0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #105 Prieš 7 mėnesius »
Tokio spektaklio nebuvo matęs per visus savo du šimtmečius. Juzefo patikros nepamirš niekada gyvenime. Tik dabar jau žinojo, kad profesorius Levinsas užsiima kažkuo nelegaliu.
Aurorams jis pasakojo kitą istoriją. Net sugebėjo apsiverkti. Adrijas pasistengė, kad jo veide rastųsi užuojautos kupina mina.
- Suprantat, esu našlaitis. O šitas profesorius visada man buvo toks geras. - Balsas virptelėjo reikiamoje vietoje. - Man taip liūdna, kad ta mergina nepasirodė. Bet ji dar ateis. Jūs pamatysit profesoriau. - Dabar jau balsas skambėjo užtikrintai. Drąsinamai.
Žodžiu jie praslydo. Adrijas ėjo šalia. Išties tai jam taip patiko šitas nuotykis, tai buvo kažkas keisto ir naujo. Ir nesuprantamo. Jiedu sustojo atokiau.
- Bet jūs ir aktorius. - Nusišypsojo.
- Galėtumėt filmuotis kine. - Juzefas Adrijo nuomone turėjo nešvarių paslapčių. Kam gi daugiau būtų reikalingas tas spektaklis. Bet tų savo minčių neatskleidė.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 532
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #106 Prieš 7 mėnesius »
Juzefas nusijuokė. Nuoširdžiai.
- Nuostabu, jeigu žinai, kas yra kinas. Vadinasi, žiobarotyros mokau ne šiaip sau, ar ne?
Šią akimirką jis jautėsi taip, lyg būtų praslydęs su kokiu Auriu. Tačiau kai pagaliau pavyko nurimti, jis prisiminė, kad tai - Adrijas.
Plikis surimtėjo ir atsiduso. Ką jam dabar daryti? Pakeisti Adrijui atmintį? Bet kur? Čia to padaryti tikrai negali. Be to, nors ir yra nurimęs, vis tiek tinkamai susikaupti dar tikrai neišeitų. O atminties keitimas - tikrai sudėtingas, susikaupimo, atidumo reikalaujantis dalykas.
Kurį laiką Juzefas žiūrėjo į Adriją. Lyg galvodamas, ką jam sakyti, o gal - ką daryti. Tada prabilo:
- Dėkui, kad neišdavei manęs. Negaliu tau pasakyti, iš kur gavau tuos auskarus. Negaliu tau pasakyti, kodėl juos turiu. Galiu tik patikinti, kad tame nieko blogo nėra, - pamelavo. - Ir tikiuosi, kad saugosi mano paslaptį. Juk aš saugau taviškę jau ne vienerius metus, - vos vos šyptelėjo.

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #107 Prieš 7 mėnesius »
- Aha ne šiaip sau. - Paskui tvyrojo tyla. Profesorius dėbsojo į jį. Adrijas nenorėjo pasiduoti ir nenuleido akių nuo profesoriaus. Kuris po tos keistos tylumos pradėjo tikinti Volkerį, kad tie auskarai nieko blogo ir taip toliau. Adrijas linksėjo kaip naivuolis. Nors išties, tai turėjo visai kitokią nuomonę apie tuos auskarus ir tai, kad rado profesorių ant kalvos už miestelio.
- Šantažuojat mane? - Visgi pratarė. - Kokią paslaptį? Galit sakyti, kad esu demonas. Aurorai tai labai greitai išsiaiškintų. O dėl to, kad esu žmogus iš praeities... Na, jei pradėsit aiškinti, kad mane prikėlė Alanas pridarysit jam bėdų. Jam ir Auriui turbūt. Kažin ar to norit. Bet nesijaudinkit. Aš apie šį nutikimą prie vartų niekam neaiškinsiu. Aš noriu ramiai pabaigt mokyklą ir išvykti savais keliais. - Išrėžė. O tada nusprendė, kad metas eiti.
- Tai ką. Viso profesoriau. - Atsisveikino ir nuėjo į pilį.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 532
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #108 Prieš 7 mėnesius »
Juzefas buvo beveik užtikrintas, jog tokios sąlygos tenkins ne tik jį, bet ir Adriją. Tačiau Adrijas ėmė kalbėti visai kitaip ir tai privertė plikį pasimesti. Jis pasakė, kad plikis gali sakyti apie tai, jog Adrijas yra demonas. Aišku, tai vertė pagalvoti, kad jeigu jis nieko neslepia, tikrai nėra demonas. Iš kitos pusės, galbūt jis puikai žino, jog Juzefas niekam nieko nesakys. Būtų kvaila paskleisti tokią žinią iš savo lūpų, kai Adrijas matė visą šitą spektaklį.
- Viso, Adrijau, - burbtelėjo mėlynakis.
Jis nežinojo, ar dar reikia kažką daryti. Imtis kokių nors apsauginių veiksmų prieš galbūt demoną. O gal bandyti dar su juo pasikalbėti. Tačiau Adrijas palauks. Juk vyrukas savo kabinete turi ne vieną ir ne du daiktus, prisotintus juodosios magijos. Reikia kažką daryti. Besidaužančia širdimi plikis nuėjo savo kabineto link. Norėjo bėgti, tačiau žinojo, kad taip galėtų sukelti įtarimų.