[Chinatsu Ayiama]

   Koks gražus rytas tuo metu buvo. Vėsus, gruodas jau kaustė žemę savo kol kas dar ganėtinai tingiais pirštais. Juodi ir ne itin patogūs azijietei batai (ji labiau mėgo aukštakulnius) dusliai dunksėjo į žemę. Artėjo žiema, ne šiaip koks padaras, o mokinių, rodos, tai visiškai nestabdė. Štai prieš kelias dienas kažkokia kvaišelė numainojo į pavojingus rūsius ir jos vos nepribaigė Pelkiukias. Paskui, žinoma, Yawen turėjo su tuo tvarkytis, visgi jos sritis - gyvūnai, neveltui Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros profesore tapo. Šiek tiek nustebino jai paskirtas postas prižiūrėti Klastuolius, tačiau gal ji atrodė kiek griežtesnė nei nuolaidžioji dabartinė Magijos Ministrė. Visai įdomi pažintis būtų numykė balselis galvoje.
   Moteris sutrypčiojo ir patraukė vartų link. Patrynusi baltas rankas ji tyliai kiceno iki tos vietos. Kol kas buvo pasidabinusi nematomumo kerais, mat kai kurie puspročiai mokiniai slampinėdavo ir kažką pamatę slėpdavosi, o juk viskas buvo daroma dėl jų pačių saugumo. Galbūt kiti ir nežinojo, tačiau profesoriai kasnakt budėdavo kažkur netoliese mokinių mėgstamų vietų. Nenuostabu, kad išaušo metas profesorei Wang, atvykusiai iš gana tolimų vietų. Reikėjo pasakyti, žiema, ypač akstyvoji, kai šalta ir nėra sniego, jai nepatiko. O palyginti dieną buvo gana šilta piktokai numykė ji.
   Štai prieš akis išniro vartai. Horizonte dar nesimatė saulutės, tad ir šaltukas nesitraukė. Papūtusi lūpas moteris ramiai atsirėmė į tvorą taip, kad esant reikalui galėtų pakišti koją iš naktinių gastrolių parvykstantiems, o dar ir jokių krūmų nebūtų pakeliui, tad galėtų matyti ir šiaip užsiimančius kelionėmis. Sustingusi it statula moteris primerkė akis ir apsižvalgė. Jau buvo įpratusi, kad jos niekas nemato. Staiga nugirdo įdomius garselius už pilies vartų ir suklususi pasuko galvą. Jeigu bus kokie mokiniai... prisiekiu, pasigailės gimę.

[Armand Desrosiers]

Turbūt jo galvoje dėjosi ne kažin kokie dalykai, nes galėjo prisiekti, kad Anglijoje buvo vasariškas laikas, o dar tie saulės spinduliai, kurie turbūt tatai buvo miesto šviesos. Pašiaušė savo plaukus, galėjo savo tokią velniavą pateisinti, juk ne per seniausiai grįžo į šią šalį iš kiek šiltesnių kraštų.
Bet kaip po velniais pateisins tai, kad neapsimovė šiltesnio megztuko prieš išeinant į lauką? Nes dabar vėjas buvo žvarbus, o dar... snigti pradėjo. Iškvėpęs orą išvydo, kad garas... Ah... stebuklas, kad mirtinai nesušalo tame name, turbūt malkos degė daug ilgiau negu tikėjosi.
Sniego kol kas nebuvo daug ir ačiū dievui, nes su tokiais batais kaip, kad jis dabar avėjo būtų buvusi mirtis alyvose... o gal greičiau sniego pusnyse, visai netroško, kad jo pėdas paliestu siaubingas sniegas... Kad jau buvo pasidarę šaltą... nusprendė netikėtai pačiupti Karma ir paimti vėl į rankas, imti nešti kaip per žiobariškas vestuves. Žaismingai šyptelėjo gavęs šildytuvą. Galėjo prisiekti, kad jo oda ir prisilietimai buvo lediniai, visai nepalyginsi su šio berniuko kurį dabar nešė.
Ir... pagaliau išvydo Hogvartso langus kurie buvo apšviesti žvakių. Neįsivaizdavo kiek laiko ėjo, bet jam nelabai ir rūpėjo, dabar viskas ką galėjo galvoti, tai tik apie bendrą lovą kur atsiguls jie abu, dušą ir šiltus pusryčius.
Tamsu... bet kontūrus visgi įmatė.... vartų nesaugojo joks profesorius, patenkintas viptelėjo, bet mintyse vis nusikeikė, nes tokia sėkmė, tikrai nenusišypsos, jeigu jų niekas nesaugojo, tai tada bus užburti, kad neitu jų atverti. Primerkė savo akis. Neketino miegoti šalia vartų it koks benamis.
Priėjęs mokyklos vartus, nuleido bernelį ir su ranka perbraukė per orą. Jokio stebuklingo skydo nebuvo.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Pagaliau žvilgtelėjęs į dar vienas kančias, kurias praėjo, Karmos akys sušvytėjo iš džiaugsmo - žiedas atrodė kaip kažkas ne vien magiško, bet ir pilnai įrodančio, kad jis yra Velino nuosavybė, kol šis - jo. Kaip paprasti vestuviniai įžadai, bet daug stipresni ir tvirtesni. Sprendimas, priimtas ekspromtu, kaip dauguma galbūt sakytų - paaugliška beprotystė - buvo tikriausiai vienas geriausių, arba ne - pats geriausias jo gyvenime, tą jis ir suvokė pažinodamas vyresnįjį labiau kūniškai. Bet gi tam bus laiko, daugybė laiko pažinti ir jį kaip žmogų, ir per naujo pažinti jo švelnų kūną.
Nuovargis, tolimesnis norėjimas miego tiesiog mušė jo kūną, tačiau juodaplaukis linktelėjo. Nelabai norėjo palikti šį namą, koks gi skirtumas, kad kažkokie idiotiški paveikslai rėkauja, ar kad sofa per maža abiems - bent jau pamiegotų, išsimiegotų, o tada kaip kokie šmėklos ir vaikų gąsdintojai grįžtų atgal į mokyklą.. Bet dušas ir viso to nusiplovimas - aišku, ne Velino kvapo, jau spėjusio kiek įsigerti jam į odą, nes į drabužius nebuvo laiko - skambėjo taip viliojamai, kad nugalėjęs atlikusius mieguistumo gabalėlius, pašoko nuo sofos, bandydamas atlaikyti savo paties pasiūlymus ten sugrįžti ir dar pamiegoti.
Net nežinodamas, nuo kur reiktų pradėti drabužių paiešką, klastuolis apsidairė aplinkui - aptiko Velino džinsus ir savo marškinius bei batus, tačiau kiti drabužiai nuėjo žaisti slėpynių. Mestelėjęs džinsus jų teisėtam savininkui, po neilgo ieškojimo aptiko apatinius - tarsi savimi mėgaudamasi medžiaga gulėjo ant dulkių nusėto stalo. Apsirengęs susižvejotais drabužiais - ar bent jau tiek jų užsimetė ant kūno, kiek suspėjo - pajuto, kaip į pliką krūtinę atsimuša švelni medžiaga.
-Ah, dėkui,- murmtelėjo, kelis kartus persibraukdamas per regimas vietas, ir lengvai patapšnodamas tas vienas, kurias uždengs marškiniai - bent jau tiek, kad pastarieji nepriliptų prie odos. Velinas buvo kiek rūpestingesnis už jį patį - aišku, galėjo prisidėti ir faktas, kad vaikinas buvo vyresnis, bet kažkas spustelėjo širdies kamputį - gi negalėjo leisti, kad juo rūpintųsi tik jis, visą laiką padėdamas. Apsivalydamas pats, žengtelėjo kiek arčiau mylimojo, švariu marškinių kampučiu pavalydamas kelias kraujo dėmes nuo veido, tikriausiai atsiradusias tada, kai jų kraują ir vėl pradėjo veikti gravitacija. Paimdamas jo ranką, o vėliau - kitą, švelniai pavalė kitus nešvarumus nuo rankų, kurie galėjo kiek regėtis akiai. Bent jau geriau negu nieko, tiesa?
Galiausiai, atrodydamas kiek mažiau kaip siaubo filmo monstras ir kiek labiau kaip pastarąjį išgyventi bandantis veikėjas, Karma nepatenkintai trumpam išpūtė skruostus - nagi, argi sužadėtinis laiko jį vaiku, kuris lengvai pasiklysta tamsoje? Aišku, taip galėjo būti, ir jis vistiek būtų įsikabinęs jam rankan dėl kitų priežasčių, bet .. Ech, bet ką padarysi - sukabino jų pirštus, ne per smarkiai, bet ir ne per lengvai, sekdamas paskui.
Šviesai spigtelėjus į akis, tamsiaakis instinktyviai primerkė akis - po tamsių koridorių, net ir lengvas šviesos spindulėlis įkyriai lindo, verčiant užmerkti akis. Lauke buvo daug šalčiau negu name - kas buvo kažkiek idiotiška, žinant, kad apleistas namas tiesiog gyrėsi šaltą vėją praleidžiančių langų skaičiumi. Ploni marškiniai nenoriai prilipo prie odos, nė kiek nepadedant sulaikant šilumą - iškrentant sniegui, pirmajam, kurį regėjo šiais metais, Karma susiraukė - gražiausia, ir jeigu taip motina gamta norėjo juos pasveikinti su vestuvėmis, tai buvo itin savotiškas ir nedraugiškas būdas. Jeigu jie būtų dėvėję bent ką šiltesnio, gal būtų buvę ir daugiau laimės ar romantiškos atmosferos. Lengvai sudrebėjęs, klastuolis dar labiau suspaudė Velino ranką, ir pats prie priartėdamas prie šio taip, kad kartas nuo karto jų pečiai draugiškai susimušdavo.
Nors tikriausia, tokiu veiksmu tedavė idėją - klyksmui iš netikėtumo net nespėjus palikti gerklės, penktakursis ir vėl atsirado jo glėbyje. Nesugebėdamas nieko išlementi, tiesiog rankomis užsidengė veidą, kurį išmušė raudonis - per naujo sugrįžusi vizija apie jo buvimą nuotaką nė velnio nepadėjo šio numušime. Ledinei odai besiliečiant su kiek šiltesne jo, Karma po lėto atlėgo, rankas nuo veido perkeldamas jam ant kaklo, savo skruostą priglausdamas prie jo, ir pačiu kūnu prisispausdamas kiek smarkiau - nežinojo, ant kiek sunkus buvo nešimui, tačiau bent jau galėjo minimaliai pabandyti pašildyti mylimąjį. Užsimerkė ir įsiklausė į tylius kvėpavimus ir širdies plakimus, sklidinus iš abiejų vaikinų, kol jų juodus plaukus palengva puošė tirpstančios snaigės.
Pajutęs, kad pagaliau yra nuleidžiamas žemyn - kas buvo ir palaima, ir šioks toks liūdesys - kartu ir atsimerkęs, penktakursis apsidairė. Nesimatė nei jokių budinčių mokytojų, kurie tik lauktų, kol jie pakliūtų į jų spąstus - tačiau draugiškumo nerodė ir jokių slėptuvių nebuvimas, tad ir papildomų išeičių nelabai pasirodė.
-Pasilikti čia vistiek negalime, tiesa? Tad geriau tiesiog bandom laimę, kad ir kas benutiktų,- tarstelėjo, per naujo sunėrė jų pirštus ir lėtai apsižvalgė aplinkui, įsitikindamas, kad kitų žmonių čia nemato. Besidairydamas žengė tolimiau, lėtai pernešdamas kūną į Hogvartso teritoriją. Tamsiomis akimis sekdamas viską, kas tik galėtų pasirodyti - judesį, sušnarėjimą, ar dar velniai žino tą, klastuolis stabtelėjo. Atrodė, kad kažkas labai įdėmiai sekė jų judesius, ir tarsi galėjo justi piktybišką šypseną, kybančią ore - tai kas, kad aplink nesimatė nė gyvos dvasios.

[Chinatsu Ayiama]

[[Atleiskit, berneliai, už tai, kad neketinu kol kas dar žudytis, kad ir kaip smagu, tad su ilgu postu nesitampysiu.]]]

   Profesorė tyliai kostelėjo ir treptelėjo koja į sušalusią žemę. Šalta. Štai ir snaigės ėmė leistis, gulė ant liaunokų moters pečių. Ji pakėlė baltas rankas prie lūpų ir pūstelėjo šilto oro. Atrodė, kad šaltukas beveik toks pat nervingas, kaip ir ji. Azijietė tamsiu žvilgsniu sekė kiekvieną judesį ar kokį nors krustelėjimą. Jau tikėjosi, kad šiandien į jos piktus nagus nepaklius joks žmogus ar mokinys. Juo labiau nebūtų norėjusi sutikti naktinių skraiduolių, kurios dėl nežinomų priežasčių atakavo Hogvartsą ir jo apylinkes. Yawen nebūtų Yawen, arba nebūtų savo dalyką išmananti moteris, jei netyrinėtų tokių dalykų. Aišku, dabar būtų labai gera proga tokius padarus pasekti ir sužinoti kažką apie juos, profesorė tokio pavojingo malonumo neatsisakytų, tačiau nebuvo įsitikinusi, kad kokią penktą ryto neparsiras moksleiviai.
   Tingiai stovėdama prie vartų ji sutelkė dėmesį į krebždėjimą, tolumoje jau sušmėžavo keista figūra ir kiek užtruko, kol buvo galima suprasti, kad tai du jaunuoliai. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau šie tikrai priklausė Hogvartsui. Moteris piktai iškvėpė orą, tačiau nusprendė kol kas dar nelįsti į vaizdą, bene sumanys bėgti. Tik štai tiems dviems (o dieve, kaip plonai apsirengę, reiks tiesiu taikymu nuvesti pas Pomfri) atsidūrus teritorijoje ji mostelėjo lazdele ir vartai triukšmingai užsitrenkė. Žengusi žingsnį ji pašalino kerus ir rūsčia veido išraiška prižingsniavo prie tų dviejų mokinukų. Jos akys ir visa povyza nieko gero nežadėjo.
 - Sekit paskui mane. Ir nebandykit sprukti ar kažko daryti, nes tokiu atveju nukentėsit labiau, - ji kietai sukando dantis ir mostelėjusi ranka patraukė pilies link.

[Clementine Alicia Buttercup]

Tvirtai susisupęs į šiltą apsiaustą, burtininkas tapsėjo per gurgždantį sniegą aukštai kilnodamas kojas. Net ir dabar iš pilkšvo, lyg akvarele nulieto dangaus krito ir sukosi vėjo nešamos baltos, mažos snaigutės. Ant siaurų Asriel pečių ir baltų it sniegas plaukų vis tūpė ir leidosi snaigės, tačiau jaunuolis nepatingėdavo jų nusibraukti ir keliauti toliau. Pagaliau sustojęs prie savo kelionės tikslo - pagrindinių vartų, vedančių į Hogvartsą - Asri viena pirštiniuota ranka įsikibo į metalinį, juodai dažytą vartų virbą ir paklebeno užrakintus vartus, lyg galvojęs, kad šie bus netvirtai užrakinti ir kiek pajudinus jie atsivers, ir panašiai. Šiaip ar taip, jaunuolis prisiminė gilioje apsiausto kišenėje turįs savąją lazdelę, kurios taip ir neišmoko valdyti. Dreemurr čiupo lazdelę ir nukreipė į vartų spyną, tačiau, velnias, neprisiminė atrakinimo burtažodžio, o ir nemanė, kad jis atrakintų tuos vartus. Visai netrukus netoli Hogvartso pasigirdo sniego gurgždėjimas, ir vaikinas meldė, kad kažkas būtų atėjęs į pagalbą, bei dar kiek patrankė vartus.

[Katerina Atėnė Sabel]

Katerina ant juodos suknelės, kuri siekė žemę užsimetusi raudoną apsiaustą nužingsniavo į lauką. Čia nuobodoka. Gal reiktų nueit į Kiauliasodį? Snaigėms krentant jai į plaukus, mergina pamatė jį. Ne... Čia ne jis. Jo nebėra ir niekada nebebus.
- Nelaužyk vartų, - tyliu ir ramiu balsu paliepė rudaplaukė. Profesorė nuėjo ir rankos mostu atrakino vartus. Ji abejingu veidu nužvelgė jaunuolį. Ne čia tikrai ne jis. Pradedant faktu, kad jis miręs, baigiant akimis. Mirusiojo akys spinduliavo išmintimi, o nepažįstamojo akys tiesiog buvo gražios akys.
- Kas tu toks? Ko čia atvykai? - paklausė Švilpynės vadovė.
Katerina Atėnė Sabel bandė nuvyti praeities šešėlius, bet jie vis tiek puolė.
- Apsiverk, Kasija. Ai tiksliai. Tu nemoki. - galvoje sušnabždėjo pašaipus jos pačios balsas. Taip, ji kalbasi su savimi. Tai jai būtina, nes viena, be pokalbių būtų išprotėjusi.

[Clementine Alicia Buttercup]

Burtininkas nepatenkintas dar patrepsėjo, jusdamas šaltį kylant visu kūnu nuo pat kojų pirštų ir užpildant visas venas ledu, kol pastebėjo grakščiai atžingsniuojant moteriškę, kuri pirma atrodė kiek sutrikusi.
- Aš, hm, jų nelaužiau, - karštis užplūdo skruostus, kurie kažkaip pasiuntė ugnį po kiekvieną jo kūno lastelę. Vaikinas, prieš tai buvęs raustelėjęs nuo šalčio, dabar vos valdėsi nuo karščio ir prisivertė nusiraminti. Giliai atsidusęs Asriel ištiesė sušalusią ranką moteriai pasisveikinti. - Aš,.. Dreemurr. Asriel. Mano vardas Asriel, - dar labiau viską suplakęs į vieną masę, Dreemur stengėsi mikčiodamas pasitaisyti, tačiau nelabai sekėsi.
Nugurkęs gumulą gerklėje, vyriškis prisivertė tęsti.
- Atvykau, į, Hogva..rtsą dirbti, na, - pasikasė pakaušį jaunuolis, po kiekvieno žodžio įkvėpdamas oro gurkšnį. - A-atėjau į Hogv..artsą pasieškoti darbo, taip. Gal galima įeiti?

[Katerina Atėnė Sabel]

Katerina paspaudė jaunuolio ranką.
- Aš Kasija, o jeigu tiksliau Katerina Atėnė Sabel. - tarė mergina, netikėdama savo akimis, kad žmogus gali būti toks nemandagus ir nepaklausti vardo. Nors keliaudama Kasija buvo susitikusi daugiau blogybių. Kaip šiandien ji prisimena, kaip kažkoks vaikinas ją pavadino vyru dėl jos charakterio. O po to tam neišprusėliui teko rinktis dantis nuo grindų.
- Hmm... Šaunu. Kuo dirbti ketini? - kamantinėjo profesorė. Rudaplaukė jautėsi šiek tiek nejaukiai. Na, o kas jaustųsi jaukiai sutikęs savo mirusio mylimojo antrininką?
- Ar turi kokių gyvūnų gal? - bandė palaikyti pokalbį Švilpynės vadovė. Tiesą sakant jos interesų ratas buvo kiek siaurokas, bet jame užteko vietos ir gyvūnams, ir darbui, ir pasaulio saugojimui, na ir žinoma drabužiams. 

[Clementine Alicia Buttercup]

Kasijos, kaip vėliau sužinojo, ranka buvo šilta ir minkšta, lyg ją vos stipriau paspaudus ši nulūš ir gulės, graibydama sniegą ir jį barstydama į jaunuolį, tik kad ir kiek stipriai paspaudus to nenutiko ir ji ėmė abejoti moters silpnumu.
- Asriel, - lūpų kamputis truktelėjo viršun, bet greit nusileido, lyg nenorėdamas išduoti. Kažko. Nesvarbu ko. - Hm. Nežinau, kas išeis, bet tikiuosi pabandyt padėstyti, tarkime, apsigynimą nuo juodosios magijos. Turiu. Vieną katę, auginu namie.
Siaurai ir skystai viską papasakojęs, Dreemurr tikėjosi nebebūti kamantinėjamas moters ir pagaliau praeiti pro vartus, nes buvo šalta, ir jautė, kaip karštis ir šaltis vienu metu plūsta skruostais. Jis nebenorėjo justi nieko, tapti permatomu it vaiduoklis, nes moteris galbūt nė nemanė nustoti kvotimo.

[Katerina Atėnė Sabel]

Katerina pamačiusi, kad jaunuolis dvejoja tik stipriau paspaudė ranką. Galiausiai ji pasitraukė nuo tako praleisdama Asriel. Dama, papūtus stipriam šiaurės vėjui, apkabino save rankomis. Ji pati gerai suprato, jog atrodo nenormalu kai moteriškė tik su suknele ir plonu apsiaustu visai nejaučia jokio šalčio, o šalia stovintis vaikinas, baisiausiai prisirengęs,  baigia nušalti galūnes, tad nusprendė bent apsimesti, jog jai šalta. Kasija perbraukė ranka per garbanas.
- Na žinoma. Čia juk mokykla. Dėl ko daugiau gi kovoti, jei ne dėl profesoriaus vietos?
Sabel nepatiko, kad jis nė nesistengia palaikyti pokalbio. Ji buvo pratusi, kad vyrai jai rodo daugybę dėmesio, kas galiausiai jai vis tiek nusibosta.
- Iš kur atvykęs esi? Lažinuosi, kad tikrai nesi anglas. - kamantinėjo profesorė. Ji pastebėjo, jog Dreemurr nelabai patiko kamantinėjimas, tad nusprendė kamantinėti tik dar labiau.

[Clementine Alicia Buttercup]

Nuo akių patraukęs kelias užkritusias plaukų sruogas, atidžiai apžvalgė vietą. Sniegas vis krito - ir mažomis dailiomis snaigutėmis, kiek stambesniais kąsneliais, tačiau jo vis daugėjo ir šis greitai nusėdo vaikino šaliką, blakstienas ir plaukus ir po truputį tirpo. Darėsi šalčiau, o ant sniego plonu sluoksniu įšalęs ledas lyg siekė prišaldyti jį prie žemės, tad šis ėmė trepsėti ir traiškyti ledą su sniegu. Praėjusius žodžius jaunuolis lyg ir ignoravo, kadangi nežinojo, kaip ir ką galėtų atsakyti, nes tai skambėjo kaip retorinis klausimas.
- Aš švedas, - šyptelėjo Asriel, tačiau jo galbūt nė nesimatė dėl šaliko, uždengiančio pusę veido, ir tą faktą, kad jis šypsosi, mergina galėjo atspėti pažvelgusi jam į akis, nors jis abejojo, ar žmonės bežiūri vienas kitam į akis. - Bet mokiausi Aliaskoje. O tu?

[Giedrius Vėjavaikis]

Kol šie važiavo autobusu, Giedrius su mielu noru išūžė visą galvą šviesiaplaukiai apie savo mėgstamus serialus, nes juk reikėjo apie ką kalbėti! Tad dabar toji buvo apdovanota tokiomis žiniomis kaip, kas yra jo mėgstamiausias aktorius, garso takelis, studijos, filmai, siužetinės klišės ir panašūs dalykai. Nepamiršo užsiminti apie savo mėgstamus atlikėjus, o dar ir telefone rodė įvairias nuotraukas savo gyvūnų, kol keliavo link pilies.
Po gerų keturių autobusų, jie pagaliau atsidūrė prie Hogvartso pagrindinių vartų, nes užsinorėjo patenkintas prisiglausti prie Junko, ką tiesa pasakius ir darė, iš šalies galėjai pamanyti, kad jie yra pora, bent jau kol šie keliavo iki mokyklos.
Lengviau atsikvėpė ir pagaliau paleido merginą iš savo gniaužtų. Pasirąžė it pabudęs iš gilaus miego. Gah, tikėjosi daugiau nesusidurti savo paranojikais, tikėjosi, kad klastuolė bent jau langą atpirks. Žinoma, nepamiršo jai to garsiai priminti.
-   Nepamiršk apie langą ir sutvarkyti savo žaizdų, - tarstelėjo it kokia auklė, tiesa, toks ir jautėsi. – Taaai, labos, mano miela ~ - skardžiai nusikvatojęs pamojo ranka ir nuėjo link pilies.

[Celeste Victoria Lavenza]

Jis.. jis buvo toks įkyrus, tiek daug kalbantis ir net nežinantis, ką reiškia buvimas užsičiaupus - pakalbėkime ir apie tai, kad kalbėjo apie save vieną, žinoma, ji verčiau jau klausytųsi kažko kito negu kalbėtų apie save, bet vistiek! Ir dar tas visas jo lindimas, kaip kad tada, kai užmetė ranką per jos petį, kad ir vos akimirkai - klastuolė iškart sustingo, akys baimingai išsiplėtė.
-E-ei, aš s-sakiau gi, man reik kitur,- išlemeno, tolimiau kabindamasi į savąjį melą, pradėtą jau rodos taip seniai. Išvis, kiek laiko jie praleido tame name? Galbūt praėjo ne valandos, o jau dienos, šitoje vietovėje, kur nieko ji nei žinojo, nei juto per kitų gyvybės formų? Stingulys apėmė visą jos kūną, ir vėl sugrįžo nepaaiškinama baimė.
Jos net nebuvo klausomasi, ir vėl Giedrius tęsė judviejų sąlytį, net jei jo pirštams prisilietus ji iškart atitraukė ranką, baimingai šią prisiglausdama prie krūtinės. Klastuolė nemėgo to, galbūt negalėjimas pakęsti ir buvo kiek per aršus žodis, bet toks nuolatinis prisilietimas prie vis nepažįstamo žmogaus buvo savotiškai keistas ir šleikštus, ypač be jokio tikslo. Tai nebuvo nei kažkas joks mėgstama, nei norima.
Pusę jo žodžių praleisdama pro ausis, ji kartkartėmis linktelėdavo, o dar rečiau, bet vis įsimindavo ir mažas smulkmenas apie patį Giedrių, kai ausys pagaudavo kokį jo kalbos fragmentą ir kažkaip jį amžiams patalpindavo smegeninėje, kad tai ir skaitėsi kaip betikslė informacija.
Kelionė buvo ilga, kas dar labiau vargino ir sunkė jėgas iš merginos. Kas per šleikšti diena, ir ji ir vėl, gal kokį dešimtąjį sykį klausė, kodėl jai būtinai reikėjo eiti miestan, eiti į Koukvortą. Tai buvo toks, toks prastas pasirinkimas! Galbūt nuo nuovargio, galbūt tiesiog nebeturėjo jėgų priešintis ir tolinti save nuo varnanagio, kai paskutiniame autobuse, jau vežančiame į magiškuosius vaikigalių namus, ji lengvai užsnūdo, pasiremdama ant jo peties, pati galimai pertraukdama jį vidury jo čiauškėjimo, kartu it silpnutė avelė pasiremdama į jį, lyg jis išgelbėti galėtų ją nuo artėjančių skerdikų. Siaubinga.
Šaltukas lauke, jau išlipus bent kiek pabudino, norom ar nenorom, o ir jokio pasipriešinimo nebeliko, kad ir tam trumpam laikui,  kai jiedu buvo susikabinę artėjant prie pačio Hogvartso.
-Nepamiršiu,- tylomis atsakė, pasitrindama jau paleistą kitos rankos riešą. Vistiek jiems reikėjo traukti į tą pačią pusę, išsiskyrę tebūtų tik pačioje pilyje, nors ir Giedrius tą punktą palaikė jau mokyklos vartais.
-G-Giedriau,- riktelėjo jau į nueinančią figūrą, laukdama, kol šioji atsisuks į ją,- J-jei reikės, antrame aukšte yra verčiau jaukus kambarys su židiniu, kur retas užeina, tai, na,- prikando apatinę lūpą, kodėl jinai išviso statosi save į šitą situaciją? Tegul tvarko jį kažkas kitas,- Jeigu reikės, kad kas pertvarstytų ir dezinfekuotų iš naujo tavo žaizdą, t-tai ryt lauksiu tenais..
Nurijusi susikaupusių seilių gumulą - kokio suknisto velnio ji tą siūlė, žinoma, būtų pretekstas ir gražinti megztinį, bet vistiek! - jinai sparčiu žingsniu pražingsniavo pro jį, vos ne nubėgdama į pilį, pakeliui numesdama ir tylų "labos" bendraamžio pusėn. Viskas, ko dabar reikėjo klastuolei buvo įlindimas į lovą taip, kad ir tūkstantmečiams praėjus niekas nesugebų jos iškrapštyti.

[Lukas Ichiro Donovan]

Kodėl dauguma žmonių kaip tik sako draugams, pažįstamiems, artimiesiems, kad jiems niekas nepaeis, nepavyks? Kad neišdrįs to daryt? Gaila, kad tokiu atveju daugelis žmonių praranda motyvaciją kartu ir savivertiškumo jausmą. Dėl to būtų galima daryt šiokią tokią išvadą: geriau neturėti draugų ar pažįstamų ar net giminių, kaip tas yra su jaunuoju teisėju.
Vyras apsigobęs juodąja mantija, kuri buvo išsiuvinėta Magijos ministerijos emblema, tyliai ėjo siauru takeliu vedančiu link Hogvartso. Tik va, kely, kaip tik pasitaikė magiški vartai, kuriuos perėjęs, laisvai patektų į pilies teritoriją.
Cody nustebo pamatęs, kad pilis visiškai nesaugoma, nesimatė ir aurorų. Taigi, mokiniai gali būti laisvai užpulti ar tapti jauku. Sumįslijęs vyras netrukus kažką paskrebeno bloknote ir įsidėjo į kišenę šalia gulinčios burtų lazdelės. Ir dairėsi ar kartais nesutiktų kokio Hogvartso personalo ar įkyraus mokiniuko, kurį galėtų lengvai iškvosti kuo daugiau spie Hogvartsą. Tokie buvo tikslai, nepažįstamo svetimšalio durmštrangiečio.

[Meibelė Casarano]

Pūtė žvarbus vėjas, ant žemės krito smulkūs pavasariniai lietaus lašai, tačiau prie vartų stovinti mergaitė Varno Nago uniforma to, atrodė, nė nejuto. Jos spindinčios iš džiaugsmo akys buvo nukreiptos į didingą Hogvartso pilį, o rankos gniaužė nedidelio, nutriušusio lagamino rankeną - to paties, kurį ji tempėsi ir pirmame kurse, tačiau šįkart gerokai mažiau prigrūsto keistų bei visiškai nenaudingų dalykų. Praėjo nemažai laiko, tačiau pagaliau ji sugrįžo. Pagaliau jos vėl laukė jaukus Varno Nago židinys, išsiilgti draugai, seni bei nauji mokytojai bei magija, toji tikra, nuostabi Hogvartso magija.
-Vėl namie,-pasigirdo negarsus Amelios balsas. Varniukė dar kelias minutes pastovėjo ir, galiausiai pajutusi, kad nebegali savęs kankinti nė minutės ilgiau, įžengė į pilį.