[Persefonė Peloquin]

Žvilgsnis kaitino vaikino odą. Ar bent turėjo kaitinti. Juk Persefonė taip ilgai ir taip godžiai žvelgė į jį, kur nerasi nudegimų. Gražus vardas, labai...
-Penelopė,- tegu jos vardas lieka paslapty.
-Kuom užsiimu? Dirbu,- gūžtelėjo pečiais Persefonė ir viduje nusijuokė, tik išorė nebesišypsojo. Nuliūdo, nes žinojo, kad negaus jo. Na, to vaikino priešais. Jo ilgi plaukai ir akys. Taip, akys. Jos nuostabios. Nes jose ji matė save. Tą liekną, dar jauną merginą, baltais, kiek susivėlusiais plaukais, rausvu lūpdažiu padabintomis lūpomis, ilgomis blakstienomis. Ji pati sau buvo graži. Pagaliau. Tikėkimės, kad greitai ji daug daugiau šypsosis, lūpdažis paliks žymes ant Arono kaklo, o plaukai bus susivėlę nuo...smagios dienos?
-Eime, parodysiu kur dirbu,- mergina timtelėjo vaikino ranką, arbatos puodukas iškrito, sudužo, bet abiejų jau neliko kavinukėje, nes Persefonė Aroną vedėsi klaidžiais keliukais, tolimais keliais, visur, kur tik greičiau pateksi į ministeriją.

[Armand Desrosiers]

Per atostogas namo negalės grįžti, dėl remonto! Remonto! Tad teks gyventi bute, užeigoje ar dar kur. Pirmos atostogos ir štai kas nutinka! Artimų draugų kol kas nesusirado, todėl paprašyti nakvynės negali,o ir nenorėtų sukelti jiems bėdų, nes svetį turėti visą savaitę - nemalonu.
Liūdnai atsidusęs, per šiaudelį, įtraukė šokoladinio pieno. Pinigų gavo, su rašteliu, kad gerai pavalgytų, bet...
Buvo sumautai liūdna valgyti vienam! Ne, triušiukas, esantis kišenėje, padėties netaisė, kol kas, jis miegojo kuo puikiausiai, bet netrukus reikės judėti ir vėl užsidaryti nykiame viešbučio kambaryje! Net galvą paskaudo nuo tokios minties! Galėtų mokytis, bet atostogos skirtos ne mokslams! O potyriams! Tikriems, neužrašytiems, potyriams!
Dar kartą įtraukė pieninio kokteilio, akivaizdžiai suraukęs antakius.

[Ilya Vasiliev]

Naujasis gyvenimas buvo kiek... baugus. Rankoje spausdamas mini žemėlapį Ilya nedrąsiai permetė akimis kelis žmones minioje, pastatus, visą tą margumyną ir spūstis. Tėtis jį paliko vieną praleisti kelias valandas šiame miestelyje, kol pats tvarkė verslo reikalus.
Galbūt kiek ir pasiklydo. Jautėsi išmuštas iš vėžių, norėjo kur nors imti ir nulysti.
Giliai atsiduso ir susikišo žemėlapį, o kartu ir rankas į striukelės kišenę. Buvo gana šilta pavasario diena, nors gal tik jam taip atrodė. Saulutė vos vos žvelgė pro debesis, o kampuose tūnojo neištirpęs sniegas. Tvirčiau susisiautė šaliką ir jau buvo benenueinąs kažkur tolyn, bet kažkokios kavinukės lange pamatė pažįstamą veidą ir tarsi traukiamas kablio pasuko link jo.
-Labas, - kiek uždusęs prisėdo šalia jo. -Ah...- pamiršo klasioko vardą, o varge, o juk tikėjosi, kad šis jam padės susigaudyti aplinkoje. -Ahh, triūšių vaikyne, - šyptelėjo labai siaura, sustingusia šypsena, tokia keistai kraupia ir ironiška.

[Armand Desrosiers]

Pūtė pieno burbulus, į juos nežiūrėjo, bet tai buvo puikus taškas, pabėgti nuo aplinkos ir paskęsti mintyse. Jautėsi it pabudęs iš transo būsenos, kai išgirdo jaunuolio balsą. Ilya. O... Prisiminimai, akimirksniu grįžo, kaip nusirito nuo sofos ir kaip keistai elgėsi prie vaikino. Nuraudo, vien nuo minties, kad bernelis pamanė, ką ne taip, kad dabar su juo bendrauja vien iš mandagumo.
Įgnybė sau į rankos odą, kad nuleistų kraują nuo skruostų, kur nors kitur, bet ne į tokią, akivaizdžiai matomą vietą kaip veidas.
- Ill...ya, - išlemeno, su šypsena, nustebusiu tonu. - Ką čia veiki? ar... ... ko nors ieškai? Prisėsk! - mostelėjo ranka į laisvą vietą.
Galbūt neteks būtų vienam šiandien ar šiąnakt, su mielu noru, dalintųsi kambariu su dar vienu žmogumi, tada netektų bijoti šešėlių ar kitų žiobariškų pabaisų, kurie neretai būdavo tie patys žmonės.

[Ilya Vasiliev]

O, gerai, kažkaip tai praslydo ir be vardo, puiku. O jis prisiminė jo vardą? Na, galėjo tik pagirti už gerą atmintį ir tiek, jokio prizo paruošęs neturi. Ištiesė ranką prie kėdės, atitraukė ją ir sukrito ant medinio baldo, sunertas rankas padėjo ant stalviršiaus.
-Ah, aš tyesiog šiaip čia, - gūžtelėjo pečiais, žvelgdamas į prieš jį sėdintį vaikiną. -Kaip tūrystas žinai. Tūrystauju, - nusuko akis į zujančią padavėją, kuri buvo pernelyg užsiėmusi kitais reikalais, todėl po kelių akimirkų vėl pasisuko link klasioko. -Na, o ką tū čia darai? Gal gyveny netoliese?- plepėjo pernelyg daug, kalbėjo tikrus niekus, tačiau jautėsi keistai nuogas ir nedrąsus apsuptas tokios gausybės įvairiausių žmonių. Galbūt perkaito galvą tuose keliuose saulės spinduliuose? Tikrai būtų nekas. Nerimastingai apsidairė meniu ir vos tik jį išvydęs atsivertė šį. Gal ko užsisakys, ar arbatos, ar dar kokio nieko, net nežinojo, ko trokšta. Bent jau turės užsiėmimą ir neaušins burnos.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė nežinojo, kodėl vieną vėjuotą ir niūrų žiemos šeštadienį sugalvojo dingti iš Hogvartso į Ūdrų Žabangų miestuką. Danguje šmėžavo pilki debesys, o Marlenai žingsniuojant ėmė kristi baltos, nedidukės snaigės, įstrigusios tarp tarp trumpų jos plaukų, nuklojo spalvotą šaliką ir šokoladinį paltą. Rankas susikišusi į kišenes, mergaitė dairėsi į šalis, stebėdama visas centro detales. Vėjui užpuolus iš visų pusių, perlieta šalto oro gūsio, Hale susigūžė. Nusprendusi, kas jei taip stovės, tai ir sušals, ėmė dairytis kavinukės, užeigos ar kažko panašaus. Akys greitai surado ko ieškojo - po akimirkos drebantys pirštai jau laikė durų rankeną ir švelniai trūktelėjo pirmyn. Vos tik įėjus į vidų, užliejo šiluma ir švelnus kakavos kvapas, susimaišęs su meduolinių sausainių aromatu. Perskaičiusi meniu, užsisakė kakavos, sumokėjo ir atsargiai nusinešusi puodelį prie laisvo staliuko tolėliau nuo lango, atsisėdo, atsisagstė paltą, atraizgė šaliką ir abejomis rankomis laikydama puodelį gurkštelėjo karšto gėrimo.

[Teodoras Meiden]

 Berniuko smalsios akys greitai nužvelgė krentančias, ir gana greitai, baltas snaigutes. Šiosios suposi vėjo ritmu, vis mažėdamos, tirpdamos vaikų delnuose ir galiausiai it niekas nuklusdamos ant žemės.
 Teodoras nuobodžiavo. Tokiam kaip jis, vargu ar ta vienatvė į gerą. Kartais reikia. Bet ne dabar. Šiuo atveju, kaip ir kitais likusiais, klastuolis, nusprendęs pasižmonėti, užėjo į pačią, jo nuomonę, mažiausiai pažįstamą vietą, kurioje nebuvo tiek ir daug įdomybių. Liūdna.
 Žvilgsnis nukrypo į kavinukę. Šypsena nutvieskė veidą. Ir užėjo, mojuodamas ranka pakliuvusiam darbuotojui. Iškart užsisakė karštai garuojančios juodosios arbatos su pienu. O vėliau laviruodamas su puodeliu po vidų ieškojo kur prisėsti bei stebėti pro langą einančius praeivius. Vietoj to, jog atsisėstų į visiems įprastą tuščią vietą, rado vienišai sėdinčią prie kakavos puodelio žavią Hogvartso mokinę. Iškart pasuko jos link ir plačiai nusišypsojęs, klestelėjo priešais.
 Puodelį atsargiai pastatė ant stalo, atsirėmė alkūne ir patogiai įsitaisė.
 – Sveika.

[Auksė Marlena Hale]

Šiltas oras pamažu stūmė šaltį iš kūno lauk. Pirštus ėmė niežėti, jausmas pasirodė tikrai nemalonus, tačiau ji žinojo, jog tai ištvers. Iškentė baisesnių dalykų, negu niežėti pradėję pirštai. Gurkšnelį kakavos nurijusi, Auksė itin stengėsi nesusiraukti. Atsargiai padėjo puodelį ant lėkštutės, pirštų pagalvėlės jau ėmė degti nuo gėrimo šilumos, o gerklę ir visą stemplę nudegino per daug karštas gėralas. Rudaplaukė apsidairė. Visi užsiėmė savais reikalais, ramiai sėdėjo, gurkšnojo gėrimus, skaitė laikraščius ar mėgavosi įvairias pyragėliais. Akimirką Marlena užsimanė kanelių. Balsas. Vos vienas išgirstas žodis pažadino krūptelėjimą. Varnė atsisuko į puodelio pusę, visiškai nusirišo šaliką - pasidarė karšta.
- Mhm, - nužvelgė berniuką, - labas.
Hale neprisiminė, ar jį pažinojo. Turbūt ne. Buvo tik porą kartų pastebėjusi jo esybę koridoriuose. Pamokose dėmesio neatkreipė.
- Kodėl pasirinkai atsisėsti būtent prie manęs? - net neprisistačiusi (o kam to reikėjo?) švelniai rėžė galvą okupavusį klausimą.

[Teodoras Meiden]

 Kavinėje pasidarė per karšta, tad berniukas nusiėmė savo šiltą tamsiai mėlyną kepurę, pasidėjo šalia ir rankomis perbraukė per plaukus taip užtikrindamas jų tvarkingą gulėjimą. Nusirišo ir tokios pat spalvos šaliką. Pasidėjo striukę. Praktiškai, visiškai pasirengė gražiai arbatos ceremonijai.
 – Na visų pirma pasakysiu, jog vardu aš Teodoras. Kartais į mane kreipiasi tiesiog Teo ar pavarde Meiden. Visų antra, noriu paklusti Tavęs, kuo esi vardu. Ir visų trečią, atsakau į tavo klausimą – neatsakau į jį. Nes. Nes nežinau atsakymo į jį. Būna. Atleisk, jei aš per plepus, – šyptelėjo ir iškart gurkštelėjo gėrimo.
 Nusuko akis į langą. Tačiau ilgai netvėrė. Ilgai negalėjo laikyti tyloje, privalėjo bendrauti.
 – Mėgsti Kalėdas? Jei taip, tai artėjantis pokalbis džiugins mus abu, – Šermanas atsargiai pasiūlė temą dialogui.

[Auksė Marlena Hale]

Pasidarė dar šilčiau, o laikyti šaliką ant kelių tapo nepatogu. Mergaitė atsargiai nusivilko paltą, sukišo į vieną rankovę didesniąją šaliko dalį ir pakabino ant kėdės atlošo. Gilių spalvos aptemptas, vientiso rašto megztinukas atrodė paprastutis, tačiau buvo šiltas ir derėjo prie panašaus atspalvio laisvoko sijono. Auksė pasirėmė veidą ranka, akimis stebėjo kilusius kakavos garus iš puodelio aukštyn ir kaip jie sklaidėsi ore. Kai berniukas, o tiksliau, Teodoras, prisistatė, Marlena susigėdo. Koks mandagus ir išprusęs burtininkas šitaip rėžtų klausimą net neprisistatęs?
- Um, atleisk, - delnais apglėbė puodelio šonus ir kilstelėjo jį arčiau lūpų, - Auksė Marlena. Dažniausiai mane vadina Aukse, bet jokio man skirtumo. Gali vadinti ir Marlena. Kaip tau geriau, - šyptelėjo bei gurkštelėjo pravėsusios kakavos, kuri pasirodė idealaus šiltumo.
- Pasitaiko, - gūžtelėjo pečiais padėjusi puodelį, - na, pati nežinau ko atsibeldžiau į šį miestelį, o tuo labiau, kavinę.
Hale širdis daužėsi garsiau ir ji jautėsi šiek tiek įsitempusi. Taip nuolat nutikdavo, kai tekdavo susipažinti su nauju burtininku. Pajutusi, jog užkėlė pečius, atsilošė.
- Kalėdos? Kalėdos yra nuostabiausia šventė! - staigiai pritilo, prikando lūpą ir šyptelėjo suvokusi, kad sušuko sakinį per garsiai, - Kalėdų laukiu labiau, nei gimtadienio.
Iš tiesų tai buvo tiesa. Varnė mėgo šią žiemos šventę labiau už gimtadienį, nors ne vien dėl tos pakilios nuotaikos, dovanų ar dar ko. Turėjo ir savų priežasčių.

[Teodoras Meiden]

 Trylikametis atsirėmė. Šaukšteliu bereikalingai maišė vėstančią arbatą. Tuo labiau, jog su pienu. Gurkštelėjo. Ir dar kartelį.
 Mergina kalėdų tema pasirodė itin entuziastinga, Teo susižavėjo tokiu jos linksmumu. Priminė jį patį.
 – Oi, kaip puiku! Tau labai tinka vardas Marlena, beje, – šyptelėjo, – tiesa, mes čia visai apie kitką. Žinai, aš irgi dievinu šią šventę. Visur tik lemputės, džiugi nuotaika, žmonės, kakava ir dainos aplinkui. Prisipažinsiu, esu itin bendraujantis, čia tau atsakymas į ankstesnį klausimą, bet dar ir klėdos, ak, kokia puiki proga su kažkuom susipažinti. Va, kad ir dabar. Net privalau paklausti ar prieš šventę norėsi dar kažkur nueiti kartu. Tu tik įsivaizduok kokia atmosfera! Na, aš labai įsijaučiau čia. Nutilsiu šią akimirką ir turiu teisę paklausti bei atidžiai klausyti, kuom tau kalėdos patinka? – akies krašteliu užmetė akis į snieguotą gatvę, bet tuojau pat grįžo į kavinę. Visą dieną laukė kol kažkam visa tai išsakys. Ir tokia proga. Net ir naują pažįstamą susirado. Ar dabar jie draugai? Turbūt.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė atsiduso. Ji jautėsi įsitempusi, nervinosi, tačiau tai itin gerai slėpė. Spinduliavo džiaugmu ir linksmumu, bet viduje virė visai kitokie jausmai.
- Ačiū, - švelniai kilstelėjo lūpeles aukštyn. Niekas man nėra to sakęs. Marlena gurkštelėjo gėrimo jau kažkelintą kartą. O kelintą, neskaičiavo. Nebuvo įdomu, tik puodelio turinys mažėjo ir mažėjo.
- Mhm, - sumurmėjo, kažką nugirdusi apie nuėjimą dar kur nors, - Man patinka tas šurmulys, atmosfera, - pasakoti giliausių paslapčių, ypač apie tai, kaip visa šeima jos nemylėjo, paliko ir ji persikėlė pas tetą, - ypač tas jaukumas, papuošimai... Kažkas tobulo. Visi tie šilti megztiniai, auliniai batai, paltai, šalikai, taip pat sniegas, šaltis! Labai labai nuostabu.
Auksė padėjo puodelį ant lėkštutės galutinai pabaigusi gėrimą.

[Maja Patvel]

Maja užsuko į kavinę. Ji norėjo ko nors užvalgyti. Beje buvo pavargusi po dienos darbų ir visų pamokų. Diena buvo tikrai sunki. Mergaitė palaukė kol prie jos prieis padavėjas. Ji užsisakė pyragaitį su kremu.  Tokius pyragaičius labai mėgo. Tai buvo kone mėgstamiausias grifukės desertas.
Laukdama išsitraukė nuotykių knygą ir pradėjo skaityti. Knyga buvo labai įdomi. Mokinė į ją buvo taip įsitraukusi, kad net išsigando kai padavėjas atnešė pyragaitį ir pasakė:
- Jūsų užsakymas panele.- Maja nusišypsojo ir padėkojo jam. Mergaitė pradėjo valgyti. Buvo labai skanu. Būtų smagu su kuo nors pasikalbėti. Bet visi mokiniai dabar buvo mokykloje. Ji valgė pyragaitį ir pajuto, kad nori gerti. Troškulys vis labiau stiprėjo. Mokinė paprašė padavėjo aviečių sulčių. Ji jau norėjo greitčiau išeiti, nes čia buvo nuobodu. Visada nuobodu neturint su kuo pasikalbėti.
Pavalgiusi Maja skubiu žingsniu išėjo iš kavinės. Ir patraukė keliu.

[Kajus Arno Wintersas]

Tai buvo tingi savaitgalio popietė, kai Ūdrų Žabangai pagaliau prisipildė gyvybės. Nors buvo rudens pabaiga, šią dieną visi buvo palepinti saulės šiluma ir spinduliais. Ir Kajus čia buvo, tik pasilenkęs skrebino tušinuku ant popieriaus prie vieno iš stalelių kavinukės verandoje. Prie jo kojos, anr grindų, pūpsojo sandari, medinė dėžė. Iš pirmo žvilgsniaus galėjai suprasti, jog sunki kaip kelmas.
Kajui nerūpėjo kavinukėje besibūriuojantys žmonės, tik karts nuo karto pakeldavo akis, ar kas tik jo nestebi ir vėl įsigilindavo į savo darbą.
Kajus turėjo sąrašą.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, buvo išsiųstas papildyti eliksyrų atsargų, tau šį kartą, viskas buvo daug subtiliau. Jam teko susigraibyti retą ingridientą Antivilkiniams eliksyrams. Dėl praūžusio Magijos Ministerijos mūšio, niekas iš artimųjų antgamtikų nedrįso rodytis jokiose vaistinėse, herbologijos parduotuvėse. Ir taip, visuomenėje buvo sukilęs priešiškumas vilkolakiams (taip ir kitokioms rasėms), o Ūdrų Žabangai ir taip liūdnai garsėjo vilkolakių centru. Niekas nenorėjo įklimpti į kokią nors bėdą.
Kajui neliko kito pasirinkimo kaip jam eiti ir nusipirkti kurpelės, kurios ir buvo pilna dėžė. Viskas laimingai pavyko, niekam nesukėlė įtarimų (ar bent taip manė), teliko tik grįžti namon. Kelią pastojo kavinukė ir Kajus neatsipyrė progos atsigerti žiobariškų sulčių ir užsipildyti sąrašą, ką dar reikės nuspirkti po kelių dienų.
Tad, dabar sėdėjo ir ramiai braukė, rašė sąraše. Tik pats Dievas ir Kajus žinojo, kas buvo užrašyta tame popiergalyje.
Kajus sau pasakė: dar pabus kelias minutes ir kelsis ir trauks namo.

[Miona Hera]

Žingsniuodama per aikštę saulėtą vėlyvo rudens popietę - priešingybę pastarosioms kitoms ganėtinai lietingoms dienoms - delne švelniai spaudė nediduką lininį maišiuką su  žolelių mišiniu. Turėjo jį jau seniai, dar prieš gaunant vietą Ministerijoje - parankią, bet ir pavojingą. Bet koks šnipštelėjimas pasiekdavo užu josios kabineto durų po koridorių besitrainiojančių bjaurasčių ausis, tad galiausiai Miona ėmėsi priemonių. Juk, visgi, dauguma dalykų, aptariamų joa kaninete, nebuvo palankūs vilkolakiams.
- Kai norėsi, kad niekas negirdėtų, tarp pirštų laikydama čiut čiut tų žolyčių, nu, tiek vo, pagalvok apie pašnekovą, o tada sudegink. Žolelės kvapo neturi, ne, pasirūpinau tuo, - su stiproku rusišku akcentu mokė Mioną maždaug to paties amžiaus mergina. - Tas ne tik nuslopins balsue, bet ir nekels didelio susidomėjimo jumis.
Aišku, neketino šiandien jų naudoti - neturėjo kokio nors susitikimo, o ir prieš žiobarus nenorėjo mojuot magiškom žolėm, - tačiau buvo gera rankoje kažką vis maigyt. Arba Anastija buvo ten pridėjusi ir kažkokių raminančiųjų, arba tas maišelis prilygo žiobariškajam streso kamuoliukui. Kad ir kaip ten buvo, maišiuke sudžiovintų augalų gabalėlių bebuvo mažai, o mintis, kad praeitą savaitę rusės krautuvėlėje neberado, Mionai nedavė ramybės. Tiek dėl to, kad nežinojo nieko patikimesnio, kas jai parduotų privatumo žiupsnį, tiek dėl to, kad su ruse Hogvartse sutarė iš tiesų neblogai. Pro plyšį tarp užuolaidų įžvelgė tik porą lentynų. Tuščių.
Ūdrų Žabanguose lankėsi ne pirmąsyk. Žinoma, vis keisdama išvaizdą, lankydamasi skirtingu metu, nereguliariai. Nors dažniau užsukdavo ča vakarop, šiandien nusprendė apsilankyti dieną - saulei šviečiant paprasti miestelėnai galbūt bus šnekesni, visai priešingai nei mėnulio veikiami šunys - tiems liežuvis atsirišdavo kartu su antru alaus ar ko kito bokalu ar stikline.
Rudomis, nepakeistomis kerų, bet jau sunkumų pažymėtomis akimis nužvelgė kavinę. Iš baikščių eilėje stovinčių gyventojų žvilgsnių bei tylesnių kalbų spėjo, kad dalis čia esančių buvo paprasti žmogeliai. Tik dauguma jų ilgai čia neužsibūdavo. Greit nusipirkdavo kokio valgymo ir su popieriniu maišeliu ar vienkartiniu puodeliu gėrimo droždavo lauk pro duris. Kaip kad padarė vienas, rodos, tarpdury stovinčios raudonplaukės merginos nė nepastebėjęs jaunuolis, iš kavinukės taip skubiai movęs lauk, kad net pečiu atsimušo į Mionos. Mergina suraukė tamsius antakius ir pajudinusi petį (mat visai nesilpnai sudavė), patraukė giliau į kavinę. Vis tik, tolėliau, prie prie kasos esančių staliukų sėdėjo kažkokie atsipalaidavę, pozyva aiškų dominavimą rodantys trys, o tolėliau dar du vyriškiai. Agresyviuose žvilgsniuose, slystančiuose nuo vieno miestelėno prie kito - tai stovinčio prie kasos, tai sėdinčio atokiau nuo jų, -  rado atsakymą, kodėl gyventojai taip neša kudašių iš kavinės. Net nežinodamas, kad čia vilkolakiai, pašiurpdavai nuo jų varstymų akimis.
Miona alkana nebuvo, nors vakarykštis vėlyvas maistas jau seniai buvo palikęs savo laikinąją būstinę skrandį, tačiau reikėjo kažko nusipirkti, kad nekeltų per didelių įtarimų. Stengėsi elgtis natūraliau, nespitrinti į vilkolakius, vis žvilgtelėti į duris - tarsi norėtų kuo greičiau drožt lauk ir nebegrįžt.
Iki kasos liko dar du žmonės, mergina tariamai nejaukiai pamindžikavo. Akys netyčia užkliuvo už vieno iš vilkolakių. Užlaikė sekunde per ilgai, o šis tai pastebėjo ir šlykščiai jai nusišypsojo. Raudonplaukė šypsena neatsakė, greitai nusuko akis. Po akimirkos kitos vyras jau pamiršo bailiukę.
- Sveiki, ko pageidautumėte? - paskubom pasiteiravo galiausiai pasiekta jauna, hal net už Mioną jaunesnė pardavėja.
Jau po minutės susimokėjo pinigus, o dar po dar kitos turėjo gardžiai kvepiančią kavą ir maišelį bandelių su šokoladu. Darsyk praskenavo aplinką ir akys užkliuvo už iki šiol nepastebėtos ševeliūros. Lyg tais kažkur matytas... O...
Miona paskubom nužingsniavo iki verandos, pakeliui nužvelgdama dėžę. Sustojo prie numatyto staliuko ir per ilgiai nedvejojusi pasisveikino su buvusiu Hogvarsto mokiniu:
- Labas. Ar galėčiau čia prisėsti?
Pažinti iš akių jos nelabai ir galėjo - juk tiek laiko prabėgo nuo to sykio labirinte. Kantriai laukdama jaunuolio atsakymo jau galvojo, kokiu būdu nepastebimai sudegins žolelis. Vis tik tai, kokiu žvilgsniu visai neseniai nužvelgė kavinukę, išdavė, kad Kajus čia ne šiaip sau meilės eiles ant popieriaus rašo.