[Nico Maquet]

 Akimirką – kad ir labai trumputę – kažkas sušmėžavo varnės akyse. Būtų galėjęs prisiekti pastebėjęs jose gailestį ir drėgmę. O gal jam tik pasivaideno? Gal tik jo vaizduotė, išilgusi šiltų jos akių, sukūrė tokį vaizdą, o jis tuoj įsiteiks sau, kad dar ne viskas prarasta?
 Greičiausiai taip ir buvo, man jausmų šešėlis dingo dar greičiau nei Nikas spėjo įsitikinti jo tikrumu. Stipriai suspaudęs kumščius, kad nedrebėtų visas ir nors sykį gyvenime pasielgtų vyriškai, linktelėjo. Aišku, jam labiau būtų patikę kalbėtis ten, kur nėra kelių dešimčių mokinių, iš kurių dalis dar ir labai smalsi. Tačiau ką padarysi – čia tai čia, į ginčus jis veltis nenorėjo.
 Nedelsdamas nedrąsiai atsisėdo prie Varno Nago stalo. Stengėsi nematyti aplinkinių varniukų, nors tai nebuvo lengva. Atsisuko į Eleiziją ir visą savo dėmesį sutelkė tik į ją.
 – N-ne, ačiū.
 Tarsi jis dabar galėtų mąstyti apie saldainius, tarsi jis galėtų ką nors praryti.
 – Aš apgailestauju, k-kad turėjai visa tai matyti, – sulemeno, ranka nejučiomis prisidengdamas kaklą, – T-tačiau nenoriu, k-kad tai turėtų įtakos mūsų santykiams. Juk jau anksčiau tau sakiau, kad... kad ne viskas paprasta. Sakei, kad kartu susitvarkysim, – viltingai pažvelgė į varniukę.

[Eleizija Stigler]

Ji smalsiai nužvelgė vaikiną, kol jis bandė ją susigrąžinti. Akys apžiūrinėjo kiekvieną apnuogintą jo odos lopinėlį, lyg kažko ieškodamos. Galiausiai jos dėmesį patraukė vienas vaikinuko gestas. Jis tikriausiai nejučiomis prisidengė savo kaklą. Prisidengė taip, kad Elė vis tiek jį matė kuo puikiausiai. Kaklas buvo papuoštas keliomis mėlynėmis - tėvo meilės įrodymais.
Atsiduso ir susijaudinusi už ausies užsikišo plaukus.
-Tu manai, kad aš noriu to? Manai, kad aš tai pasielgiau, nes norėjau? - rankas pasidėjo ant stalviršio. - Kad mane devyni velniai apgraužtų, aš nutraukiau mūsų santykius, nes privalėjau tai padaryti.
Akys vėl pradėjo drėgti, tačiau Elei jau buvo nė motais. Ji net nesistengė to slėpti.
-Taip, anksčiau sakei, bet kai pamačiau viską realybėje... Negalėjau to pamiršti. Man skaudu matyti tokį tave, skaudu matyti, kaip tėvas tave muša, Nikai. Net šios, - priglaudė savo ranką prie vaikinuko kaklo ir lengvai perbraukė nykščiu. - kelios mėlynės neleidžia man ramiai sėdėti. Žinai kodėl? Nes tu jas tikriausiai užsidirbai dėl mano kaltės. Mūsų santykiai... Ką čia santykiai. Pati aš esu tau pavojinga.
Ji pajuto, kaip karšta ašara nuriedėjo jo skruostu. Atitraukė savo ranką nuo jo kaklo.
-Atleisk , - atsiprašė už prisilietimą. - Ši tema uždaryta. Jei nori dar ko nors, sakyk.
Pasakė ir nubraukė ašarą, lyg nieko net nebūtų buvę.

[Nico Maquet]

 – A-aš jau nebežinau, ką manyti, – gūžtelėjo pečiais, patraukdamas ranką, – B-bet nemanau, kad kažkas gali priversti tave elgtis ne taip, kaip nori.
 Be abejo, varniukė pastebėjo jo visai neįtartiną rankos judesį. Tiek to, vis viena jau nebeturi ko nuo jos slėpti – ne tada, kai ji viską matė savo akimis. Ir taip, gal šįsyk visos mėlynės buvo dėl jos kaltės, tačiau koks skirtumas? Nebūtų ji tada pasimaišiusi kelyje, koks kitas menkniekis užkliūtų tėvui. O taip bent jau visą likusią vasarą jis nekreipė dėmesio į jaunesnį sūnų, taip buvo susitelkęs į Niką ir jo smegenų plovimą.
 Nuo švelnaus Eleizijos prisilietimo klastuolis net krūptelėjo. Nors mėlynės jau spėjo pageltonuoti, prisilietus jas vis dar skaudėjo ir varniukės pirštai tik priminė viską, ką septyniolikmetis bandė išmesti iš galvos – deja, nesėkmingai.
 – Mėlynės buvo ir bus, nepriklausomai nuo tavęs, – abejingai, net nerūpestingai gūžtelėjo, – o šalia tavęs aš jaučiuosi... saugesnis, stipresnis. Lengviau apie viską pamiršti ir tikėti, kad kada nors visa tai pasikeis. T-tačiau be tavęs tai neįman-noma.
 Varnės akyse atsiradus emocijoms, Nikas atgavo pusiausvyrą ir jau galėjo normaliai kalbėti. Kiek nedaug kartais žmogui reikia, kad jis pasijustų geriau: užtenka pamatyti, jog mums brangūs žmonės nėra abejingi, jog jiems vis dar rūpi. Net jei tas rūpestis pasireiškia ne visai taip, kaip norėtume. Vien suvokimo, kad artimasis kažko atsisako mūsų labui suteikia vilties – vilties, kad galbūt pavyks susigrąžinti prarastą jausmą. Prarastą žmogų. Prarastą gyvenimą.
 Juodaakis jau tiesė delną nubraukti nuo Eleizijos skruosto ašarą, kai tą patį ji padarė pati. Jam beliko beviltiškai nuleisti ranką – ir taip pat beviltiškai nuleisti rankas, bandant pakeisti jos nuomonę.
 Sakoma, kad neviltis yra bjauriausias jausmas, kokį žmogus gali jausti. Blogesnis už liūdesį, pyktį, neapykantą. Juk būtent neviltis skatina žmogų imtis drastiškiausių priemonių, ji mus pastūmi tokiems dalykams, apie kuriuos net nesapnavome. Nikas pagaliau suprato, koks tai jausmas. Ir bet ką pasaulyje atiduotų, kad jo atsikratytų. Bet ką, išskyrus Eleiziją. Nes ji buvo jo gyvenimo viltis, tik šalia jos jis matė šviesų rytojų – be smurto ir skausmo. O dabar... dabar neliko nieko, tik beribė tuštuma, ryjanti jį iš vidaus.
 Papurtė galvą.
 – Kodėl? Pasakyk man – kodėl? – suėmė varnę už pečių ir pažiūrėjo tiesiai į josios akis, lyg bandydamas jose rasti atsakymą.

[Eleizija Stigler]

Papurtęs galvą, jis sugriebė varnę už pečių ir pažvelgė merginai tiesiai į akis. Eleizija to nesitikėjo, tad akimirkai sėdėjo nejudėdama, kol galiausiai suraukė savo nosį ir nubloškė jo rankas. Nors jai visada patikdavo klastuolio prisilietimai, bučiniai, tačiau šįsyk jis persistengė. Jo rankos per stipriai sugniaužė jos pečius, palikdamos kelias mėlynes.
- Nikai, kas tau darosi? Man skauda, - piktai pasakė ji. -Daugiau nebandyk manęs liesti.
Arčiau savęs prisitraukė visus atsineštus daiktus. Knygas sudėjo vieną ant kitos, šalia stumtelėjo rašiklį ir likusius saildainius. Ji net nepastebėjo, kad tą saldainį jau suvalgė, besiginčydama su vaikinu.
Papurtė savo galvą, leisdama plaukams laikinai užgožti jos veidą. Kodėl? Nikai, kiek aš tau galiu kartoti. Aš negaliu... Man per sunku matyti tave sumuštą, palaužtą, nuskriaustą. O kai žinai, kad daugelis iš suušimų įvyko dėl manęs, tai išvis mane verčia iš proto. Atsiduso. Ką man tau dabar sakyti? Ką padaryti, kad nustotai mane mylėjęs, klastuoli?
-Ne...nes... - gerklėje atsirado gumulas, kuris pabandė įspėti Elę nesakyti to, ką jai liepė smegenys. Žinoma, Eleizija jo visiškai nepaisė. Nenuostabu, kad jos gumulas nesustabdė. - Nes aš tavęs nemyliu! Nenorėjau tau sakyti tiesos, bet pats privedei prie to. Mano jausmai tau atšalo.
Sušukusi tokį melą, ji staigiai atsistojo ir į glėbį priėmė savo daiktus. Pažvelgė į klastuolį.
- Nebeieškok manęs, nekalbėk su manimi, pamiršk mane.
Pasakiusi ji apsisuko ant kulną ir pasiruošė palikti šią salę.

[Nico Maquet]

 Ir pats suprato suėmęs ją per stipriai, tačiau – kaip jau buvo minėta – nevilties vedami žmonės kartais patys iki galo nesupranta, ką daro. Nikas toks ir buvo, jo neviltis buvo dar gilesnė negu meilė Eleizijai, kas jau buvo nemažas pasiekimas, turint omeny jo savatišką obsesiją. O dabar jis naudoja prieš ją smurtą, visai kaip tėvas. Pasibaisėjęs savimi greitai susikišo rankas į apsiausto kišenes.
 Gal ir tikrai jis nebuvo jos vertas.
 Vos kelių Eleizijos žodžių užteko, kad visas Niko pasaulis sudužtų į šipulius kaip stiklinė pilis. O gal ir nebuvo tos stiklinės pilies, gal jis visa tai, per ką jiedu perėjo kartu, tik įsiteikė savo galvoje. Kaip ten bebūtų, jo pasaulis – tai Elė ir štai ji sako jo nemylinti.
 Kaip jaustis, žinant, kad pasaulis tavęs nenori? Kad esi jam nulis?
 Beviltiškai.
 Sakysite, koks iš jo vyras, jei taip pergyvena. Vyrai gi neverkia. Jautrus. Švelnus. Mylintis.
 Tačiau nemylimas.
 Jis nieko neatsakė, nes žodžiai per silpni išreikšti tai, ką jis jautė.
 Jokių žodžių nepakanka aprašyti gyvenimo praradimo.
 Jis tik spėjo ją pastverti už delno ir stipriai pabučiuoti. Taip, kaip dar niekada nebučiavo. Sudėjo į bučinį viską, ką jautė, visus kada nors jį aplankiusius jausmus.
 Tačiau jį apėmusi neviltis neleido tikėtis atsako.

[Eleizija Stigler]

Jau buvo belekianti link durų, kai netikėtai pajuto stiprią, šiltą klastuolio ranką ant savo riešo. Staigiai ją apgręžė ir varnė suprato, ką jis bando padaryti. Ji pabandė išsivaduoti iš jo glėbio, bet tam jau nebeliko laiko. Saldžios ir gaivios Niko lūpos aistringai susijungė su varnės. Tokia meilė, tokia aistra, geismas, karštis sklido iš vaikinuko gilumos. Karštis tirpdė viską, kas supo juos abu: koledžų stalus, mokinius, sienas... Varnė net atleido savo rankas, leisdama visiems jos daiktams tėkštis ant grindų.
Rankos palengva pradėjo kilti oru, tikėdamosi pasiekti tą išsvajotąjį tikslą - klastuolio kūną. Deja, klastuolis atšlijo ir varniukė staigiai priglaudė rankas prie savo kūno. Piktu žvilgsniu pažvelgė į jį ir užsimojusi trenkė jam stiprų antausį. Priėjo arčiau jo ir pagrūmojo pirštu prieš akis.
-Nikai, ką tu darai? Viskas baigta. Pamiršk mane. Kad tave devyni velniai apgraužtų, aš tau neegzistuoju, - piktai spjovė ji.
Paskutinį kartą metė piktą žvilgsnį, atsiklaupė ir pasiėmė savo išmestus daiktus. Greitai nusisuko ir patraukė link durų ramiu žingsniu.
Tas bučinys. Jis buvo toks stiprus, toks tikras. Tikriausiai nesusilaikiau ir atsakiau į bučinį išsiduodama. Velnias, velnias, velnias... Bet tikiuosi, kad po antausio jis manęs nebeieškos, nebekalbės su manimi, kad ir kaip skaudu man tai būtų.

[Anika Alanis]

Aukšta, lieknutė mergaitė, vis užleisdama plaukus ant dešinės veido pusės slapčia dairėsi ar niekas nepastebi šio jos gesto. Ji tyliai atsisėdo prie varnų stalo, įsidėjo į lėkštę to kas buvo arčiausiai ir pradėjusi savo puotą ėmė stebėti, kas vyksta salėje. Kažkas gyvai šnekučiavosi apie kvidičą, kažkas apie šiknašaudžius pliurzius ir kaip toli jie gali iššauti. Nuo viso to triukšmo Anika pasijuto išsekusi. Tik ir svajojo kuo greičiau papulti į Varno nago bendrajį kambarį, o dar geriau į mergaičių miegamajį ir griūti į lovą, kuri jau tikriausiai paklota ir minkšta laukia jos. Mama jai daug pasakojo apie Hogvartsą. Visada įdomiausiai atrodė tai, kaip elfai padaro savo darbą niekeno nepastebėti.
Vakarienė dar tik buvo įpusėjusi, tačiau ji pakilo nuo stalo ir slapčia išsliūkino iš salės. Ji neturėjo nė menkiausio noro veltis į kokius nors  pokalbius šią akimirką...

[Torė Finitsis]

Ankstyvo rudenio ankstyvas rytas. Medžiai lauke dar nemeta lapų, bet saulė jau slepiasi po storu debesų sluoksniu. Torei patiko ruduo, o šis, rudens pirmojo šeštadienio rytas pirmą kartą šiais metais priminė tikrą rudenį. Nebuvo labai šalta ir nepliaupė lietus, o ir lapai buvo žali. Bet tiesiog jauti, kai baigiasi vasara. Atrodo, pasikeičia pačio oro kvapas.
Mergaitė išsiropštė iš lovos ir nutipeno prie lango patikrindama orą lauke. Juk tai padės apsispręsti kuo apsirengti. Kai buvo pirmakursė dažniausiai sąžiningai nešiodavo uniformą, bet dabar tai atrodė mažiau svarbu.
Apsimovusi juodomis tamprėmis ir užsivilkusi pilką džemperį, kurį reikjo apsivilkti per galvą, nes nebuvo užsegimo, mergaitė įsispyrė į patogiausius sportbačius, surišo plaukus į kuoduką ir paliko kambarį. Negalėjo patikėti, kad mėlynakė jau ketvirtakursė. Juk tik dar neseniai baigė pirmąjį. O per Kalėdas jau bus įpusėjusi visus mokslus!
Taip beskęsdama savo mintyse norvegė pasiekė didžiąją salę. Nužingsniavus prie varno nago stalo mergaitė apsižvalgė. Sesės nesimatė. Elės ir Medučio taip pat. Na, tikriausiai dar miega. Juk šeštadienis. Galiausiai ji tiesiog atsisėdo prie gal metais ar dviem vyresnės merginos.
  - Sveika, aš Torė,- nusišypsojo imdama lėkštę.- Atleist jei anksčiau bendravom ir neprisimenu, bet beveik esu tikra, kad nebent persimetėm kokiu žodeliu kitu bendrame kambaryje. Tu Klarisa, taip?- staiga prisiminusi paklausė.

[Klarisa Horasija]

Ruduo. Karšta kakava. Megztiniai ilgomis rankovėmis. Dažnesni bibliotekos lankymai. Ir nauji mokslo metai. Viskas, ką Klarisa mėgsta apie rudenį. Na gerai, dar įvairiaspalviai medžio lapai, nukritę ant žemės ir pradedantys ruoštis žiemai.
Nauja diena merginą pasitiko su saulės spinduliais pro atvirą langą. Labas rytas, Klarisa. Tarė sau ir greitai apsirengė. Po kelių minučių šeštakursė energingai su gurgiančiu pilvu nulėkė žemyn laiptais link Didžiosios salės. Pusryčių kvapas viliojo mokinius iš miegamųjų. Klarisa - ne išimtis. Varnanagė nusliūkino link varno nago stalo ir prisėdo. Apžiūrinėjo stalą, nukrautą pusryčiais. Mergina nemėgo rinktis, ypač tarp patiekalų. Tad Horasija pasiėmė lėkštę ir prisikrovė pilną indą įvairiausių valgių.
Netoliese pasigirdo ganėtinai pažįstamas balsas. Juodaplaukė pažvelgė į tą pusę. Pažįstama.
- Taip, aš Klarisa. Manau, kad esame bendravusios, nors nesu tuo tikra, - nusijuokė. - Tai gal galėtum priminti, kelintam kurse mokaisi?
Nukreipė žvilgsnį į lėkštę ir mažais kąsneliais pradėjo valgyti, laukdama atsakymo.

[Torė Finitsis]

 - Aš jau ketvirtam,- nusijuokė.- Žinai, atrodo, dar tik vakar atplaukiau čia su valtimi. Net kažkaip liūdna suvokti, kad štai jau praėjo beveik pusė laiko Hogvartse. Na, bent mokinės vietoje.- paimdama lėkštę ir atsistodama kalbėjo. Į lėkštę prikrovė savo mėgstamiausių, beveik kasdien valgomų blynelių. Ant jų užpylė uogienės ir dar paprašė kažkokio varniaus arčiau paduoti apelsinų sultis.
  - O kuriame kurse mokaisi tu?- paklausė merginos. Nujautė, kad šioji gali būti mažų mažiausiai šeštakursė, bet kas dabar žino, kai kurie pirmakursiai atrodo vyresni už Torę.
 Varna kurį laiką tylėdama valgė. Tyla nebuvo nejauki, tiksliau, jos nebuvo, nes aplinkinių mokinių šurmulys panaikino tyla tarp varnių.
  - Kalbant apie kursus, tai man čia labai patinka. Ir visus varniukus labai myliu,- šyptelėjo,- bet ilgiuosi namų. Kartais sunku išbūti čia pusę metų iki Kalėdų ir nesiilgėti namiškių,- liūdnai pratarė.- o dar ir jokių technologijų nėra. Namuose pripratus valandų valandas klausyti muzikos ir žiūrėti visokiausius video, o čia lieka tik knygos,- bėrė žodelius kaip žirnius. Suvokusi, kad galbūt ir Klarisa nori kažką pasakyti, nutilo ir toliau valgė mėgstamus blynelius.
  - O šie blynai tiesiog,- pakėlė rankas į viršų lyg garbindama nuostabų Hogvartso maistą.- Man įdomu iš kur elfai taip išmoksta gaminti. Vieną kartą buvau juos aplankiusi virtuvėje,- šyptelėjo prisiminusi sausainių kepimą.- o koks tavo patiekalas čia mėgstamiausias?

[Klarisa Horasija]

Mergina ramiai kramsnojo pusryčius ir atidžiai klausėsi varnanagės žodžių.
- Aš jau šeštame. Bet iš tiesų, laikas praleistas kur tau patinka bėga labai greitai. Prisimenu, kai pirmuosius mėnesius pasiklysdavau eidama į bendrąjį kambarį, didžiąją salę ir panašias vietas, - nusijuokė, prisiminusi mažąją save ir kaip geriau nueidavo kitur negu paklausdavo kitų žmonių, kur yra vieta.
Neatradusi minčių, ką pasakyti Klarisa nutilo ir įsipylė kažkokio jai neaiškaus gėrimo. Paragavo. Nei labai blogas, nei labai geras gėrimas. Štai kodėl šeštakursei patinka pusryčiai Hogvarste. Beveik kiekvieną rytą tu gali paragauti naują patiekalą ar gėrimą. O atmosfera čia nuostabi!
- Taip, varniukai yra nuostabūs. O namų ilgesys suprantamas. Ir taip, sutinku žiobarų pasaulyje yra daugiau, ką veikti. Ypač su informacinėmis technologijomis. Bet knygos nėra taip blogai. Iš tiesų, aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta labiau leisti laiką su knygomis negu su šiuolaikinėmis technologijomis, - kiek nejaukiai pasimuistė.
Pokalbio tema pradėjo keistis. Mergina pažvelgė į Torę, pagalvojo ir nusukusi akis, atsakė:
- Na aš negaliu išsirinkti mėgstamiausio patiekalo, bet norėčiau išbandyti šiuos blynelius, - akis nukreipė į blynelius, esančius draugės lėkštėje. - Kur juos radai? Ir ar patiko tas apsilankymas virtuvėje?
Sustojo kalbėjusi ir vėl atsigėrė jai nežinomo gėrimo, laukdama atsakymų.

[Madeleine Everett]

Beskubėdama atsisėdau šalia savo koledžo ir kaip visada neturėjau draugų, tad visi bandė kuo toliau nuo manęs trauktis, tai nebuvo taip liūdna, nes aš jau buvau pripratus ir manęs tai beveik neskaudino. Šalia manęs priėjo Šelė ir pasisveikino. Žinodama, kad ji tik juokauja ją ignoravau ir toliau sedėjau susigųžus. Jį atsisėdo šalia manęs ir davė man raštelį. Įsidrasinusi aš jį perskaičiau. Ir nuo to laiko ji tapo mano drauge. Kitą dieną atsikėlusi nepastebėjau nei vienos mergaitės. Kaip visada pirma patikrindavau biblioteką galimas daiktas, kad daugumą iš jų ten užmigo bedarydamos namų darbus, bent jau aš taip manau. Nubėgdama į biblioteką nieko nepastebėjau. grįžau į bendrą kambarį ten irgi nieko nebuvo. Nuėjau pas Ponia Makgonagal, bet jos ten nebuvo. Negi aš pavėlavau! Pasirodo, kad visi mokiniai buvo kiauliasodyje, o aš tėvų parašo, negavau

[Amber Blossom]

Amber į salę įžengę šypsodamasi jos šypsena galėjo ištirpdyti ledą, tačiau viduje jautė neapsakomą baimę. Jos kūnas virpėjo, tačiau ji labai  norėjo atrodyti pasitikinti savimi. Prisėdusi prie stalo Amber apžvelgė visus burtininkus, berniukai atrodė nemandagūs, tačiau Amber iškarto nesusidarė neigiamos nuomonės, o mergaitės atrodė draugiškos. Amber iš kart pamanė, kad pateko į nuostabų koledžą.

[Paulius Sin]

Na štai. Paskirstymo ceremonijai, bei laukimo jauduliui pasibaigus, atėjo laikas Pauliui susirasti savo koledžo stalą ir sukaupus paskutiniuosius drąsos lašelius prie jo atsisėti, mat Paulius nebuvo labai drąsus prie jam dar nepažįstamų žmonių. Stalo paieškos nebuvo labai sunkios, mat jau iš anksčiau žinojo, kur yra ir kaip atrodo Varno Nago stalas. Tai buvo didingas, auksine bei mėlyna spalva papuoštas stalas, prie kurio atsisėdus Paulių apėmė be galo geros emocijos. Iškarto užplūdo prisiminimai, kaip tėvai, buvę Varno Nago mokiniai, nuolatos pasakojo apie begalinius nuotykius, geriausius draugus, bei svarbiausia vienas kitą atradę šiame koledže. Tikriausiai dėl to Paulius jau nuo pat laiško iš Hogvartso gavimo tikėjosi, bei maldavo Dievo, kad tik patektų į Varno Nagą. Trumpai pasvajojus Paulių iš karto užkalbino keli pirmakursiai, jis nė neabejojo, jog tai jo būsimi, tikrai geri draugai. Daugiau galvot Paulius visiškai nieko nepajėgę, mat skrandis jau senai norėjo ištrūkti iš kūno ir prisikimšti į save maisto. Limei to neprireikė, mat už kelių akimirkų stalas prisiplidė visokio tipo gėrybių. Buvo be galo sunku nuspręsti nuo ko gi čia pradėjus. Tik pavalgius buvo pranešta, kad jau metas į savo bendruosius kambarius, ruoštis miegui, bei pirmajai mokslų dienai, kurios visi be galo laukė.

[Florence Hailey Darcy]

  Pabudusi ant vienos iš sofučių bendrajame koledžo kambaryje, Florecija Heilė pamatė jį tuščią kaip niekad. Nustebusi žvilgtelėjo į laikrodį – gal jau vakarienės metas? Pilvas tam pritarė, tačiau laikas – ne. Tad, tikėdamasi aptikti bent sausainių likučių, susivėlusi, dar kaip reikiant neprasibudinusi, keturiolikmetė pravėrė didžiosios salės duris, iš paskos sekant ir miauksinčiam augintiniui.
  Salės vaizdas nustebino dar labiau, bet užtat išaiškėjo bendrojo koledžo kambario ištuštėjimo paslaptis. Regis, visi varniukai buvo susirinkę čia ir nusiteikę ne vėlyvai vakarienei, o šventiškam puošimui. Ir kaip Florencija galėjo visa tai pražiopsoti? Kalėdiškiausiu aprangos akcentu buvo galima pavadinti nebent kiek per didelį raudoną megztinį.
  Iš tiesų ji nebuvo nusiteikusi švęsti. Juk Kalėdos visada atrodė kaip šeimos šventė – o kas gi nutiko Darsių šeimai? Tačiau laiko raukytis bei prisiminti nemalonią vasaros pabaigą nebuvo. Dabar naujoji mergaitės šeima buvo čia, ir jai greičiausiai reikėjo pagalbos puošiant didžiąją salę. Tikėdamasi, kad kas nors prieis ir užkraus kokį smagų darbelį, Florencija nupėdino prie Varno Nago stalo. Šis dar buvo visai nepapuoštas. Apžiūrėjusi kitus triūsiančius bendrakoledžius, mergaitė keliais burtų lazdelės mostais atsiskraidino ir nutiesė dailią staltiesę, papuoštą koledžo atributais bei spalvomis ir kraštuose besipuikuojančiais puansetijų ornamentais.
  Visai netikėtai ėmė nykti pastarųjų savaičių niūrumas, jo vietoje skleidėsi šventinė dvasia.