0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 292
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #30 Prieš 8 metus »
- E-e-e... Aš Margo. Ir tu sakei, kad tau nieko neatsitiko, bet aš matau kai žmonėms kas nors ne taip... Ir esu tokio būdo, kad nepalieku jų ramybėje. - išpyškino Varniukė ir nusijuokė.
 Mergaitė pasisiūbavo nuo kulnų ant pirštų galų.
Tada žengė dar keletą žingsnių ir atsisėdo šalia nepažįstamosios. Akimirką stojo tyla... Margo pradėjo raustis savo kišenėje ir išsitraukė keletą citrininių ledinukų
- Nori citrininio ledinuko? - paklausė tramdydama juoką, nes Margo manymu šis jos gestas turėjo atrodyti tikrai keistai. Varnanagė pasukiojo vieną ledinuką tarp pirštų.
- Gal nori eiti kartu? Nematau, kad tau čia būtų smagu... - mergaičiukė vėl pasukiojo citrininį ledinuką vis dirsčiodama irzliosios mergaitės pusėn. Vieną akimirką jai pasirodė, kad nepažįstamoji daugiau ir neprabils, bet nusprendė dar palūkėti...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Amabel Ray

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #31 Prieš 8 metus »
-Dėkui, ne, atsisakysiu,-kandžiai pratarė Garnet. Šiuo atveju šis atsakymas tiko abiems klausimams.-Atleisk dar kartą.
Suniūniavusi Shawn Mendes - Stitches melodiją, Gar kiek pralinksmėjo ir prilietė akmeninį, šaltą ir lygų vartų kolonos paviršių. Manydama, kad vis dėl to Monika nesupras, į kurį klausimą ji čia atsakė, mergaitė kiek maloniau pridūrė:
-Na, tiesa, norėčiau eiti kitur, bet čia irgi gražu. Nagi?-kiek nemandagiai savo aštria alkūne bakstelėjo Monikai į šonkaulius ir sukikeno.
Nuotaika praskaidrėjo, bet ne visiškai. Na, gal koks Social Repose ar My Chemical Romance koncertas būtų neprošal, bet kaip jie atsiras  čia, Hogvartse?
-O tu nori eit iš čia?-susiglostė savo juodus plaukus varna.


*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 292
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #32 Prieš 8 metus »
- Na eidama iš pilies nežinojau kur tiksliai eisiu. Dažniausiai kur eisiu sugalvoju jau įpusėjusi kelia. - šyptelėjo Varniukė. - Taigi, jei tau netrukdau man ir čia gerai. - atsakė besdama atgal savo ne ką bukesne alkūne.
 Margo pasiėmė sruogą savo rusvų, lengvai susigarbanojusių plaukų ir pradėjo sukioti ant pirštų. Keletą akimirkų nuleidusi žvilgsnį ji vis pešiojo ir sukiojo savąją plaukų sruogą. Tuomet ją paleido ir nukreipė žvilgsnį į Gar.
- Ar žinai kas yra internetas? - pasiteiravo. - Nes man kartais tikrai jo trūksta. Nesakau, kad čia nuobodu ar dar kas nors, bet kartasi būtų įdomu sužinoti kas vyksta pas Žiobarus. - sukikeno. - Gyvenau jų pasaulyje.[/i][/b] - nusiviepė. - Na, jie tikrai kvailoki, bet turi ir vieną kitą gerą daiktą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Amabel Ray

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #33 Prieš 8 metus »
-Kas toks?-mergaitė nekantriai paisitrynė ilgos nosies galiuką.-Inlabertas? Atsiprašau, apie tokį negirdėjau. O jis mokosi čia, Hogvartse?-įprastiniu kanadietišku akcentu pagražino žodžius Garnet.
Viskas kitaip, nei tikėjausi. Burtininkė ne grynakraujė,-Gar nervingai žvilgtelėjo į ją,-kažką žino apie Inlabertą, žiobarus.. Siūlo citrininius ledinukus.. Arbaa.. Arba tiesiog žiobarė, atspari burtininkų pasauliui.
Žinodama, kad vis dėl to žmogų taip vadinti visiškai neetiška ir pačiam žmogui nemalonu, Ana truputį raustelėjo ir išraiškingai pasitrynė nosies galiuką.
-A. Tai yra, aišku, žinoma, malonu,-išbėrė sinonimus kaip žirnius Allen. Nors ir atrodė akiplėšiška mergaičiukė, apie mokslą žinojo ne mažiau už megamaindą.
Nervingai peštelėjusi kelias juodų, žvilgančių plaukų sruogas, varna pasididžiavo, kad atrodo kaip Ana Frank.
-Gal girdėjai apie Aną Frank?

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 292
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #34 Prieš 8 metus »
- Internetas... - sukikeno Margo. - Tai Žiobarų išmislas ir yra panašus į labai sumažintą biblioteką. Tiesiog įvedi pavadinimą apie ką nori sužinoti, o jis ekrane parašo tai ką pats žino. Kai skubiai reikia ką nors pasitikrinti - praverčia. Bet turi minusą, kad jame beveik nėra žinių iš Burtininkų pasaulio... Beje, ekranas - dėžutė kurioje galima matyti žodžius ir paveikslėlius. - šyptelėjo. Pamačiusi keistą Gar žvilgsnį dar pridūrė.
- Nieko neturiu prieš negrynakraujus, bet kai kurie turi... Aš - grynakraujė. Tiesiog tėvai kažkaip prarado savo gebėjimą burti. Jie apie tai nepasakoja. Persikėlė į Žiobarų pasaulį, nes manė, kad ir aš netekau talento, bet pasirodo aš vis dar jį turiu... Be to ir garsusis Albas Dumbldoras mėgo citrininius ledinukus. - nusijuokė Varnanagė.
 Vėl įsikibusi į švelniai garbanotą savo plaukų sruogelę ir ėmė ją sukioti bei pešioti.
- O taip! Anos Frank istorija tikrai ne pati laimingiausia... Anaiptol... Bet ji buvo įdomi asmenybė... Bent jau mano akimis... Beje tu truputį panaši į ją. - blausiai ir nebe taip linksmai kaip visada išbėrė Margo. Ji nelabai mėgo tragiškas pabaigas...
 Po akimirkos mergaitės nuotaika vėl buvo nebloga... Nuotaika pirmakursei beveik visada taisydavosi greitai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1162
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #35 Prieš 8 metus »
Keliaujant Edgar'ui su savo nuodinguoju augalėliu link jau ilgą laigą stūksančių, medinių, tačiau dar vis tvirtų it mūras Hogvartso vartų. Jiedu už savęs paliko mokyklos kiemą pilną knibždančių mokinių ir išėję už vartų regėjo priešais save žvyro nusėtą taką, iš vienos pusės puikavosi tankus miškas raginantis savo paslaptingumu užsukti, iš kitos pievos esant puikiam orui kviečiančios pailsėti nuo mokslų. - Tikriausiai nesi buvęs už šios pilies sienų?,- šnibždėjo augalėliui, - Na, ne veltui Tave ir davė man nes užaugintas tarp keturių sienų, tai reikia bent kartą gyvenime gauti gryno deguonies,- baigė užgožiant niūrokoms mintims Šiandien dar, kaip draugas, naminis gyvūnėlis, o rytoj vėl būsi panaudotas pamokos tikslui ir bus visa ta gyvybė iš Tavęs išsunkta. Greit šyptelėjęs berniukas normaliu savo vaikišku balsu vėl paklausė savo žalumyno: - Tai kur norėtum apsilankyti? Gal nueinam į Kiauliasodį, gal ten rasim ką nors ypatingo Tau,- nusprendęs patraukė savo arti prikištą nosį prie nuodingo augalo, tačiau ne tiek arti, kad tektų pačiam nusinuodyti.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 292
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #36 Prieš 8 metus »
 Pasiėmusi vazonėlį Margo patraukė iš šiltnamio atgal į pilį. Įėjusi pro vartus ir patekusi į vidinį pilies kiemą Varna pažvelgė į rankoje suspaustą vazonėlį su gėle.
 -Na, ką Kempinuke, dabar turėsi gyventi su manimi. - tramdydama iš vidaus besiveržiantį juoką ištarė pirmakursė. -Pavadinsiu tave... hghmm... Kempingėlė! Taip - Kempingėlė! Tai lengviau negu Omnibulus Efxacsius.
 Bekalbėdama Mar įveikė tris vetvirtadalius vidinio kiemo, tad iki pagrindinių durų liko tik kokie dvidešimt žingsnių.
 -Taigi, gal pirma einam į biblioteką? - lyg gėlės, lyg pati savęs paklausė mergaitė, žengdama pro milžiniškas, praviras, medines duris.
 Patekus pilin ir atsidūrus foje Margo pasisupo nuo pirštų galų ant kulnų ir vėl atgal, galvodama (nors ir puikiai žinojo pilį) kaip patekti į biblioteką. Nusprendusi pasivakščioti, rankose gniauždama vazonėlį patraukė priešingon pusėn negu visada ir amžių amžiais buvo biblioteka...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Benedict Greasley

  • III kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #37 Prieš 8 metus »
-Tu man taip pat jau tapai brangi, bet kaip man tau viską papasakoti? Ar tau teko patirti jausmą, kai, atrodo, meilė tavęs niekad neaplankys, o tada staiga turi rinkis vieną iš tau artimų dviejų žmonių? Kai abu žmones myli vienodai, bet privalai pasirinkti tik vieną, o pasirinkęs nežinai, ar pasirinkai teisingai. Ypač, jei ir pats nebesupranti, kuris žmogus iš tiesų nuoširdus, o kuriam tu - tik smagi akimirka. O vėliau nuolat galvoji - o kas, jeigu būtų buvę kitaip?.. Tai sugadina visą meilės džiaugsmą. Prie pasirinkto žmogaus niekad negali atsipalaiduoti, nuolat lygini viską... Ir supranti, kad tai jau vistiek beviltiška. Žinai, geriau jau nemylėti išvis. Kažkada skaičiau eilėraštį apie tai, kad nereikia mylėti. Man jis kažkodėl visad patiko, nuo pat vaikystės.Na gerai, tai galbūt labiau daina, bet... Tarkime, dainuojamoji poezija. Tas eilėraštis (ar daina, jei tau taip labiau patinka) tiesiog nuostabus. Bent jau man tai labai. Žinai, sunku nemėgti meilės, bet mylėti. Tik neverk. Prašau. Nes dar ir aš netyčia apsiverksiu, o tada jau ne kas bus. Įsivaizduok - stovi prie vartų mergaitė su berniuku ir verkia net pasikūkčiodami. Rimtai, nekoks vaizdelis. Jei tik vienas iš mūsų - tai dar nieko, bet abu jau nebegerai,-atsiduso berniukas, pagaliau pabaigęs savo litaniją.-Arba paverk, o apskui aš verksiu. Gerai?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Benedict Greasley »

*

Neprisijungęs Luna Moonlocker

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i'm a potato.
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #38 Prieš 8 metus »
-Ne, tau verkt nereikia. Viskas gerai, žinai, paskendau savo mintyse. Atleisk..
Mergaitė nusivalė savo skaidrias, šiltas ašaras ir nedrąsiai nusišypsojo parodydama, kad viskas yra gerai.
-Manau, kad reikia mylėti. Meilė - nuostabus dalykas. Taip, ji skaudina, ir taip, ji kartais būna tokia sunki, kad atrodo numirsi, bet juk tu pasijunti žmogumi, kai ją pajunti? Ne? Čia tik aš tokia? Oh, na gerai, ką padarysi.
Luna, keisk temą. KEISK TEMĄ, VERKDAMA BERNIUKŲ NESUŽAVĖSI.
-O kai sužinojai kad esi raganius, apsidžiaugei? Ar tu iš raganių šeimos, tad tai tavęs nė nenustebino?
O tu protinga. Dabar jis galvos kad tu kažkokia idiotė, kuri nė nesugeba normaliai kalbėt..
Nedrąsiu žvilgsniu pažvelgusi į Benedict, mergaitė pajuto kaip jos žandai kaista, o ir ji pati darosi kažkokia keistai laiminga.
-Heh, tik dabar pastebėjau, kokios gražios tavo akys.
Nagi, Luna, suregzk normalų sakinį, tu gi tik verkei, o ne mirus buvai...
-O kai buvai žiobarų pasauly, mokeis matematikos?
KAS ČIA PER NESAMONĖ, LUNA?!?!
Luna tieisog nusijuokė supratusi, kad visiškai nusišneka ir pagaliau, sukaupusi visus logiškų sakinių pagridus savo galvelėje, pasakė:
-Negaliu sulaukti, kada pagaliau gausime tų ledu!!
All the best people are crazy.

*

Neprisijungęs Benedict Greasley

  • III kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #39 Prieš 8 metus »
Berniukas gūžtelėjo pečiais.
-Na, nereikia tai nereikia,-sutiko Benedict. Visgi galvą turėjo neblogą ir puikiai suvokė, kad jei nori susirasti naują draugą (ar naują draugę) ir jį (ją) išlaikyti, nedera nuolat viskam prieštarauti. Be to, ir noras verkti praėjo kartu su Lunos nurimimu. Kai pagalvoji, tai labai gerai šitaip išėjo.-Žinoma, mylėdamas tampi žmogiškas, geras, gražus ir taip toliau, bet man tai vis dar labiau panašu į psichinę ligą. Myli žmogų, myli, o tada jis tave palieka. Ir lieki kaip kokia sugraužta kirminų bulvė kampe, kur niekas į tave net dėmesio nekreipia. O kas tada? Va būtent, kad nieko. O jausmas tai siaubingas. Nesu buvęs bulve, tačiau įsivaizduoju.
Varniukas atsiduso, kone pajutęs, kaip toji vieniša daržovė turėtų jaustis. Net sriubai nebetikti - taip, čia jau kažkas neįtikėtinai žiauraus. Net veganas į tokią tikriausiai nepažiūrėtų. Juk žinot, kirminas - jau gyvas padaras, o tokiu jie net badui gresiant nevalgytų. Žinoma, jei iš tiesų yra tikri ir geri veganai. Kokie netikri, kuriems iš tiesų nerūpi, ir tą pačią bulvę, ko gero, paimtų, bet ar daug garbės būti išsirinktam (ar išsirinktai) būtent tokio žmogaus? Ko gero, nelabai.
-Ach, matematika... Žinoma. Nedaug tesu buves žiobarų pasaulyje, tačiau mano tėtis būtent iš ten, todėl nemažai apie viską žinau. Žiobarai įdomūs. Pavyzdžiui, vietoj pelėdų jie turi tokius keistus dalykus, vadinamus telefanais ar kaip ten. Net kažka parašyti jais gali. Esu bandęs! Iš tiesų keistas išradimas. Ak, taip, apie matematika. Žinai, man ji visad patiko - tai taip siaubingai tikslu, bet įdomu! Nors tėtis jos pakęsti negali. Manau, čia kažkas panašaus i Aritmomanija, ar ne?-paklausė trečiakursis, bandydamas įžvelgti panašumų. O jų buvo nemažai - ko gero, didžiausias buvo skaičiai. Netikėta, tiesa? Benedict irgi taip atrodė. Keista tebuvo tik tai, kad pas žiobarus ši pamoka buvo privaloma (ir net visus 12 metų!), o Hogvartse galėjai pasiimti ją tik kaip papildomą, pasirenkamąjį dalyką. Varnanagis labai norėjo būtent to mokytis, bet, regis, Hogvartsas niekaip negalėjo surasti mokytojo - pamokos net nevyko. Arba tiesiog prie skaičių sedėti norėjo pernelyg mažai žmonių.
-Žinai, aš taip pat taip laukiu ledų! Net neprisimenu, kada paskutinį kartą jų valgiau. Įsivaizduoji, seniau jų čia net nebuvo - ledai pradėti gaminti tik žiobarų vaikams pradėjus pateikinėti prašymus del žiobariškesnio maisto. Taip atsirado ir žymiai daugiau žiobariškų valgių ir desertų, pavyzdžiui, citrininiai ledinukai. Pats Dumbldoras tiesiog dievino citrininius ledinukus, visos knygos taip rašo, todel as visgi manau, kad tai jis dėl jų pasistengė. Na, o su ledinukais kartu atėjo ir visa kita. Pavyzdžiui, sausainiai ir keksiukai. Nors net ir tuos sugebėjo padaryti labiau burtininkiškus - kur žiobarų pasaulyje tu valgiusi moliūginių keksiukų su kažkokiu varlių kurkulų įdaru? Negaliu jų pakęsti.
Išreiškęs savo tokią neigiamą nuomonę apie, kaip jis tai vadino, "tikrąją pasaulinę burtininkų problemą be sprendimo", tamsiaplaukis pagaliau vėl pajudėjo iš vietos ir įėjo į pilies vidų. Taip, jie visa ta laiką prastovėjo, tačiau buvo verta.

-Rie... Riedukais?-sumišo berniukas, bandydamas teisingai ištarti pirmą kartą girdimą žodį. Su žodžiais paprastai jam problemų nebūdavo, bet šis buvo išties keistas.-Ne, nesu apie tokį dalyką girdėjęs. Kas tai?
Vaikai, praėję pro paveikslą ir vėl atsidūrę koridoriuje, pasuko link išėjimo. Varniukas to net nepastebėjo - jau buvo įsitraukęs į pokalbį su drauge.
-Apie tuos žaidimus esu kažką girdėjęs. Dabar ta epidemija pas žiobatus greitai plinta, ar ne? Pasireiškia tikrovės nebesuvokimu ir atsiribojimu nuo pasaulio,-šiek tiek išdidžiai savo žinias išdėstė tamdiaplaukis. Žinoma, ta liga buvo paplitusi... Tik burtininkai jai kažkodėl nepasidavė. Regis, nekaltas išradimas - kažkoks pultelis ar kas ten, o tiek žmonių sužalojo. Bent tiek buvo gerai, kad magijos pasaulyje tai nebuvo itin paplitęs reiškinys.
Lyg ką prisiminęs, trečiakursis staigiai atsigręžė į Luną.
-Klausyk, tikiuosi, tu nesergi ta žaidimų liga? Juk tu žiobarė? Sakoma, kad kone visi žiobarų vaikai tuo apsikrėtę. Tai pavojinga, labai pavojinga. Ir išvis - kodėl tai vadinama žaidimais?-išreiškė savo nerimą dėl draugės sveikatos Benedict, nužvelgdamas mergaitę nuo galvos iki kojų. Veidas nebuvo mirtinai išbalęs, o ir paakiai atrodė normaliai - ne, regis, Lunos ši liga dar nepagavo.
-Ko gero, gyvename gana toli,-temą nukreipė varnanagis, stengdamasis išmesti iš galvos visas neigiamas mintis.-Tačiau tu galėtum kada atvažiuoti pas mus pasisvečiuoti? Norėtum?
Benedict net pats nudžiugo dėl tokios savo minties. Ir kam visą vasarą leisti prie knygų, kai gali praleisti su drauge? Vienintelė likusi problema buvo ta, kad Chinatsu irgi būtų nieko prieš pabūti jo namuose... Bet ten tikrai pakankamai vietos trims. Be to, ir mergaitės, ko gero, susidraugautų. Žodžiu, auksinis trejetas gal net išeitų.
-Žinai, kaip kiekviena normali mergaitė, aš taip pat pasvajodavau apie ateitį. Bet mano norimas vaikų skaičius tebuvo du,-rimtai pratarė trečiakursis ir išsitraukė sumuštinius.-Nori? Ar pirma ledus?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Benedict Greasley »

*

Neprisijungęs Luna Moonlocker

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i'm a potato.
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #40 Prieš 8 metus »
-Riedučiai. Ech, jais važiuoti taip linksma,-atsiduso mergaitė. Iš tiesų, kiek porų ji sugadino, nes tai buvo jos mėgiamiausia transporto priemonė, jei juos galima taip pavadinti.
Luna nusijuokė išgirdusi Benedict samprotavimus apie video žaidimų "ligą" - taip, tai buvo tiesa, tačiau ne visi ja sirgo.
-Na, galima sakyti, jog ja sergu. Na, ar sirgau. Namie turiu gal tris skirtingas konsoles, labai gerą kompiuterį ir labai labai daug žaidimų, kuriuos visus žaidžiu tikrai neblogai!-gyrėsi mažylė, ir tuo pačiu juokėsi - dabar jis tikrai galvos, kad ji kažkokia ligonė.
Ech, Benedict, gaila, kad niekad nebūsime kartu.. Nes aš - tik paika vištelė tarp kitų vištelių, kurių yra tūkstančiai, o tu - išdidus povas, kuris nuolat išsiskiria iš kitų... Povas... Luna kaip visad savo poetiška siela save taip nuliūdino, kad nė nebežinojo ką daryti.
-Na, taaip, gal ir toli. Tačiau taip, mielai pasisvečiuočiau! Skamba smagiai. Žinai, kodėl norėčiau trijų vaikų? Nes trys - mano laimingas skaičius! Pirma norėčiau ledų, taigi ištirps? Ar čia, burtininkų pasaulyje ledai netirpsta? Na, jeigu taip yra, tai jums laabai pasisekė. Labai "užknisa", kai valgai valgai ir bum! - ledai nukrenta ant žemės ir tau telieka verkti kaip vaikui, iš kurio ką tik atėmė saldainį.
Tai pasakiusi mergaitė nusijuokė ir paskendo savo mintyse.
All the best people are crazy.

*

Neprisijungęs Benedict Greasley

  • III kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #41 Prieš 8 metus »
-Nesu važinėjęs riedučiais,-prisipažino Benedict.-Bet tai, ko gero, jau ir pati supratai. Kaip jie atrodo? Žinai, aš domiuosi žiobarais ir visais tais jų dalykais, bet apie riedukus, ne, palauk, riedučius dar nesu girdėjęs. Žinai, gi būna visko. galima kartais kažko iš to visko ir nežinoti. Juk jei žinai tik kažką, vadinasi, nežinai irgi kažko, o sužinoti kažką visad smagu. Kad ir dabar. Jei žinotum viską, ko gero, nebūtų įdomu kalbėtis. Tikriausiai tuomet tik sėdėtumėme, įsivaizduok, sėdėtumėme, ir nieko neveiktume, nes vis tiek juk žinotume, ką pasakys kitas, nes kai žinai, tai žinai... Palauk, jau ir pats nebesuprantu. Žinai - nors tikriausiai nežinai - tiesiog papasakok man apie riedu... Riedučius. Taip.
Berniukas atsikvėpė po tokios žodžių tirados. Pats suvokęs, kad tikriausiai truputį (labai) nusišnekėjo, minutėlę patylėjo, tačiau ilgiau neiškentęs vėl prabilo:
-Trys - tavo laimingas skaičius? Hm, aš niekad neturėjau savo laimingo skaičiaus. Tai šiek tiek keista, nes burtininkai kone privalo turėti savo laimingą skaičių, bet aš laukiu kažkokio ženklo. Visi skaičiai kol kas man atrodo tokie patys. Ir geriau jau šiek tiek palauksiu, kol atrasiu Tą Vienintelį, nei blaškysiuosi, nuolat juos keisdamas. Ach, tau gerai, tu jau turi, ir, atrodo, gana stabilų. Nemanau, kad trejetas nuo tavęs greitai pabėgs. Sakyčiau, septynetas, bet tai šiek tiek pernelyg nuvalkiota. Visi visad renkasi septynetą, ir tik pžiūrėk į juos - dauguma nieko nepasiekę, gyvena sau ramiai, be jokių nuotykių, su savo laimėmis ir nelaimėmis. Ir visur naudoja septynetą. Nee, man šis skaičius per daug banalus.
Vėl padaręs trumpą pertraukėlę ir mergaitei į ranką įbrukęs ledų porciją, berniukas atsikando savųjų.
-Žinoma, juos galima užburti, kad jie netirptų, betgi tame visiškai nėra jokio įdomumo. Be to, ir vargti reikia pakankamai nemažai, kad elfai tokio papildomo darbo tiesiog atsisakytų kaip nereikalingo. O man patinka, kai jie tirpsta. Žinoma, ne tada, kai...
Sakinio varnanagis taip ir neužbaigė - tai padaryti jam sutrukdė ant žemės išsitėškę ledai. Suglumęs trečiakursis nukreipė žvilgsnį į žemę, tuomet - į šalia stovinčią mergaitę.
-Va kai va taip va būna, tai tikrai labai nemėgstu,-kone įsižeidęs pareiškė jis ir užtilo, šįkart jau nebe tokiam trumpam laiko tarpui.

*

Neprisijungęs Luna Moonlocker

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i'm a potato.
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #42 Prieš 8 metus »
-Rieduučiai... Na tai tokia kaip ir galima sakyti transporto priemonė. Na, tai batai su ratukais.
Luna nusijuokė. Šis vaikinukas buvo toks šmaikštus! Ir dar gražus, kas be ko. Ech, jis panašus į tuos vakinukus jaunimo žurnaluose. Ten rašoma, kokie jie kieti. Taaaip, ji toks.
-Taip, trys - mano laimingas skaičius. Jis toks įdomus, intriguojantis ir turi apvalumų. O apvalumai gerai!!
Suprato ji, kokią nesamonę pasakė, tačiau apimta tos euforijos, kad kažkoks vyresnis mokinys vis dar su ja bendrauja ir niekaip nepabėga, ji šnekėjo toliau.
-O žinai, kas man labai labai patinka? Vienaragiai!! Tokie gražūs gyvūnai. Gaila, kad jie labai reti. Na, bet pasvajoti, jog kadanors tokį sutiksiu, galima. Aš piešiu vienaragius, bet šitai tu tikriausiai jau žinojai.-nusišypsojo mergaitė.
-Jie būna tokia spalvoti, ir sparnai, tokie didingi, tokie balti. O gal rožiniai. O gal mėlyni. Na, visokių jų yra. O dar vienaragių jaunikliai...!!
-Luna, jam neįdomūs tie tavo vienaragiai.
-Nebenusišnekėk, Jonai, įdomūs jam tie vienaragiai.
-Margarita, nu, taigi neįdomūs. Tu į jo veidą pažiūrėk.
-Luna, širdele, neklausyk jo..

-AR JŪS GALIT ABU PATYLĖT?!?!-sušuko mergaitė ir staigiai susigėdusi tarė:
-Oj, čia ne tau.. Atleisk.
Pasiėmė ji savo porciją ledų, ir greitai ją sušlamštė - čia gi buvo ledai! Tuomet ji pasiūlė:
-Galbūt eime prisėsti? Stoviniuojame dabar čia, ir tiek.
All the best people are crazy.

*

Neprisijungęs Benedict Greasley

  • III kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #43 Prieš 8 metus »
-Taip, vienaragiai - nuostabūs padarai,-ištarė Benedict. Išgirdus apie juos, jo buvusį džiugų nusiteikimą lyg vėjas nupūtė. Berniuko mintis užplūdo prisiminimai.
Jis su mama ir teta - mamos seserimi. Jie namie, tėčio kažkodėl nėra, bet kažkodėl niekas jo ir nepasigenda, tarsi jis čia nepriklausytų, jis čia gi ir neturėtų būti, tiesa? Šalia - dar visai mažutė Astrida. Teta padovanoja jai nedidelį, raudonos spalvos minkštą vienaragį blizgančiu, aštriu ragu. Vienaragis užburtas, kaip ir kone visi burtininkų žaislai - kartais gali pamatyti iš rago išlendančią nuostabią nedidelę vaivorykštę, kartais - blizgučius. Benedict mažoji sesutė šypsosi, nebenori jo paleisti iš rankų, ypač jai patinka vaivorykštė. Teta juokiasi, jis pirmą kartą mato ją tokią laimingą, ji žaidžia su Astrida, Astrida žaidžia su ja, teta paima vienaragį į rankas, raudoną vienaragį, raudoną kaip kraujas, ir tetos rankos taip pat nusidažo krauju, štai ji guli išblyškusi, jos oda kaip sniegas, aplink tokia tyla, nors visi kalba vienas per kitą, kažkas verkia, tai Astrida, kodėl ji verkia? Rankos raudonos, lyg suteptos krauju, galbūt taip ir yra, Benedict nežino, jam niekas nieko nesako, niekas iš viso nieko nesako, tik spokso į jį tokiu kaltinamu žvilgsniu, bet juk jis nieko nepadarė, tik, tik... Visi apsirengę juodai, net jų veidai pajuodę, gal tai suodžiai, visur aplink ta juoduma, tik tos rankos, tokios raudonos, tokios kruvinos, norisi jas paliesti, įsitikinti, bet neleidžia, jį išstumia į lauką, o prieš akis stovi rankos, tokios raudonos, tokios kruvinos, tarsi nuo vienaragio nusidažiusios...
-Prisėsti, taip,-vos ne vos išspaudė šypseną varnanagis. Niekad anksčiau to neprisiminęs, o galbūt ir tiesiog nenorėjęs prisiminti, dabar, tam bjauriam jausmui užgriuvus, jis nebenorėjo, nebegalėjo mąstyti apie nieką daugiau. Viskas, ką jis dabar teprisiminė buvo balta oda, tokia balta, tarytum vienišas debesis giedrą dieną, ir ryškus raudonis ant jų.
-Žinai, man jau reikia eiti. Labai reikia. Turiu... Darbų. Mes dar susitiksime,-pratarė tamsiaplaukis ir apsisukęs patraukė atgal į pilį. Jis nemelavo - dabar jis turėjo padaryti tiek daug... Tik tiksliai nežinojo, ką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Benedict Greasley »

*

Neprisijungęs Luna Moonlocker

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i'm a potato.
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #44 Prieš 8 metus »
Luna nesuprato kas įvyko. Ji liko stovėti viena, visiškai viena. Kodėl, ji taip ir nesuprato. Stovėjo ir mąstė. Antrakursei to ir tetrūko - kad ją paliktu dar vienas žmogus. To ji ir sulaukė. Jos veide pasirodė ašaros. Tokios gilios, skaudžios, ir šiltos. Ji suklupo ir pradėjo klykti:
-Kodėl, Šventas Merlinai, kodėl?! Kodėl visa tai man?! Ar aš bloga buvau, ar tai karma? Kodėl visą gyvenimą esu atstumtoji, kodėl žmonės manęs vengia? Kodėl? Ar aš sergu? O gal atrodau kaip kokia baidyklė? Ar tai mano viduje problema? Kodėl?! KODĖL?!?
Mergaitė visai nebetvardė ašarų ir išvis atsigulė ant žemės. Akyse liejosi visi vaizdai, mat jos buvo pilnos ašarų. Skruostai jau buvo patinę, o akys paraudusios nuo verkimo. Kūną jau buvo apleidusios jėgos, o gal net ir siela. Pirštais mergaitė lengvai sukiojo žolę, o mintyse matė reginį: ji ir Benedict sėdi ant žolės ir jie šnekasi. Tiesiog šnekasi. Lunai to taip reikėjo, o net jis, vienas svarbiausių žmonių Hogvartse, ją paliko. Atsakymo kodėl, nesulaukė. Akys vėl prisikaupė ašarų, tačiau į kūna sugrįžo jos siela, ir net jėgos. Mergaitė atsistojo, ir nuo savo kojinių bei sijono nusivalė dulkes. Įkvėpė oro ir iškvėpė. Galiausiai nusprendė, kad likti čia, lauke, nėra visiškai jokios prasmės, tad nusivaliusi ašaras ji tiesiog nubėgo į Hogvartsą.
All the best people are crazy.