0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #60 Prieš 3 metus »
Iš Kajus buvo kvaila apsilankyti šioje kavinukėje su pilna dėže kurpelės, nepastebėjęs vilkolakių. Bet buvo, kaip buvo ir nieko nepakeisi.
Prikervezojęs paskutinį žodį sąraše, užkimšo tušinuką, paslėpė kišenėje. Jau beisruošė sulankstytą popierių grūsti pas tušinuką, kai netikėtai suskambo varpelis ir Kajus išvydo kažkur matytą merginą. Šiai nulaviravus prie prekystalio, Kajus pakaskubomis sugrūdo popiergalį į kišenę, nesibodėdamas suglažyti popierių taip, jog vargiai perskaitys ką buvo anksčiau užsirašęs.
Galvoje dūzgė daug klausimų, animagas bandė atkasti merginos vardą, galbūt net prisiminti šios pavardę. Pasičiupo savo stiklinę ir apsimestinai pradėjo gerti, tuo tarpu juodos akys sekė veiksmą prie kasos. O tada, (pagaliau!), Kajus pastebėjo vyrų grupelę. Drebulys nubėgo nugara žemyn, atpažinęs šiuos. Ne, jie nepriklausė nei vienam JAV vilkolakių klanui, bet buvo sutikti besitrainiojantys per pilnatį per Ūdrų Žabangų mišką. Taip, Kajus virtosi į vokiečių aviganį ir kartais išlkišdavo nosį į lauką pilnaties metu su vilkolakiais. Azarto buvo daug, bet nesakė, jog daugiau taip nesielgs. Jam patiko tokios nakties "išvykos" miškuose.
Padėjęs stiklinę į vietą, skubiai pradėjo naršyti po kišenes (žiobariškas telefonas lengvai išgelbėtų) ieškodamas kokios veiklos. O, taip, vilkolakių uoslė buvo nepriekaištinga -    vargas jam, jei šie atpažins jo šunišką jo kvapą! Reikėjo kuo greičiau nešdintis, bet, kad tave kurmiai nuknistų, kai kažkokia mergina patraukė link jo.
-O...-sutriko. Kajus to nesitikėjo.-Labas, taip...žinoma,- patraukė savo ilgas kojas po stalu, mat buvo beveik išsidrėbęs.
Kajus mintyse riebiai nusikeikė. Kaip jis dabar išsinešdins iš čia!? Pro Kajaus akis neprasprūdo merginos žvilgsnis ir viduje užkaito. Tą akimirką animago galvoje pralėkė daugybė keiksmų, kurie buvo puikiai žinomi žiobarams. Puikumėlis, aš miręs!
-Am....- pakėlė akis, tuo pat metu mintydamas kaip neatkreipti dėmesį į dėžę šalia jo kojų,- Kajus, o tu?
Ar...jau atkreipė dėmesį?
Nežinia kas tvoskėsi nuo tos raudonplaukės, tačiau Kajaus vidinis balsas kuždėjo, kad geriau iki galo nepasitikėti šia mergina.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Kajus Arno Wintersas »

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #61 Prieš 3 metus »
Tamsiom akim bandė įžvelgti, kas dėjosi jaunuolio galvoje. Pažinti nepažino, ne. Tą būtų išskaičiusi. O šit sutrikimas ant veido tieisog švietė kaip LED lamputė.
- Ačiū, - šyptelėjo. Kairiam skruoste vos vos išryškėjo duobutė - dar vienas skirtumas tarp tamsiaplaukės ir raudonplaukės Mionos.
Pirma ant stalo padėjo puoduką su lengvai besiglamdančiu maišeliu, o tada nusisegė apsiaustą ir paprastai, kasdieniškai užmetė tvarkingai pasikabino - jei taip tai galima pavadinti - ant kėdės atlošo.
Miona akimirką sudvejojo. Nežinojo, ar galima Kajumi pasikliauti, tačiau iš to, koks dabar atrodė įsitempęs, mergia spėjo, kad ir ja jis nelabai pasitiki.
Po mūšio burtininkų visuomenė apsiskaldė. Negalėjai žinoti, kas kieno pusę palaiko ar nepalaiko nei vienos. Nors net ir pusės dabar nebuvo aiškios. Iki galo aiškių ribų nebuvo.
Į vaikino prisistatymą šyptelėjo. Per retas buvo tamsiaakės vardas (abejojo, ar išvis buvo, kas tokį taip pat nešiojo), kad galėtų irgi be baimės jausmo prisistatyti.
- Klara, - šovė pirmą galvoj pasitaikiusį vardą ir šyptelėjo. Akių kampučiai vos pakilo, bet rimtis vis tiek išliko.
Nors ir buvo antro Ministerijos lygio vadovė ir tarp aurorų turėjo keletą „savų“, kuriais galėjo kliautis, į paprastus burtininkus, besistengiančius išgyventi šiais neramiai laikais, niekada nesiryžo kreiptis ir bandyti bendradarbiauti. Tiek dėl to, kad retu galėjai pasitikėti, tiek dėl to, kad tai prieštarautų josios minčiai apsaugoti daugiau niekuo nekaltų burtininkų - juk visgi tai buvo viena priežasčių, kodėl šitaip stengėsi papulti į Ministeriją. Kad ir koks jovalas ten virė, kad ir kiek reikėjo dėl to padaryti, bet vis tik vertėjo. Ir šią savo vietą Miona norėjo išnaudoti kiek įmanoma labiau. Apie tai, koks kardas kybojo virš josios galvos, mergina nemąstydavo.
- Nori bandelės? - klausiamai išlenkė antakį ir atkišusi maišiuką šiek tiek pakratė. Maistas, kas be ko, visada buvo gera pokalbių tema tokiais atvejais. - Jos dieviškos. - Čia vertėtų paminėti, kad šitų bandelių Miona gyvenime nebuvo ragavusi. Taigi, sulaukusi atsakymo nuleido maišiuką. - Tai kaip sekasi?
- A, vos nepamiršau! - po poros akimirkų vėl, tarsi Kajų pažinotų ištisus metus, tyliai šūktelėjo ir, įsikandusi ką tik iš maišelio išsitrauktą bandelę, siektelėjo nedidelio tamsaus žvakės indo. Vaško ir knato žvakėje buvo jau nebedaug - turėjo puikiai tikti. Akmirkai mestelėjo žvilgsnį į vilkolakius - nei vienas nekreipė dėmesio. Kol kas. - Močiutė sakydavo... - dešine ranka rausdamasi kišenėje nerišliai ir neaiškiai kalbėjo ji, - kad padeda... - užčiuopusi maišiuką greitai viena ranka jį atrišo ir pasėmė žolelių. - Jetus, degtukų nerandu. Gal turi? Ai, na, man dažnai būna sunku susikoncentruoti, o žvakė, sako, padeda. Kažkaip, - neva nejaukiai šytelėjo ji. Tarsi pati nejaustų vis dar laikydama nedidelę žvakę, į paieškas pasitelkė ir kairę ranką. Net jei kas ir žiūrėjo, ką ten dirba Miona, nelabai ir galėjo matyti. Sėdėjo ji dešine puse į langą, o ant palangės, kaip tyčia, augo augaliukas.
Greitu judesiu subėrė žiubsnį žolelių. Iš kišenės galųgalėj išsitraukė ir degtukus.
- Va, pati radau. Pala, tuoj uždegsiu.
Tarsi bandytų uždegti knutą, kelias sekundes iš tiesų degino po žvakės induką beslidinėjančias žoleles. Vis murmėjo „Trumpas knatas“ ar „Ah, nervina, negaliu kaip“. Galųgalėj liko tik mažučiai pelenai ir blausi liepnelė - šiaip ne taip uždegė tą trumpą siūlą.
- Na, o dabar jau galima ir kalbėtis. Labirintą prie Kvidičo aikštės dar pameni? - kiek kryptelėjusi galvą nusišypsojo tyrinėdama jaunuolio elgesį. Arba puls rėkti, kad čia taip vilkolakių nepakenčiama Hera, arba pagaliau atsipalaiduos. Bet kokiu atveju, paruošta lazdelė ilsėjosi ant kėdės, prie dešinės Mionos kojos.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #62 Prieš 3 metus »
Naujoji pašnekovė kasdieniškai elgėsi, tačiau tai vis vien neužgesino Kajaus nepasitikėjimo šia. Raudonplaukei besitvarkant su apsiaustu, Kajus žaibiškai ieškojo alibi ar įtikimo melo, kurio velnio jis turi du ar daugiau kilogramų kurpelės.
Am, namie virsis daug Wideye eliksyro? Am, kodėl gi ne? Galbūt namie turi personą, kuri nesusilaiko kažko nepanaudojus narkotikais? Bet šis eliksyras naudojams ir pabudinti iš miego, o vilkolakiai po pilnaties sunkiai išstovi ant kojų, iš karto neužmigę. Velniai rautų.
Mergina prisitatė. Klara. Vaikinas buvo taip įsigilinęs į savo mintis, jog jam pasigirdo Klarė. Jis pažinojo tik vieną Klarę - Klarė Konė Karter buvo Grifų Gūžtos kvidičo komandos kapitonė, kurios komanda laimėjo kvidičo čempionatą. Kajus vos ne žioptelėjo, pagalvojęs, jog buvusi grifė galėjo taip nusidažyti plaukus. Bet vėliau, užmatęs ant puoduko vardą, lengviau atsiduso, šios neužvadinęs visiškai kitu vardu. Bet Hogvartse buvo ir kitos Klaros. Ar ne tik Klara Horasija ar Klara Servnova? Pastarosios pavardės tiksliai neprisiminė, bet buvo tikras, kad pavardė prasideda iš S raidės.
-Oi, ne...Ačiū, bet nealkas,- skubiai atsisakė bandelės.
Kaip būsi alkanas, kai šalia kojų turi dėžę kurpelės...? Velnias, pasijuto kaip kontrabandininkas.
Tolimesnis Klaros klausimas galutinai išmušė Kajų iš vėžių. Jis visiškai nesitikėjo, jog sutiks tokį atsipalaidavusį ekstrovertą, kuris nesbodi ant kiekvieno kampo susirasti draugų!
Kajus žiojosi, bet kaip mat užsičiaupė. Nerado žodžių. Galiausiai prisivertė kažką išmekenti:
-Aaa....Nieko įdomaus...-Melas. Grynas melas!-Am...O pas tave?
Wintersas tiesiog nusprendė sėdėti ir stebėti šią čiauškutę. Nebyliai stebėjo, kaip ši bėrė žodžius apie kažkokią močiutę, apie kažką, kas nuramina. Kajus nieko nesuprato ir nenorėjo gilintis. Jautėsi kaip kvailio vietoje.
Degtukų neturėjo, tad tiesiog pasakė "ne, atleisk". Kaip vaikinas, jis jautėsi ne kaip, stebėdamas kaip mergina vargo su ta žvake. O, kam jai ta žvakė?- taip ir nesuprato Kajus, nė nepagalvojęs, jog priežastį turėjo išgirsti iš ankstesnės Klaros kalbos,- Ach, tos merginos. Nesuprasi jų.
Akimirką galvon toptelėjo idėja pasigriebti burtų lazdelę ir paslapčia su kerais uždegti tą žvakę, bet tada lazdelę reiktų kišti į rankovę, ten vėl vargti...Daug darbo ir nereikalingų judesių. O ir jei pavyktų, atrodytų, jog po rankove turi degiklį. Keista, tiesa?
Žybtelėjo maža liepsnelė ir Kajus neramiai dirstelėjo į Klarą. "Kas dabar?" - klausė jo nebylus žvilgnis.
Vėliau, jis atsivožė.
-Miona...!?
Kaip ji pasikeitė! Dar viena Adelė!
Kajus niekaip negalėjo pamiršti tos grifės Mionos, sutiktos labirinte. Su jais abiems buvo ir mažytė varnė Gerda, kurios po to lietingo susitikimo jau jis nebematė ir nesusitiko darsyk.
-Ne...Niekados nepamiršiu.- Netikėtai, supratimas smogė jam į paširdžius. Velnias, ko ji taip mįslingai elgėsi!? Susiraukė.- Miona...Kodėl man melavai dėl vardo...? Kas čia vyksta?
Juodos akys nužvelgė žvakę.
-Ar ta žvakė užburta? Ką tu jai padarei?

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #63 Prieš 3 metus »
- Kaip nori, - gūžtelėjo pečiais Miona.  Gal galvojo, kad užnuodyta, o gal skrandis susitraukė nuo kavinėje sėdinčių vilkolakių. Juk net savų sulčių dar nebuvo baigęs.
Buvo ir taip aišku, kad praktiškai užpultas mažne hiperaktyvaus žmogelio paprastas kavinės lankytojas ar bet koks kitas pilietis ganėtinai sutriktų. Tai mergina ir nenustebo, kai sulaukė tokio nerišlaus atsakymo.
Ar jai atrodė, ar Kajų pylė karštis?
- Oi, puikiai, ačiū, - plačiai nusišypsojo ir gurkštelėjo kavos. Kiek kartus, bet vis tiek malonus skystis privertė merginą netgi truputėlį atsipalaiduoti. Ir tuo pačiu įsijausti į linksmuolės vaidmenį. Dar šiek tiek.
Kajui pagaliau susipratus, skubiai žvilgtelėjo į vilkolakius. Nei vienas nereagavo į vaikinuko šūktelėjimą, vadinasi, mergina viską padarė taip, kaip reikėjo. O laimei. Jei nebūtų pavykę, labai daug kas galėjo žlugti.
- Ta pati, - vėl atsisukusi į buvusį švilpį šyptelėjo. Linksmų Klaros žiburiukų akyse vėl neliko.
Iš Winterso reakcijos galėjai spręsti, kad tikrai ne pagiežą ar pyktį jis jai jaučia. Kliautis juo, regis, Miona galėjo. Juk labirinte tąsyk gelbėjo vienas kito gyvybes. Kažkas gero apie ją turėjo išlikti jo atmintyje. Kad ir kokias kalbas apie ją galėjo jis girdėti nuo tada, kai ji pradėjo dirbti Ministerijoje.
Ir vis tik kiek mažai informacijos iš Ministerijos pasiekdavo Anglijos žmones.
- Ech... - sunkiai atsiduso ir, susikišusi burnon paskutinį kąsnį, nuo delnų nusivalė trupinius. - Mažai ką jūs težinot, reiškias. Žinai, kas darosi Ministerijoje ir bendrai Jungtinėj Karalystėj. Pavojinga bet kur ir bet kada. O savo vardu prisistatyti nelabai galiu. Vilkolakiai nelabai mane... mėgsta. Baisiai dažnai randu priežasčių prie jų prikibti, - nelinksmai nusijuokė. Vis tik nujautė, kad Kajus galėjo nelabai ką ir suprasti, todėl pridūrė: - Dirbu Ministerijoje. Ir tu tikriausiai net neįsivaizduoji, koks jovalas yra antram lygy. O visa šitai, - pirštu parodė sau į veidą, - kerai. Gal iš veido kiek ir panaši, bet tikrai ne raudonplaukė, - papurtė galvą šioji.
Prieš eidama į Ministeriją Miona nežinojo, kokią naštą ant pečių ji planuoja užsimesti. Vienintelis jos šaltinis ir raktas buvo Davinos tėvas. Dėka jo į valdininkų tarpą pateko lengviau. Bet tikrai ne lengvai.
- Na, - nutęsė Miona. Nežinojo, ar gera mintis atskleisti tokią paslaptį, bet vis tik negalėjo ir visiškai nuslėpti, - dėka jos  netraukiam akių ir ausų. Matyti mato, bet nesuvokia, kad negali girdėti. Įdomus dalykas, teisybė, - susimąsčiusi sumurmėjo mergina. Vėl aplankė mintis apie Anastasiją. Duokdie, kad kas nutikę nebūtų.
- Tai kas toj dežėj? - Smakru parodė medinio stačiakampio gretasienio pusėn.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #64 Prieš 3 metus »
Akimirkai Kajus atsipalaidavo, išgirdęs Mionos patvirtinimą, jog, taip, ji čia, sėdi prieš jį. Bet kitą momentą, Kajus dar labiau įsitempė. Magijos Ministerija. Ar bent kada išlipsiu iš šios duobės!? Mionos paaiškinimą sekė ir vilkolakių paminėjimas ir Kajus suglumo.
-Tas tiesa....bet, na, nebūtinai visi vilkolakiai tavęs nemėgs, jei dirbi Magijos Ministerijoje,- atsargiai pratarė, pagalvodamas apie Lorijanus.  Nors gal jų požiūris į politikus dar kartą pasikeitė? Pala, Miona- aurorė? Kajui šios dienos naujienų užteko. Jis tik kelis kartus sumirksėjo, negalėdamas patikėti tuo ką išgirdo. Dabar jam teks permąstyti ar vieno jo gyvenimas taip staigiai pakreipė kryptį.
-Galėčiau įsivaizduoti,- prisiminė kaip Melijandra dirbo vadove šeštojo lygio departamente,- Bet, kaip...Atsidūrei Magijos Ministerijoje? - būtent to Kajus nesuprato. Kiek prisiminė Mioną, niekados jos neįsivaizdavo aurore. Na, grifė, bet na ir kas? Bet kokio koledžo narys galėjo tapti auroru.
Kajus pašnairavo į pakitusį Mionos veidą. Multisulčių eliksyras. Rodos, nuo Iano žudikės multisulčių eliksyrų panaudojimo, kiekvienas savo tapatybę atskleidęs šio eliksyro naudotojas bus kreivu žvilgsniu sutiktas. O ką gali žinoti? Gal kažkas paseks Avery Mišelės Streiker keliu ir pradės žudyti žmones?
Kajus nudelbė žvilgsnį į savo sulčių stiklinę. Pasiėmė šią ir pasiukiojo rankoje. Neturėjo ką daugiau pasakyti. O ką sakysi, kai sužinai ką Mioną padarė tai žvakei? Bus vargas jei po šio pokalbio Kajus nepakęs žvakių, nes nežinos ar kas nors įdėjo kokžko ar ne.
-Štai dėl ko su ja taip knibinėjaisi...-pabandė pajuokauti, bet nekažkas išėjo. Iš dalies Kajus nepyko dėl tokio saugumo, bet, patikėkit, jei bent kažkiek nepasitikėtų Miona ir žvakės paslaptį atskleistų koks nors kitas auroras, Kajus nejuokais išsigąstų.
Bet prakalbus apie pasitikėjimą, šis kaip ir greitai isšpūtė, taip ir greitai subliuško.
Kajus dėbtekėjo į Mioną.
-Ką?
Aišku ir durnam, jis nerodys tos dėžės! Ji ir taip sakė, kad neturi gerų santykių su vilkolakiais, tai kodėl ji turėtų žinoti apie Lorijanus? Oi, ne, gal ir pats turėjo problemų priimti Igorio žinią apie vilkolakiškumą, tačiau savo globėjų šeimos neišduos. Tikrai ne po to, kai įvyko Magijos Ministerijos mūšis ir Igoris buvo pagrobtas ir pasodintas į Azkabaną.
-Ai, tu kalbi apie tą dėžę...Atleisk, nelabai klausiausi...Daug naujo išgirdau...Tai...Ach, toj dėžėj nieko įdomaus. Tik kvidičo įranga. O kodėl tau parūpo?

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #65 Prieš 3 metus »
- Ne, aišku, kad ne visi, - kaipmat galvą papurtė Miona. Nenorėjo atrodyti baisiai susireikšminusi. - Labiau turiu minty tuos, užkibusius aurorams, ir jųjų draugus, - bandė sukonkretinti šioji. - Kažin, ar yra, kas nepastebėjo, jog po truputį vilkolakiai agresyvėja. Matyt, šie atitinkamai daugiau nori ir pagarbos, - su paniekos gaidele balse spoksodama į pakeltą kavos puoduką sumurmėjo Miona ir gurkštelėjo šilto gėrimo.
Kuo toliau, tuo tie nakties vilkai vis labiau įžūlėjo. Miona įtarė, kad dauguma aurorų į jųjų išpuolius, apie kuriuos burtininkai vis rečiau pranešdavo, mat mažai bepasitikėjo ir pačia Ministerija, reaguodavo pro pirštus. Įtarė, kad dauguma antrame lygyje bedirbančių seklių galbūt palaikė su jais ir nepriešiškus ryšius. Čia buvo viena priežasčių, kodėl Miona, pakeitusi išvaizdą - tai kerais, tai multisulčių eliksyrais, - lankydavosi ten, kur galėjo sutikti ir neapdairų aurorą, arba pati kartkartėm pastebėti, ar iš tiesų kokiame miestelyje taip ramu, kaip jai būdavo sakoma. Tik šito Kajui sakyti vis tik nenorėjo. Būtų sukėlusi dar didesnį nepasitikėjimą ja, kuris ir taip švietė ant jo veido.
- Reikėjo, - sausai tarstelėjo. Galgi ir nebuvo toks atsakymas, kokio iš tiesų norėjo buvęs švilpis, ir galgi nebuvo toks, kuris leistų ją kliautis, bet, visgi, negalėjo jam ar kam kitam konkrečiai nusakyti, kad reikėjo ten eiti, jog žinotų, kad vienintelio josios gyvenime belikusių dviejų žmonių lokacijos vieta nežinoma ir jie abu saugus. Galų gale, reikėjo kažkaip išpirkti savas nuodėmes ar bent parodyti, kad iš tiesų bandė.
Klausdama apie dėžę Miona neturėjo jokių įtarimų. Reikėjo paklausti ko nors kasdieniško, ko nors, ko paprasti žmogeliai paklausia. Bet Kajaus reakcija parodė, kad dėžė tikrai nebuvo šiaip sau kasdienis klausimas.
- Na... - pradėjo šioji, kairės rankos, kurioje laikė šiltą, gal net kiek karštą kavą, smiliumi neaiškiai parodė į stalą, kur po juo maždaug turėjo būti dėžė. Visgi, Kajus susiprato, tačiau jo atsakymas visgi privertė Mioną suabejoti. - Hm... Atrodo per maža, kad tilptų visa įranga, - kilstelėjusi antakį griežtokai, gal net per daug, - aiškiai netikinčio žmogaus tonu - konstatavo raudonplaukė. Aišku, vaikinas galėjo pasiteisinti, kad tai kerai leido sukišti ten dar ir šluotą su visais muštukais, bet vis tik antro Ministerijos lygio vadovė nebūtų patikėjusi. Oi, vargeli, kaip per tuos tris mėnesius įgudo skaityti melą. Aišku, ne profesionaliai. Kūno kalbos eksperte vadintis nė velnio negalėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #66 Prieš 3 metus »
Kajui teko tik gūžtelti pečiais. Ir sutiko su Miona ir nesutiko. Mionai (turbūt) mąstai apie nežinia ką, Kajus dirstelėjo pro langą. Ūdrų Žabangai pagaliau atrodė kaip gyvas miestelis, jei ne čia apsilankantys vilkolakiai, miestelis savo ramybe trauktų daugybę naujų gyventojų. Vargšai žiobarai, jie nesuprato, kas po jų nosimis vyko.
Kajus susiraukė, sulaukęs griežtesnio Mionos tono.
-Nežinojai apie padidinimo kerus?- pakėlė antakius. Juos gi naudojo Njutas Miglapūtys. Nežinai, jog jo lagaminas buvo taip pačiai išplėstas ir jame tilpo begalė magiškų gyvūnų?- Kajus buvo apsikaustęs magizoologijoje, ką padarysi, kai dauguma iš namiškių dėl to buvo pametę galvas.
Kajus save susiėmė į nagą, elgėsi atsargiau, kalbėjo ne tokiu trūkinėjančiu balsu kaip anksčiau. Miona dirbdama Magijos Ministerijoje kaip aurore, turėjo susidurti su melais, turbūt buvo gera melo atpažintoja. Na, jei ji pareikalaus pamatyti dėžę (pirma, vargu ar taip įvyks, nes žiobarų akys užkliūs už nematytos sporto rūšies įrangos, antra, dėžės atidarymas kvailai atrodys kitų kavinukės lankytojų akyse), paspaus mygtuką, kuris ir parodys visą jo kvidičo įrangą. Nebijojo, jog stebuklingasis mygtukas bus pamatytas, nest pats buvo įmantriai užkerėtas. Kajus buvo šimtu procentu įsitikinęs, jog niekas nepamatys ir nesuuos kelių kilogramų kurpelės.
Juodos akys nepaleido neįtikinto raudonplaukės veido.
-Netiki manimi? Kodėl?- paklausė šis. Gerti savo sulčių neturėjo noro, o ant kažkurios sienos suskambėjęs sieninis laikrodis rėkte pranešė, jog tuo bus trečia valanda. Kajus turėjo tuoj keltis ir vykti namo. Ilgiau užsibūs su Miona kavinukėje, tuo labiau suprastės kurpelės kokybė, o ir šiaip, Kajus turėjo namų ruošos darbų, kurios reikėjo atlikti, jei tik nenorėjo užsirauti ant Melijandros. Pala, jam dar reikėjo padėti Wrenai su herbologija...Tiesa, kai bandai kažkaip išsisukti iš tolimensio pokalbio ir kuo greičiau pasukti savo keliais, pradedi galvoti kokių neatideliotinų darbų tu turi. Tačiau kitaip nei daugelis tokiose situacijoje, Kajus dar nesiruošė kilti ir išsakyti visą litaniją, kodėl negali pasilikti čia ilgiau. Noroms, nenoroms pasiėmė stiklinę išturkė paskutinius sulčių lašus. Neturėjo ką paklausti, o nejauki tyla jį graužte graužė.
-Kaip tu? Po mūšio? - nedrąsiai paklausė po kelių minučių tylos,- Girdėjau, jog buvai pirmajame lygyje.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #67 Prieš 3 metus »
Miona šiek tiek pasuko vis dar ant stalo stovintį popierinį, karamelės spalvos puodelį, mąstydama, kaip viskas po mūšio pasikeitė. Net jeigu ir kažkas buvo vienoje pusėje, vargiai galėjai tą išsiaiškinti. Nepasitikėjimas buvo veik apčiuopiamas - jis it virvės varžė ir neleido laisvai judėti. O Miona dabar stovėjo vietoje. Jai reikėjo daugiau patikimų žmonių, tačiau rasti jų sekėsi sunkiai. Kartais ją aplankydav beviltiškumo jausmas, sukeltas minties, jog jos ėjimas į Ministeriją tebuvo nereikšmingas žingsnis. Per šitiek laiko nejuto, kad padarė kažką, kas padėtų sumažinti chaosą.
- Ne, žinau juos, - sumurmėjo mergina.
Situacija buvo keista. Juk tikrai: galėjo užteti paprasto paaiškinimo apie padidinimo kerus, vargutėliau, juk pirma apie tai ji ir pagalvojo. Bet gal čia buvo kaltas perdėtas atsargumas? Gal, taip pastaruoju metu stengdamasi viską sudėlioti tvarkingai, per jautriai sureagavo į jų pokalbio spalvų gamoj įsimaišiusį nederantį atspalvį. Tokį atspalvį, kokį jos kabinete pajusdavo apsilankius vienam kitam jos aurorui, bet nejusdavo Viljamo balse - vienintelio auroro, kuriuo pasitikėjo iš tiesų, ir kuris pasitikėjo ja.
- Greičiausiai per daug į viską gilinuosi, atleisk, - raudonplaukė galop papurtė vario spalvos garbanas, - viskas gerai.
Ne, nebuvo jau viskas taip gerai. Antro Ministerijos lygio vadovė net ėmė abejoti, ar saugu jai buvo užkalbinti Kajų. Ką gali žinoti, gal, vis tik, jis buvo jau vilkolakių užverbuotas ir tik žaidė su Miona, bandydamas ištraukti kokios nors informacijos?
Bet žvelgdama į tamsias vaikino akis nenorėjo tuo tikėti. Jis neatrodė toks, neatrodė prijaučiąs tam, kas dabar dėjosi šalyje.
Konkrečiai apie mūšį mergina kalbėti vengė tiek su Fasiru, tiek su Davina. Apie tai, kad buvo pirmajame lygyje, negalėjo žinoti beveik niekas. Bent jau ne iš jos.
Gal vis tik kažkam buvo užsiminusi? Kai tąsyk, ją gulinčią aptiko kažkoks juodaplaukis, lyg ir kažką neaiškiai išspaudė apie Ministro kabinetą.
Tiriamas žvilgsnis įsmigo į Kajų. Iš kur sužinojo jis? Iš vilkolakių ar iš to jaunuolio, kurio vardo gerai net neatsiminė?
- Dabar jau viskas gerai, - sklandžiai sumelavo Miona. Fiziškai gal ir buvo - atsipirko randu kairėj rankoj ir daugybe sumušimų bei mažesnių žaizdų paliktų žymių. Bet sunkiai galėjai pasakyti, kad dvasiškai Miona nebuvo sunkiai sužeista. - O tu?

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #68 Prieš 3 metus »
Miona daugiau nesigilino į dėžės turinį ir Kajus ramiau atsikvėpė. Jau antras kartas šiandieną. Na ir jam sekasi. Šyptelėjo merginai, parodydamas jog daugiau priekaištų ar klausimų jai neturi. Patikėjo ja.
Iš tikrųjų buvo kvaila taip kalbėtis su buvusia grife, tačiau tą lėmė aplinkybės. Iki galo ja nepasitikėjo, nežinojo ar šiai galima pasakyti Lorijanų paslaptį. Ar vertėtų? Ką iš to išpęštų? Saugumą? Supratingumą? Bet ar aurorams neprieinamas ketvirtojo lygio rasių ir magiškų gyvūnų sąrašas? Ji turėtų žinoti apie senąjį Magijos Ministerijos straipsnį, kuriame apipeikiama ne tik tada dirbusius Magijos Ministerijos tarnautojus, bet ir Melijandrą Lorijan. Miona žino, jog su juo susiję Lorijanai, tiesa? Kajus to nežinojo, turbūt mąstė, jog Miona apie tai nenutuokia.
Antraip tiesiu taikiniu paklaustų, kaip jis susijęs su vilkolakiais. Tai teikė vilties, jog Mionos akiratyje Kajus dar neatsidūrė, nesvarbu ką ji veiktų Ūdrų Žabanguose.
Tačiau dalis jo sakė, jog būtų įdomu su ja susitikti darsyk. Galbūt ne tokioje aplinkoje, galbūt kažkur ramiau, gal jo namuose. Ne...būtų per daug pavojinga. Kažko reikia, jog ja pasitikėtų labiau, kad ir ji - juo.
Turbūt užklausti apie mūšį nedėrėjo. Širdis taip kuždėjo. Įskaityti Mionos veido taip ir nesugebėjo, tačiau nujautė, jog kažkas yra netaip. Tačiau neusprato kas.
Kajus liūdnai šyptelėjo, išklausęs Mionos žodžių.
-Dabar jau geriau...-patylėjo,- Per mūšį buvo sužeistas Sniegas, bet gyvas ir pasveikęs,- nesigilino į detales kas, kaip, kodėl, kur taip įvyko Sniegui.
Akimirką dar patylėjo, svarstydamas ką pasakyti. Galiausiai išdrįso tarti:
-Tai...Ačiū už pokalbį, Miona. Manau, abiems mums laikas būtų skirstytis,-nežymiai mostelėjo dar prie prekystalio besibūruojančių vilkolakių pusėn,- Tai...Iki. Iki kito susitikimo,- atsisveikino su aurore, pasigreibė dėžę ir ištipeno iš kavinukės. Už sultis jau buvo seniau susimokėjęs. Kita jo stotelė - namai.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #69 Prieš 3 metus »
   Paslėpė rankas plono džemperio kišenėse žingsniuodama Ūdrų Žabangų kavinukės link. Visą kelią svarstė, kam Elijah'ui prisireikė susitikti būtent dabar ir ne kur kitur, o kavinėj. Neabejojo, kad šis vėluos, ir ji, kaip visuomet, bus priversta laukti. Nejučia suvokė, kad vampyras nesikeičia. Na, bent jau savo įpročių nelaužo ir punktualumu ir toliau nepasižymi net ir tuomet, kai susitikimą suplanuoja pats. O tai, kad rudaplaukis pasikeitė liudijo ant jos piršto atsiradęs papuošalas, kurį Luna sugebėjo kelis kartus pamesti. Laimei, vos kelios akimirkos, kai atmintis labai aiškiai nupiešė vietą, kur padėjo tą neįkainojamą žiedelį. Šito buvo nusprendusi neminėti Elijah'ui ir nesuduoti širdies smūgio.
   Priėjusi nurodytą susitikimo vietą nė neapsidairiusi išsirinko laisvą staliuką ir patogiai įsitaisė. Žinojo, kad kraipyti galvą neverta, nes vaikinas neabejotinai vėluoja ir verčia ją laukti, bet su laiku prie to priprato. Teko priprasti.
   Pasirėmusi ranka smakrą žvilgtelėjo į netoliese sėdinčius lankytojus, besimėgaujančius saulėta diena, deja, didele šiluma nepasižyminčia. Iš šalies šių gyvenimas atrodė toks paprastas - žiobarai, sukantys galvą dėl darželio vaikams, mašinos gedimų, pakilusių kainų ir daugybės kitų paprastų, nesudėtingų klausimų. Visgi nebūtų sutikusi iškeisti savo gyvenimo į žiobarišką. Magijos pasaulis - tam tikra gyvenimo dalis.
   Papūtusi lūpas lėtai iškvėpė orą ir vos tik padavėjas spėjo prisistatyti ir atnešti Menu, leptelėjo užsakymą ir šis dingo lyg šio nė nebūtų buvę. Toks aptarnavimas juodaplaukei patiko.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #70 Prieš 3 metus »
Vos tik sugrįžo iš Londono atgal į Ūdrų Žabangus, išsiuntė Lunai kvietimą susitikti, mat šiam reikėjo su ja pasikalbėti be pašalinių, gera klausa pasižyminčių personų, kuriuos Elijah' us gerbė ir laikė šeima, tačiau kartais norėjosi privatumo. Tuo lab, žinant, kad ten, tarp jų, yra smalsuolių.
Dėl susidariusios spūsties Londono gatvėje, Elijah' us užtrūko, ir jautėsi susimovęs, juk pats pasiūlęs susitikti - neatvyksta laiku. Na, jis guodėsi tik tuo, kad juodaplaukė jį jau perprato ir susipratimų ties tuo nekils, nors šios savybės rudaplaukis norėtų atsikratyti, ji erzino ne tik aplinkinius, bet ir patį vaikiną.
Kiek lengviau atsidusęs, pravėrė kavinukės duris, dairydamasis savo sužadėtinės. Mat buvo užtikrintas, kad šioji jau jo laukia. Chris' as eilinį sykį pasijautė lyg koks neišauklėtas padaras, kuriam taip trūksta to punktualumo, galbūt su laiku jis atsikratys tos kvailos savybės, tačiau dabar: yra kaip yra.
Akimis susiradęs savo mylimąją, nužingsniavo link josios išrinkto stalelio.
- Sveika, - nusivilko juodą džinsinį švarką, pakabindamas jį ant kėdės. - Kaip laikaisi? - Besėsdamas ant kėdės, nudelbė akis į priešais sėdinčią, rodos, kiek nuobodžiaujančią panelę.
- Atsiprašau! - Pamosavęs pirštais išsikvietė padavėją, - man stiklinę limonado, - nutęsė pasirodžiusiam žmogučiui, o šiam dingus, vėl visą dėmesį skyrė Gardner.
- Atsiprašau, kad vėlavau, spūstys didelės, - stengėsi pasiteisinti, tačiau užsičiaupė ir iškart ėjo prie reikalo, suprasdamas, kad tas kvailas jo atsiprašymas nieko vertas - buvau susitikęs su tėvu. - Atsirėmė rankomis į stalviršį, veidas paniūro, - leido sugrįšti, tačiau su sąlyga, jei atsiprašysiu, - kiek lengviau atiskvėpė, - bet nesu tikras, kad aš to noriu, nežinau ką daryti. - Atsilošė kėdėje, sunerdamas rankas, - turiu savaitę apsispręsti.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #71 Prieš 3 metus »
   Neperšokęs griovio nesakyk "Op" - tinka beveik visiems gyvenimo atvejams. Nuo pačių paprasčiausių iki pačių keisčiausių.
   Laukti užsakymo merginai teko geras dešimt minučių ir Luna jau ėmė gailėtis mintyse pagyrusį padavėją puikiu ir greitu aptarnavimu. Dabar jai teko laukti ne tik nepadoriai vėluojančio vaikino, bet ir šviežiai spaustų apelsinų ir morkų sulčių. Nerimas ir keistas jaudulys dirgino visą nervų sistemą, nors juodaplaukė stengėsi išlikti rami. Nežinomybė - baisiausia, kas gali nutikti. Sužinoti, kad žmogus nebegyvas ne taip baisu, kaip būti kankinamam dvejonių ar jis tebegyvas.
   Nusibraukusi nuo veido nepaklusnią sruogą, kurią tuoj pat švelnus vėjelis ėmė šukuoti nematomais savo pirštais, žvilgtelėjo pro langą. Čia pat žvilgsnis susidūrė su puikiai pažįstama rudų plaukų kupeta. Ją būtų atpažinusi ir iš šimto kilometrų.
   Nežymiai šyptelėjusi krūptelėjo padavėjui pristačius užsakymą. Stiklinė-taurė, pripildyta šviežiai spaustų apelsinų ir morkų sulčių, skimbtelėjo į stalo paviršių. Netrukus prisistatė ir vėluojantis asmuo. Kaip bebūtų keista, merginos akyse nebuvo nė kruopelytės nepasitenkinimo ar priekaištavimo. Turbūt bandydama nusiraminti nurimo tiek, jog paprasčiausiai pasiruošė paprastam pokalbiui, kurio metu nieko svarbaus nebus pasakyta. Kaip ji klydo...
   -Labas,-linktelėjo gurkštelėdama sulčių,-ar kalbėsim apie tokius paprastus dalykus, apie kuriuos būtume galėję pasikalbėti namuose, ar visgi pasakysi, kodėl mane pasikvietei būtent dabar?-pastačiusi stiklinę-taurę atgal ant stalo dėbtelėjo į vaikiną.
   Akimis nusekė prie baro nužingsniuojantį padavėją, tuoj pat pripildantį stiklinę užsakyto gėrimo. Papurčiusi galvą pati sau nusigręžė. Ji atėjo pirma, o buvo priversta laukti, o štai pasirodžius jos sužadėtiniui - užsakymas pateikiamas akimirksniu.
   -Nesvarbu,-linktelėjo nesureikšmindama fakto, kad buvo priversta laukti,-Ooo...-tesugebėjo pratarti Elijah'ui tėškus savo pastarosios dienos veiklą. Nustebusiomis akimis žvilgtelėjo į vaikiną. Staiga tapo aišku, kam šitas susitikimas buvo skirtas ir kodėl jis toks svarbus.
   -Kodėl abejoji grįžimu? Iki tol, kol tave ištrėmė, vampyrai tau buvo bene svarbiausi, kodėl dabar nesi tikras tuo?-prisimerkusi įsmeigė safyrines akis į vaikiną. Regis, rudaplaukis pasikeitė ir Luna nė nepastebėjo kada. Jis ne tik nusprendė jų santykius pastūmėti į kitą lygmenį, bet dvejojo ir dėl savo šeimos. Smalsumo vedama norėjo viską išsiaiškinti.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #72 Prieš 3 metus »
Žmogų gali pakeisti tik išorinės gyvenimo sąlygos, kaip antai, grėsmė netekti artimo žmogaus. Tokiu lemtingu momentu daugelis perkainoja savo vertybes, keičia elgesį, net požiūrį į gyvenimą, taip nutiko ir Elijah' ui, kada šis suprato, kad į jo mylimąją kesinasi juodoji giltinė, o jis - jis tik stebėtojas, niekuo negalintis padėti. Galbūt, tai ir yra ta priežastis, kuri pastumėjo Dawson' ą pakeisti jam brangias vertybes kitomis. Juk gyvenimas tik vienas, o plėšydamasis kiekvieną sykį ir bandydamas skirti dėmesio visiems, vampyras sprogs. Pervargs. Ir galu gale vistiek bus priverstas rinktis. O jo pasirinkimas, jau seniai nuspręstas likimo.
Vos tik Luna prabilo, grynakraujis neištvėrė nenusišypsojąs, kad ir kaip stengėsi. Mat ši nė nenutuokusi apie ką bus pokalbis, ėmė priekaištauti. Nors tai dabar bandytų paneikti, tačiau - akivaizdu.
- O kada norėjai? - Kilstelėjo vieną iš dviejų antakių, lyg bandydamas išgauti atsakymą iš josios veido, tačiau nepavyko. Būtų pavykę, jei ne tas vaikinas su raudona "stalstiese" ant savo liemens.
- Ačiū, - stikliniai atsidūrus ant stalo, vampyras draugiškai linktelėjo padavėjui ir sudrėkino išdžiūvusią gerklę. Negi jis iš tiesų sentsa? Nea.. Tai paprasčiausias nuovargis, juk per pastarąją savaitę jis miegojo tik.. tik dvi valandas per septynias paras? Net ir antgamtikui to buvo per daug.   
- Kodėl abejoju? - Dar sykį tarstelėjo tą patį, ką pasakė priešais sėdinti mergina, tačiau sudvejojo prieš pradėdamas kalbėti. Pats nebuvo dėl to tikras. Jis ilgą laiką galvojo, kad tai dėl Lunos, tačiau dabar, jis kaltino jį - Joseph' ą. Mat pastarojo elgesys su savo palikuonimi nebuvo grįstas tėviškais santykiais, tai labiau priminė du individus - kovojančius tarpusavyje. Bet kodėl taip buvo? Rudaplaukis atsiduso ir kilstelėjo akis į juodaplaukę.
- Nežinau. - Tylus ir šaltas atsakymas išsprūdo vos pravėrus lupas. - Turbūt, kad ne jie man svarbiausi.. Su tėvu santykiai atvėso nuo tos dienos, kada mirė, tiksliau paliko mama. Paprasčiausiai mes tik - bosas ir pasiuntinys. Pavargau. - Žvilgsnis nukrypo į šalia sėdinčią, tarpusavyje besiginčijusią porą, kuri nepasidalino pinigais. Akimirką ir jis tokios problemos įsinorėjo, tačiau deja. Jis įklimpęs į kur kas didesnę pelkę.
- Na matai, - gurkštelėjo gazuoto skysčio, - dabar noriu būti tavo gyvenimo dalis, nebe jų. Su jais - viskas baigta, na bent jau su vampyrų reikalais, - taip lengvai atsiduso, kad kiek suabėjojo esąs vienas iš jų, - bet tėvas, galbūt jo derėtų atisprašyti.. - Nutęsė Chris' as ir klausiamai pažvelgė į savo sužadėtinę, tikėdamasis, kad ši jam pasiūlys kažką protingo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elijah Chris Dawson »
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #73 Prieš 3 metus »
   -Elijah'au, nejuokinga,-dėbtelėjo stebėdama, kaip pasirodęs padavėjas pristato vaikino užsisakytą gėrimą. Svarstė, kiek ilgai jis kankins ją nežinomybėje ir neatskleis tikrosios priežasties viso susitikimo. Atrodė, kad grynakraujui linksma ir jis nuoširdžiai mėgaujasi merginos susierzinimu. Laimei, netrukus šis susiprotėjo surimtėti ir paaiškinti, kaip iš tiesų jaučiasi dėl tokio tėvo pasiūlymo.
   Neperšokęs griovio nesakyk "Op".
   Luna kantriai stebeilėjo į vaikiną, leisdama šiam susikaupti ir apsvarstyti atsakymą. Turbūt neturėjo deramai laiko suvokti, ką pats apie visa tai mano ir kodėl nėra tikras grįžimu. Tiesa, kad skuboti sprendimai toli nenuveda. Arba per toli.
   Kilstelėjo antakius į viršų. Po tokios ilgos tylos tikrai nesitikėjo tokio atsakymo. Vylėsi, kad Elijah'us paaiškins, kodėl taip jaučiasi, tačiau pabandžiusi save įsivaizduoti jo vietoje suprato, kad žodis "nežinau" iš tiesų apibūdino jo savijautą. Turbūt to ir reikėjo tikėtis. Vaikinas jau buvo spėjęs susitaikyti, kad pas vampyrus nebegrįš, jam teliko ji - Luna, o dabar...
   -Ar esi tikras, kad nenori būti ir vėl jų dalimi?-atsargiai paklausė. Neįsivaizdavo savęs be gaujos. Galbūt tuo vilkai ir skyrėsi nuo vampyrų. Vilkai buvo įpratę matyti saviškius šalia, jaustis saugiai gaujoje, o vampyrai... Jie buvo kitokie.
   -Nežiūrėk į mane taip, žinai, kad iš manęs prasta patarėja, diplomatiniai pokalbiai ne man,-papurtė galvą tuoj pat suvokdama, kad derėtų padėti susigauti vampyrui tarp savo abejonių ir nuspręsti, ko šis nori. Deja, ji negalėjo spręsti už jį.
   -Aš nenusimanau jūsų - vampyrų reikaluose,-prisipažino lėtai dėstydama mintis, stengėsi neužgauti priešais sėdinčio sužadėtinio, mat žinojo, kaip greitai ramus pokalbis gali virsti barniu,-bet jei manai, kad būti jų dalimi nebenori, nenori būti kieno nors pasiuntinuku ar klausytis komandų, tada nepriimk tėvo pasiūlymo, bet jei jauti, kad grįžęs ar atsiprašęs jausiesi geriau, tada palaikysiu tave,-linktelėjo, nors žinojo, kad palaikytų grynakraujį bet kuriuo atveju net jei jis neatrodytų pats geriausias sprendimas.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #74 Prieš 3 metus »
- Aš nesijuokiu, - kandžiai atkirto merginai, tačiau teko sukaupti visas jėgas, kurios dar buvo likusios, kad sulaikyti garsų prunkštelėjimą. Luna tikrai, už tai nepadėkotu. Nemaža to, kad jis ją erzina, dar ir šaiposi, tačiau praleisti progos, nors akimirką pasimėgauti supykusia juodaplauke, Elijah' us neketino. Jis tuo mėgavosi, tačiau neilgai. Kalbai pasisukus apie patį jos kaltininką - rudaplaukis surimtėjo ir vos matomai rauktelėjo kaktą. Nors anksčiau jis puikuodavosi atsidūręs įvykių sūkuryje, dabar tenorėjo garsiai nusikeikti ir palikti tą "amžiną garbės postą - besisukantį apie jį."
Žalsvai melsvų akių savininkas atidžiai stebėjo kiekvieną Lunos kūriamą grimasą. O šiai prabilus vėl buvo išmužtas iš vėžių. Sužadėtinės klausimai jį trikdė, vertė permąstyti visas vertybes, kurias jis kadanors vertino. Privertė perbėgti per kiekvieną skausmingą prisiminimą sietiną su "šeima".
- Nežinau. - Minutei nutylo, įkvėpė, viską gerai apgalvojo ir tęsė toliau, - turbūt, kad taip, aš tuom visiškai tikras. - Kelis sykius palinksėjo ir kilstelėjo akis nuo medinio stalviršio, įsisteiblidamas į priešais sėdinčią antgamtikę. - Dabar tu mano dalis. - Palinkęs į priekį, dešine ranka paiimė juodaplaukės plaštaką.
- Bet juk, gali patarti? - Kryptelėjo galvą į šoną, ieškodamas padavėjo. Tada pamosavo dviem pirštais ir jaunas asmuo prisistatė. - Sąskaitą, prašyčiau, - besitraukdamas piniginę iš džinsinio švarko, išlemeno rudaplaukis, o po kelių akimirkų vėl grįžo ties mylimąją, kuri stengėsi padėti, tačiau pati nežinojo, kaip. Na taip, ji nieko nenusimanė apie vampyrų santykius, jie nebuvo panašūs į josios su gauja. Jei bandytume pasakyti, kad jie vienodi, tada derėtu pritarti, kad naktis su diena - vienas ir tas pats.
- Žinai, ką aš.. ne aš, o mes darysime? - Viską permąstė, apdorojo mintis, - Tiesa sakant, su tėvu pyktis nebenoriu, matau, kad jam pačiam skaudu, tačiau jo išdidumas jį varžo.. Aš jo atsiprašysiu, su juo susitaikysiu, tačiau pas juos nebegrįšiu. Manau, laikas susikurti savo gyvenimą, savo šeimą, nes jei ten grįšiu, mes niekada nebūsim laimingi, - ir šį kart grynakraujis galėjo lengviau atsikvėpti, jis jautėsi atsikratęs didelės naštos, galbūt dabar pilna koja, galės žengti į kitą gyvenimo etapą. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elijah Chris Dawson »
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“