[Beatrice Mae Peck]

- Šiuo veiksmu bent galiu užsitikrinti, jog jos bent jau lankys mano pamokas,- Jordan nusijuokė ir gurkštėjo vyno. Akies krašteliu pažvelgė į merginas - dabar jau jų žvilgsniai svilinte svilino jo pašnekovės veidą. - Tačiau manau, jog jos neturės noro lankytis jūsų pamokose,- nusijuokė. - Jūs herbologė - jums geriau žinoti. Nors nebuvau pasirinkęs herbologijos šeštame bei septintame kursuose, tačiau iš bendro išprusimo žinau - persimonas tikrai pagerintų jūsų pajuodusių paakių būklę,- mirktelėjo kolegei.
Tuomet vaikinas paėmė šalia buvusią vyšnią ir įsimetė į burną.
- Žinau - todėl ją ir pasirinkau,- šypteli puse lūpų. - Aš laikausi nuomonės, jog ateities būrimas yra naudingas tik jaunam amžiuj - tuomet, kai nori viską išbandyti, patirti, tai gali tapti naudinga - bent jau žinai, kurią dieną koks nors hipogrifas tavęs nenugalabys, o kurią - gali drąsiai eiti ir skraidyti ant jo nugaros po apylinkes,- smagiai pasako. - O senyvam amžiuj... vienintelis dalykas, apie kurį galvoji, tai - kada tavo senas susiraukšlėjęs kūnas dūlės grabe,- gūžteli pečiais nerūpestingai. - Tad, manau supratote, jog nežadu to daryti visą gyvenimą - tik kol kas, kol... kol įgysiu pakankamai patirties ir žinių, jog galėčiau išbandyti ką nors sudėtingiau ir... įdomiau,- mirkteli. - O kaip jūs? Kodėl augalai? Juk jie nesikeičia. Nors neturiu teisės taip sakyti - mano dėstomas dalykas taipogi netiesiogiai yra susijęs su augalais,- nusišypso prarydamas dar vieną vyšnią.

[Ema Evans]

- Na, reiktų ir man pabandyti tokią viliojimo į pamokas techniką, gal daugiau moksleivių susirinktų, nors nemanau, kad pavyktų, - nusijuokė moteris ir delnais prisidengė savo paakius. - Labiausiai jų būklę pagerintų miegas, tačiau pastaruoju metu tenka griebtis kavos.. Nors į vakarą net ir ji nepadeda, kad ir kaip būtų gaila, - rankos grįžo į įprastą vietą, dešinės plaštakos pirštai sukiojo taurės kojelę, priversdami joje buvusį vandenį suktis tai į vieną, tai į kitą pusę. Reikės tikrai ką nors dėl jų padaryti, pernelyg jau traukia dėmesį..
- O herbologiją apsiėmiau dėstyti tik šiemet, pagrindinė mano disciplina - magiškųjų gyvūnų priežiūra. Pasaulio flora ir fauna.. Neatsiejamai susiję, tačiau tuo pačiu nepaprastai skirtingi dalykai. Bet aš turiu stiprų ryšį su gamta, stipresnį, nei kas gali įsivaizduoti, - vos šyptelėjo ir pirštais švelniai prilietė dar neišsiskleidusį vienos iš ant stalo stovėjusioje vazoje pamerktų tulpių žiedą.
- Augalai kinta labiau, nei gali atrodyti iš šono.. Kai kurie pokyčiai vyksta lėtai, o kai kurie - greičiau nei norėtųsi.. - balsas pritilo. Pirštuose laikomas žiedas po truputį išsiskleidė, akimirksniu pražydo visu savo gražumu, o po akimirkos jau metė žiedlapius ir vyto. Moters veide šmėkštelėjo liūdesio šešėlis, tačiau tuoj pat išnyko, buvo galima pamanyti, kad tai tebuvo mirgančių žvakių skleidžiamos šviesos žaismas.
- Kodėl jums nepabandžius išburti man ateities? - staiga šovus idėjai į galvą, linksmai paklausė Evans. Nors ji ir skeptiškai žiūrėjo į tokius dalykus, iš kažkur atsiradęs smalsumas paėmė viršų.

[Beatrice Mae Peck]

- Galiu pasakyti, jog vaikinai ne tokie patiklūs kaip panelės,- nusišypso paimdamas į delną vyno taurę ir ištuštindamas ją vienu gurkšniu. - Dėl ramesnio miego pasiūlyčiau išgerti raminamųjų - nežinau kodėl, bet nuojauta sako, jog dėl kažko nerimaujat. Atleiskit, jei klystu, tačiau man taip atrodo,- gūžteli pečiais.
Vaikinas susikėlė koją ant kojos ir pasirėmė galvą ranka, taip parodydamas, jog pokalbis nėra beviltiškas.
- Taip, suprantu. Tačiau... kodėl jūs apsiėmėt vienu metu du dalykus? Tai tikrai sekina - man po vienos pamokos mokinių jau norisi atsipūsti, tačiau jūs... nesistebiu, kodėl jums trūksta miego,- kilsteli pečius. – O dar gyvūnai – per vieną pamoką tarsi dvi klases reiktų prižiūrėti – gyvūnus bei mokinius,- nusijuokia.
Po paskutiniųjų panelės Evans žodžių Jordan susimąstė – dažnai kas prašo išburti ateitį, tačiau nedažnas iš jų – profesorius.
- Su mielu noru jums išburčiau, profesore. Tačiau jūsų pasiinkimas, kaip. Galiu dabar tiesiog, iš delno, kavos ar arbatos tirščių, rutulio, šukių... Tiesą sakant dabar pats susimąsčiau – išburti galima bemaž iš visko,- nusijuokia.

[Ema Evans]

- Dėl ramesnio miego turiu kai ką sumanius, tereikia tik išbandyti, bet ačiū už rūpestį, - maloniai nusišypsojo moteris ir pasiekė vandens ąsotį, stovėjusį priešais. Melas. Bet kam apsunkinti kitus savom problemom.
- O dėl dalykų.. - pripildydama savąją taurę susimąstė Evans, mintyse dėliodama žodžius. - Per ilgus metus sukaupiau daug žinių apie gyvūnus ir augalus, todėl pamaniau, kad pasidalinti jomis su moksleiviais nėra tokia jau bloga idėja. Taip pat dabar turiu galimybę karaliauti aštuntajame šiltnamyje esančioje laboratorijoje, kas man labai praverčia, nes savajame kabinete tiek įrankių neturėjau.. Atsibosdavo bėgioti skolintis juos iš buvusios profesorės. O turiu atlikti nemažai tyrimų, - nekaltai pridūrė, saugodamasi, kad neišpliurptų to, ko nereikia. Abstraktaus kalbėjimo meno ji buvo mokyta nuo pat mažų dienų. Pastačiusi ąsotį į vietą, smaragdo žalumo akis nukreipė atgal į pašnekovą.
- Man visuomet patiko chiromantija, - nusišypsojusi ištiesė dešinįjį delną į priekį, stebėdama vaikino reakciją. Juk jos delnas skyrėsi nuo žmogaus.. Ak, Šedyras man vėl atskaitys moralą, moteris nusijuokė mintyse.

[Gabi Meyl]

 Buvo ankstus rytas - šešta valanda. Gabi atkreipė dėmesį, kad šiuo metu pusryčių stalai didžiojoje salėje paprastai pasidengia šeštą valandą ryto. Tačiau kas pusryčiauja šeštą valandą ryto? Gal ir būna koks retas atvejis, kai vienas ar kitas profesorius turi labai daug reikalų ir šeštą valandą ryto kerta pusryčius didžiojoje salėje, tačiau tok reginys ypatingai retas. Paprastai be septintos valandos ryto didžiojoje salėje nebūna ničnieko.
   Taip buvo ir šįkart. Didžioji salė buvo tuštut tuštutėlė. Gabi į ją įėjo ir šiaip ne taip uždarė milžiniškas didžiosios salės duris. Buvo keista būti salėje, kai stalų nebuvo apsėdę mokiniai, kai čia nebuvo jokio šurmulio...
   Mergaitė ėmė eiti priekin, tačiau Klastūnyno stalą praėjo. Ji atitipeno iki Garbingojo stalo. Garbingasis stalas buvo kur kas puošnesnis už koledžų stalus. Visų pirma, indai ir stalo įrankiai čia buvo daug gražesni, o ir maistas ypatingiau atrodė, nors ir tuo, kuris sukrautas ant koledžų stalų, niekas tikrai nesiskundė. Tačiau ant šio stalo galėjai pamatyti neįprastų dalykų, bet mokiniai turbūt vargiai juos valgytų. Tai visokios keistai atrodančios užkandos, pavyzdžiui, lyg ir iš varškės, lyg ir iš žuvies, o ant viršaus dar uždėta spanguolė.
- Fui, - tarė Gabi.
   Čia, kitaip nei ant koledžų stalų, buvo nemažai kavos. Kokios tik nori - su pienu, be pieno, su sirupu. Karštos ir šaltos.
   Gabi išsitraukė iš kuprinės kelis krištolinius buteliukus. Dairėsi po stalą ir, regis, mąstė.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Taigi visą naktį pramaklinėjusi miške dėl labai suprantamos priežasties (tradicinė nemiegojimo naktis) Jekaterina atsivilko į salę. Būtent šeštą ryto, kada stalai būna tik pradėti dengti. Kurį laiką jai atrodė, kad yra viena, bet tada užmatė, kad salėje stovi dar viena vieniša persona. Klastuolė buvo juodut juodutėle nuo galvos iki kojų ir plaukus surišusi į netvarkingą, žemą kuodą. Neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo palaidais plaukais, nes nebuvo kada. Pastaruoju metu - nei vienos puotos. O gal taip ir buvo geriau, nes tada Klastuolė nebūtų stebinusi kitų tuo, kaip bus pasikeitusi.
   Taigi priėjo prie tos personos arčiau ir žioptelėjo, nes tai buvo Gabi. Kadangi geriausia trečiakursės draugė buvo komforto ir patogumo bei pokštų mėgėja buvo tik vienas variantas - kažkas klastuoliško ją čia atvilko. Pritykinusi taip, kaip tik ji mokėjo, garsiai paklausė:
 - Niu, tai ką čia veikiam?
Tikėjosi, kad išgąsdins Gabi, nors ji ir buvo drąsi. Būtent dėl to pernelyg nesitikėjo tokios sėkmės.

[Gabi Meyl]

   Gabi vis svarstė, ką čia geriau padaryti. Ar laisvinamųjų eliksyro į kavą pripilti (juk ją gers tikrai daugelis), ar į visą maistą pridėti nepaprastai daug druskos bei pipirų (ypač į desertus), ar patiekalus pagardinti šokinėjimo, žiurkės galvos, žuvies burnos eliksyrais.
   Besvarstant kažkas užkalbino Gabi. Ši krūptelėjo, atšoko ir išmetė iš rankų vieną krištolinį buteliuką su eliksyru. Staigiai atsisukusi Gabi ir nurimo, ir apsidžiaugė, ir pyktelėjo tuo pačiu. Tai buvo Jekaterina.
- Jekaterina, vos infarkto neįvarei! - tarė Gabi ir atsiduso. - Jau maniau, kad koks profesorius atėjo ir man bus riesta, - kalbėdama pakėlė nuo grindų buteliuką, šis nesudužo. - Na, o aš čia... E...
   Gabi atsisėdo į direktoriaus kėdę. Nors ta kėdė buvo tikras krėslas. Mergaitė pasiėmė kažkokį keistai atrodantį sumuštinį, kuris, regis, buvo su tunu, o gal dar su kažkuo. Nežinia.
- Na, o aš... Hmmm, - valgydama bandė ką nors suregzti. - Ai, Jekaterina, turbūt ir pati žinai, - nusprendė nesiginti ir pasakyti tiesą. - Atėjau prikrėsti kiaulysčių, - gūžtelėjo pečiais ir sukikeno. - Juk tu prisidėsi, ar ne? Aišku, kad prisidėsi, - pažiūrėjo į Jekateriną gailiom, didelėm akim. - Turiu visą krūvą eliksyrų, be to, saldų maistą galime gerokai pasūdyti, o sūrų pasaldinti, - nusijuokė. - Žinoma, dėl manęs tai galim kad ir visą stalą nusiaubti, - susidėjo kojas ant stalo. - Beje, o ką tu čia tokią ankstumą veiki? - paklausė valgydama vaisių vėrinukus.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina nustebo, kad vis dėlto pavyko išgąsdinti draugę, kuri ir miške mėgo paplavinėti, ir nieko prieš tikriausiai buvo su galvakoju susikauti, dėl ko nebuvo tikra, kad galėtų daryti su Gabi.
 - O širdies smūgio? - paklausė Klastuolė ir nusišypsojo - retaio kada ją gali išvysti skaniai besijuokiančią. Dažniausiai ji pasipuošdavo lengvu šypsnu, valiukiška šypsenėle arba nuoširdžia šypsena, kas ir tai buvo retas atvejis. Klastuolė sukikeno, kai draugė plestelėjo į direktorės krėslą. Rodėsi, kad ji paskęs tame milžiniškame ir griozdiškame, salėje derančiame daikte. Nors tai visai neatitiko mokinių suolų. Ko čia norėti - ir profesoriams, ir mokytojams, ir direktorei labiau patinka patogumas. Bet žiūrėk tu man - dar niekada nemačiau mokyklos direktorės, valgančios čia, suprato trečiakursė, bet nuvijo tas mintis šalin.
 - Aš pasirašau ir tu tai žinau, - išsišiepė kaip vos ne Češyro katinas Jekaterina. Jai atrodė tiesiog idealu pradėti rytą sugadinant visą maistą. - Siaubiam viską. Niekas nesužinos. Tą tai jau tikrai žinom. Kažin, ar koks profesorius ateis šeštą ryto kavikės išgert, - pasakė Jekaterina ir prisėdusi prie stalo suvaidino aristokratiškai begerianti kavą su idiotiška išraiška. O po to nusijuokė, nes atrodė tikrai tragiškai.

[Gabi Meyl]

   Gabi atsistojo nuo direktoriaus kėdės. Jekaterina taip ir neatsakė, ką ji veikia čia, didžiojoje salėje, tokią ankstumą. Tikriausiai darė kokius nors demoniškus dalykėlius, pamanė Gabi. Gabi nepaprastai nudžiugo, žinoma, klastuoliškai nudžiugo, kai Jekaterina sutiko nusiaubti visą stalą. Nors dėl to, kad niekas nesužinos, Gabi nebuvo tikra, bet to nepaisė.
- Bombardo! - sušuko Gabi, nusitaikiusi į kelis pudingus, į kiaušinienę ir nemažai dubenų su avižine koše.
   Visi šie produktai tiesiog išsitaškė. Gabi kvatojosi.
- Engorgio, - padidino tiek vieno kąsnio sumuštinukų, kiek prie stalo yra kėdžių, ir padėjo po milžinišką apvalų sumuštinį ant kiekvienos kėdės.
   Būtų smagu, jei čia kas nors prisėstų, sukikeno.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina išsišiepė, kai Gabi ėmė išsidirbinėti. Tai yra, krėsti šunybes, kurios buvo genealos. Vis dėlto antroje mergina atrado nedidelę spragą.
 - Invisibilis, - sukikeno ji ir sumuštiniai tapo nematomais. Tad visi neišvengiamai atsisės ant savo nuostabiųjų bombelių. Tuomet bus tikrai juokinga. Bet vis dėlto paliko kelis sumuštinius matomus - kad nors keli neišsiterlioję profesoriai valgytų ir pajustų nuostabų šunybių skonį. Tuomet trečiakursė sugalvojo dar vieną dalyką.
 - Deletrius, - maisto įrankiai dingo. Tad dabar visi pradės valgyti ir... su kuo valgyti? Jekaterina išsišiepė. Tai buvo gera mintis, jai pačiai patiko toks pokštas.
 - Duro, - ir vėl išsišiepė - vienas pudingas virto akmeniu. Spalvotu akmeniu. Nenorėčiau šito paragauti. Tikrai ne, sukikeno mintyse juodaplaukė ir susmąstė, ką čia dar pridirbus. Bet leido pasireikšti ir Gabi su eliksyrais, nes tik pora pudingų buvo ištaškyti ir išmozoti po visą stalą ne itin gražiu vaizdeliu.

[Gabi Meyl]

   Gabi jau abejojo, kad kuris nors profesorius šįryt valgys ką nors nuo to stalo, bet vis tiek supylė nemažai eliksyrų į patiekalus, likusius ant stalo. Mergaitė supylė žiurkės galvos eliksyrą. Kas suvalgys ryžių su daržovėmis, to galva pavirs į žiurkės pusvalandžiui ir jokie kerai nepadės. Į visus desertus pripylė šokinėjimo eliksyro, kuris valandą laiko verčia ne eiti, o šokliuoti. O į užkandžius prilašino eliksyro, kuris pradangina balsą net trims valandoms.
- Na, manau, kad jau užteks, - tarė Jekaterinai. - Nešam kudašių, - mirktelėjo draugei.
   Gabi ėjo didžiosios salės durų link. Eidama pro grifų stalą šliūkštelėjo visų eliksyrų ant bet kurių patiekalų. Priėjusi duris, Gabi jas atlapatojo ir netrukus atsidūrė ne kur kitur, bet Klastūnyno mergaičių miegamuosiuose.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina žiūrėjo į vykstantį spektaklį. Į patiekalus keliavo eliksyrai ir mergina suprato, kad jeigu jau kas nors valgys, tai tikrai nei vienas neišsisuks nuo baisių padarinių, kuriuos sukėlė profesoriams nežinomi dalykai. Žinoma, tai juk buvo pokštas, bet gana žiaurus. Trečiakursė išsišiepė, kai Gabi viską pridarė ir ant Grifų stalo. Dar pavaidinusi profesorę fyfą ji sustojo ir susimąstė, ką daryti. Juk viskas jau buvo padaryta... beveik. Klastuolė užbūrė stalą, kad nesimatytų pudingo ant jo. Tada visi išsiterlios rankas ir stiklines... žodžiu, trečiakursė pridirbo. Ant stalo stovėjo du vyno buteliai.
 - Evanesco, - pasakė ji ir vynas dingo. Išsišiepusi mergina juos pripylė (burtais) vandens ir nudažė raudonai (tai buvo niežulio milteliai, naudojami per burną). Net sukikenusi nuo tokios šunybės apsisuko ant kulno ir visiškai ramiai nužingsnivao link durų, kad neatrodytų įtartinai. Tuomet prie durų į požemius pasipustė padus, kad spėtų pas Gabi ir po kelių minučių tūnojo su drauge Klastūnyno mergaičių kambaryje.

[Kasiopėja Evers]

Greitai atkulniavusi į salę, tramdydama besiveržiančias ašaras, Kasiopėja nusiuntė mokines link jų koledžo stalų ir atsisuko į visus keturis koledžus. Mokiniai suglumę spoksojo į Kasiopėją, nesuprasdami kas dedasi.
-Sveiki visi,-galiausiai prakalbo Kasiopėja, kiek lūžinėjančiu balsu.-Šiandien gavau laišką,-ji ištraukė iš kišenės tą nelemtąjį laišką, sukrėtusį ją iki pat širdies gelmių.-Deja, naujienos ne per geriausios. Šiame laiške rašoma,-ji užsikirto lėtai papurtydama galvą. Atsidususi ir pasistengdama nekreipti dėmesio į gumulą gerklėje, ji vėl pakėlė akis.-Šiame laiške rašoma, jog mokinė Emily Arcanus,-ji giliai įkvėpė, prieš kalbėdama toliau.- Buvo rasta negyva.

[4574]

Vasara...Rugpjūčio pabaiga...Vėlyvas vakaras. Kiek matė Jordanas visi profesoriai jau mokykloje ir ruošiasi pamokoms. Pats vaikinas irgi ne išimtis. Atvyko prieš kelias dienas ir štai per ilgai pasėdėjęs prie mokymosi planų, atėjo vakarieniauti beveik vidurnaktį. Pakeliui užsukęs į virtuvę paprašė paruošti jam vakarienę. Nenustebo, kai elfai jį atpažino - dažnokai atnešdavo kokį Martyno išaugtą drabužėlį, tad elfai būdavo šiltai aprengti. Nustebo tik pamatęs, kaip elfai saugo rūbelius - atrodo lyg vakar juos atidavė. Nusišypsojęs visiems virtuvės elfams(o kaip kitaip juos pavadinus) nuėjo salėn ir atsisėdo prie garbingojo stalo. Niekada nemanė, kad štai - praėjus 8 metams po Hogvartso baigimo, jis vėl mokykloje tik dabar jau profesorius ir sėdi prie garbingojo stalo. Sulaukęs valgio, patogiau įsitaisė kėdėje ir pasiruošė gan maloniam procesui(o kodėl ne), tačiau išgirdo atsiveriant Didžiosios salės duris, įėjo žmogus.

[Cessiondi Shetaka Khanna]

-SELESTE!!!- per visą didžiąją salę nuskambėjo šauksmas. Paprastą dieną, kai mokykloje yra mokiniai, greičiausiai būtų tiesiog žvilgtelėję ir būtų tuo pasibaigę. Tačiau prieš rugsėjo pirmąją, kai čia nebuvo nei vieno mokinio, Ateities Būrimo meistrės balsas nuskambėjo kiek per spigiai, šiurpokai, kelis kartus atsimušė į sienas aido pavidalu. Tiesą sakant, buvus švilpė atrodė gan komiškai. LABAI komiškai. Savaime aišku, čia nebuvo veidrodžio, kad būtų pasižiūrėjus į save, tačiau vylėsi, jog čia jokių gyvų padarų nėra ir nieks jos nepamatys.
 -Sele, lėčiau,- paprašė ir papūga kiek sulėtino savo skridimo greitį. Pati Khanna buvo pažadinta iš miego, juk laiko juostos skyrėsi pakankamai. Nors ir įprotis eiti anksčiau miegoti ir anksčiau keltis neišnyko per visus studijavimo metus. Shetaka susivėlus ir prisimerkus, kadangi pirmą kart ją pažadino šis nuostabusis dangiškas paukštis (ką žinai, gal Hogvartsas dega, ką?) skubėjo paskui augintinę, kuri buvo snapu smarkiai suėmus gan didelę plaukų sruogą ir visai nenorėjo paleisti. Žinoma, kas nori likti be kuokšto gan rūpestingai prižiūrėtų plaukų, a? Cessiondi sekė papūgėlę klusniai it šeimininko bijantis šuo. Maždaug vidury salės pagaliau paleido, tik snapu skaudokai kaptelėjo į nugarą, nurodydama kryptį - link garbingojo stalo. Ką aš čia per šėtoną auginu? Kiek ten, 12 metų ji ramiai sau buvo? Kas per išdaigos? Gal čia vietoj profesorė ir būtų užmigus, nes akys lipo, tačiau pamatyta rusva spalva, kurios pagal viską ten neturėjo būti. Taip, rega nemelavo, prie garbingojo stalo sėdėjo žmogus. Profesorius, jei čia nebuvo haliucinacijos ir ji viską suprato teisingai. Kam mane čia Selė atvedė, a? Jei kas nutiks, nelepinsiu riešutais ne dieną, ne savaitę, o mėnesį! Sugalvojus bausmę paukščiui pabandė ištaisyti ir taip jau didelę žalą.
 -Sveiki,- pasisveikino su vaikinuku ir mintyse bandė prisiminti jo vardą, pavardę, ar nors dėstomą dalyką, tačiau šios, aptingusios neprisiminė visiškai nieko. Ar nieko, ką būtų girdėjusi. Šiaip daug laiko praleisdavo savąjam bokšte su puodeliu indiškos arbatos ir knyga, tačiau dažniausiai - mokymosi planais. Kaip girdėjo, buvo nelabai patenkintų pamokomis mokinių, tad visą nemiegojimo laiką stengėsi kaip nors sugalvoti įdomesnių temų.- Nesutrugdžiau?
 Žvilgtelėjus į savus batus, (o tiksliau šlepetes) mintyse nusikeikė prisiminus, jog dabar ne su sariu, o paprastu chalatu, išmargintu em... Žvaigždutėmis, kurios puikavosi šypsenėlėmis. Tiesą sakant, gričiausiai Hogui pirmą kart ir pasirodė tokia, anksčiau neavėdavo batų, tačiau suvokus, kad pilies grindų niekas nešildys, o šiaip gan šalta (palyginus su gimtine), turėjo atsivešti batų ir daugybę šiltų drabužių. Stengdamasi nukreipti mintis nuo mėlynos medžiagos su žvaigždelėmis ir pūkuotų šlepečių, pasižiūrėjo į čia sutiktą žmogų ir nusišypsojo.