[Nicholas Grybst]

Belaukdamas paskirstymo, Nicholas įtariai žiurinėjo į kitus naujokus, kurie atrodo jaudinasi daugiau, negu reikia. ,,Negi jie iš žiobarų šeimų? Ko taip jaudintis?'' - galvojo Nicholas. Jis nieko prieš žiobarų kilmės burtininkus neturėjo, tačiau jeigu reiktų rinktis draugija tarp grynakraujo ir ano, rinktūsi grynakraują. Tiesiog būtų lengviau rasti bendra kalbą.
- Nicholas Cage - išgirdo balsą ir suprato kad jį kviečia prie kepurės kuri nuspres, kuriame koledže mokysis. Berniuko tėtis mokėsi klastūnyne, motina Švilpynėje, todėl ištikrūjų neturėjo didelio nusistatymo prieš bet kokį koledžą. Užsimaukšlines kepurę nustebo. Negalvojo kad jinai tokia sunki!
- Klastūnynas - suriko kepurė, ir jis linksmai nupuoškavo klastūnyno stalo link, pasisveikines su pora antrakursių, jis ėmė kibti į vaišes. Dievaži, buvo išbadėjes kaip vilkas.

[Irish wolfhound]

Klastuolė žiūrėjo į vaišėmis nukrautą stalą. Šį kart, kaip ir pirmą kart čia atsisėdus, ji nieko nevalgė, tik bukai spoksojo į prikrautas lėkštes.
Tik štai prisėdusi prie Klastūnyno stalo pirmą kartą ji nevalgė, nes nežinojo nuo ko pradėti. Juk nemandagu kaip kokiai kiaulei imti viską iš eilės. O paragauti norėjosi visko. Pradedant Moliūgų sultimis ir baigiant didelėmis lėkštėmis prikrautomis kalakuto ir velniai žino ko. O dar keksiukai, kurie taip viliojo... Tuomet visa tai atrodė it koks rojus, vaikiškas sapnas. Šiek tiek susijaudinusi Kira nusprendė mandagiai atsisakyti vaišių ir palaukti kol visi klastuoliai pasisotins. Taip išspręsdama dvi problemas: nežinojimą nuo ko pradėti ir nenorėjimą prisiryti it kiaulė.
Na, o dabar ji nenorėjo valgyti, nes nei vienas patiekalas jos neviliojo. Per tris metus, kuriuos praleido Hogvartse, turbūt išragavo visų įmanomų patiekalų. Visas ant stalo gulėjęs maistas atrodė toks kasdieniškas ir pabodęs. Net tie keksiukai, kuriuos būdama pirmakursė šlamštė beveik kiekvieną dieną, dabar atrodė atgrasiai.
Mori apsidairė, suprato keistai atrodanti su tuščia lėkšte, tad dėl vaizdo kažko įsidėjo. Per daug išlepo gyvendama Hogvartse. Kodėl negali tiesiog šlamšti kaip kiti?
Bevartydama maistą lėkštėje pastebėjo varniukę, kuri su kažkuo besišnekučiuodama sėdėjo prie savojo stalo. Tamsiaplaukei kaip tik reikėjo prasiblaškyti, o ir Dawn tai nepakenktų, mat ši atrodo be krūvos knygų ir vėl nieko nemato. Nors draugė šypsojosi, jos oda buvo išblyškusi, paakiai pajuodę, tad buvo aišku, jog naktimis, ji sėdi prie namų darbų. Jau norėjo stotis ir prieiti prie merginos, tačiau nusprendė, jog šiai gali trukdyti. Jautėsi nejaukiai, tad laukė, kol bus tinkamas metas prieiti.
Atrodė taip keista, jos jau kurį laiką draugauja, tačiau Mori vis dar nedrąsu, net pasisveikinti su Strain. Tamsiaplaukė mažai su kuo bendraudavo ir nenorėjo, jog varniukė supyktų. Stengėsi būti ne įkyri, tačiau draugiška ir bendraujanti. Dažnai tiesiog nežinojo ką daryti. Tai nervino ir kėlė šiokią tokią įtampą. Galų gale, neiškentusi Kira atsistojo ir patraukė prie Varno Nago stalo. Jau geriau kažką darysiu, negu čia sėdėsiu ir nervinsiuosi.
- Sveika! - dar nepriėjusi prie draugės šūktelėjo, - gal norėtum pasivaikščioti uždraustajame miške? - Rimtai?! Nieko geriau sugalvoti negalėjau? Varnė turbūt dar valgo, o aš ją skubinu...

[Ema Filch]

Visi pirmakursiai ( ne išimtis ir Ema ) laukė kol galės užsimauti Paskirstymų kepurę, bei sužinoti savo vietą. Mergaitė staiga išgirdo savo vardą ir priėjo prie profesorės. Netrukus jai buvo užmaukšlinta tamsiai ruda, susiraukšlėjusi kepurė. Po ilgų apmąstymų, šiltai susirangius ant Emos pakaušio ji suriko:
" Klastūnynas! ". Pirmakursė nušoko nuo gana aukštokos kėdės ir linksmai nušuoliavo link savojo stalo. Kaip ir kiti trys koledžių stalai, didingai stovėjo ir ketvirtasis - Klastūnyno. Šiame stale dominavo dvi spalvos - tai žalia ir balta. Tokiomis pačiomis spalvomis numarginta staltiesė buvo nukrauta įvairiais saldumynais, gėrimais ir valgiais. Taip ir norėjosi kuo skubiau sėstis ir pradėti didžiąją puotą.
Ema susiradusi bene paskutinę laisvą vietelę prisėdo ir į kitų klastuolių žvilgsnius atsakė tuo pačiu. Pilnu žavesio, drovėjimosi ir šiek tiek tamsiu žvilgsniu. Mergaitei tai buvo pirmieji mokslo metai, todėl ji praleido visą profesorės kalbą. Užuot klausiusi ji svajojo apie jos laukiantį nuostabų laiką Hogvartse. Ema nuo seno buvo svajoklė ir išsiblaškėlė, todėl šis kartas nebuvo naujiena. Atsitokėjusi ji išgirdo tik paskutinius profesorės žodžius bylojančius apie puotos pradžią. Visi pradėjo ragauti įvarius valgius, o ir pirmakursės pilvas grojo maršus, todėl ilgai žvelgus į vaišių gausą nusprendė pirmiau paragauti įstabaus, stalo viduryje besipuikuojančio, Klastūnyno koledžo spalvų tortą. Hmmm... Gana įspūdingas... O ir skonis puikus.Tada ji paragavo greta moliūgų sulčių stovintį štrudelį. Šis skonis taip pat dieviškas...
Na, o troškulį ji užmalšino gaiviu vandeniu, paskanintu šviežia citrina. Visko buvo taip gausu! Viename stalo šone - saldžioji pusė, kitame - pagrindiniai patiekalai, tačiau tos stalo pusės Ema net nepalietė. Mergaitei net nesinorėjo pagrindinių patiekalų ir t.t. Ši tenorėjo gerai prisikimšti ( ji ne itin mėgsta saldumynus, bet tokia proga - tiesiog privaloma! ) Klastuolei į burną daugiau nelindo nė kąsnis. Visi taip pat jau buvo apsivalgę. Tik keletas dar vis valgė.
Mergaitė pakėlė galvą ir kelias minutes grožėjosi užburtomis lubomis. Taip, ji buvo skaičiusi apie jas. Ema tikrai daug domėjosi apie Hogvartsą ir jo istoriją. Jai buvo labai įdomu, o ypač kambarys iki pareikalavimo. Tačiau dabar ne apie tai. Mergina apžvelgė visą didžiąją salę, likusius stalus - Grifų gūžtos, Švilpynės ir Varno nago, mokytojų stalą, hogiečius... Ji tarp vaikų gausos ieškojo taip pat vienos pirmakursės. Varno nagas... Ji turi būti prie Varno nago stalo. Ši mergaitė buvo jos bendravardė. Gerai apsidairiusi klastuolė išvydo tą, kurios ir ieškojo. Ši nusišypsojo varniukei ir pamojavo. Puota buvo nuostabi.

[Džeinė Argent]

Kai paskirstymo kepurė sušuko ,,KLASTUNYNAS" Džeinė buvo labai patenkinta savimi, jei labai patiko tas koliadžas.
Mergaitė su dideliu džiaugsmu atsisėdo prie savo stalo.
Kur tik akys matė buvo kalnai maisto, dar neragautų ir negirdėtu pavadinimų.
Džeinė apsidairė aplink, tiek dauk naujų veidų, tiek dauk naujų žmonių, mergaitė nekantraudama laukė rytojaus pamokų.
Prisikimšusi skrandi valgio mergaitė ėmė stebėti kitus mokinius.
,,Tikiuosi, kalstūnyne mokosi vien grynakaruaja"

[Bela Black]

 Bela, kaip ir visi kiti pirmakurisai stovėjo prieš paskirstymo kepurę. Ji tiksliai nežinojo, kur nori patekti, bet jautė, kad jai prie širdies Klastūnynas. Išgirdusi savo vardą mergaitė atsiskyrė nuo kitų mokinukų ir žengė į priekį. Paskirstymo kepurė negalvojusi sušuko ,,KLASTŪNYNAS" ir Bela smagiai patraukė likk stalo, kuris net griaudėjo plojimais.
 Atsisėdusi prie Klastūnyno stalo Bela prisiminė, kad yra išalkusi (ankščiau apie tai galvoti nebuvo laiko). Pasiėmusi dar šiltą bandelę ji apsidairė. Visi klastuoliai žiūrėjo į ją, o šalia sėdintis berniukas šyptelėjo.
 - Sveika. Aš - Džeris. Smagu matyti tave Klastūnyne!
 - La... labas... aš Bela. Tikiuosi, kad sutarsim...
Džeris nusišypsojo (kiek šypsosi klastuoliai) ir pasiemė stiklinė kompoto. Bela jau daug drąsiau apžiūrėjo visus klastuolius, atsisuko į Grifų Gūžtos stalą.
 - Ten Grifų Gūžta, taip? - paklausė Džerio.
 - Oj, tik neprasidėk su jais... Vaizduoja, kad yra geresni už kitus... - pilna burna atsakė šis.
Bela gūžtelėjo. Suprato, kad ji - tikra klastuolė, geriausio koledžo mokinė...

[Daniel Colubra]

 Vaikinukas lydimas mokytojų buvo vedamas link salės galo. Pasižiūrėjo į lubas, tai buvo gražu, atrodė kaip dangus!
- Oho! Žiūrėk į lubas, tai dangus!- kažkas pasakė, Daniel tik šyptelėjo.                                 
- Tai užburtos lubos, nejaugi neskaitei Hogvartso istorijos?- vaikinukas jau jautėsi viršesnis už kažkokį tai vaiką. Netoliese jo ėjo ir mergaitė, su kuria viename vagone važiavo Daniel.         
 Kai pagaliau buvo nuvesti iki galo, ir sustatyti kaip stulpai, prieš juos galėjo matyti kėdę, ir kepurę.   
 Vaikučiai buvo kviečiami iš eilės, atsisėsdavo ant aukštokos kėdės, kurioje atrodė žemesni, negu buvo ištikrūjų, jiems ant galvos buvo uždedama sena kepurė, kuri kalbėdavo. Ši sušukdavo jų naujojo koledžo pavadinimą ir visi nubėgdavo iki savo koledžo stalo. Daniel jau žinojo kur nori patekti, į koledžą kuriame mokėsi jo tėvas- klastūnyną.                                                         
- Daniel Colubra!- vaikinukas ramiai priėjo ir atsisėdo ant kėdės, jam ant galvos buvo užmaukšlinta kepurė.
- Hmm.. Klastūnynas!- iškart sušuko kepurė, lyg žinodama, kur Daniel norėjo patekti. Vaikinukas ramiai patenkintas patraukė link savo stalo, pasisveikino su visais kitais naujokais, o tada stebėjo likusius naujokus.                                                                                                                     
" Ta mergaitė pateko į švilpynę, neveltui negalėjo užsičiaupti traukinyje" vaikinukas atitraukė dėmesį nuo mokinių, daugiau nieko nepažinojo.                                                               
Galiausiai atėjo laikas valgyti, berniukas įsidėjo į lėkštę visokio gardaus maisto ir valgė iki kol pilvas buvo išsipūtęs, berniukas nepriaugdavo svorio, tai galėjo kimšti ir kimšti, vis tiek liks liesas kaip šakalys. Privalgius visus vaikus prefektas nuvedė į savo koledžų miegamuosius.

[Nada Deinol]

Vos sužinojusi savo koledžą, Nada patraukė link žaliom ir sidabrinėm staltiesėm papuošto stalo link kitų klastuolių. Mokyklos direktoriui pakartojus visas taisykles, ant stalo pasirodė pilną visokių patiekalų. Mergaitė įsidėjo šiek tiek salotų, kadangi pati yra vegetarė ir nevalgo mėsos. Šalia jos sėdėjo vaikinas, kuris be perstojo kimšo maistą į burną ir garsiai čepsėjo. Nada stengėsi nekreipti dėmesio ir valgė savo salotas, kartu prasimesdama keliais žodžiais su keliais kitais klastūnyno mokiniais, bet labiausiai jos dėmesį patraukė kiek vyresnis už ją vaikinas juodais plaukais ir violetinėmis akimis. Staiga ir jis į ją atsisuko, ir abu kelias dešimtis sekundžių tik ir stebėjo vienas kitą. Nadai neužtruko laiko susiprotėti, kad jis yra pats populiariausias klastūnyno mokinys, kadangi jį supo daug kitų žmonių, kurie su juo kalbėjo. Tada Nada suprato, kad jai teks labai pasistengti, jeigu nori nuversti jį ir perimti valdžią šiam koledže.

[Zota Megorna]

Su šypsena veide Zota nnubėgo prie Klastunyno stalo. Kaip ji ir tikėjosi ją priims šiltai. Juk dabar jie kaip šeima ane?
 Prie Zotos iš abiejų pusių sedėjo po merginą. Zota pasuko galvą sau už nugaros jog pamatytu brolį su seserimi. Šiek tiek jos akims paklaidžiojus po mokinių galvas ji išvydo nepatenkintus brolio ir sesers veidus. Aiškiai matėsi kaip smarkiai jie nepatenkinti jog jų mažoji sesutė pateko į Klastunyno koledžą.
Zotai dingo nuo veido šypsena ir ji atsisuko į savo koledžo stalą. Ji sedėjo nuleidus galvą. Tada ji pastebėjo jog priešais ją sedėjo tas pats berniukas kuris ją nuvedė į pirmakursių būrio priekį. Jis jos nepastebėjo ir kalbėjosi su savo draugais sėdinčiais šalia. Tada atkreipė dėmesį jog Zota į jį spokso kaip į stebūklą kurį mažiausiai tikėjosi išvysti priešais save.
 Berniukas jai šyptelėjo ir vėl atsisuko į draugų pusę.
- Jis tau nusišypsojo? - Kažkas sušnabždėjo Zotai į ausį. Ji pasisuko ton pusėn ir išvydo trumpų beveik baltų plaukų savininkę. Zota žiūrėjo į ją nieko nesuprasdama ir lėtai linktelėjo.
- Rimtai? Geras... - Ji sudejavo užversdama galvą. - Kaip tie žiobarai ten sako " o m j" ar kaip? - Ji vėl pažvelgė į Zotą.
- Omg - Pataisė ji  ją. Ji išskleidė garsą panašu į Aaaaaa ir linktelėjo.
Staiga pasigirdo pranešimas jog kiekvienas koledžas keliauja į savo bendrabučius. Zotai nieko kito neliko kaip tik stotis ir sekti kitiems iš paskos. Šį kartą nevedama savo sesers.

[Elizabeth Luanna Maier]

Dažnai sakoma, kad, jeigu ko nors labai labai norėsi, gausi. Taip šį rytą nutiko ir Elizabetai – šiandien ji, pasidabinusi Klastūnyno šaliku, vilkėdama paprastus, apsmukusius šviesiai melsvus džinsus bei kiek per didelį juodą megztinį, avėdama paprasčiausius juodus sportbačius, kulniavo nuo Didžiosios salės durų link Klastūnyno stalo. Turėjo ir džinsinę kuprinę, tik šios turinys visai nepriminė mokyklinės – makiažo reikmenys, apsiaustas su Magijos Ministerijos ženkliuku ir dailus paketėlis, skirtas rausvaplaukei prancūzaitei. Taip, rudaplaukei teko pripažinti, jog į mokyklą patekti šiais laikais ne taip ir paprasta – prireikė daug ir mandagiai šypsotis, mirksėti, aiškinti, jog visai tai yra vien dėl saugumo, o jos, aurorų štabo vadovės, pareiga yra visu tuo pasirūpinti.
Tiesa, toji pareiga buvo kiek kitokia – sugrąžinti batą klastuolei, visai pamiršusiai geras manieras. Negi mokyklose to nebemoko? Elizabeta, kaip atsakinga visuomenės narė ir įstatymų sergėtoja, jautėsi už tai atsakinga. Juk, bate radusi porą meilių ir visai nepavojingų voriukų bei obuolių pyrago trupinių, toji mergaitė kitą kartą tikrai žinos, kaip tinkamai užsirišti batus ir pagarbiai kalbėti su vyresniaisiais.
Prie savo pasiilgti spėto stalo Elizabeta prisėdo atsitiktinėje vietoje ir būtent tada, kai atskrido pašto pelėdos. Nebijojo, kad kas nors iš mokinukų, o ypač pati laukiamiausioji, greitai supras, kad prie jų stalo sėdi ne šiaip visus septynis (o gal dar ir pusę aštunto?) kursus baigusi, bet dar dvejus profesoriauti spėjusi aurorė. Moteris buvo šokoladine spalva nusidažiusi plaukus, susegtus aukštai, ir nebent veido bruožai ar pirmoji neryški raukšlė kaktoje galėjo išduoti.
Nepastebimai iš kuprinės išsitraukė paketėlį ir pasidėjo priešais save. Kelios palaidos sruogos kiek pridengė veidą, o kaulėti pirštai perbraukė per siuntinio paviršių. „Žavingiausiajai prancūzaitei“  – taip buvo užrašyta, kam turėjo atitekti šis paslaptingas siuntinys. Elizabeta jį pastūmėjo kiek tolėliau nuo savęs apsimesdama, kad sena pelėda, ieškdodama gavėjo, suklydo, ir dairėsi aną naktį prie vasarnamio Kiauliasodyje sutiktos rausvaplaukės.

[Lisette la Claire]

Kiek ilgiau nei reikėtų pamiegoti mėgstanti klastuolė, kaip niekada anksti pabudusi, pėdino į Didžiąją salę pusryčiauti. Ne todėl, kad pasistiprinų dienai (nors pora keksiukų užpildyti skrandį būtų visai nieko), tačiau jau keletą dienų laukė siuntinio nuo mamos su šiltesnėmis pirštinėmis, o tuoj pirštus nušals. Pusryčiauti Lisetė ėjo su savo mylima rausva pižamine suknele, o už nugaros, tarsi kokios profesorės ar net juodojo burtininko apsiaustas, plėvesavo ilgas pūkuotas chalatas. Tik švelni violetinė spalva kiek „mušė“ tokį įvaizdį.
Atsisėdusi beveik pačiame stalo priekyje, arčiausiai durų, kad pavalgiusi greitai galėtų sugrįžti į šiltą lovą. Žinoma, ne vien dėl to mėgo sėdėti šioje vietoje. Stalo priekyje buvo daugiausiai skanumynų, kad mokiniai, išeidami iš didžiosios salės, galėtų pasiimti po desertuką, kaip žiobarai sako: „ant kelionės“. Keisti tie žiobarai... tarsi būtų galima užsilipti ant kelionės ir ten suvalgyti kokį pyrago gabalėlį.
Vos mokiniams pradėjus valgyti, o tame tarpe ir Lisetei, kurios žandai plyšo nuo obuolių pyrago, tarsi iš giedro dangaus pasirodė pelėdos, nešančios įvairius paketus ir laiškus. Klastūnyno globotinė nesuprato, kaip tie siuntiniai taip tobulai nusileidžia į mokinių rankas arba į laisvesnį plotelį ant stalo, tačiau ne į lėkštę ar maisto padėklą. Jau nuo trečio, gal antro kurso šis klausimas neapleidžia rausvos šešiolikmetės galvos. Ir išvis.. kaip jos žino, kokiam mokiniui skirtas tas ar anas siuntinys?
Bent trumpam apleidusi šias mintis, šeštakursė pastebėjo, kad pelėdos jos vietą praskrido taip ir nenumetusios jokių pirštinių.

[Elizabeth Luanna Maier]

Igai dairytis neteko – kryptelėjusi galvą į salės priekį, Elizabeta pastebėjo ne visai įprastos išvaizdos merginą, besisėdančią prie Klastūnyno stalo. Gana greitai ją pažino, juk buvo spėjusi neprastai įsidėmėti. Nusišypsojo it lapė, pamiškėje išvydusi minkštą triušį. Moteris vikriai pakilo iš savo vietos ir lėtai nupėdino link rausvaplaukės. Stengėsi neatrodyti įtartina, apsimetė tiesiog niekur neskubanti ir traukianti atiduoti ne į tas rankas pakliuvusį siuntinį. Kai galiausiai atsidūrė visai čia pat violetinio chalato savininkės, sustojo stalo priekyje jai iš šono ir, veidą papuošusi nekalta bei draugiška šypsena, paketėlį padėjo šalia lekštės.
– Šis per klaidą mane pasiekė ir tikriausiai priklauso tau, mat atitinku tik pusę užrašo, - švelniai tarė.
Rudaplaukė puikiai suprato, jog kuo greitesnis ir atsargesnis dingimas būtų pats protingiausias ir saugiausias sprendimas, tačiau ji, taip ilgai laukusi galimybės iškrėsti pokštą, tiesiog negalėjo sau leisti pasišalinti ir praleisti pačią linksmiausią jo dalį. Net jei ir toji prancūzaitė netruks suprasti, kad po rudų, netvarkingai susegtų plaukų kupeta bei paaugliams įprastais drabužiais slepiasi jau dvidešimt penktuosius gyvenimo metus skaičiuojanti aurorų štabo vadovė. Tiesa, aną nakti šio titulo ji dar neturėjo, bet negalima teigti, jog padarė ką nors skųstino bei nederamo. Elizabeta tik... stengėsi palaikyti viešąją tvarką, o dabar mėgina auklėti naująją kartą.
Aurorė nepastebėta kiek pasišalino – atsisėdo tolėliau, kitoje stalo pusėje, tačiau taip, kad galėtų aiškiai matyti rausvaplaukę.

[Lisette la Claire]

Nurijusi paskutinį pyrago kąsnį ir nuo vaisių padėklo išsirinkusi raudoniausią obuolį, Lisetė jau kone ruošėsi grįžti į lovą, kuri, tikėjosi, dar nespėjo visai atšalti, tačiau visai netikėtai pasirodė vyresnėlė. Ši ryšėjo mylimo rausvaplaukės koledžo atributą, tačiau šešiolikmetė negebėjo prisiminti mačiusi ją kur nors šmėruojant klastuolių valdose.
-Labai tau ačiū,- šeštakursė mandagiai šyptelėjo ir, palaukusi, kol bendrakoledžė grįžo prie stalo, pasiėmė paketėlį ir paliko didžiąją salę. Įsidėjusi obuolį į chalato kišenę, Lisetė dar pakeliui atplėšė paketėlį pažiūrėti, ką mama įdėjo į dėžutę, mat ši buvo pernelyg sunki vien tik pirštinėms.
Pravėrus dėžutę, klastuolės riksmas nuaidėjo per visą mokyklą. Tikrai nesitikėjo ten rasti praėjusią naktį pamesto bato, tačiau voras jame? Viršūnė! Greit uždarius dėžę, prancūzaitė be galo įtūžusi grįžo į didžiąją salę ir per visą Klastūnyno stalą sviedė paketėlį į moterį, atidavsią jį mokinei.

[Mayra Llewellyn]

Paskirstymo Kepurei sušukus ,,Klastūnynas", Mayra nuskubėjo link jos naujojo koledžo stalo. Jos abu tėvai buvo iš Klastūnyno, tad mergina neabejojo pateksianti čia. Atsisėdusi, ji susikaupė ties savomis mintimis. Naujai iškepta klastūniukė sėdėjo prie gausaus stalo ir bandė išsirinkti ką nors, kas numalšintų garsų pilvo gurgėjimą, bet visko buvo tiesiog per daug Mayrai, tad jos smegenys tiesiog atsijungė ir ji sėdėjo akmeniniu veidu prie maisto. Galiausiai ji atsargiai paėmė obuolį, supjaustė jį mažomis, beveik permatomomis riekelėmis ir lėtai suvalgė, vis užsigerdama vandeniu. Ji laikėsi dietos, nesvarbu, kad jai buvo tik 11 metų. Ji jau buvo stora, tad metė svorį. Suvalgiusi obuolį, ji ieškojo berniuko, kurį matė Kings Kroso stotyje. To smulkaus rudaplaukio. Jis turėjo būti paskirstytas prieš ją, nes Mayra šiais metais buvo paskutinė. Bet nieko tokio. Mayra blankiai prisminė, kad to berniuko vardas Luke ir jis buvo paskirtas, rodos, į Grifų Gūžtą. Mergaitė atsainai gūžtelėjo. O jis jau bepradedąs jai patikti. Ką gi padarysi.

[Elizabeth Luanna Maier]

Grinčo šypsena puošė Elizabetos veidą, kol ši stebėjo rausvaplaukę. Visai netrukus kirbtelėjo mintis, jog galbūt nedera šitaip spoksoti, dar ims ir sukels kokių visai nepagrįstų įtarimų, tad trumpam nuleido žvilgsnį į tuščią lėkštę priešais save. Šiandien jau buvo spėjusi papusryčiauti, kaip kad teigė kepėja, prancūzišką ragelį, o artimiausiu metu nusimatė ir tos pačios šalies desertas. Deja, vos tik aurorė vėl kilstelėjo galvą, stebimosios merginos salėje nebebuvo. Moteris nepatenkinta susiraukė. Dairėsi po salę, žvilgsnis vis kliudė duris ir, regis, dar šiltą vietą kitame stalo gale, kol visą orą perskrodė klaikus riksmas. Džiaugsmingas virpulys sukirbėjo Elizabetos krūtinėje. Rudaplaukė visai neplanavo tokio sąmyšio, ne, jai būtų pilnai užtekę paprastesnio aiktelėjimo, pikto klastuolės žvilgsnio ar dar piktesnio žodžio. Nors gal taip ir geriau?
Vikriai atsistojusi, nutaisė susirūpinusią veido miną, bet visai netrukus išvydo ir linksmesnį reginį. Skvarbus, aštrus žvilgsnis spėjo pastebėti tikrai nelabai linksmai nusiteikusią rausvaplaukę, nepraleido ir nuo jos lekiančio bato. „Stebėtina jėga“,– pagalvojo Elizabeta, išvengdama skriejančio kerzo. Toji pati šypsena vėl pasirodė nežymios, pirmosios raukšlelės paliestame veide, moteris skubiai išsitraukė burtų lazdelę – gynybai, žinoma, kam gi dar – ir pasileido bėgti link durų. Lėkdama pro įžūliąją merginą, garsiai nusikvatojo ir nėrė į tuščią koridorių giliai širdyje vildamasi, kad bus besivejama.

[Emily Atwood]

Emily negalėjo patikėti, kad pateko būtent į Klastūnyną, ten, kur garbingai mokėsi visa jos šeima. Žinoma, slaptai ji tikėjosi patekti būtent čia, nes priešingu atveju būtų jautusi galbūt netgi gėdą ir pažeminimą labiau nuo pačios savęs, nei šeimos narių. Visgi, ji didžiavosi savimi ir tuo, kad pateko ten, kur troško jos maža širdis. Su plačia šypsena ji klestelėjo į laisvą vietą tarp nepažįstamų žmonių ir džiaugėsi šiltu ir maloniu sutikimu, sveikinimais patekus.
Emily nekantriai žvelgė į vaišėmis nuklotą stalą, ji net nepastebėjo, kaip buvo išalkusi! Visgi, už maistą jai labiau rūpėjo matyti, kur bus paskirti kiti mokiniai ir kas galėtų tapti naujais jos draugais, už kuriuos ji bus pasiryžusi aukoti viską, ką tik turi. Visgi, alkis nugalėjo ir vos direktoriui pasakius „Skanaus!“ mergaitė su džiaugsmu pradėjo valgyti ir vis nekantraudama žvalgėsi aplinkui.