[Tavaret d'Erero]

Kavinukė stovėjo miesto aikštėje. Ar bent jau ten, kur turėjo būti miesto aikštė. Atrodo, iš viso miestelio, kuris atrodė kaip juoda, pilka ir balta nuotrauka, šis pastatas buvo spalvingiausias. Ant nulakuotų, naujų juodmedžio durų kabėjo papuręs, iš pušų ir eglių spyglių darytas vainikas. Durų rankena buvo apvali, iš raudonmedžio. Verandoje stovėjo keli staliukai su pora kėdžių, ant kurių, atrodo, iš vis nesėdėta. Aplink šio pastato stogą buvo apmuturiuotos kelios ryškiai žybsinčios girliandos. Šioje puikioje vietelėje dirbo jaunos, gal netgi septintakursės, merginos. Naktimis ypatingomis progomis čia vyksta diskotekos. Daugiausia čia lankydavosi Nevertėliai ir žiobarai, nes vien šiame miestelyje burtininkų buvo labai nedaug.

[Celeste Victoria Lavenza]

Tu kaip vaikštantis žemėlapis.. Ir velnias žino, gerai tai ar ne. Spėdama, kad Margo vėl išsiskleidė savo keistą, erm, lentelės dalyką prieš save, klastuolė nusprendė tiesiog sekti paskui merginą.
-Ne tai, kad prasmukti atgal į pilį bijau ar kažkas tokio, bet manau, kad vidurnaktį kaip tik visi dar budės kiek efektyviau - vis dėl to, dar nebus praėję daug laiko nuo to, kai visi sugulė į lovas ar tiesiog sugūžėjo į kambarius. Gal kokią antrą, trečią nakties bandyti grįžti būtų geriau, tuomet budintys koridoriuose mokytojai ar ūkvedys jau būtų praradę budrumą.
Bekalbėdama Junko pastebėjo kavinę, į kurią merginos traukė - na, net nepastebėti buvo nėjo, kadangi atrodė kaip likusio miesto priešingybė. Pridėjusi arčiau ir patraukusi už durų rankenos, klastuolės veidas nusiramino - bent kažką šilto išgersim, galėsim išnagrinėti tą knygą ir sušilsim..
-Čia, prie galinio,- tarė Junko, einama link vieno galinių suoliukų, kur jos nekris į akį,- Gal iš kart tuomet ir užsisakom ko nors gerti?

[Margo Diuken]

 Margo suspragsėjo ir išjungusi miesto planą klestelėjo prie kavinės gale esančio staliuko.
 -Mhm... Ko norėtum? Manau arba pats tas. - ir nė iki galo neišklausiusi atsakymo mostelėjo truputį sužvarbusia rankele.
 -Prašyčiau..! - pamojavo prisikviesdama vieną iš kavinukės darbuotųjų.
 Atsigręžusi į Klastuolę paklausė:
 -Kokios arbatos nori?
 Bet draugei nė nespėjus prasižioti, prisistatė padavėja.
 -Aš norėčiau imbierinės arbatos su šaukšteliu žaliųjų citrinų sirupo vietoj cukraus, jeigu galima. - paprašė. -O tu nori..? - numykė atsisukdama į Jun.
 Kai Klastuolė išreiškė savo pageidavimus Mar atvertė ant stalo gulėjusią Visažinę Knyga.
 -Ir ką gi čia turim? - suvapėjo akimis nardydama tarp raidžių, žodžių ir sakinių. -Ką skaitom pirmiau, skyrių "Magiškų gyvūnų ir būtybių paslaptys, silpnybės ir galios" ar... "Karalius Aslanas"? - nepatikliai perskaitė ir suraukė antakius. -Šito nepastebėjau...
 Varnanagė žiojosi dar kažką sakyti, bet ją nutraukė vėl prisistačiusi padavėja kartu atsigabenusi ir du puodelius arbatos.

[Celeste Victoria Lavenza]

Net nespėjusią atsakyti klastuolę pertraukė Margo, bandydama prisikviesti pardavėją. Nusprendusi tiesiog patylėti Junko nusisuko į langą - bent iki tol, kol turės visišką teisę kalbėti, nebūdama pertraukta.
-Aš norėsiu baltosios arbatos. Jeigu turite, baltosios su žemuogių gabaliukais.
Nuėjus pardavėjai, klastuolė padėjo knygą ant stalo, ir Margo iškarto ją atsivertė, kažką murmėdama panosį. Išgirdusi nustebimo ir sumišimo toną, Junko labiau įsiklausė į varnanagės žodžius. Palaukusi, kol atėjusi padavėja paliks jų užsakymus ant stalo ir pasišalins, pirmakursė padėkojo, ir tik tuomet atsisuko į Margo:
-Aslanas?.. Aš žinau tik princą Arslaną, kuris vėliau patapo karaliumi, apie Aslaną - niekuomet. O esu gan tikra, kad tokio ir nebuvo parašyta jokiuose skaitaluose apie praeitį, karalius ar valdžią.. Pabandom tą skyrių.
Pabaigusi kalbėti ir pakėlusi savo puodelį prie lūpų, bei šiek tiek gurkštelėjus šiltos arbatos, Junko viduje sušilo. Vos tik nustojo mėgautis sušildančia ir skania arbata, klastuolė prisitraukė savo kėdę arčiau Margo, kad pati galėtų skaityti knygos turinį:
-Karalius Aslanas buvo vienas iš iš retų burtininkų, kurie pasaulį užėmė kaip burtininkų karalius, o ne žiobarų. Tačiau Aslano žmonės, net ir žinodami, kas yra jų karalius, vistiek jį gerbė ir mylėjo, o jisai jiems atsilygino tuo pačiu. Tačiau ne visi žiobarai buvo tokie, ir karalius Aslanas, bandydamas apsaugoti savo žmones gavo mirties bausmę ir buvo amžiais ištrintas iš istorijos kaip egzistuojanti gyvybė...-Pritilusi Junko rodomuoju pirštu bakstelėjo į vieną iš sakinių,- nesuprantu, kas jau čia parašyta.. Ką jis tokio padarė?

[Margo Diuken]

 -Aš truputį žinau apie jį... Be to kiek matau praleidai pora sakinių. - šyptelėjo. -Jis buvo liūtas. Mokėjo kalbėti, galvojo kaip žmogus, gebėjo burti, bet išvaizda buvo liūtas. - tarė, o prieš Margo akis, vietoj įprasto brėžinio ar sąrašo iššoko liūto paveikslas.
 Nežinojau, kad taip moku...
 -Norėčiau, tau parodyti brėžinį, mama sakė, kad kada nors gebėsiu tai padaryti, bet vis dar neįvaldžiau šių galių, o jeigu dabar pabandyčiau, tik susilauktume nereikalingo dėmesio. - sušnibždėjo dar labiau priartėjusi prie Klastuolės.
 Varna gurkštelėjo garuojančios arbatos.
 -Taigi, jis buvo liūtas. Valdė garbingai ir be galo protingai. Buvo vienintelis Karalius savo galias naudojantis ir matant Žiobarams, ir rodėsi jiems gyvūno, ne žmogaus pavidalu. Keista, bet Žiobarai jį taip pat gerbė ir mylėjo, o ne bijojo kalbančio liūto. - pirmakursė vėl sriaubtelėjo arbatos.
 -Bet viena moteris troško jo valdžios ir garbės. Pasikvietė juodąją magiją ir įgavo jėgos. Šalčio jėgos. Kur tik ji žengdavo visa gyvybė mirdavo lede, o žmonės ėmė ją vadinti Baltąją Ragana, nors jos širdis buvo juodesnė už anglį... Juodosios magijos minusas. - gūžtelėjo pečiais ir skaitė toliau.
 -Ilgainiui Aslanas nebegalėjo priešintis tokiai milžiniškai juodajai jėgai ir Baltoji Ragana nužudė jį ant Akmeninio Stalo.
 Supratusi, kad jau gana ilgai skaito, Varnanagė pakėlė akis į draugę.
 -Man tęsti ar nori skaityti tu?

[Celeste Victoria Lavenza]

-Na, aš nesu itin tobula lotynų kalboje, žinai, vistiek mokiausi savarankiškai ją,- atsiduso Junko ir susmuko kėdėje, laukdama, kol Margo pradės versti likusią teksto dalį,- Liūtas, ką.. Įsivaizduok, jei toks atsirastų dabartiniuose laikuose, žmonės pradėtų rėkauti, kiltų sąmyšis ir ginklų pagalba butų bandoma jį sutramdyti, net jei jis čia ir taikiai ir gerų norų vedamas atėjo.
Klastuolė vos sutramdė besikaupiantį juoką, ir bandė jį paslėpti pakeldama arbatos puodelį prie lūpų, akimis lyg žiūrėdama į jame esantį skystį ar laukdama tinkamos progos jos atsigerti, ką prabilus Margo ir padarė.
-Ne, nieko, tą lentelę geriau parodyk kažkada ateityje, kai vėl būsim vienos. Arba tuomet, kai grįšim į pilį, ir aplink nebus nė gyvos dvasios,- Leidusi varnanagei pabaigti savo kalbą, Junko kiek pašaipesniu balsu tęsė,- Taigi, Aslanas buvo liūtas, karalius ir garbingas, taip toliau taip toliau.. Bet kas mums iš to? Ar knyga bando mums kažką pasakyt ar tiesiog apdovanoja nereikiama informacija?
Apglėbdama šiltą arbatos puodelį delnais, pirmakursė padarė gan didelę pauzę, ir tik tuomet knygą prisitraukė arčiau savęs.
-Taigi.. Prieš pat mirtį, karalius Aslanas, žinodamas apie galimą Raganos nugalėjimą, savo galias padalino į dvi dalis, o vieną iš dalių - dar į keturias. Vieną dalį, didesniąją, pasiliko sau, bet ir gan didelę porciją padalino ir atidavė keturiems žmonėms - dviem merginoms, dviems vaikinams, kurie buvo jo seni pažįstami ir kuriais liūtas galėjo pasitikėti. Jis savo galias, ar bent porcijas jų perdavė jiems tikėdamasis, kad jos bus panaudotos geriems tikslams. Tačiau Raganai nugalėjus Aslaną ir sužinojus apie ketvertuką, ji pasiuto ir.. Nesuprantu ir vėl, tęsk tu,- Pastūmusi viena ranką knygą link Margo, kita klastuolė pasiėmė arbatos puodelį ir kelis kartus atsikosėjo, po to iškart išgerdama didžiąją dalį arbatos.

[Margo Diuken]

 -Hm... Kaip ketverius metus krimtusi lotynų truputį pataisysiu. Jis ne žinojo, o nujautė apie Baltosios Raganos pergalę. Kad jo valdomame pasaulyje nekiltų sąmyšis savo galias ir valdžią perleido dviems Ievos dukterims ir dviems Adomo sūnums... - ėmėsi knygos.
 Ranka prisitraukusi puodelį pasiurbčiojo keletą gurkšnių ir vėl palinko virš knygos.
 -Sužinojusi apie ketvertą Baltoji Ragana pasiuto ir... Nežinau tikslaus vertimo, bet kažkas panašaus į "susiruošė nužudyti ir juos"... - Margo vėl siurbtelėjo arbatos.
 -Visur kur tik rodėsi skelbėsi valdove, nužudžiusia Aslaną. Visur sėjo šaltį, nerimą ir negandas. Ketvertui įpėdinių nebuvo didelių šansų nugalėti tokį juodosios magijos šaltinį... Bet karalius Aslanas prisikėlė. Jo siela buvo nekalta, nes jis valdė teisingai. Akmeninis Stalas nužudo tik nuodėmingas sielas. Baltoji Ragana to nežinojo. Prisikėlęs Aslanas likusia savo sielos šviesa išsklaidė raganos tamsą, o ji pati pavirto dulkėmis, nes jos širdis buvo per juoda gyvenimui be tamsiosios magijos... - Varna vėl nurijo arbatos.
 -Aslanas pasiaukojo dėl savo žmonių ir mirė antrą kartą, bet jo sielos dalelės liko įpėdiniuose... - pirmakursė vėl kilstelėjo puodelį.
 Išgėrusi paskutinį arbatos gurkšnį pastatė puodelį ant stalo.
 -Gal nori ko nors užkąsti? Ir ar nori skaityti toliau? - paklausė Junko, nes mergaitei skaitymas kartais tapdavo tikru nuotykiu ir ji nenorėjo viso jo pasiglemžti viena.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Na, aš sakiau galimai žinojo, o tai beveik tas pats, kas ir nujautimas, nes žinai, tai galimas variantas. Na, bet koks skirtumas.
Klausydamasi, kaip Margo verčią tolimesnę knygos dalį, pirmakursė pabaigė gerti paskutinius lašus savo arbatos.
-Taigi, atvirai.. Baltoji Ragana yra idiotė,- visiškai rimta veido išraiška pasakė Junko, pridėdama ir gan nuobodų balso toną,- Žinai, jeigu jau ruošiesi ką nužudyti, nedaryk to ekspromtu ir bent pasiruošk kokį planą ar susižinok daugiau apie vietą.. Ar tiesiog nenudėk žmonių, oj, turėjau galvoje liūtų, ant stalų, kurie yra magiški ir gali tau viską suknisti.
Prisiminus Margo siūlymą užsisakyti dar ko nors, Junko rankos mostu paprašė padavėjos prieiti.
-Mačiau, kad turit labai skaniai atrodantį šokoladinį tortą su mėlynėmis, tai man mažą jo gabaliuką, ir tokios pačios arbatos puodelį kaip ir pirmais, jeigu galima. O tau, Mar?
Varnanagei išsakius savo norą ir padavėjai nuėjus, Junko atsuko žvilgsnį į knygą, bandydama skaityti kažką toliau, bet rezultatas tebuvo piktas ir nieko nesuprantantis antakių suraukimas.
-Atleisk, nebesuprantu aš jau čia, jei gali, skaityk tu. Bet ar man vaidenasi, ar žodžiai, frazės ir sakiniai tampa vis sudėtingesni?

[Margo Diuken]

 -Man... Hm... Aš norėčiau eglutės su dešrele. Ir arbatos taip pat tokios kaip pirma.
 Padavėjai nuėjus Margo atsisuko į Junko.
 -O ką? Juk skanu. - sukikeno. -Nežinau, nors iš tiesų ir man atrodo, kad jie vis sudėtingėja.
 Padavėja lėtai kilnodama kojas atnešė Junko tortą ir Margo bandelę. Dar lėčiau nuslinko atgal į virtuvę ir vos pasijudindama pateikė du naujus puodelius garuojančios arbatos. Šiai nuslinkus, o tai atrodo truko amžinybę, Varna truktelėjo arbatos, atsikando karštos bandelės ir vėl palinko virš knygos.
 -Taip... - akimis ieškojo kur pabaigė skaityti, baigė kramtyti ir nurijo kąsnį. -Du Adomo sūnūs ir dvi Ievos dukterys augo ir protingai valdė šalį. Kad kam nors nekiltų pagunda savo galių viešai nedemonstravo. Bet vis dažniau į juos kreipdavosi taikūs gyventojai nesuprantantys kas su jais darosi. Vieni girdėdavo gyvates, o šios jų klausydavo. Kiti net nenorėdami prisikviesdavo daiktus į rankas. Dar kiti skundėsi, kad prisilietus prie daiktų jie pranyksta arba pasikeičia priešingais. - pirmakursė atsikando bandelės, skubiai sukramtė ir užsrėbė arbatos. -Ketvertukas suprato, kad tai Aslano magija. Kai jis nugalėjo Baltąją Raganą, jo magijos nepakako gyvenimui, bet lašelis jos liko. Ir ji po kruopelę pasiskirstė visai šaliai. Magija persidavė iš kartos į kartą, o nesugebėdami jos valdyti žmonės bijojo patys savęs.
 Varnanagė atsitiesė ir pasirąžė. Žvilgtelėjo į ant riešo skubantį laikroduką. Hm... Dar yra laiko. Mar pasitrynė akis ir vėl įniko skaityti.
 -Kad žemė netaptų sumaišties katilu Ketvertas kurį sudarė Godrikas Piteris Grifas, Helga Liusė Švilpynė, Salazaras Edmundas Klastuolis ir Rovena Siuzana Varnanagė įkūrė kerėjimo mokyklą. Ją padalijo į keturis koledžus ir skirstė mokinius pagal galių ir norų sudėtį... - mergaitė patraukė puodelį ir pasilenkusi gurkštelėjo. -Hogvartso istorijoje to nebuvo... Nebuvo ir antrų vardų...- suraukė antakius. -Bet Hogvartso istorija iš vis prasidėjo nuo to, kad keturi burtininkai jį įkūrė. - pati sau papriešgyniavo. -Bet visa kita atitinka... - papurčiusi galvą dar gurkštelėjo arbatos ir atsisukusi į Klastuolę nebyliai pažvelgė tarsi sakytų "kas per velnias?"

[Celeste Victoria Lavenza]

Eglutė su dešrele? Kas per..? Metusi kreivą žvilgsnį į Mar pusę, klastuolė nežymiai papurtė galvą. Pardavėjai atnešus jų valgius, Junko dar labiau susiraukė.
-Kuo kada bandelė su dešrele turi tokius įmantrius pavadinimus. Dar kas nors pagalvos, koks bukaprotis, kad užsisakydamas gaus mini kalėdinę eglutę su dešrele vietoj kamieno ar šakų,- Vos tik gavusi savo arbatą, Junko ir vėl apsivijo puodelį delnais, bandydama taip gauti bent dalelę šilumos, ir tik tuomet vėl atsisuko į varnanagę,- Taip, tekstas tikrai sudėtingėja, be jokios abejonės. Gal knyga nenori mums ko nors atskleisti?
Nutilusi klastuolė pradėjo bukai spoksoti į tolį, o kai "prisibudino", Margo jau buvo pradėjusi skaityti pirmus žodžius nuo tos vietos, kur paliko. Paleidusi puodelį, klastuolė šakute atsignybė gabalėlį šokoladinio torto, ir jį pradėjo lėtai kramtyti, besiklausydama varnanagės knygos vertimo. Šiai pritilus, pirmakursė įsiterpė:
-Bet jeigu jo magija pasklido visiems, tai tuomet ta ketvertukė negalėjo jiems padėti ją kontroliuoti? Nesuprantu.
Šalimais esančiai varnanagei šiek tiek pailsėjus nuo skaitymo, ir vėl betęsiant, besiklausančios Junko veidas virto į vis didesnį ir didesnį sumišimą rodančią išraišką.
-Keturi Hogvartso įkūrėjai? Bet tai nesąmonė, ta prasme.. Na, skamba kažkaip suprantamai, bet nesąmonė, žinai? Ta prasme.. Bet kodėl tuomet tai reikėjo nuslėpti Hogvartso mokyklos ir istorijos knygose?,- kol vieną akimirką klastuolė spėliojo, kas čia vyksta. kitą jau suspragsėjo pirštais tiesiai prieš Margo veidą, supratusi gan akivaizdų dalyką,- Bet tuomet ta magija, kuri atliko ir pasklido po jo, liūto, mirties, tai ji sukūrė mus, burtininkus, tiesa? Ta prasme, keturieji gavo didesnes galias, o mes mažas liekanas, ir per amžius išmokome jas valdyti geriau, ir įkūrėjų Hogvartso ir koledžų sukūrimas tai padėjo pasiekti.. Bet, tuomet, kokia iš viso to esmė? Kam mums tai net pasakot?- įsmeigusi nepatenkintą žvilgsnį į knygą, Junko lėtai gurkštelėjo dar nepaliestos arbatos, o po akimirkos pirštu bakstelėjo į vietą, kur varnų atstovė sustojo,- Va, liko tik keli istorijos sakiniai.. Jeigu dar supranti, paskaityk. Gal ką nors išsiaiškinsim..

[Margo Diuken]

 Per šiokį tokį Klastuolės monologėlį Varna išgurkšnojo bene pusę savo arbatos. Pasitrynusi akis vėl įbedė akis į tuos kelis paskutinius sakinius. Sustingusi varstė žvilgsniu kiekvieną raidę, bet, kad ir koks įtemptas buvo pirmakursės žvilgsnis, žodžiai vis tiek nenorėjo būti perskaityti ir suprasti. Kas po perkūnais yra noisicrep dapchout? - suraukė antakius.
 -Neįsivaizduoju kodėl, bet jie nebenori būti skaitomi. Veltui gaištu laiką bukai spoksodama į juos.
 Varnanagė vėl pasirąžė. Sustingusiu žvilgsniu stebeilijo kažkur į kitą kavinės pusę ir iš lėto kramtė paskutinį bandelės kąsnį. Kažką galvodama, nė pati nežinodama ką užsivertė margą puodelį ir išgėrė paskutinius arbatos gurkšnius.
 -Manau, kad turėtume eiti atgal į pilį. - mergaitė žvilgtelėjo į ant riešo skubantį laikroduką. -Jau... Pusė pirmos? Tada, manau, mums jau tikrai reikia suskubti. - tarė pirštų galiukais barbendama į kavinės staliuko stalviršį.

[Celeste Victoria Lavenza]

Toliau iš po lėto gurkšnodama savo arbatą, klastuolė stebėjo merginos priešais išraiškas. Šiai dar nieko net nepasakius, Junko pirmoji prakalbo:
-Knyga nebesiskaito, tiesa? Velniai rautų..- kiek piktai ir kai kuriems - be galo įkyriai - pirštais pradėjo barbenti į stalo paviršių, sukeldama vis didesnį garsą,- Taigi, jokių kitų išeičių, kaip supratau ir neturime, tiesa? Knyga taip lengvai mums neatsiskleis, ypač po tiek suteiktos informacijos. Koks įkyrumas, ught..
Greitomis išgėrusi paskutinius lašus baltosios arbatos, Junko pradėjo raustis po savo kišenes, taip praeitą kartą ir nesusižinojusi tikslaus savo turimų pinigų skaičiaus. Pamačiusi, kad Margo saviškę arbatą ir keistąją bandelę irgi pabaigė, rankos gestu pasikvietė pardavėją.
-Nesupyksi, jeigu susimesim? Nesu tikra, ar mano, hmm.. 15 siklių ir 7 knutų pilnai užteks,- lėtapėdei pardavėjai priėjus su merginų sąskaita, Junko tylomis suniurnėjo,- 2 galeonai ir 17 knutų, velniai rautų.. Atleisk, Mar, bet turėsi man šiek tiek paskolint. Pažadu vėliau grąžinti.
Merginoms susimetus ir sumokėjus už sunaudotus valgius ir gėrimus, pirmakursė ir vėl atsisuko į Margo, kuri vis dar lengvai barbeno pirštais. Ką, negi turime turį patį įprotį? Nors maniškis barbenimas daug garsesnis ir įkyresnis, o jos toks švelnutis ir lengvas..
-Taigi, dabar turim parsigauti atgal į mokyklą? Gal turi kokių idėjų, ar tiesiog eisim tiesiai ir melsimės, kad mūsų niekas nepastebėtų?

[Ethan Flavius]

Debesys pamažėle niaukėsi ir artėjo vasarinis lietus, spėjo Ethan, koja už kojos žingsniuodamas mažo miestelio gatvelėmis. Visi žiobarai giliai pasislėpę lindėjo savo namuose ir užsiėmė kažkokia veikla, o štai tokie burtininkai, kaip Ethan, vaikštinėjo ir trynė gatvės šaligatvius. Taip jam vaikštinėjant niūroka gatve ant šviesiaplaukės galvos paptelėjo vienišokas lietaus lašas. Sučiaupęs lūpas vaikinukas paspartino žingsnį ir greitai atsidūrė miesto aikštės viduryje. O lietus jau įsismarkavo, juodi debesys kvatodami šoko viršum jo, keli žaibai nerūpestingai iškišo galvas pro tą storą klodą. Azijietis kurį laiką stebėjo žaibų meną ir akimirksniu apsisukęs nuėjo į mažytę kavinukę aikštės pakraštyje.
Vidus buvo neišpasakytai jaukus. Maži staliukai, mažas prekystalis, maža erdvė su šiokia tokia prieblanda ir jaukiais atspindžiais ant sienų. Vieta buvo pustuštė, arba, tiksliau sakant, beveik visiškai tuščia. Tik barmenė ir kažkoks klientas gale. Vaikinukas klestelėjo prie užtraukto lango ir perbraukė ranka šlapius plaukus. Buvo tylu.

[Morgan Mara Swan]

Šviesiaplaukė lėtai slinko purvinomis Ūdrų Žabangų gatvėmis, ieškodama kažkokios užuovejos ar šiaip jaukios vietelės, kur būtų pakankamai jauku pasibuvoti. Atrodo, lyg šiame nespalvotame mieste labai spalvingų smegenų žmogui nieko įdomaus ir nėra veikti, pamanė Morgan ir lėtai perbraukė pirštais per purvu apneštą sieną. Ši gatvelė atrodo lyg apleista. Regis, beveik niekas čia nebegyvena, švilpiukė pakraupusi dėbtelėjo į uždarytas senoviškas langines, ir užtrauktas, atrodo, kiek naujesnes užuolaidas. Kaip galima sėdėti užsidarius kambaryje, kai tokia graži diena, kraipė galvą mergaitė ir pakėlė galvą į prieš akimirką dar skaistų dangų, o dabar jis jau niaukėsi, niaukėsi ir niaukėsi, lyg versdamas Marą kuo greičiau susirasti, kuo užsidengti nuo negailestingos liūties, kuri tuoj užklups.
Lyg koks pasiuntinys iš dangaus išgirdo jos maldą ir atsiuntė į šios gatvės vidurį labai spalvingą, ir, beje, prie Morgan spalvingos galvos ir svajonių tinkantį pastatą, kuris savo kalėdinėmis lempelėmis nušvietė kelis plytelių dangos metrus aplink. Mano išgelbėtojas, šyptelėjo mergaitė ir užtrenkė duris įsisukus pirmajam vėjo gūsiui.

[Ethan Flavius]

Prie tylaus Ethan prisiartino barmenė ir vaikinukas tiesiog paprašė karamelinio macchiato. Tai buvo kava, kurią jis mėgo. O šioji buvo gana greitai pristatyta jam (kaip jau reikėjo paminėti, klientų buvo vos vienas kavinukės gale, o ir tas, atrodo, labai skaniai miegojo). Azijietis gana kukliai gurkštelėjo karšto gėrimo ir suspaudė puodelį tarp rankų. Jis maloniai šildė lietaus išsiurbtos šilumos netekusius pirštus ir jis kurį laiką vėl sėdėjo vienas, paskendęs savo mintyse, kai tylutėliai sutilindžiavo varpelis ir į vidų įžengė persona. Ethan pakėlė ir pasuko galvą. Žvilgsnis akimirksniu susidūrė su įėjusios mergaitės akimis ir vaikinukas nedrąsiai, bet visgi ramokai šyptelėjo jai. Atrodė maloni, bent jau iš matymo.