[Beatrice Georgiana Riddle]

Aukšta, 170 cm, tvirto sudėjimo mergina atsidūrė už vos penkiais centimetrais aukštesnio draugo žalia uniforma nugaros, prie kurio visu kūnu gašliai šliejosi gerokai žemesnė rusvaplaukė. Beatrice liepsnojantį įtūžį dar pakurstė patylomis iš klastuolės lūpų ištrūkę žodžiai. „Ji jam gali parodyti ką? Ji siūlo jam seksą? Na ne, ši mergšė jau nuėjo per toli!“ suurzgė keršto ištroškusi pabaisaa, užgimusi grifės krūtinėje. Ji nukreipė Šeivamedžio lazdelę į vaikiną ir mintyse ištarė „Imperio“ bežodžiai kerai, kaip ir visada Tris pavyko puikiai. Su malonumu ilgaplaukė stebėjo, kaip jos draugas apkabina rusvaplaukę ir kilstelėjęs ją nuo žemės atsisuka į ją. Dabar penktakursė jau buvo pastebėta klastuolės, todėl palikusi vaikiną stovėti kaip tikrą aviną į tolį žvelgiančiom akim, tarsi skydą užstoti jas nuo budrių mokytojų akių, kurie šiuo metu paskendę šurmulyje kreipė dėmesį tik į stalų dekoravimą, veikė žaibiškai. Pačiupusi mergiūkštę už menko drabužėlio visai prie pat krūtų, ištraukė iš vaikino rankų ir pakėlė prie pat savęs, jog rusvaplaukės snukelis atsidūrė vos per kelis centimetrus nuo josios veido.
-klausyk tu, kekšele! – sušnabždėjo grėsmingu meco sopranu klastuolei į ausį – nekišk savo bukų trumpų pirštų prie Tomo! Ir jei nori prieš ką nors apnuoginti savo karviškus papus, pasirink kitą objektą, girdi? Jis mano. – jau kone šnypštė grifė, taršydama merginą, kurios kojos beviltiškai tabalavo ore. – ir šie menki drabužėliai nepadaro tavęs gražesnės, esi viso labo kokių metro šešiasdešimties klumpė, nepanaši net į padorią mažutę smulkutę fėją, mat tavo telyčiavas tešmuo lipantis ant savimi pasitikinčio naglo snukio, viską sugadina. Tomui gyvenime skirta atlikti daug daugiau, negu nudulkinti eilinę kalytę, jį pasirinko pats tamsos valdovas, todėl būk gerutė, pasaugok save ir savo nuvalkiotą pasturgalį, nuoširdžiai patariu. – paskutinį sakinį Tris jau šnibždėjo ketvirtakursei prisiklijavusi prie jos taip, kad net uodas tarp jų nebūtų nosies įkišęs. Tada pažvelgė į šviesias jos akis ir grėsmingai prisimerkusi jose paskendo.

[Celeste Victoria Lavenza]

Su šypsena veide buvo atsukta į Beatričę - girdėjo merginą įniršusiai besiartinant, o gal tiesiog jautė, kaip dar viena mokyklos palaidūnė artėja prie jos, gi jas visas jungė toks pat ryšys, kaip būtų galima pasakyt. Net ir agresyviai sučiupta, pakelta viršun it atkartojant kokios dvikovos (kur tau dvikovos - verčiau kokio pasityčiojimo) iš filmo sceną, iš Karasunos Mei veido šypsena niekaip nepranyko - o vien žiūrint į dvi merginas, vieną aršią ir pasiruošusią muštis, keiktis ir spjaudytis, o kitą ramią it belgų karalius ir pajuokiamai išsiviepusią eina suprasti, kuri turėjo didesnę situacijos kontrolę. Ne veltui šaltas protas buvo aukščiau viso, netgi ir galinčio apimti irzulio - naaa, nebent ta proga, kai būna velniškai smagu širšti, pykti ir rėkauti, kai viską apima bejėgiškumo jausmas.
-Tarsi mane domintų kažkokios save galingiausia jėga laikančio vaikiščio paistalai,- tarp skambių juoko varpelių, išeinančių vis būnant tampomai pratarė, kai grifė pabaigė savo aršumo pasirodymą. Lengvai išsinėrė iš šios rankų, na, gal ir nevisai, bet pakeisdama poziciją ir užtektinai gerai persuko, kad Beatričei neliko kitos išeities kaip tik paleisti, nors gi merginos vistiek neatsiplėšė viena nuo kitos. Tarsi judvi būtų geriausiomis draugėmis permetė ranką per šios petį, pati prisiartindama - pati grifė kalta, kad taip iš arti norėjo regėti klastuolės snukelį,- Ir sakyk man, mergužėl, kodėl manai, kad lindimus pradėjau aš? Gi viiiiską apie mane žinai, įskaitant ir tai, kad jau turiu auką, kuriai noriu susukti protelį.
Primerkdama akis, pašaipiu balsu viską išsakant ir šviesių spalvų akimis tarsi leisdama pačiai grifei sužinoti, kur pilkose akyse žybsėjo mėlynos ruoželiai, kad jau taip įtemptai į šias spoksojo - nors ir neapsiėjo drapanų kekšelė be ironiško antakio pakėlimo, tarsi klaustų "tu rimtai?"
-Tikrai manai, kad gebėtum perskaityti mano mintis? Paklajoti ten, kur nuolat nulindusi mano sąmonė?- net suprunkštė iš juoko, vis dar laikydamasi arti Beatričės, vis dar būdama per šią permetus ranką ir prisiklijavus,- Žinoma, žinai banalius dalykus, whatever gi, čia lengva istorija, nieko įspūdingo ir tralala, bet rimtai? Mergužėl, esi tokia buka, jog manytumei, kad kaip svetimšalė kūne nežinau, kaip visiškai panaikinti bet kokios informacijos egzistavimą? Šitą dariau prieš tavo bevertės egzistencijos atsiradimą, tad bandyk ką nori, bet šūdą peši.
Smagiai suulbėjusi, tarsi ir toliau mėgautųsi žaidimu ar renginiu, kuris prisidėjo prie kalėdinio stalų papuošimo Karasuna atsiplėšė nuo grifės, atsistodama tiesiai prieš šią - kad ir koks būtų ūgių skirtumas, kad ir kiek šita mergyčka manėsi esanti geresnė už ją, tai neleido pranykti tai keistai pasitikėjimo aurai, kuri gaubė rausvaplaukę. Šviesias savo akis įsmeigė į jos tamsias, tarsi mesdama iššūkį, suprantamą tik jai.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Išgirdusi iš rusvaplaukės galingų jėgų palyginimą ir Beatrice ėmė kvatotis, kvatojo taip, kaip tikriausiai jau seniai bebuvo kvatojusi. Juokas buvo švelnus, skambus tarsi varpeliai, tačiau su piktdžiugos priemaišomis.
-laikai save galinga? Tu, sena sukriošusi, nežinia kiek metų turinti pamėkle, jaunos merginos kūne, tai kokia ta tavo galia, jeigu net savo kūno nesugebi susirasti, naudojiesi svetimu, tarsi kokia valkatėlė maldaujanti prieglobsčio. Taršai kūną kaip tik norinti, net neturėdama savo ilgaamžiame išsiauklėjimo bagaže tokios sąvokos kaip elementarus pagarbumas šeimininkui, šiuo atveju svetimo kūno savininkei. Galbūt ji nenori voliotis visokiose lovose, tačiau tu jos to neklausi. – paleidusi klastuolę, nebuvo nustebinta jos apkabinimo, tiksliau netgi žinojo, jog ši padarys kažką panašaus, juk siurbėlės visada įsikabina savo gyvybės šaltinio, it elgeta nutriušusio penso.
-tavo mintis? Karasuna Mei, aš matau tavo sielą. O tavo mintys manęs nedomina, nemėgstu nei pornografijos nei fifografijos. Žinai, kaip dievai nubaudė Narcizą? Ogi privertė augti prie vandens, mato savo atvaizdą jame, vargšelis, baisiai nori paliesti, tačiau nei per kur. Tai gal tada manaisi perskaityti mano mintis močiute? – šleikščiu balseliu nusivaipė grifė, susikūrusi puikų oklumantijos skydą. – manai bijau tavęs? Kas manaisi esanti Karasuna Mei, tavo vardo ištarti nebijo net apsiseilėjęs švilpis atsilikusiomis smegenimis. Esi viso labo atmata, dvasios ubagė. – ji ir toliau įžūliai žvelgė į šviesias Karasunos akis ir leipo viduje juoku nuo minties, kaip kažkokia sieliūkštė, net nesieliūkšttė, gali jaustis nenugalima svetimame kūne. Atmintyje iškilo prisiminimų vaizdai. Kaip jis, sotinasi nekalto vienaragio krauju, kad palaikytų savo palaikę apdvėsusią gyvybę, tiesa, prakeiktojo rolę tada perėmė tas kyborgas Kvirlis. Prisiminė, kaip didžiulės galios pastangomis iškišo savo pabalusį snukutį pro neskalbtą jo pakaušį, vien tam, kad pamėgintų įkalbėti vaikiūkštį atiduoti išminties akmenį. Ir tada, vien nusususio vienuolikmečio pastangomis jis išnyko, pralaimėjo. Nes meilė valdo pasaulį, nes prakeikta kažkokios purvakraujės meilė sugebėjo padėti vienuolikmečiui jį sudeginnti, atimti iš jo tai, ko šitiek metų ieškojo. Ko gero Dumbldoras visgi buvo teisus, nors ir nulėkė kaip lėlė nuo aukščiausio pilies bokšto, paliko po savęs daug didesnę jėgą, sukurtą meilės. Net Sneipui meilė trukdė ištikimai jam tarnauti, pasukti sau skirtu keliu.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Ak ak, kuo gi mes save laikome? Argi nesi tik paprasta hipokritė? Darai tokią prielaidą, kad esu sena, bet iš kur žinoti tau? Darai prielaidą, kad Junko man neleido nieko pasiimti, neleido man užsiimti jos kūno, bet iš kur tau žinoti? Ar ir tai, kad siūlau daugiau nei tik vizualų savo kūną, bet ir vėl, tai tik prielaida. Ir, žinoma, esi klaidinga ant tiek, kad pačiai ego pripažint neleistų.
Atsidususi - kaip ir buvo sakyta, su bukais buvo bereikšmiška ginčytis, kad ir kas per veikla savotiškai smagi tai buvo. Staiga ir visas noras kažką daryt pranyko, išnyko it dūmelis prasklaidytas aplink. Buvo nereikalinga bandyti ką per aiškiai egoistines klaidas (nors cha, kam gi kalbėti buvo!) savas parodyti pirštu kitiems.
-Taaigi,- apsisukusi rateliu, nutaisiusi tą miną it mąstytų, ir ramiu balsu tylomis vardindama lenkdama po pirštą, rausvaplaukė akis pakėlė į grifę,- Nesugebi atskirti žmonių, toliau, nieko apie šiuos nenutuoki, dar toliau.. Esi verčiau stereotipinė grifė, kuri menkina švilpius, moki tik mėtytis įžeidimais kai esi įniršusi, kai šie netgi nėra paremti tikru pagrindu, dėl ko lengvai pakliūni į žmonių spąstus.. Esi verčiau hipokritiška, kaip sakiau, nes ir šūdą nutuoki, ir pati su draugeliu galvoj turėdama varai savo nesąmones.. Manaisi esanti pasaulio bamba, ir vienintelė, kuri turi per stiprias galias, esi it prastai sukurta veikėja ir aiškiai nežinai kas yra ribos, kalbant ir žmonėse, ir apskritai savose. Ir, žinoma, sakaisi nei manęs bijanti, ir dar mano sielą reginti, bet imiesi visų apsauginių priemonių, nes realiai ir bijai. Bummer. Esi man reikalinga tiek pat, kiek būtų karvės išmatos, nors ir šios panaudojimą visuomenėje didesnį už tave turi.
Pasitaisydama Beatričės sujauktą uniformos apsiaustą ir mestelėdama ranka per nugarą it atsisveikindama, mergina priėjo prie Tomo - net nežinia, kodėl jį antruoju vardu vadino, galbūt tiesiog pamėgus buvo ilgo ir trumpo vardo derinį, kaip kad Karasuna ir Tomas; Mei ir Mikalojus - kaip aklą viščiuką viskam paklūstantį.
-O tu,- bakstelėjo nagu į jo krūtinę, primerktose akyse rodomą kažkokią neįskaitomą emociją - ar tai buvo pasityčiojimas? O galbūt gailestis? O gal mišinys tarp tolimesnio flirtavimo ir amžinojo pasiūlymo?- Kai nuspręsi nebebūti antriniu veikėju tokių nieko nevertų mergiokių gyvenime ir norėsi asmenybės ir galbūt kažką per lengvą pokštą iškrėsti jaunesniems Klastūnyno mokiniams, žinosi, kur mane rasti. Nebent esi mazochistas, tada su visu malonu prašom kentėti tokios nieko nežinančios ir stereotipus į širdį imančios grifės gyvenime.
Su mažyte šypsenėle veide apsisukusi ant savo raudonųjų kerzų ir jau palengva traukdama iš salės, klastuolė paskutinį kartą atsigręžė atgal, vėl saldžiu balseliu prabildama:
-Be to, Beatriče, esu tikra, kad klastuoliams nepriklausai, tai malonėk grįžti prie savo stalo, kol dar nesukėlei profesorių šurmulio. Ir gali pranešti, kad su Edgar norėsiu pakalbėti kada artimu laiku, kol tu bandysi atrasti savo didžius gyvenimo tikslus. Adios ir tikiuosi, kad atrasi tokią pat gerą asmenybę kaip aš,- mirktelėjusi viena akimi, Karasuna Mei nė neatsigręžiant patraukė iš salės, greitai pranykdama koridorių vingiuose.

[Beatrice Georgiana Riddle]

-reikalinga tau? – vėl nusikvatojo Beatrice išgirdusi eilinę narcizistinę panelės Mei kalbą – tu geriau pasidomėtumei, ar esi reikalinga man. Kas manaisi esanti? Atmatų karalienė? Eilinė nevertėlė ir tiek. jei nori pasikalbėti su Edgar, pati jį ir susirask, nes aš ne atmata, kad būtum mano karalienė. Tai tu kankinai berniuką ligoninėje! Gal nori, kad apie tai sužinotų panelė Evenstar? Ooo... aš galiu dėl šito pasistengti, nepatingėsiu dėl tavęs užkopti į direktoriaus kabinetą. Aš bijau nes naudojuosi oklumantija? Tai galbūt tu bijai, nes sprunki pabrukusi uodegą it kokia katė, gavusi sumyžtu laikraščiu per kuprą, nes vien mano pasirodymas sugebėjo ne tik nuvaryti tave nuo tavo koledžo stalo, bet ir išvyti iš salės. O kerėjimo pamokoje ohoho, kokia drąsuolė buvai, drąsi tik prieš beginklį, o viens prieš vieną bijai eiti, nes puikiai žinai esanti silpna ir mėgini tai atsverti mylėdama save, kalbėdama sau, jog esi tobula, nes niekas kitas daugiau tau to nepasakys, žinai tai, todėl mėgini bent pati nors truputėlį palaikyti savo psichologinę būklę, kad nesusirgtumei savivertės pažemėjimu. O jis netrukus pas tave ateis, o Karasuna – kalbėjo grifė toliau, pirštu rodydama į užvaldytą vaikiną – ateis kaip individuali asmenybė ir tada tu už viską sumokėsi. O man menkas malonumas būti prie šio stalo, nepaisant to, jog turiu į jį didesnes teises negu tu pati kada nors turėjai ar turėsi. – baigusi kalbėti mergina išklausė Karasunos atsisveikinimo ir pamojavo jai ranka išeinančiai iš salės.  – atmink Karasuna, kuo kvepi, tuo tepi, byloja liaudies išmintis, taip kad esi lengvas grobis bet kokiems žmonių ar nežmonių spąstams.  – šūktelėjo klastuolei pavymui. Tada atkerėjo vaikiną ir grįžo prie savo koledžo stalo. Jau žinodama kitą žingsnį į priekį.

[Mikael Zacharie]

Mikael, vos tik tai kepurei paskelbus apie šio koledžą, iš kart nušoko nuo kėdės. Keista, tačiau kepurė per daug nedelsė pasakyti kuriam koledžui šis priklauso. Nors.. Ne. Nieko keisto. Kai esi keisčiausias net tarp keistuolių tai esi nuo pat mažens paskirtas gyventi vienatvėje. Nieko nelaukęs tiesiog nuėjo prie stalo ir šastelėjo į kampinę vietą. Kiek nuleido galvą, leisdamas visiškai baltiems plaukams užkristi šiam ant akių. Mama grifė. Negi gali būti, kad Mikael bus šeimos pajuoka? Klastuolis.. Niekaip negalėjo išmesti to iš savo galvos. Kiek giliau įkvėpęs pakėlė savo akis į maistą. Jo net ir išvaizda skyrėsi nuo visų kitų. Skirtingos akys buvo retas dalykas tarp žiobarų, tuo labiau tarp burtininkų. Nesimatė nei vieno su tokiomis akimis, todėl šis pasijautė dar keisčiau. Nesijautė alkanas, kas šiam nebuvo keista. Galėdavo nevalgyti paromis ir nesijausti alkanas. Jautė, kaip šio kvėpavimas padažnėjo. Ar į jį kas nors žiūri? Tikėkimės ne. Kitu atveju jo veidas išraudonuos ir pradės niežtėti kaklą. Tai šiam labai nepatiko.

[Lisette la Claire]

Lisette, lėtai gurkšnodama sultis, sėdėjo prie savo koledžo stalo ir stebėjo paskirstymo ceremoniją. Klastuolei nebuvo itin įdomu, ji jautėsi pavargusi ir troško kuo greičiau grįžti į miegamąjį, kristi į lovą ir pasinerti į miegą. Visai netrukus, rausvaplaukės melsvų akių žvilgsnį kliudė naujas Klastūnyno atstovas. Šis nedrąsiai atsisėdo kampinėje vietoje ir nuleido savo baltaplaukę galvą. Lisette stengėsi nusukti savo žvilgsnį nuo nepažįstamojo, kad neatrodytų it kokia iškrypėlė, tačiau, deja, jos nedidelės mėlynos akutės neklausė ir vis sukosi naujojo klastuolio link. Kai berniukas kiek pakėlė galvą, rausvaplaukė net išsižiojo iš nuostabos, pamačiusi jo akis. Skirtingos,- nusistebėjo ji, o tai dar labiau prikaustė klastuolės žvilgsnį. Lisette sėdėjo visai netoli nepažįstamojo, tad kiek prisislinkusi užmynė naujokui koją ir vos girdimai ištarė:
-Sveikas atvykęs į Klastūnyną,- laukė kokio nors atsakymo, tikėdamasi, kad baltaplaukis pakels galvą ir rausvaplaukei pavyks iš arčiau pamatyti keistas jaunuolio akis.

[Mikael Zacharie]

Mikael nelabai kreipė dėmesį į čia esančius žmones. Tiesiog sėdėjo pasiklydęs savo baltoje galvoje. Po stalu laikomos rankos vis sutraškėdavo kiek per stipriai paspaudus vieną ar kitą pirštą. Užsimerkęs nė nematė, kas bus jo bendraklasiai. Nors tai šiam tiek ir terūpėjo. Net ir tarp tokių žmonių Zacharie buvo per daug keistas, vien pradedant savo išvaizda. Tačiau šio mintis nutraukė merginos balsas. Dar sekundėle abejojo ar iš vis atsakyti, tačiau teko. Ištraukęs vieną ranką iš po stalo, persibraukė su ja plaukus ir atsisuko į merginą.
- Dėkui.- Šaltu, visiškai bejausmiu balsu atsakė merginai. Lėtai pažvelgė žemyn. Ant bato matėsi merginos batų žymės, kas erzino vaikiną. Sugriežė dantimis. Kiek pasilenkęs pasivalė batą.- Dėkui už batų žymę.- Tarsi niekur nieko užsiminė.

[Lisette la Claire]

Lisette užsikišo rausvą plaukų sruogą už ausies ir laukė, kol baltaplaukis ką nors atsakys ar bent pažiūrės į klastuolę. Pagaliau!- mintyse sušuko rausvaplaukė ir plačiai išsišiepė, kai jaunuolis pakėlė savo keistas, tačiau itin gražias akis ir nuo jų patraukė užkritusius baltus plaukus.
-Nėra už ką,- greitai ir linksmai atsakė į padėkojimą, kuris, kaip vėliau suprato Lisette, tikrai nebuvo toks nuoširdus linksmas. Jos skruostai tapo rausvi, nors ką čia rausvi, jie tikriausiai buvo raudoni it koks burokas! Mergaitė jau norėjo slinktis atgal į savo vietą, juk pamatė tai, ko norėjo, tačiau dar vieni, nelabai malonūs berniuko žodžiai sustabdė klastuolę. Šie atrodė itin sarkastiški. Nejau turėčiau tau juos nuvalyti?- piktai pamanė Lisette, tačiau susilaikė nuo šio, gan pikto akibrokšto.
-Pasipūtėlis,- tyliai sumurmėjo po nosimi tikėdamasi, kad šis berniukas gražiomis akimis jos neišgirdo. Klastuolė dar kartą dirstelėjo į baltaplaukį ir kiek suraukusi antakius perbraukė ranka per rausvus savo plaukus.

[Mikael Zacharie]

Dar ir kaip girdėjo, ką mergina pasakė. Sukandęs žandikaulį šis jau norėjo atsikirsti, tačiau ranka tarsi pati pakilo, perbraukdama šiam per plaukus. Plaukai užkrito ant rudos akies, visiškai ją uždengdama. Mikael pakėlė galvą į antrakursę ir nusišypsojo. Tokių šypsenų sutiksi tikrai mažai. Tarsi šis linkėtu žmogui visko, kas tik tai geriausio. Akys tiesiog spinduliavo šiluma.
- Atsiprašau. Man tikrai nereikėjo taip kalbėti su vyresnio kurso studente..- Švelniu balsu pasakė. Uždėjo ranką ant šalia buvusios "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" knygos, ją kiek paslinko link savęs. Ištiesė ranką ranką link merginos.- Aš Mikael.- Prisistatė.- Jeigu norite sėskite šalia. Nelabai esu pažįstamas su pirmakursiais, nes teko traukiniu važiuoti su antrakursiais ar trečiakursiais..- Nusišypsojo. Nė nejautė nuoskaudos, kad nepažįsta nieko iš šio kurso.

[Lisette la Claire]

Lisette eilinį kartą kiek pavėluotai suprato savo veiksmus. Velnias! Tikriausiai jis dabar pamanys, kad aš visiška akiplėša, o visi Klastūnyne besimokantys taip pat nedraugiški...- pati ant savęs supyko rausvaplaukė ir tikriausiai dar labiau išraudonavo. Mergaitė nedrąsiai pakėlė savo mėlynas akis į berniuką ir jau ruošėsi atsiprašyti, tačiau baltaplaukio šypsena ją sustabdė. Klastuolė pasijuto keistai, tačiau tuo pačiu ir labai gerai, tad nieko nelaukus taip pat nusišypsojo berniukui.
-Tai aš atsiprašau,- su kaltės jausmu šyptelėjo Lis,- man nereikėjo užminti tau ant kojos.
Nagi, patrauk tuos plaukus,- lyg mintimis ragino klastuolį rausvaplaukė.
-Aš Lisette,- ištiesė ranką per stalą ir švelniai suspaudė Mikeal delną,- tačiau gali vadinti mane Lis, kaip jau tau patogiau,- šyptelėjo,  vis dar neatitraukdama savo žvilgsnio nuo baltaplaukio akių (labiau tiktų sakyti "akies", mat kitą dengė užkritę plaukai). Taip, aš mielai atsisėsčiau šalia, tačiau nejau nesupranti, kad tada į tavo akis žiūrėti bus sunkiau?- vėl, rodos, mintimis kalbėjosi su naujuoju Klastūnyno atstovu.
-Nemanau, kad to reikia,- šyptelėjo rausvaplaukė,- stalas nėra labai platus, tad ir susikalbėti per jį nėra labai sunku, tiesa?
Lisette akys nukrypo į knygą, esančią šalia Mikeal.
-Ką čia skaitai?

[Mikael Zacharie]

Kaip ir dauguma, ši, norėjo tik tai pasižiūrėti į keistas vaikino akis. Nieko naujo. Dauguma net ir paprastoje mokykloje stebėjosi šio akimis, tačiau prie jų priprantama.. Ne taip kaip prie charakterio. Visada užsidaręs savyje, Mikael, atrodo, traukdavo keistas asmenybes prie savęs, tačiau visada šias atstumdavo vienaip ar kitaip. O šis tai sugeba padaryti.
- Well.. It's your choice.- Gūžtelėjo pečiais tačiau tas gerumas iš akių niekur nedingo, toks vaizdas, tarsi šis buvo paties savo priešingybė. Tai dažniausiai visus atspirdavo ir keliaudavo šalin, kuo toliau nuo tokio keistuolio. Paklaustas kokią knygą, vėl sugrąžino nuklydusį žvilgsnį link merginos ir pakėlė knygą.
- Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti. Iš mamos bibliotekos. Jau gal trečią kart skaitau.- Gūžtelėjo petukais, tarsi tai nebūtų nieko naujo, tačiau, be Hermionos čia niekas taip turbūt nesidomėjo magija prieš atvykdamas iš knygų, kaip šis berniukas.

[Lisette la Claire]

Lisette vis dar buvo įsistebeilijusi į baltaplaukio akis. Šiose mergaitė matė gėrį, net nusistebėjo, kad Mikeal pateko į Klastūnyną. Juk pagal visus stereotipus čia patenka tik klastingi ir neitin draugiški mokiniai.
-Ši knyga turbūt yra ganėtinai neseniai išleista,- apžiūrėjo klastuolio knygos viršelį,- šios bibliotekoje dar nemačiau, nors galiu teigti, kad esu gan dažna jos lankytoja,- nusijuokė,- Apie ką ši knyga?- paklausė rausvaplaukė vėl pakeldama savo akis į berniuką. Taip, Lisette, puikus klausimas...- pamislijo mergaitė. Apie ką ši knyga, ganėtinai aišku ir iš pavadinimo, tačiau klastuolė norėjo kaip nors užmegzti ir išvystyti pokalbį.
-Ar tavo plaukai visada buvo balti?- paklausė rausvaplaukė, tikrai ne iš smalsumo, ji labiau tikėjosi, kad vaikinukas, išgirdęs klausimą apie plaukus, patrauks juos nuo akių ir klastuolė galės jas abi dar kartą pamatyti.

[Keitly El Niro]

Keitly buvo gerai paskirta, ji žmogus su charakteriu, siaubingu charakteriu, su kuriuo susidraugauja ne kiekvienas. Klastunynas, jai atrodė tokių žmonių grupė, kuri neapsimetinėja kažkuo ir turi savo tvirtą nuomonę. Tokie žmonės jai ir patinka.
Na ką čia ir padarysi, nepabėgsi nuo savo prigimties , jau geriau pasiims, negu užsidirbs.
Ji laiminga stalu, ant kurio buvo be galę gėrybių, laiminga žmonėmis, mokykla, šiltu priemimu.

((Eliza: RPG temose žinutės ilgis turi būti bent 600 simbolių.))

[Mafalda Fullerton]

Pagaliau atvykusi, Mafalda, prieš paskirstymą galvoje girdėjo savų vidinių balselių ginčą. Grifų Gūžta ar Klastūnynas? Teko šiek tiek įsikąsti į kumštį, kad aprimtų. Kepurei paskelbus, kad mergaitė klastuolė, ši kiek sumišo. Tačiau džiaugėsi, kad pateko į vieną iš dviejų mylimiausių koledžų.
Pritipenusi ir atsisėdusi prie stalo, Mafalda kaip niekad pasijautė vieniša. Daugelis draugiškai kalbėjosi, pasakojo vasaros nuotykius bei kitus linksmus prisiminimus.
Iškrapščiusi iš nagų vos matomą purvą, nors jo kaip ir nebuvo, leido palaidiems plaukams uždengti veidą. Tačiau paskutinę akimirką akys užkliuvo už gan didelės lėkštės. Lėkštės su nedideliais pyragaičiais, kurie viliojo paragauti. Visgi.. Gal ir neblogai atsidurti Klastūnyne?