0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #90 Prieš 2 metus »
Panašu, kad beprotė išsigando. O argi ne toks buvo Deoiridh tikslas? Būtent toks, vadinasi, naktis jau yra nusisekusi. Grifiukė nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsenėle. Po šio susitikimo ta kvėša vėl atsidurs ligoninėje, tik šį kartą Deoiridh kartu su ja ten nekeliaus. Vadinasi, ją reikia nudaužti taip, kad pati nenukentėtų. Kaip tą padaryti, ji dar sugalvos. Kol kas galima šiek tiek pažaisti katės ir pelės žaidimą.
Deja, panašu, kad raudongaurė nebuvo nusiteikusi tokiems žaidimams. Jos kėslai buvo žymiai rimtesni, ir tai grifei visiškai nepatiko. Staigiai pasilenkusi ji išvengė kerų, tačiau pajuto kylantį susierzinimą. Šita mažė dar sužinos, ko animagė verta!
- Nori žaisti šitaip? - sumurmėjo Deoiridh neslėpdama pasitenkinimo. - Ir negalėsi sakyti, kad aš pradėjau, ar ne?
Kurį laiką grifiukė spoksojo į taip nemėgstamą kvėšą. Taip ir nesuprato, kodėl jos negali pakęsti, bet viena buvo aišku: jos jausmai raudongaurės atžvilgiu niekada nepasikeis. Nebent ji suaugs, nors to tikėtis tikriausiai nebuvo verta. Žinoma, škotė nė neketino padėti tai kvaišai suaugti ir susiprasti, kokia ji yra iš tiesų. Ne, reikėjo tiesiog gerai kirsti kokiais nors kerais, kad ji susivoktų neturinti šansų.
- Flipendo! - net ir pačiai sau netikėtai suriko Deoiridh ir nusitaikė į priešę. Nežinojo, ar gali tikėtis taip paprastai paimti ir pataikyti. Vis dėlto kartais lengviau buvo muštis fiziškai, tad toks įvykių posūkis buvo kiek netikėtas. Tiesa, Deoiridh nė neketino to pripažinti.
Nelaukdama kvėšos reakcijos grifė atsisėdo prie profesoriams skirto stalo.
- Vištienos sparnelių, - burbtelėjo ji, ir noras iš karto buvo įvykdytas. Apsimesdama, kad netoliese jokios kvaišos nėra, grifė pradėjo kuo ramiausiai valgyti.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #91 Prieš 2 metus »
Levanda pastebėjo šypsenėlę rupūžės veide ir, žinoma, vos tramdė pyktį. Ji niekada nepažinojo jokių žmonių, kuriuos galėtų įvardyti, kaip savo priešus. Tačiau, priešais ją stovinti mergina, tikrai atrodė, kaip blogiausias jos pažinotas žmogus. Žinoma, raudonplaukė pirma paleido kerus. Juk rupūžė jai vos nesuskaldė makaulės!
Bandydama prisiminti, koks merginos vardas, jos atmintyje iškilo Kerėjimo pamoka, kuri virto tikru baseinu su fejerverkais ir dar velnias žino kuo. Tuomet pamokoje buvo rupūžė. Kažkas minėjo jos vardą, bet jis buvo ne iš tų, kurie iš kart įsimena. Dar pasukusi galvą ir spoksodama į mergiūkštę, ji prisiminė, jog grifė vardu Deoiridh.
Mergina nuleido jos klausimą negirdomis, mat visiškai neturėjo, ką atsakyti. Klastuolė bijojo, jog jei pražios burną, pradės rėkte rėkti ant priešininkės ir atrodys visiškai apgailėtinai. Ne, gal ji pirma ir pradėjo visas šitas dviejų vištelių peštynes, bet ji bent jau nesuteiks malonumo rupūžei savo nerafinuotais paistalais ir atvirai demonstruojamais jausmais.
Priešininkė, žinoma, neliko skolinga už stingdymo kerus, tad Levanda atbula tėškėsi ant žemės, kaip reikalas susimušdama sėdynę. Juk jos ne taip jau ir seniai, nei skustos, nei luptos paliko ligoninės sparną. Klastuolės makaulėj dar ir dabar liko nedidelis randelis nuo butelio šukės, kurį paleido prakeikta pasipūtėlė. O jos ir vėl viena kitą daužo į akmeninį Didžiosios salės grindinį.
Raudonplaukė, kaip galėdama greičiau atsistojo, stengdamasi nesuteikti progos mergiūkštei smogti antrąkart.
- Serpensortia! - išpyškino pirmą į galvą šovusį burtažodį ir vylėsi, jog Deoiridh bijo gyvačių.
Vis dar jausdama skaudamą sėdynę, ji stebėjo, kaip riebi stora, bet, deja, trumpa, gyvačiukė artinasi prie grifės. Tačiau, pergalės šokio ji nešoko, net mintyse, mat žinojo, kad vištelių peštynės tik prasidėjo.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #92 Prieš 2 metus »
Buvo netikėtai skanu. Deoiridh nežinojo, ar taip yra dėl to, kad maistas puikios kokybės, ar dėl to, kad raudongaurė kvėša taip garsiai plojosi ant žemės, kad net valgymo malonumu užsiėmusi grifė negalėjo neatkreipti dėmesio. Trumpam pakėlusi akis išsišiepė, bet netrukus vėl sutelkė dėmesį į vištieną. Visų pirma, buvo pernelyg skanu, visų antra, tao kvėšai jos jausmų žinoti nevalia. Tegul jaučia skausmą ir galvoja, kad škotei tai nė velnio nerūpi.
Deja, tenka pripažinti, kad jai rūpėjo. Ir rūpėjo pakankamai, kad atsargiai žvelgtų į Levandą, kai ji tarė burtažodį. Tai, kad klastuolė išbūrė gyvatę, ko gero, neturėjo stebinti. Bet nuspręsti, kad ji apgailėtina, tikrai buvo galima, ką Deoiridh skubiai ir padarė.
- Taigi. Nemokame net kautis savo jėgomis, ar ne? - sarkazmo ir paniekos kupinu tonu pratarė rudaplaukė lėkštei. Ne, dabar tikrai nežiūrės į raudongaurę. Tai sukeltų pernelyg didelį pavojų, kad ji pastebės nerimą Deoiridh akyse. Gyvačių škotė nemėgo, bet, laimei, prisiminė vieną burtažodį.
- Evanesco! - riktelėjo ji nukreipusi lazdelę į tą ne itin mielą padarą. Nepasisekė. Keiktelėjusi pakartojo burtą, ir gyvatė išnyko. - Ne, mieloji. Jei jau kaunamės, tai sąžiningai.
"Draugiškai" nusišypsojusi Deoiridh permetė lazdelę į kairę ranką. Netrukus grąžino ją į stipriąją dešinę. Norėjosi pamokyti kvėšą taip, kad ji daugiau niekada nenorėtų susitikti. Kodėl? Na, tam priežasčių buvo daug, tik šią akimirką grifė nebūtų galėjusi nė vienos įvardinti.
- Aguamenti! - dar vienas garsus šūksnis nuaidėjo didžiojoje salėje. Kad ir kaip norėjosi tęsti naktipiečius, nebuvo laiko: reikėjo nukreipti vandens srovę į priešę ir gerai ją išmaudyti. Gal pavyks išplauti ir pasipūtimą?
Dar viena žaisminga šypsenėlė nušvietė animagės veidą.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #93 Prieš 2 metus »
Deoiridh it kiaulaitė, savo dantimis taršydama tą nelemtą vištieną, apsimetė visiškai apatiška viskam, išskyrus, žinoma, savo vištos gabalą. Nors mergina puikiai suprato, jog rupūžės abejingumas yra tik apsimestinis, Levandą tai, kaip reikiant, sunervino. Šita pasipūtėlė, negana to, kad valgo vištieną nesilaikydama jokių etiketo taisyklių, dar ir kažką vaidina.
Išklausiusi kandžią priešės pastabėlę ji tik tarstelėjo:
- Juk gyvatę išbūriau aš. Tad, teoriškai, kaunuosi savo jėgomis. Beje, o ko taip staigiai sunerimai, išsigandai? - šyptelėjo penkiolikmetė ir prikando liežuvį, mat ši visai nemokėjo svaidžiotis užgauliojimais.
Atrodo, gyvatė buvo visai vykęs sumanymas, mat varlė tik iš antro karto susidorojo su tuo storu ir keistai atrodančiu gyvūnu. Nepaisant to, priešė greitai atsitiesė ir klastuolės nosy, akyse ir burnoj pribėgo nemažas kiekis vandens. Dabar ji atrodė tikrai pažeminta. O, negana to, ausys buvo užgulusios, o akys kiek perštėjo.
Prastai matydama, kas vyksta, nutaikė lazdelę į prakeiktą varlę ir sušuko, kaip visad, pirmą į galvą šovusį burtažodį:
- Ebublio! - žinoma, pasigailėjo savo kerų pasirinkimu, mat, vietoj to, kad panaudotų tikrus, burtininkų dvikovoje naudojamus kerus, vis pasirinkdavo kažkokius vaikiškus ir nerimtus.
Varlė, dėkui Merlinui, įstrigo milžiniškame muilo burbule, kuris iš lėto kilo aukštyn. Turbūt keista, iš kur mergina žino tokį burtą, bet jis dažnai pasitaikydavo naudingas, norint panervinti brolį ar surūgusį namų elfą, vis verčiantį užsiimti "naudingesne" veikla. Kadangi ji retai apsireikšdavo kerėjimo ar pasigynimo nuo juodosios magijos pamokose, vieninteliai burtažodžiai, kuriuos tikrai žinojo, buvo tie, kuriuos dar būdama šešerių naudodavo nugvelbusi vieno iš tėvų lazdelę.
Dar nespėjus grifei išsivaduoti iš burbulo, ši jau mintyse galvojo, kokius kitus kerus panaudosianti, nes Levanda norėjo pasirodyti, kaip rimta, garbinga burtininkė, o ne mergiūkštė, naudojanti vaikystėje išmoktus burtažodžius.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #94 Prieš 2 metus »
- O taip, žinok, siaubingai išsigandau. Be galo tavęs bijau, - dirbtinai drebančiu balseliu sucypė Deoiridh, nors labiausiai norėjosi juoktis. Žinoma, gyvatė jai nepatiko, bet negi raudongaurė kvėša galvojo, kad to užteks? Oi ne, akivaizdu, kad jai reikia dar daug išmokti apie Grifų Gūžtos septintakursę. Ir toji septintakursė buvo nusiteikusi šią pamoką padaryti dabar pat.
Matyti, kaip Levanda skęsta menkoje srovelėje buvo be galo smagu. Deoiridh, žinoma, neleido sau išsišiepti ir taip parodyti džiaugsmo, bet vaizdelis buvo netgi labai malonus akiai. O kad tu užspringtum nuoširdus palinkėjimas sušmėžavo grifės smegeninėje. Deja, kitų kerų atmušti nepavyko, ir tuomet apsijuokti teko ir pačiai. Burtažodžio Deoiridh neišgirdo, o jo efektas buvo visiškai netikėtas. Pakilusi į orą Deoiridh neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti dabar, tad tiesiog pasivertė varle. Tai, deja, visiškai nepadėjo ir problemos neišsprendė. Ji neįsivaizdavo, kaip išsivaduoti iš šitos situacijos. Vis tik būdama varlės pavidale suprato, kad norint išsikapanoti iš šios nesąmonės reikės kerų. Varliška koja laikyti burtų lazdelę ir tarti burtažodį nebuvo taip paprasta, tad ji vėl atvirto į žmogų.
- Reducto! - riktelėjo grifė nukreipusi ginklą į tą kvailą burbulą. Ar pavyko, ar ne, bet ji labai jau negrakščiai drėbėsi ant grindų ir gerokai prisiplojo. Na jau ne, dabar tai tu man atsiimsi tūžo rudaplaukė gaudydama kvapą. Reikėjo kuo greičiau rasti sprendimą ir parodyti kvėšai, kad ji čia tikrai nelaimės.
- Bombarda! - dar kartą suriko Deoiridh nutaikiusi lazdelę kažkur Levandai už nugaros. Dalis garbingojo stalo sprogo ir gabalais išlakstė į visas puses. Grifė nežiūrėjo, kas ten vyksta, bet vienas kitas gabalas tikrai turėjo pataikyti į tą kvailą raudonais gaurais apaugusią makaulę. Toks variantas buvo labai nuostabus, o ji pati kol kas galėjo šiek tiek pagulėti ir atgauti kvapą. Žinojo, kad viskas taip paprastai čia nesibaigs, tad galvoje pamažu užgimė planas.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #95 Prieš 2 metus »
Levanda matė, kaip animagė, pavirtusi varle, muistosi burbule, bandydama sugalvoti, kaip jį perdurti. Tačiau, šis, nors ir vilties suteikiantis vaizdas, visiškai nepadėjo merginai sugalvoti, kaip susidoroti su prieše. Kiekvieną kartą, kai ši, atrodo, turi pranašumą laimėti, pasipūtėlė kažką sugalvoja ir, negana to, dar pasišaipo iš klastuolės.
Vištelių peštynės, net ir pačiai penktakursei pradėjo atrodyti betikslės. Jos ir vėl pasisvaidys kerais, kol kažkuri, o, greičiausiai, abi atsidurs ligoninėje. Na, bent jau nuo stogo šįkart kristi nereikės. Kad ir kaip ten bebūtų, pasiduoti Levanda irgi nebuvo linkusi. Jos savigarbos jausmas neleido čia pat mesti burtų lazdelės ir lėkti iš salės. Tačiau, ši ne kartą apie tokią galimybę pagalvojo, mat buvo akivaizdu, jog grifė irgi ne iš kelmo spirta. Jokio pranašumo, dviem metais jaunesnė ir prasčiau kerus išmananti klastuolė neturėjo. Negana to, jos liežuvis, kad ir kaip to nenorėjo pripažinti, nebuvo toks aštrus, kaip purvinais žodžiais šlaistytis mėgstančios priešininkės.
Mergina pasidarė tarsi apatiška viskam, kas vyksta aplinkui. Ji net nesureagavo, kai Deoiridh susprogdino ne ką kitą, o dalį Garbingojo stalo. Taip, to paties, prie kurio ryte atsikėlę profesoriai galvos, kaip nubausti taip jų pusryčius sujaukusias mokines.
Jos ranką pervėrė skausmas, mat viena stalo atplaiša pataikė į dilbį. Kraujo nesimatė, mat medžio gabaliukas stabdė kraujavimą, bet klastuolė buvo įsitikinusi, jog, jei atplaišą ištrauks, kraujais upeliukas tekės. Lygiai taip pat, kaip jau buvo atsitikę su jos makaule ligoninėj.
Ji pažvelgė į priešininkę, bandydama tamsoje surasti jos akis ar bent jau suvokti, kokia mimika dabiną jos varlišką veidą. Tačiau tamsa buvo per tiršta, o regėjimas per prastas, kad kažką panašaus įžiūrėtų.
- Klausyk, tau neatrodo visa ši kova bereikšmiška. Juk abi žinom, kaip viskas baigsis. Po geros valandėlės gulėsim pas madam Pomfri, - pavargusiu balsu tarstelėjo.
Raudonplaukė nuleido akis i dilbį, bandydama lėtai ištraukti šukę.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #96 Prieš 2 metus »
Raudongaurė kvėša surimtėjo. Arba išmoko nerodyti skausmo. Arba tiesiog nenorėjo leisti grifei pasimėgauti skausmo klyksmais ar dejonėmis.
Deja, kad ir kuri iš šių prielaidų buvo teisinga, nė viena nebuvo pakankamai įdomi, kad Deoiridh tuo džiaugtųsi. Tiesa, pirmąja prielaida ji ir netikėjo. Tokios kaip šita nesurimtėja. Ne, ji tikriausiai buvo pernelyg užsiėmusi mąstymu, kokią čia dar nesąmonę iškrėsti. Nors kur jau ji ten mąstys. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad tokia veikla didžiai gerbiama panelė Levanda neužsiima.
Deoiridh stovėjo pasiruošusi bet kada atremti kerus. Jos sukeltas sprogimas, atrodo, paveikė kvėšą: negauti į galvą ji neturėjo šansų. Vis dėlto su tokiomis beprotėmis visada reikia elgtis atsargiai, budrumo negalima prarasti nė akimirkai.
Vis tik buvo akivaizdu, kad raudongaurė kažkokia nenormali. Panašu, kad nė viena nuolauža nepataikė į tą kvailą makaulę. Arba grifė to nepastebėjo, o kvėša makaulės savininkė sugebėjo nuslėpti.
Išgirdusi priešės žodžius škotė išsišiepė. Akivaizdu, kad Levanda nežino kur dėtis ir bando atsitraukti “garbingai”. Tiesą sakant, Deoiridh ir pati tingėjo čia švaistytis kerais, tačiau garsiai to tikrai nebūtų pripažinusi. Bet kai šita… razina kompote yra išsigandusi ir nebenori kovoti toliau, argi galima prieštarauti? Vargšas vaikas tuoj apsiverks iš baimės…
- Jeigu kas ir yra bereikšmiška, tai nebent tavo gyvenimas, - burbtelėjo Deoiridh ir per kokį centimetrą nuleido lazdelę. Ką gali žinoti, galbūt čia tik “gudrus” būdas apgauti priešininkę? Animagė nė neketino leistis taip lengvai apmulkinama. Ji atidžiai stebėjo kvėšą ir svarstė, ar laukti veiksmo, ar imtis iniciatyvos pačiai.
- Expelliarmus! - galų gale suriko ji. Kiekvienas burtininkas žinojo, kad burtų lazdelė tokių bepročių kaip Levanda rankose yra be galo pavojingas ginklas. Kiekvieno šios pilies gyventojo labui reikėtų tą kvėšą nuginkluoti visam likusiam gyvenimui.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #97 Prieš 2 metus »
Ta kvėša, žinoma, nesutiko su Levandos pasiūlymu skirstytis. Tiesą pasakius, kastuolė nebuvo labai nustebusi tokia priešininkės reakcija. Nors ir vylėsi, kad ši ateis į protą, tačiau giliai širdy žinojo, kad šitai vištelei taip niežti nagus, jog ji su bet kuo pasipeštų.
Varlei pasinaudojus "Expelliarmus" kerais, mergina krustelėjo iš netikėtumo, tačiau net nesiruošė pakelti lazdelės nuo žemės. Žinoma, tam prireikė nemažai valios pastangų, mat stovėti beginklei atrodė tas pats, kas stovėti visiškai nuogut nuogutėlei. Šiuo metu ją labiau domino sužalojimas, nei prakeikta mergiotė. Jos žaizda dilbyje pradėjo kaip reikiant pulsuoti, o ištraukus medžio atplaišą dar ir kraujas srovele bėgo. Geroji žinia buvo ta, kad sužeidimas nebuvo itin gilus.
Levanda nesiruošė vėl bandyti išpešti kokį burtažodį iš makaulės ir viltis, jog jis suveiks. Jai nusibodo taip svaičiotis kerais su grife. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, jog ši kova nesibaigs tol, kol viena nepajėgs atsistoti ant savo kojų. Taip žemai nusiristi penktakursė nenorėjo. Bent jau ne antrą kartą.
- Silencio, - sušnibždėjo norėdama nutildyti Deoiridh, kol ši nepravėrė savo varliškų nasrų, - Žinai, man nusibodo čia stoviniuoti ir terliotis su tavimi. Ciao!
Dar spėjusi nužvelgti vištelę pasibjaurėjimo kupinu balsu, susirinko savo mantą arba bent jau tai, kas iš jos liko po sprogimo, ir nešė kudašių, kol dar silencio kerai veikė.
Nors ir suprato, kad pasitraukti iš kovos negarbinga, bet bandė save įtikinti, kad švaistytis burtais su tokia nevykėle yra dar negarbingiau. Net nebandžiusi toliau kvaršinti sau galvos dėl to, kas įvyko, nudrožė tiesiai į savo lovą, vildamasi, kad pavyks užmigti.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 867
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #98 Prieš 1 metus »
Prasidėjo dar vieni mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Antrakursiai bei vyresni mokiniai, važiavę testralių traukiamomis karietomis, jau sėdėjo prie savo koledžo stalų ir laukė paskirstymo ceremonijos. Arwen nužvelgė Didžiąją salę. Nuostabu buvo matyti linksmus veidus mokinių, per atostogas pasiilgusių savo draugų ir su jais džiaugsmingai besišnekučiuojančių. Dalis jų tikriausiai pasiilgo ir pilies, ypač gyvenantys vaikų namuose ar pas nedraugiškus globėjus. Arwen stengėsi sukurti pilyje visiems draugišką ir saugią aplinką, kad mokiniai patys norėtų grįžti į mokyklą ir nesijaustų priversti čia būti.
Prasivėrus didžiulėms ir sunkioms Didžiosios salės durims, į patalpą įžengė pirmakursių vora, vedama direktorės pavaduotojos. Priešais Garbingąjį stalą jau buvo padėta kėdė su Paskirstymo kepure. Arwen stebėjo, kaip nedrąsūs ir, atrodo, kai kurie išsigandę jaunieji burtininkai vienas po kito dedasi kepurę ir po akimirkos sužino koledžą, į kurį pateko. Toliau sekė standartinės procedūros - Hogvartso himno giedojimas skirtingomis melodijomis, kaip jau buvo įprasta nuo Dumbldoro laikų, svarbiausios informacijos pateikimas mokiniams ir galiausiai vaišių patiekimas ant stalų. Galiausiai Arwen davė ženklą, kad oficialioji dalis baigėsi ir galima kibti į maistą. Nužvelgusi stalą, prie kurio sėdėjo kartu su kolegomis, ji į lėkštę įsidėjo sultingai atrodančio kepsnio gabaliuką ir įsipylė baltojo vyno, pagardinto mėtomis.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #99 Prieš 1 metus »
  Nauji mokslo metai. Nauja pradžia. Na, galbūt tos pradžios ir nebuvo. Rodos, niekas Romos gyvenime nepasikeitė. Ji ir vėl grįžo į Hogvartsą, vėl dėstė ateities būrimą. Rodos, viskas taip kaip utri būti ir nikeo keisti čia nereikia.
  Roma su kolegomi sėdėjo prie garbingojo stalo. Buvo prasidėjusi šventė. Tamsiaplaukė stebėjo kaip pirmakursiai žvalgėsi salėje, o po to apkaustyti baimės užsimaukšlindavo paskirstymo kepurę bei sužinodavo savąjį koledžą. Senos geros tradicijos. Pagalvojo ji. Paskui pradėjo skambėti ir Hogvartso himnas. Tiesa, ne vieną kartą. Keitėsi melodijos, kurios įnešdavo šiokio tokio įvairumo, kurio tikrai trūko visoje šitoje naujųjų mokslo metų ceremonijoje.
  Prasidėjo vaišės. Visi pradėjo valgyti. Žinoma, Roma neatsiliko, nes visgi buvo tikrai išalkusi. Hm... Gal reikėtų pabandyti išgerti stiklinę kokio vyno. Taip, po to nutikimo jo negėriau jau daugelį metų, bet vis dėlto atrodo viliojančiai. Taip neapsisprendusi Roma ir sėdėjo bei žiūrėjo į raudoną vyną, kuris gražiai stovėjo ant stalo tik ir laukdamas kada bus paragautas. Roma nežinojo ką daryti. Tikrai norėjo jo paragauti, tačiau tuo pačiu ir kiek bijojo. Visi šie jausmai atsispindėjo jos veide.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #100 Prieš 1 metus »
Beveik metai priklausomybių centre ir viltis, kad direktorė neklaus, kodėl jis buvo pasitraukęs iš pareigų. Tai buvo du pagrindiniai dalykai, kurie sukosi galvoje visą laiką nuo pat tada, kai Matthew gavo patvirtinimą, kad yra priimtas dirbti Hogvartso mokykloje. Ir vėl. Tai, tiesą sakant, džiugino. Ta mokykla buvo vienintelė likusi sąsaja su Deoiridh. Mergina vos sulaukusi pilnametystės pradėjo mėgautis gyvenimo ir, regis, su tėčiu nebenorėjo palaikyti jokių ryšių. Tai gerokai skaudino, tad Turner tikėjosi grįžęs dėstyti šiek tiek užpildys tą tuštumą. Be to, rūpėjo, kaip sekasi Dori, kaip ji jaučiasi. Galbūt reikėjo palaikyti santykius, tačiau esant priklausomybių centre bendrauti nei galima, nei norisi. Ką gi, viskas buvo sudėtinga.
Žinoma, Matthew nepasiilgo paties dėstymo. Nė kiek neabejojo, kad pamokos ir toliau virs tikra tragedija. Vis dėlto kažkas jį traukė į Hogvartsą. Galbūt viltis nesutikti Clarke ir toliau būti kolegomis su Rafaeliu ir Marku.
Deja, paskutinėmis atostogų dienomis viskas sugriuvo. Atsiradusi Deoiridh viską taip puikiai sugadino, kad Turner norėjo čia ir dabar parašyti Evenstar, kad nebegali dėstyti. Deja, jau buvo pasirašęs kontraktą, be to, negalėjo direktorės palikti be profesoriaus likus vos kelioms dienoms iki mokslo metų pradžios. Dabar apėmė kaltė, kad gal vis dėlto nereikėjo taip su ja pasielgti. Tik kaip jam reikėjo reaguoti? Ir kas būtų pagalvojusi, kad tokia nekalta mergaitė nukris į tokią duobę?
Dabar, sėdint didžiojoje salėje, mintys sukosi tik apie tai. Negirdėjo Hogvartso himno, negirdėjo, ar direktorė ką nors pasakė mokiniams. Šykščiai linktelėjo Romai, Auriui ir Jennifer, kai kurių profesorių nepažinojo, o štai Sigurdo akių vengė. Neįsivaizdavo, ar jis žino, bet nė neketino jam pranešti. Galvoje sukosi mintys tik apie tai, kaip jo dukra nusirito. Kaip jam dabar susikaupti ir pasiruošti dėstyti?
Be galo norėjosi įsipilti vyno. Ar gerti tiesiai iš butelio. Vis dėlto metai “tame centre”, kaip jį sau vadindavo Matthew Turner, nepraėjo be reikalo. Bent jau kol kas pavyko atsispirti tai pagundai. Taigi dabar herbologijos profesorius sėdėjo kėdėje ir spoksojo į vieną tašką nieko nereginčiomis akimis.

*

Neprisijungęs Katerina Petrova

  • Burtininkė
  • ***
  • 32
  • Lytis: Moteris
  • ,,Sėkmė neateina pas tave... tu eini pas ją
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #101 Prieš 1 metus »
  Nauji mokslo metai. Katerina net sėdėdama didžiojoje menėje prie garbingojo stalo su kolegomis, negalėjo patikėti tuo, kad šiais mokslo metais į Hogvartsą atvyko ne kaip mokinė, o kaip profesorė, kuri dėstys astronomija. Ji labai jaudinosi, nes visgi tai jos pirmi metai profesoriavimo.
  Katerina smalsiu žvilgsniu stebėjo kas vyksta didžiojoje menėje. Kaip mokiniai sėdėdami prie stalų juokėsi, bendravo su draugais. Kaip pirmakursiai išpustom akim visur dairėsi ir vienas po kito užsimaukšlindavo ant galvos paskirstymo kepure. Kaip krūptelėdavo kai ji sušaukdavo į kokį koledžą pateko. Visi šie vaizdai Katerinai atgaivino malonius prisiminimus. Net jos veide pasirodė šypsena. Po pirmakursių paskirstymo suskambo Hogvartso himnas įvairiausiomis melodijomis. Tada atsistojo mokyklos direktorė ir susakė visą reikiamą informacija mokiniams. Po visos oficialios dalies, ant stalų pasirodė vaišės. Visi pradėjo valgyti, o Katerina žiūrėjo į stalą niekaip negalėdama nuspręsti ką gi įsidėti į lėkšte, nors valgyt tikrai labai norėjo. Bet galiausiai Katerina paragavo raudonojo vyno ir pasigardžiuodama suvalgė apskrudusį kepsnį su salotomis. O po to dar suvalgė šokoladinio torto gabalėlį su vyšnia ant viršaus. Dar tokio skanaus torto nesu ragavus. Pagalvojo ji.
„Vengdami problemų niekada nebūsite tais, kurie jas įveikė“ KP


 

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 867
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #102 Prieš 1 metus »
Subtilus mėtų poskonis suteikė gėrimui gaivumo. Jausdama, kaip vynas maloniai bėga gerkle žemyn, Arwen prisiminė šiltą vasaros dieną prie vandenyno, kai palmių apsuptyje, pabėgusi nuo visų vadovavimo mokyklai rūpesčių, gurkšnojo gaivų mėtinį kokteilį. Taip, net ir Hogvartso direktorei norisi ištrūkti iš pilies ir praleisti šiek tiek laiko atokioje vietelėje, toliau nuo žmonių, magijos ir tikro pasaulio. Bet dabar atostogos baigėsi, metas grįžti prie darbų. Nauji mokslo metai, kaip ir kasmet, žadėjo įnešti naujų vėjų į įprastą, ramų Hogvartso gyvenimą. O būtent tai ir kėlė žavesį, nes nebuvo vienodų metų - vis kas nors nutikdavo kitokio. Prie to nemažai prisidėjo jaunų profesorių atėjimas dėstyti Hogvartse, ir būtent dėl to Evenstar buvo linkusi suteikti progą jauniems burtininkams, net ir tiems, kurie vos ką tik baigė jos vadovaujamą mokyklą.
Grįžusi iš prisiminimų, profesorė paragavo kepsnio. Šis buvo minkštas, kvepėjo spanguolėmis. Pagavusi kažkurio iš kolegų žvilgsnį, Arwen nusišypsojo, pakėlė savo taurę ir nebyliai pasiuntė linkėjimus.

*

Neprisijungęs Jennifer Emma Henderson

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #103 Prieš 1 metus »
   Tai buvo dar viena rugsėjo pirmosios šventė, dar vieneri metai klausantis vaikų apkalbų ir dar vieneri metai mėginant užčiaupti kai kuriuos "pernelyg aktyvius vaikus". Bet kol kas Jennifer bandė tai užmiršti, nors vargu ar tai tuo metu buvo įmanoma. Per savo gyvenimą ji jau antrą kartą žengė į profesorės vietą, tik šįkart ne į ateities būrimo, o į kerėjimo. Ir ačiū Dievui. Jai atrodė, kad dabar bent mokiniai labiau vertins jos pamokas.
   Nauji mokiniai, pirmakursiai jau buvo vedami link Paskirstymo kepurės. Jų veiduose buvo patyti tiek nuostabos, kai kuriose baimė, kituose džiaugsmas, bet visi, po to kai sužinodavo koledžus būdavo laimingi. Kai ceremonija pasibaigė ir buvo tęsiama oficialioji dalis, Jennifer visą laiką stebėjo varnanagius, o ypač naujuosius, kurie ką tik sužinoję savo koledžą susipažįsta su bendrakoledžiais. Viskas atgimė lyg vakar, užplūdo prisiminimai, bet ji jokiu gyvu nenorėjo grįžti į šią mokyklą kaip mokinė, tas pragaras jau iškęstas.
   Pagaliau buvo galima kibti į maistą. Visi mokiniai suskubo valgyti, bet Jennifer nesinorėjo, ji tik pasekė kolegų pavyzdžiu ir įsipylę gardaus raudonojo vyno. O ką reikėjo daryti? Atrodė, kad jei nei valgys nei gers, jie pamanys, kad ji kokio bado laikosi.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #104 Prieš 1 metus »
Plikis jautėsi be galo keistai. Jam priešais nosį - keturi stalai, prie kurių susėdę vaikai. Ir jis, Juzefas, trisdešimt trejų metų paranojikas, kuris sumąstė profesoriauti. Kodėl? Pirma, žinoma, dėl to, kad šioje mokykloje mokosi Walgunas. Mėlynakis norėjo būti kuo arčiau sūnaus. Kažkur viduje kirbėjo mintis, kad jiems leidžiant kartu vis daugiau laiko galbūt Walgunas pareikš norą gyventi pas tėvą? Nors net jeigu ir ne - jie dabar matytis galės kasdien. Jis turės galimybę praleisti su sūnumi daug daugiau laiko nei nuostabioji mamytė. Antra, dabar, kol Walgunas dar neužaugęs ir dažnai svečiuosis pas beplaukį, buvo nebelabai saugu užsiimti nelegalių krovinių pergabenimu. Negalėjai žinoti, kas, kur ir kada gali atsitikti, kas sumąstys užpulti, sugalvoti pamokyti tave ar tavo artimuosius. Todėl reikėjo normalaus darbo. Nors dar nežinia, kiek tas darbas normalus. Kas gali būti malonaus bandant išmokyti krūvą vaikų, kurių didesnė dalis tikriausiai dar ir puskvailiai?
Žinoma, jo sūnus tikrai ne puskvailis. Jis pats geriausias, pasakė sau mintyse žvelgdamas į grifų stalą. Nusišypsojo prisiminęs vasaros pabaigą - ją praleido kartu su Walgunu.
Šią akimirką Levinsas sėdėjo šalia Aurio. Stengėsi į jį nežiūrėti, nes kažkaip ėmė juokas. Pasijautė taip, tarsi jie abu patys būtų mokiniai, priversti sėdėti kokioje nors oficialioje vakarienėje.
Juzefas apžvelgė kolegas ir pastebėjo, kad viena profesorė, kurios vardas, berods, yra Roma, žiūri į raudoną vyną.
- Galbūt jums įpilti? - pasiteiravo beplaukis ir, nelaukęs atsakymo, pripildė tamsiaplaukės taurę sodriu, raudonu skysčiu.
Pats Juzefas įsidėjo į lėkštę kepsnį ir bulvių. Gėrimo nesipylė jokio, mat dar gėdinosi.