[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Kiaušinienė buvo Vėtrūnei truputi per sūri. Namie mama gamindavo tik su čiu čiut druskos, o čia, atrodo, kad koks šaukštas (nu gerai, dramatizuoju, gal kokie trys/keturi žiūpsniai) tos druskos prikrauta! Nuo nepratusio sūrumo Kristė staigiai išmetė šakutę iš rankų (laimei, minėtoji nukrito į lėkštę) ir ištiesė rankas virš stalo atsargiai, stengdamasi nieko nenuversti apsigraibė ieškodama vandens ar ko nors kito geriamo. Galiausiai jos rankos užčiuopė netoli nuo jos padėtą stiklinę. Kadangi gėrimai (tokie kaip vanduo ar sultys) nelabai turi kvapą, o ir Kristė skubėjo užsigerti, ji nenutuokė kas paklius į burną. Tvirtai suėmusi stiklinę klastuolė ją pakėlė link lūpų ir užsivertė. Turinys greitai suvarvėjo į burną, numalšino sūrumą, o tada aklosios smegenys pareiškė du dalykus: Pirma, sūraus pavojaus nebeliko. Antra, katik išmauklintas gėrimas buvo tai, ko labiausiai reikėjo - vanduo. Mintyse de Leighi padėkojo tiems, kas padėjo šį vandenį ant stalo, bet tuo pačiu ir juos subarė, kad į kiaušinienę pridėjo tiek daug druskos. Tiesa, būtų visai gerai juos sutikti realiai ir pranešti jiems apie druskos perteklių, tačiau Kristė nežinojo kas tie jie, kurie ruošia valgį jos naujojoje mokykloje.
     Išmauklinusi visą vandenį iš stiklinės ir stiklinę atsargiai pastačiusi atgal į vietą, baltaplaukės ausis nuvėrė kažkieno baisiai garsus klyksmas. Žinoma, jis gal ir nebuvo baisiai garsus, tačiau kai Vėtrūnės klausa dvigubai - jei ne trigubai - aštresnė nei kitų, tai net ir normalus pasakymas prilygsta surėkimui, o suklykimas... Taigi, jog kažkas rėkė, kad prie šio stalo yra patiekti ir blyneliai su šokoladu, negirdėti tikrai nebuvo neįmanoma. Tiesa, blyneliai su šokoladu Panamoje nėra labai populiarūs ir, jei de Leighi gerai prisimina, merginai jų ragauti dar neteko. Tačiau teko girdėti apie juos ir girdėti, jog Europoje jie gan plačiai paplitę, tad Kristė smagiai susidomėjo ir su plačia šypsena veide užklausė to, kas paskelbė apie blynelius, kurių Vėtrūnė neužuodė (tiesa, gal ir nekeista, kad neužuodė, jeigu nė karto ankščiau nėra jų užuodusi ar ragavusi):
     - Blyneliai? Galite... Po galais! Kaip angliškai paduoti? Kaip? KAIP?! aš vieną blyneliai?
     Klastuolė labai tikėjosi, kad kas nors atkreips dėmesį į ją ir nesityčiodamas iš Kristės aklumo, paduos jai vieną porciją blynelių, kurių niekada nėra ragavusi.

[Dori Mendel]

Mendel dorojo blynelius. Pasaka, kokie jie buvo skanūs! Tačiau šalia esanti klastuolė pasirodė tikra keistuolė. Ne veltui šalia jos niekas nesėdi, pamanė Dori. Ji išmaukė stiklinę vandens, o paskui pradėjo kažką vapėti.
Tamsiaplaukė nustojo valgyti ir pažvelgė į merginą. Ši jai neatrodė matyta, tačiau už Dori tikrai buvo vyresnė. Kažkas kažkur sakė, kad Hogvartse yra naujokė iš kitos mokyklos. Tikriausiai tai ji. Dėl Merlino barzdos, būk normalesnė už Elliw, gerai? Mendel stebėjosi, kodėl bendrakoledžė pati nepasiima blynelio. Galbūt nežino, kaip šis atrodo? Ar įmanoma nežinoti, kaip atrodo lietinis blynas?
- Prašau, - Dori įdėjo blynelį į šviesiaplaukės lėkštę.
Dvylikmetė vėl pradėjo valgyti. Įveikusi antrą blyną suprato, kad trečio suvalgyti nebepajėgs. Neliko vietos net keksiukui. Gnaibydama trečiąjį blynelį Dori paklausė:
- Ar tai tu ta naujokė iš kitos magijos mokyklos? Jei taip, iš kokios? Aš vardu Dori. Kad ir kaip bebūtų gaila, net ir Klastūnyne pasitaiko visiškų nevykėlių, - padūsavo. - Tad patarčiau su bet kuo neprasidėti. Jeigu reikės kažkokios pagalbos, gali kreiptis. Tikiuosi, esi normali.
Tačiau vis tik normali ta mergina Dori neatrodė. Dėl išrinktojo Poterio, kodėl ji į mane nei nežvilgteli?

[Auris Senkleris]

Auris stovėjo pirmakursių eilėje. Kone trypčiojo iš nekantrumo, nes norėjo tiesiu taikymu šauti prie Klastūnyno stalo ir prisikirsti ligi soties.
Aišku, dar pirma teks užsidėti kepurę, bet gi ir taip viskas jam buvo aišku, kaip du kart du.
Kažkokia maža mergaitė priešais jį neramiai žvalgėsi. Nereikia jaudintis. Norėjo pasakyti jai Auris, bet tylėjo.
Jo pavardė buvo viena iš paskutiniųjų ir pagaliau jis išdidžiai ir ramiai nukėblino prie taburetės. Pasiėmė kepurę ir užsidėjo ant galvos.
Senoji kepurė užsmuko jam ant akių. Greičiau. Ragino ją nekantruolis. Nagi. Ko čia delsi? Bet toji nė mur mur. Tylėjo kaip užsiūta.
Apie ką ji mąsto? Jau nervindamasis klausinėjo savęs. Juk jis Senkleris, tai reiškia, kad turi būti Klastūnyne, o ne kur kitur. O ji tylėjo. Sekundės bėgo. Auris norėjo ją nusiimti, tėkšti ant kėdės ir mauti iš salės.
- Negaliu nuspręsti. Negaliu. - Pasigirdo tylus balsas. Tai kas tau nepatinka? Paklausė jos Auris mintyse. Ir pagaliau, kai galutinai jaudulys ėmė viršų kepurė šūktelėjo.
- Klastūnynas! - Auris nusiėmė kepuriūkštę ir patėškęs ant taburetės nuėjo prie stalo. Ėjo jau tikrai ne taip išdidžiai kaip seniau. Norėjo būti nepastebimas. Mat jo skyrimas truko ilgiau, nei kitų. Pagaliau Auris įsitaisė ant kėdės. Į lėkštę įsidėjo truputį kažkokio troškinio. Apetito kaip nebūta. Bet pirmas kąsnelis nunešė visas mintis šalin. Aš čia kur ir turiu būti. Viskas gerai. Greit pamokos. Taip galvodamas kirto ką buvo įsidėjęs.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Gavusi savo porciją blynelių ir užuodusi jų kvapą Vėtrūnė nušvito iš džiaugsmo ir iš to dėkingumo, kad jai padėjo suriko žodį, kurį angliškai mokėjo bene geriausiai iš visų kitų ištarti:
     - Ačiū! Labai ačiū tau!
     Kristė nieko nelaukusi kibo į tuos katik gautus blynelius ir, o Dieve!, jie buvo tokie nuostabūs!.. Dabar tai bus mėgstamiausias klastuolės maistas šioje mokykloje, o gal ir visame gyvenime. Kramtydama kąsnį po kąsnio ir mėgaudamasi blynelio skoniu, penkiolikmetė sulaukė klausimo ir tai ją kiek nustebino, nes čia su ja niekas daug nesikalbėdavo ar nesidomėdavo ja. Bet jai tai patiko, todėl iškart žiojosi atsakyti.
     - Taip, tai aš! Tu girdėti apie mane? O, aš iš... - ir tik dabar de Leighi suprato, kad nemoka angliškai pasakyti buvusios mokyklos pavadinimo. Todėl pasakė gimtąja ispanų kalba: - Ilvermono. Dori? Geras... Keistas vardas. Ne, ne tai... - akimirką ji galvojo kaip angliškai paaiškinti ką norėjo pasakyti, o tada pratarė: - Mano šalyje tokio vardo nėra.
     Nebuvo tikra ar pasakė taisyklingai, bet buvo svarbu, kad nors ji suprastų.
     - O aš Vėtrūnė Kristina Džeinė de Leighi, tačiau vadink tiesiog Vėtra. Arba Trūne. Na arba Kriste, - šyptelėjo Kristė ir įsikišo dar kąsnį blynelių. Kitos dalies, ką pasakė Dori, naujokė nesuprato, nes anglų kalbos dar gerai nemokėjo, bet iš mandagumo nusprendė apsimesti suprantanti.
     - Tau pamoka kokia? - norėjo paklausti, kokia jai pirmoji pamoka šiandien, tačiau nemokėjo iki galo, todėl nebaigė pilnai pasakyti ir visą kitą nejučia užpliurpė ispaniškai.

[Dori Mendel]

Dori šiek tiek susiraukė. Toji mergina, prisistačiusi ilguoju vardu, pasirodė pernelyg mandagi Klastūnynui. Koks ten jos vardas? Regis, ji pasiūlė ją vadinti Vėtra. Gerai. Normalu pasirodė tik tai, kad, atrodo, bendrakoledžei taip pat patiko blyneliai.
- O... ką? - Mendel jautėsi šiek tiek sumišusi. - Ai... man dabar bus... magijos istorija. O tau?
Kodėl ji spokso į tolį? Mergaičių pašnekesį pertraukė į didžiąją salę suplūdusios pelėdos, kurios nešė begalę siuntinių ir laikraščių. Kažkur netoliese viena pelėdžiukė nuteškė šiandienos Magijos Žinių numerį ir tamsiaplaukė, nieko nelaukusi, paėmė jį į rankas ir pradėjo sklaidyti.
Šiandien Magijos Žinios rašė apie pakitinimus Magijos Ministerijoje, apie įvykius joje, kas dvylikmetei buvo visiškai neaktualu ir neįdomu, todėl ji nei neketino varginti savo akių ir to skaityti. Atsivertusi laikraščio vidurį pamatė kažkokios magiškos grupės reklamą. Regis, toji grupė buvo rokeriai, nes vokalistas turėjo užsiaugęs juodus ilgus plaukus, buvo juodai išsidažęs akis ir lūpas. Atrodė toks išdidus, nesišypsojo, bet mandagiai mojavo žiūrėdamas į objektyvą. Dori tai iškart sužavėjo ir ji atkišo nuotrauką Vėtrai.
- Nieko sau, - tarė. - Žinai šitą grupę? - pasidomėjo.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Kad ir kokią pamoką Dori - klastuolė, su kuria katik Vėtrūnė susipažino - paminėjo, Kristina neprisiminė ką tai reiškia angliškai. Tai buvo vienas pagrindinių dalykų, kurie labiausiai erzino klastuolę naujoje mokykloje - anglų kalba ir jos nemokėjimas. Žinoma, Kristė nebuvo iš tų, kurie skundžiasi savo negalavimais ar nepatogumais, nes praradus regėjimą visi kiti nepatogumui tiesiog prapuldavo ir, praradęs regėjimą, tu tiesiog supranti, kad bambėdamas ir gadindamas nuotaiką sau ir kitiems, tu nieko tuo nepakeisi, tad tiesiog nustoji kalbėti apie savo problemas ir žiūri į viską optimistiškai, ieškai sprendimų. Tokia buvo Vėtrūnė.
     Kirsdama sočius pusryčius ir mėgaudamasi jų skoniu, baltaplaukė greitai baigė vieną porciją ir visa širdimi geidė antros.
     - Gal... galiu du blynelį? - kiek nedrąsiai pabandė paprašyti antros porcijos. - Dori?
     Bet Dori jau buvo nebesusikoncentravusi į amerikietę, dėl sustiprintų likusių keturių pojūčių Kristė jautė, kad Dori dėmesys jau sutelktas kažkur kitur. Nusiminusi, kad negaus antro blynelio, mergina jau ketino kilti nuo stalo, tačiau tą akimirką Dori kažkuo paplevesano panamietei tiesai priešais nosį ir užklausė apie kaž-kokią grupę. Kadangi muzika buvo Vėtrūnės gyvenimas, ji pirmiausia pagalvojo apie muzikos grupę ir plačiai „įtempė“ ausis bandydama išgirsti muzikos grojimą, tačiau nieko neišgirdo. Matyt tai bus ne muzikos grupė...
     - Kokią grupę? Apie ką tu šnekėti? - nesusigaudė Kristina.

[Dori Mendel]

Dori viena ausim nugirdo, kad naujokė kaip ir paprašė dar vieno blynelio. Dėl sumautų sodo nykštukų, pas ją ką, toje praeitoje mokykloje gal buvo tarnų? Toji mergina pradėjo tamsiaplaukę nemenkai erzinti. Mendel paėmė dar vieną blynelį ir nutėškė ją naujai bendrakoledžei į lėkštę.
- Prašom, da vienas blynelis, bet jeigu norėsi dar, būtų malonu, jeigu imtum ir įsidėtum jį pati, - suirzusiu balsu pradėjo moralizuoti. - Žinai, pas mus, Hogvartse, nėra kažkokių tarnų, kurie imtų ir įdėtų mums maistą. Jau ir taip elfai virtuvėje vergauja jį mums gamindami, o tau sunku pačiai įsidėti?
Klastūnyno antrakursės žvilgsnis vis dar buvo sutelktas į tą žavų vaikinuką iš muzikos grupės. Be to, netoliese jo lūpų kampučiais šypsojosi garbanius gitaristas, o šalimais sėdėjo augalotas būgnininkas surauktais antakiais. Dori ėmė svarstyti apie tai, kaip viskas vyksta burtininkų koncertuose, kai ir vėl išgirdo tą pasimetusį šviesiaplaukės balsą.
- Tu rimtai?! - metė laikraštį tiesiai ant jos lėkštės su blynu. - Nejaugi esi tokia nenuovoka?! Va, - parodė pirštu į judančią nuotrauką. - Matai šitą nuotrauką? Čia yra muzikos grupė. Aš šitos grupės nežinau, nes esu iš suknistos žiobarų šeimos. Klausiu tavęs, ar tu žinai šitą grupę? - Dori jau nelaikė nervai. - Dėl Merlino, tu gal akla?!

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristės Džeinės de Leighi asmenybė]

     Kai dar vienas blynelis įskrido į klastuolės lėkštę, Vėtrūnė nušvito džiaugsmu. Sušukusi dar vieną „ačiū!“ Kristė jau norėjo gnybtis dar vieną kąsnį, tačiau Dori, kuri katik įskraidino į muzikantės lėkštę minėtąjį blynelį, pradėjo gana smarkiai plūstis ir de Leighi ne tik išgirdo tai, bet ir pajuto iš jos sklindantį atšiaurumą ir šiokį tokį pyktį bei susierzinimą. Susigėdusi baltaplaukė garbanė tylutėliai numykė:
     - Aš... Labai atsiprašau... Nematyti.
     Kiekviena emocija, kuri būna perteikiama ir žodžiais iš kito asmens, Vėtrūnei yra tarsi ir jos emocija, ji labai jautriai viską priima, nes daugiau nieko neturi. Iš to gėdos jausmo, kad nesugeba pati apsigraibyti ir įsidėti blynelio kaip kiti žmonės, Kristina visai prarado apetitą. Nejaukiai jausdamasi ji padėjo šakutę taip ir neatgnybusi blynelio ir atstūmė lėkštė nuo savęs.
     - Labai atsiprašau...
     Tuomet jau stojosi kilti, tačiau tą pačią akimirką Dori suklykė. Ji spiegė ir kaltino Vėtrūnę dėl to, kad ji akla, kad negali matyti tai, ką pati Dori regi. Tai buvo ne pirmas kartas, kai dėl aklumo Kristė buvo užgauliojama ir iš jos tyčiojamasi, tačiau naujoje mokykloje panamietė tikėjosi ko nors naujo, kad nebus taip pat sunku pradėti šią mokyklą, kaip pirmą kartą atvykti į Ilvermoną.
     - Taip, aš akla! Aš nematyti nieko! Patinka dabar?! - suspigo de Leighi praradusi kantrybę ir iš karto pasigailėjo. Ji taip susigėdo, kad aprėkė šią merginą, kuri davė jai blynelį...
     - Aš... labai atsiprašau. Nenorėti. Labai...
     Kristina nudelbė galvą žemyn ir jau ėmė traukti po truputį link durų, gal nueis ankščiau į pamoką, bus galima pasikartoti?

[Dori Mendel]

Ta mergina Mendel taip įsiutino! Nejau toje jos buvusioje mokykloje mokėsi kažkokie išpuikėliai, kurie ne tik, kad negalėjo patys į lėkštę įsidėti blynelių, bet dar ir nesigaudė, kas jiems sakoma ir ko iš jų norima?! Toji Vėtra ėmė kažką mykti, atsiprašinėti Dori, kas antrakursę ėmė siutinti dar labiau, ir galiausiai juodaplaukė iš kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Jeigu taip, reikia parodyti šitai mergiūkštei, kad šioje mokykloje turi sugebėti ir pakovoti už save. Tebūnie šiai išpuikėlei krikštas!
Tačiau tarp visų tų naujokės mykimų Dori išgirdo jos širdį tankiau plakti privertusį dalyką. Vėtra yra neregė. Po velnių, kąąą? Tu apstaugei neregį žmogų už tai, kad jis nemato? Dori apėmė tokia siaubinga gėda... Jos skruostai gerokai nuraudo, bet juk bendrakoledžė negalės to pamatyti... Be to, regis, ji pusės to, ką jai sakė Dori, nesuprasti galėjo dar ir dėl to, kad jai buvo sunku kalbėti šia kalba. Kaži, ką Vėtra dabar apie Dori galvojo?..
Mergina ėmė eiti durų link ir Dori staigiai šoko iš savo vietos.
- Vėtra! - sušuko nestipriai griebusi jai iš alkūnės. - Aš nežinojau! Aš atsiprašau! Nesupratau. Nemačiau... nemačiau, kad tu nematai...
Mendel veidas buvo toks surauktas. Po velnių, kodėl šitoje mokykloje pilna tiek sudėtingų žmonių?

[Aura Kalford]

Atsisėdusi prie Klastūnyno stalo ir jį apžvelgusi Aura susimastė - kodėl čia pateko, juk Klastūnyne jai visai nevieta, ar ji čia pritaps? Staiga iš po stalo išlindo vaiduoklis ir nusklendė į stalo galą. Taip staigiai išlindęs jis išgazdino Aurą - ji kruptelėjo. Prasiblaškiusi ji pradėjo valgyti ką tik atsiradusį maistą. Kruvinasis Baronas nėra toks ir baisus kaip pasakojo tėvai, pagalvojo Aura. Ji labai laukė pirmujų pamokų bei naujų draugų.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristės Džeinės de Leighi asmenybė]

     Vėtrūnė jau buvo prie pat durų ir jau rengėsi išeiti, tačiau tuomet kažkas staiga sugriebė ją už rankos. Persigandusi ji suspigo, tačiau greitai suprato, jog tai tik Dori ir ramiau atsikvėpė. Galėtų ji taip nesidraskyti ir negąsdinti... Sumurmėjo mintyse ir pakreipė galvą į Dori pusę - bent jau manė, kad pakreipė į ją, nes būtent iš tos pusės buvo juntama Dori ištiesta ranka ir žodžiai, kuriuos ji ištarė irgi sklido iš tos pusės.
     - Neimti sau į galva, - sumurmėjo baltaplaukė išklausiusi Dori ir nusikračiusi jos ranką, nusigręžė nuo Dori ir patraukė tolyn link pravirų durų.
     Vėtrūnei tai jau buvo įprasta, daug kas nepastebėdavo, kad ji akla ir ji neimdavo to sau į galvą. Jugi nieko tokio, jeigu turi regos dovaną, bet nesi pastabus. Kristė puikiai tai suprato ir nepykdavo ant žmonių. Tačiau šį kartą buvo kitaip, ją aprėkė dėl to, kad ji akla, ją dėl to kaltino. Tačiau supratusi, kad ir ji aprėkė Dori, Vėtrūnė iš gėdos nebesitvėrė savame kailyje - kaip ji galėjo aprėkti ją?

[Dori Mendel]

Kai bendrakoledžė išėjo, Mendel grįžo atgal į tą vietą, kur prieš tai sėdėjo. Paėmusi tą patį Magijos Žinių numerį bandė jį sklaidyti kaip niekur nieko, tačiau dabar jau visa tai darė automatiškai. Jokia informacija nepasiekė mergaitės smegenų, nes ji galvojo apie tai, kas ką tik įvyko.
Dori jautėsi išties pasimetusi. Per vos kelias minutes jos viduje pasikeitė šitoks tuntas jausmų... Ji iš pradžių nei pagalvot nepagalvojo, kad toji mergina negalėjo matyti. Kaip, dėl išrinktojo Hario Poterio akinių, tamsiaplaukė sugebėjo to nepastebėti?! Kaip? Sėdėjo priešais tą merginą, su
ja kalbėjo, ir nematė, kad ši neregė? Dori buvo tokia susinervinusi dėl tų blynelių, kad Vėtrūnė pati jų negalėjo įsidėti, manė ją įsivaizduojant save esant kažkokią princesę ir panašiai. Ir dar toji Mendel replika... Kaip tyčia! Kita vertus, antrakursė galėtų ir visiškai nesigraužti, tiesiog nesimaišyti Vėtrai po kojomis ir apsimesti, kad tokios kaip Dori čia išvis nėra. Tačiau tai būtų tik savęs apgaudinėjimas. Laiko atgal nebeatsuksi, o Mendel pasielgė išties šlykščiai. Ir dar tuo pačiu ėmė galvoti, ar tikrai yra verta klastuolės vardo? Kitas klastuolis greičiausiai neimtų to į galvą ir nesivervuotų, o Dori apėmęs kažkoks apmaudas. Dar šiek tiek pasėdėjusi Dori išėjo iš didžiosios salės.

[Athena OConnor]

Mergaitė nuo pat ryto spindėjo džiaugsmu. Ji gavo laišką kviečiantį mokytis Hogvartse! Viena iš jos svajonių išsipildė. Tačiau visą džiaugsmą temdė Athenos šeimos piniginė padėtis. Mergaitė žinojo, kad jei ne pirmą dieną, tai po savaitės visi pastebės merginos skurdą. Tada visi tyčiosis iš jos ir juoksis dėl jos padėties. O to ji labai nenorėjo, tad iš visų turimų mantijų išsirinko geriausiai atrodančią. Išorėje nesimatė jokių skylučių, tik viduje buvo keletas.
Mergaitės žingsniai aidėjo didžiojoje salėje. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į ją. O'Connor tiesiog norėjo prasmegti skradžiai žemėn. Ji norėjo, kad visi tiesiog nežiūrėtų į ją. Norėjo, kad visi užsiimtų savais reikalais, tačiau ne visis būtinai turėjo žiūrėti į ją. Rudaplaukė sunkiai nuryjo seiles ir pagaliau jai buvo uždėta paskirstymo kepurė.
- Hmmm dar viena O'Connor. Gal turėtum kaip vyresnis brolis tu Švilpynėj mokytis? O gal kaip kitas brolis Varno Nage, o gal kaip sesė turi mokytis tu Klastūnyne, - pasakė paskirstymo kepurė garsiai mąstydama. Mergaitei, iš tiesų nebuvo labai svarbu kokiame koledže mokysis. Ji žinojo, kad apsimesdama susiras draugų visur. Tik jai reikėjo nepalūžti ir nepratrūkti.
- Klastūnynas, - galiausiai suriko paskirstymo kepurė. Athena šyptelėjo ir greitai nuėjo prie savo koledžo stalo. Šypsojosi todėl, kad pagaliau baigėsi jos kančia.
Jaunoji O'Connor giminės atstovė prisėdo stalo gale. Maisto ant stalo buvo daug. Labai daug. Mūsų šeima šiuo maistu galėtų maitintis tikriausiai metus... pagalvojo atsidusdama. Rudaplaukė nelabai norėjo valgyti. Valgymas pastaruoju metu jai pasidarė nebetoks malonus koks buvo anksčiau. Tačiau po tiek laiko badavimo ir neprivalgymo, nevalgyti būtų buvusi nuodėmė, tad mergaitė įsidėjo gražiai atrodančią vištienos blauzdelę. Žinojo, kad vėliau greičiausiai dar suvalgys kokį saldėsį. Tai jų namuose buvo dalykas, kurį O'Connor ragavo tik vieną kartą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo ant stalo sėdėjo mergaitė trumpais rudais plaukais ir atidžiai žvalgėsi po patalpą. Niekaip negalėjo prisiminti, kur esanti, o tai šiek tiek trikdė. Kažkodėl čia buvo daug žmonių. Ar galima tikėtis čia rasti Liuciją, Sabriną arba Joaną trečiąją? Elliw nuoširdžiai tikėjosi, kad taip, tad akimis atkakliai naršė po šitą vietą. Deja, kol kas nė vienos iš trijų gerų mergaičių nepastebėjo. Gerai buvo bent tai, kad nepastebėjo ir keturių bjaurybių, nuolat besitrinančių aplink ir gadinančių velsietei gyvenimą. Kodėl bjaurių mergiūkščių yra daugiau nei draugių? Taip nesąžininga!
Prie jos priėjo kažkokia pirmą kartą gyvenime matoma mergiūkštė. Ji teleskopo su savimi neturėjo (arba Elliw jo nepastebėjo). Tai galėjo reikšti du dalykus: arba tai yra tikra bjaurybė, besikėsinanti į velsietės teleskopą, arba kaip tik gera mergaitė, pasiruošusi sutaisyti nukentėjusį astronomijos prietaisą. Tiesa, tas, kuris stovėjo ant stalo, vis dar buvo sveikas. O štai išsiaiškinti mergaitės gerumą ar bjaurumą tapo svarbiausiu šio vakaro Elliw uždaviniu. Kol klastuolė jo nepamiršo, žinoma.
Mergiūkštė valgė. Velsietė dažnai neprisimindavo to padaryti, tad ši veikla buvo gana įtartina. Elliw pažvelgė į mergaitę įdėmiau, bet netrukus pamiršo, ko į ją spokso, tad susirūpino teleskopo gerove. Norėjo jį patraukti toliau nuo neaiškios mergiūkštės, tačiau netyčia užkliudė ranka, ir astronomijos prietaisas drėbėsi žemyn.
- Tai tu kalta! - suriko klastuolė ir atsargiai nulipo nuo stalo. Kol kas daugiau jokių blogybių nenutiko, tad Elliw pasilenkė paimti brangenybės ir kaukštelėjo galvą į stalą.
- AUČ!
Skaudėjo bjauriai, ir dėl to kaltos, žinoma, buvo keturios bjaurios mergiūkštės. Elliw sugriebė teleskopą ir išsitiesusi suprato, kad šalimais esanti mergaitė yra nepažįstama.
- Ko čia ėdi? - griežtai paklausė velsietė ir vėl atsisėdo ant stalo. Teleskopas buvo saugiai (?) įsitaisęs jos rankose.

[Tori Apemantus Saeterhaug]

Alora išties nelabai buvo patenkinta pakvietimu mokytis Hogvartse, ji dievino savo kambarį ir nekentė to fakto, jog savo kambaryje galės būti tik atostogų metu, bet ką jau čia padarysi, teks važiuot. Nenoromis susikrovusi lagaminą, nusipirktas prekes ir visa nepatenkinta, jaunoji Harmon važiavo link Kings Kroso stoties. Sėdėdama automobilyje, mergaitė nervingai kramtė nagus, laikas ėjo taip greitai, jog Alora nepastebėjo, kad atsidurė Kings Krose. Žodžiai strigo gerklėje, baimė spaudė krutinę, o žmonių perteklius stotyje nedavė ramybės. Susiimk, tu maža šiukšle. Harmon lėtai ėjo link stoties įėjimo ir tempė kone toną sveriantį lagaminą. Mergina džiaugiesi, jog aukštybė nusprendė, jog jai teks gimti burtininkų šeimoje, bent bus aišku kur visu greičiu trenktis. Nenoromis įėjusi į vidų, Alora vos neapsivėmė, žmonių baimė ją draskė iš vidaus.
- Viskas bus gerai. - Išgirdo trumpą nerišlų sakinį už nugaros, tai buvo Faye. Tikiuosi.
Mergaitė greitesniu žingsniu ėjo link devynių su trimis ketvirčiais platformos ir drąsino save. Po neilgo laiko, Alora sėdėjo vienoje iš Hogvartso ekspreso kupė ir ilgesingai stebėjo seserį, traukinys sušnyptė ir pradėjo važiuoti, Harmon užmigo ir atsibudo tik vietoje, Hogvartse. Laimei, jau buvo persirengusi, beliko užsivilkti tik juodą uniforminį mokyklos apsiaustą. Išlipusi iš traukinio, pasileido savo į kuodą surištus trumpus plaukus ir su kitais pirmakursiais patraukė link pilies. Tiesa, pilis atrodė nuostabiai ir kerinčiai, tačiau faktas, jog reikės sėdėti pilyje 7 metus ir matytis su beveik tūkstančių įvairių snukių tikrai neramino. Valtelė sustojo prie pilies ir kažkoks driskius padėjo Alorai išlipti.
- Ačiū. - Tyliai sumurmėjo.
Su kiekviena laiptų pakopa nerimas stiprėjo, merginai nerūpėjo nei koledžas, nei bendraklasiai, nei pilis, niekas, ji norėjo iš čia dingti. Laikas ėjo taip greitai, jog atrodo už sekundžių, Alora įžengė pro paauksuotas, bent dešimties metrų aukščio duris ir ėjo link apdriskusios, senos paskirstymo kepurės. Celeste mintyse nusikeikė.
- Alora Celeste Harmon! - Suriko moteris su labai smailiai nosimi ir akiniais.
Harmon atsisėdo ant kėdės ir pajuto kaip kepurė apgaubia jos plaukus.
- KLASTŪNYNAS! - Sukriokė kepurė per visą salę.
Alora nuoširdžiai džiaugėsi, šis koledžas jai atrodė normaliausias. Mergina prisėdo prie stalo ir laukė kol galės užmigti arba geriausia dingti iš šios nenormalios vietos.