0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #60 Prieš 6 metus »
Tylių aido pasigautų žingsnių lydima, mergina išėjo iš Hogvartso pilies - žinojo, kad ją seka grifas ir žinojo, kad nebėra kur slėptis. O kodėl gi turėtų? Nematė prasmės.
Jeigu kokie nors klausimai ir sklido pusėn jos, visi jie pralėkė pro klastuolę, jos nė nepasiekdami - bet kas, kas nebuvo fizinis sulaikymas, nebūtų galėjęs jos sustabdyti nuo nuolatinio ėjimo priekin, traukiant ten, kur akys įsmeigtos nė nesižvalgant ir nesidairant. Puikiai žinojo, kur derėtų keliauti, kur  reiktų pagaliau atsisukti ir pradėti kalbą, o gal verčiau visą reikalą, iškurstytą pykčio neparemto pilnai. Pasaulyje tam, tikriausiai bent, nebuvo tobulesnės vietos reikalams tokiems nei Uždraustasis miškas.
Besikeliančios Saulės spinduliai dirgino akis, apšvietė jos melsvą odą, raudoną ir regis, vietomis užpūliavusį randą ant kaklo -- neatrodė, kad Junko veiksmai norėjo palikti ją ramybėje, kaip tik atvirkščiai, vertė ir vertė ir vertė prisiminti savus nusikaltinus ir veiklas, kentėti padarinius to -- kuris tik ir atrodė, kad kasdien sugebėjo blogėti. Tamsiomis violetiškai mėlynomis dėmėmis išmušta oda, kuri vietomis persišvietė per ploną baltą nėrinių medžiagą.
Atrodo, kad toji būtybė nė nebegalėjo vadintis tuo pačiu vardu, kurį ne kartą esti ir keitusi, nebesugebėjo vaikščioti taip pat išdidžiai ir niekinamai kitus, kaip būdavo seniau - retkarčiais ir pati klastuolė pagalvodavo, ar iš apsukraus vilko nebūsianti pavirtusi pasiutlige užsikrėtusia šuneiva.
Jautė, kaip kiekvienas prieš tai lengvas it pūkas žingsnis atrodęs pavirsta sunkiu, it savotiškos nuodėmes akmenų prikrautas - keistas palyginimas, tačiau vien traukimas į Uždraustąjį mišką regėjosi kaip ėjimas nuodėmės link. Tikriausiai ji padarys - pabūs kažkuo tokiu, atliks kažką tokio dėl ko vėliau gailėsis. Jeigu, žinoma, net sugebės gailėtis - bet daug didelis "jeigu" egzistavo tam.
Giliai įkvėpė, dar aršesniu žingsniu traukdama pirmyn, praeidama pro mokyklos vartus, kurie siaubingai keista, tačiau buvo nei užrakinti, nei apsaugoti kerų pagalba - pravėrė šiuos, taip ir neuždarydama, vis Edgaras seka jai įkandin, ir tai buvo nenuginčijamas faktas net tuomet, jeigu mergina nesugebėtų girdėti nei žingsnių šio, nei jausti egzistencijos, kuri, atrodo, maišė jos kraują su įkyrumo prieskoniais kiekvieną akimirką mielą.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #61 Prieš 6 metus »
Ketvirto aukšto koridoriuose bestoviniuojančio Edgar'o dėmesį patraukęs kažkieno prabėgimas iš už nugaros esančio kampo, paskatino jį pribėgti arčiau to kampo. Dabar net girdėjo kaukšint kažkieno batelius, o už kampo jį pasitiko numestas apsiaustas, kurio dydis bylojo apie didelį žmogų. Juodaplaukiui kilstelėjus akis jis pamatė tik balto apdaro kampus pasislepiančius už kito koridoriaus užsisukimo. Kas gi vyksta? sunerimo Edgar'as ir pasileido bėgti iš paskos. Tai jau antras kartas iš tiek pat galimų, kai šiuose koridoriuose kažkas keistai atkreipęs vaikino dėmesį jį išvilioja iš jų.
Dar pabėgėjus Hogvartso koridoriais ir laiptais žemyn, šešiolikmetis jau buvo kieme. Jame buvo matyti ką seka. Tai buvo Junko, bet nebuvo jam aišku, ko ji bėgo nuo jo. Pastaroji buvo nepaaiškinamai vikri. Nors gal Edgar'as šią dieną buvo nepaaiškinamai lėtas. Matydamas, kad jo draugė jau pasiekė mokyklos vartus vedančiu į erdvę neribojamą pilies sienų, pats nieko nelaukdamas pasinešė tekinomis vytis. Negalėjo sugrūsti į galvą besisukančių minčių, kodėl taip keistai ši mergina elgėsi. Negalėjo tam prikišti ir blogosios klastuolės pusės, nes pastaroji, kaip tik buvo linkusi aiškintis ir išsidirbinėti akis į akį, nesibaimindama nieko.
Ankstyvos saulės spinduliai nė kiek nešildė. Lauke buvo vėsu, tą juto jaunuolis nepaisant apsivilkto savo juodo megztinio. Būtų bent apsiaustą pasiėmęs, jei būtų žinojęs, jog teks eiti laukan. Atsidūrus grifui ties vartais matė, kaip bendrakursė traukia link Uždraustojo Miško link. Ką ji sugalvojusi? vis nerimavo Jeffter'is. Jis net nežinojo ar ji pati žino, kad jis bėga jai iš paskos ar ne. Bet dabar ne tas svarbiausia buvo. Labiausiai dabar norėjo pavyti ją ir paklausti kas ne taip, vylėsi, jog galės kuo padėti, nes pastarųjų susidūrimų elgesys tikrai nerodė požymių, kurie skelbtų, kad viskas merginai ir tvarkoje.
Pasileidus per pievas, ton pačion pusėn, kur bėgo baltai apsirengusi figūra, grifas po mažu ėmė nebejusti šalčio, kurį naikino bėgimas. Net ir kaktą papuošė prakaito lašai, kai jau buvo greta miško, ties kuriuo įsikibo tik vienos minties - nepamesti bėgikės iš savo akių. Ir ne vien dėl norimų užduoti klausimų, bet ir dėl to, kad jo manymu tokie be atodairiški pasilakstymai gali būti nesaugūs.

*

ameli

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #62 Prieš 6 metus »
Taurelė (ar dvi, ar trys, ar...) alkoholio, rasto mokytojų kambaryje ((ak ak)) ir šlakelis nusivylimo pasauliu, ir štai - Amelija bastosi viena pilies koridoriais, ieškodama nežinia ko. Greičiausiai ieškojo kažko, kas jos keistą, panašų į liūdesį jausmą pakeistų kitu, jam priešingu, arba ieškojo to, kas jai kaip tik neleistų užsimiršti, o išklausytų. Nors, tiesa, nelabai ir buvo ką klausyti. Bet vienaip ar kitaip, merginai reikėjo kažko, kažko, su kuo būtų galėjusi pasikalbėti... Arba ne. Ji nė pati dorai nežinojo, ko ieškojo visai tuščiuose pilies koridoriuose, kuriuose, regis, nei gyvos musės nebuvo.
Vienas posūkis į kairę, antras į dešinę, laiptai, tada ir vėl į dešinę... Ieškodama nežinia ko, Amelija užklydo į koridorių, korio kairioji siena buvo išpuošta langais. Priėjo prie vieno, pasižiūrėjo pro jį, ir pamatė žvaigždėmis nusėtą dangų ir nusišypsojo. Žvaigždes tamsiaplaukė visada mėgo, jos ją kažkuo traukė, visada ramino. Ne išimtis buvo ir šis kartas - kad ir kokia liūdna ji buvo, žvaigždės tai tarsi ištrynė. Tereikėjo kelių akimirkų, ir Merlou pamiršo savo liūdesio priežastį.
Jausdamasi labai dėkinga žvaigždėms, vien lūpomis ištarė ,,Ačiū'', o tada žvilgsnį nuo žvaigždžių nuleido į žemę. Keista, kaip anksčiau nepastebėjo, jog pro šiuos langus matosi Hogvartso vartai. Ir dar keisčiau, kad nepastebėjo, jog prie jų dabar stovi kažkokia juoda žmogysta. Eiti, ar neiti? - klausė savęs mintyse. Tas žmogus (ar koks kitoks padaras) prie pilies vartų kažkodėl Amelijai atrodė labai įdomus, bet kartu ir bauginantis. Bet vis dėlto, mergina visada buvo smalsi, savo smalsumo jai nepavyko nugalėti ir šį kartą, todėl kaip mažas vaikas, atsidūręs atrakcionų parke, išpūstomis akimis nuskubėjo link pilies vartų.
Bet neilgai truko, kol visas šis keistas apdujimas pasibaigė, ir Amelija susiėmė. Nesvarbu, kad yra neblaivi, negali sau taip leisti išdygti prieš nepažįstamą žmogų. Visų pirma, tai pavojinga, o antra - vaikiška ir kvaila. Į savo juodo apsiausto, kiek žemiau kaklo susegtu žaliu smaragdu, kišenę įkišo savo ilgus pirštus ir užgriebusi medinį pagaliuką atsiduso. Jeigu tas žmogus prie vartų pavojingas, bent jau turės galimybę apsiginti. Gal, - pridūrė mintyse.
Taigi, nenorėdama pasirodyti naivia ir neapdaria, tamsiaplaukė sliūkino pilies koridoriais tol, kol priėjo duris, išleidžiančias iš pilies. Kad tik nebūtų užrakintos, kad tik nebūtų užrakintos... - meldėsi ji mintyse. Ir jai pasisekė - durys nebuvo užrakintos. Keista, nes juk vis dėlto, beveik vidurnaktis... Bet ak, ne jai aiškintis, kaip turi būti prižiūrima pilis.
Išėjusi į tamsoje skendintį pilies kiemą, giliai įkvėpė. Kaip gera buvo justi šaltį, palengva įsiskverbiantį į josios odą, kaulus... Šaltas oras bent jau buvo šviežias, gaivus, nuostabus. Šiek tiek pasimėgavusi nakties gaiva, pažvelgė į pilies vartus. Nepažįstamasis vis dar buvo ten. Akimirką mergina sudvejojo, ar dera eiti prie tų vartų, bet dvejonė truko tik akimirką, tad nusispjovusi į ją ramiai, vis dar besimėgaudama vėsa prisiartino prie vartų.
Nepažįstamasis vis darėsi, lyg kažko ieškodamas, ir Amelijai pasirodė, kad gal jis kažko laukia. Bet ko būtų galima laukti tokį vėlyvą vakarą ir dar prie Hogvartso?
- Ir ko gi mes laukiam čia, prie Hogvartso vartų? Neatrodai panašus į mokinį... ar į profesorių. - kiek prikimusiu, lyg sloguotų balsu pasakė. Keista, taip ją veikė šis nakties šaltukas.
Nai nai nai, tik neteiskim vargšės nelabai blaivios merginos už tai, kad nemoka tinkamai pasisveikinti ar padaryti įspūdingo pasirodymo. Nors net ir būdama blaivi to nesugeba, bet ak, juk daug lengviau tai suversti kažkam kitam.
Laukdama atsakymo, savo žalias akis mergina įbedė į dangų, bet retkarčiais žvilgsnis nuslysdavo ir į nepažįstamąjį prie vartų. Nežinia, kas jai buvo įdomiau - jis čia veikia ar kas jis toks?

*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #63 Prieš 6 metus »
Prisidegęs cigaretę ir priglaudęs prie lūpų,  vyriškis stovėjo po žvaigždėtu dangumi. Kažko susimąstęs, kažko tylus, netgi kažkoks ir ramus.  Įsmeigęs rudų akių žvilgsnį į dangų, jis stebėjo žvaigždes, kurios mirksėjo, žinėjo ar dar ką po velnių darė. Netrukus mirties dūmas buvo išpūstas ir pakibęs ore, o teisėjas atsiduso vis traukdamas ir traukdamas į save nežinomos sudėties elementus. Bet jis tai jautė ne kaip priklausomybę, bet kaip malonumą ir tuom čia viskas baigta.
 Ūmai sušnarėjus medžiams, pievai, tamsus ir aukštas siluetas netrukus atsisuko į vartus. Regis, tebebuvo dar gerai sutepti alyva ir nesurūdiję. Vienas pliusas. Veikiamas šiokio tokio sarkazmo, jaunuolis nusikvatojo ir šiurpiai, nors kartu ir surimtėjo. Gana greitai kairiniame delne atsirado burtų lazdelė nukreipta į nakties atėjūną, tiksliau į atėjūnę, damutę.
- Turbūt kaip ir nieko? - kilstelėjo šis antakį vis tvirčiau gniauždamas burtų lazdelę. Jau galėjo justi kaip ši įkaista iš įtampos, kuri tetrunka kelias minutes. - Ah, puikus pastebėjimas. Antras pliusas šiai Anglijai, - sarkastiškai pasakė vėl nusijuokdamas, bet žvilgsnis tebebuvo nenuleistas nuo merginos.
- O tu kas esi? Ai tiesa, gi profesorė matyt esi, - šis pasakė pažvelgdamas į emblemą ant moters mantijos. Visa laimė, kad buvo spėjęs priprasti prie tamsos ,,efektų" stoviniuodamas šičia ir kažko ,,laukdamas".

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #64 Prieš 6 metus »
  Mergina tirtėdama įžengė į pilį kartu su ant kaklo užsikabinusia Kira. Dawn jautėsi siaubingai. Po tokio lietaus varniukė norėjo įsiridenti į ugnį ir sudegti, kadangi vos pūstelėjus šaltam vėjui, merginą nuliedavo šiurpas po visą kūną. Kančių nepalengvino ir tai, jog visą tą laiką su savimi turėjo "neštis" ir klastuolę, tad merginai kiekvienas raumenėlis šaukėsi pagalbos. Tačiau Dawn šiek tiek didžiavosi savimi, kadangi niekada nepagalvojo, jog galėtų patemti tiek krūvio - fizine ir psichologine prasme.
  Strain norėjo padėti Kirai nueiti iki Ligoninės Sparno, tačiau juodaplaukė nerodė didelio noro ten eiti. Jeigu varniukė turėtų bent kažkiek jėgų, būtų puolusi įtikinėti Mori pasirodyti seselei, galiausiai pati ten ją nutempusi, tačiau Dawn nenoriai sutiko su žaliaakės žodžiais.
-Na, tu žinai, kaip tau geriausia,-nusivylusi tarstelėjo. Merginą neramino Kiros savijauta, ir tai, jog nežinojo, kiek tie rožės nuodai yra stiprūs. Mirtini? Jeigu tai būtų tiesa, Strain nekęstų savęs visą likusį gyvenimą.
Dawn šiek tiek nustebo, kad klastuolė jau galėjo pati stovėti ant kojų.
-Klausyk, gal norėtum ateinantį savaitgalį eiti į Kiauliasodį? Vis geriau, nei tūnojimas pilyje,-net nesulaukusi atsakymo, Dawn ėmė kalbėti toliau,-Na, jei norėsi, pranešk. O dabar, manau, mums metas sugrįžti į bendruosius kambarius, kol nepatekome į bėdą. Susitiksime pamokose,-atsisveikino Dawn ir neramia širdimi nutipeno koridoriais, palikdama Kirą.

*

domutis

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #65 Prieš 3 metus »
Pagrindiniai vartai buvo surudiję ir su vorų šeimynomis nors vartai ir seni jie labai numylėti Hogvartso mokinių ,nes jei šie vartai prabiltų...

Domantas atėjo pasigrožėti vartais ir galbūt sužinoti jų istorijos ir žinoma pasigrožėti kiemo gražia aplinka.Bet vartai buvo uždaryti ,nes buvo Kiauliasodžio diena. Domantas leidimo neturėjo. Domantas leidimo ,nes pamiršo jį Hogvartse. Grifas galvojo ,kad tik jis vienas neturi leidimo ,bet ne.Prie Grifo priėjo tikriausiai berniukas ,bet sunku buvo suprasti.Domantas maloniai pasisveikino:
-Sveikas arba sveika nelabai suprantu ar tu berniukas ar mergaitė ir bėja kuo tu vardu?
Domantas maloniai prabilo:
-Jei įdomu aš Domantas,Domantas Varnanagis esu iš Grifų Gūžtos dar esu pirmame kurse.
Ir laukė berniuko arba mergaitės atsakymo ,nes buvo sunku suprasti.

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #66 Prieš 3 metus »
   Dangus niaukėsi kaip Hayato veidas, pilnam kiemui beklegančiam ir bečirškant nuo hogvartsiečių, netikėtai gavusių progą išdūkti į paršasodį. Ten, kur visiem šitiem Europos paršigaliam techniškai ir vieta. Ne, Hayato negalėjo meluoti, kad pats nėsyk ten nesilankė ir nesrėbė ten parduodamų gėralų, bet pastaruosius porą metų savaitgalius leido principingai tik Hogvartse ir jo apylinkėse.
   Akivaizdus azijietis, iki kaulų smegenų japonas nacionalistas, didingai žingsniavo link Hogvartso vartų, kai tik triukšmas kiek aptilo. Juodos akys žvalgė neregėtai niūrius mėlynus debesis - kaip tik ta diena nueiti prie ežero. Kai toks dangus atsispindi vandeny ir šiek tiek padirbėjęs su vaizduote gali įsivaizduoti bestovįs raibuliuojančiam danguj, sieloj pasilieka gryniausias pilnatvės jausmas.
   - Atsiprašau, tu gal?.. - išskrido keli negražūs japoniški keiksmai.
   Šio vaikio besmegeniškumas aiškiai nurodė jo koledžą - geriau net už grifišką kaklaraištį, kurio vaikis nepasivargino užsidėti. Hayato iš aukšto niekinančiai nužvelgė naivaus veido vaiką.
   - Neįdomu, - atkirto varnas, kol kas nė neketindamas apdovanoti šio moksleivio žiniomis, koks yra jo vardas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Hayato Shinohara »
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

domutis

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #67 Prieš 3 metus »
Varniukas nebuvo labai malonus. Grifas ant Varniuko labai supyko ,nes matai ponui neįdomus buvo Domantas. Tad paklausė:
-Kas tu manai esąs ,kad gali mane laikyti neįdomiu net nežinodamas tad būk malonus ir lik savo vietoje ,o nevaidink čia didvyrio jei tau kas nors nepatinka gali čiuožt į savo šalį kitiems nervus tampyti o ne man.,-tiesiai į akis rėžė jaunasis Grifas suprasdamas ką jis daro.
Po savo išsišokimo išsitraukė lazdelę ir nukreipė priešais Varniuką,bet kerų nenaudojo kerus panaudotų jei Varniukas kažką bandytų Domantui daryti.Tuo metu atsidarė Pagrindiniai Vartai ir pilį užplūdo visas būrys Hogvartso mokinių.Niekas į vaikinus nekreipė jokio dėmesio. Tuo metu Domantas paklausė:
-Gal būsi toks malonus ir pasakysi bent savo vardą?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Domantas Varnanagis »

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #68 Prieš 3 metus »
   Hayato atlaidžiai nusišypsojo ir palinksėjo galva - tai jau, tokie yra tie žiopli europiečiai. Būtų naivu pakeisti kvailiausią žemėj rasę.
   - Ne tau dar suprasti, vaike, - nacionalistas nusprendė net nevarginti liežuvio, laužyta savo anglų kalba aiškinant tvarkingos pasaulėžiūros principus. Kad tokie pėckiai bent japoniškai mokėtų!..
   Varnas išdidžiai nusikvatojo, pirmakursiui išsitraukus burtų lazdelę. Pamanė, kad laisvai ir nedvejotinai galėtų atimti ją iš grifo, kurio pavardės jau nebeatsiminė, tačiau pagailo ir vaikio nervų, ir savosios reputacijos. Per tiek laiko Hogvartse Hayato visgi nėsyk nebuvo rimtai prisidirbęs.
   - Būsiu kilnus, jei tikrai trokšti tai žinoti, - atsakė varnas. - Aš - Hayato Shinohara, - išdidžiai prisistatė bei pasinaudodamas šia klaikiai sumaištim nusliūkino už vartų į šoną. Ne taip ir lengva azijiečiui buvo pasislėpti minioje, turint minty jo aukštą ūgį ir neįprastą išvaizdą.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

domutis

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #69 Prieš 3 metus »
Varniukas nusprendė nuo Domanto pasislėpti mokinių minioje. Domantas tiesą pasakius tuo labai džiaugėsi ,nes Hayato buvo labai pasiputęs ir nemalonus žmogus. Grifas pamanė: kaip Varno Nago mokiniui Hayato netinka. Bet Domantas to neėmė į galvą. Domantas labai norėjo pasakyti Hayato porą meilių žodelių ,bet nedrįso. Domantas nusprendė dar pastovėti pasigrožėti vartais. Valandėlę stebėjo vartus ,bet staiga vartai užsivėrė ir pradėjo rakintis. Domantas mintyse pasakė: lauk bėdos tikriausiai. Bet vistiek pasiliko prie vartų. Domantas taip buvo įsijautęs į vartų stebėjimą ,kad net nematė ,kas dedasi aplink jį. Atsipeikėjęs nusprendė keliauti į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį ir paliko Hogvartso pagrindinius vartus.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #70 Prieš 3 metus »
 Buvo ankstyvas paskutinės dienos mokykloje rytas. Saulė dar spėjo parodyti tik mažą savo auksinio disko kraštelį, bet užtat paukščiai, gyvenantys Uždraustajame miške ir aplink, jau seniai laidė gerkles klykaudami, rėkaudami, o retas - dainuodami.
 Liucija prabudo su gamta. Pilkšvai melsvas dangus matėsi pro bendrajame kambaryje buvusį langelį, o švilpė, vis dar su pižama, lėtai siurbčiojo arbatą, bandydama sušilti. Ir mąstydama. Prieš kelias dienas susidūrė su Hayato bibliotekoje ir šis, eilinį kartą kalbėdamas mįslėmis, laidė užuominas apie susitikimą atsisveikinimui. Ankstų kelionės rytą. Bet kur tas susitikimas turėtų vykti, taip ir liko japono nutylėta paslaptimi.
 Vis dėlto, prieš eidama ieškoti Hayato, Liucija persirengė žiobariškais rūbais, tik dar apsiaustą užsimetė. Nenorėjo, kad vaikinas pamatytų ją visą apsimiegojusią ir su pižama. Klaidžiodama koridoriais, baltaplaukė svarstė, kuri vieta tiktų atsisveikinimams. Galiausiai jos kojos atnešė ją prie pagrindinių vartų.
 Priėjusi prie aprūdijusių mokyklos sargų, mergaitė atsargiai perbraukė per vartų strypus ranka. Pasigirdo malonus ausiai ūžimas, kuris greitai nutilo.
 Švilpė negalėjo būti užtikrinta, kad būtent čia norėjo ją pasikviesti Hayato, bet ir jokios kitos vietos nesugalvojo, tad tiesiog prisėdo ant kelmo ir laukė, žiūrėdama į dangų.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #71 Prieš 3 metus »
   Susikrovęs daiktus nemiegojo, mat sėdėjo ant palangės su atviru langu ir dūmijo, tiesą sakant, visą naktį, todėl dabar atrodė kaip žiauriai pervargusi panda. Paskutinį švarų raudoną kimono ryte netyčia apliejo prasta mėtų arbata, todėl dabar kaip niekada stipriai atsidavė cigaretėm ir mėtom. Lėtai, iškilmingai lipo laiptais, gerai paskaičiuodamas kiekvieną prasmengantį laiptelį - paskutiniajam jo rytui, jo išvykimui iš šio baltosios civilizacijos irštvos jau niekas kitas nebegalėjo sutrukdyti. Užsiburtas lagaminas kaukšėdamas šokinėjo iš paskos. Išėjęs į kiemą, Shinohara užvertė galvą aukštyn, tamsiom akim gerdamas jau ne dangų, o galbūt vieną paskutinių sykių matomus pilies bokštus. Galbūt kada nors čia ir sugrįš, jei taps, tarkim, Anglijos Magijos ministru. Jaunuolis užanty prispaudė neploną knygeliūkštę odiniu viršeliu. Kelias į valdžią, kelias į ramybę. Maskuotė.
   - Bet tatuiruotojams dar per mažai... - mažumėlę padusęs lyg po bėgimo burbėjo po nosim Shinohara.
   Atidžiai apsidairė, pažvelgdamas kiekvienam kiemeny besančiam į veidą ir mėgindamas identifikuoti, kuriuos iš jų reikėtų išvalyti. Šio suvokimo jam dar prireiks. Ramiu veidu akis nudelbė žemyn, į plyteles. Hogvartso dangus nebebuvo jam įdomus.
   Trys į kairę, du į dešinę. Niekas taip ir nesuprato, ką tai reiškia. Hayato nejučia pradėjo skaičiuoti grindinio plyteles.
   Kreivai šypsodamasis sustojo prie vartų, nugara į juos atsiremdamas. Kairiąja ranka nubraukė kažką, plėvesavusį jam prieš veidą. Kurį laiką tiesiog stebeilijo į mergaitę, užvertusią galvą aukštyn. Dangaus stebėjimas buvo šventas, netrikdomas reikalas.
   - Liucija-san! - negarsiai kreipėsi jis, kai tik pajuto esant reikalą. Jo tonas skambėjo keistai - nei liūdnai, nei linksmai, bet visgi kažkaip jausmingai. - Kaip jautiesi... apie omletą? - pasiteiravo jis, susidomėjusiai stebeilydamas į ją. - Na, ir Hogvartsą, - pridūrė.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #72 Prieš 3 metus »
 Įvairiais rausvais ir melsvais atspalviais nudažytu dangumi plaukė šiek tiek susilieję plunksniniai debesys. Liucija pasitrynė akis. Nesuprato, ar ji visuomet taip nematė, ar tiesiog dar neatsibudo. Na, bet tai nebuvo svarbu. Rytinis dangus atrodė nuostabiai ir mergaitei atrodė, kad pagaliau suprato, kodėl Hayato taip dažnai akimis tyrinėja šią neaprėpiamą erdvę. Tie maži vandens vatos gabalėliai, lėtai judantys savo tikslo link, formuojantys įvairias formas, kurias įmanoma sudėlioti tik mintyse... Tarsi dangus kalbėtų savotiška ir nesuprantama ženklų kalba. O gal ta kalba buvo nesuprantama tik jai?
 Taip bespoksodama aukštybėn švilpė net neišgirdo, kaip į susitikimo vietą atėjo Hayato. Turbūt taip nieko apart odą maloniai kutenančio šaltuko ir nebūtų pajutusi, bet išgirdusi vaikino žodžius, baltaplaukė krūptelėjo ir pašoko ant kojų.
-Hayato-san!-džiaugsmingai tarė ir tada susiraukė. Nenorėjo savo dienos pradėti tokiais sunkiais apmąstymais. Bet jau pradėjo, o ir klausimo pabaigos apie Hogvartsą nenugirdo, tad tarė:
-Šlykštu. Nuo jo visur aplink dvokia ir mokiniai dar prisidrabsto, kur tik eina. Ir ištisai pykina po to! Negalima net ramiai gyvent be tos šlykštynės!
Liedama savo nepasitenkinimą apie omletą, Liucija pamosavo rankomis ir tada pilnai nužvelgė Hayato. Dar nebuvo mačiusi jo su kimono, tad, eilinį kartą susižavėjusi, pridūrė:
-Labiau tinka nei uniforma.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #73 Prieš 3 metus »
   Padangėse kabaliuojanti dvimetrinio abituriento galvelė be šypsenos ir iš aukšto stebeilijo į kur kas žemesnę... Kolegą? Draugę? Mokinę? Seserį? Keista būtų ieškoti žodžio, tinkamo apibūdinti ryšiui tarp šių varno bei švilpės. Gali būti, jog koledžai iš esmės ir apibūdino juos pačius, jei tik tinkamai hiperbolizuotum jųdviejų savybes ir patikrintum, kas iš to išeina.
   Viskas atrodė keistai raudona. Spalvos iš kimono liejosi į aplinką, plito ir užgožinėjo viską, kas tik supo Shinohara. Štai dėl to to akyse dabar galėjai regėti sutrikimą, vis dėlto persmelktą susižavėjimo.
   - Iš tiesų, tragedija. Beviltiškas išradimas. Labiau praradimas pasauliui, - plačiai mosuodamas rankomis labiau lyg mėgintų nuvyti didelius, sunkius ir lėtus uodus tolyn nuo savęs kalbėjo filosofas. Sykį jiedviem bemosuojant rankos netgi susikirto, ore nemaloniai pliaukštelėdamos.
   Hayato pasitrynė baltą delną, bet nesupyko. Mąslus žvilgsnis nukrypo į Liucijos kaktą, o jai išsakius komplimentą, jis niauriai vyptelėjo.
   - Iš tiesų, - patvirtino jis. - Keista, kad Hogvartsas liepia dėvėti uniformas, - burbtelėjo be jokio pasitenkinimo. - Aš tau atsiųsiu geltoną kimono su drakoniškais raštais, galėsi dėvėti per šventes, - toptelėjo jam, nors kaži, ar šis pažadas neišgaruos per kelias minutes.
   Kur jau galėtų išgaruoti? Juk taip negarbinga.
   - Ar parašei naujų eilėraščių? - paklausė japonas, mąstydamas, kodėl visgi čia ją pasikvietė. Juk pasikvietė, ar ne? Atrodo, kad pasikvietė. Ko gero.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #74 Prieš 3 metus »
 Saulė kilo vis aukščiau, išsklaidydama šešėlius, o gal tik dar labiau juos išryškindama. Paukščiai, taip tankiai nutūpę medžių šakas ir pripildę orą savo rytą šlovinančiomis giesmėmis, ėmė rimti, tarsi laukdami kažko didžio. Liucijos melsvos, dar šiek tiek to vaikiško naivumo turinčios akys žvelgė su liūdesiu į Hayato. Per metus ji tiek daug iš jo išmoko, tiek daug suprato vien tik dėl jo suteiktos pagalbos! Nesuprato tik vieno - kodėl visuomet ją visi palieka.
-Nereikia,-nuliūdusi, Liucija nusuko veidą nuo Hayato.-Nereikia... Verčiau viską užkasiu giliai širdyje ir niekas apie tai nežinos.
Tyla, nei sunki, nei jauki, tarsi atskyrė dvi pirmųjų dienos spindulių nušviestas figūras. Tik jų šešėliai tyliai šnabždėjosi. O gal tai buvo vėjas žolėje? Liucija nejučiomis sudrebėjo.
-Aušros žaroje, mažas paukštelis skęsta. Nebebijau jo.
Vėl tyla.
-Nesąmonė. Nieko nesakyk, Hayato. Neturėjai su manimi kalbėtis vien tik tam, kad vėliau paliktum. Aš tik dar vienas nieko nemokantis žmogus. Net neverta pradėti kažką daryti. Atsisveikinkim ir viskas,-dabar jau visu kūnu nusisukusi nuo vaikino jausmais taškėsi Liucija. O tada pabiro ir ašaros.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?