[Sakura Levins]

Deja, bet Dori atrodė šiek tiek liūdna. Žinoma, ar galėjo būti kitaip, kai dar visai neseniai ji apturėjo tą įvykį su vargšu peliuku? Tačiau citrusiniai eteriniai aliejai, regis, draugei patiko ir jos nuotaika, bent jau taip atrodė baltapūkei, šiek tiek pasitaisė.
- Na, kaip, ar patinka? Kuris tau kvepia skaniausiai? Bergamotė? O, bergamotė yra visžalis citrusinis medis su pailgais žaliais lapais ir dideliais stipriai kvepiančiais žiedais. Prinokę šio medžio vaisiai yra geltonai žali, savo forma primena kriaušę, o jų skonis karčiai rūgštus. Iš esmės tai apelsino porūšis, tačiau šie vaisiai nevalgomi. Bergamočių eterinis aliejus spaudžiamas būtent iš vaisių, - papasakojo. - Beje, bergamočių ir mandarinų eteriniai aliejai ramina, o visi kiti, kuriuos dabar uostei, tonizuoja ir suteikia energijos.

[Dori Mendel]

Dori jau gailėjosi, kad paklausė Sakuros apie tą bergamotę. Varnė užsivedė, bet Mendel praktiškai nieko negirdėjo, tačiau linksėjo galva. Taip ir nesuprato ji, kas ta bergamotė. Kažkas panašaus į apelsiną. Tiek ir užteks, pamanė.
- Na, šiti visai nieko, - pripažino. - Greičiausiai man labiausiai patiko greipfrutų, - dar kartelį jį pauostė. - O koks labiausiai patinka tau? - iš mandagumo paklausė, nors, tiesą pasakius, klastuolei tai buvo visiškai neįdomu.
Sekundėlę mergina žiūrėjo į tolį. Ji tikrai buvo be nuotaikos ir norėjo basakoję iš čia išvyti. Jeigu Dori nežinotų, kad ji yra Juzefo dukterėčia, taip ir padarytų. Tačiau žinojo. Tad teks kentėt.
- O iš kur tu išmokai gaminti šituos aliejus? - pabandė palaikyti pokalbį.

[Sakura Levins]

- Tikrai, patinka? - nudžiugo ir išsišiepė iki ausų. - Kaip šaunu! Tai imk, - įdavė greipfrutų eterinio aliejaus buteliuką draugei. - Dovana. Tik atmink, kad naudok rytais ir dienomis, nes vakarais šitas netinka. – Man? Koks labiausiai patinka man? - džiaugėsi gavusi tokį klausimą. - Oi, Dori! Man patinka visi! Visus kvapus labai myliu. Bet jeigu reikėtų rinktis, tai galbūt man labiausiai kvepėtų jazminas. Kada galėsiu duoti pauostyti, bet dabar su savimi neturiu, - toliau šypsojosi. - Mano mama jau seniai gamina eterinius aliejus. Tai aš kartu tai darau su ja nuo vaikystės ir išmokau. Šiaip nėra jau taip paprasta, bet kai keturiolika metų su tuo gyvenu, tai žinai, - nusijuokė. - Bet mano mama dabar serga. Todėl aš gyvenu pas tėtį. Dar jis turi savo tėvus, na, mano senelius, žinai. Ir brolį, mano dėdę Juzefą. Gali patikėti, jis plikas! Aš jau jam sakiau, kad plaukai yra mūsų apsauga, bet jam nerūpi.
Sakura apžvelgė stalą ir pastebėjo, kad Dori įsidėjusi nevalgomo maisto. Matėsi, kad tai tas gaminys iš miltų ir vandens, o dar buvo su šokoladu.
- Aha, ir aš manau, kad tai nevalgoma, - varnanagė pradėjo linksėti. - Tikri nuodai, tiesa?
Mėlynakė prisikrovė į švarią lėkštę vaisių ir daržovių ir ėmė valgyti.

[Dori Mendel]

Tas Sakuros entuziazmas Dori nervino. Ypač šiandien. Negi ta keistuolė tikrai galvoja, kad vos kelis kartus pasikalbėjusios jos taps draugėmis? Ar Dori galėtų draugauti su ja? Ta šviesiaplaukė buvo tokia naivi...
Tačiau tai, kad ji padovanojo klastuolei greipfrutų aliejuko buteliuką, keturiolikmetei labai patiko.
- Ačiū, - pagaliau išspaudė menką šypsenėlę ir susipakavo dovaną į kuprinę.
Tada basakojė pradėjo pasakoti apie savo mamą, tėtį, senelius ir pliką dėdę Juzefą. Mendel suprunkštė. Prie progos reikės pasakyti Auriui, kad jo draugas - plikas dėdė Juzefas. Tačiau Mendel net neketino užsiminti Sakurai, kad pažįsta jo pliką dėdę. Ne, tikrai ne šiandien. Dori jau matė, kokia nušvistų nuostaba keistuolės veide sužinojus tą nuostabų faktą: oho, Dori pažįsta Juzefą! Ir ji imtų dar labiau taukšti.
- Nevalgoma? - nusistebėjo Dori, kai pašnekovė išpeikė skanėstą. - Blyneliai su šokoladu yra gėris, - kilstelėjo antakį. - Tiesiog šiandien aš neturiu apetito. Nevaryk ant šokoladinių blynelių.
Sakura pradėjo valgyti vaisius ir daržoves kaip kokia žoleėdė, o Dori suprato, kad jeigu tuoj pat iš čia nedings, pradės žodžiuotis. Šiaip tai jau pati Dori buvo iš kalbiųjų, bet tikrai ne šiandien ir tikrai ne su Sakura, kuri viskuo per daug džiaugėsi. Ne, su šita naivuole kalbėtis dabar nebuvo tinkamas metas.
- Klausyk, Sakura. Man jau metas. Susitiksim vėliau, - Mendel atsistojo ir išėjo iš salės.
Žinojo, kad gal nelabai gražiai pasielgė, tačiau tuo pačiu įtarė, jog Sakura tiesiog nesupras, kad klastuolė nenorėjo su ja bendrauti.

[Sakura Levins]

Sakura labai apsidžiaugė, kad Dori priėmė šią mažą draugystės dovanėlę. Kaip smagu, jog strazdanė rado su kuo pasidalinti! Galbūt reikėtų Dori pasiūlyti susitikti kur nors kitur ir atsinešti dar daugiau eterinių aliejų? Gal jai patiks ir, pavyzdžiui, medžių natos? Tarkim, pušis. Pušis juk patinka daugeliui žmonių, tiesa?
Tačiau kol Sakura mąstė apie tai, kokius kvapus dar galėtų duoti pauostyti Dori, naujoji draugė pasakė, kad tas maistas, na, kuris yra nevalgomas, yra gėris. Žinoma, baltapūkė šiek tiek nuliūdo, tačiau tai nevertė jos stebėtis, nes tuo nuodingu maistu mito beveik visa pilis.
Galiausiai Dori pasakė, kad turi eiti. Sakurą ir tai nuliūdino, bet ji įtarė, kad Dori nori pabūti viena. Gali būti, kad ji vis dar graužia save dėl to įvykio, galvojo varnanagė. Ak, vargšė Dori... Tikiuosi, greipfrutų kvapas padės jai pasikelti nuotaiką.
Pati Levins jautėsi išties gerai. Pagaliau jai pavyko surasti Dori ir duoti pauostyti draugei citrusinius eterinius aliejus! O dar tai, kad ji priėmė dovanėlę! Valio!
Varniukė baigė valgyti savo pusryčius ir paliko salę.

[Matthew Rivier]

Matthew visuomet buvo šaltas ir abejingas vaikis. Nežinia, ar todėl, jog tokį šaltakraujiškumą paveldėjo iš pagarsėjusių tėvų, ar todėl, nes būtent tokio elgesio iš Rivier palikuonio ir buvo tikimąsi. Kai aplink jį dūzgiantis pirmakursių būrys nekantravo ir aiškiai reiškė savo nuostabą ir susižavėjimą nauja vieta, Matthew veide nesimatė nė vienos emocijos. Neįskaitomas buvo Rivier vaikinas, neaišku, ką mąsto, ką rezga savo galvelėje. Neįskaitomas liko ir tada, kai vykstant traukiniu į Hogvartsą keli vaikai pašnibždom apie jį kalbėjo. Neįskaitomas liko ir tada, kai įžengė į burtininkų mokyklą ir jį pasitiko prisimerkusios iš smalsumo mokytojų akys. Neaišku, ką jis galvojo net ir tada, kai ant jo galvos įsipatoginusi skirstymo kepurė surėkė Klastūnyno vardą. Lėtai nužingsniavo prie savojo stalo, įsitaisė visai prie krašto - dabar Matthew nesinorėjo rišti kalbų apie nieką. Kažkoks susimąstęs ir paskendęs savo mintyse atrodė juodaplaukis. Ir iš tiesų, Matthew galvojo apie savo tėvus, džiaugėsi, jog patekęs į Klastūnyną jų nenuvylė. Juk būtų gana nesmagu, jei piktavalių vienintelė atžala šiuo metu sėdėtų Švilpynėje. Gėda. Tačiau jis jos išvengė ir dabar vaikinas jautėsi esantis vienu žingsniu arčiau savo tikslo.

[Saldainis]

Natali sėdėjo ant kėdutės su paskirstymo kepure ant galvos prieš visą mokyklą. Kadangi Natali yra labai kuklu ir baikšti mergina jai buvo labai nejauku ten sėdėt. Tada mergina išgirdo kaip paskirstymo kepurė sušaukė klastunynas. Mergina net nežinojo ką be galvot. Mergina apsidžiaugė, bet ne todėl, kad pateko į klastunyną, o todėl, kad gali dingti visiems iš akių. Natali greitai nušoko nuo kėdutės ir nubėgo prie klastunyno stalo. Mergina atsisėdo prie stalo ir ją iš visų pusių apsupo mokiniai sveikindami patekus į klastunyno koledža. Visas tas keletą minučių Natali sėdėjo sustingusi su šypsena veide. Tada pasigirdo hogvarsto direktorės balsas. Ji pasveikino  visus su naujais mokslo metais ir palinkėjo gero laiko čia. Tai pat priminė dar visiems bendrąsias taisykles. Direktorė pakalbėjus mostelėjo ranka ir ant visų stalų pasirodė vaišės. Buvo visko. Nuo gardžiausio kepsnio iki nuostabaus skonio pyragaičio. Tik imk ir skanauk. Taip Natali ir padarė. Į savo lėkštę įsidėjo paskrudusi kepsnį, salotų, o į stiklinę įsipylė apelsinu sulčių. 

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Visos kelionės traukiniu metu Eion sėdėjo kupė kampe ir tyliai meldėsi, kad tik prie jo niekas nelįstų. Nenorėjo su niekuo bendrauti ir kalbėtis. Daug geriau buvo sėdėti vienam. Ramiai ir neapsimetant, kad nori kažką matyti.
Aišku, kvaili vaikigaliai tik ir ieškojo būdų ir priežasties sugadinti vienatvę. Kažkodėl visiems reikėjo lįsti ir sveikintis ir dar atrodyti baisingai draugiškiems. Tai buvo taip kvaila, kad Eion galiausiai nutarė apsimesti miegąs - gal bent tada liks vienas?
Pilyje buvo kiek kitaip. Ko gero, visi pradėjo jausti tą "baimingą pagardą", nors berniukas nesuprato nei ko čia bijoti, nei ką gerbti. O mažiausiai gerbė tuos, su kuriais atsidūrė vienoje valtyje. Jie ir vėl bandė plepėti, bet Eion tik nusisuko nuo jų ir viso plaukimo metu neištarė nė žodžio. Buvo išvadintas ir pasipūtėliu, ir pikčiurna, ir kuo tik nori. Bet tokie dalykai vaikui rūpėjo mažiausiai. Tikrai ne draugų ieškoti jis čia atvyko. Tiesą sakant, kol kas nežinojo, ko atvyko. Gal kažko ir išmoks, o gal tiesiog galės nesėdėti viename kambaryje su nusususiais tėvų neturinčiais žiopliais. Jis, šiaip ar taip, tėvus turėjo, tik neįsivaizdavo nei kas jie, nei kur jie pasidėjo.
Atsidūręs tarp krūvos nepažįstamų vaikų (maža to, į juos spoksojo dar galybė kitų vaikų!) Eion jautėsi labai blogai. Reikėjo iš čia nešdintis. Jau norėjo tai ir padaryti, bet, laimei, buvo pakviestas vienas pirmųjų. Jam visai nepatiko tai, kad visa milžiniška salė spokso į jį. Ką jau kalbėti apie tai, kad netrukus pats nieko nematė, nes kažkokia kvaila kepuršė užslydo ant akių. Berniukas pradėjo muistytis ir tyliai keiktis, bet pagaliau išgirdo garsų riksmą:
- KLASTŪNYNAS!
Nė neįsivaizdavo, ką tai reiškia, bet kažkas pagaliau nutraukė kvailą daiktą nuo galvos, o vaikai prie vieno iš stalų pradėjo džiūgauti ir ploti. Ko gero, nereikia ir sakyti, kad Eion juos matydamas visai nesidžiaugė, bet viena buvo gerai - buvo galima pasprukti nuo šitos kėdės ir visų dėmesio centro.
Vos priėjusį prie stalo vienuolikametį pasveikino būsimi bendrakoledžiai, bet jis nė vienam neatsakė. Prie jo ir vėl lindo, o tai buvo daugiau nei bjauru. Ne, Eion geriau ramiai pavalgys ir su niekuo nešnekės. Noriai prisitraukė keptos vištienos ir netrukus ramiai sau taršė. Juto, kad žvilgsniai darosi nelabai draugiški, tačiau tai visai nerūpėjo.
Prisivalgęs ramiai sėdėjo ir apsižvalgė. Gera čia buvo tik tai, kad Hogvartsas akivaizdžiai buvo milžiniškas. Tai reiškė, kad jis turės kur pasislėpti ir nematyti kitų žmonių. Tai visai tiko.
Netrukus visi atsistojo, o mažiausieji susirinko prie kažkokios merginos. Ar buvo galima tikėtis, kad ji parodys kelią? Galbūt, ir su ta viltimi Eion priėjo prie jos. Netrukus palikęs pakankamą tarpą tarp savęs ir kitų vaikų nusekė paskui tą merginą ir išėjo iš salės.

[Sofi Barbierato]

    Šiandien Sofi buvo nepaprastai laiminga. Šiandien ir pusryčiai buvo neįtikėtinai skanūs, kas būdavo retai. Ji valgė tiek kiek galėjo, o jai buvo taip skanu, kad ji negalėjo sustoti. Pavalgiusi Sofi pasiėmė dalyką dėl kurio ir buvo tokia laiminga. Praeitą dieną klastuolė kepė penkesdešint gardžiausių imbierinių sausainių su citrininiu  įdaru. Jaau vakar puse jų nebeliko, bet likusieji vis dar gulėjo Sofi kuprinėje. Visą vakarą laukusi kol galės suvalgyti ir šiuos ji tai pagaliau galėjo padaryti.
   Ji pakilo nuo stalo ir iškarto pradėjo raustis kuprinėje. Mergina sausainius buvo įsidėjusi į dėžutę su raudonais ornamentais. Radusi dėžutę penktakursė ją atidarė ir jau žadėjo valgyti jos turinį, bet deje. Sausainių ten nebebuvo. Tik keli trupinukai. Kas čia per velnias? Nesupratau? Kas juos sušveitė? Kažkas mane apvogė! Čia turbūt tų niekintų elfų darbas! Maži vagišiai, aš jiems parodysiu! Sofi buvo tokia įniršusi, kad jos dienos darbas dingo! Prapuolė ir ji buvo tokia sutrikusi. Ji jautėsi apgauta, bet iš tikrųjų matyt pati juos suvalgė.

[Erka Forrm]

  Buvo vakaras. Vakarienės laikas. Erka atsibeldė į didžiąją salę. Nebuvo labai tikra, kad tikrai nori valgyti, tačiau žinojo, kad bus sunku užmigti jei prieš miegą užsimanys valgyti, todėl nusprendė bent kažko užkąsti. Laimei, pamačius nuostabų maistą, kuris buvo patiektas didžiojoje salėje Erkai apetitas greitai atsirado. Ji prisėdo prie Klastūnyno stalo ir apžvelgė visą maistą rinkdamasi ką valgyti. Na, išsirinkti ką valgyti nebuvo labai sunki užduotis, nes čia buvo labai daug nuostabių dalykų.
  Taip, kasdien didžiojoje salėje patiekdavo nuostabiausių valgių, tačiau jie kasdien nustebino violetinių plaukų savininkę. Matyt dėl to, nes vasaromis net dalies to neišvysdavo. Šešiolikmetė greitai pagriebė vieną pyragėlį su grietinėle, o ant jos puikavosi karamelė bei vyšnia. Išties jis atrodė nuostabiai, todėl šeštakursė negalėjo jo neparaugauti. Skonis buvo net geresnis už vaizdą. O namų elfai tikrai moka nuostabiai gaminti. pagalvojo violetinplaukė valgydama pyragėlį. Tiesiog negalėjo to nedaryti.

[Auris Senkleris]

Tą vakarienę Auris prasėdėjo labai ramiai. Visai ne taip, kaip buvo pratęs. Neplepėjo su kartais prieinančiais mokiniais ar su kuriuo nors iš kolegų. Maistas galima sakyti liko lėkštėje. Auris visai nenorėjo valgyti. Ir vakarienei besibaigiant, o salei tuštėjant jis priėjo prie Klastuolių stalo. Jau pustuščio. Senkleris prisėdo šalia Erkos. Ant stalo pasistatė kavos puodelį. Norėjo bent kažką turėti, ką galės sukioti tarp delnų. Nes truputį jaudinosi.
- Erka... Mums reikia pasikalbėti. - Prašneko pagaliau. Visai netyčia iš kažkokių mokinių Klastuolių buvo išgirdęs, kad Forrm švystelėjo į astronomijos profesorę teleskopą. Vaikėzai žvengė iš to. Ir iš to netyčia nugirsto pokalbio jis sužinojo, kad metimas buvo netaiklus. Tą reikalą išgirdęs pasigavo pirmakursę mergytę iš Grifų Gūžtos. Jie kalbėjosi. Ir Auris lyg tarp kitko užklausė apie tą pamoką. Mergaičiukė jam viską patvirtino. Pasakė, kad Erka užsidirbo areštą. Ir kad labai negražiai kalbėjosi su profesore.
Auris neabejojo, kad šiandien grius jų taip gražiai statoma idilė. Kad jie susiries. Na taip, kartais gyvendami kartu abu pasipykdavo. Tai dėl egzaminų, tai dar dėl ko. Bet tai buvo ne rimta. O čia... Kas bus, jei ji vėl ims švaistytis kerais kaip kadaise? Tai reikš, kad viską, ką darė darė ne taip. Kad klydo. Jei taip nutiks, Auris žinojo, kad nusivils savimi. Ir tik savimi, nes jei jiems nepavyks normaliai pasikalbėti. Be senųjų Erkos kvailysčių reikš, kad viskas, ką darė yra be jokios vertės.
- Erka, prašau man paaiškinti dėl kokios priežasties į astronomijos profesorę sviedei teleskopą? Ar tau neaišku, kad galėjai ją sužeisti? Tai nėra smagus pokštas.

[Erka Forrm]

  Tas pyragaitis buvo nuostabus ir Erka tikrai negalėjo to paneigti. Deja, visu juo mėgautis klastuolė negalėjo, nes prie savęs išgirdo labai pažįstamą balsą. Jis priklausė Auriui. Atsisukusi dar ir pamatė jį, o paskui išgirdo, kad jiems reikia pasikalbėti.
- Apie ką? Tik nesakyk, kad apie kavą. Tikiuosi ne todėl ją čia atsinešei, - tarė bei nusijuokė. Išties Erka nesugalvojo nieko apie ką jie galėtų kalbėtis. Rodos, viskas buvo gerai. Taip, kartais jie pasipykdavo, tačiau tie barniai nebūdavo dideli ir jie būdavo reti. Atrodo viskas buvo idealu.
- A, tu apie tai, - susiraukė išgirdusi klausimus. - Na, matai jau artėja Helovynas ir norėjau apsirengti Elliw. Žinoma, kostiumo rasti neįmanoma, o multisulčių eliksyrą tingėjau gamintis, todėl nusprendžiau tik elgtis kaip Elliw. Beje, iš kur apie tai sužinojai? Jūs ką su astronomijos profesore abu? Na, žinai ką turiu omeny, - tarė. - Ir koks vis dėlto tau skirtumas? - dar paklausė. Na, taip. Jis mano globėjas, tačiau koks jo skirtumas kaip aš elgiuosi pamokose? Jo elgiuosi gerai. Viskas. Galėtų jis tiesiog eiti savo darbų dirbti ir būtų ramu. Pagalvojo violetinplaukė.

[Auris Senkleris]

Iš Erkos jis buvo girdėjęs įvairių dalykų, todėl jos atsakymas nepribloškė, kaip seniau būdavo. Jos žodžiai tik parodė, kad merginai visai nesvarbu tai, kad galėjo tą profesorę sužeisti.
- Ką? - Griežtai paklausė. - Erka, visai nejuokinga. - Kartais tie jos perliukai tikrai prajuokindavo. Bet tik ne dabar.
- Nekišk čia Elliw. Ji ir tu esat skirtingi žmonės. Elliw net nesupranta ką daro. O tu... Galėjai jai praskelti galvą su tuo daiktu. Ar dar kaip nors sužeisti. Aš suprantu. Kartais norisi iškrėsti kokią kvailystę. Bet tik jau ne tokią. Ne tokią, dėl kurios gali susižaloti kiti žmonės. - Erkai paklausus iš kur sužinojo apie jos nuotykį pamokoje atsakė.
- Ne. Ne iš profesorės. - Atsakymas buvo trumpas. Bet jis neketino duoti jai ataskaitų. Tos mokytojos net nepažinojo. Na beveik nepažinojo. Niekada neteko kalbėtis su ja.
- Erka, aš tau jau sakiau labai seniai. Kad reikia save tramdyti, reikia galvoti apie tai, ką darai. Patikėk tu manim. Kai išeisi iš mokyklos niekas nesitaikstys su tavo kvailystėmis aišku? Beje, kaip drįsai per žiobarotyros pamoką sviesti tą gyvatę į Juzefą? Tai yra į profesorių Levinsą? Ji galėjo jam įgelti. Arba tau. - Apie tą gyvatę jau papasakojo pats Juzefas.
- Ir kaip gali klausti koks man skirtumas kaip elgiesi? - Jeigu būtų jos tėvas ar giminaitis jai aišku nekiltų tokių klausimų. Bet dabar Auris prisiėmė už ją atsakomybę. Privalėjo ja rūpintis. Norėjo, kad į gyvenimą Erka išeitų gražiai. Kad jai pasimirštų tie laukiniai sumanymai, kuriuos krėsdavo mokykloje. Norėjo, kad jai gerai klotųsi gyvenime po mokyklos.
- Man didelis skirtumas kaip tu elgiesi. Jei man nerūpėtų, tai tavo gyvenimas pas mane niekuo nesiskirtų nuo gyvenimo vaikų namuose.

[Erka Forrm]

- Kaip nejuokinga? Man visai juokinga, - pasakė Erka bei nusijuokė.
  Paskui Erka išgirdo, kad ji nekištų čia Elliw. Na, tai buvo vienintelis žmogus iš kurio ji galėjo šaipytis ar jį žaloti ir nieko nenutiktų, nes ji tiesiog jos neatsimintų. Tiesa, praeitais metais laikinai ji buvo paprotėjusi, tačiau dabar pasirodė, kad ji vėl tapo senąja Elliw, kuri, tiesą sakant, klastuolę nervino kiek mažiau nei normalioji.
- Na, šiomis savaitėmis ji tikrai nesupranta, tačiau taip tikrai nebuvo visada. Pavasarį ji kuriam laikui buvo paprotėjusi. Tada užsipuolė mane mergaičių kambary. Bet panašu, kad dabar ji vėl pati blogiausia pasaulyje atmintinė, - viską papasakojo Auriui. Violetinplaukė tikėjosi, kad to užteks, jog jis bent jau toliau neaiškintų, kad ji čia neturi kišti Elliw.
  Paskui Klastūnyno atstovė sužinojo, kad jis žino ir apie Levinso gyvatę. Tik dabar Erka pagalvojo, kad jo pavardė kažkuo susijusi su ta kvaile iš Varno Nago.
- Ar tiesa, kad jis kažkaip susijęs su ta kvaile iš Varno Nago? Man atrodo, kad ji dabar turėtų būti septintame kurse. Jei pavadinai jį vardu vadinasi judu pažįstami. Juk tu žinai, Auri, ar ne? - paklausė. Tai jai dabar labiau rūpėjo nei ta išdaiga.
- Na, aš nukopijavau šią išdaigą iš vienos grifės. Ji lyg panašaus amžiaus kaip aš. Na, gal metais vyresnė. Ji į profesorių metė tikrą varlę, tačiau aš nenorėjau kankinti tikro gyvūno, todėl ją išsibūriau. Ir kodėl kaltini mane, o ne ją? - dar pasakė. Tikrai nenorėjo, kad klaidingai būtų apkaltinta tik ji viena. Ne, už šią išdaigą nubausta turės būti ir Patriciją. Nors, tiesą sakant, dabar Erka nežinojo ar labai nori, kad grifė nukentėtų, nes vis dėlto ji buvo pakankamai nebloga išdaigų kompanione. Žinoma, buvo ir geresnių už ją. Pavyzdžiui Dori daug geresnė už ją. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.
- Na, kažkaip drįstu, - gūžtelėjo pečiais. - Oj, skirtųsi. Gyvenimas pas tave skiriasi vien tuo, kad yra kas nors kam aš rūpiu. Juk aš tau rūpiu, ar ne? Nors kartais galėtum nesekti kiekvieno mano žingsnio, - tarė ir atsiduso. Tik dabar pagalvojo, kad gal reikėjo sakyti ne viską. Kad gal reikėjo dalį pasilikti savyje kaip darydavo anksčiau, tačiau su Auriu Erkai būdavo vis sunkiau slėpti jausmus.

[Auris Senkleris]

Erka sugebėdavo įstumti Aurį į kampą. Tada jis jausdavosi taip, lyg skęstų. Tiesa, tai buvo jau senokai. Kai ji buvo jaunesnė. Bet dabar irgi neįsivaizdavo ką daryti. Jai reikia labiau patyrusio žmogaus nei aš. Pamanė ne pirmą kartą.
- Bet gi Erka, nejuokinga. Nejau kažkam kelti skausmą yra juokinga? O tu puikiai žinai ką darai. Aš žinau. Kodėl kai esam namie tau niekada nekyla panašių minčių? - Namie ji tikrai būdavo kitokia nei mokykloje.
- Jie yra tavo mokytojai. Tu neprivalai visų mėgti. Bet jie yra suaugę žmonės. Atėją į mokyklą tavęs mokyti. Tai ir semkis žinių iš jų. - Apie Elliw pokyčius dabar nenorėjo kalbėtis. Nors šiaip ta mokinė irgi buvo viena tų, su kuriomis jis neįsivaizdavo kaip dirbti.
- Na gerai. Nesvarbu. Dabar kalbam apie tave, ne apie Elliw. - Sakuros ir Juzefo pavardė jam irgi kėlė klausimą. Pastebėjo, kad ji bendra jau seniai žinoma.
- Visų pirma ne kvailė, o Sakura. Nežinau ar juos kas nors sieja. Gal tiesiog bendrapavardžiai. Tikrai to nežinau. Apie tai su Juzefu nekalbėjom. Juzefą pažįstu jau labai seniai. Bet apie jį ir Sakurą nekalbėjom niekada. Ir išvis ką tai turi bendrą su dabartiniu mūsų pokalbiu? - Jis atsiduso.
- Žinau, kad su Patricija mėgstat kvailioti. Jau pastebėjau praeitą pavasarį, kai bombardavot kitus kiaušiniais. Ir taip. Žinau ką ji padarė per pamoką. Apie tai žinoma su ja pasikalbėsiu. Ji gavo areštą nuo Juzefo. Apie jos poelgį sužinos jos tėvai. Kurių reikalas su ja tvarkytis. Bet dabar ne apie tai kalbam. Kalbam apie tavo elgiasį. Nes taip Erka, žinoma, kad man rūpi. Ir būtent dėl to mudu apie tai dabar ir kalbam. - Savo jausmų jis nebuvo pratęs reikšti. Bet dabar manė esant svarbu jai pasakyti, kad rūpi.
- Aš neseku tavo kiekvieno žingsnio. Man buvo pranešta apie blogą tavo elgesį. Ir negaliu tiesiog numoti ranka. Nes tai reikštų, jog tai toleruoju. O taip nėra. - Auris nutilo galvodamas apie kitus savo žodžius. - Aš nesakau, kad tu turi tapti šventuole. Būtų keista, jei paaugliškame amžiuje kartais nešautų į galvą iškrėsti ką nors. Bet išdaigos turi ribas Erka. Ir tu turi tai suprasti.