[Luna Gardner]

Miško tankmėje nuskambėjus vaikino balsui, Luna panardino pirštus į purų žvėries kailį.
-Jis juk išvydęs tave neėmė šūkauti,-gūžtelėjo pečiais pakasydama vilko paausį. Sulaukęs šeimininkės dėmesio Delgadas visiškai pamiršęs priešais stovintį vaikį, žvilgtelėjo į safyrinių akių savininkę. Šyptelėjusi augintiniui, Luna nukreipė ryškiai mėlynų akių žvilgsnį į šviesiaplaukį. Regis, šis nė neketino nuleisti savo burtų lazdelės.
-Nuleisk lazdelę,-griežčiau pakartojo neseniai ištartus žodžius. Nors Delgadas stovėjo itin ramiai, tačiau mergina puikiai žinojo, jog vienas staigus vaikino judesys ir vilkas nieko nelaukdamas puls. Instinktas ginti saviškius buvo kur kas stipresnis nei paklusnumas.
Išgirdusi klastuolio klausimą, septyniolikmetė kelias akimirkas žvelgė į šalia stovintį vilką, galiausiai žvilgtelėjo į vaikiną.
-Radau jį sužeistą ir nuo to laiko jis su manimi,-gūžtelėjo pečiais atsakydama kiek švelnesniu balso tonu.
Nusprendęs, jog pokalbis užsitęs, plėšrūnas atsisėdo ant žemės ir vėl įsmeigdamas žvilgsnį į vaikiną. Nukreipta burtų lazdelė nekėlė jokio pasitikėjimo, tad neprarasdamas budrumo ir sekdamas kiekvieną klastuolio judesį, vilkas ramiai sėdėjo šalia savo šeimininkės.
-Luna,-prisistatė stebėdama, kaip šviesiaplaukis sugrįžta į savo vietą. Supratusi, jog turbūt klastuolis atėjo čia pabūti vienas, mergina pasisuko šonu ir žvilgtelėjusi į augintinį, pasuko atgal. Kelias akimirkas padvejojęs, vilkas dar kartą nužvelgė sėdintį vaikiną ir nusekė paskui šeimininkę.
-Kitą kartą pasinaudojęs burtų lazdele, kaip skydu, gali būti užpultas,-stabtelėjusi grįžtelėjo per petį šyptelėdama Dafydd.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Na, gerai, - susiraukęs pratarė Dafydd. - Atsiprašau.
Neįprastas žodis šiek tiek strigo gerklėje, tačiau dabar svarbiausia buvo kažkokiu būdu nesupykdyti vilko. Pradžia buvo nekokia, tačiau velsietis tikėjosi, kad viską bus galima išspręsti. Klastuolis galvojo, kad gal iš tiesų reikėtų nuleisti lazdelę, tačiau labai nesinorėjo to daryti. Nepaisant netgi to, kad Dafydd atveju tai buvo beveik bevertis pagaliukas. Tačiau klastuolis vis tiek jautėsi saugiau.
- O tau... Nebuvo baisu, kad kai vilkas pagis, kad jis norės tave užpulti? - paklausė Dafydd. Nė pats nepajuto, kaip tai atsitiko, tačiau galiausiai jis visai susidomėjo šitos merginos istorija.
Matydamas, kad mergina nueina, Dafydd nustebo. Netgi šiek tiek nusivylė. Matydamas, kad vilkas jo nepuola, klastuolis pasijuto šiek tiek drąsiau. Ir galiausiai nuleido lazdelę.
- Suprantu, - Lunai pavymui pratarė velsietis. - Tačiau aš ne kasdien sutinku vilkus, man atrodo, čia visiškai natūrali reakcija...
Dafydd nejudėjo iš savo vietos. Jis nebuvo tikras, ar mergina tikrai išeina, ar tik apsimeta. Tad liko sėdėti ir laukė, kas toliau bus. Vis dėlto Dafydd gerokai bijojo to, kad vilkas gali staiga apsisukti, grįžti ir jį užpulti. Tad klastuolis sėdėjo savo vietoje ir nors lazdelės nebuvo iškėlęs, laikė ją suspaustą apsiausto kišenėje.

[Luna Gardner]

Išgirdusi Dafydd atsiprašymą, mergina sutrikusi žvilgtelėjo į rudų akių savininką. Nesitikėjo, jog po jos ištartų žodžių seks nors ir nenoromis pasakytas atsiprašymas. Galbūt priešais stovintis vaikis nebuvo toks jau pasipūtėlis, kaip pasirodė iš pradžių?
-Vilkai nepuola saviškių,-šyptelėjo atsakydama į klausimą ir žinodama, jog klastuolis gali nesuprasti tokio paaiškinimo, mat turbūt nė nenutuokė, jog priešais jį stovi ne tik pavojingas vilkas, bet kur kas pavojingesnė vilkolakė, pratęsė paaiškinimą,-Delgadui pasveikus neturėjau nė minties, jog jis gali mane pulti, nes šviečiant pilnačiai pati įgaunu vilkės pavidalą,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama vaikino reakcija.
Keista, neįtardamas apie tai, jog po žavia septyniolikmetės išvaizda slepiasi žvėris, vaikinas labiau pasitikėjo šia nei šalimais sėdinčiu vilku. Regis, išvaizda puiki apgavikė.
Safyrinių akių savininkei nespėjus pasitraukti iš ratu suaugusių medžių, miške nuskambėjo klastuolio balsas, privertęs stabtelėti.
-Būtent dėl to žmonės dažnai nukenčia nuo plėšrūnų, imasi veiksmų, kurie juos išgąsdina ir priverčia pulti,-tarstelėjo palydėdama savo žodžius šypsena, tačiau ši netrukus dingo nuo merginos veido. Šalia stovintis rudakailis įsitempė lyg styga klausydamas miške aidinčio šakų traškėjimo. Pakreipusi galvą garso šaltinio link, Luna pabandė atskirti triukšmo kėlėją, deja, nelabai sėkmingai. Šakų traškesį kėlė kur kas daugiau nei dvi ar keturios galūnės, tad mintis apie kitus mokinius ar vilkus tuoj pat nuvijo šalin. Kentaurai arba hipogrifai su panašios rūšies atstovais taip pat buvo nustumti. Galvoje iškilo akromantulos pavadinimas.
Tyliai urgzdamas šalia septyniolikmetės stovintis žvėris pritūpė prie žemės laukdamas artėjančios būtybės. Kelioms akimirkoms atitraukusi žvilgsnį nuo tamsaus miško, mergina žvilgtelėjo į vaikiną.
-Regis, turėsi galimybę pasinaudoti burtų lazdele,-šyptelėjo panaudodama burtažodį, kurio dėka rankos tvirtai sugniaužė iš plieno ir sidabro nulietą kardą. Puikiai žinojo, jog akromantulos itin pavojingos, tad vien kardo ir kelis kartus mažesnio vilko gali neužtekti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Išgirdęs merginos paaiškinimą, kodėl rudakailis jos nepuola, Dafydd nejučia žingtelėjo atgal ir, užkliuvęs už kažkokios šaknies, plojosi ant žemės. Apsimetęs, kad nieko neatsitiko, klastuolis skubiai pašoko. Ir įsmeigė žvilgsnį į merginą. Dafydd visiškai pamiršo, kad čia yra vilkas. Jį daug labiau gąsdino tai, kad ši, atrodo visai paprasta, mergina, yra vilkolakė.
- Juk tu juokauji, - apsimestinai nerūpestingu balsu pratarė Dafydd ir pabandė nusijuokti. Tačiau nieko neišėjo. Velsietis buvo ne galo įsitempęs.
Mergina kažką kalbėjo, tačiau Dafydd nebegirdėjo. Jis išgirdo kažką kita. Kurį laiką nesuprato, kas tai yra, tačiau galiausiai įsitikino: kažkas artėja. Kurį laiką velsietis ramino save, kad tai tik dar vienas mokinys. Tačiau tiek Lunos, tiek vilko reakcija vertė manyti, kad ten kažkas kitas. Ir, ko gero, kažkas daug baisesnis. Man jau užtenka pagalvojo Dafydd ir norėjo keliauti į pilį. Tačiau tada šmėstelėjo mintis, kad, ko gero, jam bus gerokai saugiau, jeigu liks su šitais dviem... Padarais. Tad klastuolis atsisuko į tą pusę, iš kurios sklido garsai, ir pradėjo laukti. Jis be galo jaudinosi, nes net neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti.
Netrukus mergina išsibūrė kardą. Tai gerokai nustebino Dafydd. ar burtų lazdelė nėra patikimesnis daiktas tokiu atveju? paklausė savęs klastuolis, tačiau nejučia pajuto, kad jį sužavėjo merginos sugebėjimas iš nieko išsiburti kardą. Tačiau nebebuvo, kada galvoti. Velsietis pamatė akis. Daug akių.
- Kas čia? - kiek galėdamas ramiau paklausė Dafydd, nors įtarė, kad jo balsas skamba tiesiog apgailėtinai. Deja, klastuolis nieko negalėjo padaryti. Jis jautė, kaip pradeda drebėti. O tas padaras artinosi. Netrukus paaiškėjo, kad jis yra labai didelis. Baugiai didelis. Dafydd spėjo pagalvoti, kad jo ryškūs plaukai, ko gero, tik priviliojo šį padarą. O tada teko iškelti lazdelę. Velsietis tai ir padarė, tačiau, vos iškėlęs ranką, sustingo. Visų pirma, jis pamatė, kad tai ne šiaip didelis padaras. Tai yra milžiniškas voras, kurių vaikinas nekentė nuo vaikystės. O galva buvo visiškai tuščia. Po kelių akimirkų, kurios, atrodo, truko amžinybę, Dafydd cyptelėjo:
- Protego...

[Luna Gardner]

Po neseniai ištarto paaiškinimo, kodėl rudakailis nepuolė varnės, sekę vaikino veiksmai privertė nežymiai kilstelėti lūpų kampučius. Būtent tokios reakcijos mergina ir tikėjosi. Mintis, jog stovi prieš vilkolakę, ypač, kai šalia jos stovi ir kitas vilkas, išgąsdindavo beveik kiekvieną.
-Ne,-papurtė galvą atsakydama į Dafydd žodžius. Nors klastuolis iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti, jog yra įsitempęs ir visa tai jam kelia baimę, deja, nesėkmingai. Luna puikiai girdėjo jo krūtinėje pašėlusiai besidaužančią širdį, kurios dūžiai visai netrukus patankėjo, vos tik miške ėmė aidėti traškančių šakų garsas.
-Akromantula,-tarstelėjo leisdama žalių akių savininkui suprasti, kas artėja jų link.
Prie žemės pritūpusio vilko urzgimas su kiekviena akimirka vis garsėjo perspėdamas, jog arėjančio padaro laukia nedraugiškai nusiteikęs plėšrūnas, tik tai būtybės nė kiek neišgąsdino, mat visai netrukus miško tankmėje išryškėjo daugybę kraupiai atrodančių akių. Net pačios merginos kūnu perbėgo nemalonus šiurpas. Nors mažieji vorai, kurie dažnia laiką leisdavo apleistuose Hogvartso koriduoriuose ar rūsyje, nekėlė jokių emocijų, šis sukėlė beveik visas. Džiaugsmas, jog teks panaudoti kardą sumišo su pasišlykštėjimu gigantu. Nerimas, kad už nugaros yra klastuolis, kuriam turbūt voras irgi neitin patinka, susipynė su noru, kuo greičiau užmušti priešais išdygusią būtybę.
Į priekį iššokęs akromantula privertė atsitraukti rankose tvirtai kardą gniaužiančią merginą ir šalia jos stovintį vilką. Priešiškai nusiteikęs padaras buvo pasiryžęs suėsti visas tris miško tankmėje stovinčias būtybes. Nedvejodama nė akimirkos Luna stagiai žengė arčiau giganto ir užsimojusi kardu tvojo šiam per koją. Šnypšdamas akromantula atsisuko į tamsiaplaukę. Dėka greitos reakcijos varnė spėjo stryktelėti į šalį prieš tai, kai voras pabandė pulti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mergina patikino, kad nejuokauja, tačiau tai klastuoliui visiškai neberūpėjo.
- Akro... kas? - spėjo paklausti Dafydd, tačiau tai nebuvo svarbu. Kad ir kaip tas padaras vadinosi, jis buvo milžiniškas. Velsiečio išburtas skydas nesuveikė. Tai neturėtų būti keista turint omeny, kokiu dažnumu jis lankėsi pamokose. Deja, šiuo atveju tokios mintys visiškai nepadėjo. Dafydd pradėjo panikuoti. Labai norėjosi pasislėpti merginai už nugaros, tačiau Dafydd jokiu būdu negalėjo sau leisti taip žemintis.
Varnei puolus vorą kardu velsietis pasijuto šiek tiek ramiau. Jis tikėjosi, kad mergina taip sudomins milžiną ir jis nebepaisys šalia stovinčio berniuko. Iš pradžių tai suveikė. Gigantas puolė merginą, tačiau ši spėjo atsitraukti. Dafydd susižavėjo tokia žaibiška jos reakcija. Deja, laiko tam velsietis neturėjo, nes merginai atsitraukus milžinas susidomėjo būtent juo. O Dafydd tokia greita reakcija nepasižymėjo. Tarp jo ir voro buvo keli žingsniai, tad klastuolis tikėjosi, kad turi šiek tiek laiko, kad spėtų pasislėpti. Nežinojo, kur, tačiau tikėjosi, kad voras bus pakankamai kvailas. Velsietis skubiai traukėsi tolyn. Jis vis žvilgčiojo per petį, norėdamas pamatyti, ar milžinas artėja. Iš pradžių atrodė, kad klastuoliui pavyks pasislėpti. Norėdamas pasinaudoti proga Dafydd nebesižvalgydamas atgal pasileido tarp medžių. Tačiau po kelių akimirkų jis pajuto stiprų smūgį į nugarą. Smūgis buvo be proto skausmingas, tačiau iš kojų berniuko neišvertė. Jis tik klyktelėjo ir skubėjo tolyn. Deja, smūgis buvo tikrai stiprus ir Dadydd skubėjimas, palyginus su voro greičiu, buvo tiesiog apgailėtinas. Milžinas nesunkiai pasivijo žmogų ir kirto dar kartą. Šį kartą Dafydd gavo per sprandą ir ant kojų neišsilaikė. Klastuolis rėkdamas parvirto ant žemės. Netrukus viską apgaubė juoda tamsa.

[Luna Gardner]

Išvengusi puolimo varnė tyliai suurzgė. Milžiniško voro draugija nekėlė jokių teigiamų emocijų, nebent norą užmušti priešais stovintį padarą laikysim teigiama emocija.
Tvirčiau sugniaužusi kardo rankeną Luna užsimojo dar kartą ketindama kirsti Akromantulai, tačiau nespėjus nė iškelti ginklo, Uždraustojo miško būtybė pasisuko į kiek toliau stovintį vaikiną. Bandydama atkreipti giganto dėmesį mergina mostelėjo kardu, tačiau šio ašmenys perskrodė tik orą. Milžiniškas voras sėlino klastuolio link.
-Dafydd!-šūktelėjo tamsių plaukų savininkė tikėdamasi, jog vaikinas sustos ir ji turės progą ir vėl atkreipti voro dėmesį, deja, klastunyno globotinis nė neketino sustoti, lygiai taip pat, kaip paskui jį sėlinantis voras. Neturėdama kitos išeities septyniolikmetė puolė paskui vaikiną.
-Gartai!-šūktelėjo aukštai danguje karaliaujančiam kitam augintiniui. Netrukus miško paviršiumi nuaidėjo garsus riaumojimas. Šyptelėjusi mėlynakė stebėjo, kaip ropojantį gigantą sučiupma galingos drakono kojos ir vos po akimirkos atpėšia nuo žemės. Temti pradėjusį dangų uždengė milžiniškas drakono kūnas. Šio gniaužtuose besiblaškantis voras atrodė tarsi mažas voriukas.
Nė nelaukęs nurodymų Gartas išmetė grobį į orą ir pražiojęs galingus nasrus leido mirtį nešančiai liepsnai praryti daugiaakį padarą. Suanglėjęs Akromantulos kūnas netrukus pasiekė Uždraustojo miško paklodę.
Nė nežvilgtelėjusi į negyvą vorą, mergina puolė prie ant žemės gulinčio vaikino. Prieš kelias akimirkas ropojęs gigantas spėjo sužeisti klastunyno globotinį. Be sąmonės gulintis žalių akių savininko kūnas atrodė lyg šis būtų miręs.
Mintyse maldaudama, jog taip nebūtų, žavioji anglė suklupo prie klastuolio ir patikrinusi šio pulsą kiek lenkgviau atsikvėpė. Vis dėl to laiko atsikvėpti nebuvo, reikėjo kuo greičiau sutvarkyti atsivėrusias žaizdas. Nieko nelaukdama mergina išsitraukė burtų lazdelę ir pasinaudojusi žinomu burtažodžiu pavertė Elijah'aus dovanotą grandinėlę nešykle. Vos po kelių akimirkų Uždrausojo miško vaizdą pakeitė Hogvartso ligoninės palatos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors nešykle buvo keliavęs kelis kartus, Dafydd negalėjo pasakyti, kad būtų labai mėgęs šį keliavimo būdą. Jis labai tikėjosi, kad jeigu jau Luna įrodinės savo tiesą, jie į mišką keliaus pėsčiomis. Vos atsidūręs ant samanų, klastuolis neišlaikė pusiausvyros ir pargriuvo.
- Žinoma, kaip visada, - tyliai sumurmėjo berniukas, norėdamas parodyti, kad jis neišsilaikė ant kojų tik dėl nešyklės, o ne dėl to, kad dar yra per silpnas keliauti. Ko gero, tai netgi buvo tiesa.
Velsietis gana sunkiai atsistojo ant kojų. Galva iš karto apsvaigo, tačiau jis nė už ką nebūtų to pripažinęs. Tad kiek galėdamas žvaliau atsisuko į varnanagę ir pratarė:
- Tai ką, eime?
Artėjant prie kelionės tikslo klastuolis pradėjo jausti šiokį tokį nerimą. Nepaisant to, kad vis dar nenorėjo tikėti, kad drakono egzistavimas yra tiesa, Dafydd pradėjo galvoti, ką gi sugalvojo ši mergina. Dafydd nemanė, kad ji darytų ką nors labai baisaus. Kita vertus, ji augina vilką. Ir nešiojasi kardą pagalvojo klastuolis ir tai ne itin tepadėjo nusiraminti. Tačiau Dafydd buvo tikras, kad drakonas tebus koks išmislas, tad netrukus pavyko nustumti nerimą į šoną. Velsietis ėmė vis labiau nekantrauti.
- Nagi, parodyk tą savo mažylį, - kiek pašaipiai pratarė jis merginai.

[Luna Gardner]

Patogi ligoninės sparno lova, kilimas, paslėpęs didžiąją dalį grindų, akinanti balta šviesa, milžiniškas langas, pro kurį atsiveria nuostabus Hogvartso apylinkių vaizdas, akimirksniu išnyko, vos tik merginos ranka atsidūrė ant keleriais metais jaunesnio klastuolio. Palatos vaizdą pakeitė ta pati medžių tankuma, kurioje prieš kelias dienas rudų akių savininkas buvo užpultas milžiniško voro, Akromantulos.
Kojoms palietus tvirtą miško paklodę, apaugusią minkštomis samanomis, Luna vos išsilaikė ant kojų neišsitiesusi ant šios. Keliauti nešykle vis dar buvo neįprasta ir keblu. Vis dėl to šįkart mergina išsilaikė ant kojų, priešingai nei šalia suklupęs klastunyno globotinis. Ir nors šis bandė parodyti, jog žemę pasiekė keturiomis ne dėl jaučiamo silpnumo, o dėl nešyklės, safyrinių akių savininkė tik papurtė galvą. Galėtum nustoti būti toks pasipūtęs ir pripažinti, jog nesi pasiruošęs... Deja, galvoje nuskambėję žodžiai nebuvo ištarti garsiai. Nusprendusi ir toliau leisti Dafydd kankintis, kol šis nepripažins, jog vis dar nesijaučia gerai, Luna žengė kelis žingsnius laukdama vaikino.
Šiam sunkiai pakilus nuo miško paklodės ir pranešus, jog šis pasiruošęs tęsti kelionę, varnė linktelėjo imdama žingsniuoti gilyn į mišką. Puiki vilkolakės klausa nuolat fiksavo už nugaros žingsniuojančio vaikino žingsnius ir miške girdimus garsus. Vis dėl to dar kartą susidurti su Akromantula nebuvo noro. Be to, šis kartas galėjo baigtis kur kas blogiau.
Medžiams ėmus vis labiau glaustis vienas prie kito, miško vaizdas pasikeitė atverdamas ratu suaugusius medžius. Kryptelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į už nugaros žingsniuojantį vaikiną ir šyptelėjusi šiam žengė į rato vidų. Pakankama erdvė nusileisti milžiniškam drakonui.
-Vargu ar taip pat kalbėsi išvydęs jį,-nusijuokė žinodama, kokią baimę gali sukelti Garto išvaizda. Juk net grynakraujis vampyras buvo išsigandęs neįprasto vilkolakės augintinio.
-Gartai...-mintyse nuskambėjus savo pačios balsui, mergina vos netrukus išgirdo augintinio atsaką. Tylus, tačiau galingas riaumojimas, skambantis galvoje, pranešė, jog drakonas netrukus pasirodys.
Safyrinių akių žvilgsnis nuslydo medžių kamienais nužvelgdamas dangų ir sustodamas ties priešais stovinčiu vaikinu. Tylą, iki šiol karaliavusią medžių karalystėje, pertraukė galingas drakono riaumojimas, sudrebindamas visą Uždraustąjį mišką. Vien iš girdimo riaumojimo galėjai spręsti, jog netrukus pasirodys itin pavojingas ir grėsmingas žvėris.
Šviesiai melsvą dangų užtemdžius milžiniškam drakono kūnui, Luna kilstelėjo galvą atitraukdama žvilgsnį nuo klastunyno globotinio. Artėjantis drakonas pamažu įgavo savo pavidalą aiškiai leisdamas pamatyti jo galingą kūną.
Aštrūs, it skustuvai, dantys, milžiniški sparnai, kurie vos nusileidus prigludo prie milžiniško kūno, tvirtos ir raumeningos kojos, užsibaigiančios nagais, skirtais sučiupti grobį ir sudraskyti šį į skutelius, ir grėsminga galva, vertė pašiurpti visų odą. Išskyrus priešais jį stovinčios tamsiaplaukės. Nejausdama jokios baimės, Luna kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į Gartą. Šis išdidžiai stovėdamas nužvelgė kiek toliau stovintį klastuolį, kelias akimirkas atidžiai stebėdamas, o tuomet nuleidęs galvą, prisiartino prie žaviosios anglės. Įveikti beveik pusę kilometro, drakonui užteko vos kelių žingsnių.
Šypsodamasi mergina ištiesė ranką priglausdama ją prie žvynais padengtos augintinio odos.
-Praėjusį kartą puikiai padirbėjai,-perbraukusi ranka per Garto veidą, Luna nusijuokė pajutusi šilto oro srovę.
-Turėjau puikią trenerę,-grėsmingas drakono balsas perskrodė Uždraustąjį mišką.
-Tokią puikią, jog kai kas netiki, jog tu egzistuoji,-atsidususi žvilgtelėjo į už nugaros stovintį vaikiną. Staigiai atitraukęs galvą nuo savo šeimininkės, drakonas įsmeigė spindinčių žalių akių žvilgsnį į klastuolį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd galvoje pasigirdo balsai ir garsai. Bent jau jis taip manė, kai išgirdo riaumojimą. Klastuolis vis dar bandė save įtikinti, kad ši mergina, su kuria jis dar kartą atsidūrė miške, yra puiki magė ir jai sukurti tokią iliuziją nėra nieko ypatingo. Juk ji septintakursė ar panašiai ramino save velsietis. Kai pats pasieksi tokį kursą, mokėsi dar ne tokių triukų. Tačiau kad ir kaip save ramino Dafydd, kažkas viduje neleido nerimui nugrimzti į nebūtį. Visų pirma, klastuolis neturėjo pasitikėjimo savimi. Labiausiai dėl to, kad ir pats suprato esąs labai prastas burtininkas.
Be to... Šis riaumojimas skambėjo kažkaip labai jau įtikinamai. Pernelyg įtikinamai, kad galėtų būti tiesiog kažkokios mergiotės burtai. Ji negali auginti drakono. Tiesiog negali užsispyrėliškai kartojo klastuolis. Žinoma, tai darė tik mintyse. Jeigu paaiškėtų, kad vis tik visa ši nesąmonė yra tiesa, jis pernelyg apsijuoktų.
- Klausyk, - garsiai pasakė Dafydd. Jis matėsi, kad kažkas leidžiasi žemyn, tačiau tikėjosi grąžinti visą situaciją į sveiko proto ribas. - Matau, kad esi puiki burtininkė. Tikiu tuo. Tačiau kam tau to reikia?
Netrukus drakonas nusileido. Klastuolis žvelgė į jį ir bandė suprasti, ką jaučia. Atrodė, kad jokios baimės nėra. Tačiau kai bandė žengti žingsnį į šoną, kojos neklausė. Ko gero, jo kūnas baimę suprato geriau negu smegenys.
- Labas, malonu susipažinti, - kvailai murmėjo Dafydd. - Tačiau tu juk tik iliuzija, ar ne?
Klastuolis atsirėmė į artimiausią medį. Staiga jis pajuto, kaip jam trūksta jėgų. Tačiau negalėjo to pripažinti - dabar svarbiausia buvo išsiaiškinti, kas gi vyksta su šiuo drakonu. Nepaisant to, kad jis atrodė be galo tikroviškai, velsietis vis tiek nenorėjo tikėti, kad tai yra tikras padaras. Žinoma, visada buvo galima prieiti prie jo ir paliesti. Tačiau raudonplaukis nė neketino artintis prie šito siaubūno - net ir tuo atveju, jeigu tai tik iliuzija. Ar aš mokėsiu tokius triukus po poros metų? paklausė savęs Dafydd, toli gražu nebebūdamas toks tikras. Tačiau jis nė už ką nebūtų pripažinęs, kad bijo. Deja, drebančios kojos išdavė ką kita.
Drakonas įsmeigė akis į keturiolikmetį berniuką, drebantį prie medžio.
- Ei, ko spoksai?! - suriko Dafydd daug drąsesniu balsu negu jautėsi. - Ačiū. Pamačiau. Jau gali nešdintis!

[Luna Gardner]

-Dafydd, aš nesu puiki burtininkė, o Gartas ne iliuzija ar koks nors pigus pokštas,-papurčiusi galvą mergina giliai įkvėpė. Regis, net besileidžiantis drakonas neprivertė patikėti savo rūšies egzistavimu. Įtikinti klastunyno globotinį patikėti tuo, ką mato, regis, bus sunkiau nei priversti šėtoną pasirinkti doros kelią, o vampyrą - nustoti gerti kraują.
-Suprantu, jog nelengva, tačiau tu norėjai įrodymų ir juos gavai. Neketinu versti tavęs patikėti tuo, kuo tavo smegenys atsisako patikėti,-tamsiaplaukė kryptelėjo galvą stebėdama kiek toliau esantį vaikiną. Rudakio veide nebuvo jokios baimės, tarsi priešais jį esantis milžiniškas drakonas jam nekėlė jokių emocijų. Tiesa, žvilgsniui užkliuvus už drebėti pradėjusių Dafydd kojų, Luna puikiai suvokė, jog klastuolis bijo arba visa tai dėl galutinai neatgautų jėgų. Ištverti kelionę nešykle iki miško, nueiti kelis šimtus metrų ir išstovėti ant kojų dešimtis minučių, turėjo pareikalauti nemažai jėgų, ypač, žinant, jog vaikinas vis dar buvo silpnas po Akromantulos užpuolimo.
Klastunyno globotiniui ėmus šūkauti, Luna nejučia krūptelėjo. Nesitikėjo, jog į medį atsirėmęs, vis dar sužeistas vaikis, ims šūkauti ant mirtinai pavojingo drakono. Arba tu vis dar nepripažįsti tiesos arba esi visiškai kvailas...
Nekreipdamas dėmesio į vaikiną, Gartas iškvėpė šiltą orą prasklaidydamas miške karaliaujantį šaltuką. Akimirksniu apgobusi maloni šiluma privertė kilstelėti lūpų kampučius. Tiesa, kiek kitokia mintis, jog drakonas akimirksniu galėtų visą mišką paversti pelenų krūva, vertė reaguoti kitaip, tačiau žinodama, jog Gartas nieko panašaus nedarys, Luna tik atsipalaidavusi paslėpė abi rankas džinsų kišenėse.
Kelias akimirkas tylėjusi, mėlynakė pravėrė rausvas lūpas trumpam žvilgtelėdama į savo augintinį, o tuomet atsisukdama į Dafydd.
-Manau, mums metas grįžti į palatą, tu vis dar sužeistas ir neatgavęs jėgų,-švelniu balso tonu pratarė žavioji anglė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oras staiga keistai atšilo. Klastuolis nesuprato, kodėl. Smegenyse sukirbėjo mintis, kad galbūt šitas drakonas yra tikras ir tai jis sušildė orą. Juk tie gyvūnai moka spjaudytis ugnimi pagalvojo Dafydd. Tačiau velsietis užsispyrėliškai nenorėjo tikėti, kad tai, ką jis mato yra tikra.
- Jeigu ji geba išburti drakoną, kas gi čia tokio burtais sušildyti orą? - sumurmėjo Dafydd. Klastuolis nenorėjo, kad mergina išgirstų tuos žodžius, tačiau nebuvo tikras, ar pasakė tai pakankamai tyliai.
Raudonplaukis žvelgė į merginą, kuri savo ruožtu žiūrėjo į gyvūną. Kai Luna atsisuko, klastuolis skubiai nusuko žvilgsnį ir pradėjo spoksoti į drakono galvą. Nepaisant to, kad gyvūnas atrodė visiškai tikras ir realus, berniukas vis dar nebuvo tikras, ar jis tiki tuo, kas čia vyksta. Gal aš iš viso vis dar esu ligoninės palatoje ir klejoju pagalvojo velsietis. Tamsiaplaukė mergina tarsi išgirdusi šią mintį pasiūlė grįžti kaip tik ten. Tai Dafydd šiek tiek išgąsdino - jeigu ji dar ir mintis geba girdėti, geriau prie jos daugiau nesiartinti... Klastuolis vėl atsisuko į merginą ir pratarė:
- Man viskas gerai. Ko dabar noriu, tai grįžti į savo lovą ir ten išsimiegoti. Ir... Ačiū už įrodymą.
Klastuolio padėka nebuvo labai nuoširdi, tačiau jis tikėjosi, kad tai pakuždės merginai mintį, kad jis patikėjo. Vis dėlto velsietis vis dar nebuvo tikras. Dėl to jis norėjo kur nors pabūti vienas - kad galėtų apmąstyti tai, kas jam nutiko per pastarąsias porą dienų.

[Luna Gardner]

Žodžiai, palikę keleriais metais jaunesnio klastuolio lūpas, deja, turėję būti neišgirsti, atkreipė žaviosios anglės dėmesį. Puiki vilkolakės klausa, nuolat gaudanti bet kokius garsus, neleido ir šįkart šaltam rudens vėjui nusinešti Dafydd balso kartu.
Praeitis, dalis gyvenimo, kuri priverčia suvokti visas klaidas ir jų nekartoti. Dalis to, kas neleidžia užlipti ant neteisingo laiptelio ar pasukti iš kelio, kuris skirtas. Keistas suvokimas, atklydęs tarsi netikėtas svečias, privertė stabtelėti. Vos keli mėnesiai prieš visą šį susitikimą ir septyniolikmetė būtų įsiutusi dėl klastunyno globotinio abejingumo ir nepasitikėjimo, tačiau ne dabar. Žinojimas, jog tai niekur nenuves, neleido imtis jokių veiksmų.
Stovėdama išsitiesusi visu ūgiu, atidžiai stebėdama naująjį kompanioną ir klausydamasi už nugaros girdimo drakono tylaus kvėpavimo, Luna stovėjo visiškai rami. Balsas, nuskambėjęs Uždraustojo miško paklode, teliko tik garsas, nuneštas šalto rudens vėjo.
Bėgantys mėnesiai, pavirtę metais kiekvieną kartą priversdavo, ko nors išmokti, tačiau visą šį laiką mergina į tai nekreipė dėmesio. Manymas, kad visi priimti sprendimai yra teisingi, neleido pamatyti, kas iš tiesų yra teisinga. O tereikėjo tik akimirkos viską suvokti.
Persibraukusi ranka per plaukus ir leidusi šiems lengvai kristi ant pečių, varnė kryptelėjo galvą leisdama safyrinių akių žvilgsniui pasiekti už nugaros didingai stovintį plėšrūną.
-Manau, jam jau gana,-nežymus šyptelėjimas palydėjo galvoje nuskambėjusius žodžius.
Akimirka ir ramiai stovėjęs drakonas išskleidė galingus sparnus, pasiruošęs kilti. Žengusi kelis žingsnius artyn, Luna švelniai perbraukė ranka per galingą slibino krūtinę, jausdama joje plakančią širdį, ir lėtai atsitraukusi kilstelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis vos po akimirkos žvelgė į pakilusį drakoną. Skaidriai melsvame danguje išniro juoda milžino figūra.
-Dafydd...Melas, ne pati geriausia išeitis,-atsidususi žvilgtelėjo į klastunyno globotinį, vis dar atsirėmusį į medį,-gali meluoti man ar bet kam kitam, tačiau savęs neapgausi...Tau vis dar reikia atgauti jėgas. Akormantulos atakas išgyvena ne kiekvienas ir turbūt tu esi vienas iš laimingųjų,-šyptelėjo žengdama kelis žingsnius rudakio link.
-O dabar grįžkim į pilį,-priėjusi pakankamai arti, mėlynakė ištiesė ranką, laikydama pakabutį, paverstą nešykle ir laukdama klastuolio sutikimo.
Žinojo, jog šiam prireiks laiko suprasti, kas įvyko ir visa tai priimti, kaip tikrovę, ir būtent tai ir ketino padaryti. Laikas gydo žaizdas. Ką gi, šįkart jis ne tik užgydys žaizdas, bet ir leis suvokti drakono egzistavimą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd taip ir nesuprato, ar Luna jį išgirdo. Svajodamas apie tai, kad jos klausa nebūtų pakankamai gera, jis prisiminė, kad ši žavinga mergina, kas be ko, yra dar ir vilkolakė. Deja, klastuolis nežinojo, ar kokia klausa pasižymi šie padarai. Tačiau Varno Nago atstovė nieko nesakė. Neišgirdo lengviau atsikvėpė velsietis. Arba slepia emocijas geriau nei aš. Arba... Jai nerūpi, ar aš patikėsiu, ar ne.
Tačiau ji įdėjo gerokai pastangų, kad įtikintų Dafydd turinti drakoną. Klastuolis mąstė, ar jai būtų verta apsimetinėti, jeigu tai būtų netiesa. Tačiau mintis pertraukė kažkas judantis. Raudonplaukis pakėlė akis ir pamatė, kad drakonas pakilo. Viskas atrodė be galo realu. Galiausiai klastuolis pajuto atsėlinančią baimę. Jis nuskrenda, jis nuskrenda ramino save Dafydd. Šiuo momentu jis tikrai tikėjo, kad tai, kas čia įvyko, buvo tikra.
- Aš... - Dafydd neketino prisipažinti, kad meluoja. Tačiau suprato, kad tai būtų tiesiog kvaila, tad nutarė patylėti. Tačiau Lunai užsiminus, kad jis yra "laimingasis" klastuolis pratrūko: - Vienas iš laimingųjų? Aš susiduriu su vilkolake, kuri nešiojasi kardą ir laksto su vilkais. Mane užpuola kažkoks milžininškas voras. Kitą dieną mane supažindina su drakonu. Jeigu tai yra "laimingasis", kaip klostosi gyvenimas to, kuris yra "nelaimingasis"?!
Dafydd toli gražu ne pirmą kartą išrėkė ką galvoja, tačiau kaip visada jam nereikėjo jokio atsakymo. Kartais palengvėdavo tiesiog išsirėkus. Ir panašu, kad vyresnė varnanagė tą suprato. Tad klastuolis nutilo. Tik, žinoma, neatsiprašė. Tačiau suvokė, kad dabar priešintis pargabenimui į pilį būtų tiesiog kvaila. Tad Dafydd apsižvalgė aplinkui ir paėmė Lunos ranką, laikančią pakabutį.
Vos po kelių akimirkų klastuolis pajuto vėl esantis ligoninės palatoje.

[Ethan Foley]

Pirmiausia Hogvartsas atrodė tobula vieta pasilikti, sulaukti pilnametystės bei dingti, tačiau dabar vis dažniau ir dažniau mintyse kirbėjo klausimas. Ar čia tikrai Ethan vieta? Griežtos taisyklės spaudė į rėmus. Rėmai nebuvo kažkas baisaus, ko seniau vaikinui neteko patirti. Daugelis net nepaisė mokyklos dokumentuose juodu šriftu ant balto popieriaus atspausdintų suvaržymų. Jau seniai niekas už prasižengimus smurto nenaudojo. Didžiausia  grėsmė areštai kaip: indų plovimas, pagalba profesoriams ar bulvių skutimas. Vis dėl to namie turėjęs siaubingas patirtis Hogvartsą vaikinas įsivaizdavo lyg puikią vietą tobulėti bei išreikšti save. Jokių draudimų ir suvaržymų. Deja. Norėdamas apmąstyti prabėgusias savaites Ethan išsmuko iš pilies. Išsmuko, o ne išėjo todėl, nes veikė naktį. Kai danguje kybojo didžiulis blynas. Mėnulio šviesos sukurtas nepaprasto grožio takas vedė į uždraustą mišką. Įžengus į jį takas dėl tankiai susodintų medžių pradingo. Jei pilies kiemelyje girdėjosi paukščių giesmės, dabar tvyrojo įtempta tyla. Pratęs būti su savimi vaikinas nepastebėjo kaip nužingsniavo didelį atstumą. Eiti darėsi vis sunkiau. Lapų kilimas siekė juosmenį, o medžiai augo šalia viens kito. Taip Ethan pasiekė medžių tankumą. Net nesuprato, jog dabar pasivaikščiojimas gali tapti baisiausiu sapnuotu košmaru.