[Dori Mendel]

Dori stovėjo sustingusi ir stengėsi giliai kvėpuoti. Tokio keisto ir baisaus gyvūno jai dar neteko matyti. Šis atrodė piktai nusiteikęs ir Mendel buvo beveik tikra, kad nesugebėtų nuo tokio padaro apsiginti. Ar, juolab, nugalėti jo.
Sofi pašnibždom paklausė, ką jos darys. Tačiau tamsiaplaukė buvo per dideliame šoke, jog atsakytų. Dar veikianti proto dalelė jai sakė bėgti, tačiau kojos nejudėjo iš vietos. Ji tik stovėjo ir žiūrėjo į gyvūną, o veide atsispindėjo baimė su nuostabos priemaišu.
Netrukus bendrakoledžė ėmė leisti į gyvį kerus ir tai tarsi išbudino Dori. Ji tiesiog šoktelėjo į viršų bei taip pat paleido kerų laviną. Šį kartą, žinoma, į gyvūną, o ne į Sofi.
- Sustink! Locomotor mortis! Sustink! Sustink! Sustink!
Tačiau vietoj to, kad padaras griūtų paveiktas burtų, jis suriaumojo ir pasileido merginų link.

[Sofi Barbierato]

   Blogiau ir būt negalėjo! Ir nors Dori padėjo Sofi, o tai jau pažanga iš jos pusės, bet...buvo dar blogiau. Padaras pradėjo jas vytis. Jis bėgo lyg ristūnas apimtas įtūžio, nes kažkas užmynė ant jo uodegos ar nupešė karčius. Jo tempas greitėjo, o Sofi pasileido visu greičiu link ežero. Ji manė, kad jį būtinai reikia nuvilioti nuo mokyklos. O jis juk (turbūt) katė! Bijos vandens! O, kodėl aš ištariau tuos šlykščius kerus? Dabar medis sustingo! Butų gerai užtvojęs tam gyvūnui! Ji prie ežero nepribėgo. Bet užtat buvo labai patogioje vietoje. Tiesiai tai būtybei už nugaros! Dabar klastuolei nebuvo svarbu, ką daro Dori, jai buvo svarbu, jog ta mergiūkštė neslampinėtų kur nereikia ir nemirtų!
 - Incarcerous! - Sofi tai išrėkė taip garsiai kaip galėjo, ji norėjo, kad būtų pavykę, turėjo pavykti! Dabar žaliaakė rimtai bijojo. Bijojo mirti. Jeigu jai nepavyks taip ir bus! Jos balse buvo girdėti susijaudinimas. Dabar ji pakartojo dar garsiau,- Incarcerous! Incarcerous! Incarcerous! Maldauju Incarcerous!- Sofi stabtelėjo. Nusiramino, bet jai svaigo galva, ji matė, jog jai pavyko. Jai pavyko! Bet Sofi tegalėjo bėgti. - Dori, bėgam iš čia, jis gali bet kada išsilaisvinti! Juk matai, kaip jis kruta!
   Sofi nepalaukusi Mendel nubėgo toliau nuo gyvio ir pradėjo giliai kvėpuoti, to jai labai reikėjo. Ji tik tikėjosi, kad Mendel dar pakankins tą gyvį, nes Sofi negalėjo, kol neatgavo kvapo ir balso.

[Dori Mendel]

Dori ir Sofi bėgo nuo to baisaus padaro. Mendel buvo geresnė skraidytoja nei bėgikė. Todėl negalėjo nei akimirkai atsigręžti ar sustoti, nes tai galėtų kainuoti ir pačią gyvybę.
Kai mergina pasijuto pakankamai toli nuo padaro, ji atsisuko. O Sofi buvo drąsi. Šią akimirką ji stovėjo gyvūnui už nugaros. Dori išsižiojo. Pasidarė neramu, kad raudonplaukei nenutiktų blogiausia. Tačiau pačiai bandyti leisti kerus, na, tikrai nebūtų geras sprendimas. Klastuolė galėtų netyčia pataikyti į Sofi arba dar labiau suerzinti padarą.
Laimei, bendrakoledžei pavyko ir šią akimirką užpuolikas kabėjo ore surakintas grandinėmis. Tada Sofi nubėgo toliau nuo gyvūno, o Dori padarė atvirkščiai - prie jo priėjo.
- Sustink, - dabar jau ramiai šį sustingdė. - Negalime dingti iš čia! Juk jis pabus, o jei išsilaisvins? Turime kažką daryti... Kaip manai, turėtume pasakyti kažkam iš profesorių? - paklausė.

[Sofi Barbierato]

   Kaip gerai, kad Dori padarė tai ką reikėjo! Jeigu ne vargu ar viskas būtų buvę gerai. Sofi stovėjo ir žiūrėjo kaip Dori paleido kerus į padarą. Jis sustingo. Tai buvo pati geriausia ir saugiausia akimirka tą dieną. Po to ji kažką pasakė Sofi. Ji paklausė merginos ar reiktų pasakyti kažkam iš profesorių.
 - Faktas, kad vienos nesusitvarkysime. Reikia kažkam pranešti būtinai. Jeigu ir išsikapstytume vargu ar visiškai sveikos.- Sofi nežinojo ką dabar daryti. Aplinkui nebuvo nei žmogaus. Gal tolumoje ir lakstė pavienis vaikas, bet kaip jis padės?! Padaras kol kas nejudėjo ir Sofi ramiau atsikvėpė. Ji vis dar rankoje laikė burtų lazdelę jeigu prireiktų. Juk nežinia kas dar gali įvykti. Ji pažiūrėjo į Dori. Jai atrodė, kad šis įvykis padėjo joms bent nebesipykti.
 - Mums reikia susirasti ką nors kas galėtų padėti, tik, kad čia nieko nėra, mums teks bėgti į pilį, bet jeigu tas plėšrūnas išsilaisvins jis gali mus atsekti pagal kvapą. Ak kodėl būtent dabar ponai nusprendė likti viduje, juk toks gražus oras!- štai ir vėl pasirodė Sofi klastuoliška gyslelė.

[Dori Mendel]

- Taip, tu teisi, - tikriausiai pirmą kartą gyvenime Dori pritarė Sofi. - Šitas padaras, jis iš tikrųjų gali susekti mus vėliau pagal kvapą, - tamsiaplaukė jautėsi išsigandusi. Taip nesaugiai mokykloje ji jausdavosi retai. - Bet į ką kreiptis? Į profesorių Rūgpienį? Jam vienodai švies, - atsiduso mergina. - Jis tikriausiai net neis čia... Net nežinau, Sofi, į kurį iš profesorių galėtume kreiptis, - Mendel prikando lūpą. - Žinai, gal tiesiog bėgam į pilį ir jau ką sutiksime, į tą ir kreipiamės? - pasiūlė. - Negalime ilgiau delsti, nesuprantu, kaip šitoks gyvis išvis galėjo atsirasti Hogvartse, - piktinosi. - Nagi, bėgam!
Ir Mendel pasileido pilies link, o mintyse galvojo ne tik apie padarą, bet kad ta Sofi šį kartą pasirodė visai gal ir nieko. Juk jos kartu sugebėjo apsiginti nuo šitokio siaubūno.

[Andrew Link Grey Vilson]

Andrew mėgo keltis rytais, ypač labai anksti dėl gražių vaizdų. Atsikelti penktą valandą ryto ir pažiūrėjus pro langą matyti saulės spindulius besiskverbenčius pro rūko debesį buvo kažkas nuostabaus. Rytas buvo jo mėgstamiausia dienos dalis, ramu, gera, ne karšta, pats gyvūnų suaktyvėjimas. O gyvūnus jis tikrai mėgo. Gaila neturėjo jokio augintinio. Nieko nelaukęs Andrew pradėjo rengtis. Užsidėjęs savo mėgstamiausia paltą įsidėjo į jo kišenę savo lazdelę. Taip pat nuo lentynėlės pasiemė dėžutę su mėtiniais guminukais, jog neišalktų iki pusryčių ir patyliukais, jog neprižadinti bendrakoledžiu iškeliavo Gluosnio Galiūno link. Šiek tiek pasivaikščiojęs kieme vaikinas atsisėdo ant dar šiek tiek drėgnos žolės ir stebėjo besiporuojančius paukščius. Tas vaizdas po truputį pradėjo spausti vaikino širdį. Nieks nežinojo, kaip Astridos mirtis jį sukretė. Vienintelis dalykas kurio jis dabar norėjo tai buvo Astrida, jeigu jis nebūtų jos nusivedęs į bokštą ji dabar sedėtu su juo. Prisiminimai apie mergaite sugraudino vaikiną ir jis apsiverkė.

[Sevirina Mckenna]

Kitaip negu pusseserė Sevirina mėgo pamiegoti ilgiau. Būtent tai ir norėjo daryti, tačiau ta nenaudėlė Roksė (Sevirinos nauja katė) nedavė ramaus ryto. Nors koks čia dar rytas? Žinoma Vanessa sakytų, kad jau šešios ryto ir reikia keltis.
Kitos išeities nebuvo todėl mergaitei teko keltis ir nusprendė nueiti pasivaikščioti su kate. Ir iš, kur tie tėvai parovė tokio įdomaus charakterio katę? Greitai apsirengus ir pasiėmus lazdelę Sevirina išėjo tyliai iš bendrojo kambario ir tada iš pilies.
Iš pradžių nešė augintinį, bet lauke nusprendė paleisti ją ir sekti, kur eina. Žinoma katė galėjo pabėgti, tačiau šviesiaplaukė neblogai mokėjo Levioso kerus, kuriais būtent naudotųsi, jeigu Roksė pradėtų greitai sprukti. Kolkas viskas ėjosi neblogai iki tol, kol kaip ir buvo galima numatyti katytė pradėjo bėgti ir link kažkokio medžio. Įsižiūrėjus ten nebuvo paprastas medis, o pats Gluosnis galiūnas todėl Sevirina pradėjo bėgt link.
Ten pasirodo dar sėdėjo berniukas kažkoks berniukas tai teks dar atsiprašyt jo už trugdymą. Pribėgusi sugavo katę.
  - Atleisk, katė pabėgo tai teko gaudyti, - laikant rankose Roksę kreipėsi į berniuką, bet atsisukusi pastebėjo, kad šis verkė, - viskas gerai? Kas atsitiko? - iškarto susirūpino Sevirina.

[Andrew Link Grey Vilson]

Kuo toliau, tuo labiau riedėjo ašaros. Andrew žinojo, jog jau praėjo daug laiko nuo Astridos mirties, jau reikia užmiršti viską. Gal koks augintis padėtų pamiršti viską? Ir kaip tik tuo momentu vakinas pajautė kažką minkšto prisiglaudžiant prie jo rankos. Tai nebuvo koks vėjas, tai buvo katinas. Minkštas ir pukuotas. Paskui jį parbėgo ir mergaitė, kažkur labai matyta tik kas ji tokia? kur jis ją matė? Nusišluostęs ašaras vaikinas atsistojo. Jo paltas buvo šiek tiek šlapias dėl rasotos pievos. Ir galva atgamino kur ji matyta. O gi tai buvo jo bendrakursė tik iš kito koledžo-švilpynės.
-Nieko tokio, ji labaiii miela! Ir prisiminimai kankina. O tu būsi to keisto vardo savininkė? Sivirina? Ar maišau?

[Sevirina Mckenna]

Ta neklaužada norėjo vienas Dievas žino, kur bėgti, bet Sevirinai pavyko ją sugauti. Šiaip netaip laikant ją rankose mergaitė įžvelgė, kad čia sėdintis berniukas lyg ir verkė. Deja jis taip ir neatsakė į užduotą klausimą, bet atsistojo ir bent kažką atsakė.
  - Ačiū, taip ji tikrai mielai, bet tikra neklaužada, - nusijuokė laikydama ir glostydama Roksę.
Taip ji yra miela, bet galbūt per mažai laiko yra praleista kartu, kad pilnai susidraugautų. Bet pasirodo prie kažkokio atsitiktinio berniuko ji lekia labai greitai. Ir ką man daryti su tavimi? Mintyse galvojo žiūrėdama į katę.
  - Kokie prisiminimai? - pasidomėjo dar ir. Nors ir pačios prisiminimai ypač vasaros nebuvo tobuli. O tuo labiau, kai dar tas teismas laukia. Kaip reikės visiems paaiškinti, kur buvai? Bet apie tai galvoti dabar švilpiukė norėjo mažiausiai.
Berniukui pasakius, kad ji turi keistą vardą Sevirina nusijuokė.
  - Sevirina, o ne Sivirina, - nusijuokė, - ir nėra mano vardas toks keistas, - pridūrė mergaitė.
Tikrai taip apie savo vardą negalvojo. Šviesiaplaukei jis buvo gražus ir išskirtinis.
  - O tu būsi? - klausė vardo ir padėjo katę ant žolės tikėdamasi, jog ši vėl, kur nors nepabėgs.