0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • VI kursas
  • *
  • 193
  • Taškai: 13
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #90 Prieš 2 metus »
Antrakursė šmirinėjo prie pagrindinių Hogvartso vartų. Tikėjosi čia susitikti brolį, nors retai su juo susitikdavo, kartais būdavo smagu su juo pabendrauti. Žinoma, tas brolis nebuvo Brett. Hogvartsas buvo poilsis nuo to rudaplaukio ir jo smurto. Čia Athenos niekas nemušdavo kaip mušė brolis. Viskas buvo kaip tikroje pasakoje.
O'Connor pavardės savininkė atsiduso. Sean taip ir nepasirodė prie vartų. Greičiausiai ir vėl trinasi su savo draugais pagalvojo rudaplaukė kiek nuliūsdama. Jos brolis turėjo tikrai nemažai draugų nepaisant to, kad taip pat vaikščiojo apsirengęs ne savo dydžio drabužiais, kurie būdavo suplyšę. Gal jis tiesiog turėjo tai ko neturėjo smaragdinių akių savininkė? Arba tiesiog buvo malonesnis nei ji? O Athena juk taip stengėsi... Na, turbūt jai nebuvo lemta susirasti draugų. Taigi, jauniausioji O'Connor šeimos atžala nusprendė imtis kitos taktikos. Ji nebebus draugiška, kaip tik priešingai bus nedraugiška ir apsimes kieta, kol susiras kalnus draugų. Galbūt tada draugų kiekiu netgi aplenks Sean draugų skaičių!
Pamąsčiusi apie savo planą, brolio nusprendė nebelaukti ir jau sukosi eiti, tačiau atsitrenkė į merginą.
- Ei, - teištarė susiraukdama savo antakius mergaitė.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 179
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #91 Prieš 2 metus »
Nauji mokslo metai reiškė naujas mintis. Šįkart - visiškai nepageidaujamas. Juk Alrisa jau penktakursė: dar keli meteliai ir... Ne! Įsakydavo sau ji, netrokšdama darkart paliesti tos temos, plazdančios bekrašte juoduma. Kiekvieną sykį pagalvojus apie ateitį nukrėsdavo šiurpas - buvo pratusi gyventi tik dabartimi. Todėl šių minčių iš tolo neprisileisdavo.
Tačiau šiandien buvo ypatingai sunku pabėgti nuo savęs. Niekas nepadėjo, nei miegas, nei maistas, nei jos mieliausieji gyvūnėliai. Norėjosi klykti iš nevilties. Rodės, kad tik praskleidus tą aksominę užuolaidą ir išsprendus problemas pavyks nutildyti įkyrų balselį smegenyse. Laimei, nuostabus rudeniškas oras leido išeiti į lauką bei suteikė mažytę viltį, kad grįžus iš pasivaikščiojimo slegiančios mintys nebekankins.
Iš pradžių kiek pasitrainiojusi kieme klastuolė pasuko link vartų, ketindama užsukti į mišką. Lyg ten slypintys nuotykiai galėtų viską nuslopinti... Nenuostabu, kad pakeliui dar godžiai graužė nuo pusryčių likusią bandelę su džemu - tikėtina, jog du metodai, taikomi vienu metu, turėjo didesnį efektą. Tuo tarpu juodaplaukė kovojo su nesibaigiančiais klausimų legionais, nekreipdama dėmesio į aplinkui šmirinėjančius mokinius. Tad ji visai nepastebėjo, kaip viena mergaičiukė tiesiog išdygo penktakursės kelyje ir drįso į ją atsitrenkti! Alrisa akimirksniu atsitokėjo bei rūsčiai nužvelgė nepageidaujamą personą. Gal viskas būtų pasibaigę tik keliais nemandagiais žodeliais, bet dabar viskas buvo daug rimčiau: susidūrimo metu bandelė nukrito ant purvino grindinio ir liūdnai pabaigė savo galą.
-Tu... Niekur nepabėgsi! - piktai sušnypštė bei įsispoksojo į ją, nekreipdama dėmesio į žalią Klastūnyno uniformą. Nebus jokio pasigailėjimo tokiam žiauriam nusikaltimui.

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • VI kursas
  • *
  • 193
  • Taškai: 13
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #92 Prieš 2 metus »
Athena kaip reikiant prisidirbo. Ji atsitrenkė į mergaitę, kuri vis tik buvo vyresnė. Iš karto pasigailėjo ištarusi žodį ,,ei''. Rudų plaukų savininkė tikėjosi, kad užkliudys kokį pirmakursį ar pirmakursę, tačiau tik po savo žodžių pastebėjo, kad čia vyresnė mergina. Ir dar iš jos koledžo! Tai buvo tiesiog pasibaisėtina. Bet, O'Connor nusprendė, kad apsimes, jog viskas gerai. Juk ta klastuolė nebuvo jos brolis Brett, tai ką ji galėtų padaryti? Ogi, nieko. Baimė, kurią jautė Athena sumažėjo. Na, tiksliau pati smaragdinių akių savininkė tą baimę sumažino mąstydama taip kaip įprastai nemąsto. Ji sugebėjo pakeisti savo mąstysena. Nors trumpam. Vadinasi ir būnant namuose tai yra įmanoma.
- O aš niekur ir nesiruošiu bėgti, - ramiu tonu pasakė ilgaplaukė pasitvarkydama savo plaukus. Dabar ji stovėjo visai ramiai, apsimesdama, kad yra drąsuolė, kuri nieko pasaulyje nebijo. Netgi to rudaplaukio laukiančio jos namuose. Tačiau mergaitė melavo pati sau. Ji bijojo ir brolio, ir netgi tos merginos į kurią atsitrenkė, bet apsimesti, kad ji nebijo buvo lengviau nei pripažinti baimę. Bent šioje situacijoje. O ką tu žinai, gal priešininkas išsigąs tavo drąsos, nors ji ir dirbtinė?

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 179
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #93 Prieš 2 metus »
Atrodė, kad grasinimas nepadarė jokio įspūdžio jaunesnei klastuolei. O juk jos turėjo bijoti! Ar bent jau nepriešgyniauti. Priešingai elgėsi toji mergiotė, stovinti tiesiai priešais. Alrisai kraujas tiesiog užvirė, bet tai išdavė tik šokolado rudumo akys, gręžte gręžiančios mokinę. Ji dar pasigailės! Bet reikėjo pripažinti, kad iš karto taip šiurkščiai elgtis negalėjo. Dar norėjo išsiaiškinti, ar išties ji tokia kvailė, ar tik apsimeta tokia esanti.
 Todėl penktakursė įtariai prisimerkė ir tarė:
-Ar tikrai? - tuomet susipažinkim - Kas esi, jei turi tiek drąsos taip kalbėtis su manimi?
Pamažu ji ėmė sukti ratą apie rudaplaukę lyg plėšrūnas aplink auką, nė sekundei nenuleisdama žvilgsnio. Galėjai pamanyti, jog slapta bijo priešininkės. Bet tai buvo klaidingas mąstymas - Alrisa niekada gyvenime nesibaidė kažkokių mažesnių mergaičių, net jei jos atrodė itin piktos. Išorė apgaulinga. Kaip ir jos pačios.
Suerzinta tos minties klastuolė paėmė nukritusią bandelę bei kiek pavarčiusi rankose paleido į bendrakoledžę. Kepinys jau buvo nevalgomas, tad kodėl jo nepanaudojus? Vis dėlto labai gailėjosi neradusi balandžių ar pelėdų kakučių, kurie būtų pagerinę netikėtą išpuolį bent šimteriopai. Tiesa, jie priminė patį nemaloniausią susitikimą su Elliw, kurio metu taip pat buvo išniekintas maistas. Tad veidą iškreipė ne pati gražiausia grimasa, primenanti išsiviepusias Užgavėnių kaukes.

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • VI kursas
  • *
  • 193
  • Taškai: 13
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #94 Prieš 2 metus »
Deja, Klastūnyno koledžo atstovės planas nepasiteisino. Trumpaplaukė iš tiesų jos neišsigando, o tiesiog jos pradėjo klausinėti. Athena krimstelėjo savo lūpą ir pasitvarkė savo plaukus.
- Aš Athena O'Connor, - pabrėžė pavardę. Jei ji netyčia pažinotų Brett tikrai išgąstų. - O tu kas tokia? - paklausė ir vėl pasitvarkydama savo ilgus plaukus, kurie netvarkingai krito ant pečių.
Greitai ta kita mergina pradėjo sukti ratą aplink O'Connor pavardės nešiotoją. Akimis ji sekė vyresnę merginą, kuri dabar atrodė tikrai baisi. Tiesa, už brolį nieko baisesnio nebuvo. Jis buvo jos didžiausias ir baisiausias košmaras, pati didžiausia baimė.
Po kelių akimirkų vyresnioji mokinė pakėlė bandelę nuo žemės.
- Ar tu ją...- neužbaigė klausimo, kadangi bandelė atskriejo į ją. Rudų plaukų savininkė kiek pasisuko, tad bandelė ją tik šiek tiek užkliudė. O'Connor susiraukė ir kiek supyko.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 179
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #95 Prieš 2 metus »
Alrisai nei vardas, nei pavardė nieko nesakė, tad tik suraukė antakius. Nežinomybė erzino, kaip ir užduotas klastuolės klausimas, todėl ji ėmė sukti ratus aplink.
-Ar tai svarbu? Vis tiek tavo kvailoj galvoj niekas ilgai nepasiliks. - nusišaipė, nenuleisdama tamsių akių. Neturėjo nė menkiausio noro pasisakyti, kas esanti. Be to, tame pačiame koledže besimokanti mergiotė tikrai turėjo girdėti apie šiknašaudžio pliurzio šeimininkę. Nebent ji pirmakursė. O tokiu atveju tikrai reikėjo draugiškai susipažinti. - Alrisa. - galiausiai pratarė.
Fu, nuo kada taip šlykščiai maloniai pradėjau elgtis?! Pasipiktino savimi juodaplaukė ir paėmusi bandelę nuo žemės paleido šią į mokinę. Deja, paskutinysis skrydis buvo nesėkmingas - kepinys tik vos vos kliudė taikinį. Ji sugriežė dantimis, bet kol kas nebandė traukti lazdelės. Keista, bet neatrodė, kad priešė labai pyktų: tarsi į ją kiekvieną dieną mėtytų maisto atliekas. Na, bandelę iš bėdos dar buvo galima suvalgyti, bet Alrisa neketino žeminti savęs prieš šitą keistą mergiotę.
-Gal kas nors trenkė teleskopu tau per galvą, kad nežinai, jog manęs reikia bijoti? - įgėlė klastuolė. Apsižvalgiusi nepamatė nieko gero, ką būtų galima paversti bent vidutinišku ginklu. Beliko viena išeitis. - Calvorio. - sušnypštė.
Jai nesąmoningai buvo įgrisę ilgi plaukai, kuriuos klastuolė nepaliaujamai tvarkėsi. Tad rodėsi logiška juos pašalinti. Ypač dabar, kai lyg tyčia žinojo burtažodį, tobulai sutvarkysiantį šį reikalą.

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • VI kursas
  • *
  • 193
  • Taškai: 13
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #96 Prieš 2 metus »
Kažkodėl šią akimirką jauniausioji O'Connor pavardės nešiotoja nusprendė, jog būtų visai neblogai dingti iš čia. Ta klastuolė buvo vyresnė, o vyresni žmonės jos labai nemėgo ir ji nemėgo vyresnių, kadangi jie jai priminė jos prastą brolį.
Išgirdusi vardą, kilstelėjo savo antakį. Athena nepažinojo jokios merginos vardu Alrisa, tad šis vardas jai pasirodė gražus. Tiesa, ji apskritai pažinojo mažai merginų ir neturėjo daug draugų, tad daugelis vardų jai skambėjo gražiai. Visi jie buvo įdomūs ir gražūs.
Kol kas O'Connor pavardės nešiotoja nieko nedarė ir tiesiog stebėjo tamsiaplaukės judesius. Jai reikėjo išanalizuoti savo priešę.
- Man niekas netrenkė teleskopu, tiesiog tu nesi žmogus, kurio aš turėčiau bijoti, - ištarė visiškai ramiu tonu Athena. Ji bandė vaidinti tokią, kuri nieko nebijo, tačiau buvo pradėjusi justi baimę pasirodančią jos akyse.
Staiga pasigirdo šnypštymas iš merginos lūpų. Rudaplaukė susiraukė ir dėl keliamo streso norėjo pasitvarkyti savo plaukus, tačiau jų nebebuvo. Jaunoji O'Connor pavardės atstovė sukliko ir susirado lazdelę.
- Incendio, - ištarė pirmą į galvą šovusį burtažodį. Tikėjosi, jog vyresniosios merginos apsiaustas užsidegs ir Athena bus sėkminga.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 179
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #97 Prieš 2 metus »
Alrisa beprotiškai apsidžiaugė, pamačiusi, kad paleisti kerai suveikė puikiai. Dabar niekas visame pasaulyje negalėjo sunaikinti tos tobulos nuotaikos, kurią sukėlė plika mergaitės makaulė. Akys pergalingai kibirkščiavo piktdžiuga - svetimo rodomas skausmas jai darė ypatingą malonumą. Nelaimei, toji šlykšti Athena nepametė galvos, priešingai nei plaukų. Todėl netrukus į klastuolę lėkė ugnies kamuolys. Gelbėdama savo kailį pamėgino paprasčiausiai pasitraukti į šoną, deja, kiek per vėlai.
Besiplaikstantį nuo judesio apsiaustą ūmai pasigavo liepsnos ir ėmė beatodairiškai ryti.
-AAA!! - dar sukliko, tačiau nebuvo laiko kvailai rėkaloti, kaip tai darė toji mergiūkštė.
Alrisa įprastomis aplinkybėmis būtų bandžiusi surasti vandens, ar, sėkmės atveju, paleisti kerus iš lazdelės, tačiau dabar viskas buvo kitaip. Ji tiesiog griuvo ant žemės ir nusirideno. Dabar buvo svarbiausia išlikti gyvai, o ne rūpintis savo prestižu ar pernelyg kietu grindiniu. Todėl nenuostabu, kad nežiūrėjo, kur yra priešė ir ką ši daro. Likimo ironija, bet penktakursė nusirideno tiesiai prie tos bjaurios mergiotės bei to nenutuokdama visa jėga į ją įsirėžė. Paskutinis dalykas, ką Alrisa spėjo pajusti, buvo vis dar tebekaistantis audinio gabalas kažkur prie šono.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #98 Prieš 11 mėnesių »
Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, tačiau Juzefas ir Adrijas iš Kiauliasodžio ėjo pilies link. Vyrukas jo šiek tiek paklausinėjo apie anų laikų pasaulį, nors tas žmogus, regis, nelabai turėjo ką daug papasakoti, nes daugiausiai laiko praleido įkalintas tame kitame pasaulyje, kad ir kas tai per pasaulis bebūtų. Na, aišku, jeigu išvis sakė tiesą. O apie tą pasaulį Juzefas klausinėti nelabai norėjo, nes pagalvojo, kad tada neužmigs naktį pats bijodamas ten įkliūti.
Levinsas kažką šnekėjo apie istoriją, po to apie šių laikų pasaulį. Pokalbis buvo visai įdomus. Galiausiai jie priartėjo prie pilies ir jau buvo kieme, tačiau dar nepriėjęs vartų Juzefas sustojo. Sustojo, nes ten matė kažkokius du vyrus, kurie tikrino kiekvieną į pilį žengiantį asmenį. Levinsas susiraukė. Nieko panašaus Hogvartse dar nebuvo matęs. Pro šalį prabėgo du pirmakursiai iš Švilpynės ir beplaukis nugirdo juos minint aurorus.
- Nesupratau? - pažvelgė Juzefas į Adriją. - Ar tu žinai, kas čia vyksta? - paklausė jo.

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #99 Prieš 11 mėnesių »
Jie ėjo kartu ir dėl to Adrijas jautėsi įsitempęs. Juzefas kalbėjo. Todėl kalbėjo ir Adrijas. Nors jam būtų tikę ir ramiai patylėti. Kelias prailgo. Jautėsi lyg būtų tikrinamas ar ką. Nors gal tiesio Juzefas bandė parodyti draugiškumą ir tiek. Nors jis nenorėjo taip galvoti. Jautė įtarumą dėl to žmogaus.
Abu jau buvo netoli vartų, bet kažkas prie jų stovėjo. Adrijas nugirdo kaip kažkokie prabėgantys vaikai paminėjo aurorus. Tai pasirodė keista. Nejau kokia nelaimė.
- Gal kas nutiko mokykloje, kol buvome mieste. Aš nežinau. - Vos nepridūrė dar vieno sakinio. Norėjo paklausti Juzefo ar jam tie Aurorai kelia problemų, kad taip sunerimo. Bet tai teliko tik mintyse.
- Man atrodo einam ir tiek. Juk turim įeiti į mokyklą. Taip ir sužinosime kas atsitiko.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #100 Prieš 11 mėnesių »
Šiaip jau Juzefas pamatęs tokį vaizdelį tikrai galėtų pagalvoti, jog demonas ką nors nužudė. Tačiau tas tariamasis demonas stovėjo šalia. Su pačiu Juzefu grįžęs iš Kiauliasodžio. O gal jis prieš išeidamas padarė kažką? Ir sekė mane, pakalbino, kad galvočiau, jog niekuo dėtas, pagalvojo mintyse plikis. Tačiau dabar tai nebuvo taip jau svarbu, kas ką padarė.
Svarbiau buvo tai, ar Juzefo gauti auskarai dar niekuo nėra užkerėti. Taip, tai jis juos kerės, tačiau šiai akimirkai nebuvo tikras, kad dabar jie visiškai švarūs. Jeigu jie apkerėti, aurorai iškart tai pastebės.
Juzefo širdis plakė tankiau nei įprastai. Adrijas atrodė ramus. Siūlė eiti, tad piršosi mintis, jog jis čia tikrai niekuo dėtas. Tačiau Juzefas delsė. Jis bijojo.
- Nežinau. Palauk. Neik. Žiūrėk, eina profesorė. Gal jos netikrins? - kalbėjo.
Juzefo nelaimei, jo kolegė buvo patikrinta.
- Kaip jie drįsta tikrinti profesorius! - pareiškė nepasitenkinimą Juzefas net nepagalvojęs apie tai, kokius įtarimus tokiom kalbom ir elgesiu gali sukelti grifui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Juzefas Levinsas »

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #101 Prieš 11 mėnesių »
Adrijas norėjo eiti. Nieko neslėpė, norėjo eiti ir sužinoti kas gi nutiko toje mokykloje. Bet Juzefas delsė. Aišku, Volkeris galėjo Levinsą palikti ir eiti. Bet pasidarė smalsu, kas jam neduoda ramybės.
- O koks skirtumas? Ar turit ką slėpti? Kas yra? - Paklausė tiesiai. Nes Juzefas baisiai piktinosi, kai buvo patikrinta profesorė.
- Nejau nežinot, kad jei kur nors nutinka kas ekstremalaus vyksta patikrinimai? - Stebėjosi. Dabar jau buvo devyniasdešimt devyniais procentais tikras, kad Juzefas kažką slepia. Nebent turi kokių nelaimingų patirčių su teisėsauga ir dabar bijo. Ką čia žinosi.
- Einam. Jei čia stovėsim, pasirodys įtartina r taip negalvojat? - Tas žmogus atrodė labai keistas. Jį patį įtarinėjo kažin kuo. Bet pats dabar pasirodė labai jau įtartinas.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #102 Prieš 11 mėnesių »
Adrijas pradėjo klausinėti. Tai Juzefui nepatiko. Jam, kad ir kas jis toks iš tikrųjų yra, demonas ar ne, tikrai nereikia žinoti, kokiais reikalais užsiiminėja profesorius.
- Aišku, kad nieko neslepiu! - piktinosi Juzefas. - Tiesiog Kiauliasodyje pirkau auskarus. Savo dukterėčiai, - pradėjo kurpti istoriją beplaukis. - Na, žinai, Sakurai, - pridūrė prisiminęs, kad jie abu draugai. Dabar jautėsi pasimetęs. - Paprasčiausiai neramu, kad nebūtų kas nors pakišta per juos, na, žinai, - kažką malė mėlynakis.
Taip, jis taip ir pasakys. Jeigu pasirodys, jog auskarai jau dabar užkeikti. Jis pasakys, kad pirko juos dukterėčiai iš nežinomo asmens Kiauliasodyje. Kad supranta, jog kvailai pasielgė. Kad taip, nereikėtų pirkti papuošalų iš nežinomų asmenų.
Merline, tu įkliūsi, pasakė sau mintyse. Tu tikrai įkliūsi, jie tavimi nepatikės ir jau šį vakarą tupėsi Azkabane, jei kas nors su tais auskarais iš tikrųjų yra. Be to, turi kalbėti tvirčiau. Nepasimesti, kaip dabar prieš grifą. Pasitikėti savimi. Susiimk, Levinsai. O gal patikrinti juos? Auskarus? Dabar? Ne. Negaliu. Jie pastebės. Aurorai pastebės.
- Taip, tu teisus, - galiausiai pasakė Juzefas. - Turim eiti, nes tikrai pasirodysim įtartinai, - pripažino. - Eime, - ir Juzefas pradėjo eiti. - Žinai, dėl tų auskarų, - eidamas po sekundėlės prabilo. - Jeigu ką, būtų visai neblogai, jei, na, jei kas nors būtų ne taip, kad pasakytum, jog mes kartu su tavimi sėdėjom „Trijose šluotose“ ir kalbėjomės apie žiobarotyros egzaminą, o tada prie mūsų priėjo tipas, kuris įsiūlė tuos auskarus, - dabar jau ramiai kalbėjo plikšius. - Na, žinai, dėl visa ko.
Jis tai pasakė, bet po akimirkos savo žodžių pasigailėjo. Adrijas neatrodo kvailas. O jeigu dabar jį įduos? O jeigu su tais auskarais viskas tvarkoje ir Juzefas vis dėlto jam be reikalo išsidavė, kad kažkas išvis yra ne taip?
Bet, po velnių, kaip Juzefui nepanikuoti? Jau geriau tegul kažką įtaria demonas, negu vyrukas keliaus į Azkabaną. Bet aurorai, jie nepatikės. Net jei Adrijas ir patvirtins mano istoriją. Jie nepatikės. Visa tai skamba taip vaikiškai kvailai. Jie viską išsiaiškins. Jie nueis į mano kabinetą. Atidarys stalčių. Ir viskas!
Tada Juzefas pagalvojo, kad gal reikėtų pasakyti Adrijui, jog tiek to. Jeigu Juzefas įklius, tai galutinai. Tad kam kišti kitus? Iš kitos pusės, tegul. Tegul tikrina ir Adriją. Jeigu jis demonas, tai aurorai supras. Ir užkirs kelią paties darbeliams. Žinoma, nieko jis tavęs nepridengs, toliau mintijo mėlynakis. Nepridengs. Ar tu jį pridengtum? Ar taip rizikuotum? Aišku, kad ne!
Juzefo galvoje virė tikra sumaištis. Jis artėjo prie aurorų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Juzefas Levinsas »

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #103 Prieš 11 mėnesių »
Juzefas ėmė riesti kažkokią istoriją apie auskarus. O Adrijui norėjosi pasiteirauti kaip jis spėjo nusipirkti juos ir nueiti ant už miesto esančios kalvos. O paskui ką. Sugalvojo ant tos kalvos pastoviniuoti? Kaip tik ten matė, jog profesorius kažką laikė rankose. Matyt auskarus.
- Nusiraminkit gerai? - Tai iš ko jis pirko auskarus, jeigu taip bijo, kad jie bus užkerėti.
- Jei auskarai užkerėti, tai ir gerai, kad juos ras. Juk nenorėtumėt Sakurai įkišti kažkokių užkeiktų daiktų. Gerai, galiu pasakyti, kad mačiau tą tipą, kuris pardavė jums auskarus. - Kalbėjo jiems artinantis prie vartų. Niekaip negalėjo suprasti kas Juzefui yra. Manė, kad kažko visgi jis nepasako. Ir kad ten, ant kalvos ir pasiliko atsakymas kodėl profesorius atrodo toks pasimetęs.
- Prašom sustoti. - Paliepė vienas auroras jiems priėjus vartus. Adrijas ramiai sustojo.
- Kaip žinote turime apieškoti visus į mokyklą įeinančius asmenis.
- Ar kas nors nutiko? Buvome miestelyje ir gal kažką praleidome.
- Yra įtarimų, kad į mokyklą įnešti juodosios magijos artefaktai. - Tai pasirodė baisiai keista. Na, bet jis leidosi apieškomas. Juk jokių neleistinų daiktų neturėjo.
- Gali eiti.
- Ar galiu palaukti profesoriaus? - Nei už ką neketino pasitraukti. Norėjo pamatyti praeis Juzefas patikrą ar ne.
- Gerai. - Leido jam vienas iš aurorų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Adrijas Volkeris »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #104 Prieš 11 mėnesių »
Adrijas pasiūlė Juzefui nusiraminti. Vadinasi, akivaizdžiai matėsi, jog plikis stresuoja. Jis pabandė pasinaudoti tuo patarimu. Jis privalo prie aurorų atrodyti ramus.
- Taip, tikrai nenorėčiau, - numykė.
Adrijas sutiko, jeigu reikės, pasakyti matęs auskarus pardavusį tipą. Žinoma, negalėjo aklai tikėti. O gal atėjus tai akimirkai demoniūkštis visai kitaip kalbėtų.
- Ačiū, - pasakė mėlynakis.
Aurorai patikrino Adriją. Per tą laiką buvo pasakyta, kas atsitiko. Ogi įtariama, kad į mokyklą įnešti juodosios magijos artefaktai. Galbūt būtent aš ir būtent dabar juos nešu, toptelėjo mintis Juzefui. Ir toptelėjo dar viena. Kodėl jis neišmetė tų auskarų kieme? Juk galėjo tai padaryti. Bet... bet kaip tada Malkolmas? Jis tikrai neapsidžiaugtų, jei Juzefas tuos auskarus prateriotų. Nors gal geriau kautis dėl gyvybės su Malkolmu, o ne būti bučiuojamam psichų? Tačiau dabar jau viskas.
Vienas auroras pradėjo čiupinėti Juzefą. Tai vyrukui visai nepatiko. Jis nemėgo prisilietimų, ypač prie svetimų žmonių. Nemėgo ir draugiškai tapšnotis. Ar juolab - apsikabinti. Vieninteliai prisilietimai, kurie jam patiko, tai buvo moterų.
- Gal galima kerais? Juk burtininkai esam, - nesusilaikęs leptelėjo.
- Atleiskite, profesoriau, - pašaipiai atsakė auroras. - Tačiau neleistini daiktai dažnai yra taip apkerėti, jog šaukiamaisiais jų nepastebėsi.
Viskas buvo gerai, bet auroras priėjo prie auskarų. Patikrino juos. Švarūs. Juzefas iš tiesų laikėsi labai normaliai. Buvo sukaupęs visas savo jėgas, kad nepradėtų, pavyzdžiui, drebėti. Bet vis dėlto abu aurorai susižvalgė. Atidavė Juzefui auskarus. Ir vienas iš aurorų paklausė:
- O kodėl jūs nešiojatės moteriškus auskarus? - jis dar pažvelgė į Juzefo ausis, tarsi tikrindamas, ar šios nepradurtos.
Juzefas liūdnai atsiduso.
- Jie... jie mano močiutės, - balsas skambėjo apmaudžiai, bet užtikrintai. Negalėtum pasakyti, kad šis žmogus ką tik panikavo ir kad vis dar panikuoja viduje. - Šituos auskarus man prieš mirtį paliko močiutė. Ir jie turėjo būti skirti mano mylimajai, - ėmė kurpti visai kitokią istoriją, negu buvo sugalvojęs prieš tai.
Juzefas stengėsi gerklėje pajusti gumulą. Bandė galvoti apie itin skaudžius dalykus, kurie įvyko jo gyvenime. Apie skyrybas su žmona. Apie tai, kad trejus metus nematė Walguno. Apie tai, kad dabar Walgunas turi patėvį. Patėvį, kuris kiekvieną naktį miega šalia buvusios. Apsiverk, idiote, kitaip atsidursi kalėjime, liepė sau mintyse.
- Bet ji neatėjo, - balsas nuskambėjo tobulai. Tai reiškia, sugniuždytai. O iš akių šiaip ne taip išsispaudė po ašarą. - Ji neatėjo, tai vaikis, - mostelėjo į Adriją, - mane išklausė. Ir čia tau ne pirmoji meilė. Aš ketinau ją vest, supranti, - pažiūrėjo jis į aurorą ir nusišluostė po tą ašaralę, taip sunkiai išspaustą iš kiekvienos akies.
- Toks gyvenimas, - patapšnojo auroras Levinsui per petį ir davė suprast, kad jis gali eit.
Tada Juzefas priėjo prie Adrijo ir loštelėjo makaulę taip, lyg kviestų nesustoti ir eiti. Jie jau buvo pilyje, Juzefas pasuko už kampo, prieš tai tarsi bandydamas nusipurtyti tą auroro patapšnojimą. Įsitikino, kad aurorai jau tikrai negali nei matyt, nei girdėt. Na, bent jau taip tikėjosi. Tada atsirėmė į sieną ir atsiduso. Žinojo, kad tikriausiai reikės pasiaiškinti Adrijui dėl šito spektaklio, o gal tikrai pameluoti, kad čia Sakurą jis prikišo tik dėl to, jog nenorėjo skaudintis dėl savo neegzistuojančios sužadėtinės? Tačiau tai padarys vėliau. Dabar reikėjo minutėlę atsikvėpti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Juzefas Levinsas »