0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeinė Klerė Bromley

  • III kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #345 Prieš 2 metus »
Džeinės galva visai susisuko- ją vis dar trikdė nepasisekusi nuodų ir vaistų pamoka. O dar tas ne vietoje ir ne laiku pasirodęs šlyštalas vaiduoklis! Kokio prakeikto velnio.. Džeinė tradiciškai tiesiog vėlėsi piktų bei suirzusių minčių raizgalynėje iki tol, kol pradėjo aiškėti Tomaszo, Džeinės brolio vaiduoklio sakomi žodžiai. Regis, jog paskutinieji buvo skirti būtent blondinei, tačiau ji nesuprato, apie ką įstrigusysis vienuolikmečio kūne kalba. Kuo dalintis? Ką jis čia nusišneka?
-Dink,- per sukąstus dantis iškošė Bromley. Ji net nenorėjo gilintis į šlykštalo paklaustą klausimą.- Aš nekartosiu dar kartą.
Klerė spaudė kumščius pakišusi juos po stalu, nes nenorėjo, kad pamatytų Tomaszas. Kam patirti kažką, ko galima išvengti? Taip, tai yra teisingiausi kada nors pagalvoti antrakursės žodžiai.
Džeinė atsisuko ton pusėn, kur turėjo būti vaiduoklis, tačiau pamatė tik tuščius ilgus kitų koledžų suolus. Pasukusi galvą aukštyn mergaitė be abejo pamatė tą šlykščiausią kažkada matytą veidą. Nuo jo net supykino. Fu.
Pajutusi, jog jai skauda delnus nuo kelias minutes spaustų kumščių, Džeinė juos atleido. Vis dėl to suprato, jog savęs žaloti dėl tokio niekingo padaro negalima ir nereikia.
Jeigu norite rašyt rpg kartu su pasipūtusia, išdidžia ir savimi pasitikinčia klastuole- laukiu pelėdų;)

*

Neprisijungęs Kirito Joshira

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #346 Prieš 2 metus »
 (KL2)
Kirito nedrąsiai nužingsniavo prie klastūnyno stalo, visus įdėmiai apžiurėjo ir įsidėjo vištienos šlaunelių.

*

Neprisijungęs Tomasz Mickiewicz

  • Hogvartso vaiduoklis
  • **
  • 23
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #347 Prieš 2 metus »
Tomasz didžiai pasipiktino. Jo sesutė buvo neverta turėti tokį brolį! Kaip ji drįsta taip kalbėti?! Vaiduoklis labai nustebo ir kelias sekundes nerado, kaip įžeisti Džeinę.
- Tu...
Kaip tai nemalonu! Kaip šitas žemas padaras gali būti Tomasz'o, iškiliausio pasaulyje vaiduoklio, sesuo?! Vaiduoklis papurtė galvą.
- Kur tavo pagarba?! - garsiai paklausė jis. Reikėjo pažeminti šitą kvailę. Visa mokykla turėjo žinoti, kad Džeinė negerbia daug iškilesnio už save Tomasz'o!
- Žiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu! - užriko vaiduoklis, kai nusprendė, kad sesuo į jį nežiūri. Tai buvo pernelyg nemandagu! Tomasz pačiupo bjauriai šiltą Džeinės ranką. Ir kodėl jis taip žeminasi - liestis prie gyvojo?! - Nesi verta būti su manimi vienoje patalpoje! Kur tavo dėkingumas, kad aš iš viso su tavimi kalbu?! Kas tave auklėjo?!
Tomasz pasišlykštėjęs paleido sesės ranką ir pakilo šiek tiek aukščiau. Jis jai dar parodys! Vaiduoklis pradėjo spoksoti į Džeinės veidą ir laukė didelės padėkos.

*

Neprisijungęs Odette Bouletviau

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • You don’t die from a broken heart. You only wish you did.
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #348 Prieš 2 metus »
Klastuoliams pirmakursiams judant link paskirstymo kepurės, Odette palengva judėjo su gyva eile ir vedama susikaupusio nerimo, kramtė apatinę lūpą. Viduje kirbėjo klausimas "O kas jeigu?". Vos gavusi išsvajotąjį laišką iš Hogvartso, Bouletviau žinojo, kad jos vieta - Klastūnyne. Apie šį koledžą žinojo viską. Jos tėvai, mirties valgytojai, taip pat čia mokėsi, tad šviesiaplaukė ir negalėjo net pagalvoti, kad senoji kepurė, paskirtų ją kitur. Išgirdusi savo pavardę, Odette lėtai pakėlė rusvas akis ir kilstelėjusi smakrą, žengtelėjo arčiau. Kepurei pradėjus tuščiai kalbėti, mergaitė tik pavartė akis, mintyse liepdama jai nevynioti į vatą gumos. Juk ne to čia susirinkome...ir štai...
- Klastūnynas!,- klastuoliams pradėjus ploti, Odette pagaliau, pirmą kartą per pastarąsias savaites, nuoširdžiai nusišypsojo ir stryktelėjusi nuo kėdės nužingsniavo į jos jau laukiančią vietą. Pasisveikinusi su naujaisiais draugais, šviesiaplaukė gurkštelėjo punšo ir toliau stebėjo paskirstymo ceremoniją.

*

Neprisijungęs Džeinė Klerė Bromley

  • III kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #349 Prieš 2 metus »
Klerei Tomaszo pasipiktinimas kėlė pasitenkinimą. Jai patiko klausytis, kaip jis neranda žodžių. Bet nepatiko klausytis to, kaip jis žemina ją! Siaubas. Pagarba? Apie ką tas niekingas padaras šneka? Blondinė atsistojo nuo stalo ir pažvelgė tiesiai šaltajai būtybei į akis.
-Mane auklėjo tie patys žmonės, kurie auklėjo ir tave. Mūsų abiejų brangieji tėveliai Augustina ir Rivertis Bromley. Ką tu čia bandai įrodyti?-tarsi klausdama, tarsi ne, Džeinė mestelėjo žodžius.- O dabar, kai sužinojai šią informaciją, gali dingti ir nesirodyti akyse.
Subjurusi pažiūrėjo į vaiduoklį, ir jai smegeninėj šovė nuostabi idėja. Klastuolė pagriebė paskutinį obuolį nuo Klastūnyno stalo ir metė jį Tomaszo pusėn. Ir ne, Bromley visai nepagalvojo, kad vaiduokliai neturi konkretaus pavidalo, ir kad obuolys tiesiog praskries pro šlykštalą ir taip dar labiau pažemins Džeinę.
Iš nevilties skaudžiai bumbtelėjusi atgal ant suolo, Džeinė su visu pasišlykštėjimu iškošė:
-Skaičiuoju iki trijų. Dink. Arba kitaip pakviesiu kokį profesorių, ar velniai žino ką.
Jeigu norite rašyt rpg kartu su pasipūtusia, išdidžia ir savimi pasitikinčia klastuole- laukiu pelėdų;)

*

Neprisijungęs Tomasz Mickiewicz

  • Hogvartso vaiduoklis
  • **
  • 23
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #350 Prieš 2 metus »
- Tavęs niekas neauklėjo! - suklykė Tomasz. Ir tai buvo visiška tiesa! Jeigu kas nors šitą žemą padarą auklėtų, jis žinotų savo vietą! Štai ši mergaitė galvoja, kad yra verta šnekėti su iškiliausiu visų laikų žmogumi, kada nors vaikščiojusiu šia žeme!
- Mano pareiga yra išmokyti tave, kokia tu esi niekinga! Tau niekas kitas to nepasakys! Naudokis proga, kad gali išgirsti kažką išties naudingo!
Paaiškėjo, kad Džeinė yra visiškai kvaila. Ji metė obuolį tiesiai į Tomasz! Vaiduoklis nežinojo, kad jo sesuo yra tokia kvaila.
- Aš esu vaiduoklis! - garsiai pasakė jis ir pradėjo juoktis. Jo sesė buvo visiškai beviltiška! Tomasz'ui buvo gėda turėti tokią seserį. Ji buvo tokia kvaila!
- Tu moki suskaičiuoti iki trijų? - paklausė vaiduoklis ir priskrido prie pat Džeinės. Jam buvo šlykštu būti taip arti sesės, bet reikėjo pagaliau ją pamokyti. - Suskaičiuok! - liepė jis. Džeinė pernelyg kvaila, kad sugebėtų tai padaryti!

*

Neprisijungęs Džeinė Klerė Bromley

  • III kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #351 Prieš 2 metus »
-Taip, man niekas kitas to nepasakys, nes niekas kitas, be tavęs, nemano, kad esu niekingas padaras! Tik tu, siaubingasai vaiduokli, įsivaizduoju, jog pats esi Žemės centras! Nusileisk ant žemės, kvaily! Atsirado, mat, nemirtingasis ir neliečiamasis!-berdama žodžius lyg žirnius į sieną išsiliejo Džeinė. Ją jau galutinai užkniso brolio įsivaizdinimas.
Supratusi, jog aplinkui nėra jokių profesorių, Klerė dar labiau įširdo. Nu kodėl taip yra tada, kai man jų reikia?! Taip tai painiojasi po kojomis! O kai reikia, tai kaip prasmegę žemėn visi!
-Taip, šlykštyne, aš moku skaičiuoti daugiau, nei iki trijų, anaiptol nei tu. Tu tikriausiai ir iki trijų nesuskaičiuoji, nes pirmam kurse susisprogdinai per mano mėgstamiausią, Nuodų ir Vaistų pamoką! Ir žinai, kodėl ji mano mėgstamiausia? Dėl to, nes tu ten mirei! Tik ne iki galo! Ir su tuo nepilnu mirimu pasidarei tikra rakštis subinėje!- užbaigė savo žiaurų monologą blondinė. Tas durnaropių prisivalgęs vaiduoklis įgriso iki gyvo kaulo. O baisiausia buvo tai, kad jo nebuvo kaip užmušti! ir dar persekioja kaip kokia uodega..
-Žinai, Tomaszai, susirask kitą auką. Ir atstok nuo manęs. Tik seseriška rekomendacija,- sekundėlei pavaidino gerą sesę Klerė ir laukė šlykštynės atsakymo. Kad tik jis sutiktų..
Jeigu norite rašyt rpg kartu su pasipūtusia, išdidžia ir savimi pasitikinčia klastuole- laukiu pelėdų;)

*

Neprisijungęs Tomasz Mickiewicz

  • Hogvartso vaiduoklis
  • **
  • 23
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #352 Prieš 2 metus »
Kaip taip galima?! Tomasz yra iškilus vaiduoklis! Ši gyvoji yra pagerbta!
Tomasz žiūrėjo į Džeinę. Jis buvo visiškai nusižeminęs. Kai sesė paprašė, jis nusileido ant žemės. O ji buvo tokia nedėkinga! Ji visiškai nesuprato, kokia jai suteikta garbė! Tomasz kabėjo prie žemės. Jo sesė labai bjauri! Ji nebando išmokti naudingų dalykų iš Tomasz. Gyvoji bandė aiškinti, kad Tomasz yra kvailas. Bet kvaila yra būtent ji pati! Dėl to vaiduoklis ir grįžo į Hogvartsą. Reikėjo išmokyti Džeinę tinkamo elgesio!
- Moku daugiau nei tu! Tu nežinai, kaip grįžti vaiduoklio pavidale! - klykė Tomasz. Jis buvo geriausias vaiduoklis pasaulyje! - Tu nesi verta gyventi nei kaip gyvoji, nei kaip vaiduoklis!
Vaiduokliui labai nusibodo ta kvailė! Kodėl būtent ši nevykėlė yra jo sesuo? Tomasz pakilo į orą ir nuskrido toliau. Kaip buvo šlykštu! Kodėl Džeinė neįsisąmonina, kad ji yra kvaila?! Tomasz paėmė nuo stalo bandelę. Sesė tuoj supras, kad taip elgtis negalima! Vaiduoklis paleido bandelę Džeinei į galvą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #353 Prieš 2 metus »
Būsimų pirmakursių eilei palengva trumpėjant ir vis kitos spalvos stalui ošiant, pasveikinant naujoką, Tobias stovėjo su savo įprastuoju, emocijų nerodančiu veidu. Nors viduje berniukas nerimavo, išorėje, kaip visada, to neparodė. Iš šono atrodė taip, tarsi jis nuobodžiautų. Stovėti teko ilgai, nes jo pavardė sąraše buvo viena iš paskutinių. Tamsiaplaukis turėjo į valias laiko apsvarstyti kas nutiks, jei paklius į kurį nors koledžą. Tobias nemanė, kad jį paskirs į Varno Nagą, mat laikė save jam per kvailu. O Švilpynei jis buvo per daug užsidaręs ir nedraugiškas. Liko Grifų Gūžta ir Klastūnynas. Iš tiesų berniukas norėjo pakliūti į pastarąjį, nes jautėsi taip, tarsi ten priklausytų. Grifų Gūžtoje jis nebūtų pražuvęs, tačiau nesijaustų kaip namuose.
Pagaliau išgirdęs savo pavardę, Tobias lengvu žingsniu užlipo ant pakylos ir užsidėjo kepurę. Po maždaug minutėlės salę perskrodė šaižus Paskirstymo Kepurės balsas.
- Klastūnynas! - sušuko ji.
Tobias leido sau vos vos šyptelėti, nes to ir troško, o tada nulipo nuo pakylos ir nužingsniavo prie rėkiančių, šaukiančių ir plojančių klastuolių. Žaliasis stalas bangavo ir džiaugėsi, sveikino atėjusį Tobią, tačiau jis nelabai kreipė į tai dėmesį. Tiesą pasakius, Tobias buvo labai nekalbus žmogus ir ginčus spręsdavo mieliau kumščiais nei žodžiais. Pusę lūpų šyptelėjęs jis prisėdo prie stalo ir įsipylė moliūgų sulčių.
Tačiau kad ir koks šaltas ir nepatenkintas atrodė naujasis klastuolis, iš tiesų jis buvo laimingas. Laimingas, kad pabėgo iš namų ir atrado naujus. Nors praleido čia vos valandą, jis jau suprato, kad Hogvartsas - jo naujieji namai. Tobias Liam Walters mintyse nusišypsojo pasveikindamas naująjį gyvenimą.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #354 Prieš 2 metus »
Dabar Roma su džiaugsmu prisimena savo pirmajį kartą kai atsisėdo prie klastūnyno stalo. Ji viską atsimena lyg tai būtų buvę vakar. Kartu su ja tais metais į hogvartsą atvyko septyni naujokai. Pasiruošę (tikriausiai) tapti pirmakursiais. Roma buvo tikrai, tikrai pasiuošusi. Tiesa, aštuoni nauji mokiniai mažoka. Bet ką darysi. Ir į pamokas jie ėjo aštuoniese. Kai jie įėjo į didžiają salę iškart sustojo užsimaukšlinti paskirstymo kepurės. Roma sąraše buvo trečia. Du vaikai prieš ją pateko į grifų gūžtą. Profesorė norėjo kepurę uždėti Romai ant galvos. Bet ši vos prisiartinusi iškarto pareiškė, kad Roma pateko į klastūnyna. Roma buvo labai laiminga. Ji svajojo patekti į klastūnyna. Ir pateko! Be to Roma vienintelė iš visų aštuonių vaikų pateko į klastūnyna. Žoždiu tiek Roma atsimena.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 624
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #355 Prieš 2 metus »
Erka su kitais būsimaisiais pirmakursiais įėjo į didžiąją salę. Jos tėvai mokėsi klastūnyne. Tad Erka žinojo jog pateks į klastūnyną, nes jos buvo toks harakteris, bet tuo ir džiaugėsi. Klastūnynas jai buvo priimtinas. Sąraše jos pavardė buvo pirma. Ji atsisėdo ant kėdės, bet vos profesoriai pradėjus dėti ant jos galvos paskirstymo kepurę... Kepurė sušuko "klastūnynas"!Erka buvo labai laiminga. Visas klastūnyno stalas pradėjo ploti. Visi kiti su Erka atėjusieji lankyti hogvartso pateko į grifų gūžtą. Kai paskirstymo ceremonija baigėsi visi pradėjo valgyti. Erka buvo labai alkana. Netrukus pasirodė ir koledžų vaiduokliai. Šalia jos sedėjučiai šeštakursiai labai nepasisekė, nes iš jos maisto išlindo klastūnyno vaiduoklis.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Karolina Sneip

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #356 Prieš 2 metus »
Prieš įeinant Karolinai į didžiają salę keli vaikai pasišaipė iš jos džinsų. Mergaitė nekreipė į tai dėmesio ir juos ignoruodama  nuėjo į salę su  kitais būsimais pirmakursiais. Mergaitei nė trupučio nerupėjo tai, kad kažkokiems mokiniams nepatinka jos džinsai, mat Karolinai jie buvo vieni mylimiausių. Pirmakursių grupelė apstulbo pamatę kiek dauk didžiojoje salėje erdvės ir kiek dauk visko prikimšta ant stalų. Karolina aplinkui darėsi ir galvojo ką pirmiausia reiktų suvalgyti, bet vėliau prisiminė, kad dar nė neivyko paskirstymo ceremonija. Mergaitė baiminosi jog pateks į  Varno nagą, nes jos pomegis buvo skaityti visur kur eidavo, skrisdavo ar važiuodavo skaitydavo knygą. Atėjus paskirstymo ceremonijai Karolia jaudinosi, bet jos veide to nesimatė...
- Pirmoji Karolina Sneip,- kviesdama ištarė deriaktoriaus pavaduotoja.
Mergaitė tyliai ir ramiai nužinksniavo link kedutės atsisėdus deriaktoriaus pavaduotoja uždėjo Karolinai sena rudą purviną skrybelė, šaukdama kepurė ištarė Klastunynas! Mergaitė labai džiaugėsi, kad pateko ne į Varno nagą, o į Klastunyną...Šypsenos jos veide dėja nesimatė. Deriaktoriaus pavaduotojai baigiant visus paskirstyti į koledžus klastuolė kibo prie maisto kaip ir visi kiti. Skaniai pavalgius ir pasimėgavus pudingu mergaitė išsitraukė nedidukę aptrintu viršeliu knygą ir pradėjo ją skaityti.

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorė
  • *
  • 220
  • Kas nusprendžia, kas yra „teisinga“?
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #357 Prieš 2 metus »
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
     
     Vėtrūnė šiandien pabudo... Na, įvardinkim geros nuotaikos. Vos prabudus pro atvirą langą (kokio velnio kažkas atidarinėja langus tokiu metu?) išgirdo pelėdų ūbavimą ir smarkaus vėjo ūžimą. Šie garsai daug pasakė: lauke prastas oras ir ten geriau vengti šiandien eiti. Žinoma, po to apgaibomis užtrenkė langą, apsirengė vilnonį megztinį - ant viršaus dar ir Hogvartso apsiaustą - ir patraukė į Didžiąją salę pusryčiauti.
     Galvodama apie būsimas pamokas (Magiškų gyvūnų priežiūra pirmoji... Bus nuobodu, jei turėsim vėl apžiūrinėti gyvūnus, nes aš nieko nematysiu!) Kristė lengvai prislinko Didžiąją salę. Per porą mėnesių tikrai nesunku įsiminti kelią nuo koledžo iki Didžiosios salės, - juo labiau, kad iš jos dažnai sklinda triukšmingi garsai - bet va nuo minėtosios patalpos iki klasių dar yra reikalo...
     - Atsiprašau, ar čia yra laisva vieta? - gal dešimtąjį kartą užklausė stypinėdama prie klastuolių stalo.
     - Sėskis, tu akloji, - iš dešinės pusės atsklido pagiežos kupinas berniuko balsas. Iš balso tembro sprendžiant, bus koks penktakursis, šeštakursis.
     Kadangi namie, Panamoje, buvo mokoma elgtis mandagiai, čia, kad ir sulaukusi užgaulių žodžių ir patyčių, vis vien tarstelėjo "Ačiū", o tik tada atsargiai prisėdo. Viską apsiuoščiusi nutarė, jo šyrit pusryčiams patiekta kiaušinienė su... Pala, čia bazilikai? Tada per daug nebesigilindama įsidėjo į lėkštę valgį ir kibo jį kramtyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Vėtrūnė Kristė de Leighi »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #358 Prieš 2 metus »
Pagaliau Dori išsimiegojo! Už lango buvo toks suknistas oras, tai bent vienas iš jo pliusų - geras ir saldus miegas. Nors šį kartą saldžiajam miegeliui galbūt labiau pasitarnavo vakar dienos nuotykiai tame keistame koridoriuje, kuriame buvo įstrigusi su Alanu. Mendel buvo pavargusi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ant rankų buvo mėlynių, kai mergaitė gynėsi nuo į ją skriejančių daiktų, ant veido buvo įbrėžimas, o mintyse sukosi kelios mintys: Alanas šnypštūnas! Ir kas, po velnių, yra tie Dellegardžiai?
Tačiau miego dvylikmetei vis tik gerokai pritrūko. Ji bent porą valandų dar tikrai būtų saldžiai parpusi, bet pamokos už miegą Mendel buvo svarbesnės, todėl dabar ji ėjo į didžiąją salę skaniai papusryčiauti. Kadangi vakar liko be vakarienės, atrodė, kad gali ir visą žiobarą suėsti.
Įžengusi į nuostabiais kvapais kvepiančią milžinišką patalpą tamsiaplaukė ėjo Klastūnyno stalo link. Nuo stalo galo pakilo du augaloti vyresnėliai, tad mergaitė nusprendė sėsti ten, kur prieš tai sėdėjo jie. Nenorėjo ieškoti pažįstamų veidų, mat jeigu mėlynes ant rankų ir pavyko nuslėpti, įbrėžimo - niekaip. Dori nenorėjo visiems iš eilės pasakoti, kad galbūt atrado vietą, kurią kadaisė užbūrė pats Voldemortas, ir kad ji nuo to nukentėjo.
Taigi, Mendel klestelėjo šalia kažkokios mergaitės, kurios nepažįsta, ir tarė apžiūrėjusi tai, kas yra stalo:
- Kad tave kur! Blyneliai su šokoladu!
Mendel įsidėjo net tris lietinius blynus, prisipylė didžiulę stiklinę moliūgų sulčių ir ėmė kimšti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Aleksas Senkleris

  • Burtininkas
  • **
  • 19
  • Lytis: Moteris
Ats: Klastūnyno stalas
« Atsakymas #359 Prieš 2 metus »
Erikas stovėjo erdviame hole, atsišliejęs į sieną. Pilkšvas, grublėtas akmuo vėsino berniuko skruostus. Žydrai pilkšvos akys slydo nepažįstamais veidais.
 Tai buvo viena tų retų akimirkų, kai Eriko širdyje kirbėdavo ši tas daugiau, nei tuštuma. Net ir tokiam neemocionaliam žmogui kaip jis Pasirinkimo ceremonija buvo ypatinga. Ne, ne dėl to, kad Erikas nežinojo, kur jo vieta. Tą žino jau daugybė Collins'ų šeimos kartų. Jau daugybę metų niekas nedrįso pažeisti tradicijos ir berniukas nesirengė išsiskirti iš giminės. Tad kodėl gi jis jaudinasi?
 Erikas prikando lūpą. Tiesą pasakius, nė pats nežinojo. Viskas jau nulemta. Likimas aiškus. Savo vietą jis žino jau seniai. Ir, kad ir kaip besistengtų pasukti kitu keliu, vis tiek teks grįšti ten, kur nuvedė protėviai.
 Nerimastingus berniuko apmąstymus nutraukė netikėtai atsivėrusios didžiulės medinės durys. Pirmakursių minia plūstelėjo vidun. Aplinkui idėjo nuostabos ir susižavėjimo šūksniai. Net ir Erikui, užaugusiam prašmatniuose Collins'ų giminės rūmuose, Didžioji salė padarė įspūdį.
 Patalpa buvo labai erdvi, apšviesta ore skraidžiojančiomis žvakėmis. Čia stovėjo penki stalai, keturi, pastatuti vertikaliai ir vienas, pačiame salės gale, horizontaliai. Salėje buvo sausakimša - mokiniai grūdosi vieni per kitus, stengdamiesi susirsti vietą prie stalų, mokytojai tylomis kalbėjosi ar sėdėjo prie Grabingojo stalo ir nervingai gniaužė rankas. Erikas tyliai atsiduso. Kad ir kokia graži bebūtų, Didžioji salė jį trikdė. Triukšmas išmušė iš vėžių, ryški žvakių šviesa plieskė tiesiai į akis, o aplink lakstantys vaikai, nė kiek negailėdami berniuko šonkaulių, badė juos alkūnėmis.
 Pirmakursių miniai pasiekus pakylą, ant kurios stovėjo Garbingasis stalas, Eriko lūpas paliko dar vienas skausmingas atodūsis. Ant pakylos stovinti profesorė ilgu, smaragdinio žalumo aksominiu apsiaustu išvyniojo sąrašą ir pakvietė pirmąją mokinę - nedidukę, smulkutę, raudonplaukę mergaitę. Ši drebėdama žengė ant pakylos.
 Kad tik ji neapsižliumbtų - Erikui šmėstelėjo nervinga mintis.
 Raudonplaukė vos po kelių akimirkų buvo priskirta švilpynei ir ceremonija tęsėsi. Ant pakylos žengė rudaplaukis berniukas smalsiomis akimis. Erikui jis patiko, nes kažkuo priminė jį patį - atrodė pasimetęs, lyg viduje plėšytųsi tarp dviejų pasirinkimų. Po ilgų svarstymų berniukas buvo priskirtas Varno Nagui.
 Dar keletas mokinių. Dar keli koledžai. Dar keli pasirinkimai. Dar keli gyvenimo kelių nukreipimai. Kuo toliau, tuo stipriau plakė Eriko širdis. Berniukas nenutuokė, kodėl po daugybės metų apsimetinėjimo jo neemocionalaus žmogaus rolė jam taip nesiseka.
 Berniuko apmąstymus nutraukė raiškus, visą salę užpildantis profesorės balsas:
 -Erick Thompson Collins!
 Žengdamas ant pakylos, Erikas iš paskutiniųjų stengėsi pasirodyti drąsus - žengė tiesiai, neklupinėdamas kaip kiti. Tačiau jo širdis su lig kiekvienu žingsniu krūpteldavo ir suskleisdavo drąsą lyg gėlės žiedą. Šiaip netaip pasiekęs kėdę, berniukas pritūpė ant pačio kraštelio, kad galėtų greitai pakilti. Jis pajuto, kaip keli šimtai porų akių susmigo į jį. Juodaplaukis užsimerkė. Ne, ne iš baimės. Tiesiog jį glumino aplinkinių žvilgnsniai. Tarsi jis būtų garsiausias visų laikų riteris, besiruošiantis kirsti lemiamą smūgį nenugalimai pabaisai ir nugalėti ją visiems laikams. Tačiau ar Erikui pavyks nukauti pabaisą? Kas jis bus - galingas karys ir didvyris, ar bailys ir nevykėlis?
 Berniukas atsitokėjo iš apmąstymų, kai šiurkšti Paskirstymo kepurės medžiaga brūkštelėjo per kaktą. Staiga Eriko mintyse prabilo tylus, bet aiškus balselis:
- Erikai, tu imi pavyzdį iš savo tėvo.
 Juodaplaukis sutriko. Kiek girdėjo iš tėvų ar vyresnių Hogvartso mokinių, Paskirstymo kepurė kalba balsu, taip, kad girdėtų visa salė, o ne šnabžda mintyse. Tačiau netrukus jis suprato, kad kepurę užbūrė keturi kone patys galingiausi pasaulio burtininkai. Kas gali žinoti, kokias paslaptis ji slepia?
 Kada nors reikės išsiaiškinti šios kepurės gebėjimus, - mintyse pasižadėjo Erikas ir vėl sutelkė dėmseį į dabartį. Kepurės balsas mintyse tylėjo. Matyt, laukė atsakymo.
 - Na, taip, galbūt, aš nežinau... - mintyse vapėjo juodaplaukis, - Aš jo gerai nepažinojau, nors ir praleidome daug laiko. Niekas gerai nepažinojo mano tėvo.
-Tu pažinojai savo tėvą daug geriau, negu manai. Jis buvo išmintingas, ir tu įš bruožą paveldėjai. Pasirink teisingą kelią, - šįkart kepurės balsas gaubė Eriką, tarsi ji stovėtų čia pat ir kuždėtų jam į ausį. Berniukas vėl nusistebėjo užslėptais kepurės talentais. Jis nežinojo, ką atsakyti. Kepurės žodžiai nuskambėjo kaip teiginys, o nei klausimas. Erikas užmerkė akis. Jis tetroško vieno - ramybės. Ir tada, pačiu netinkamiausiu momentu, kepurė užriko užbaubė per visą salę kaip prosenelio medžioklinis ragas:
 -Klastūnynas!
 Akimirką Erikas nusivylė. Iš kepurės kalbos jis suprato, kad gali pats pasirinkti savo kelią. Ir nors žinojo, kad jam lemta tapti klastuoliu, troško ko nors kito. Kad ir kaip bebūtų keista, jis troško būti brokuota grandis tobulai veikiančioje Colins'ų giminės sistemoje.
 Tačiau netrukus šie jausmai išnyko, užleisdami vietą santūriam džiaugsmui. Erikas staigiai atsistojo, vos neapversdamas kėdės ir, mintyse dėkodamas protėviams, nužingsniavo prie stalo. Tikėjosi susidurti su daugybe šaltų žvilgsnių, tačiau į jį įsmigo daugybė akių, kuriose atsispindėjo neįsivaizduojamas jausmas. Jausmas, be galo pažįstamas ir Erikui. Taip žvelgti galėjo tik nesuprasti žmonės. Tie, kurių niekas niekada nė nemanė išklausyti. Kurie geriausiai pasitarnauja kitiems, jei nesipainioja po kojomis.
 Na, galbūt aš nesu visiškai pasimętęs. Gal pagaliau atradau savo vietą, nežymiai šypsodamasis pagalvojo Erikas, - Aš irgi nesu suprastas. Bet tokių kaip aš, kaip mes nereikia stengtis suorasti. Anksčiau ar vėliau mes randame vienas kitą.
 Ir nors Erikas niekada nesistengdavo prisišlieti prie kitų ar daryti skubotų išvadų, dabar jis pajuto keistą jausmą, kurio niekad nejautė ir neturėjo jausti. Vienybę. Jis nepriklauso grifams. Ar švilpiams. Ar Varno nagui. Jis - klastuolis!