0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Marina Sfinks

  • VII kursas
  • *
  • 215
  • Taškai:
  • Ruwr, kitties
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
-Ak, mano mažoji ugnele,-atsiduso Džeisonas, pavadindamas savo seserį pravarde, kurią jis jai buvo sugalvojęs, kai šiai tebuvo penkeri.-Vien tik dėl to, kad tu Klastūnyne, nereiškia, kad tu blogas žmogus. Klastūnynas nėra vien tik blogųjų koledžas, lygiai tiek pat nedorėlių galėjo kilti ir iš Grifų Gūžtos, ir iš Varno Nago, ir netgi iš Švilpynės.
Nusišypsojęs sesei, Džeisonas dar kartą paklibino savo petį, pasilenkė ir atsirėmęs rankomis į stalą, pasirėmė jomis ir galvą. Skvarbiu žaliu žvilgsniu grifas žiūrėjo į savo sesutę, akimis glostydamas kiekvieną jos bruožą, šitaip išsiilgtą per pastaruosius metus. Nusišypsojęs Juliet, jis gurkštelėjo jau atneštos arbatos, laukdamas ką gi jo mažoji ugnelė atsakys.

*

Neprisijungęs Juliet Dark

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Tiesa yra tai , kuo tiki
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
Juliet nesusilaikė nenusišypsojusi, kai brolis priminė jai jos pravardę. Kai jis buvo išvykęs, tai ir trūko, kad Džeisonas ją pavadintų ugnele. Vis dėl to mylimo brolio atsakymas į klausimą apie kalstūnyną kiek nuramino mergaitę. Džeisonas visad sugebėdavo nuraminti savo '' ugnelę''
- Kaip bebūtų keista, pažįstu tik vieną dorą žmogų, kuris mokėsi mano koledže...
Klastuolė žvelgdama į grifo kepsnį irgi išalko, todėl užsisakė salotų su vištiena. Kol šakute dubenyje ieškojo pasislėpusių mėsos gabaliukų, klastuolė pažiūrėjo į brolio žalias akis. Ir tada suprato, jog kažkas ne taip
- O siaube - tarė ji, žiūrėdama į brolio randą - čia slibinas tave taip sužeidė? Ar labai skaudėjo?
Tą akimirką raudonplaukė užmiršo ir savo salotas. Dabar jai rūpėjo tik brolis.

4. D
Miau

*

Neprisijungęs Marina Sfinks

  • VII kursas
  • *
  • 215
  • Taškai:
  • Ruwr, kitties
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #32 Prieš 7 metus »
-Viskas bus gerai,-mirktelėjo Džeisonas, jausdamas, kaip net seilės pradėjo kauptis panosei garuojant kepsniui. Tiesą pasakius, tas kepsnys garavo neilgai, mat atsidūrė septintakursio skrandyje.-Kas yra?-suraukė antakius jis, išvysdamas persikreipusį sesutės veidą.-Ai čia?-jis pažvelgė į kairįjį petį. Nors marškinėliai uždengė didžiąją dalį rando, dalis jo vis tiek kyšojo iš po medžiagos.-Čia niekis, nesijaudink,-nusišypsojo vaikinas. Dabar jau nieko nebepakeisi, net ir pačia magija nebeužlopysi šio rando, gal reikėjo kažko griebtis anksčiau, bet ką penki nutrūktgalviai nusimano apie gydymą? Kiti sugebėjo prasisukti ir su mažesnėmis žaizdelėmis, tačiau Džeisonas parsinešė randą už visus penkis.

*

Neprisijungęs Juliet Dark

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Tiesa yra tai , kuo tiki
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
- Gerai... - atsiduso klastuolė, gavusi brolio atsakymą apie randą - argi ne keista, kad vos susitikus, klausinėju liūdnų dalykų? Atleisk, kad tikriausiais sugadinau tau nuotaiką. - mergaitė vėl pradėjo šakute medžioti vištienos gabalėlius, kurie, atrodė, tik ir slepiasi už salotų lapų - Atsiprašau...
Klastuolė pažvelgė į brolį. Jai tikrai nesinorėjo pradėti pokalbio nuo nelinksmų dalykų, juo labiau, kai taip ilgai nematė Džeisono,bet taip jau išėjo.
- Gal pasiimam po porciją ledų? - pabaigusi salotas, nušvito raudonplaukė - aš jau pamiršau, kokius tu labiausiai mėgsti, bet sau pasiimsiu kokosinių su šokoladu.
Užsakiusi jiems ledų, klastuolė kabino juos šaukšteliu
- Per kerėjimą mokėmės išsiburti apsauginį lauką. Ketinu tai kada nors panaudoti... O gal galėtum man papasakoti ką nors linksmo apie savo kelionę? O aš mainas bandysiu prisiminti kokį nors linksmą įvykį, nutikusį man mokykloje.
Miau

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #34 Prieš 7 metus »
Kalėdų proga gavo naują fotoaparatą, tad nusprendė fotografuoti miesto benames kates, o jų buvo stebėtinai daug. Seniau jų nepastebėdavo, bet dabar kai tikslas buvo nufotografuoti jas visas, tai... Bent jau 10 skirtingų kačių tikrai matė. Žinomą, neatmetė ir galimybės, kad dauguma jų turėjo šeimininkus.
Taip begalvodamas, nusprendė užsukti į kavinukę, tai padaręs užsisakė juodos arbatos ir nuėjo atsisėsti prie vienišos merginos. Galbūt ko nors laukė? Na to nežinojo, čia sėdėti ilgai neketino, tad... Pernelyg daug problemų jai nesukurs.
- Ko nors lauki? Tikiuosi neprieštarauji, kad čia atsisėdau, - šyptelėjo, gurkštelėdamas arbatos. - Mat, žiūrinėsiu nuotraukas, tai, tau patinka katės? Šiandien išbandžiau savo naują fotoaparatą, - jau net pasakoti ėmė pasakoti.
Fotoaparatas vaikinui kabojo ant kaklo it koks pakabutis.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #35 Prieš 7 metus »
Abejojo ar tai buvo Lumos 500, kadangi magiškos prekės buvo brangios, o vaikytis naujausius fotoaparatus buvo neparanku. Atsuko savo fotoaparato priekį į save, o tada perskaitė kas buvo parašyta ant vieno iš šonų.
-   Ne... Tai Avifors 152.5, girdėjau jie specializuojasi į gamtos ir gyvūnų fotografijas, tad gaudo kadrus žaibiškai ir daug greičiau negu Lumos, kuris yra pritaikytas... žmonėms, - tarstelėjo. – Kol kas nelabai esu susipažinęs su magiška technika, bet buvau patenkintas, kad šie veikia panašiai kaip ir žiobariškieji, - šyptelėjo.
O tada ištraukdamas iš aplankalo padavė kačių nuotraukas. Tvarkančios kailiuką rainės, juodakailiai katinai miegantys ant suoliuko, bėganti leopardinė katė, kuri priminė laukinę katę ocelotą, o galbūt tai ir buvo ta katė? Vis dėl to pagavo tą kadrą netoli gyvūnų parduotuvės. Nuotraukose buvo ir kitų kačių.
-   Ocelotas.... Šiaip visai norėčiau tos katės, - bakstelėjo pirštu į leopardinę. – Ji atrodo labai minkštai, pats kūno sudėjimas, - šyptelėjo.
Tačiau šypsenėlė nublėso, kai išgirdo „berniuk“, nejaugi atsisėdo šalia magijos ministerijos darbuotojos, kuri tiesiog atrodo kaip mokinė? Nes juk mokinė nevadintu, keturiolikmečio berniuku.
-   Giedrius, o jūs? – paklausė. – Nemaniau, kad čia sutiksiu.... Magijos ministerijos darbuotoja, o gal dirbate kur kitur?

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Buvo pagirtas. Nežinojo ar moteris ką nors išmanė, apie fotografavimo meną, bet gražūs žodžiai yra gražūs žodžiai, nesvarbu iš ko, visada tai pakeldavo nuotaiką, pakėlė ir dabar. Tylėdamas žvelgė kaip jaunoji ministerijos darbuotoja atsainiai valgo pyragą... pats tai nieko valgomo neužsisakė, neturėjo pinigų tokiems niekams.  Gurkštelėjo savo juodą arbatą.
-   Ačiū, - tarstelėjo.
Susidomėjęs klausėsi apie darbą, bet... tai tebuvo vienas sakinys. Šiek tiek apmaudu.
-   Taip esu mokinys, antrame kurse, bet esu... kiek vyresnis, nes vėliau pradėjau Hogvartsą, - paaiškino. – O jūs dirbate kokiame skyriuje? Galbūt reikėtų padėjėjo? Nors ir neatrodo, bet esu apsiskaitęs apie... apie... ko jums reikėtų? Kokių žinių? Esu varnanagis, o šie kaip žinote, puikiai moka įsiminti dalykus ir panaudoti praktikoje, - saldžiai, galbūt kiek pernelyg saldžiai kalbėjo, bet norėjo įsidarbinti kokioje magiškoje vietoje ar tai kad koks žmogus jam duotų darbo, ne tik dulkes nuo vitrinos stiklo valyti ar matuoti sukneles, ką jau padarydavo magiškas metras.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Pasijuto it pas močiutę, kai per dieną valgydavo tik tris kartus, o toji vis klausdavo po valandos, kodėl jis toks plonas ir nieko nevalgantis. 
-   ...Aš pavalgiau prieš tai, kurpinėje buvau įsimetęs, keletą sumuštinių, - pratarė, gurkštelėdamas arbatos ir netrukus išgerdamas, nes toji jau buvo spėjusi atvėsti per visas kalbas.
Na štai ir vėl galės papasakoti kaip tai nutiko, kad atvyko į Hogvartsą vėliau.
-   Kai buvau vienuolikos gavau laišką, tėvai baisiausiai nustebo ir... Na, kaip ir normalūs žiobariški tėvai, sutriko, bet... Eh, taip jau nutiko, kad su mokykla susitarė, kad atvyksiu čia kai būsiu keturiolikos, maždaug jau susipažinęs su visu reikalingu žiobarišku mokymosi kursu, - paaiškino. – dabar man penkiolika, po penkių metų baigsiu Hogvartsą... Taip, ši mokykla nėra pati saugiausia, bet kito pasirinkimo kaip ir neturėjau, jau susitartą buvo ir panašiai, nesigilinau, - truktelėjo pečiais, pasiimdamas savo fotoaparatą ir įdėdamas į kuprinę.
Pakreipė savo galvą. Jau būtų norėjęs judėti, jeigu moteris taip ir neapsispręs ar reikalingas pagalbininkas ar ne.
-   Taip ir neatsakėte...

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #38 Prieš 6 metus »
Ar moteris neišgirdo ką atsakė? Ko paklausė? Ne, neketino atsakinėti du kartus į tą patį klausimą. Ar Hogvartsas buvo svajonių mokykla? Jame nebuvo nuobodu kaip žiobariškoje, tad galbūt grynakraujai burtininkai neįvertina ką turi.
-   Taip, - tarstelėjo stodamasis, už arbatą jau buvo sumokėjęs, tad nebuvo ko daugiau ir laukti.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #39 Prieš 6 metus »
Žiemą keitė pavasaris. Šaltį keitė šiluma. Sniegas lietų, lietus saulę, o saulė kėlė gėles iš po sniego. Viskas aplinkui pradėjo žaliuoti, tik Persefonė nekrustelėjo iš savo juodo šešėlio. Pastaruoju metu ji tik skęsta savo mintyse, naikina tą garsą aplinkui, spalvas pakeičia tamsa. Ir taip jau metus. Girdėjo kaip šniurkštelėjo vaikinas - bijo apkabinti seserį. Ak, o kaip abiems reikia tos šilumos. Prie kažko prisiglausti, pasakyti, kad viskas gerai. O, jei ne - stipriau apkabinti, pabučiuoti į kaklą ir šiltai apkamšyti antklode, paduodant braškių uogienės. Natanielis pyko ant Persefonės, pyko ant savęs, kad kaltina kitus. Ir dėl ko? Dėl nieko? Dėl to, kad nemoka atsiprašyti? Kad bijo ištarti tą vienintelį ačiū, kad nepaliko? Bet jis paliko ją. Jis kaltas. Bet moteris, neseniai pradėjusi dirbti magijos ministerijoje nežadėjo klausytis savo brolio verkšlenimų, tad įsisupo į paltą ir įsivirduliavo į gatvę. Slogios nuotaikos nepakeitė net pavasario ritmas, Persefonės neįtraukiantis į savo judėjimo kryptį. Užuodusi vienintelė kvapą, blaškantį pavasario žiedų - užsuko kavinukėn ir užsisaė visą virdulį arbatos. Sėdėjo, gurkšnojo ir tylėjo, laukdama kažko, kas galbūt niekada nepasirodys. Jau nebe.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #40 Prieš 6 metus »
Vilkėdamas pilką, rudeninį paltą, šiltą, ilgą, pastelinių spalvų šaliką ir dalį plaukų susirišęs į gniutolą, Aronas slampinėjo miestelio gatvėmis. Vaikinas slampinėdamas apžiūrinėjo miestelių vitrinas: vienoje matė medinius žaisliukus, kitoje iškabintą naują drabužių kolekciją, trečioje - ant pagalvėlės miegantį rainą kačiuką. Priėjęs prie vitrinos, jis atsitūpė ir tyliai pabeldė į stiklą. Kačiukas lėtai bei tingiai pakėlė savo mažą galvytę ir nusižiovavęs atsigręžė į Aroną. Katino akys buvo samanų spalvos. Aronas pridėjo savo šąlantį delną prie vitrinos stiklo, o kačiukas priėjo ir prisiglaudė prie jo. Mirktelėjęs akį, vaikinas atsistojo ir toliau kėblino gatve. Lauke buvo nežmoniškai žvarbu, tad, išvydęs kavinės iškabą, nieko nelaukė ir nėrė vidun. Iškart pajuto į veidą plūstelėjusią šilumą. Nusivilko paltą, į jo rankovę susikišo šaliką. Jį persimetė per ranką ir užsisakė puodelį rožių žiedlapių arbatos. Su puodeliu rankose jis atsisėdo į tokią vietelę, iš kurios galėtų matyti šaltą gatvę, kurioje vaikščiojo žmonės. Gurkšnodamas arbatą, jis nardė akimis po kavinukės vidų, kai netrukus žvilgsnis sustingo ties viena persona - gan išvaizdžia mergina.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #41 Prieš 6 metus »
Kaip bebūtų keista, Persefonės dailiai sušukuoti balkšvi plaukai krito ant josios pečių, susibanguodami ties jų galiukais. Šaltas pavasarinis vėjelis tiesiogiai skverbėsi pro nepatvarius langus - net ir norėdama šilumos jį negelbėtų kavinės savininkams apšildyti langus - tik arbata šildė vos ne peršalusią gerklę. O kam ta gerklė? Nei dainuot, nei kalbėt su kažkuo nei rėkti kažkam teks. Nors, gal? Kažkada. Sėdėdama čia, prie lango, Persefonė galėjo stebėti skubančius, lėtapėdžius ir kitokius praeivius. Viena vaikinas, nežinia, gal jau vyras užėjo į pustuštę kavinę. Už jo, skardžiu juoku stebindama kavinukės lankytojus, ėjo kailiniais pasipuošusi moteris, dama. Jie atrodė laimingi kartu. Bent iš išorės. Dar vėliau į kavinę įėjo vyras, maždaug dvidešimties, paskui ją nesekė jokia mylimoja. Kol kas. Mergina nespėjo į jį gerai įsižiūrėti, kai šis klestelėjo keliais staliukais toliau, bet priešais ją. Ji gerai galėjo matyti jo veido bruožus, bet laikė galvą pasuktą toliau į langą. Nereikia naujų problemų. Bet atrodo ne ji viena stebėjo jaunuolį - ilgaplaukis vaikinas akimis sekė ir jos judesius. Ilgai neištvėrus ir palikusi savo tuščią arbatinę ant stalo, priėjo arčiau nepažįstamojo.
-Ar dar ilgai čia į mane spoksosi?- susiraukė Persefonė.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #42 Prieš 6 metus »
Gražioji panelė gurkšnojo karštąją arbatą, o Aronas toliau ją akimis rijo. Ji buvo tokia graži, tokia šilta, tokia viliojanti, tokia tobula, kaip tik skirta vaikinui. Jis pasitaisė savo ilgesnius plaukus ir gurkštelėjo rožių žiedų arbatos. Ji buvo saldi, per daug saldi. Tad nieko nelaukęs, išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į arbatos puodelį.
-Suli.
Arbata keistai suraibuliavo, kerai paveikė skystį. Pasipūtęs verdančią arbatą, jis gurkštelėjo didelį jos gurkšnį. Kur kas geriau. Tyliai pamanė. Tada akys vėl automatiškai pakrypo į merginą, bet ji jau taip pat žvelgė į Aroną. Panelė staigiai atsistojo ir pradėjo artėti Martelio link. Vaikinas greitai nurijo seiles ir giliai įkvėpė. Tu gali ją suvilioti, Aronai. Iškart priėjusi, ji piktai spjovė porą žodžių.
-Na, kaip dabar tai garsiai pasakei, ne aš vienas į tave žiūriu. Pusė kavinės tave dabar stebi, tad geriau prisėsk šalimais ir tyliai pakalbėkime, gerai?
Laukdamas merginos atsakymo, jis gardžiai siurbtelėjo arbatos ir grakščiai jį padėjo ant lėkštutės.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #43 Prieš 6 metus »
-Oi, tik nereikia čia man nesąmonių paistyti,- tyliai, bet piktai atkirto Persefonė, bet dėl visa ko atsisėdo priešais, sukryžiuodama rankas,- tai, ar kažką sakysi?- patempė lūpų kamputį ir nestipriai įkando. Prakeikti hormonai. Dabar ji įgnybė sau tris kartus į kelį - nemiegojo, vis dar sėdėjo kavinukėje priešais beprotiškai gražų ilgaplaukį vaikiną.
-Kuo vardu?- leptelėjo, papurtydama vešlius plaukus ir pažvelgdama į jį akių kampučiu. Laikrodis, kabėjęs ant kavinės sienos nenumaldomu greičiu ir garsu tiksėjo, jau nežinia kiek laiko Persefonė žiūrėjo į vieną tašką - vaikino akis, jos buvo nuostabios. Atrodė, kad pyktis ir skausmas nebeslegia baltaplaukės pečių, bet baimė nedingo. Čia jai buvo be galo nejauku. Gal pakviesti jį į mano kabinetą ministerijoje? Vis mažiau smalsių žvilgsnių...
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: Kavinukė miesto aikštėje
« Atsakymas #44 Prieš 6 metus »
Godžiu žvilgsniu jis stebėjo merginą. Burnoje pradėjo kauptis seilės, jis taip norėjo paliesti ją, įsiskverbti į jos lūpas. Krimstelėjo sau į skruostą ir pašnabždėjo į savo pasąmonę. Tramdykis, Aronai. Nesielk, kaip vaikinas, kamuojamas pirmųjų erekcijų. Nesielk taip, lyg svarbiausia būtų seksas. Atbula ranka persibraukė per savo ilgus, tankius plaukus. Tyliai sumurkė ir mirktelėjo panelei. Po perkūnais, Kazanova. Netikėtai ji atsisėdo prie jo staliuko ir pasiteiravo jo vardo. Jis pradėjo viduje kaisti, silpnai prakaituoti.
-Aronas, o tu?
Dabar jis jautėsi taip, lyg jį stebėtų visi esantys kavinėje. Jis dar labiau priartėjo prie lango ir grakščiai užsimetė koją ant kojos, lėtai gurkštelėjo šiltos arbatos ir šimtąjį kartą nužvelgė dailiąją paukštytę. Gal pakviesti ją į savo kabinetą Ministerijoje? Ten būtų kur kas patogiau ir smagiau. Be to nebūtų tiek daug akių.
-Kuo užsiimi gyvenime? Ką dirbi? Tikiuosi tai ne paslaptis, kurios tau nevalia niekam išplepėti.