[Luna Night]

Buvo tas laikas, kai naktis pamažu užleido vietą rytui ir dangus ėmė dažytis ugnies spalvomis, tarsi koks jautrios sielos dailininkas būtų paėmęs teptuką ir visa staiga permainęs. Aušra buvo vienas tų nedidelių stebuklų, kurie akimirksniu perkeisdavo visą pasaulį, atgaivindavo sielą ir suteikdavo naujų jėgų ateinančiai dienai. Saulėtekis buvo tarsi prisikėlimas, atgimimas iš naujo, kažkas stebuklingo, nepaprasto, ir kaskart rodėsi, tarsi tai vyktų tik vieną kartą gyvenime ir visa būtų skirta tik tau.
Tačiau Hogvartse rytai atrodė kitaip. Net ir iš tokios aukštos varpinės, nuo kurios matėsi įstabus apylinkių peizažas, net tokį giedrą rytą, kai nebuvo matyti nei menkiausio debesėlio, dangus vis vien neatrodė toks ryškus ir toks nepaprastas, koks jis buvo Šiaurėje už poliarinio rato nutolusiame kaimelyje. Tad nors mėlynos akys stebėjo visa apimantį dienos ir nakties sargybinių pasikeitimą, jų žvilgsnis buvo tuščias, veidas nerodė jokių emocijų, nesimatė jokių atgimimo simptomų, tarsi nieko aplinkui nevyktų. Baltos it snieguolių žiedlapiai rankos rėmėsi į šaltus turėklus, tarsi ieškodamos palaikymo. Pavasarinis vėjas draikstė baltus plaukus kviesdamas juos šokti pagal tik jam žinomą melodiją, o šie lingavo į visas puses priardami gamtos orkestrui. Ir rodėsi, kad viskas galėtų taip tęstis be proto ilgai, bet kažkas staiga sutrukdė ryto muziką. Mergaitė atsisuko į duris svarstydama, ar jai tik pasirodė ar senos durys iš tikro ką tik sugirgždėjo pranešdamos apie dar vieną Hogvartso
 varpinės svečią.

[Karina Kalinskaitė]

Po truputį aušra skverbėsi, o vos matomi saulės spinduliai skelbė naują dieną. Mergaitė lėtai ir atsargiai pravėrė varpinės duris.  Klastuolė nesitikėjo susitikti ką nors. Juk tokiu metu daugelis miega. Varpinėje mergaitė pastebėjo šešėlį, o netrukus ir patį žmogų. Ar žmogystą. Nedrąsiai priėjo arčiau. Kelių metrų atstumu stovėjo mergaitė ir atsisukusi žiūrėjo. Klastuolė. Karina ją matė keliose pamokose ir bendrajame kambaryje. Nebuvo su ja kalbėjusi. Atrodė, kad ji atsiskyrusi bei neturi draugų. Visai kaip Karina. Mergaitės bruožų neįžiūrėjo, tačiau matė šviesius plaukus ir pavasarinę mantiją bei Klastūnyno ženkliuką. Įdomu, kas ji. Norėčiau susipažinti. Gal susirasiu draugę, nebevaikščiosiu viena po koridorius, į pamokas. Nebesijausiu vieniša ir atstumta.
- Aš Karina, - nedrąsiai pratarė ši.

[Luna Night]

Sunkios durys pamažu atsivėrė ir mergaitė pamatė iš už jų išlendančią žmogystą. Sniego Princesė stebėjo neryžtingus žingsnius, jos žvilgsnis kilo aukščiau, kol išvydo ją visą - Klastūnyno pirmakursę, mergaitę, matytą keliose pamokose, galbūt keliskart koridoriuje ar prie koledžo stalo. Ji išgirdo nedrąsų balselį, prisistatantį, tarsi kviestų susipažinti ir būti drauge. Drauge? Kaži ar Laira kada nors turėjo kokių nors draugų. Kaži, ar kada nors jai to reikėjo. Ji tiesiog nesuprato draugystės, nesuprato jausmų. Jie rodėsi, tarsi kažkokia žmogiška silpnybė, kurios svarbu atsisakyti, kad galėtum išlikti šalto proto, kad liktum stiprus ir sunkiai pažeidžiamas.
- Laira, - nuskambėjo šaltas, bejausmis balsas.
Galbūt tai atrodė keistai, net kiek komiškai. Tarsi vienuolikmetė stengtųsi atkartoti kokį neseniai matyto filmo herojų, atsimesti suaugusia, gyvenimo patyrusia moteriške. Tačiau viskas buvo kur kas sudėtingiau. Ji buvo auginta ne tam. Nebuvo mokyta apie jausmus nieko, išskyrus tai, kad tai didelė žmogaus silpnybė, dažnai skirianti taiką nuo karo, laimėtoją nuo pralaimėjusio. Jausmai. Tai, ko nevalia sau leisti. Niekada.

[Karina Kalinskaitė]

- Ką tokiu metu čia veiki? Žinoma, jei kišuosi į svetimus reikalus, nepyk...
Karina nežinojo ko paklausti. Ji bijojo. Būti išjuokta, pažeminta. Mergaitė nuolat kentė patyčias iki atvykimo čia. Tai jai lyg pabėgimas nuo savęs ir naujas gyvenimas. Ši tyliai mindžikavo vietoje ir žvalgėsi aplink. Jos dešinė ranka lindėjo kišenėje, liesdama ir sukinėdama lazdelę. Karina jaudinosi, nežinojo ką daryti. Anksčiau, ši keldavosi trečią ryto, kad stebėtų ateinantį rytą. Jei išvis nueidavo miegoti. Kelis sykius gydėsi nuo miego sutrikimų. Tačiau ją vis dar kankina košmarai apie blogio nužudytą brolį. Apie jo mirtį sužinojo prieš kelias dienas, atnešus pelėdai laišką. Tuomet ji apsiašarojusi bėgo per pilį ir pusę dienos lindėjo mergaičių tualete, kol ją iškrapštė Klastūnyno vadovas. Buvo nemalonu stebėti bendraamžių ir vyresnių moksleivių smalsius žvilgsnius nukreiptus į ją. Tačiau ji tai ištvėrė ir dabar stovi šioje varpinėje. Jos akyse vėl sužibo ašaros ir ši užsidengė veidą abejomis rankomis.

[Luna Night]

-Tiesiog stebiu. Saulėlydį, gamtą, pasaulį, - atsakė mergaitė.
Tiesą sakant, ji nė pati nebuvo tikra ką čia veikia, kodėl čia, kodėl dabar. Tiesiog jautė, kad nori čia ateiti. Nieko daugiau.
Kurį laiką mėlynos akys stebėjo kraštovaizdį, tačiau greitai vienuolikmetės akys vėl nukrypo į šalia stovinčią burtininkę. Ji matė, kad tosios būsena po truputį keitėsi, kol akyse sužibo ašaros, o veidą paslėpė dvi neramios rankos. Luna nežinojo kas vyksta, kas iššaukė tokius mergaitės nuotaikos pokyčius, o gal ji ir atėjo čia pasislėpti nuo žmonių ir duoti laisvę jausmams. Bet kuriuo atveju baltaplaukė nemokėjo elgtis tokiose situacijose ir nežinojo kaip reaguoti. Jai visada teigdavo, kad ašaros, tai vienas iš didžiausių silpnumo įrodymų ir pažvelgus į Kariną rodėsi, kad tai gali būti tiesa, juk dabar mergaitė išties atrodė silpna ir pažeidžiama, tačiau klastuolė visiškai nenorėjo, kad viena iš nedaugelio ją užkalbinusių mokinių jaustųsi taip prastai.
- Galiu palikti tave vieną, jeigu nori - atsargiai prabilo pirmakursė, mat nežinojo ką dar galėtų pasakyti.

[Elna Klumpar]

 Norėjosi atrasti dar, per keturis mokslo metus čia, neatrastų vietų. Ak, kaip norėjosi. Todėl turbūt Elna ir iširuošė į turistinį žygį po savo pačios mokyklą. Ramiai vaikščiodama, kvailas daineles niūnuodama, Varno Nago atstovė žingsniavo į varpinę. Varniukė tiksliai žinojo kur eina, nes ji iš anksto pasidomėjo ir išsikėlė sau tikslą. Plaukai, kaip neįprasta, palaidi plaikstėsi ant nugaros, o akys vėl blizgėjo gyvumu ir žaismingumu.
  Pasiekusi siauruosius laiptus ketvirtakursė lėtai dėliojo kojas, kad tik neišsitėkštų veidu žemėn. Jau po kelių laiptelių kelius įskaudo. Tikrai reikia daugiau judėti. Bet po didelių kančių strazdanė pagaliau priėjo varpą ir nieko nelaukdama pirštu bakstelėjo tą didžiulį plieno ar kokio metalo kūrinį. Kažkoks neaiškus garsas nuskambėjo gal per pusė Hogvartso, arba jai tik taip pasirodė. Apsisukusi aplink savo ašį mergina pradėjo mintyti, ką čia smagaus padarius.

[Frankas Stigleris]

Frankas šliaužiojo po Hogvartso tuščius koridorius, į ausis įsidėjęs žiobarų ausinukus. Švilpis buvo pasijungęs dainų grojaraštį, kurį sudarė tik vienos atlikėjos dainos. Mintyse jis kartu dainavo su savo mėgstamiausia žiobarų dainininke. Why do I feel such strong emotions? Hate you, love you. I'm fed up with pure devotion. I want to explain. Keeping secrets from each other, hiding, lying. Living lies with one anothe. Oh, damn, it's not jealousy. Taip jis vaikščiojo keletą minučių, kai sugalvojo ištyrinėti dar neaplankytas mokyklos vietas. Netrukus jis aptiko kelią, vedantį į varpinę. Įėjęs jis nieko ten nesutiko. Jaunuolis pabarbeno į varpą ir jo tylus bei prislopintas garsas pasklido Hogvartso koridoriais. Stigleris susirado patogią vietą, iš kurios jis galėjo matyti visą varpinę, bet jo - niekas. Franko rankose atsiranda jo pavogta juodoji knyga. Jis atsiverčia puslapį, apaugusį įvairiais žolynais ir išmargintą medžio žievės spalvos dėme. Ausinukai iš ausų išimami ir įkišami į megztinio kišenių.
-Labas, Ikarai.
Knyga šiek tiek suvirpėjo ir dėmė pradėjo judėti po knygos puslapį.
-Sveikas, Stigleris. Kaip reikalai su chimera? Rami?
-Kol kas taip. Tavo viralo receptas padėjo. Gal dar turi kokių patarimų, padėsiančių sutramdyti žvėrį. Juk tu pats buvai vilkolakis.
Ikaras jau ruošėsi kažką sakyti, bet Frankas jį nutildė. Jaunuolis pajuto, kad kažkas artėja. Jis dar labiau susispaudė savo vietoje ir laukė. Į varpinę įėjo mergina. Kas tokia, jis nematė, nes ji buvo atsukusi nugarą. Mergaitė taip pat prisilietė prie varpo. Frankas pasitaisė plaukus ir ramiu balsu tarė:
-Patinka varpas?

[Elna Klumpar]

  Laikas slinko lėtai, o Elna dar nesugalvojo ką tokio įsimintino nuveikus. Porą kartų atrodo kažkas kažkur artimai sukrebždėdavo, bet ji manė, kad čia tik jos paranoja. Dar kelis kartus pabaksnojusi varpą, iš apsiausto kišenės, kuri buvo tikrai nemaža, išsitraukė šokoladinę varlę ir nulupusi popierių gardžiai suleido į ją dantis. Buvo pats saulėlydžio metas, tad varnangė tenkinosi skanavimu šokoladu ir saulės laidos stebėjimu. Jau buvo pradėjusi įsistovėti kurtinanti tyla, bet ją pertraukė balsas ir klausimas. Greit atsigręžusi Elninho išvydo Franką. Taip, tą patį su kuriuo susipažino Kiauliasody.
-Varpas? Nejaučiu jam nei simpatijos, nei antipatijos. Varpas kaip varpas, - visiškai nesutrikusi atsakė  mergina. -O tu? Nepatinka ar patinka? - ranką pakreipė metalo kūrinio pusėn. Strazdanotoji pakėlė rudas akis tiesiai į švilpį, lyg laukdama,  kad jis kuo greičiau prabiltų.

[Frankas Stigleris]

Mergina atsigręžė. Tai buvo Elna Klumper. Mergina, su kuria Frankas susipažino Kiauliasodyje. Frankas išlindo iš savo kampučio, kad jį geriau matytų, ir atsakė:
-Na, nesu didis varpų gerbėjas, bet jie man nemaišo.
Apsukriai, kad varnė nepastebėtų, švilpis paliko knygą tame kamputyje. Priėjęs prie Elnos, pasitaisė plaukus bei mantiją ir tarė:
-Tai, kaip gyvuoji, Elninho? Seniai bematyta. Ką gero veikiai tuos mėnesius?
Belaukdamas merginos atsakymo, jis patogiai įsitaisė ant turėklo atraižos. Ji šiek tiek susvyravo, bet Frankas nekreipė dėmesio. Jaunuolis buvo šiek tiek jau atgavęs jėgas, bet ne visas. Pilkumas iš akių pradėjo nykti, nagai neišdygdavo, o elektros srovės dar kartą nepasirodė. Tai tik laikina, Frankai.
-Gaila, šiuo metu neturiu chalvos. Būčiau pasiūlęs.

[Elna Klumpar]

  Kažin kaip šis pokalbis apie varpus skambėtų iš šalies? Hmmm... Frankas jau nesuskaičiuojamą kartą pasitvarkė plaukus arba čia tik Elna perdeda. Greit baigusi kramsnoti varlę, pakėlė galvą.
-Kaip gyvuoju? Nei taip, nei anaip. Pamokos, pamokų praleidinėjimas, miegas, koks susitikimas ir panašiai. Nieko įdomaus. O kaip tu? Girdėjau kažką su Betse sukat, - kikendama tarė paskutinį sakinį. Varniukė nusekė akimis švilpį,  bet ne tik akimis. Atsisėdo šalia, jog pilnai girdėtų Stiglerį, nes visokios paskalos įdomu, ar ne? Ar arti pilnatis?
-Frankitai, tikiuosi galiu tavęs taip vadinti, turiu keistą klausimą. Išmanai mėnulio fazes? Žinai kada artimiausia pilnatis gal? - galbūt ir nereikėjo to klausti, visgi jis jau nėra nieko neįtariantis pirmakursėlis. Ech, gi ir taip galima paklausti? Galbūt man reikia pagalbos astronomijos namų darbams? Jau pradėjo mąstyt, kaip reikės pasiteisint uždavus tokį klausimą.

[Frankas Stigleris]

Tik dabar jaunuolis pamatė, kad Elna kramsnojo šokoladinę varlę. Baigusi valgyti ji pakėlė galvą ir atsakė į jaunuolio klausimą, įterpiant ir Aną Frank. Frankas šiek tiek išraudo, paspringo seilėmis ir atsikosėjęs tarė:
-Na su ja mes dar nieko nesukam, - nusišypsojo, tai pasakęs. -Bet mes, kaip ir artimai bendraujame. Na žinai apsikabinimai, bučiniai ir t.t.
Elnai prisėdus šalia švilpio, jis sušnabždėjo jai į ausį:
-O tu nieko nesuki su Samu?
Jis pažvelgė į varnę, laukdamas jos reakcijos į šį švilpio klausimą.
-Na žinai, sklando gandai... - ir daugiau švilpis netęsė savo sakinio.
Netikėtai mergina pasiteiravo Stiglerio ar gali jį vadinti Frankitu ir ar jis išmano mėnulio fazes.
-Na dar niekas nėra manęs taip pavadinęs, bet prašau. Tau leidžiu, - tai pasakęs, jis mirktelėjo akimi ir nusišypsojo. -O apie fazes, Elniuk, nelabai ką nors išmanau. Žinau tik kokios yra ir kad rytoj ji pasikeis į pilnatį. O kodėl klausi? Ar tai tau aktualu?
Frankui kažkaip užkliuvo tai, kad Elna susidomėjo apie fazes. Ji visada Frankui atrodė kažkuo paslaptinga, o šis klausimas to nepakeitė. Labai keista ir kodėl jai būtent parūpo pilnatis? Pala, pala. Pilnatis, paslaptinga mergina kažką reiškia. Jaunuolis giliai įkvėpė deguonies į plaučius, norėdamas paskatinti geriau veikti smegenis. Arba ji vilkolakė, arba aš per daug įsijaučiau į Šerloko vaidmenį. Taip, tikriausiai per daug įsijaučiau.

[Elna Klumpar]

-Apsikabinimai ir bučiniai yra nieko nesukimas? - plačiai išsišiepusi kilstelėjo antakius Elna. -Hm, nežinojau.
  Ranka prisidengė lūpas, jog prislopintų kylantį juoką. Ech, kitiems bučiniai turbūt nereiškia daug kiek varnei. Švilpiui šnibžtelėjus klausimą, lyg kokį kerštą, rudaplaukės venos ištuštėjo ir visas kraujas suplūdo į skruostus, o plačią šypseną pakeitė vos matomas drovus šypsniukas. Naktis, ketvirtas aukštas, bučinys... Jos galvoje prisiminimai pradėjo suktis nesuvaldomu greičiu.
-G-gandai? - sutrikusi išpūtė akis. -Papasakok man tuos gandus.
Klumpar jautė kylantį smalsumą. Ar kažkas galėjo sužinoti? Ar kažkas galėjo paskleisti gandus? Ne,tikrai ne. Buvo naktis, visi miegojo. Neįmanoma.
-Dieve, nustok mirksėt ir taip šypsotis, - linksmai pavartė akis. -Tu juokauji, tiesa? Ach, taip... Velnias... - varnanagė išgirdusi atsakymą apie pilnatis išsakė visas savo kylančias mintis.. -N-nneee, tik šiaiip paklausiau.
  Jos akys lakstė pirmyn, aukštyn, kairėn, dešinėn, kol vėl išdrįso atsisukti į Franką ir draugiškai išsišiepti.

[Frankas Stigleris]

-Na žinai, gandai, kad jūs naktimis susitikinėjat, kalbatės, kartais tu jį pabučiuoji, nes ne toks drąsus, kai ši persona, - mostelėjo link Elnos. Tada garsiai nusijuokė ir šyptelėjo. -Iš tikrųjų nokių gandų nėra, na, nebent aš jų negirdėjau. Tiesiog norėjau pamatyti tavo reakciją, kai taip pasakysiu. Ir žinok, ji viską išdavė. Tai kada spėjot susiburkuoti, a?
Frankas nužvelgė Elninho. Ji išties buvo daili mergina. Tos strazdanos, rudos akys, riest nosis... Nuskilo Samui. Bet tada jis prisiminė savąją gražuolę, dėl kurios buvo pametęs galvą. Prieš ją nublukdavo kitų grožis. Ji buvo, kaip Da Vinčio šedevras. Reiks kada pasikalbėti su Samu. Gal prikalbėsi padaryti dvigubą pasimatymą. Visai nieko būtų. Išgirdęs, kaip Elną nustūmė mėnulio fazes į kampą, dar labiau susimąstė. Oi, Elna, Elna. Tada jis susivokė, kad Elna čia atėjo ne be reikalo. Gal norėjo pabūti viena, o še tau čia buvau aš. Reikia jai duoti privatumo, kurį pati iš manęs pasiglemžė čia ateidama. Frankas priėjo prie varnės ir ištiesė jai savo ranką, šiltai nusišypsojęs.
-Smagu buvo susitikti, varniuk, bet man jau reikia eiti. Na žinai, namų darbai, augintinis ir t.t.
Tada jis palaukė, kol Elna suspaus jo ranką, ir... Ir prieš išeidamas pridėjo savo lūpas arčiau jos ausies. Tyliai sušnabždėjo:
-Beje, nereikia nuo manęs slėpti savo prigimties, Elniuk. Žvėris užuodžia kitą žvėrį.
Tai pasakęs, padėjo savo ranką ant jos pečio ir, palaikęs trumai, paleido ir ištirpo koridoriaus tamsoje.

[Elna Klumpar]

-Na, mes oficialiai kaip ir nesusiburkavom... Nors nežadu visko tau pasakot, - draugiškai nusijuokė. Frankas, atrodo, žiūrėjo į ją, o Elna norėjo kažką pasakyt, kad pratęstų pokalbį, bet jokia idėja neatėjo. Arba atėjo ir per greit išėjo. Pastaruoju metu Klumpar vos gaudavo tylos minutę, jos pasitaikydavo retai, pradėdavo mąstyti apie savo tėvus. Jai iš tikrųjų buvo įdomu ką jie veikia, ar dirba ten pat, ar mama vis dar slepia savo strazdanas po makiažo sluoksniu? Ar jos buvę svarbiausi žmonės gyvenime, bent pasikalba apie rudaplaukę?
  Atitokusi išvydo prie pat ištiestą ranką. Švelniai spustelėjo Frankito ranką ir šyptelėjo atgal.
-Man taipogi tikrai buvo smagu. Taip, namų darbai, kuriuos man kažkada reikės pradėti daryti.
Strazdanė jau laukė, kad švilpis apsisuks ir išeis, bet jis padarė atvirkščiai. Priėjo arčiau.
  Stigleriui jau dingus varnė susivokė, ką jis pasakė. Elninho net nežinojo kaipgi jaustis, ar reaguoti. Atrodo net širdies plakimas padažnėjo. Tai baimė, galbūt net džiaugsmas? Kas žino.
Varpas nebuvo tinkama vieta viską apmąstyti, todėl greitu žingsniu, vis dairydamasi į šalis, nukako iki Varno Nago bendrojo kambario.
 

[Edgar Jeffter]

Gal vedamas nostalgijos, gal dar kažko, Edgar'as susirinkęs visus savo daiktus, kuriuos buvo atsigabenęs į Hogvartsą, tiesa, jų nebuvo daug, lipo siauručiais laiptais į varpinę. Į vietą, kurią aplankė vos tik spėjęs pasirodyti pilyje. Tik pirmąjį kartą čia užklydo visai netikėtai, dar tik tyrinėdamas aplinką. Dabar, po septynerių metų, jau dauguma, net ir slapčiausių, pilies užkampių jam buvo puikiai žinomi. Aišku, kažko dar liko ir neatradęs, neaptikęs.
Vos tik žengė pirmuosius žingsnius į bokštą, pasitiko šiltas, tačiau stiprus vėjas. Jis pasitikdavo ten visada ir kitaip tikriausiai būti negalėjo. Jis nuolatos ten primindavo apie save. Kedenamais to vėjo plaukais, jau baigęs Hogvartso mokyklą, palengvą prapėdino pro milžinišką varpą nužvelgdamas arkinius langus ir prisiartino prie vieno iš jų. Prie to, pro kurį matėsi kvidičo aikštė. Ji privertė juodaplaukį šyptelėti, prieš tai giliai įkvėpus gaivaus oro. Šypsojosi, nes pirmąjį kartą čia užsukęs ir stojęs prie to paties lango svajojo tapti koledžo komandos gaudytojų, laimėti kvidičo taurių. Gal čempionu ir ne tapo, tačiau sudalyvauti čempionate spėjo, kas tikriausiai ir turėtų būti svarbiausia ir žymiai geriau negu likti visiškai neatstovavus savo komandai. Plius sudalyvavo ne tik kaip gaudytojas, bet dar ir kaip komandos kapitonas. Mintys skrodusios vaikino, baigusio mokslus, galvą buvo susijusios ne tik su populiariausiu magiškuoju sportiniu žaidimu. Jos priminė būtent čia sutiktą pirmą draugę, čia atlikinėtus namų darbus ir daugybę kitų įvykių, kurie nutiko ne vien varpinėje. Šiais prisiminimais jis tarsi atsisveikino su Hogvartsu. Žinoma, gal jam apsilankyti dar čia teks ir ne sykį, tačiau jis čia užklydęs jau nebebus mokinys. Jausmas bus kitoks.
Atsitraukęs nuo vieno arkinio lango pražingsniavo ir greta jų, nužvelgdamas esantį nuostabų vaizdą už jų ir pasuko laiptų, vedančių atgal iš varpinės link, kadangi jau buvo laikas išvykti, per vasarą pailsėti ir sudėlioti mintis, bent jau apie pastaruosius kelius metus, kurie turėjo nemažai nemalonių nutikimų. Būtent dėl vieno iš jų ketino kreiptis į Magijos Ministeriją pasibaigus vasarai.