[Kate Beckett]

Keitė staigiai atsimerkė. Ji gulėjo galvą padėjusi ant suolo, pasiremdama rankomis. Atsitiesusi ir apsidairiusi pamatė, kad ji viena iš nedaugelio jau atsibudusių žmonių, vienas iš jų buvo ir Benas, kuris, regis, taip pat ka tik atsibudo. Prisiminusi ką turi padaryti ji atsivertė reikiamą vadovėlio puslapį ir dar kartą stengėsi prisiminti ką regėjo sapne. Prisiminusi visą šį keistą sapną ir keturių raidžių kombinaciją Keitė kuo nuosekliau viską aprašė ir knygoje pradėjo ieškoti reikšmių. Ji to nesitikėjo, tačiau ši užduotis jai buvo sunkiausia, kadangi beveik niekur nerado informacijos, tačiau atvertusi keturesdešimtą puslapį, pačiame viduryje ji išvydo sapne regėtas raides- TUMN, o vėliau išsiaiškino ir paukščio reikšmę, tačiau niekur neradusi juodo žmogaus silueto ir baltos aplinkos ji nusprendė, kad tai galbūt nereikšminga Keitė užvertė knygą. Vėliau lazdele prilietė sapnų gaudyklę, ištarė nurodytą burtažodį Fehilo ir ramiai sėdėjo suole, laukdama kitų bendraklasių, tačiau iš galvo neišėjo keistoji būtybė sapne.

[Celeste Victoria Lavenza]

Junko pastebėjo, kad ji priklausė tai nedideliai grupei žmonių, kurie jau atsibudo iš savo sapnų. Dar kurį laiką pasidairė, pasitrynė per miegą sustingusį kaklą ir atsivertė dvidešimt penktą knygos puslapį ir savo pergamento skiautėje užsirašė viską, kas sapne atrodė turint reikšmę. Šalia parašė knygoje rastus paaiškinimus.
Medžio kamienas, į kurį buvo atsirėmusi - ?
Neužmirštuolės - reiškia vienišumą, norėjimą būti neužmirštam
Dvi kregždės - reiškia draugystę, priartėjimą
Sniegas - ?
Violetiniai jurginai - reiškia laimę, suteiktą kažką paaukojant
dvi runos ant medžių kamienų - ?
Mergina dar kartą peržvelgė sudarytą sąrašą, kreipdama dėmesį į klaustukais pažymėtus dalykus. Sniegas galėtų reikšti laikotarpį.. reiškiasi žiema? O jeigu žinojo tą specifinį medį, tai gali reikšti vietą. O kadangi tai nėra Hogvartse, sudėjus gautųsi, kad.. per žiemos atostogas ji aplankys močiutę, ir būdama pas ją nueis prie savo mylimojo medžio..
Bandant suprasti, ką reiškia tos dvi runos, junko suskaudo galvą. Ji net negalėjo jų pamatyti, tik užčiupti, o iššifruoti.. per geras dešimt minučių nieko nepešdama ji pasidavė kada sužinant, ką jos reiškė. Išleidusi tylų nepasitenkinimo garsą, mergina nukreipė lazdelę į didžiausią rutuliuką ant sapnų gaudyklės.
-Fehilo,-tyliai ištarė burtažodį Junko, taip ištrindama savo sapną iš rutuliuko.

[Lelija Holle]

Lelija pramerkė akis. Prireikė valandėlės, kol susiprato kur esanti. Ji nusibraukė plaukus nuo kaktos ir pasitrynė akis. Lelija nužvelgė klasę
Keistas sapnas. Jokios istorijos. Ir ką jis turėtų reikšti? Kur pasislėpusi ta mano ateitis?
Įdomu, kiek laiko aš miegojau?
Vieni dar miegojo, kiti jau buvo atsibudę ir kažką rašėsi arba vartė vadovėlį.
Kažin ką sapnavo kiti? pagalvojo Lelija.
Ji dar kartą nužvelgė klasę. Lelija žvilgtelėjo į nuostabią sapnų gaudyklę. Nužvelgė ir kitas gaudykles.
Oi, taip. Ženklai. Turėjau stebėti ženklus. prisiminė ji.
Aha. Gulbės, gėlės, miškas, pieva... pakartojo sapne matytus vaizdus.
Lelija atsivertė reikiamą puslapį ir pradėjo ieškoti matytų ženklų.

[Ariana Levinson]

Kuomet mokytoja pagyrė Levinson, ši išdidžiai nusišypsojo, bet supratusi jog tikriausiai atrodo kvailai, mergina nedrąsiai nuleido akis. Žvalgydamasi po klasę, Ariana šyptelėjo šalia sėdinčiam bendraklasiui ir susikoncentravusi į pamoką, sukinėjo plaukų sruogą. Levinson visada sukinėdavo plaukų sruogą jei būdavo susikaupusi. Tai tiesiog buvo įpratimas nuo vaikystės. Miegoti per pamoką? O ši mokykla darosi vis įdomesnė ir įdomesnė. Išklausiusi ateities būrimo mokytojos, Ariana į rankas paėmė rudą, gražiai nušlifuotą burtų lazdelę. Pažvelgusi į plunksnas padėtas šalia jos, ši švelniai bakstelėjo jas burtų lazdelę ir padėjo ją ant staliuko. Pasidėjusi rankas ant stalo, rudaplaukė padėjo galvą ant rankų ir patogiau įsitaisiusi, netrukus paniro į sapnų karalystę.

[Adira Floris]

Mergina nusprendė užsirašyti viską, ką matė savo blankiame sapne. Pasiėmė po ranka užkliuvusį popiergalį ir užsirašė: šikšnosparniai, drugeliai, žolė, purvas.
Iš karto atsivertė mokytojos nurodytą vadovėlio puslapį ir bandė surasti reikšmę.
Šikšnosparniai: bėda, pavojus.
Drugeliai: staigmenos.
Žolė: paslaptys, mistiški nutikimai.
Purvas: nėra paaiškinimo.
Adira ilgokai žiūrėjo į šias reikšmes. Tada žvilgtelėjusi aukštyn pastebėjo tamsiai žalią rutuliuko spalvą. Ji tyliai ir paslaptingai ištarė Fehilo norėdama panaikinti sapną.
„Tikriausiai purvas reiškia netikėtumą arba kažką blogą kaip nelaimingą atsitikimą“ mąstė ji. Nežinojo kaip aprašyti sapną. Iš tiesų, net neprisiminė ar tai reikėjo padaryti, nes sapnas lyg ir ją užvaldė. Buvo beprotiškai keistas jausmas, kurio Adira dar nebuvo turėjusi. Gal visa magija yra tokia pilną paslapčių ir jausmų?

[Maria Black]

 Maria visą laiką tūnojusi klasės kamputy ir neparodydama visų savo žinių teorinėje pamokos dalyje apsidžiaugė, kad galės viską ką žino pritaikyti ir praktiškai. Pagaliau po visos sunkių pamokų apkrautos dienos galės pamiegoti ir tuo pačiu dalyvauti pamokoje. Tai pati šauniausia pamoka!,-pagalvojo varniukė.
 Mokytojai visiems išdalinus sapnų gaudykles Maria žvilgtelėjo į savąją ir maloniai nustebo. Ji buvo nuostabiai gražių plunksnų ir kiek atidžiau įsižiūrėjusi pamatė ir mokytojos užbarstytas fėjų dulkes, nuo kurių užėjo nenumaldomas noras nusnūsti. Vieną kartą buvo mačiusią panašią, tačiau tik laikraštyje...
 Maria prisimena vos kelias akimirkas ir staiga užsnūdo su klausimu galvoje - ar aš knarkiu kol miegu?. Na to mergaitė taip ir neišsiaiškino.
 Vos užmigus Maria išvydo vaizdinius savo pasąmonėje, regėjo įvairius ženklus ir reiškinius, kurių dar negalėjo paaiškinti. Vėliau viskas rodėsi lyg per miglą... Maria regėjo pegasus ir ant jų kuprų užsėdusius kažkokius padarus ne iš pasakytai panašius į goblinus, tuos kurie dirba banke...
 Paskui iškilo kitas vaizdinys, kaip visi Hogvartso mokytojai meta savo darbus ir nusprendžia tapti paprastais magijos ministerijos darbuotojais. Tai labai keista, ką tai galėtų reikšti? Varniukės pasąmonėje kirbėjo toks klausimas.
 Kiti sapnai ir pranašystės buvo labai neryškios, tiesiog pavieniai nuobodūs daiktai.

[Sydney Rain]

Sydney Rain, pažvelgusi į savo pamokų tvarkaraštį labai apsidžiaugė: Ateities būrimas??? Turėtų būti įdomu!                     
Mergaitė jau nuo pat vaikystės domėjosi dalykais kaip astrologija, pranašystės, stiklo rutuliai bei sapnų gaudyklės.                                                                                                   
Šiaip ne taip suradusi ateities būrimo kabinetą, pasislėpusį viename iš Hogvartso pilies bokštų, Sy įbėgo vidun ir įsitaisė viename iš priekinių stalų.                                                                                                                                                                       

Pamokai prasidėjus ir mokytojai prisistačius Sydney pradėjo kurti planus apie tai, kaip pirmą pamoką padaryti profesorei Kasiopėjai Evars gerą įspūdį. Tačiau kai tik profesorė užsiminė apie sapnų gaudykles, mergaitė pradėjo spurdėti suole ir jai kaip mat sužibo akys: Sapnų gaudyklės! Juk skaičiau vakar apie jas vienoje iš bibliotekos knygų!
Tačiau profesorei pasakius, jog ši gaudyklė yra ypatingai reta, Sydney tiesiog sėdėjo įtempusi ausis ir tiesiog gerte gėrė kiekvieną išgirstą žodį.                                                                     

[Maria Black]

 Maria atsibudo po, kaip jai atrodė ilgo ir gilaus miego, tačiau žvilgtelėjusi į laikrodį suprato, kad praėjo vos 15 min. Maria labai nustebo. Kiti mokiniai dar miegojo, kiti jau ruošėsi išeiti iš klasės atlikę visas užduotis, o kiti taip pat sėdėjo ant pufo suglumę ir ką tik pabudę.
 Mergaitė visaip stengėsi prisiminti matytas pranašystes, tačiau gebėjo išvysti galvoje tik patį pirmąjį sapną. Jis kaip mergaitė galėjo prisiminti buvo gan ilgas. Matė pegasus, lyg ir goblinus, taip pat šmėstelėjo ir tai, kad goblinas sėdėjęs ant pegaso skrido į dangų, o pro apniukusius debesis visaip stengėsi ištrūkti saulės spinduliai.
 Viską sudėliojusi galvoje eilės tvarka varniukė užrašė jau prieš miegą paruoštame blanknote, taip kaip galėjo geriau prisiminti.
 Tada atsivertė mokytojos duotą knygą su įvairiais ženklų paaiškinimais ir ėmė kapstytis giliau, kad rastų savo sapno reikšmę.
 Pagaliau mergaitė rado reikiamą puslapį su paaiškinimu ką reiškia sapnuoti pegasą. Kuo toliau skaitydama, tuo labiau Maria pūtė akis. Na čia tai jau tikrai nepaprasta reikšmė,- ji pagalvojo. Tada dar kartą, jau balsu, tačiau tyliai perskaitė:
-Sapnuoti pegasą reiškia būti pakylėtam aukštųjų dvasių. Sapnuoti pegasą skriejanti dangum reiškia, kad ateitis gali susiklostyti tinkamomis sąlygomis, taip, kad nauda pasimatytų tik tai sapnuojančiam asmeniui...
 Toliau mergaitė nebeskaitė visiškai keistų dalykų apie sapnus su pegasais, ji rado tai ko jai reikėjo. Kas toliau? Hmh... ,- vedė pirštu mergaitė palei juodas rašlevas pageltusio pergamento fone.
 Vėl rado tai ko reikėjo! Maria išsiaiškino reiškia regėti gobliną - susidurti su pavojais, tačiau iki to praeis daug laiko. Tada rado, kad pro debesis besiveržiantys spinduliai reiškia, jog blogoms ir niūrioms akimirkoms atslinkus, bus ir gėrio prošvaistės.
 Beliko tik viską surašyti nuosekliai, taip kaip nurodo mokytojos sąlygos...

[Arianne Cervera]

Arianne prisiminė, jog mokytoja liepė nesugadinti sapnų gaudyklės. Gerai,jog prisiminiau. Mergaitė, jau buvo atsipūtus ir būtų apie tai visai pamiršus, jei ne šalia sėdinti mergina. Fehilo drąsiai ištarė ji, ir didysis krištolinis rutuliukas vėl įgavo savo pradinę spalvą. Na štai,dabar tikrai viskas. Arianne labai patiko ateities būrimo pamoka (galbūt dėl to, kad per pamoką gavo galimybę pasnausti, o gal dėl to, jog mergaitei patiko tyrineti ) ir ji su džiaugsmu akyse, atsargiai padėjo sapnų gaudyklę ant staliuko. Kiekvienas kartas, kai Arianne galėjo paimti lazdelę į rankas ir burti, jai buvo begalo džiaugsmingas. Kadangi ji baigė darbą, ji užsisvajojo žiūrėdama pro milžiniškus ateities būrimo kabineto langus.

[Maria Black]

 Maria prieš aprašydama sapno reiškinių ir simbolių reikšmes dar žvilgtelėjo į kitus mokinius. Jau beveik visi buvo pabudę ir aiškinosi ką matė sapne.
 Mergaitei beliko tik viską sklandžiai aprašyti ir nunešti mokytojai, tačiau, kaip tą padaryti?- Vis klausinėjo savęs varniukė. Jai juk niekada nesisekdavo puikiai atlikti panašaus tipo darbą, vis nueidavo į smulkmenas, arba atvirkščiai - viską per ne lyg bendrai aprašydavo. Taigi, šį kartą mergaitė pamanė, kad geriausia viską palikti taip kaip buvo susidėliojusi galvoje ir dėl nieko nesirūpinti.
 Kai ji viską surašė, kad būtų nepadariusi klaidos dar kartą perskaitė balsu: -Iš savo sapno supratau, kad man lemta ateityje patirti ir gėrio ir blogio. Artimiausiu metu patirsiu naudos suteikiančių įvykių, o tolimesnėje ateityje teks susidurti su blogą linkinčiais burtininkais. Bet per visus blogus įvykius išvysiu šviesą ir susidorosiu su pavojais.
 Manau, kad bus neblogai... - pasakė mintyse mergaitė ir užsirašė ant darbo vardą ir kursą. Tada iškėlė lazdelę ir ištarė fehilo kerus, kurių vos nepamiršo pasakyti. Po burtažodžio iš rutuliuko pasišalino geltonų atspalvių pastelinės spalvos ir liko kiaurai permatomas.
 Tada Maria pasikėlė iš vietos ir nunešė darbą mokytojai. Grįžusi į savo vietą užsisvajojo apie nesenai regėtą sapną ir vėl užsnūdo.

[Colette O'neal]

Šiais metais Colette sapnavo vien košmarus. Ištisus metus sapnavo mirtis, praradimus, tamsą ir absoliučią tuštumą. Iki šios dienos jai buvo gimęs tik vienas gražus sapnas. Apie nepaprasto grožio smulkutį vaikiną šviesiai rudais plaukais, kuris klausosi, šypsosi, kurio kažkodėl nebijo įsileisti į savo sielą. Vaikinas, su kuriuo Colette tada jautėsi galinti išsilaisvinti iš savojo prakeiksmo.

Šiandien jis sugrįžo.
Mergina niekada neprisimena rudaplaukio vaikino veido. Žino, jog veidą jis turi ir sapne jis neatrodo svetimas, tačiau abejotina, ar realybėje ji tą vaikiną pažįsta. Tačiau tai nėra svarbu. Svarbiausia tai, kaip ji jaučiasi būdama su juo, vaikinu šviesiai rudais plaukais.
Paprastai mergina sapnus atsimena nuo pradžių iki galo, galbūt todėl, kad jie beveik visada šokiruoja ir dar ilgai kamuoja po atsibudimo. Jo niekada neatsimena. Milisekundės ilgumo fragmentai, ir tiek. Atmintyje išliko tik viena - jie automobilyje, abu ant galinės sėdynės, vaikinas rankoje laiko puokštę alyvų. Jaunuolius kažkur veža Colette mama. Ji jį pažįsta, o jis šalia jos jaučiasi jaukiai. Jis stengiasi įsipatoginti - apsikabina, užsimeta ant merginos savo kojas, galiausiai atsiremia jai į petį ir pasideda ant jos ranką. Jis tyliu, švelniu balsu pasakoja, kaip gerai praleido laiką. Vienuolikmetė sėdi atsipalaidavusi labiau, nei manė, jog yra įmanoma, ir klausosi taip, tarsi klausytusi muzikos.
Ši jautė jo šilumą, nuoširdų prieraišumą. Ji buvau jo visas gyvenimas. Jautė, kaip nuostabiai dera jų auros. Norėjo juo rūpintis, jį saugoti, jautėsi turinti dėl ko gyventi. Įdomiausia tai, jog buvo išgydyta - jai nieko nebeskaudėjo, ji nebeturėjau visų tų ydų, kurias turi dabar, ji jautėsi lengva ir... laiminga.
Vėliau pasuko skirtingais keliais, susitarė susitikti vėliau. Visą likusį sapną Colette blaškėsi prie mieste esančio alyvmedžio, vėliau pas gimines ir visą tą laiko tarpą galvojo apie jį. Pasiilgo jo, nekantravo, ieškojo. Neprisimena, ar rado. Daugiau neprisimena nieko kito, nors žino, kad dar gerokai prieš įsėdant į automobilį buvo su juo. Kažką veikė, kažkur bėgiojo, šnekėjo, o šnekėdama vis lengvėdavo. Jis suprato.
Net pabudusi dar penketą minučių jautėsi mylima ir mylinti.
Mergina nežino, kas jis toks. Neprisiminė veido, neatpažino balso. Atsiminė tik juodas kelnes, raudoną, baltu triušiuku papuoštą maikę ir šviesiai rudus, nepaprastai gražius plaukus.
Pirmą kartą į tai nekreipė dėmesio, bet kodėl jis jos pasąmonėje apsireiškė antrą kartą praėjus pusei metų? Kur dingo košmarai, visas tas pragaras, verdantis galvoje, kaip, kokiais būdais taip staiga visa tai būna išstumta?
Ji žino, kad neturėtų to sureikšminti. Tikriausiai gana ir to, kad bent trumpam galėjo pasijausti gerai. Tiesą sakant, taip gerai, kaip dar niekada nesijautė. Niekada.

[Melody]

 Lėtai atplėšusi sunkius akių vokus mergina išvydo naują pasaulį. Išblyškęs mėnulio veidas žvelgia pro išdaužtą langą ir vangiai mirkčioja. Sunku atplėšti akis nuo tokio didelio, danguje pakibusio, apskrito blyno. Tačiau klastuolė pajuto besėdą ant žemės, ant drėgnų lentomis išklotų grindų. Pasiramsčiodama į sienas atsikėlė ir besižvalgydama į vieno kambario dydžio namelį, be baldų, apleistą ir pamirštą išslinko iš jo laukan.
  Vėsus oras tarytum įsiskverbė į merginą iki kaulų, priversdamas sudrebėti. Aplinkui plytėjo laukas, tolumoje matėsi miško pradžia, o aplink nė gyvos dvasios. Taip smarkiai suspaudė kaklą, tarytum trūktų oro. Melody žinojo, jog taip būna kuomet pasijunta klaustrofobiškai, tačiau dabar stovėdama plyname lauke, nujautė, jog kūnas bijo būti paliktas vienas, sudrėkusiame, tamsiame, šaltame pasaulyje. Taip baisiai užsinorėjo bet ko, kad ir pradėjusios pelyti antklodės, tiesiog pajusti žmogišką šilumą.
  Pašiurpusi oda privertė apsiglėbti rankomis save. Dėliodama kojas per įšalusią, kietą žemę, Melody nepakėlė į viršų akių, žinojo, kad visa esmė stebėti ženklus, tačiau po truputį apėmantis svaigulys nusvėrė sunkią galvą žemyn. Tačiau kažkas, tartum šnabždėsys, kurį, galėjo garantuoti, kad išgirdo galvoje, privertė pakelti akis į mėnulį, dabar jau pašaipiai besijuokianti, karčiai nurijusi ašarą riedančią skruostu, palingavo galvą, suprasdama mėnulio padėti šiame sapne.
  Vėpsodama užvertusi galvą, nepastebėjo pakelėje buvusios šaknies ir skaudžiai užkliudžiusi basą koją, parklupo. Rankomis įsirėmusi į žemę nukreipė žvilgsnį priešais, o ten lengvame mėnulio rūke gulėjo avis, kruvina, tačiau neaišku kur susižeidusi. Susitikus abiejų akims įsivyravo keistas jausmas. Tuomet Melody pažvelgė į save: parvirtusi ant žemės su balta, suplyšusia suknele, basa, susivėlusi, vieniša ir svarbiausia pradedantis srūventi kraujas, tačiau jo tiek daug ir negali suprasti iš kur.
  Vėl bandydama surasti gyvūno akis, tarsi norėdama, kad šis paaiškintu kas vyksta prisiminė tėvo žodžius, kuomet jis aiškino priežastį kodėl žiobarų katalikai aukoja būtent šį gyvūną, mat jis nejaučia baimės, neskleidžia to tvaiko, neturi paklaikusių akių, tiesiog susitaiko. Ir štai prieš akis guli balta basė, tokia panaši į merginą, bando kažką pasakyti, tačiau klastuolė viską supranta ir be žodžių, nes juk ji ir yra ta baltoji avytė.

[Kajus Stefanas Andersonas]

Žvelgdamas į virš galvos kabančią sapnų gaudyklę Kajus švelniai bakstelėjo su lazdele į plunksnas ir pajautė kaip fėjų dulkės palengva, besisukdamos ratu krenta jam ant pečių, galvos. Jis užmerkė savo tamsias akis, padėjo galva ant stalo ir nugrimzdo į miego karalystę...

Kajus atsirado miške. Uždraustajame miške. Tai buvo kalva ant kurios jis su Kota Lunalight eis ieškoti Kalnų Niberijos. O štai ir pati Kota. Sėdi viena po medžiu, skaito knygą. Nors neviena. Su ja buvo Kajaus vilkas Starkas. Varnanagis nuskubėjo link jos.
- Lunalight! Ką čia veiki? - paklausė Kajus visai nesidžiaugdamas tuo, jog ji čia.
- Skaitau. - paprastai atsakė Kota.
- Ką skaitai? - vėl uždavė klausimą tamsiaplaukis.
- Nežinau. Čia pavaizduotas šuo.
Varnanagis žengtelėjo žingsnį atgal ir vos nesuklupo.
- Šuo? Duok man pažiūrėt.
Ir tikrai, lape puikavosi nupieštas šuo. Pirmakursis atvertė kitą lapą. Jame buvo pilna simbolių. Dauguma jų, Kajui buvo nematyti ir nesupranti, tačiau kiti buvo aiškūs:  mergaitė, juodas šuo, snaigė.

Kajus pabudo.  Nors ir miegojo po sapnų gaudykle, nors ir tai nebuvo košmaras, sapnas jam nepatiko.

[Adira Floris]

Adira kelias minutes lyg miegojo. Tada žvilgtelėjo į kairę pusę - ten sėdėjo keli mokiniai ir kažką rašė ant popieriaus. Ji nusprendė, kad reikia užrašyti visą savo sapną ant pergamento ir parašyti, ką susapnuoti dalykai reiškia.
Bet parašius pirmą žodį ji negalėjo prisiminti sapno. Mergaitei pasidarė įdomu, ar ir kiti negali sapno prisiminti taip, kaip ji.
Nepasimetusi ji užrašė viską, ką prisiminė (purvą, žolę, šikšnosparnį, drugelį). Dar prirašė, kad buvo nematytoje vietoje. Ir parašė tų žodžių reikšmę. Purvo sugalvojo pati, nes knygoje buvo neparašyta. „Galbūt mokytoja nepastebės..“ tikėjosi ji.
Baigusi rašyti ji pasilenkė ir pažiūrėjo į mokinio, sėdinčio prieš ją, darbą. Tas lapas buvo pilnai užpildytas. O Adiros lape buvo tik kelios eilutės. Mergaitė gūžtelėjo ir užsirašė vardą pačioje lapo apačioje.

[Margo Diuken]

„Kad užmigčiau daug stengtis nereikės“ - pamanė ir nusižiovavo Monika. Šiąnakt ji mažai miegojo, ne todėl, kad kur nors bastėsi, ir ne todėl, kad kas nors jai trukdė miegoti... Tiesiog jos mėgstamiausia Žobarų rašytoja išleido naują ir be proto įdomią knygą, tėvų pasiųsta pelėdą šįryt ją atnešė, bet dieną nebuvo laiko kada skaityti. Tad vakare gulėdama savo lovoje Varno Nago mergaičių miegamająme Varniukė nusprendė paskaityti. "Tik vieną puslapį" - prižadėjo sau.
 Kad jos žibintuvėlio šviesa netrukdytų miegoti kitiems - mergaitė palindo po antklode ir nė nepastebėjo kaip ten pratūnojo iki trečios valandos nakties.
 Kaip tik tuo metu virš Monikos galvos pakibo sapnų gaudyklė. Ji švelniai savąja lazdele bakstelėjo gaudyklės plunksnas. Ant jos galvos nusileido auksinės dulkelės, mergaitė patogiai pasirėmė galvą rankomis ir saldžiai užsnūdo...
Monika lyg ir atsibudo. Sėdėjo ant tvirto, gražiai suręsto tiltelio, rankose laikė atverstą knygą - tikriausiai ją skaitė ir nuvargusi užsnūdo. Varniukė lyg niekur nieko vėl įbedė nosį į knygą, bandė skaityti toliau, bet nesuprato nė žodžio, kas ten buvo parašyta. „Keista...“ - pamanė.
 Mergina užvertė knygą ir pasidėjo šalia savęs... Tą pačią akimirką pajuto švelnų, bet kartu ir keistą kutenimą plaštakoje. Pakėlusi ranką ir dirstelėjusi į ją pamatė mažą voriuką kuris tą akimirką ir dingo...
 Varnanagė staigiai praplėšė akis ir karštligiškai pradėjo ieškoti pergamento ir rašalo buteliuko savo krepšyje...