0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 156
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #450 Prieš 7 mėnesius »
Kažkodėl berniukas ir toliau rėkė, tad šypsena sutrikdė. Šio mokinio Mulungu visai nesuprato. Tai stebino, nes paprastai nesuprantamos ir kiek gąsdinančios buvo mergaitės. O gal ir šis berniukas yra mergaitė? Vaiduoklis sklandė aplink stalą ir apie kažką mąstė. Tiksliau, galvojo, ar turėtų klausti, kaip čia viskas yra iš tiesų. Vis tik nutarė, kad tai būtų pernelyg nemandagu.
Ką tas vaikas kalbėjo apie žiobarotyros profesorių, Mulungu ne visai suprato. Nustebęs žiūrėjo į jį ir tikėjosi kada nors ką nors suprasti. Bet kas vis dėlto čia vyksta? Juk jis tikrai nenorėjo gąsdinti nei šito, nei bet kurio kito mokinio.
- Aš draugas! - dar kartą informavo Mulungu, bet jau pradėjo netekti vilties. Buvo labai liūdna, tačiau akivaizdu, kad šis vaikas nenusiteikęs pasiduoti. Mulungu nežinojo, ką jam daryti toliau. Turbūt reikėjo tiesiog palikti šitą berniuką ramybėje ir skristi sau. Kad ir kaip skaudu, afrikietis galiausiai pasidavė.
- Aš draugas, - dar kartą pakartojo, šį kartą gal netgi šiek tiek tyliau. Daugiau nieko nesakęs ir nelaukęs keisto mokinio atsakymo ar kitokios reakcijos vaiduoklis paliko didžiąją salę. Jam reikėjo pabūti vienam.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • V kursas
  • *
  • 149
  • Taškai: 9
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #451 Prieš 7 mėnesius »
- Koks tu draugas?! Ar draugai nori kitus nužudyti?! Joks tu ne draugas! - šaukė. Norėjo, kad vaiduoklis nuo jo atsikabintų ir jam nebegrėstų toks didelis pavojus, tačiau kaip tą pasiekti?
  Paskui vaiduoklis, rodos, nusiminė ir pradėjo skristi durų link. Ikelui jo pasidarė šiek tiek gaila, nors dar prieš minutę galėjo prisiekti, kad dėl vaiduoklio kaltės jam tuoj bus galas. Tačiau dabar jau visai pasimetė. Iš kur žinoti, ar jis geras, ar ne, jei vienu metu ir nori būti draugu bei atrodo liūdnas, ir nori jį nužudyti?! Kaip Ikelui tą išsiaiškinti?!
  Vaiduoklis liūdnas išsklendė, tačiau Ikelas dar kiek laiko padelsė. Kadangi nebuvo tikras, kurioje pusėje Mulungu iš tiesų, jis dar kiek pavalgė, kad įsitikintų, jog vaiduoklis netykoja už kampo. O tada taip pat išėjo iš didžiosios salės ir patraukė koridoriais.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 799
  • Taškai:
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #452 Prieš 6 mėnesius »
Čiaupas gulėjo ant stalo. Tai buvo čiaupas iš Kings Kroso stoties tualeto ir dabar laukė, kada galės susipažinti su profesorės Keit galva. Šalia jo ant suolo sėdėjo penktą kursą pradedantis klastuolis Eion. Jis varstė Garbingąjį stalą akimis ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ten nemato būsimosios čiaupo draugės. Negi ji sugalvojo išeiti iš darbo? Tai, žinoma, nebūtų blogai, bet ką daryti su čiaupu? Galėtų supažindinti su profesoriaus Levinso galva (nemėgstama plikė prie Garbingojo stalo tiesiog degino akis), bet neketino per jo pamokas šakotis. Iš viso galvojo jų nė nelankyti. Žinoma, galės parvežti į stotį, bet tai nutiks tik prieš Kalėdas. Ką gi, teks pasilaikyti sau.
Paskirstymas pagaliau baigėsi, ir Eion ketino atsistoti ir eiti sau. Vis dėlto vėl žvilgtelėjęs į mokytojų stalą pamatė ten... Erką? Ką ji čia veikia? Negali būti, kad tokia kvaila mergiotė tapo profesore. Žinoma, tvarkaraščio teks palaukti iki rytojaus, bet viena aišku - į jos pamokas Eion nė už ką neis. Nors... Gal vis dėlto čiaupui bus ką veikti? Lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsenėlė. Taip taip, šie mokslo metai nebus lengvi, bet... Na, jis ilgai netruks. Greit parodys Erkai, kad jai Hogvartse ne vieta, ir tada galės mokytis. Nebent Auris, žinoma, perlenkė lazdą. Šiaip ar taip, kai tau penkiolika, neturėtum priiminėti viso gyvenimo sprendimų, ar ne? Nors jis taip ir nesakė. Et, Eion jau nebežinojo, ką tiksliai Auris kalbėjo.
Galų gale klastuolis kiek užkando ir atsistojo. Pasiėmė čiaupą ir pasistengęs išsmukti iš salės anksčiau nei gauja pirmakursių nužingsniavo bendrojo kambario link.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 526
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #453 Prieš 6 mėnesius »
Traukinys kaip traukinys, kelionė nepasirodė esanti labai jau ypatinga. Tuo labiau, kad tasai Hestijas buvo kažkoks keistas. Bet jau po to... Eliotas buvo tiesiog susižavėjęs. Su juo ir Oliveriu į valtelę atsisėdo kažkokios dvi nedrąsios mergaitės. Su jomis energingas berniukas nekalbėjo, tačiau broliui dėstė visus įmanomus įspūdžius. Artėjanti Hogvartso pilis atrodė kaip iš pasakos. Ar gali būti, kad jie pagaliau čia atvyko.
- Bus nuostabu! Jau visai netrukus pamatysime Aurį, prasidės pamokos. Mums čia tikrai patiks! Tu tik nesijaudink, - kalbėjo Oliveriui.
Pagaliau patekęs į pilį tiek sukiojo galvą norėdamas viską pamatyti, kad, atrodė, ji tuoj nukris. Bet to Eliotas nepaisė - čia buvo pernelyg įdomu ir įspūdinga. Būtinai parašys mamai ir tėčiui, kad Hogvartsas yra dar puikesnis nei jis visada įsivaizdavo. O ir didžioji salė apstulbino. Taip sužavėjo, kad būsimas pirmakursis netgi pamiršo susirasti Aurį. Ne, jis spoksojo į dangų, į penkis ilgus stalus ir bandė atspėti, prie kurio reikės sėsti jam. Vylėsi, kad Oliveris pateks į tą patį koledžą. Taip būtų smagiau, o ir broliui drąsiau.
Prieš Llewellyn dvynius pakvietė nemažai pirmakursių, ir Eliotas netruko įsidėmėti, kuris stalas kuriam koledžui priklauso. Labiausiai akys krypo į žaliai sidabrinį - mamos ir tėčio koledžo stalą. Jam, žinoma, svarbiausia buvo čia atsidurti, bet jeigu jau reikėtų rinktis, rinktųsi Klastūnyną.
Pagaliau kažkokia profesorė pakvietė Eliotą, ir jis išdidžiai bei visai nesijaudindamas (taip ir nesuprato, ko visi kiti taip bijo) nužygiavo prie kepurės. Ji užsmuko ant akių, o galvoje iš karto nuaidėjo balselis: gudrumo tau netrūksta, taip pat ir ambicijų. Taaaaip, matau, kur tu puikiai pritapsi.
- KLASTŪNYNAS! - nuaidėjo per visą salę, ir berniukas plačiai šypsodamasis padavė kepurę tai profesorei ir nužingsniavo jį sveikinančio stalo link.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 690
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #454 Prieš 6 mėnesius »
Su Hestiju Eliotas draugais netaps, bet jų brolis susiras visą krūvą. O štai Oliveris liks vienas. Tuo dar kartą įsitikino, kai visi pirmakursiai sulipo į valteles. Daugelis jų nedrąsiai šnekučiavosi, tačiau dvyniai ir dvi mergaitės, atsidūrusios jų valtelėje, nesikalbėjo. Tik Eliotas visą kelią stengėsi raminti. Už tai Oliveris buvo labai dėkingas. Nepaisant to, kad broliui nelabai sekėsi, Oliveris džiaugėsi turėdamas jį šalia. Spoksojo į artėjančią pilį ir stengėsi per daug nesijaudinti ir negalvoti. Bet kad jau buvo pasiilgęs mamos ir tėčio. Norėjo šį vakarą kartu ką nors nupiešti. Bet tėtis toli...
Pilis buvo įspūdinga, o vidus - tiesiog pasakiškas. Ir, svarbiausia, erdvės atrodė labai didelės. Tai paskatino galvoti, kad čia bus lengviau nei lengva pasiklysti. Oliveris vis rijo ir rijo seilę, bet nuo to nepasidarė geriau. Viskas buvo pernelyg baisu. Ir, žinoma, liūdna.
Didžioji salė buvo tikrai graži, ir berniukas neabejojo kada nors ją pamėgsiantis. Bet kol kas grožį nustelbė jaudulys. Kiek džiaugėsi, kad aplinkui esantys vaikai taip pat aiškiai jaudinosi. Pirmai pakviestai mergaitei tiesiog kojos linko. Vadinasi, jis jaudindamasis nesielgia kaip kvailys ar mažvaikis.
Eliotą pakvietė anksčiau už jį, ir kepurė ilgai negalvojusi paskyrė jį į Klastūnyną. Tai nudžiugino - būtent ten mokėsi mama ir tėtis. Kaip tik į tą koledžą norėjo patekti ir po brolio pakviestas Oliveris. Netrukus jis jau sėdėjo ant kėdės su per didele kepure ant galvos. Ji priminė tas, kurias jie norėjo įsigyti Malkin parduotuvėje, bet netrukus mintis nutraukė galvoje pasigirdę žodžiai. Esi kitoks nei tavo brolis, ar ne? Pasiruošęs aukotis dėl kitų. Tai netrūksta kilnumo. O kaip yra su drąsa, ką? Ar tiktum į Grifų Gūžtą? Tokie žodžiai paskatino galvoti, kad jį atskirs nuo brolio. Apėmė siaubinga baimė, ir Oliveris, atrodė, tuoj tuoj apsiverks. Panašu, kad kepurė tą suprato. Nenori būti atskirtas nuo brolio? Ar esi dėl to tikras? Tu turi potencialo, bet tau reikia nuo jo atsiskirti. Na, bet jei taip nori...
- KLASTŪNYNAS!
Oliveris lengviau atsikvėpė. Linkstančiomis kojomis patraukė prie reikiamo stalo ir atsisėdęs šalia dvynio jį apkabino. Žinodamas, kad jie bus kartu, iš karto pasijuto geriau. Nors tai, žinoma, nereiškė, kad mamos ir tėčio ilgesys kur nors išnyko.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 526
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #455 Prieš 6 mėnesius »
Iš karto po Elioto atėjo Oliverio eilė. Berniukas smalsiai stebėjo brolį ir laukė, kada jis bus paskirtas į koledžą. Neabejojo, kad jau netrukus jie bus kartu ir galės plepėdami ragauti visą maistą. O jo čia tikrai neturėtų trūkti, nors kol kas stalas buvo tuščias.
Atrodė, kad kepurė galvoja gerokai ilgiau nei rinkdama koledžą jam. Tai šiek tiek trikdė. Juk jie dvyniai, tad turi būti vienodi. Argi neakivaizdu, kad Oliveris turi būti paskirtas ten pat, kur ir jis? Bet ne, kažkodėl kepurei reikėjo laiko pamąstyti, nors galvojanti kepurė vis dar skambėjo itin keistai. Pagaliau ji sušuko koledžą, kuris, laimei, buvo Klastūnynas. Eliotas garsiai plojo ir taip pat apkabino atsisėdusį brolį. Jiems bus ypatingai smagu. Jau norėjosi palikti salę ir keliauti visko tyrinėti, bet netrukus pasibaigęs skirstymas ir atsiradęs maistas paskatino pasilikti.
- Kaip manai, kas skaniausia? - paklausė Oliverio nuomonės Eliotas, bet įsidėjo visko, ką tik galėjo pasiekti. Prisikimšo pilną burną ir toliau krovė maistą į lėkštę. Jautėsi tiesiog puikiai. - Man čia patinka, - šiaip ne taip ištarė ir jau po kelių akimirkų kibo į atsiradusius desertus. Vyšnių pyragas buvo tiesiog puikus, ir Eliotas jau nekantravo, kada galės jo vėl paragauti.
- Dar ko nors nori? - paklausė Oliverio ir šiaip ne taip atsistojo. Pilvas, regis, tuoj sprogs, bet pirmakursis vis tiek norėjo eiti ieškoti savo miegamojo. Deja, netrukus prefektas pakvietė sekti jį. Eliotas suraukė nosį. Eiti paskui viską žinantį vyresnį mokinį ne taip įdomu kaip ieškoti pačiam. Vis dėlto nuovargis ir noras greičiau pasiekti lovą neleido sprukti.
- Eime? - dar paklausė Oliverio ir kartu su kitais Klastūnyno pirmakursiais paliko didžiąją salę.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 690
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #456 Prieš 6 mėnesius »
Tai, kad Eliotas jį apkabino, buvo geriausia iš visko, kas šiandien nutiko. Reikėjo artumo ir žinojimo, kad brolis myli. Taigi nors ir toliau labai ilgėjosi namų ir šeimos narių, Oliveris pasijuto šiek tiek geriau.
Atsiradęs maistas sudomino, bet nuomonės tuo klausimu neturėjo. Neįsivaizdavo, kas galėtų būti skanu, tad į Elioto klausimą tik gūžtelėjo pečiais. Įsidėjo suprantamiausių patiekalų ir ramiai šlamštė. Aplinkui vyraujantis šurmulys, emocijų kiekis, maistas ir nuovargis vertė norėti miego. Oliveris beveik snaudė prie stalo ir nė nepastebėjo, kaip atsirado desertai. Jų ir nebūtų ragavęs - prisikirto tiek, kad niekas nebūtų tilpę. Išgirdo Elioto klausimą, tačiau tik papurtė galvą. Atrodė, kad daugiau niekada nebevalgys. Tuo labiau, kad mamos gamintas maistas vis tiek skanesnis.
- Kur mums reikia eiti? - jau visai apsnūdęs paklausė, kai vyresnis mokinys pakvietė jį sekti. Žinoma, Oliveris suprato, kad čia jie nemiegos, bet, tiesą sakant, mielai būtų kaip tik tą ir padaręs. Vis dėlto prisivertė atsistoti ir susirasti Elioto ranką. Žingsniuojant tokioje didelėje ir nepažįstamoje pilyje jam reikėjo ko nors, kas palaikytų. Kadangi ir mama, ir tėtis buvo nepakeliamai toli, to vaidmens teks imtis Eliotui.

*

Neprisijungęs Sandrita Kemsley

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #457 Prieš 5 mėnesius »
Mergina vardu Sandrita  pravėrė didžiąsias salės duris. Oo..vau.. kiek čia daug erdvės.. Klastūnyno stalas.. grifai.. varno nagas.. o, štai. Be emocijų ji prisėdo ant kėdės, esančios arčiausiai garbingojo stalo.  Pasižiūrėjus į stalus ji suabejojo ties kuriuo ją priskirs... Atėjo laikas paskirstimui, su nekantrumu ir baime akyse ji laukė... ir ŠTAI- ji klastūnyne, su laime ir užsidegimu pribėgo prie Klastūnyno stalo, prisėdo ir pradėjo iškart pažindintis su būsimais draugais.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Burtininkė
  • ***
  • 89
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #458 Prieš 4 mėnesius »
Linėja kartu pirmakursiais įžengė į didžiąją salę. Buvo labai smalsu pamatyti Hogvartsą gyvai. Apie jį vienuolikmetė daug girdėjo. Hogvartsas pasirodė esąs didesnis nei ji įsivaizdavo. Toks didingas, paslaptingas. Ir kelionė buvo įdomi. Tiek važiavimas traukiniu, tiek plaukimas valtimi.
Didžiojoje salėje pakėlusi akis į lubas Linėja aiktelėjo. Jos atrodė įspūdingai. Bet dabar mergaitė žiūrėjo ne į lubas, o į naujuosius mokyklos mokinius, kuriems vieniems po kito buvo užmaukšlinama sena juoda kepurė, paskirianti į koledžą. Kai tamsiaplaukė atsisėdo ant kėdės, kepurė, regis, šiek tiek pamąstė. O tada sušuko:
- Klastūnynas!
Linėja nulėkė prie klastuolių stalo. Visi jai plojo, sveikino ją. Mergaitė jautėsi drąsiai. Tik šiek tiek mintys nukrypdavo prie klausimo, ar čia bus vaikų, kurie mėgsta dainuoti bei groja kokiais nors muzikos instrumentais.
Po šventinės vakarienės kartu su kitais klastuoliais Roberts paliko didžiąją salę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Linėja Roberts »

*

Neprisijungęs Miriam Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #459 Prieš 3 mėnesius »
Vos išlipus iš traukinio teko susidurti su gąsdinančia tiesa - pirmakursiai į pilį vyko atskirai nu vyresnių mokinių. Kitaip sakant, sėdėdama valtelėje Miriam brolių nematė. Šalia sėdinti mergaitė bandė ją kalbinti, bet jaunoji Llewellyn teištarė kokius du žodžius, tad netrukus stojo tyla. Miriam jaudindamasi žvalgėsi aplinkui. Buvo gražu, taip, bet jai vis tiek reikėjo Elioto ir Oliverio.
Pagaliau atplaukus į pilį pritrenkė jos dydis. Taip, dvyniai nemažai ką papasakojo, bet pamatyti viską savo akimis vis tiek buvo visai kas kita. Miriam apstulbusi stebėjo pilį ir jos bokštelius. Sekė paskui kitus mokinius, nors mielai būtų likusi lauke. Dar norėjo pasižvalgyti.
Jau visai netrukus būrelis vienuolikmečių suėjo į didžiąją salę. Miriam žinojo, kaip vyksta paskirstymas, tad kiek aprimusi laukė savo eilės. Kai kuriuos mokinius kepurė paskirdavo iš karto, kitiems tekdavo luktelėti. Išgirdusi, kad mokinys pateko į Klastūnyną, vylėsi, kad jis taps jos bendrakoledžiu.
- Miriam Llewellyn! - sušuko kažkokia profesorė, ir mergaitė nedrąsiai žengė iš likusio būrelio. Vos atsisėdo ant kėdės, kepurė užsmuko jai ant akių.
- Dar viena Llewellyn, ar ne? - tyliai paklausė kepurė. Mergaitė nustebo, bet niekaip nereagavo. Nebuvo tikra, ar turėtų atsakinėti kepurei. - Puikiai matau, kur tu tinki, - dar ištarė drabužis ir garsiai suriko: - KLASTŪNYNAS!
Gerokai nurimusi Miriam nusiėmė kepurę ir nužingsniavo prie džiūgaujančio stalo. Atsisėdo šalia Oliverio ir jį apkabinusi pasijuto beveik kaip namie. Netrukus kibo valgyti, o vakarienei pasibaigus su kitais pirmakursiais išsekė paskui prefektą ir nužygiavo į miegamąjį.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Burtininkas
  • *
  • 4
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #460 Prieš 2 savaites »
Jau traukinyje Aaronas susirado kelis iš seniau pažįstamus berniūkščius ir jie lakstė po vagoną ir ieškojo ką nuveikus. Tiesą pasakius pavyko iš kažkokio mažvaikio atimti visus jo pirktus saldumynus ir užstrigdinti jo kupė duris. Paskui jie aišku jį išleido, tą apsibliovusį mažių. Žodžiu turiningai leido laiką.
Dabar jis ir draugeliai stovėjo eilėje ir tyliai kalbėjosi, visai nekreipė dėmesio į paskirstymą. Na gerai jau, graži šita salė, bet gi nespoksosi amžinai akis išvertęs. O direktorės kalbos, tai jam išvis buvo paskutinėje vietoje.
Vos nepraklausęs savo pavardės, nes tuo tarpu aptarinėjo kitos dienos planus su Henriu berniukas greitu žingsniu nuėjo prie taburetės. Užteko tai baisiai kepurei paliesti jo raudonus plaukus ir ji užstaugė, tuo kiek nugąsdindama. Kad jis paskirtas į Klastūnyną.
Fu. Pamanė tėkšdamas kepurę atgal. Ranka persibraukė galvą. Buvo šlykštu, kad ta sena kepuršė lietė jo galvą. Aaronas nudelbė ją piktai akimis. Reikės paklausti direktorės ar ji negali įsigyti padorios ir naujos kepurės. Galvojo traukdamas prie stalo. Koks skirtumas, kad ji prieš milijoną metų priklausė Grifui? Ji jau atitarnavo savo. Bjauru.
Atsisėdęs naršė salę žvilgsniu. Pastebėjo tą mažą berniuką prie Varno Nago stalo, kurį jie užspeitė traukiny. Oi ryt susimatysim. Pagalvojo ir jam išsišiepė. Berniukas nusisuko. Susigūžė. Juokinga.