0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Inanna Silva

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • 'Kartais gerai pabūti vienai su kažkuo'
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #285 Prieš 3 mėnesius »
   Vario rudumo akys spindėjo laime ir palengvėjimu. Dažyti raudoni plaukai krito žemyn jos nugara gražiomis bangomis. Švelniai rusvos lūpos puikiai dėvėjo kupiną džiaugsmo šyseną, kuri tiesiog neblėso, kad ir ką jai kiti sakytų. Ji jautėsi, lyg būtų laimingiausia pasaulyje vienuolikmetė.
   Deja, po kelių minučių Inanna prisiminė tėtį ir jo specialiuosiu sausainius ir kiek džiaugsmo jie kartu patirdavo juos gamindami. Ji prisiminė ir tvarkingą mamos darbo kambarį, kuriama ji praleido begales laiko augdama. Ji prisiminė kiekvieną tame kambaryje pagamintą eleksyrą ir kam jis buvo skirtas. Ji prisiminė kiekvieną namų kampelį ir  kokius prisiminimus juose turėjo.
   Staiga jai truputėlį susuko skrandį, bet ne dėl maisto prieš akis, o dėl noro grįžti namo. Galbūt ji vis dar norėjo pabūti su tėvais ir paprašyti jų patarimų, bet tada ji pagalvojo apie dar nepatirtus nuotykius ir štai po kelių momentų ji vėl šypsojosi laimingai. Nors ir pasiilgs ji namų, ji žino, jog namie jokia varniukė nuotykių neras.

*

Neprisijungęs Darren Hasley

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 15
  • „Patirtis yra tai, ką gauni, ieškodamas kažko kito."
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #286 Prieš 3 mėnesius »
Darren'o rudos akys spindėjimo džiaugsmu ir didelius palengvėjimu, nes paskirstymo kepurė parinko jo manymų jam tinkamiausią koledžą- varno nago. Tačiau kai vienuolikmetis berniukas sėdėjo prie kitų varno nago mokinių jautėsi kitos, nes jis tylėjo, nevalgė, kai visi laimingi kimšo skaniausią maistą ir šnekučiavosi apie jų šeimas, Hogvartsą ir kitus patyrimus. Ar aš tikrai čia? Jei mano vieta kitame koledže ir sena skrybėlė suklydo? Mintyse savęs klausė įvairių klausimų ir stebėjo kitus koledžus, o ne savąjį. Jam atrodė, kad žiūrėdamas supras, kad yra tinkamame koledže, bet deja, taip nenutiko ir Darren'as negalėjo atitraukti akių nuo švilpynės stalo ir jos mokinių. O jei mano vieta ten?Bet staiga jis suprato, kad koledžas vienaip ar kitaip pradės patikti, todėl Darren stengėsi nebegalvoti apie kitką kaip tik pasotinti savo gurgiantį pilvą. Todėl rudaplaukis pradėjo kimšti patį skaniausią maistą, kokį tik yra kada nors ragavęs. Mhm, kaip skanu.

*

Neprisijungęs Žana Mokslinčė

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai: 15
  • Lytis: Moteris
  • You only fail when you stop trying
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #287 Prieš 2 mėnesius »
Žana sutrikusi atvyko į Hogvartsą. Jai buvo baisu, kad jos nepriims.Mergaitė įėjo į pilį ir ji ją tiesiog pamilo. Tada ji pasuko ir išvydo nuostabią salę, kurioje buvo keturi nuostabūs ir skirtingi stalai. Mergaitei akį patraukė Varnonago stalas ir ji pradėjo jį apžiūrinėti. Jai pasirodė, kad vaikai sėdintys prie šio stalo yra labai draugiški ir mandagūs.
Tada mergaitė išgirdo:
-Žana Mokslinče, prašome ateiti čia. Mergaitė suprato, kad ją kviečia, kad įdomi ir šiek tiek keista paskirstymo kepurė jai pasakytų, kokiame koledže ji mokysis.
-Hm...Žana Mokslinčė. Sunkus pasirinkimas, bet manau, kad geriausiai tau bus Varnonage!- tarė paskirstymo kepurė.
Mintyse Žana vos nepradėjo klykti. Ji buvo labai laiminga tačiau ji ramiai nuėjo ir atsisėdo prie varnonago stalo. Ji vis mąstė:
-Kodėl mane paskyrė į varnonagą? Atrodo, kad ta kepurė moka tiesiog skaityti mintis. Tada mergaitė išgėrė moliūgų sulčių ir pamatė keksiukus. Žana juos labai mėgo. Ji paėmė kelis ir greitai susikimšo į burną.
Pavalgiusi mergaitė nuskubėjo į Varnonago mergaičių kambarį.
Nusišypsok, nes kažkam tavo šypsena yra gražiausia pasaulyje:)

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #288 Prieš 2 mėnesius »
  Ką tik buvo pasibaigusi pietų pertrauka ir visi Hogvartso mokiniai jau spėjo nubėgti į pamokas. Tik Nora ne – susirūpinusi taip ir liko sėdėti prie stalo, nieko net neėmusi burnon.
  Antros užduoties laikas nenumaldomai artėjo, o mergina vis dar neturėjo žalio supratimo, ką galėtų reikšti tas prakeiktas eilėraštis. Sakytum, ironiška – koledžo, į kurio bendrąsias patalpas patenkama įminus mįslę, atstovė negali iššifruoti ketureilio. Visgi poezija nevisai tas pats. Arba bent jau taip save guodė kvidičininkė.
  Prieš save laikė gautą per pirmą užduotį lapą ir stebeilijosi į jį. Nežinia tik, kam – visus žodžius jau seniausiai buvo iškalusi mintinai. Kitas reikalas, jog nuo to jų reikšmė visiškai nepaaiškėjo.
  Vienintelis dalykas, kuris jai buvo aiškus, tai, kad reikės kompaso. Šiuo atveju bėdų nebuvo – turbūt jau ir pirmakursiai žino paprastučius kerus, nurodančius šiaurę. Tačiau vargu, ar to pakaks. Juolabiau, kad šiaurės žinojimas apskritai retai kada padeda kažką rasti. Nebent nepasiklysti.
  Buvo iš bibliotekos pasiėmusi kelias knygas apie poeziją ir šiosios aišnimąsi ir interpretavimą. Tai labiau priminė ateities būrimą, negu aiškinimąsi – kiekvienas epitetas ar metafora galėjo turėti ir po penkias reikšmes, dažnai vieta kitai prieštaraujančias.
  „Įženk tamson tiek protu, tiek ir savo akimis“, mintyse perskaitė pirmą eilutę. Jau buvo persirašiusi ją į užrašinę ir šalia savo vaikiška rašysena prikeverzojusi gal pustuzinį galimų reikšmių. Tiesa, visos jos atrodė beviltiškai kvailos: haliucinatai, tamsos kambarys, vaistai, temdantys protą. Tarsi ji būtų buvusi kažkokiam pigiam siaubo filme.
  „Čia paslėptas tau uždraustos tikrovės atspindys“, dar baisiau. Prie šitos eilutės nebuvo nieko prirašyta. Nes nieko ir nebuvo Noros galvoje. Vis dėlto eilutė galėtų patvirtinti haliucinato teoriją, kad ir kokia prasta ji būtų.
  „Be vedlio slėpinių voratinkly šiame paklysi“. Šita posmo vieta buvo aiškiausia. Jau spėjo prisiminti bei pasipraktikuoti keturių pasaulio šalių kerus. Tai nebuvo daug, tačiau mažoji buvo tokioje beviltiškoje situacijoje, kad griebėsi to it skendantysis šiaudo.
  „Nei rakto pergalėn, anei savos liepsnos nebeišvysi.“ Paskutinė eilutė tegalėjo reikšti, kad pasiklydus ne tik ne laimės, bet dar ir gali mirti.
  Nuostabu.
  Atrodytų, įprastos mokyklos penktos klasės kursas: eilėraščių interpretacija. Visgi varniukei, niekada nelankiusiai žiobarų mokyklos, tai atrodė daug sudėtingiau negu senovės runos ar sudėtingi kerai.
  Jautėsi klaikiai. Aplinkinių spaudimas ir koledžo draugų palaikymas niekuo negelbėjo, net atvirkščiai – Nora jautėsi dar blogiau, nes žinojo, kad juos visus paves. Ir visa tai tik dėl to, kad nebuvo pakankamai protinga, kad nepakankamai greitai mąstė.
  Ir nemėgo poezijos.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VI kursas
  • *
  • 122
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #289 Prieš 2 mėnesius »
Sebastianui mokslai pastaruoju metu sekės gerai. Na, pakenčiamai. Kerėti jis mokėjo tikrai neblogai, todėl visus moksliukus buvo galima papirkti. O tada ir namų dabar buvo gerai atlikti.
Įėjęs į pilį, kelis kartus patrepsėjo kojomis į žemę taip nupurtydamas nuo batų sniegą. Per pietų pertrauką turėjo sutvarkyti kelis reikalus pamiškėje. Žinoma, prieš tai jis apdairiai įsitikino, kad jo niekas neseka.
Suskambus varpui, kuris kvietė į pamoką, vaikinukas neskubėdamas pasuko didžiosios salės link. Laiko turėjo. Ateities būrimo pamoka neatrodė verta Herondeilo apsireiškimo.
Prie Varno Nago stalo sėdėjo Nora. Šiuo metu garbinama ir nepelnytai daug dėmesio gaunanti varniukų čempionė. Sebui nepatiko žmonės, kurie visada atrodė per daug laimingi ir visiems draugiški. Nora visada atrodė kaip viena jų. Vienintelis dalykas, kuris privertė bent kiek pakęsti merginą, tai, kad kai tik jai tekdavo bendrauti su Sebuku ji retsykiais parodydavo ir ne tokią draugišką savo charakterio pusę. Bent jau tapdavo panaši į realų žmogų. Azrielis netruko pastebėti, kad ir šiandien mergaitės veidelis buvo rūškanas. Ir, atrodo, ne dėl Sebastiano kaltės. Keista.
  - Ko nosį nukabinus?- sėsdamasis priešais mergaitę paklausė. Pastebėjęs pergamento lapą, į kurį stebeilijo mergaitė, pasuko jį į savo pusę ir perskaitė. Suprato, kad tai eilėraštukas užuomina, kurį pastarosiom dienom deklamavo pusė mokyklos. Suprask, norėjo padėti savo koledžų atstovams. Nenuostabu, kad Norai iki šiol nepavyko iššifruoti užuominos. Tiesa, visas tas trikovės dalykas atrodė išpūstas ir bereikšmis skirtas savim nepasitikintiems mokiniams. ,,Amžina šlovė". Sebukas ir nedalyvavęs turnyre būtent tokiose sąlygose ir gyveno.
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #290 Prieš 2 mėnesius »
  Jau buvau beapsižliumbianti, tai išgirdo kažką įeinant į salę. Sebastianas. Tik jo ir trūko. Šiaip ar taip nebūtų norėjusi, kad kas nors pamatytų ją verkiančią. O čia dar jis. Pamatęs ašaras penkis milijonus metų ramybės neduotų.
  – Herondeilai, – pavargusiu ir piktu balsu burbtelėjo, – ko tau reikia? Neturiu nuotaikos dabar tavo nesąmonėms.
  Nė nelaukdama jo atsakymo susidėjo turimas poezijos analizės knygas bei užrašinę į kuprinę ir vietoj jų išsitraukė itin pažengusio lygio kerų knygą. Nenorėjo, kad tas bjaurybė kištų savo beprotiškai ilgą ir negražią nosį į jos reikalus. Galėjo susilažinti – vos sužinojęs, kad Nora vis dar neiššifravo eilėraščio, pradėtų iš jos tyčiotis ir paskleistų po visą pilį nedraugiškas paskalas.
  Visiškai nekreipdama dėmesio į buvusį prefektą (žinoma, buvusį, net Starkas greitai suprato, kad iš Sebastiano naudos tiek, kiek iš sniego vasaros vidury), pradėjo įnirtingai studijuoti turinį. Tikėjosi, kad akys užklius už bet ko įdomesnio ir galės pasimokyti tų kerų. Aišku, nedrįso nieko prašyti pagalbos. Kaip nors išmoks pati.
  Knyga, nors ir neskirta juodiesiems burtininkams, buvo pilna įvairių užkeikimų ir prakeiksmų. Nora iš principo nusprendė tokių nesimokyti, net jeigu ir praverstų. Tegu visas pasaulis pasibaigia, tačiau ji juodosios magijos nesiims, net iš tolo į ją nepažvelgs.
  Herondeilas vis dar čia tūnojo. Gal vis dėlto koks vienas ar kitas prakeiksmas praverstų. Kaip būtų smagu susprogdinti to kvailio galvą. Aišku, reginys nebūtų ypatingai įspūdingas – galva tai tuščia, fejerverkų neatsirastų. Bet vis šis tas. Net nebežinojo, ar juokauja. Kartais tas pusgalvis tikrai mokėjo ją išvesti iš kantrybės. Turbūt vienintelis jis turėjo tokį nuostabų talentą.
  Galiausiai neiškentė. Nebegali toliau jo ignoruoti. Jai trukdė net jo kvėpavimas.
  – Kad jau esi čia, tai bent jau būk naudingas, jei, žinoma, moki, kuo drįstu abejoti, – gūžtelėjo pečiais, tarsi tai neturėtų jokios reikšmės, – Radau tau užsiėmimą. Va, padėk su šitais kerais, – burbtelėjo, atsivertusi pirmą pasitaikiusį lapą.
  Patyliukais tikėjosi, kad ten bus užkeikimas, kurį su mielu noru išbandytų ant to pasipūtusio gaidžio. Visgi knyga buvo protingesnė, o gal sėkmė šįkart jai nusišypsojo. Kad ir kokia to priežastis būtų, jos atvertas lapas ją pradžiugino ir veidan vėl grįžo jos įprasta šypsena.
  Sekamieji kerai.
  Jų veikimas atrodė labai paprastas: padeda susekti magijos pėdsakus. O tai buvo šimtą tūkstančių kartų geriau negu kompaso burtai.
  – Va, žiūrėk, – tvirtu balsu nurodė, – man reikia, kad tu padarytum kažką magiško. Na, nežinau... aš nežiūrėsiu, o tu kažkurioj salės dalyje paburk, pamosikuok lazdelę ar ką ten moki. Šiaip ar taip, man reikia kažkokio magiško pėdsako. Ir bandysiu jį susekti. Supratai, ar dar kartą paaiškinti? Radau sekamuosius kerus ir man reikia juos išmokti.
  Nė nesiklausydama jo atsakymo, pradėjo mosikuoti lazdele ir kartoti burtažodį, norėdama kuo geriau jį išmokti.
  – Appare Vestigium. Appare Vestigium. Appare Vestigium. Appare Vestigium. Appare Vestigium, – įnirtingai murmėjo, tikėdamasi, kad Herondeilas tuo metu atliks jam duotą užduotį.
  Aišku, jei mokės. Kuo varnė buvo linkusi abejoti.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VI kursas
  • *
  • 122
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #291 Prieš 2 mėnesius »
  - Man nieko nereik,- veidą papuošė žavingas kreivas šypsnis,- Man tiesiog nuobodu,- gūžtelėjo pečiais. Nebuvo sunku pastebėti, kad net jo egzistavimas mergaitę vedė iš kantrybės. Ech, visos tos mergiotės vienodos. Nuo neapykantos iki korimosi ant kaklo vienas žingsnis,- pagalvojo Herondeilas be perstojo belsdamas į stalą pirštais. Įdomu, kada Nora neteks kantrybės. Pamatęs, kad mergaitė vis tiek jį ignoruoja, pradėjo tyliai švilpauti panosėj. Galiausiai ji neištvėrė, Sebas pergalingai šyptelėjo.
  - Ir kokia gi beviltiška situacija turi būti, kad tu, Nora, prašytum pagalbos tokio niekingo padaro kaip Sebastiano?- mirktelėjo pasukdamas knygą į savo pusę, kad galėtų matyti tekstą,- ar tik kartais nesugebi iššifruoti eilėraštuko, m?- išsiviepė. Perskaitė tekstą. Sekamieji kerai. Berniukui teko juos girdėti kai ieškojo kerų, kuriais galėtų prispausti mokinius daryti jo namų darbus. Šie kerai tokiam tikslui neatrodė labai naudingi, tad Sebastianas tiesiog vertė puslapius toliau.
  - Na, manau atrasiu tau vietos savo užimtoje dienotvarkėje,- nepatenkintas linktelėjo. Jam nepatiko vykdyti nurodymų, bet kartais tekdavo nusileisti,- nagi, užsimerk,- tarstelėjo stodamasis nuo suolo. Paauglys išsitraukė burtų lazdelę ir nužingsniavo prie mokytojų stalo. Ant jo buvo pamerktos ryškiaspalvės gėlės. Berniukas sumurmėjo po nosimi burtažodį, pamosikavo lazdele ir gėlės kaip mat nuvyto. Dabar daug geriau. Nužingsniavęs prie išėjimo burtais užrakino duris. Pasukęs prie sienos, ant kurios buvo paveikslai, susirado paveikslą, iš kurio jam šypsojosi keista dama. Ištarus burtažodį, moteriškei suaugo antakiai ir užaugo mieli ūsiukai. Sebastiano nuomone, dabar ji atrodė daug dailiau. Berniukas grįžo prie Noros:
  - Na, parodyk ką moki,- tarstelėjo, rankose vartydamas lazdelę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
And I might never be the one who brings you flowers, but I can be the one, be the one tonight

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #292 Prieš 2 mėnesius »
  Kaip ir derėjo tikėtis, Herondeilas nebuvo itin patenkintas jos prašymu. Įdomu, o ar jis kada nors apskritai būna kažkuo patenkintas? Kiek tenka jį matyt ir girdėt, jis visad burba, visad neranda džiaugso šitam pasauly, praskriejo mintis pro varnės galvą, tačiau susilaikė nuo komentaro. Šįkart jo pagalba tikrai praverstų. O jei ir ne, tai bent jis turės darbo ir netrukdys jai savo pirštais (taip ir norisi juos sulaužyti, vieną po kito, lėtai ir kankinančiai) bei švilpavimu.
  Nora tik užvertė akis, tačiau klusniai užsimerkė. Girdėjo, kaip Herondeilas pakyla ir tolsta nuo jo. Galbūt pasiseks ir jis išskries tiesiai pro didžiosios salės duris ir nebetrukdys jai.
  Koks jis vis dėlto bjaurus.
  Ilgai laukti nereikėjo, tas šlykštukas tuojau pat išdygo šalia ir savo balseliu pranešė atlikęs savo darbą. Aišku, dar ne faktas, kad iš tikrųjų atliko, o ne tik pasivaikščiojo po salę, tačiau varnanagė neturėjo geresnio pasirinkimo negu patikėti juo.
  – Koks tu šaunuolis, Sebukai, – pernelyg saldžiu, labai sarkastiškai saldžiu balseliu pratarė, – Ir ką gi aš be tavęs daryčiau, net nežinau, – šyptelėjo, – turbūt laiminga būčiau, ką manai?
  Greičiausiai galėjo tiesiog apeiti salę ir pasižiūrėti, kas pasikeitė: buvo tikra, kad Herondeilas be neprotingų nesąmonių neišsivertė. Visgi puikiai suprato, kad ne toks tikslas.
  – Appare Vestigium. Appare Vestigium. Appare Vestigium, – kartojo ir kartojo, tačiau be jokio poveikio.
  – Ei, tu, melagi! – piktai debtelėjo į Sebastianą, – tu gi nieko nepadarei, ko meluoji čia? – suraukė antakius, kas, kaip visuomet, sukūrė itin dramatišką įspūdį.
  Aišku, mintis, kad tai ji netaisyklingai vartoja kerus, atsirado jos galvoje. Tiesą pasakius, buvo bene įsitikinus, kad čia ji kažką daro ne taip. Galų gale, jeigu ir ne Herondeilas, tai turbūt tikrai nors vienas mokinys per pietų pertrauką bus kerėjęs kažką.
  Tačiau juk daug paprasčiau suversti kaltę kitam.
  Dirstelėjo dar į knygą. Kaip visuomet, bus kažką pamiršusi. Ir iš tikrųjų: neužteko tiesiog pasakyti burtažodžio, reikia dar apsisukti, burtų lazdelę padaryti sukūrį.
  – Appare Vestigium. Appare Vestigium, – neprarasdama įkarščio kartojo besisukdama.
  Galiausiai, gal po septinto (ar septyniolikto) karto, kai jai jau svaigo galva, be blausios auksinės spalvos atsirado ir pėdsakas. Jis vedė prie stalo, kur labai ryškiai spindėjo nuvytusios gėlės.
  Toliau magijos žymės vedė prie durų.  Nora jas pajudino: užrakintos. Ir nors gėles buvo palikusi nuvytusias (norėjo prikelti, tačiau nežinojo tinkamų kerų), visgi duris atrakino. Trečia ryški dėmė buvo ant paveikslo. Čia net ir magijos nereikėjo, kad pamatytum, ką tas nenaudėlis pridarė: ūsai bei antakiai matėsi iš tolo.
  – Koks tu kvailas, Herondeilai! Eik ir pataisyk, ką pridaręs. Dabar pat! – piktai treptelėjo koja, nedrįsdama prisipažinti, kad pati nemoka.
  Tačiau, kad ir kaip rodė pyktį Herondeilui, visgi buvo net labai patenkinta.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • I kursas
  • *
  • 78
  • Taškai: 297
  • Lytis: Moteris
  • "Nothing can stop you. Except maybe the police" - Gerard Way
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #293 Prieš mėnesį »
Pirmą kartą žengiant prie Varno Nago stalo Dorotėjos širdis šokinėjo krūtinėje kaip varlės metamos į katilą. Nesupraskite klaidingai, pirmakursė didžiavosi patekusi būtent į šį koledžą. Ypatingai džiaugėsi galėsianti sekti tėvo pėdomis, nes iš jo pasakojimų varnanagiai buvo patys įdomiausi ir unikaliausi žmonės kokius jis esąs sutikęs. Galvojant apie tai, jog tėtis jai tikrai būtų papasakojęs apie bet kokius sunkumais su kuriais ji gali susidurti pirma mokslo metų dieną, o jis neminėjo nieko ypatingo, širdis kiek apsiramino. Ji apžvelgė kitus pirmakursius. Daugumos veidai buvo pilni tokio pačio nerimo kaip jos. Laikas nusiraminti, pamanė ji. Juk galėjo baigtis daug blogiau. Juk galėjo ji atsidurti pas grifus. Nieko bloga prieš juos ji neturėjo, tiesiog ją visad baugino jų nepastovumas ir noras stačia galva nerti į visus pavojus. Ramiai ir nuoseklumą mėgstančiai brunetei toks gyvenimo būdas buvo ne prie širdies. Na, bet laikas parodys. Gal būtent nauja pradžia čia, Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, paskatins ją pakeisti savo požiūrį. Ji šyptelėjo ir taip pat staigiai susitvardė. Ne, jau greičiau  kiaulės pradės skraidyti, nei Dora iškeliaus nuotykių ieškoti.

*

Neprisijungęs Maxs Raukins

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai: 7
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #294 Prieš mėnesį »
Kai profesorius į didžiaja sale atvedė Maxs Raukins bei kitus bailius ir nedrasius pirmakursius jis pradėjo galvoti. Kas bus jeigu mane paskirs į šlykštų ir bjaurų Klastūnyną, bet ne juk mano tėvai Varnonagiai ir baigia Hogvartsa tapo aurorais. Bet gi ne mano valia kur mane paskirs... Staiga jo mintis nutraukė kviečiantis profesoriaus balsas:
- Maxs Raukins!
Pirmakursis nuskubėjo prie senos kėdės ant kurios gulėjo paskyrstymo kepurė. Atsisėdes Maxsas užsidėjo kepure ir toji stebėtinai greitai sušuko:
- Varno nagas!
Maxsui suspurdo širdis jis iš karto nuluoksėjo prie Varnonagės stalo, o ten jį pasitiko džiugiais plojimais ir sveikinimais. Po paskutinių mokinių paskyrstymo atėjo laikas profesorių prakalboms. Joms baigusis atėjo metas valgyti ir visi puolė maista. Atsitokėjes, kad tik žiūri kaip valgo kiti prisiminė jog tėvai mokė, kad prieš valgant reikia  pasižiūrėti ar maistas neapnuodytas. Taigi įgaves drasos Maxsas nuėjo prie direktoriaus stalo ir paklausė ar šis maistas neapnuodytas. Visa salė prapliupo juoktis. Ir sumišes pirmakursis grįžo į savo vieta. Išsitraukė iš kuprinė dėžute su likusiu maistu pirktu iš raganos su vežimėliu ir pradėjo mastyti.
Parašysiu tėvams, kad nevalgiau nuo stalo. Nor juk tie mokiniai kurie juokėsi nežino kaip sunkiai susirgo jo tėtis apsinuodyjes maistu.
 



*

Neprisijungęs Frėja Moore

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #295 Prieš mėnesį »
Kaip ir visada į salę įsiveržė pirmakursiai, tarp jų ir Frėja. Tik įžengus, Frėją nukratė šiurpuliukai nuo tiek daug žmonių ir viso triukšmo. Galiausiai atėjo ir mergaitės eilė sužinoti savo koledžą. Nuėjus atsisėdo ant kėdės ir jai uždėjo kepurę. Tikiuosi nepateksiu į Grifų Gūžtą, o dar tos visos mokinių akys, spoksančios į mane, visai nepadeda. Kepurė tarė:
-Varno nagas!
Kiek girdėjau šitam koledže yra visai draugiški žmonės. Tikiuosi. Nuėjus Frėja atsisėdo prie garsiausiai rėkusio stalo. Visi kalbėjosi, tik Frėja sėdėjo nepratardama nė žodžio, iki tol kol kažkas jai į lėkštę įdėjo mėlynu glajumi labai gražiai papuoštą mažiuką keksiuką. Ir pirmą kartą Frėja prabilo, bet ir tai pasakė tik vieną žodį:
- Ačiū.
Įpusėjus ceremonijai,  Frėja jau buvo šiek tiek susipažinusi su kitais Varno Nago nariais. Bet vis tiek ji nesijautė ramiai, nes nuo tada, kai išsikraustė pas brolį, senai matė tiek žmonių.

*

Neprisijungęs Erebas Diktavoras

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #296 Prieš 3 savaites »
Aš Erebas Diktavoras įžengiau į sale su pirmakursiais. Laukiau kol profesorius ištars mano vardą. Kol laukiau aš negalėjau atsistebėti jog prieš tai nieko nežinodamas jog apskritai egzistuoja tokia vieta, buvau nustebęs. Profesorius tarė:
   - Erebas Diktavoras!.
 Aš nedrąsiai atsistojau ir nuėjau prie kėdės su paskirstymo kepure. Atsisėdau visi vaikai žiūrėjo į mane.
Paskirstymo kepurė tarė:
 - Varno Nagas!.
 Aš apsidžiaugiau. Susipažinau su Varno Nago koledžo nariais. Galiausiai nuėjome į miegamuosius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Erebas Diktavoras »

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • I kursas
  • *
  • 11
  • Taškai: 20
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #297 Prieš 2 savaites »
Tai buvo keista diena. Vincentas vis dar nesuprato, kurių galų jo tėvai nenorėjo leisti jam mokytis Baltosios Žvaigždės magijos akademijoje Kanadoje, kodėl būtinai reikėjo jį išsiųsti per visą platų ir didelį Atlanto vandenyną į Hogvartsą. Akademijoje būtų galėjęs mokytis prancūziškai, ir iš jo akcento niekas nesijuoktų. Ak taip, baisiausias dalykas, kurio manėsi čia sulauksiąs, buvo patyčia dėl kalbos.
Be to, juodas apsiaustas ant jo keistai kabėjo, mėlynas ir bronzinis kaklaraištis spaudė, o visa salė buvo pernleyg triukšminga. Vincentas būtų gal ir nevalgęs iš principo, idant parodytų savo didų nusiminimą ir nenorą čia būti, tačiau ant stalo atsiradus valgiams, negalėjo susilaikyti. Juk nė kąsnio, nė lašo burnoj neturėjo nuo pat pusryčių vis dar namuose, Montrealyje.
Valgydamas naujai iškeptas varnanagis su niekuo nesikalbėjo. Nenorėjo, o gal buvo pernelyg drovus, o gal pernelyg susikoncentravęs į save ir savo žemiškus malonumus. Galiausiai šventė baigėsi, ir jis vilkdamas kojas ir po nosimi niurnėdamas piktus žodžius, skirtus motinai už jos nepalenkiamą nuosprendį, išsėlino iš didžiosios salės paskui bendrakursius varnanagius, kurių tik vieno kito vardus prisiminė.
"Sculpting is for the sexually repressed. Sculptors spend all of their time diddling with private parts.”