginklui pasiekus grindis, Luna kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į šį. Pakankamai toli, jog prireikus nepasiektų. Kilstelėjusi lūpų kampučius tamsiaplaukė išsitiesė ant žemės vis dar jausdama grynakraujo svorį ant savęs.
Meiliai skambantys žodžiai, tyliai atsimušantys į salės sienas, privertė dar plačiau šyptelėti.
-Neblaškiau tavęs,-papurto galvą,-pats kaltas dėl to,-žaismingas šyptelėjimas po kurio seka tyli dejonė vaikino lūpoms palietus kaklo odą. Jis žaidžia...
-Užburtas davaras su kova niekaip nesusijęs,-tylus juokas, po kurio sekęs staigus judesys apvertė viską aukštyn kojomis.
Užsėdusi ant jaunojo vampyro, mergina pasilenkė arčiau šio lūpų prisiliesdama savosiomis. Apsvaiginta bučinio tamsiaplaukė kelias akimirkas mėgavosi tuo, kai atsmintyje sugrįžus tolimesniems veiksmams, lėtai ištiesė ranką sunerdama vaikino pirštus su savo kartu ištraukdama kardą ir nusviesdama šį į vidurį ssalės.
Neatitraukdama lūpų ir toliau tęsdama bučinį, Luna švelniai timptelėjo vaikino lūpą. Apgaulė... Privertusi vampyrą pamiršti apie kovą, tamsiaplaukė nepastebimai išsitraukė visą šį laiką saugiai paslėptą durklą ir švelniai prikišusi šį prie grifo kaklo, šyptelėjo.
-Šachas ir Matas, gražuoli,-tylus šnabždesys šalia vaikino ausies.

[Elijah Chris Dawson]

Bandydamas išblaškyti merginą, vaikinas visiškai netyčia ir neplanuotai pradėjo blaškyti save, Lunos kvapas maloniai glostė Elijah uoslę, kas jau nebelabai leido galvoti apie kovą, kuri vyko prieš kelias akimirkas. Kai dar jaunuoliai kovėsi ir šią salę gaubė ne tylūs, romantiški šnibždesiai, o garsūs ir klausą dirginantys kardų ašmenių susidurimai.
- Buvau nusiteikęs kovai, - pataisė vilkiūkštę Chris' as ir stebėjo jos veiksmus, kurie leido suprasti rudaplaukiui, kad ši visiškai nesipriešins ir kaip tik prie to prisidės, tačiau ar turėdama kėslų ar gerais ketinimais tik ji pati žinojo.
- Pats kaltas? - Kilstelėjęs galvą klausiamai sužiūro į Luną. Tačiau greitai vėl savo lupomis lietė jos odą.
- Gal jis ir nesusijęs, bet tu su tuo susijusi, kaip ir mano mintys, - šyptelėjo vaikinukas ir vos spėjęs sureaguoti pajautė gulįs ant grindų jau pats. Tuo metu per kūną perbėgo karščio banga, retai kada Luna taip elgdavosi, nebent turėdama tikrai gerą sumanymą arba buvo esanti geros nuotaikos. Turbūt perprato mano žaidimą.. - galvojo berniūkštis, tačiau negalėjo atsispirti, nes kiekvienas jos veiksmas versdavo Dawson' ą pasiduoti ir kiekvieną akimirką, kai jie leisdavo laiką kartu, atsiduoti jai visa siela.
- Ką galiu.... - Nebaigdamas ištarti žodžio "pasakyti", vaikinas pajautė kaip ši įsisiurbia į jo lupas. Vaikinas kiek pasimetė, tačiau dabar jis kovoti jau tikrai buvo nebenusiteikęs. Net pamiršo patalpą, kurioje jis esąs. Merginos veiksmas galima sakyti jį apsvaigino. Nors rodosi mėgavosi ne jis vienas.
Luna darė viską, kad vaikinas užsimirštu ir pralaimėtu, kas jei gerai sekėsi. Šis dabar nebegalvojo apie kardą, kuris neperseniausiai dar šiltai ir tvirtai suspaustas tūnojo vampyro delne. Aišku, Varnė jį ištraukė iš delno ir numetė į salės vidurį.
Elijah grįžo į realybę tik tada, kai šioji timptelėjo jo lupą, tada jis jau suprato, kad kažkas ne taip, ir staiga pajuto durklą įremtą į kaklą.
- Aš ne pralaimėjau, - tarstelėjo vaikinukas ir sarkastiškai šyptelėjo žvelgdamas į mėlynakę. - Tu pasinaudojai mano silpnumu tau, - prikando apatinę lupą ir laisva ranka stumtelėjo merginos ranką su durklu sau nuo kaklo. - Kai nori tu gali viską.. - kilstelėjo antakį ir švelniai viena ranka brukštelėjo vilkei per skruostą.

[Luna Gardner]

Švelnūs ir malonūs vaikino prisilietimai sujaukė ramiai plūduriavusias mintis. Atrodė, jog pro šias ką tik praūžė galingas uraganas. Vydamos viena kitą ir šuoliuodamos beprotišku greičiu, mintys priminė chaosą.
Nustok taip į jį reaguoti!
Stengdamasi nesileisti visiškai išblaškoma, Luna stipriai prikando apatinę lūpą. Skausmas akimirksniu pervėrė kūną.
-Ar tai reiškia, jog mūsų kova baigta ir aš laimėjau?-šyptelėjo neketindama grynakraujui išsiduoti, kaip stipriai šis ją veikia.
Kova. Nesileisk jo išblaškoma.
-Žinoma,-linktelėjo,-juk tai tu negali liautis galvoti apie mane,-žavi šypsena akimirksniu papuošia jaunosios anglės veidą.
Melas. Lygiai taip, kaip mėlynakę prie žemės slegiantis vaikinas negalėjo suvaldyti savo minčių, ši taip pat turėjo suimti vadeles į rankas, jog mintys nustotų siautėti.
-Neturėtum leistis blaškomas net man,-kryptelėjusi galvą, Luna persibraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus. Šie nepaklusniai krisdami uždengė dalį merginos veido iš šono.
Nežymus šyptelėjimas, susilietusios lūpos ir iki šiol chaosiškai besisukusios mintys akimirksniu nurimo. Tyla maloniai apglėbė nematoma skraiste.
Lėtai slenkančios minutės virto sekundėmis. Hogvartsas, jame besimokantys mokiniai, rūpesčiai ir problemos, išgaravo. Liko tik tvirtas vaikino kūnas, prispaustas prie šaltos žemės ir viuje liepsnojantys jausmai šiam.
-Man regis, pralaimėjai,-atitraukusi lūpas nuo jaunojo vampyro, Luna išsitiesė vis dar laikydama vaikiną prispaustą. Ranka, gniaužianti durklą, susirado kelią iki šio dėklo. Saugiai paslėptas durklas leido sutelkti dėmesį į jaunąjį vampyrą ir toliau tikėtis puolimo.
Neprarask budrumo
Nuolat galvoje skambantys žodžiai nė akimirkai neleido pamiršti apie tai, jog melsvai-žalių akių savininkas bet kada gali pulti. Tik šio visiškas nesipriešinimas merginos veiksmams ir meilus balsas, blaškė sutelktą budrumą.
-Ne, negaliu,-papurčiusi galvą mėlynakė linksmai nusijuokė. Galbūt kova išties baigta? Dėl to stipriai nusivilkti neteko. Varno Nago globotinė nė neketino priešintis pasikeitusiai situacijai. Lygiai taip pat, kaip ir rudaplaukis.
Švelnus brūkštelėjimas per skruostą ir safyrnių akių savininkės veidą papuošė žavi šypsena.
-Žaisi su manimi, kaip katinas su pele?-šyptelėjo stebėdama ant žemės gulintį vaikiną.

[Elijah Chris Dawson]

Kas ir kodėl prašė vaikino taip elgtis? Turbūt būtų užtekę kovos ir sąžiningos pergalės. Tačiau ne. Elijah norėjo išblaškyti merginą, bet tą patį padarė sau, tačiau jis turėjo tai numatyti. Ar buvo kartas, kai jis jai atsispyrė? Tikrai ne.
Elijah, Elijah.... koks tu skystas.. - pamanė berniūkštis vis spoksodamas į Luną.
- Nori pergalės? Tau jį kažką duos geresnio nei aš? - Gana sarkastišku balso tonu klaustelėjo Dawson' as ir kilstelėjo savo dešinį antakį į viršų.
Chris' as nebūtų vampyras, jei negalėtu jausti kitų žmonių. Na gal skaityti minčių ir negalėjo, tačiau jausti juos - puikiai.
Turbūt galvoji, jog esu kvailys ir nesuprantu, kad tu į mane reaguoji taip pat, kaip ir aš, galbūt net labiau, - užsigalvojusį vaikinuką išblaškė tylumoje nuskambėjęs vilkiūkštės balsas.
- Aš negaliu? - Kiek klausiamu veidu pažvelgė į šią, - na turbūt, tačiau tu gali? - Kilstelėjo aukščiau vieną iš dviejų lupų kampučių. Spėju, kad ne, tačiau šiuos žodžius šis pasiliko sau.
Ausims pagavus merginos ištartus žodžius, šis šyptelėjo ir giliu žvilgsniu perskrodė merginą.
- Neturėčiau, tačiau tu taip pat, - atsikirto jaunasis vampyras, bandydamas sugluminti Varnę.
Grifas seniai žinojo, kad su juo Luna būna visiškai kitokia, jokio šaltumo, tik rodos, ji bando paslėpti savo bejėgiškumą atsispirti melsvai - žalsvų akių savininkui būdama prie jo, na bent jau šią akimirką.
Vaikino kūnas buvo prigludęs prie šaltų grindų. Jei jis būtų ne vampyras turbūt drebėtu iš šalčio, tačiau buvo atvirkščiai. Po tokio aistringo bučinio jis degė viduje. Jausmai vilkei buvo daug stipresni nei jis manė. Gyvenimo be jos, jis nelabai įsivaizdavo.
- Jei norint gauti tokį bučinį reikia pralaimėti - pralaimėsiu visada, - su šypsena veide išlemeno šis ir džiaugėsi, kad Luna patraukė tą daiktą jam nuo kaklo. Jis nebūtų nukraujavęs, jei ji jį sužeistu, tačiau kad taip būtų, nenorėjo.
Be to negalvokite, Elijah dar nepasidavė, jis tik laukė progos pulti iš pasalų. Mergina turėjo visiškai atsipalaiduoti, tad jis nesiruošė skubėti. Dawson' as į kovą ateitį be antro ginklo tikrai negalėjo.
- Jei ne, tai ne, - šyptelėjo šis. Ir taip, jis vis dar gulėjo prispaustas mėlynakės. Ši rodos nė nesiruošė nulipti. Vampyras dėl to tikrai nenuliūdo, atvirkščiai, netgi džiaugėsi, kad ji šiuo metu buvo romantiškai nusiteikusi.
Pamatęs merginos šypsena, rudaplaukis suprato, kaip jis ją veikia.
- Katinas su pele pešasi, - mirktelėjo šis. - Aš nenoriu to.. - nutęsė Grifų Gūžtos atstovas.
Varno Nago globotinė sedėjo ant apatinės vampyro kūno dalies, tad šis galėjo atsisėsti. Pakilęs savo nugara nuo žemės, viena ranka apjuosė merginos liemenį, kita brukštelėjo per jos švelnius plaukus.
- Kodėl tu manai aš žaidžiu? - Šyptelėdamas klaustelėjo vaikinukas ir tvirtai apkabinęs merginą striktelėjo ant kojų. Na žemė buvo šalta..
Atsistojęs jis apsižvalgė, salės viduryje gulėjo kardas, tačiau eiti jo pasiimti jis tikrai neketino. Jis naudojosi proga sutrikdyti merginą. Aišku, stovėdamas šalia to nepadarys, tad teko kažko imtis. Jis žengė žingsnį arčiau, truktelėjo merginą prie savęs ir vėjo greičiu kartus su ja atsimušė į tvirtą mūrinę sieną, aišku, šis neleido nukentėti Lunai, tad rankomis laikydamas tvirtai prispaudęs ją prie savęs, trinktelėjo į sieną savo raumeninga nugara ir greit pakeitė situaciją. Ten savo kūnu spustelėjo vilkiūkštę. Tačiau nestipriai, kad ši nenukentėtu.
Jis švelniai viena ranka žaidė su jos plaukais, o kita brukštelėjo nuo kaklo odos iki pat liemens.
- Tai dar vis manai, kad tu pajėgi man atsispirti? - Kryptelėjo galvą ir švelniai, gana romantiškai pridėjo savas lupas prie merginos. Tačiau greit jas ir atitraukė dar specialiai timptelėjęs merginos viršutinę lupą. Žaidė toliau.. Nenorėjo leisti merginai galvoti apie galimus jo veiksmus. Kalbant apie kovą.

[Luna Gardner]

Puikią vilkolakės klausą maloniai dirginantis balsas, privertęs rausvas merginos lūpas išsilenkti į dailią šypseną, tyliai nusirito retai naudojamos ir pamirštos salės paviršiumi.
-Hmm...Galbūt,-žaismingai tarstelėjo leisdama šypsenai ir toliau žaisti tamsių plaukų slepiamame veide. Nežymus pasvirimas į priekį, pasiuntęs visu kūnu karščio bangą, vos tik mėlynakės kūnas prigludo prie grynakraujo, ir rauvos varnės lūpos švelniai prigludo prie grifo.
Beprotišku greičiu šuoliuojančios mintys ir kūnas, nuolat reaguojantis į jaunojo vampyro prisilietimus, leido suprasti, kaip stipriai tamsiaplaukė ilgėjosi dabar prie žemės spaudžiamo melsvai-žalių akių savininko.
-Taip, tu,-šyptelėjo atitraukusi savo lūpas nuo Elijah'aus,-hm...vargu,-papurtė galvą atsilošdama ir ištiesdama nugarą. Ilgi, tamsūs plaukai subangavo užguldami fektavimuisi skirtą aprangą.
Kelias akimirkas tyliai stebėdama ant grindų "patogiai" gulintį grifą, Luna kryptelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis lėtai nuslydo prie pravertų grynakraujo lūpų.
Paerzink.
Priversk jį žaisti su tavimi.
Leisdama vampyrui pastebėti, kur įsmeigtas šios žvilgsnis, septyniolikmetė kelias akimirkas tylėjo. Mirtina tyla netruko įsiviešpatauti Ir tik tylus, vos girdimas antgamtikų kvėpavimas pertraukdavo tvyrančią ramybę.
-Man patinka, kai mane blaškai,-atsainiai gūžtelėjo pečiais pagaliau žvilgsniu nuslysdama iki melsvai-žalių vaikino akių.
Išvesk jį iš pusiausvyros.
Leisk jam manyti, jog tu paklūsti jam...
Po velnių, taip ir yra!
Susivaldyti nepraradus budrumo, buvo itin sudėtinga. Atrodė, jog žaviajam vampyrui būnant šalia, tai neįmanoma, ypač, kai šio rankos švelniai klaidžiojo mėlynakės kūnu.
-Panašu, jog kovoje su tavimi, ginklas ne mano kardas, o aš pati,-šyptelėjo kilstelėdama galvą ir žvilgsniu ieškodama kažkur salėje numestų ginklų.
Sidabrinis Elijah'aus kardas ramiai gulėjo vos už kelių žingsnių nuo jaunuolių. Šiam pasiekti tereikėjo atsistoti ir žengti kelis nedidelius žingsnius. Priešingai nei kur kas toliau gulintis merginos ginklas. Viduje besipuikuojantis brangakmenis, net iš toli spindėjo tamsoje. Lygiai taip pat, kaip ir safyrinės žaviosios anglės akys.
Per toli...
Pamiršk jį...
Galvoje aidintys balsai, nuolat prieštaraujantys vienas kitam, neleido nuspręsti, kurio derėtų klausyti. Baimė, kad bus sužeista, neegzistavo. Luna puikiai žinojo, jog vaikinas saugo ją. ir tik šalia jo ji jaučiasi visiškai saugi.
-Katinas pelę medžioja, o pagavęs...prarija,-šyptelėjo pajutusi, kaip vaikino kūnas pakyla nuo žemės. Viena ranka apsivijusi liemenį, kita įsipainiojusi tamsiuose plaukuose.
-Bandai mane...-nespėjus pabaigti sakinio, liemenį laikiusi vaikino ranka dar tvirčiau apsivijo, šįkart pakeldama nuo žemės. Kojos, pasiekusios tvirtą žemę, leido tvirčiau pasijusti. Atrodė, jog visą šį laiką ėjęs iš proto, kūnas pagaliau nurimo.
Žinoma, neilgam.
Žingsnis ir šiltas Elijah'aus kvėpavimas švelniai sukuteno merginos odą. Kilstelėjusi galvą Luna žvilgtelėjo į vaikiną. Šio staigus judesys, panaudojant vampyriškus sugebėjimus, ir abu jaunuoliai stovėjo prie šaltos salės sienos.
Akimirksniu pakeitęs situaciją, grifas švelniai spustelėjo tamsiaplaukę prie sienos. Nematomomis rankomis apglėbęs šaltis privertė pašiurpti odą. Tačiau skirti tam dėmesio, septyniolikmetė neturėjo laiko. Švelnūs grifo prisilietimai ir vėl privertė pamiršti viską aplinkui.
Nesileisk blaškoma...
Tačiau galvoje skambantis balsas ten ir liko. Nekreipdama dėmesio į šį, Luna kryptelėjo galvą. Trumpas bučinys, po šio sekęs švelnus viršutinės lūpos timtelėjimas ir salės paviršiumi nuaidėjo tylus urgztelėjimas.
-Užsičiaupk,-nežymus šyptelėjimas ir rausvos mėlynakės lūpos prigludo prie žaviojo vampyro, šįkart neketindamos greitai atsitraukti.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah buvo sužavėtas merginos elgesio, rodos jos bandymas šiam nepasiduoti, virsdavo tikra vidine kova. Viena pusė norėjo elgtis nevaržomai, o kita vis neleisdavo susikoncentruoti tik į Elijah, nes galvoje "kibojo" mintis, "o jei jis puls"? Dėl šių dalykų vaikinukas visiškai ją suprato, nes dabar tas pats buvo ir jam. Nors ir brukštelėdavo savo švelniu delnu jei per skruostą, kūną, lupas,tačiau ties tuo susikoncentruoti negalėjo. Jie čia atėję buvo kautis, o ne "pilstytis" romantiškais bučiniais ar pokalbiais, kas rodosi jų santykiuose darėsi įprasta.
Ji erzino jį, jis erzino ją. Tai pavadinti galima tik taip, jog neigiamas polis traukia teigiamą, ką galima pasakyti dabar. Dvi priešingybės nepajėgė atsispirti ir lyg saldus medus vilioja meška, taip jie vienas kitą.
Vampyras kartais sunkiai suvokdavo, kodėl negali pasakyti Lunai - NE. Bet vienintelė priežastis turbūt buvo meilė, kuri visiškai netyčia ir neplanuotai užsiliepsnojo tarp dviejų jaunų asmenų.
Dawson' as dabar žiūrėjo į Luną, klausėsi jos kvėpavimo, jautė jos prisilietimus, bučinius viską ko norėjo tą gavo, netgi žodžius, kurių jis nereikalavo irgi išgirdo.
Ką?
- O man patinka tave blaškyti.. - nutiesė Chris' as bandydamas apsimesti ramiu ir visiškai nenustebusiu, nors šie žodžiai jį pamalonino.
Kad ir kaip norėjo atsiduoti merginai, jis grįždavo prie minties - reikia "atkeršyti" už tą peilį. Todėl, kad ir kaip jis su ja elgėsi, tačiau budrumo neprarado, ko negalėtume teigti apie Varnę.
- Taip taip, - pridurdamas linktelėjo galva ir kilstelėjo lupų kampučius. Lunos žodžiai buvo tikra tiesa, kardo jis nebijojo, tačiau šios... Ne ne.. Ne Lunos bijojo jis, o traukos, kuri jį veikia.
Kol Luna tūnojo ant vaikino, rodos, situacija buvo jos rankose, tačiau dabar, kai šis laikė ją spustelėjęs prie tvirtos sienos, ji atsipalaidavo. Išleido iš savęs, kažkur giliai buvusią, pasislėpusią romantišką "šakelę".
- Ką man pa..? - Vaikinas kiek nustėro. Nesitikėjo tokių impulsyvių bučinių iš merginos. Vos spėjo užsimerkti, jau jautė, kaip šių lupos sukimba. Rodos ji nė neketino jo paleisti, nors jis visiškai nesipriešino, tik prie to prisidėjo atsakydamas į gana "aistringą" bučinį. Tačiau ilgai jis nelaukė ir po trisdešimt sekundžių atsiplėšė nuo merginos.
- Pala, - rodomąjį pirštą padėjęs ant merginos lupų prabilo jaunuolis, - neblogai, - nutęsė šis, viską palydėdamas žaviu šypsniu. - Tu kartais nieko nepastebėjai dar? - Tęsė šis ir savo aštrias iltis pridėjo prie kaklo, kur buvo  safyrinių akių savininkės miego arterija, tačiau perkasti kol kas nesiruošė. - Jei aš dabar čia įsisiurbsiu - tu mirsi, - dar labiau spausdamas ją prie sienos ir viena ranka truputį kryptelėjęs jos galvą, žinoma švelniai, su savo aštriomis iltimis truputį spustelėjo jos odą, tačiau greit atleido ir tą vietą prilietė savo įkaitusiomis lupomis.
- Dabar jau tu nieko nesakyk, - nuslinkęs prie ausies išlemeno Dawson' as ir kilstelėjęs galvą įsmeigė akis į ją. - Pralaimėjai, vilkiūkšte, - švelniai, gal truputį kutendamas odą perbėgo per jos skruostą.