[Elisa Mirror]

Hogvartsas turėjo daugybę paslapčių, didelė ir šiurpi salė giliai po pilimi - viena iš jų.
Požemiuose patekus į nedidelį koridorių, atsiverdavo durys, už jų - laiptų aikštelė su sraigtiniais laiptais žemyn į salę. Buvo sakoma, kad čia galbūt Beveik Begalvis Nikas iškėlė savo Mirimo dienos vakarėlį. Ir galbūt iš tikrųjų, nes kartais, ypač, kuomet Helovino puota drebindavo Didžiają salę, šiame požemyje, jei ne Begalvis Nikas, tai bent kitas pilies vaiduoklis rengdavo savo mirties šventę. Tokiu laikotarpiu, salė atšaldavo kaip reikiant - žmonėms iš burnų imdavo virsti garai, o kelią iki durų (šios būdavo uždengiamos juodu aksomu) apšviesdavo aukštos, plonytės juodos žvakės. Vaizdas anaiptol nebuvo linksmas ir viduje. Jį irgi apšviesdavo tokios pačios žvakės, o draugiją laikė palubėje kabantis milžiniškas sietynas; visos liepsnos degdavo mėlynai. Kitoje požemio pusėje stovėdavo ilgas ilgas stalas, irgi uždengtas juodu aksomu. Bet tas stalas dvokdavo šlykščiai ir buvo pasibjaurėtinas: pailguose sidabro pusdubeniuose gulėdavo didelės supuvusios žuvys, ant padėklų buvo prikrauta suanglėjusių pyragaičių, dar būdavo kirminų pilnas hagis, toks škotų patiekalas iš galvijų plaučkepenių, pūkuotais pelėsiais apaugusi sūrio galva ir, garbingiausioje vietoje, kūpsodavo milžiniškas antkapio formos tortas su deguto glajaus žodžiais. Vieta muzikos grodavo trisdešimties pjūklų orkestras.
Bet, tais atvejais, kai salėje nebūdavo rengiamas vaiduoklių vakarėlis, patalpa atitekdavo dulkėmis ir tik vienas sietynas tykiai kabodavo palubėjė vėl degdamas paprasta ugnies liepsna. Salė giliai po Hogvartsu - didelė ir šiurpi savo tuštuma. Akmenimis buvo grįsta viskas: tiek sienos, tiek lubos, tiek grindys.
((Paveikslėlis))

Elisa lėtai leidosi sraigtiniais laiptais žemyn, žemyn, žemyn. Nors... Gal ji ir nebuvo Elisa. Nieks nebūtų galėjęs pasakyti. Nes pats šio vakarėlio tikslas buvo pasilinksminti neatskleidžiant savo tikrosios tapatybės. Kad kitą rytą kompromituojančios nuotraukos nebūtų išspausdintos visuos prastos reputacijos laikraščiuose. Ir šiaip. Vakarėlį rengė (kiek ji girdėjo) klastuoliai. Tuo viskas ir paaiškinta. Arba ne.
Ak, o kitas tikslas buvo atšvęsti 'Helovyną'. Ir nustebinti visus pritrenkiamais kostiumais.
Elisa prisimerkė. Klastuoliai su tuo slaptumu aiškiai persistengė. Prie slaptos angos, vedančios į koridorių, kuriuo galėjai patekti į laiptų aikštelę, ją pasitiko du gremėzdiški pavidalai neprotingomis akimis. Elis stipriai įtarė, kad tai buvo troliai. Ačiū Merlinui, vienas jų paėmė jos bilietą, perdrėskė bukais dantimis ir pasitraukė į šalį, leisdamas jai praeiti.
Leistis žemyn Elisai buvo pabodę. Taigi ji užsimerkė, o kai atsimerkė, stovėjo prie pat durų, apraizgytų voratinkliais. Eliksyras ne tik neatpažįstamai pakeitė jos veido bruožus ir plaukų spalvą ar iltinių dantų ilgį. Buvo ir kitų privalumų.
Durys tingiai gigždėdamos atsivėrė ir Elis jau norėjo nerti į spalvų (daugiausia juodos, raudonos, violetinės) margumyną, kai už nugaros išgirdo žingsnius. Staigiai atsigręžė, švystelėdama ilgais raudonais plaukais.

[Varlius]

Sanguinary gavęs anonimo adresuotą pakvietimą į vakarėji kurį laiką padvejojo. Bet galų gale nusprendė jog verta pabandyt laimę ir sudalyvaut. Jis išėjo iš savo klasės ir lėtai patraukė koridoriais link pilies požemių. Po ilgo ir nuobodaus ėjimo žemyn vyras pagaliau priėjo koridorių kurio gale stovėjo keli neaiškūs pavidalai, bet kiek jam pavyko įžiūrėt tai buvo troliai. Hmm.. keistą, kas juos čia įleido? Jis priėjo prie pavidalų, kurie ištiktųjų ir buvo troliai ir padavė pakvietimą. Trolis ilgai ir bukai žiūrėjo į keistą lapuką atsiradusi jo letenoje. Kadangi padaras akivaizdžiai niekur neskubėjo, vyrui teko jį paragint:
-Ei, bukas padare jis tikras. Gali praleist mane čia nespoksojęs.
Galu gale trolis savo dantim pažymėjo pakvietimą ir praleido Sangu į priekį. Jis ėjo į priekį link durų, prie kurių stovėjo dar vienas dievo sutvėrimas. Kaip ir anksčiau nesimatė kas jis toks. Arčiau priėjus paaiškėjo jog tai saugūs ragana. Vyras jos neatpažino, bet įtarė jog ji viena iš mokyklos darbuotojų, gal net mokytoja.
-Laba vakarą. - Vyras pasisveikino su nepažįstamąją.

[Elisa Mirror]

Elisa vyptelėjo, parodydama perlamutrines iltis.
-Laba naktis,- linktelėjo. -Nepažįstu tavęs ir nenoriu pažinoti, manau, tai puiku,- linksmu, perdėtai saldžiu balsu išbėrė ir įsikibo vyriškiui į parankę. -Koks įdomus tavo kostiumas, ką tiksliai jis turėtų reikšti?- paklausė, o tada pajudėjo durų link, tempdama Sang paskui save.
Šaižus garsas, ir durys už jų nugaros užsivėrė. Salės viduryje sukosi poros įvairiausiomis kaukėmis ir drabužiais. Salės pakraščiai buvo paskendę pilkuose dūmuose, išskyrus nedidelę atkarpėlę kairėje, kurią apšvietė tuzinai blyškiom liepsnelėm plazdenančių juodų žvakių. Ant sienos kabojo didžiulis sidabro veidrodis, aiškiai senovinis. Nieko nelaukusi, Elis nuskubėjo prie jo.
Sustojusi turėjo giliau pakvėpuoti - ar bent pamėginti. Mitas, kad vampyrai neatsispindi veidrodžiuose, buvo sugriautas - į ją karštligiškai žvelgė jos pačios atspindys.
Elisa staiga pasijuto svetima šioje salėje.
Ji vilkėjo baltai, suknelė iki žemės, tokia mirganti it sniegas, liemenį tvirtai glėbė trapiai atrodantis baltos spalvos korsetas, pečių ir rankų nedengė niekas, tik rankos slėpėsi baltose nėriniuotose pirštinėse iki alkūnių. Ryškiai ugniniai plaukai krito bangomis ant nugaros, kontrastuodami su blyškia oda, juodutėlės gilios akys.
-Vaje, kokia tu nuostabi,- keistai šypsodamasi, Elis paglostė spindintį veidrodžio paviršių. Staigiai atitraukė ranką, kurią persmelkė aštrus skausmas, net pro plonyčius pirštinės nėrinius.
-Sidabras,- susimąsčiusi palingavo galva ji. Už nugaros sukosi poros.

[Varlius]

Moteriai pasisveikinus ir nusišypsojus jos šypsena papuošė iltys. Vampyrė? Ir panašu jog tikra ir gyva. Gal ir nieko pažintis..
-Kaip pasakysit,  gal dar turėsim ir kitų vietų susipažint. Labai tikiuos, kad nepapulsi į mano sąrašą ir neteks tavęs užmušt.. Bet kokiu atveju vistiek susipažinsim..
Išgirdęs klausymą apie kaukes vyras šiektiek sutriko, jis nusprendė jog geriausia kaukė yra atrodyt natūraliai, tad per daug ir nesistengė. Apsirengė, kaip jis mėgsta juodai. Vietomis apiplyšusiais rūbais, magiškai pasiilgino plaukūs ir juos suvėlė, o tada dar keliais lazdelės judesiais išsibūrė tarsi savotišką aurą, kuri vyro silueto bruožus dar labiau iškraipė. Jei kas ir bandė įžiūrėt tikrąją vyro tapatybę, vyro siluetą iškraipydavo oro mirgėjimas. Panašią techniką jis naudojo ir vykdydamas savo misijas, anksčiau dar iki Hogvartso.
-Na tai mano daugiau mažiau natūrali aprangą arba bent kažkada, praeity buvo. O galbūt dar ir bus.
Jau po akimirkos vyras pasijuto tempiamas į salę. He.. o ji įdomus padaras. Salė buvo tamsi, ją dengė keistas žalias ir violetinis rūkas, išsklaidantis žmonių siluetus į neryškius šešėlius, paversdamas juos įvairiom pabaisom. Sienas dengė raudonos ir juodos spalvos aksomas sulaikantis garsą salės viduje. Grojo garsi muzika. Sanguinary paskui Elisą nuėjo prie veidrodžio, stebėjo kaip ši paliečia veidrodžio paviršių ir staigiai atsitraukė. Hmm.. Taip, panašu jog tikra vampyrė..
-Jaučiuosi šiektiek ištroškęs. Gal sutiksit palaikyt man kompaniją ir ko nors išgersit?

[Dorota Grand]

Blausūs koridoriai skendėjo keistai žalsvoje tamsoje. Viskas alsavo trumpalaike ramybę, kurią kartkartėmis nutraukdavo tylūs žingsniai, sukelti vieno iš svečių, einančių į pačią įdomiausią metų šventę. Ir taip plonytė linija tarp žmonijos, ir kažko nenusakomo, dar labiau susitraukią, grasindama paversti Helovyno naktį nepamirštama švente, o gal ir košmaru...
Skambtelėjo varpelis. Nežinia iš kur, nežinia kaip, tačiau po šių garsų, pasigirdo pirmieji melodingi, tačiau duslūs žingsniai. Palaipsniui jie virto į kaukšėjimą pagal taktą, kuriuos vis dar lydėjo keistieji varpeliai.
Trolis, stypčiojantis prie durų, savo mažom kiauliškom akutėm stebeilijo į lubų skliautus. Jis net nepastebėjo, kaip drobės baltumo ranka kyštėlejo mažą lapelį su pakvietimu. Praėjo kone minutė, kol padaras nusprendė pažymėti bilietą, o dar daugiau, kad suprastų, ką mato priešais save. Tačiau Dorota nestoviniavo... Vos jos bilietėlis buvo pažymėtas, mergina žengė pro duris, atsidurdama didelėje salėje, kurioje sukinėjosi poros su įvairiausiais kostiumais. Sumirksėjus nuo gan įdomaus vaizdo, ji beveik nuslydo prie pirmo pasitaikiuso suolelio. Ir kaip tyčia, už jo radosi veidrodis...
Juodais ir baltais ornamentais puošta suknelė vilnijo ratus apie merginos liemenį, platėdama į plunksnos formą panašią apačią iki pat žemės. Ant kaklo žibėjo bordo spalvos kristalas, kuris, gaudydamas šviesos atspindžius tik ir taikėsi kam apspiginti akis. Ant pečių krito sidabro spalvos plaukai, tiesa, iki liemens. Šie lyg su lygintuvu išlyginti plaukai skleidė mažytį švytėjimą, kuris kiek priminė aureolę. Ir kai kuriose vietose jie buvo supinti į storas kasas, laikančias po mažą varpelį... Pačios Dorotos veidas buvo visai neatpažįstamas. Piktus veido bruožus visiškai pakeitė... tiesiog, angeliški bruožai. Vienintelės bordo spalvos akys, kurios derėjosi su kristalu įspėjo, jog tai tėra užmasuota neaiški paslaptis.. Paslaptis. Šyptelėjus sau atspindyje, Do staiga išskleidė magiškai sukurtus juodus kaip anglis sparnus, kurie galiukuose šviesėjo į ryškiai baltą spalvą. Nors ir dideli, tačiau gana kompaktiški, ir niekur neužkluvo. Sukandus dantis, ji suskleidė sparnelius ir atsistojo. Ką gi. Manau, reiktų šiandien bent jau pasišnekėti su kitais... Juk ne šiaip sau atėjau į šį... Pokylį... Gana ilgais baltais nagais, nubraukus nuo veido kelias sidabrines plaukų sruogas, mergina žengė žingsnį prie dviejų žmogystų, kurios, kaip ji suprato, nelabai turėjo ką veikti.
-Sveiki, mielieji, - linktelėjo galvą kreivai šypteldama.

[Elisa Mirror]

Elisa pamerkė veidrodžiui ir apsisuko, kartą, kitą, suknelė plevėsavo aplink. Galop sustojusi, ji pašaipiai nusilenkė veidrodžiui.
Pakėlusi akis vėl susižavėjo savimi. Tokios gilios, gilios smaragdinės akys, aštrūs ir žavingi veido bruožai, porcelianinė oda, garbanos, kutenančios iškirptę - raudonos it sustingusi liepsna. O nėriniai, o korseto dailumas!
-Velnio nuotaka,- nusijuokė ji keistai vinguriuojančiu balsu ir atsilošė, gundančiai žiūrėdama į savo atspindį. -Ak, aš neprilygstama!
Po kiek laiko jos dėmesio sulaukė ir vyriškis su kaltūnais šalimais.
-Aš tokia velniškai graži, ar ne?- nusiviepė ji. -Ir dora, ir kukli - ak, kaip puiku!- ji pasičiupo Sang už rankų ir ėmė sukti ratu. -O, ir aš jaučiuosi... Mm... Tokia ištroškusi,- Elis blykstelėjo iltimis ir besijuokdama perbraukė per lūpas liežuviu.
Greitai kaip žaibas arba vampyras, ji ištiesė ranką ir švelniai prispaudė delną prie vyro kaklo. Lėtai perbėgo pirštais..
-Gal kitą kartą,- pažadėjo.
-O, labas!- Elis skubiai įvertino sidabraplaukės išvaizdą ir nusprendė, kad toji grėsmės nekelia. -Einam gerti?- vylingai nusišypsojo.

[Varlius]

Sanguinary kantriai stebėjo visą šį vaidinimą kurį surengė Elisa. Įdomi žmogysta, tipiška vampyrė..
-Žinoma žinoma, brangioji. Jūs visa ko gyvas įsikūnijimas, o ir jūsų kuklumas nepamatuojamas
Sangu nusijuokė, ir jau po kelių akimirkų pajuto vampyrės prisilietimą prie savo kaklo. Na na.. bandyk laimę brangioji..
-Aš jums siūlyčiau to nedaryt ir net nebandyt iš manęs kraują siurbt, nes tektų šitokį dievišką grožį skaudžiai sužalot- tyliai ir švelniai sušnibždėjo, o veidą nutvieskė plati šypsena.
Po kelių akimirkų prie jų prisijungė dar viena žavinga žmogysta. Gal ir pažįstama, gal ir ne. Kas gali pasakyt tokioj aplinkoj.
-Sveika, nepažįstamoji. Einam einam gert, va kaip tik matau viena simpatišką staliuką prie sienos. Seksit ar ne seksit paskui mane, o aš einu prisėst.
Vyras lėtai, neskubėdamas nuėjo prie jo anksčiau nusižiūrėto staliuko tamsioj, neapšviestoj salės kertelej ir ėmė laukt jo naujų arba senų pažįstamų. O čia visai jauku, kaip tokioj labai neaiškioj vietoj. Dabar reiktų tik padavėją pasigaut..

[Dorota Grand]

Kryptelėjus galvą, Dorota stebėjo kaip vampire-like žmogysta nenustygsta vietoje, žavėdamasi savo grožiu. Nustačius atlaidžią šypsenėlę, mergina sunėrė rankas ties krūtine, suplasnodama sparnais, kurių šiukšdesys nuplasnojo per visą salę. Matyt, be kostiumo atrodo ne taip jau ir žavingai... Mąstė Dorota žvelgdama į Elisą. Linktelėjus vyriškiui, kuris nuskubėjo prie staliuko, Taraxanum, įsikibo į parankę Elisai.
-Kad jau vyras mus paliko, teks linksmintis pačioms.
Vyptelėjus, ji nusitempė moterį/merginą prie staliuko, kur pati, paleidus jos ranką, įsitaisė Sanguinary iš dešinės. Apsižvalgius aplinkui, mergina nusižiovavo ir čiupo vieną pilną taurę tamsiai raudono vyno. Netrukus jos lūpos palietė taurės kraštą, o keli lašeliai nuslinko kampučiais, sužadindami receptorius. Perbraukus lūpas pirštu, Dorota jį lyžtelėjo ir išlenkė klastingą šypsenėlę.
-Taigi, ar daugiau niekas prie mūsų neprisijungs?.. Jokių draugų, pažįstamų?... - viltingai pažvelgė į Elisą ir Sanguinary ji, - jau kad tokia šventė, tai ir pašvęst reiktų nepamirštamai.

[Elisa Mirror]

Elisa nusijuokė, atmetusi galvą, plaukai nuvijo nugara lyg kraujas ant sniego. Lengva it snaigė, jokių hiperbolių, ji klestelėjo Sanguinary iš kairės ir apsivijo jam aplink liemenį, sunerdama rankas, nušiugždėjo pirštinių nėriniai.
-Mielasis, neprisišauk bėdos,- sušnabždėjo, vos liesdama lūpomis jo kaklą. -Nežadėk, ko negali ištesėti, arba gausi prigult šešios pėdos po žeme... Mm, tu kažkuo kvepi? Braškės? Žamuogės? Ak - kraujas?..
Taip nusprendusi, ji krito atgal į kėdę, maniakiškai kvatodama.
-Man reikia išgerti,- sušnypštė, siekdama vyno taurės. Raudono raudono. Suskambėjo, kai baltutėliai dantys sukando stiklą. Jame žiojėjo dvi apvalios skylutės. Greitai, greitai vynas nutekėjo Elisos gerkle, o tada taurė pažiro mažyčiais stikliukais rausvais pakraštėliais tiesiog jos rankoje. Nusijuokusi, Elisa švystelėjo subyrėjusią vaivorykštę per salę.
-Mano draugai minėjo, kad gali užsukti,- entuziastingai palinksėjo Elis. -O kol kas...- Ji teatrališkai spragtelėjo pirštais, ir lyg nematmos rankos paskleistos ant stalo atsirado spalvingos kortos.

[Varlius]

Na, jos teisė manyt ką sau nori.. Bet aš vistiek tikiuos jog aplinkybės musų nesuves, taip nesvetingai..
Sanguinary žiūrėjo kaip jo draugės geria vyno ir nusprendė jog ir jam laikas paragaut šio gėrio. Vyras lengvu rankos judesiu pakelė vieną taurę, kelis kart ja apsuko rankoje ir pateliūškavo skysti žiūrėdamas kaip skystis bėga taurės sienelėmis, tada įdėmiai pažiūrėjo į taurėje esantį skysti, jį pauostė ir galiausiai nusprendė jog verta paragaut, tad jis gurkštelėjo šito gėrio. Vynas lėtai neskubėdamas subėgo vyrui į gerklę, savo sodrų aromatą sugerdamas į viską aplink. O vynas tikrai geros kokybės.. Nors nieko kito ir nesitikėjau..
-Mano draugai? - vyras lėtai atsiduso- Tiesa sakant nieko nežinau apie jų planus, nors ir tikiuosi jog jie prie musų prisijungs dar šiandien  Gal jie jau čia, bet net norint sunku ką nors atpažint čia..
Sanguinary gurkštelėjo dar kelis vyno lašus ir įsmeigė žvilgsnį į salę. O tiesa sakant, kur jie?

[Dorota Grand]

Pakilnojus antakius, Dorota pasirėmė smakrą ranka ir žvilgtelėjo į kortas, išdėliotas ant stalo. Į galvą šoko tik vienuj vienintelė mintis... Strip-pokeris? Sukikenus mergina piršto galiuku palytėjo margaspalves korteles, sukeldama švelnų varpelių dzingsėjimą. Viena ausim išgirdus, ką šneka Sanuinary, atsiduso.
-Ką gi, kol kas teks mums pažaisti trise... O tiesa, iš ko žaidžiam? - vyptelėjo ji, - darysim šį žaidimą kiek įdomesnį ir nueisim kiek atokiau, ar tiesiog seną gerą pokerį? Tarkim iš... Taurelės, taurelių ir galiausiai butelio?
Nusijuokus skambiu juoku, mergina čiupo kortas į rankas ir išmaišė malką įvairiomis kryptimis ir pusėmis. Išdalinus kortas, ji sugniaužė savąsias ir gundančiai prisimerkė, žvelgdama į vienintelį vyrą kelių metrų spindulio atstumu.
-Tai, kaipgi bus, pone?
Sumirksėjus ilgomis baltomis blakstienomis, mergina žvilgtelėjo į vampyrę. Mielas kostiumas. Mielas. Visuomet žavėjausi tokio tipo būtybėmis. Pabarbenus pirštus į stalą, Taraxanum atmetė ilgus sidabriškus plaukus, kita ranka sugniauždama vieną iš varpelių.

[Elisa Mirror]

Elisa plėšriai suspaudė savo kortas ir taip pat plėšriai nusišiepė.
-Galim ir įdomiau, galim ir niekur neiti - juk vis tiek nieks nežino, kas mes, o net jei ir žinotų... Kam rūpi,- nusijuokė ji. Lyg norėdama pabrėžti savo žodžius, atsistojo, lengvu judesiu apsuko kėdę ir demonstratyviai atsisėdo, padėdama alkūnes ant atlošo, pakeldama suknelę virš kelių. Kojas ištiesė po stalu, aštriais kulniukais plėšydama kilimą. Grakščiai palenkdama galvą, Elis liežuvio galiuku palietė viršutinę lūpą, ranką nuleido ant kelio ir perbraukė per juodai-baltai dryžuotą kojinę.
-Niekas nežino. Niekam nerūpi,- pakartojo, vos prisimerkdama. -Kas pradeda?- klausiamu žvilgsniu apmetė mažytę draugiją. -Na, tegul...- bet net nespėjus jai pabaigti sakinio, iš nežinia kur atsirado šešėlis, prigludo jai prie veido ir ištraukė žodžius per burną.
Elisa sumirksėjo.
Kai atsimerkė, greta jos ant kėdės sėdėjo vampyras juodom akim ir plaukais.
-Tuomai?..- lėtai, lėtai ji pakėlė pirštus prie veido, raudoni nagai lūpų kampučiuose, kaip kraujo lašeliai.
Vampyras parimo ant stalo.
-Manau, teks perdalyti kortas,- nieko nelaukdamas susirinko visas į glėbį ir vėl padalino, mažesnėmis krūvelėmis. Tuomet atsainiai nužvelgė savąsias ir, labai, labai greitai ištiesęs ranką, sunėrė pirštus su Elisos.

[Varlius]

Prie staliuko priėjus dar vienai būtybei, dar vienam iš pažiūros vampyrui Sanguinary mintimis ir viskuo kitkuo grįžo prie staliuko. Na va, mūsų draugija didėja, kuo daugiau tuo linksmiau.
-Sveikas nepažįstamasis. Na manau žaisim čia, gal dar kas prisijungs prie musų. O statymus damos išrinkit jūs, manau viskas tinka.
Sangu greit pakilo nuo kedės, iš šalia praeinančio padavėjo paėmė didelį bokalą alaus ir vėl lengvai klestelėjo į kėdę. Prie atitinkamų žaidimų, atitinkami ir gėrimai.. Kad ir koks geras vynas bebūtų, bet prie kortų tik mano mėgstamas alus.. Tik prisėdęs ant kedės, iš bokalo nugėrė didžiulį gurkšnį gintarinio kartoko skysčio, apsilaižė lūpas ir jo veide atsirado nieko gera nežadantį šypsena. Jis neskubėdamas paėmė kortas į ranką ir įdėmiai jas nužvelgė. Na va, rodos viskas kaip senais gerais laikais.. Nors tiesa sakant ne taip ir seniai viskas buvo.. Pažiūrėsim, kas čia žmogėnai ir nevisai susirinko šiandien man kompanijos palaikyt.. Rodos nesuklydau čia užsukęs, turėtų būt smagu.
-Na ką gi, pasilinksminkim kaip priklauso.- nusijuokė - Musų naujas draugužį susirask ką nors išgert ir pradėk.

[Dorota Grand]

Didžiai nusižiovavus, mergina pamatė dar vieną vyriškį, kuris, atrodo, tikrai traukė Elisos akį. Vyptelėjus ir paėmus dar vieną taurę vyno, užsivertė ją iki dugno, leisdama keliems lašams nukrypti nuo kurso ir nuslysti jos kaklu iki suknelės, kur susigėrė į įsivaizduojamus kraujo lašelius. Dorotos akys nuslinko ties Tuomu, kuris slapčia apie savo pirštą apvyniojo Elisos plaukų sruogą, žvelgdamas ramiomis, tačiau kiek klastingai žybčiojančiomis akimis į šalia sėdinčią merginą.
-Na, kad jau taip, tai sutinku.
Vyptelėjus, ji paėmė savo kortas ir įsigilino į jų paveiksėlius. Skambtelėjo dar vienas varpelis.
Staiga iš kažkur išdygo trapi žmogysta. Tokia smulkutė ir žibanti, nuo galvos iki kojų. Sumirksėjus, Do atpažino Karissą.
-Sveika.. Ką čia veiki? - linktelėjo pažįstamai fėjai.
-Girdėjau... vakarėlis... - sukikeno ji palinguodama auksiniais it javais plaukais ir atsisėsdama (kaip bebūtų keista) ant Sanguinary kelių, - tai ką lošiat?
Tuomas, pamatęs naują viešnę tik nudelbė akis žemyn į stalą, ir mestelėjo jai kelias kortas.
-Tiesa, žaidžiam ne iš dantukų... - tarstelėjo traukdamas kortą.

[Xantoria Taraxanum]

Siauroje laiptų aikštelėje iš pradžių pasigirdo lengvas šnaresys, paskui visas ošimas, ausį rėžiantis braškėjimas ir visokiausi kitokie garsai. Tamsiais laiptais nuvilnijo tamsios šaknys. Paskui pro kampą pasirodė tamsus, suaižėjęs, akmentošės kamienas. Vainiko šakos sunkiai rėmėsi į sienas. Bet ir tai nepadėjo. Kažkokioj skylėj laiptuose užstrigo viena šiurpiai besiranganti šaknis ir medis visu gražumu nusivožė žemyn. Apsauga buvo noblokšta į šoną, kažkur skraidžiojo kvietimas, o medis pasišokinėdamas nusirito į salę ir sustojo tik atsitrenkęs į stalą. Plonosios šakelės lyg kaulėti pirštai įsikibo į staltiesę ir vos nenutempdami vaišių pakilo. Galit galvą dėti, iš medžio pasigirdo labai labai aiškus, nors kiek duslokas žodelis, kurio kilmė rusiška, bet dažnai vartojamas Rytų Europoje.
Vėlaiu pasigirdo ir stenėjimas. Šakų galiukai pasipuošė smulkiais ryškai raudonais žiedeliais.