0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aurora Senkler

  • VI kursas
  • *
  • 28
  • Taškai: 8
Ats: Grifų Gūžtos stalas
« Atsakymas #615 Prieš mėnesį »
Aurora kikeno skaitydama kažkokį tuščią vienos raganos pasakojimą apie meilę. Po to ketino peržvelgti naują kosmetikos bei drabužių katalogą, žinojo, kad galės įsigyti naujų dalykų Kiauliasodyje.
Šiandieninė nuotaika nebuvo skirta mokslui, nors ji save žinojo, kad vakarop vis tik tikriausiai pasiims paskaityti ką nors rimtesnio. Pusryčius ji jau pavalgė, arbata buvo į pabaigą, bet ji dar neketino eiti. Jai patiko šis rytas.
Akies krašteliu ji pamatė, kad į salę įžengė brolis su draugais. Nutarė tiesiog nekreipti dėmesio. Ji užsiims savo reikalais, jis lai užsiima savo. Tačiau Deklanui pro ją praeinant šešiolikmetė pajuto, kad jos galva gerokai palengvėjo. Nesuprato šito jausmo. Kas tai?
Palietusi savo galvą aiktelėjo. Pažvelgė į pečius, ant kurių nekrito garbanos. Jos gulėjo ant žemės. Buvo nukirptos. Kelias akimirkas Aurora tiesiog sėdėjo ir žvelgė į nukirptus savo plaukus. Tiesiog negalėjo patikėti, kad brolis šitaip pasielgė. Taip, gal jie ir nebuvo geriausi draugai, gal ir pasipykdavo, gal tas mažius ir darydavo kokias nors nesąmones, tokias, kaip aprašinėti jos lūpdažiu veidrodį paauglės kambaryje ar įpinti į plaukus popierėlį. Bet nukirpti plaukus? Jos šitaip mylimus ir puoselėjimus plaukus?
Ji jau galvojo, kad ims ir apsiverks bei pabėgs iš didžiosios salės. Tačiau ašaros nesikaupė, mergina atsistojo ir greit nuėjo prie lyg niekur nieko valgančio Deklano.
- Tu! Aš tavęs nekenčiu! Kaip tu galėjai taip pasielgti?!
Įprastai Aurora su broliu tik žodžiuodavosi, na, arba trinktelėdavo kokiu daiktu per paviršių, jei mažius gerokai ją užknisdavo. Bet dabar jo košės lėkštę nusviedė ant žemės, nors šiaip jau daiktų daužymas nebuvo jai būdingas. Ir padarė kai ką, kas Aurorai dar labiau nebūdinga. Ji čiupo brolį už drabužių ir ėmė jį tąsyti.
- Aš viską, aš viską, viską, viską pasakysiu tėčiui!
Ašarų prisikaupė, didžiulės kaip pupos jos riedėjo dabar jau trumpaplaukei iš akių. Šukuosena atrodė juokingai, nes plaukai buvo maždaug iki pusės kaklo ir visi sušiaušę styrojo į šonus kaip pas kokį rokerį vaikiną Senklerį.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 244
  • Taškai: 59
  • Not good enough.
Ats: Grifų Gūžtos stalas
« Atsakymas #616 Prieš mėnesį »
Vos spėjo pakabinti pirmą šaukštą, netoliese pasigirdo aiktelėjimas. Ir ne šiaip aiktelėjimas - jį pademonstravo ne kas kitas, o Rora. Deklanas išsišiepė ir tą pamiršęs kaukštelėjo šaukštu per dantis.
- Auč, - burbtelėjo ir stengdamasis per daug nekikenti pagaliau susibruko maistą į burną. Tiesiog beprotiškai knietėjo pažiūrėti, kaip atrodo Rora, bet susivaldė to nepadaręs. Šiaip ar taip, pamatys vėliau, o dabar turi apsimesti niekuo dėtas.
Aišku, nepavyko, mat sesutė netruko priskresti prie jo.
- Ko nori? - burbtelėjo nepakeldamas akių. Atseit jam visai nerūpi, bet anksčiau ar vėliau turėjo parūpti. Rora sugalvojo atimti jo pusryčius! - Kvaiša tu, ką darai?!
Galiausiai pažiūrėjo į seserį. Tikėtinai būtų nesulaikęs juoko, bet šitaip su juo elgtis neleis. Rankomis pradėjo kuo skaudžiau trankyti per Roros pirštus vildamasis, kad ji paleis.
- Atstok tu nuo manęs! Bėk, skųskis tėveliui! Tik gal prieš puldama muštis turėtum bent išsiaiškinti, ką ir kodėl kaltini? Aš tau nieko nepadariau!
Galvoje jau sukosi mintys, kad reikia kuo greičiau atsikratyti žirklių. Kita vertus... Argi Rora nėra pernelyg buka, kad susiprastų jų paieškoti apsiausto kišenėse? Tai būtų jos įrodymas, bet, kaip žinia, smegenėlių atseikėta ne kiekvienam.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Aurora Senkler

  • VI kursas
  • *
  • 28
  • Taškai: 8
Ats: Grifų Gūžtos stalas
« Atsakymas #617 Prieš mėnesį »
- Taip, žinoma, jis man nieko nepadarė! - balse nuskambėjo ironija.
Aišku, brolis gynėsi ir galiausiai Aurorai teko mažių paleisti. Tačiau ji buvo tokia pikta, kad spyrė jam į koją.
- Tu daugiau su manimi taip nesielgsi! Aš tiesiog nesuprantu, kaip tu gali šitaip daryti, - pyktis netikėtai peraugo į nusivylimą, balsas nuskambėjo liūdnai.
Šešiolikmetė, negalėdama sulaikyti ašarų, tiesiog išėjo iš didžiosios salės palikusi savo nukirptus plaukus gulėti ant žemės prie grifų stalo. Viskas atrodė tarsi sapnas, ji negalėjo patikėti, kad nebeturi savo mylimųjų plaukų.
Eidama vis čiupinėjo tą kupetą, likusią ant galvos. Nors ir susirado Hogvartse draugų, dabar labiau už viską norėjo grįžti į Biobetonsą. Ten nebuvo brolio, kuris iš jos tyčiojasi, ir tėvo, kuris žemina mokinius.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 244
  • Taškai: 59
  • Not good enough.
Ats: Grifų Gūžtos stalas
« Atsakymas #618 Prieš 2 savaites »
O, Rora sugeba būti teisi. Aišku, kad jis nieko nepadarė! Žinoma, Deklanas negalėjo neišgirsti ironijos, bet norėjo atkirsti, kad taip, sesuo pirmą kartą gyvenime nesuklydo. Vis dėlto to nepadarė. Kokio velnio su ja iš viso kalbėtis? Visai kaip tėvas - girdi tik tai, ką nori girdėti.
- Nesielgsiu, - kuo ramiausiai linktelėjo, bet netrukus teko apsimesti itin pasipiktinusiu: - Nei aš ką "galiu", nei ką! Jeigu jau tau vaidenasi, ne mano bėdos!
A, dabar ji dar vaidins itin liūdną ir nuskriaustą? Dabar jau tikrai sunku nesijuokti, bet, laimei, Rora teikėsi išeiti iš didžiosios salės. Deklanas kuo ramiausiai pabaigė visiškai neplanuotus pusryčius. Dar teko kiek luktelėti draugų, bet jau visai netrukus šauniausia Hogvartso ketveriukė išėjo iš didžiosios salės ir patraukė patirti dar vieno nuotykio. Šios ketveriukės grifo nuotaika buvo tiesiog puiki.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque