[Celeste Victoria Lavenza]

Ieškodama vietelės, kur galėtų pasibūti viena, Junko netyčiomis užmatė vienišą ąžuolą - ir vos pamačiusi, nebegalėjo atplėšti akių. Net nejusdama, kaip klastuolės kojos pačios ją neša link medžio ir kaip per kelias sekundes šioji atsiduria keli žvilgsniai nuo jo, mergina bukai stebėjo ežero vaizdą, atsiveriantį priešais ją, ne itin pastebėdama kažką šalimais. Viena ranka pasirėmusi galvą - kuri kažkodėl po incidento nebe taip ir skaudėjo, nors pamažėle vėl besikaupiantis skausmo pojūtis - kita apsikabino save per liemenį, taip ir geras penkias minutes nenusukdama žvilgsnio nuo vandenyje susidarančių, išnykstančių ir vėl susidarančių bangelių.
Pagaliau sugebėjus atplėšti žvilgsnį, Junko tik dabar suprato, kad buvo ganėtinai šalta, o jos plonos medžiagos drabužiai ne itin tiko būti čia ilgam laikui.
-Tai kokio velnio aš negaliu iš čia pasijudinti..,- tylomis sumurmėjo klastuolė sau pačiai, nejučiomis žengdama dar kelis žingsnius link medžio vietoje to, kad apsisuktų ir grįžtų atgal į pilį,- Ir kas per..?
Galva užkliudžiusi kažką esantį viršuje jos, o pakėlus galvą ir pamačius tai esant kažkokiai nepažįstamai mergaitei, klastuolės veidas susiraukė į nepatenkintą išraišką. Velnias, ir kodėl nepastebėjau tavęs anksčiau?

[Tae Yeon Min]

Sirėja užsimerkusi klausėsi atėjusios mergaitės balso, šaltas vėjelis glostė veidą ir žaidė tarp trumpučių raudonų plaukų sruogų. Varniukė nusprendė, kad mergaitė jaunesnė už ją pačią, kokiais dvejais metais, o girdėdama dar ir jos nepatenkintą balsą, nutarė, kad šioji ir šiaip nebus labai draugiškai nusiteikusi. Ką padarysi, Sirėja taip pat mokėjo būti visokia.
Nepažįstamajai užkliudžius nuo šakos nukartas kojas, Sirėja pramerkė žalias akis ir žvilgtelėjo žemyn. Veidas pirmakursės buvo gražus, tai pirmiausia dingtelėjo Sirėjai. Paskui ji pastebėjo, kad mergaitė iš klastūnyno ir nepatenkinta, kam jai virš galvos kažkieno kojos makaluojasi. Sirėja šyptelėjo
- Labas, - burbtelėjo. - Ką čia darai?- pasiteiravo mirktelėdama ir stryktelėjo ant žemės. Raudoni batai gilokai murktelėjo į pažliugusią žemę, ir Sirėja atsidususi žingtelėjo žingsnį ant kietesnio pagrindo.

[Celeste Victoria Lavenza]

Pirmasis dalykas, kurį Junko pastebėjo apie nepažįstamąją buvo šios raudoni sportbačiai - žiūrint į juos net darėsi keista, kaip klastuolė nesugebėjo jų pastebėti. Žengusi žingsnį ar du nuo medžio, kad nepažįstamoji galėtų pasišalinti - aišku, jeigu ji pati ruošėsi taip daryti - nuo žemės šakos ant ne itin gražios žemės po kojomis.
Merginai palikus šaką ramybėje ir atsidūrus priešais Junko, jos akis pasiekė nauja informacija - kad mergina buvo vyresnė už ją, buvo varnanagių koledžo atstovė, ir kad buvo neįtikėtinai plona. Bandydama nekreipti į tai dėmesio (vis dėl to, jos kūno sudėjimas buvo pačios varnos reikalas) klastuolė kaire ranka ir vėl apsikabino savo liemenį, nors šį kartą tyliai pirštais barbeno į dešinės rankos odą, klausydamasi nepažįstamosios trumpos kalbos.
-Sveika, aš, erh, atleisk, jei sutrukdžiau miegoti,- pakėlusi lūpų kampučius į viršų, kad susiformuotų nežymi šypsena pirmakursė tęsė,- Tiesiog užmačiau šį ąžuolą iš tolo, o kojos ir pačios čia iškart atnešė.
Prisiminusi, kad vis dar neprisistatė ir kad raudonplaukę užmatė bemiegančią medyje, Junko išleido tylų juoko garsą, o tuomet iškarto pridėjo:
-Beje, aš Junko.. Ar ta medžio šaka patogi miegojimui?

[Elias Andrew Ravengrave]

Sirėja papurtė galvą, lūpas iškreipė tokia pat keista šypsena kaip ir klastuolės. Be abejo, visi tik ir skuba į tokias vietas, norėdami pabūti vieni ar dar kokį niekalą pamalti, mintyse tarstelėjo Sirėja. Varniukei, jeigu kalbėčiau visiškai atvirai, tokie žmonės, kurie šiame pasaulyje vaizdavo nesuprastus, paslaptingus, vienatvės (nors iš tikrųjų darugų) ieškančius ežiukus, kėlė juoką. Tokį visai piktą ir sarkastišką juoką, kuriuo mergina niekuomet nesijuokdavo. Keista.
- Aš Sirėja, - taipogi prisistatė raudonplaukė ir pasukiojo purvino bato kulną žemėje išrausdama duobelę. - Visai nebloga toji šaka, - atsakė nutylėdama faktą, kad ji nė velnio nemiegojo. Šiaip ar taip, nelabai turbūt ir rūpėjo tajai Junko.
Sirėja nukreipė žalias akis į priešais stovinčios klastuolės kaklą. Kelias sekundėles stebeilijusi nusisuko ir žiūrėdama į pruvinas raudonų batų nosis, paklausė:
- Ar tu grynakraujė?

[Celeste Victoria Lavenza]

Ech, jaučiuosi taip, lyg jai ne itin patikčiau. Mintyse kurdama kokį atsiprašymą, kad turi jau eiti ir išsilaisvinti nuo šito gan nesivystančio pokalbio ir keistos, nemalonios tylos, Junko staiga sudrebėjo - buvo visiškai pamiršusi, kad čia buvo taip šalta, o ji su plonais drabužiais. Jau norėdama sakyti kokį trumpą pasiteisinimą, kad turi iš čia dingti klastuolė pravėrė burną, tačiau Sirėjos klausimas atėjo pirmesnis, o vos išgirdusi jį pirmakursė pasimetė.
-Pala, erm, na..- nustebusi gavus tokį klausimą, Junko nenoromis pradėjo kažką vis bandyti sakyti, tačiau nesėkmingai. Susidėliojusi mintis, mergina pabandė iš naujo,- Mano abudu tėvai - žiobarai. Tėvo močiutė yra vienintelė man žinoma ragana mano giminėje. Tai.. Na, gan netikėtas klausimas.
Pirštu pasikasiusi skruostą, mergina akimis apsidairė aplinkui, lyg nežinodama, ką toliau sakyti ar daryti, todėl tiesiog nusprendė perklausti varnanagės klausimą.
-O kaip pas tave giminėje? Ar esi grynakraujė, ar maišyto kraujo? Ar dar kaip?

[Elias Andrew Ravengrave]

Sirėja stebeilijo į rudaplaukės veidą, jį tyrinėjo, kol šioji nerišliai bandė atsakyti. Varniukė pakreipė galvą prie peties, lyg jo klausydama ir burbtelėjo patikslindama komentarą apie josios klausimą:
- Tiesus bei šviesus, be subtilybių.
Žalios tamsios akys įsmigo į rudas, kurį laiką varniukė tyrinėjo ir jas, mintyse spėliodama, koks gi žmogus yra Junko ir kaip ji galėtų priimti drastiškus pasikeitimus. Bet tai tebuvo migloti spėliojimai su tam tikromis planų užuomazgomis, kurie vargu ar kada galėtų virsti tikrove. Mergina tiesiog pernelyg dažnai svajodavo.
- Gryna.. - nutęsė Sirėja lyg ketindama dar ką pridurti. - Su tam tikromis priemaišomis, ne žiobarų, - pasiteisino. Galbūt kažkam galėjo pasirodyti, kad ji viena iš tų, kurie garbina gryną kraują, o kaip yra iš tiesų, neverta sakyti niekam. Tarkime, kad raudonplaukė paprasčiausiai negali nuspręsti, kas ji tokia ir yra daugybė galimybių, kad iki gyvenimo galo taip ir nenuspręs (žinoma, jei tas galas ateis). Sakytum, užklupo paaugliškos dvejonės.
- Junko, ar pati sau patinki? - smalsiai išrietusi antakius paklausė Sirėja. Staiga žingtelėjusi žingsnį artyn ir ištiesusi ranką laibu piršteliu švelniai perbraukė klastuolei per kaklą, iš viršaus į apačią. Tai tetruko akimirką, po sekundėlės Sirėja vėl stovėjo per gerą metrą.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Na tai, bet vistiek..-sumurmėjo Junko, bandydama nenusukti žvilgsnio nuo varnanagės tamsių akių - kad ir kaip norėjo tai padaryti mergina jautė, kad toks veiksmas nebūtų itin tinkamas. Žiūrėdama į Sirėjos akis, klastuolė nejučiomis nurijo susikaupusį seilių gniužulą. Ir kodėl gi viskas viskas čia primena kaip tą dramatišką ir įtemptą vietą, kur būna filmuose?
Pagaliau galinti nusukti akis pirmakursė iškarto kelis kartus stipriai sumirksėjo, leisdama akių vokui uždengti savo akių rudumą. Atsimerkusi iškart įsmeigė žvilgsnį į ąžuolą, gerai įsižiūrėdama į jo žievę, Sirėjai atsakydama tik po trumpos pauzės.
-Hm, skamba gan įdomiai. 
Nelabai žinodama, kaip tolimiau elgtis ar ką sakyt, Junko nejučiomis pradėjo žaisti su savo plaukų galiukais, juos sukti ar trinti plaukus tarp pirštų - tad netikėtas varnų atstovės klausimas ir vėl ją nustebino, nors tolimesnis jos veiksmas, perbraukimas per klastuolės kaklą privertė Junko kelias akimirkas būti tylomis, negalint išleisti nė garselio.
-Na, kažkuria prasme taip, bet taipogi ir ne. Žinai, manau, kad visi savyje turime kažką, ko nekęsime ir ką mylėsime,- tylomis po pauzės atsakė klastuolė, šį kartą nestriginėdama su sakomais žodžiais. Melagė. Ignoruodama minčių balselį, pirmakursė ir vėl tylomis pridūrė,- Tad nelabai sakyčiau, kad sau patinku. Nors ir nėra taip, kad pati sau nepatikčiau. Tiesiog esu, neturėdama nuomonės apie save pačia.

[Tae Yeon Min]

Sirėja linktelėjo vis dar taip pat keistai šypsodama, žingtelėjusi kelis žingsnius šonan, atsirėmė į medžio kamieną ir apglėbė jį rankomis.
- Įdomiai mąstai, - tarstelėjo. Ir tada susimanė paprieštarauti:
- be abejo, turime tas dvi puses, tą, kurios nekenčiame, ir tą, kurią mylime, tačiau visa tai gali pasikeisti. Žmogui (ar būtybei) tereikia susipažinti su nekenčiamąja puse ir suprasti jos ydas ir siekius, norus bei viltis. Ir suprasti tą kitą pusę. O tada pamilti. - Mergaitė dėstė savo mintis užsimerkusi, prisiglaudusi prie šiurkščios medžio žievės. Rodėsi, kad kalba orui, tačiau baigusi atmerkė akis ir pažvelgė į Junko. Nusišypsojo, šįkart nebe ta keista veidą perkreipiančia šypsena, o nuoširdžiai. Tačiau vypsnis greitai dingo, lyg vėjo nupūstas į amžinybę, o Sirėja vėl kažkaip neįprastai įsistebeilijo į mergaitės kaklo linkį.

[Celeste Victoria Lavenza]

Vis dar šaldama, Junko stebėjo Sirėją, jos eiseną prie medžio, jo apglėbimą ir jos kalbas. Jau norėjo padėkoti (nes atvirai, ką daugiau tokioje situacijoje sakyt), bet varnanagė ėmė tęsti jos mintį pridėdama argumentus. Giliai įkvėpusi, klastuolė pabandė susidėlioti mintis galvoje, o tik tada jas lėtomis išreikšti savo mintis.
-Bet net ir pamilus ją, tai nereikškia, kad net ir mažiausios neapykantos dalelės jai išnyks iš širdies gelmių. Net ir pažinus visas ydas, norus ar sužinojus priežastis, tai ne visada pakeičia pradinius jausmus.. manau.
Žvilgtelėjusi į Sirėją, klastuolė dar spėjo pamatyti jos šypseną - šiek tiek kitokią negu buvo pirmais, tačiau ji buvo ant varnanagės veido vos kelias akimirkas, pradingo taip pat staigiai kaip ir atsirado.
Pajutusi, kad ima su vyresniąją mergina šiek tiek atsipalaiduoti, o ir pokalbis eina kiek geriau negu pačioje pradžioje, klastuolė mintyse palaimingai atsiduso - bent jau šis tas gero įvyko jai šiandien.

[Tae Yeon Min]

- Žinoma, visada kažkas lieka, kažkas pradinio ir neaiškaus. Bet mes nuolatos galime ieškoti toliau, ar ne? Šiaip ar taip, turime daug laiko... - Sirėja užsimerkė. Kol kas. Beje, tu turi daugiau, negu ji, tarstelėjo vidinis balselis, šįkart kažkaip taikiai susigyvendamas su Sirėjos mintimis.
Kelioms sekundėlėms viskas nutilo, tik tykus vandens pliuškenimas į krantą priminė tyrlikametei, kad ji vis dar Žemėje. Atsitraukusi nuo medžio per keletą žingsnių, Sirėja tarstelėjo Junko:
- Einam, - ir pasišokinėdama nužingsniavo žemyn, link vandens. Kad ir kaip bebūtų keista, tenai žemė nebuvo tokia pažliugusi, kaip prie medžio, Sirėja net pamanė, kad gal ten kas specialiai liejo vandenį dienom naktim. Šiaip ar taip, raudonplaukė klestelėjo ant sausos pernykštės žolės ir sukryžiavusi kojas įsispoksojo į mažomis bangelėmis teliūskuojantį ežero vandenį.
- Kodėl čia atėjai?

[Celeste Victoria Lavenza]

-Žmonės visada savęs ieško, paskirdami tam visą savo gyvenimą.. Nors gan retas realiai suranda save patį.
Žiūrėdama į kažkokį vieną tašką - pati Junko nebuvo kurį - mergina padarė pauzę, nelabai žinodama, ką dar pridurti. Atsibudo pačiu laiku, kad išgirstų (ir pamatytų) Sirėją, besileidžiančia žemyn nuo jų dabartinės buvimo vietos, todėl nieko nelaukdama pasekė varnanagės pavyzdžiu - nusileisdama prie vandens ne taip grakščiai kaip kita mergaitė ir vos neužkliūdama už maišyto žolės ir žemių kupsto, bet išlaikius pusiausvyrą prisėdo šalia merginos.
-Huh? Maniau, kad jau sakiau,- ir vėl, varnanagės klausimas nustebino Junko. Ir kaip ji pasirenka savus klausimus, gal mintyse užrištomis akimis mesdama strėlytę į lentą su betkokia tvarka surašytais klausimais?- Atėjau čia, nes užmačiau tą ąžuolą, o kojos pačios prie jo atvedė.
Pakartodama savo atsakymą, klastuolė prisitraukė kelius arčiau savo krūtinės, padėdama šiek tiek pasuktą šonan galvą ant jų. Na, tai kažkuria prasme yra tiesa.
-Sirėja, o kodėl gi tu čia atėjai?Turėjai kokių priežasčių ar tiesiog pasivaikščiojimui?

[Tae Yeon Min]

Sirėja užkėlė akis į antakių padanges, kitaip sakant, pavartė. Tada atsisuko į Junko ir patikslino klausimą:
- Be abejo, jau sakei. Tačiau aš klausiau ne to paties. Klausiau, kurių galų išvis čia esi, kodėl išėjai iš pilies ir patarukei būtent į šitą pusę, kur pamatei šitą medį, net jo nematydama? Kur ėjai? - tiesiai šviesiai išpykškino varnė žaliomis akimis spoksodama į klastuolę. Vėl dingtelėjo mintis, kad josios veidas gražus.
Turėjau numanyti, kad ir ji paklaus to paties. Kaip man kažkada kažkas sakė (ar tikrai neprisimeni, ką?), turi būti pasirengęs pats atsisakyti į savus klausimus. Visada.
- Turbūt tau nepakaktų atsakymo, kad turėjau priežasčių? - mirktelėjusi klausimu į klausimą atsakė Sirėja ir pridūrė: - Bėgau nuo savęs ieškoti savęs, taip galima pasakyti.
Įmantriai išraitytas raudonplaukės atsakymas jai pačiai sukėlė šypseną, mergaitė vyptelėjo puse lūpų. Susikišusi pirštus į plaukus, pasilenkė į priekį ir pasidėjo kaktą ant kojų. Kažkas spaudė galvą.

[Celeste Victoria Lavenza]

Velnias. Junko, net ir būdama tikra, kad varnanagė susipras pataisyti savo klausimą tikėjosi, kad taip nenutiks. Nenorėdama atsakyti, bet nenorėdama ir meluoti, klastuolė tiesiog nusuko galvą vandens pusėn ir nuleidusi akis į jį spoksojo, nesakydama nė žodžio. Sirėjai gal susipratus, kad klastuolė taip lengvai neatskleis savo tikrųjų minčių ir prabilus su savomis priežastimis pirmajai, Junko dar kelias sekundes (o gal ir minutes, klastuolė jau nebesigaudė) patylėjo.
-Žinau, prieš kelias dienas, na, kaip ir pakliuvau į tokį konfliktą.. Trumpai tariant, gavosi taip, kad likau kalta nieko nesuprasdama, ir, na, kaip čia pasakius.. Bėgau nuo neapykantos visų akyse, tai būtų geriausias išsireiškimas..
Nusukdama veidą kuo toliau nuo vyresnėlės, Junko kelis kartus greitai sumirksėjo ir giliai įkvėpė, kad akyse besiformuojančios ašaros nekeliautų toliau - tiesiog prisiminus jų žvilgsnius ir pasišlykštėjimą nukreiptą į ją mergina nebesusivaldė. Kiek susitvardžiusi atsisuko atgal į Sirėją ir išspaudė mažą šypseną.
-Atleisk, nesusitvardžiau šiek tiek. Atrodo, kad abi mus čia atvedė kokie nors painūs dalykai, ką?

[Tae Yeon Min]

Tas tylus teliūskavimas ėmė pamažu nervinti. Užsitęsusi tyla nelabai patiko Sirėjai, kas buvo ganėtinai keista, nes šiaip mergina buvo visiška introvertė, ir tyla jai buvo kaip pakrovėjas mobiliam telefonui. bet tai nelabai svarbu.
Junko staiga ašaringu balsu ėmus dėstyti, kas čia kaip nutiko, Sirėja sutriko. Ojojojoj, kas čia dabar? Aš nemoku, nežinau... Ir ką man dabar daryt? Sirėja lyg ir kilstelėjo ranką, turbūt norėdama paglosyti mergaitei petį, ar kažką, bet nuleido, nusprendusi, kad verčiau nereikia, tad tik tylėjo ir pro savųjų plaukų užuolaidą spoksojo į tolumoje dūluojantį paslaptingos salos siluetą.
- Tikriausiai taip ir yra, - vyptelėjo Sirė, nežiūrėdama į Junko. - Sakytum, likimas suvedė, cha.. Kaip banalu... - suburbėjo varniukė ir piršteliu ėmė krapštyti purvą nuo bato.

[Celeste Victoria Lavenza]

Šaunuolė, Jun, pakeitei visą atmosferą į keistą ir nepatogią. Šaunuolė, didžiuojuosi tavimi. Sarkastiškai pati sau galvodama klastuolė dantimis šiek tiek įsikando į apatinę lūpą, kad susilaikytų nuo tolimesnių liūdnų emocijų skleidimo.
-Atleisk, sugadinau linksmą atmosferą nepataisomai, tiesa?
Šyptelėjusi klastuolė ir vėl nusuko žvilgsnį į vandenį - atrodė, kad tai tebuvo vienintelis dalykas į kurį mergina galėjo ramiai spoksoti.
-Heh, banalybė per banalybę..-sumurmėjusi gal Sirėjai, o gal pati sau, pirmakursė užsimerkė, įsiklausydama į ją supančius garsus ir bandydama lyg susilieti su jais,- Bet žinai, net jei ir tai yra gyvenimo viena į kitą sumesta banalybė, kažkiek smagu, na, bent kažkiek pažinsim viena kitą.
Pati nelabai žinodama ir suprasdama ką murma, Junko pilnai atsipalaidavo - prieš kelias akimirkas ją vis dar gnaibęs šaltukas pripratino merginos odą prie savo šalčio, o ir mergina nebesijautė įsitempusi varnanagės akiratyje.