[Brendanas OConnor]

Visa šita istorija buvo sunkiai suprantama. Kai į namus atvyko kažkokia moteris, buvo gėda ją įsileisti. Motina pasistengė aptvarkyti virtuvę, tačiau niekas nebūtų paslėpęs kėdžių senumo ir fakto, kad stalas baigia sugriūti. Juk jie tebuvo, kaip netrukus išmoko Brendanas, paprasti žiobarai, taigi negalėjo paimti ir visko sutvarkyti. Gerai, kad toji moteris, kuri atvyko papasakoti, kad vyriausias O'Connor šeimos atstovas yra burtininkas, į tai nekreipė dėmesio. Ar bent jau buvo pakankamai taktiška, kad nieko nesakytų.
Kelionė į stebuklingą peroną, įspūdingas traukinys ir plaukimas per ežerą sukėlė tiek įspūdžių ir emocijų, kad slinkdamas paskui vorą mokinių Brendanas buvo it žado netekęs. Spėjo susidraugauti su keliais berniukais, bet jie dabar dalinosi įspūdžiais, o štai jaunasis O'Connor nieko negalėjo pasakyti. Buvo įspūdinga.
Pagaliau pasiekęs didžiąją salę, kur vyks kažkoks paskirstymas, net išsižiojo iš nuostabos. Lubos buvo labai aukštai, jose švietė žvaigždės. Tai vienuolikmetį sužavėjo. Neįsivaizdavo, kaip vyks tas paskirstymas, tačiau nemaža dalis mokinių buvo išskirstyti anksčiau už jį, tad viskas išaiškėjo. Buvo labai smalsu, į kokį koledžą jis galėtų pakliūti. Kadangi dar prieš kelias savaites apie Hogvartsą nežinojo, visi jam atrodė geri. Labiausiai mėgo žalią spalvą, tad gal būtų pasirinkęs Klastūnyną, bet pašauktas išėjo į priekį ir apie tai nebegalvojo. Per daug jaudinosi.
- ŠVILPYNĖ! - garsiai suriko kepurė ilgai nemąsčiusi. Brendanas nusiėmė ją ir patraukė garsiai plojančio stalo link. Apsidžiaugė, kad prie jo jau sėdėjo vienas iš berniukų, su kuriais susipažino traukinyje. Vadinasi, čia gali būti labai smagu.
Skaniai pavalgęs (turbūt suvalgė daugiau maisto nei per paskutinius metus) pasijuto sotus ir laimingas. Su nekantrumu laukė, kada galės eiti pamiegoti. Jau norėjo pradėti mokytis ir tapti nuostabiu burtininku.

[Kristupas Danil]

Kristupui nė nereikėjo klausytis viso to, ką dabar būsimiems pirmakursiams aiškino direktorės pavaduotoja. Dar sodyboje Badis valandų valandas kalė jam į galvą viską apie Hogvartsą, tad Danil tikriausiai žinojo daugiau, nei buvo parašyta knygoje "Hogvartso istorija". Visai netrukus Didžiosios salės durys ėmė lėtai vertis. Jaunieji mokinukai pradėjo eiti per salės vidurį iki salės galo, kur prie Garbingojo sėdėjo direktorė Arwen Evenstar (ją Badis irgi minėjo) ir visi mokytojai, o visų svarbiausia - ten naujų pirmakursių laukė Paskirstymo kepurė. Viso to vaizdo Kristupas dar nematė, mat žygiavo pačioje klegančių pirmakursių virtinės gale, o kiti vaikai buvo aukštesni už žemą ir smulkų Danil. Bet viena žvalgo mokinys žinojo. Jis tuoj sės prie vieno iš keturių - Klastūnyno, Grifų Gūžtos, Švilpynės, arba Varno Nago stalo. Užsižiopsojęs nepamatė, kad mokiniai priėjo tikslą ir sustojo, todėl atsitrenkė į vieną berniuką priešaky.
- Atsiprašau. - Nedrąsiai burbtelėjo po nosim. Kol ateis mano eilė užsidėti kepurę, turiu laiko pasidairyti. Pagalvojo Kristupas. Jis atsisuko į Varno Nago stalą. Išnaršęs jį akimis išvydo Džezefą, su kuria susipažino traukinyje. Pamojo jai. Tada nužvelgė Garbingąjį stalą, kurį jau galėjo matyti ir nustebo. Prie stalo sėdėjo Badis. Jis buvo be pilkai žaliai dėmėto žvalgo apsiausto ir neturėjo didžiojo lanko, kurio joks žvalgas nepaleisdavo iš rankų, bet žvalgo mokinys neabejojo, kad tas lankas yra po stalu, mat Danil mokytojas be jo niekur neidavo. Tiesa, trumpo svaidomojo peilio ir ilgo kovų peilio irgi nesimatė, bet Kristupas suprato, kad tų peilių jis negali matyti, mat diržas su peiliais buvo toje vietoje, kurioje dedamasis džinsų diržas, o ta vieta buvo po stalu. Danil tų žvalgo įrankių irgi neturėjo, bet jis juos gaudavo tik treniruočių metu ir niekada daugiau. Pamatęs rūsčią ir abejingą Badžio veido miną (tokia mina žvalgams būdavo įprasta) vienuolikmetis prisiminė mokytojo paliepimą prieš vykstant į Hogvartsą. Tada Badis liepė Kristupui nutaisyti tokią pat miną ir nerodyti savo jausmų. Mintyse spyrė sau, kad apsiverkė ir nesusidorojo su tais bernais. Ir pagaliau Danil buvo pakviestas. Nutaisęs abejingą žvalgo veido miną jis išėjo į salės priekį ir užimaukšlino kepurę.
- Švilpynė! - Vos prisilietusi prie Kristupo sušuko kepurė. Vis dar tokia pačia, abejinga žvalgo veido mina jis nuėjo ir atsisėdo prie Švilpynės stalo. Netrukus atsirado galybės valgio ir gėrimų. Kiti mokiniai kimšo nesveiką maistą, nesveikus gėrimus ir visą kitą iš eilės. Danil nelietė nieko įmantraus. Čia nėra paprasto maisto! Pagalvojo. Tada išsitraukė iš po apsiausto Badžio įdėtą maistą, kurį jie ruošė kartu. Tai buvo Badžio kepta juoda duona, Badžio rūkyta ir Kristupo išdarinėta ir smulkinta skumbrė, ir pora žvalgo mokinio iš daržo parnešto kopūsto lapų. Visa tai buvo sudėta į medinę dėžutę. Danil paėmė duoną, atsiriekė riekę, uždėjo ant riekės rūkytą skumbrę, kopūsto lapą ir atsikando. Viską suvalgęs Kristupas išsitraukė gertuvę ir atsigėrė paprasto šaltinio vandens. Štai kaip maitinasi žvalgas ir žvalgo mokinys. Pagalvojo berniukas. Puota baigėsi, žvalgo mokinys nepaisydamas nuostabos kupinų žvilgsnių atsistojo, ir, vis dar nutaisęs abejingą žvalgo veido miną kartu su visais patraukė į švilpių miegamuosius.

[Hestijas Mullins]

  Hogvartsas Hogvartsas Hogvartsas... Ką berniukas apie jį žinojo? Tiesą sakant, ne per daug. Žinojo, kad tai magiška vieta ir ten išmoks kerėti, maišyti eliksyrus ir panašiai, tačiau kaip ta vieta atrodys jis nežinojo. Ir štai dabar stovėjo didžiojoje salėje - vietoje, kuri jam kėlė ir nuostabą, ir šiurpą. Taip, čia buvo tikrai jauku ir nuostabu. Gal net pernelyg  nuostabu, kad atrodytų tikra. Berniukas ilgai gyveno normaliame pasalyje ir žinojo, kad magijos nebūna, todėl visa tai jam atrodė netikra. O ar tokie nuostabūs dalykai iš tiesų gali egzistuoti? Šito jis nežinojo. Iš to, kad stovi čia atrodė, kad gali, tačiau berniukas jau nebuvo mažas ir žinojo, kad gyvenimas nėra vien gėlytėmis klotas. Todėl dabar jis stovėjo ir tyrinėjo šią aplinką. Tikėjosi surasti kokią nors iliuziją, kuri paaiškintų visą šitą didybę. Vien pažiūrėjus į lubas.... Juk taip nebūna! O žvakės, kurios, rodos, skraido. Skraido! Ne, to buvo per daug. Akivaizdu, kad tai tėra iliuzija ar sapnas ir aš tuoj pabusiu. Pagalvojo Hestijas. Buvo tikras, kad tai tėra paprastas sapnas ir užtektų sau įžnybti. Bent jau to pakakdavo pasakose. O pasakas berniukas mėgo. Net dabar jis atsivežė pasakų knygą. Būtent skaitydami pasaką jo tėvai jam pasakė, kad šis gavo tokį keistą laišką. Iš pradžių Hestijas nenorėjo čia važiuoti, tačiau tėvai pradėjo jį įtikinėti, todėl Hestijas, būdamas labai smalsus vaikas, sutiko.
  Tačiau po kiek laiko nutiko dalykas, kuris privertė suabejoti sapno versija - kažkokia moteris pradėjo juos kbiesti vardais. Berniukas abejojo, kad jo vaizduotė tokia išvystyta, kad sugebėtų išgalvoti net vardus ir pavardes! Ne, to jau buvo per daug. Hestis vis dėlto pabandė sau įžnybti, tačiau vietoje pabudimo jam tik išsprūdo:
- Ai!
  Taip praėjo kelios minutės ir Hestis išgirdo savo vardą. Matė kaip vaikai prieidavo, atsisėsdavo ir ant jų galvų būdavo uždedami kepurė, kuri, rodės, galėjo kalbėti! O tai buvo pernelyg nerealu, kad būtų realybė, tačiau sapnas irgi negalėjo būti. Berniukas labai bijojo, tačiau žinojo, kad turi prieiti. Jis lėtai užlipo ir baimės kupinomis akimis atsisėdo ant kėdės. Tada ta keista ir ypač purvina kepurė tai, kas irgi išgąsdino - pradėjo kalbėti. Ji pasakė:
- Daug negalvosiu. Švilpynė! - vienas iš stalų pradėjo ploti, todėl Hestis ir nuėjo prie jo. Suprato, kad yra keturi tokie stalai, o vienas jų yra tarsi atskira bendruomenė. Bent jau tiek suprato berniukas. Ir jam to tikrai užteko. Dabar atrodė, kad tai visgi gali būti nereali tiesa. Bet jam šiandien įspūdžių jau pakako.
  Tačiau taip nebuvo - ant stalo iš niekur atsirado maistas.
- Kąą? Ka..Kaip? - sumikčiojo jis. Negalėjo tuo patikėti, tačiau kiti vaikai valgė, o tai reiškė, kad maistas turėjo būti tikras. Tad jis, kaip normalus žmogus, pradėjo valgyti.

[Sevirina Mckenna]

Apie Hogvartsą Sevirina žinojo pakankamai iš savo tėvų. Dėja ruoštis teko tik su tėčiu, nes mama mat buvo per daug užsiėmusi tam. Ši kelionė į skersinį skersgatvį susipirkti daiktus buvo gan paini, nes mergaitei tai buvo pirmas kartas, o ir tėtis ne viską pamena kaip kur ką reikia. Na, bet viskas praėjo ir Sevirina galėjo įsėsti į traukinį. Vėlgi kelionė nebuvo puiki, kadangi Sevirina nieko nepažino ir buvo viena.
   Atkeliavus į Hogvartsą mergaitei susisuko galva nuo tiek nuostabių dalykų. Profesorei pasakius informacija visi pirmakursiai keliavo prie skrybėlės, kuri tuoj vaikus paskirs prie tam tikrų koledžų. Sevirina buvo viena iš pirmųjų, kurią pakvietė. Mergaitė vos ne drebėjo, bet stengėsi susivaldyti. Ji norėjo patekti, bet kur, bet tik ne į klastunyną. Patekus ten ji nuviltų savo šeimą ir pačia save.
   Išgirdusi savo vardą Sevirina lėtai nuėjo link skrybėlės. Tada atsisėdus ant kėdės pajautė skrybėlę ant savo galvos ir po sekundės ji šūktelėjo- ŠVILPYNĖ. Mergaitė pašoko nuo kėdės ir su didele šypsena nulėkė prie švilpynės stalo. Ten Sevirina buvo sutikta puikiai. Greitai visi galėjo valgyti ir Sevirina tap pat valgė ir maistas buvo beprotiškai skanus!

[Sidney Rabby]

Sidney niekada nebuvo mačiusi tokios prašmatnios patalpos su tiek daug įvairaus maisto. Mergaitei ši diena buvo labai įspūdinga ir ilga. Bet dabar laukia vienas svarbiasnių dalykų jos gyvenime, ji sužinos į kokį koliadžą teks eiti. Tikrai ne Klastūnynas, nes kiek žinau tenais normalių žmonių nepriima(Sidney visus žiobarus vadino normaliai žmonėmis, nes jos tėvai buvo paprasti žiobarai, kurie nieko nežinojo apie burtininkų pasaulį) Norėčiau į kokį nors ramesnį koliadžą, bet ne į Varno Nagą, nes ten visi labai protingi, o aš nieko nežinau apie magiją. Mergaitė labai jaudinosi, ji žiūrėjo į kitus, ji žiūrėjo į stalus apkrautus vaišėmis, ji žiūrėjo į didingą salę.
Pagaliau atėjo Sidney eilė. Kepurė jai buvo žymiai per didelė, bet mergaitei ji labai patiko. Kepurė greitai atsakymo nepasakė. Sidney atrodė, kad praėjo visas amžius, kol galiausiai kepurė savo garsiu balsu pasakė, kad mergaitei laikas keliauti į Švilpynės koliadžą.
Naujoji Švilpynukė atsisėdo prie savo koliadžo stalo, ji buvo tokia laiminga, kad net nenorėjo valgyti. Sidney visą vakarą negalėjo baigti galvoti apie šią dieną ir visus įvykius.

[Abigail Crawford]

Abigail nedrąsiai žengė į Didžiąją salę įsimaišiusi pirmakursių laukiančių paskirstymo būryje. Mergaitė apsidairė susižavėjusi. Čia stovėjo keturi ilgi stalai, visi pasipuošę skirtingomis spalvomis, pačiame salės priekyje puikavosi dar vienas stalas, kurį kaip Abigail pasirodė, buvo apsėde profesoriai. Lubos buvo aukštos ir jose atsispindėjo venuolikmetės ką tik lauke matytas giedras dangus, mėnulis ir žvaigždės. Aplink ją pasigirdo susižavėjimo kupini šūksniai, tad mergaitė suprato nors ji ir žiobarų kilmės Hogvartsas ne tik jai atrodo nepaprastai magiškai. Būrelis venuolikmečių žengė toliau paskui direktoriaus pavaduotoja per Didžiąją salę žavėdamiesi jos įspūdingais vaizdais, galiausiai jie priėjo kepurę. Senamadišką, paplyšusią kepurę. Akimirkai Abigail visai pasimetė, bet profesoriaus pavaduotojai pradėjus kalbėti suprato, kad ši kepurė visai nepaprasta ir turi didelę galią - paskirstyti juos į koledžus. Negi šis sutriošes daiktas galėtų nuspręsti tokį svarbų sprendimą? Bet ką aš galvoju čia juk magijos pasaulis, ji turbūt užburta. Galvojo mergaitė, viskas jai vyko taip greitai, kad atrodė jog sapnuoja. Prieš mėnesį gavo priėmimo laišką, apsilankė Skersiniame Skersgatvyje, važiavo traukiniu, o dabar ji jau Hogvartse ir tuo sunku patikėti. O štai jau kviečia juos visus iš eilės prieiti ir užsidėti kepurę. Iš minčių mergaitę pažadino garsiai pasakytas jos vardas. Ji susigriebusi jog turi užlipti ant pakylos skubiai tai padarė ir atsisėdusi į kėdę užsimaukšlino kepurę. Dabar jai į galvą pradėjo ristis abejonės. Galbūt tai klaida? Gal aš visai ne burtininkė, ką jie man padarys kai tai supras? Užkerės? Prakeiks? Bet jos nerimas pasirodė visai be pagrindo kai kepurė skambiai suriko:
- Švilpynė!
Salė prapliupo ploti ir Crawford pasileido prie geltonai ir juodai pasipuošusio stalo.

[Roza Irzliukė]

Vaišės pasklido ant stalo ir visi švilpynės mokiniai pradėjo bendrauti ir skaniai valgyti. (ŠV2)Visiems labai linksma.