[Auris Senkleris]

Auris jautėsi kaip žuvis vandeny. Iš pradžių žinoma stebėjo mažius einančius link paskirstymo kėdės. Prisiminė savo paskirstymą, kai ant tos prakeiktos taburetės prakiurksojo ištisas penkias minutes. O tada jau buvo paskirtas į Klastūnyną. Ta kepuriūkštė vis nenutarė kur jį kišti. O Auris sėdėjo ir kraustėsi iš proto. Mat vienu momentu regis manė, kad išvis nepateks į jokį koledžą.
Tada atėjo metas himnui. Grynas smagumėlis. Jis traukė greitu rokenrolišku ritmu.
Paskui susimojavo su keliais Grifais. Kol kas nekreipė dėmesio nei į savo kolegas, nei į maistą ant stalo. Mat gestais bendravo su keletu padūkėlių iš Grifų Gūžtos koledžo.
Pagaliau atsisėdo normaliai ir nusisuko nuo mokinių.
Metai jo nuomone žadėjo būti smagūs. Šalia sėdėjo Juzefas. Aurio vaizduotėje iškart pasirodė tie kvaili kostiumai, kuriuos jie vilkėjo tada, kai netyčia nešykle pateko į kažkokį Amerikietiška prekybos centrą. Tiesa, tas reikalas pasibaigė liūdnai. Bet vis tiek vaizduotėje aiškiai matė save su katino apranga ir Juzefą su ta tragiška skrybėle ir apsiaustu. Gal jau gana? Tu augini paauglę, kuriai reikėtų rodyti kas yra geras tonas. Tokiems dalykams metas uždaryti duris. Sakė sau.
Į mokyklą sugrįžo ir Matthew. Tiesa, atrodė kažkoks truputį apmiręs. Visai nepanėšėjo į žmogų kažkada kartu trypusį ant scenos ir grojusį būgneliu.
- Labas Matthew. - Džiugiai prašneko Auris. Tuo tarpu Juzefas asistavo Keit. O Auriui ėmė darytis įdomu kas bus. Mat kartais Keit pasidarydavo panaši į Erką. Pavyzdžiui tada, kai jie šventė ant stogo.
Pats įsidėjo troškinio. Pagaliau buvo galima atsipalaiduoti ir valgyti. Mat porą pastarūjų dienų reikėjo išruošti Erką į mokyklą. O tai buvo nelengva. Prisiminus visus jos augintinius. Ir Aurio išsiblaškymą. Juk reikėjo sužiūrėti ar visus daiktus ji susidėjo.
- Reikėtų tosto už naujai atvykusius profesorius. - Pasakė. Jie dar nežino kas laukia. Pamanė.

[Roma Keit]

  Roma taip ir žiūrėjo į vyną. Nebuvo tikra, kad labai nori nusigerti prieš visą mokyklą. Na, gal taip ir nenusigertų, tačiau nebuvo tikra, kad nori bent lašelio. Taip, tas skystis viliojo, tačiau patirties su juo profesorė turėjo per daug.
  Tamsiaplaukė šalia savęs išgirdo balsą. Na, ne tik balsą, o ir siūlymą įpilti. Profesorė jau žiojosi sakyti, kad gal vis dėlto ne, tačiau nespėjo - skystis jau puikavosi taurėje.
- Na, kad jau yra gal nieko truputį išgerti, - tyliai sau tarė tikėdamasi, kad niekas kitas neišgirs. - Ačiū, - dar pridėjo atsisukusi į vyrą, kuris ją privertė išgerti. Tik šįkart tarė kiek garsiau. Paskui atsiduso bei gurkštelėjo. Skonis nebuvo blogas, tačiau praeitimi paremtos mintys neleido taip juo mėgautis kaip Roma norėtų. Išgėrusi visą taurę profesorė nusprendė ir užkąsti. Tiesa, nebuvo taip, kad labai norėtų valgyti, tačiau neturėjo ką daugiau veikti.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdui net virpėjo pirštai, kaip stipriai jis troško išsinešdinti iš Didžiosios salės. Kuo toliau nuo šių metų profesorių, mat jų buvimas šalia nuteikė mažų mažiausiai nemaloniai. Kas, po galais, vertė tą plikagalvį atsivilkti čia, į Hogvartsą? Juk islandas žinojo apie jo darbą Magijos Ministerijoje - negi ten taip nuobodu, kad verčiau norisi trūnyti tamsiuose kabinetuose su nerimstančiais mokiniais? Neatrodė, jog tas vyrukas moka bendrauti su vaikais. Bet kas jis toks, kad abejotų direktorės pasirinkimu? Nebent nebuvo iš ko rinktis. Vyptelėjo šviesiaplaukis, išraišką paslėpdamas už moliūgų sulčių taurės. Po praeitų Kalėdų alkoholio neėmė nė lašo, mat jis skaudžiai priminė tiek apie Deoiridh, tiek apie Matthew, kuris taip pat sėdėjo netoliese. Herbologijos profesorius pernelyg akivaizdžiai vengė sudurti žvilgsnius, o tai kurstė norą tiesiog imti ir užkalbinti. Atrodė, jog jis žino, kad globota mergina nuėjo tamsiais šunkeliais, o buvęs vaikinas lyg tyčia trainiojasi darbo vietoje. Bėgant laikui, tapo akivaizdu, kad Matthew nedrįs nė praverti burnos, tad Sigurdas pats ėmėsi iniciatyvos:
-Matthew, man visai būtų įdomu sužinoti, ką veikėt per praeitus metus. Neabejoju, kad atradot kažką naujo savo srityje.
Žvilgsnis gręžte gręžė profesoriaus juodą viršugalvį, laukdamas, kol anas pakels galvą. O gal ir ne, mat tonas buvo atmieštas tam tikromis ledinėmis gaidelėmis, ženklinančiomis kažin kokią karčią gyvenimo patirtį. Herbologas šias girdėjo greičiausiai pirmąkart.

[Matthew Turner]

Pažįstamiems kolegoms, ko gero, turėjo kristi į akis tai, kad Matthew Turner yra gerokai pasikeitęs. Ir pagrindinis skirtumas buvo netgi ne tai, kad jis neragavo vyno. Ne, herbologas tiesiog su niekuo nebendravo, nepasisveikino net su Auriu ar Roma, kuriuos pažinojo iš anksčiau. Vylėsi, kad taip ir liks, bet Auris būtinai nusprendė pasisveikinti. Akivaizdu, kad to trumpo linktelėjimo nepakako. O ir tas džiaugsmingas tonas…
- Labas, labas, - tyliai pratarė Turner ir prisivertė pažvelgti į kolegą. Neketino niekam pasakoti, kas jį slegia. Suvokė, kad atrodo keistokai: grįžo po metų pertraukos ir iš karto yra nepatenkintas. Vis dėlto šį kartą nepasitenkinimą sukėlė ne vaikai.
Tarsi visko būtų maža, dar ir Sigurdas sugalvojo užkalbinti. Kiek Matthew prisiminė, šis jaunuolis nebuvo plepus, tad natūraliai iškilo klausimas, ar po tokiais paprastais žodžiais slypėjo kokia nors potekstė. Ir kodėl jis klausia apie metus, kuriuos herbologas praleido ne mokykloje? Turner žinojo, kad normaliomis sąlygomis patrauktų jaunąjį kolegą per dantį, bet dabar tam nebuvo jėgų.
- Per šituos metus nesitobulinau herbologijos srityje, - prisivertė atsakyti profesorius ir netgi žvilgtelėjo į jaunąjį kolegą. Ar tu žinai? Šį klausimą akys tiesiog spinduliavo. Būtent dėl to Turner į Sigurdą žvelgė labai jau trumpai. Netruko vėl nudurti akis į stalą. Islando tonas buvo kažkoks kitoks. Žinoma, herbologas jaunuolio gerai nepažinojo, bet kažkas jo elgesyje bylojo - jis žino. Reikia pasišnekėti su Llewellyn ir išsiaiškinti daugiau nutarė Turner atkakliai spoksodamas į ant stalo sukrautą maistą.

[Juzefas Levinsas]

Roma paragavo vyno, kurio jai įpylė Juzefas. Tačiau neatrodė, jog ji būtų labai patenkinta gėrimu. Gal nepataikiau? Gal ji norėjo ko nors kito?
Auris pasiūlė pakelti tostą už naujai atvykusius profesorius. Tuomet beplaukis nusišypsojo.
- Ačiū, - tarė draugui ir dabar jau taip pat įsipylė raudono vyno, tačiau gurkštelėjo vos vos. - Labai malonu prie jūsų prisijungti. Aš dėstysiu žiobarotyrą, turbūt jau daugelis žinote, kad esu Juzefas, - nusijuokė. - Mano sūnus mokosi Grifų Gūžtoje. Antrakursis, - didžiuodamasis tarė ir vėl žvilgtelėjo į didžiąją salę ieškodamas akimis Walguno. - Taigi, kurie iš jūsų taip pat esate nauji profesoriai? - pasiteiravo ir apžvelgė naujuosius kolegas.
Sigurdas, vaikis iš keliavimo oru egzaminų centro, Juzefas manė, tikrai bus naujas profesorius. Toks jaunas. Ir dar viena jaunutė mergina tamsiais plaukais. Tiesa, Levinsas pastebėjo, jog tarp Sigurdo ir garsiojo Matthew tvyro kažkokia įtampa. Patį Matthew Juzefas įdėmiai nužvelgė. Iš Dori apie jį buvo labai daug girdėjęs. Pirmiausia gero, paskui - blogo.

[Badis Smudge]

Magijos istorijos profesorius sėdėjo prie Garbingojo stalo. Po stalu gulėjo paruoštas nuolatinis žvalgo ginklas - didysis lankas. Prie jo gulėjo ir strėlinė su dviem tuzinais strėlių. Taip pat jaunuolis buvo užsidėjęs diržą su įmaute dviem peiliams. Toje dviguboje įmautėje buvo du - ilgas kovų ir trumpas svaidomasis - peiliai. Dėl tų peilių kiti mokytojai žvelgė į žvalgą su baimės gaidele. Tiesa, šiam vaikinukui labiau patiko būti tituluojamam žvalgu nei profesoriumi. Nutaisęs bejausmę, abejingą žvalgo veido miną Badis stebėjo atsiveriančias Didžiosios salės duris ir įeinančius pirmakursius. Žinojo, kad kažkur tarp jų buvo įsimaišęs žvalgo mokinys Kristupas. Virtinei sustojus jį pamatė. Danil kažkam pamojo. Kol kas neslėpė jausmų, kaip buvo paliepęs Smudge. Tačiau pamatęs savo mokytoją vaikis irgi nutaisę tokią pačią, abejingą veido miną. Mokinį paskyrė į Švilpynę. Prasidėjus puotai žvalgas valgė savo pasidarytą sumuštinį ir gėrė šaltinio vandenį. Žvalgo mokinys, kiek Badis matė, irgi. Puotai pasibaigus ir mokiniams išsiskirsčius, žvalgas nutarė, kad jam čia nebėra ką veikti. Pasiėmęs lanką ir strėlinę jis išėjo iš salės.

[Auris Senkleris]

Dar vieni mokslo metai. Kurie bus visai kitokie. Neįtikėtina, bet Auris sutarė su direktore dėl mažylio, kuris dabar taip pat buvo šalia jo didžiojoje salėje. Pasisodino jį šalia savęs. Galvojo, kad gal reiktų pasisodinti sau ant kelių, kad jam nebūtų taip baisu. Bet pasisodino ant kėdės šalimais. Šį kartą, kai visi dainavo mokyklos himną jis neišsidirbinėjo kaip visada. Sėdėjo ramiai, nešoko, nedainavo kaip nors kvailai su kitais mokiniais. Atėjo paskirstymas. Kurį irgi išsėdėjo kaip pridera. Tada pagaliau ant stalo atkeliavo maistas.
- Valgysim? - Nusišypsojo Timočiui ir įdėjo jam į lėkštę šiek tiek maisto. Supjaustė mėsą mažais gabalėliais. Įdėjo bulvių, daržovių.
- Pasistenk valgyti gražiai kaip mokėmės gerai? - Pasakė tokiu pat švelnių tonu, kokiu dažniausiai su juo kalbėdavosi. Pats irgi įsidėjo sau kažko.
- Gražu ar ne? Man patinka šitos salės lubos. Matai kiek žvaigždučių. Negalėčiau nei suskaičiuoti. - Kalbino jį. Lubos išties atrodė kaip žvaigždėmis nusagstytas dangus. Apie lubas, vaiduoklius ir kitus Timočio laukiančius magiškus dalykus pasakojo jam. Pradėjo pasakoti apie mokyklą nuo pat tada, kai sutarė su direktore dėl broliuko gyvenimo Hogvartse.

[Timotis Senkleris]

Timočiui būdavo baisu namuose pas didelį brolį Aurį, tačiau jam pasidarydavo dar baisiau, jeigu Auris jį kur nors vesdavosi. Taip atsitiko ir šį kartą. Brolis daug pasakojo apie tai, kur jiedu vyksta, bet, kaip visada, Timočiui sudėtinga buvo įsivaizduoti.
Jie atėjo į tą pilį, apie kurią brolis (šio žodžio reikšmės vaikas vis dar nesuprato, tik žinojo, kad Auris yra jo brolis) pasakojo. Pilis atrodė labai labai ypatinga, raudonplaukis pasijautė lyg vienoje iš pasakų, kurias jam sekė Auris ir kurių paveiksliukus rodydavo.
Berniukas dar nelabai suprato, kas yra magija, tačiau ji jam patiko. Jis vis pamąstydavo apie tai, kodėl jo tikruose namuose nebuvo burtų? Ir apie tai, kada Timotį pasiims tėtis. Vaikutis vis dar buvo be galo bailus ir nekalbus. Viduje slėpėsi begalė klausimų, tačiau jis juos visus užgniauždavo. Auris jo dar nei karto nemušė. Nepaisant to, Timotis žinojo, kad brolis tikrai jį gali pradėti mušti. Ir tik laiko klausimas, kada Timotis gaus į kailį. Ar nuo Aurio, ar nuo Eion, ar nuo Erkos.
Bet čia, čia buvo nepaprastai daug žmonių. Tiek Timotis niekada nebuvo matęs. Ir kažkodėl štai čia jis jautėsi drąsiau, čia mažiau į galvą lindo mintys, jog kas nors berniuką muš. Tarp šitiek gyvasties jis jautėsi saugesnis.
Timotis smalsiai stebėjo pilį. Ji buvo tokia didelė. Timotis galvojo, jog ši salė - ir yra visa pilis. Jis šiuo metu nebuvo pajėgus suvokti Hogvartso dydžio.
Visi kažką dainavo, o paskui žmonės po vieną ėjo prieš visus ir ant galvos maukšlinosi kepurę, kuri kažką rėkavo. Timotis labai bijojo, kad nebūtų ir jis ten pakviestas. Laimei, jo vardo niekas neištarė.
O tada ant stalo pasirodė neaprėpiamas kiekis maisto. Timočiui patiko maistas. Jis mėgavosi tuo jausmu, jog nėra alkanas. Tačiau dažniausiai instinktyviai maistą labai greit valgydavo, nors paskui pasidarydavo negera. Brolis visada kartoja, kad maisto niekas neatims, bet Timotis vis vien jausdavosi saugiau, kai tas maistelis jau gulėdavo jo pilvelyje.
Auris įdėjo maistelio Timočiui į lėkštę ir pasakė, kad jis pasistengtų gražiai valgyti. Timotis linktelėjo. Tačiau jo akys nukrypo į pyragėlį kaip medžio šaka, o ten dar buvo uždėta kažko kaip sniegas. Tas pyragėlis atrodė taip gardžiai, kad Timotis jį griebė nuo stalo ir susigrūdo į burną. Greitai kramtė ir rijo, o rankos ir drabužiai jau visi buvo šokoladiniai ir ištepti grietinėlės kremu. Vis dar kramtydamas berniukas išpūtęs akis pasižiūrėjo į Aurį. Žinojo, jog nusikalto.

[Auris Senkleris]

Auris taip ir nespėjo pradėti valgyti. Vaikis pasičiupo pyragėlį ir labai greitai sunaikino jį.
- Oi, taip niekas nedaro. Matai kiek čia visko daug? Visi ramiai valgo. Niekas iš nieko maisto neatima. - Auris jau nesuskaičiuojamą kartą išvalė broliuko rūbelius.
- Pyragėlį reikia valgyti tada, kai suvalgysi karšta patiekalą. - Jis pasiėmė servetėlę ir pabandė nuvalyti vaikui veiduką ir rankytes.
- Ar dar nori valgyti? Jei nori, tai pabandom gražiai. Paimk šakutę į rankytę ir suvalgyk kas yra tavo lėkštėje. O jei nebenori valgyt, tada nevalgyk. Rytoj maisto vėl bus. - O jei tikrai pamatę tokį laukinuką vaikai tyčiosis iš jo? Auriui pasidarė neramu. Ne. Jau ir taip buvo neramu, taigi nežinojo ar galėtų jaustis dar labiau sunerimęs. O jei atsivešdamas jį mokyklon suklydau? O jei suklydau apsiimdamas auginti? Gerai. Šaukštai jau po piet.

[Timotis Senkleris]

Brolis Auris pasakė Timočiui, jog jis valgytų ramiai. Timotis žinojo, jog vyras taip pasakys. Žinojo, kad reikia gražiai valgyti. Bet juk vis tiek taip nedarė. Aš blogas, mintyse pagalvojo.
Vaikas ėmė linkčioti. Auris nuvalė jam drabužėlius. Tada berniukas paėmė šakutę ir pradėjo valgyti tai, kas buvo įdėta lėkštėje. Nebeskubėjo, tačiau dalis maisto vis tiek nepasiekdavo burnos. Krito tiek ant stalo, tiek ant drabužių, tiek ant grindų.
Valgydamas Timotis dairėsi. Tokių mažų vaikų kaip jis pilyje nesimatė, bet priešais stovėjo septyni stalai (taip Timočiui atrodė), prie kurių dabar valgė ir bendravo dideli vaikai arba suaugę (vyresnius mokinius raudonplaukis tokiais laikė). O stalas, prie kurio sėdėjo brolis Auris ir Timotis, buvo užsėstas vien suaugusiųjų.
Vaikas nežinia kelintą kartą pakėlė akis į lubas. Jos buvo nepaprastai gražios. O tada į salę atskiro kažkokie keisti dalykai, Timotis nustojo valgyti ir žiūrėjo išpūtęs akis.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas kuitėsi savo kabinete ir gerokai per vėlai suprato, jog gėdingai vėluoja į šventę. Nulėkęs į didžiąją salę vyrukas rado jau visus puotaujančius. O paskirstymą stebėti įdomu, ypač smalsu pamatyti naujuosius varnanagius.
Kai Levinsas pasiekė garbingąjį stalą ir su visais pasisveikino, neatsisėdo į savo įprastinę vietą šalia Aurio. Nes toj vietoj sėdėjo... mažas vaikas. Mažas, apsipurvinęs vaikas, kuris šiuo metu dėbsojo į vaiduoklius.
Plikis prisėdo šalia to vaiko. Buvo akivaizdu, kad tai - Aurio sūnus, o Auris sėdėjo prie berniuko iš kitos pusės. Jie buvo gana panašūs. O dar tie raudoni plaukai. Juzefas žiūrėjo apstulbęs.
- Dėl Merlino, kada sužinojai? - paklausė draugo. - O kas mama? Po galais, kiek jam metų?
Juzefui pagailo Aurio. Pats su Walgunu nebendravo trejus metus, bet jis nuo pat vaiko gimimo žinojo, kad Walgunas egzistuoja. Kaip dabar turėtų jaustis Auris, kai vaikas nukrito lyg iš giedro dangaus? Ir viskas, savaitgaliais nebegersim Kiauliasodyje, mintyse pasakė sau beplaukis suprasdamas karčią tiesą.

[Auris Senkleris]

Timočiui vis dar nelabai sekėsi. Auriui jau kilo ranka jį pamaitinti, bet nusprendė, kad turi mokytis pats. Ir nieko nedarė.
- Labai gerai, šaunuolis. - Pasakė. Po truputį išmoks. Tikėjosi. Pats taip nieko ir nebevalgė. Prarado apetitą. Tik sėdėjo ir maišė kažką, kas buvo lėkštėje.
- Tai vaiduokliai Timi. Atsimeni, aš tau apie juos pasakojau. Jų gali nebijoti. - Į salę gerokai pavėlavęs atėjo Juzefas. Pirmą kartą Auris kiek pralinksmėjo ir nusišypsojo.
- Vėluoji drauguži. Ką gero veikei? - Užklausė, kai tas klestelėjo šalia berniuko. Juzefas irgi apibęėrė jį klausimai.
- Nežinau. Narkomanė kažkokia Laura. - Pamažu ėmėsi aiškintis apie savo brolį. Rašinėdavo Amyrui laiškus. - Sužinojau tai Rugpjūčio keturioliktą dieną. - Tos dienos nepamirš niekada gyvenime. Pirma, tai kitą dieną buvo Eion gimtadienis. O antra, tiesiog toji diena supurtė Aurio gyvenimą. Tiesą sakant ir Timočio taip pat.
Auris taip ir nepaaiškino, kad mažylis jo brolis. Iš Juzefo reakcijos turėjo suprasti, kad laiko jį ne broliu, o paties Aurio vaiku. Bet buvo pavargęs ir Apie tai nei nepagalvojo.
- Metų. Atrodo ketveri. O gal jau penkeri. Tai jau aiškinuosi po truputėlį. Bet tai nelengva. - Tada susiėmė, kad reiktų gal Timočiui paaiškinti su kuo čia kalba.
- Šito dėdės vardas Juzefas. Jis irgi mokytojas. Pameni Timoti, aš tau pasakojau kas yra mokytojas.

[Timotis Senkleris]

Timotis, kaip visada, linktelėjo. Stebėjo tuos vaiduoklius. Norėjosi paklausti, kodėl jie nevaikšto. Ar ir Timotis taip gali? Vaiduokliai ėjo kiaurai stalus. Kaip jie niekur neatsitrenkia? Vaikui magėjo juos paliesti. Tačiau jis nei žodžio neištarė. Kaip jau jam buvo įprasta, daug kalbėjo tik savo mintyse.
Ir tada Timotis išgirdo mamos vardą. Akytės išsiplėtė. Jose suspindo viltis.
- Mano mama, - tyliai sušnabždėjo.
Brolis Auris pristatė dėdę Juzefą. Įprastai Timotis žmogų vertindavo pagal plaukų spalvą. Bet dėdė Juzefas išvis neturėjo plaukų. Tokio žmogaus berniukas matęs nebuvo. Tad akys vis smalsiai nukrypdavo į dėdės galvą, ją norėjosi paliesti lygiai taip pat, kaip ir vaiduoklius. O gal net labiau.

[Juzefas Levinsas]

- Iš tikrųjų tai nieko. Nežinau, kaip sugebėjau apsižioplint. Puiki nauja mokslo metų pradžia, ar ne? - nusijuokė.
Juzefas į lėkštę įsidėjo jautienos ir salotų. Į taurę prisipylė moliūgų sulčių. Šiuo metu buvo bepradedąs jas gerti, tačiau dėl Aurio žodžių apstulbo dar labiau nei pamatęs vaiką ir tas sultis tiesiog išpurškė ant savęs ir stalo.
- Po šimts Merlinų, tyliau, - pasakė Auriui ir apsidairė, ar kolegos nenugirdo bei pradėjo valyti save bei stalą žiobarišku būdu. - Nemaniau, kad galėtum sugulti su narkomane.
Ir tada prisiminė, kad ir pats sugulė. Netyčia. Net nusipurtė. Dar ir dabar kartais pagalvodavo apie tai, ar nėra apsikrėtęs kokia baisia besimptome liga.
- Tai gerai, kad Laura, o ne Deoiridh, - burbtelėjo labiau sau, o ne Auriui. - Ir kaip ji tave rado? - dabar jau garsiau paklausė. - Tai labas, Timoti, - nusišypsojo vaikui beplaukis.

[Auris Senkleris]

- Jie tokie įdomūs ar ne Timoti? Jie  moka pereiti kiaurai daiktus. Būtų patogu ir mums taip mokėti. - Nusišypsojo.
Ak, gal nereikėjo minėti tos moters vardo. Timotis visko klausėsi.
- Ai, pasitaiko. - Pasakė Juzefui dėl vėlavimo. Paskui sustingo.
- Ką? Neprisikurk nieko. Čia mano broliukas. Aš jos nepažįstu. Tiesiog. Augustino brolis dvynys apsireiškė ir dabar mažylis su manim. - Nusprendė nebeminėti Timočiui pažįstamų vardų.
- Deoiridh? Pažįstu vieną merginą tokiu vardu. Buvo pradedanti žurnalistės karjerą bet... Kažkaip nepasisekė jai. - Prisiminė susitikimą parke. Bet tai jau buvo seniai. Dar prisiminė, ką sakė Dafydd. Kad ji turi ar turės vaiką. O jeigu jis augs kaip Timotis? Užsigalvojo.
Pastūmė lėkštę. Turbūt jau greit reikės eiti. Reikės paguldyti Timotį į lovą. Tada pagalvoti apie pamokas.