[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Praeitis susidaro iš daug dalykų. Kai pabėgi nuo...- Sorenas trumpam nutilo.- Žmonių, kurie žino... tavo praeitį, iš dalies ir pabėgi nuo tos praeities, aišku, ji lieka kažkur tavo viduje, atminties kampelyje,- kalbėjo lyg subjuręs, niūriai. - Kai pabėgi nuo jų, paprasčiau pabėgti ir nuo visko.
,,... Tik svarbiausia neleisti prisivyti sau pačiam savęs, ir neleisti to padaryti sąžinei ir nostalgijai." - Soreno mintyse nuaidėjo balsas, ne jo balsas ir ne balsas iš prisiminimų.
- Dar geras dalykas yra Minčių Koštuvas, kai mintis yra sudėta į indą ir paslėpta giliai spintoje, tas prisiminimas mažiau kankina. Aišku, esama ir nemalonius prisiminimus slopinančių eliksyrų, bet... - Sorenas trumpam užsikirto. - Jie turi bjaurius šalutinius poveikius.
Vampyras kurį laiką stebėjo ramų ir abejingą varniukė veidą, karts nuo karto skrodžiamą kažko nemaloniai nerimastingo. Ech, įdomi buvo toji žmonių rasė, kiek tik nori kraujo, kiek tik nori veidų, charakterių, durnysčių, praeičių. Nors ir kokią pagarbą jiems teikė senelis. Nors ir ko išmokė. Išmokė daug ir teisingo, bet... Bet. Koks didingiausias žodis žmonijoje, visose kalbose? Ok? Ne. Trump? Ne. Bet - štai koks.
,,Šventieji kakučiai. Pasirodo, dar ir tokių būna Asgarde." - atsiduso vyras.
- Kodėl turėčiau tave valgyti? - nejaukiai šyptelėjo Sorenas. - Prisirūkei jau, vaike. Sėdėk sėdėk,- šyptelėjo darsyk ir linktelėjo galva.

((sorry, daugiau šnd neišspaudžiau))

[Rafaela Ginoble]

 - Šiaip jau nesutinku su jumis, profesoriau, tačiau tiek to, - niūriai užvertė akis, nebeturėdama jėgų (ir noro) ko nors įrodinėti ir ginčytis, vis viena žinojo savąją tiesą ir nesiruošė keist nuomonės.
 Išgirdusi pastabą apie šalutinius poveikius nervingai nusijuokė.
 - Tikrai? Ir kokie tie bjaurūs poveikiai? Argi gali būti kas nors bjauresnio už mylimosios netektį ir beveik įvykusį išprievartavimą? - nejučiomis ištarė.
 Supratusi, kad leptelėjo tai, ko visai nenorėjo niekam sakyti, nudelbė žvilgsnį į žemę. Juto, kaip kaista skruostai, o likusi veido dalis pabąla. Tik to dar betrūko, kad von Sjuardas per daug sužinotų. Pyko ant savęs, kad vis dar nemoka valdyti savo liežuvio. Lyg to būtų maža - intymūs žodžiai kažkodėl išsprūsdavo iš jos lūpų būtent tada, kai to mažiausiai reikėdavo; labiausiai netinkamomis akimirkomis labiausiai netinkamoje aplinkoje labiausiai netinkamam žmogui girdint. Velnias. Beliko tikėtis, kad profesorius neišgirdo jos žodžių (aha, kurgi ne, miško tyloje tikrai buvo daug šansų, kad jis neišgirdo garsiai ištartų žodžių, tikrai tikrai) arba nesureikšmins jų. Arba bent jau neprisiknis prie jų. Ir laikys savo snapą užčiauptą. Ar tiksliau snukį - liūtai gi snapų neturi. Juokinga, haha, labai.
 Dallifrėja tik gūžtelėjo pečiais. Iš tikrųjų tai pasakė juokaudama, neturėdama nieko konkretaus omenyje. Tačiau sumišimo šešėlys, nanosekundę šmestelėjęs profesoriaus akyse ir gana dirbtinė šypsena privertė merginą įtariai primerkti akis, įsistebeilijant į profesorių. Jau seniai turėjo tam tikrų įtarimų, bet... kita vertus, gal ir visai neblogai būtų tapti jo pietumis. Arba tiksliau vakariene - atsižvelgiant į paros laiką. Ar net naktipiečiais. Nebereikėtų gyventi.
 - Tai kad neprisirūkiau, neleidot normaliai baigt, - piktai burbtelėjo ir, supratusi savo žodžių dviprasmiškumą, vėl nuleido blizgančias akis, dar sykį nusijuokė.

[Sorenas von Sjuardas]

Po barzda kaip kokia miniatiūrinė Amazonės miškų gyvačiukė nuslinko išdavikiška šypsenėlė. ,,Ech, tie paaugliai...". Duok valgyt, duok kompiuterį, duok pazbitkint, duok... ,,Mylimosios netektį? Išprievartavimą?" Ką dar duot? Pasi... vartyt lovoj? Su visom vakaro kuliminacijom? Su rizikom vaikų pasigamint? O gal ir be jokių rizikų? Jeigu dvi mergos arba du pacanai... Sorenas atsikrenkštė, nurydamas kažkokio keisto juoko proveržį (na, jis neišsiveržė, tik kilo). Atrodė, kad ši situacija tokia graudi, kad net juokinga. Septyniolikametė ir jau su lesbietiškom iliuzijom? Gal čia dar vienas sumautas haliucinatų šalutinis poveikis? ,,Švenčiausiasis Odinai, apsaugok ir apšviesk, suteik šviesos mūsų protams. Tu vienintelis gali nugalėti mūsų baimę ir kvailumą..."
 - Mylimosios netektį? Išprievartavimą? - suklapsėjo akimis vampyras. Nors taip, per tiek metų gyvenimo pats irgi nemažai buvo patyręs ir matęs, bet vis tiek kartais dar nesuprasdavo tokių dalykų. Jo laikais tai visuomenė smerkė. Jo laikais žmonės stengėsi tai slėpti, kišti į pogrindį, nors taip - ir tada visko buvo. Gal netgi baisesnių iškrypimų, nei dabar. Nors gal ir ne. Abejotina, o gal ir diskutuotina tema. Ir visgi nei linksma, nei juokinga, nei kas.
 - Tai dėl to tu ir gaminai erotinius haliucinatus... - tyliai tarstelėjo vyriškis - suvokimas buvo toks greitas, staigus, netikėtas, kad von Sjuardas net nespėjo laiku užverti žabtų, arba bent sulaikyti balso stygas nuo nesmagių žodžių nuskambėjimo. Gal ir nederėjo to pasakyti, turbūt ne gal, o tikriausiai, bet yra kaip yra ir nieko nebepakeisi. Sorenas pasimetęs auksinėmis akimis spigino į drėgnus lapus (tarsi tas auksinis kaip liepsna, nors jau ir juostantis žvilgsnis galėtų anuos išdžiovinti ar net uždegti, ko ten į juos taip spirgintis), gulinčius prieš Dalifrėjos kojas - o ką dabar pasakyti, ką pakomentuoti?
- Ką gi, tada iš dalies galima suprasti ir pateisinti, bet visgi poelgis nebuvo geras, - profesorius niūriai vyptelėjo ir atsiduso. - Nors gal neturėčiau teisti. Nemanau, kad nori pasakoti ir gilintis, bet jeigu tau bus lengviau - paslaptis išlaikysiu, ech. Sunku, kai stovi, ar jau ir klūpi - vienas.

[Rafaela Ginoble]

 Liesos nuogos kojos kabojo virš pasaulio esančio ten, žemai apačioje. Čia oras buvo kitoks - lengvesnis, gaivesnis. Ir iš tikrųjų - buvo lengviau mąstyti, mintys be problemų rikiavosi į eiles ir nesiplaikė it viena didelė makalynė. Pagalvojo, kad būtų neblogai nukristi, gal jai nusišypsotų sėkmė ir pavyktų nusižudyt. Ech, o jei ne? Tada liks su sulaužytom kojom; lyg to būtų maža, greičiausiai su pervargusiomis smegenimis, nes visi, kas tik netingės, mylės jai protą už tai, kad bandė atimti sau gyvybę. Argi tai taip blogai? Niekas jos nepasiilgtų, ne, dauguma (jei ne visi) net nepastebėtų jos trūkumo. Nebent pavyktų suorganizuoti netyčinį nukritimą. Hm...
 Profoserius atrodė labai idiotiškai, kai it papūga pakartojo jos žodžius. Na, ji puikiai atsiminė, ką pasakiusi; be to, tai tik sustiprino diskomfortą, kurį jautė. Niekaip nesureagavo, net patingėjo gūžtelti pečiais ar užversti akis. Tačiau kitas jo komentaras privertė žaliaakę pakeltį nudelbtą žvilgsnį į profesorių. Nebuvo įsitikinusi, ar jis teisingai interpretavo jos žodžius ir tikrai žinojo haliucinatų gaminimo (ir vartojimo, nepamirškim šio svarbaus fakto) priežastį. Vis dėlto ir atvirauti nebuvo linkusi, tad tik abejingai linktelėjo galva.
 Prunkštelėjo. Tikrai? Dar vienas mokytojas, besisiūlantis savo pagalbą? Dar vienas norintis ją išklausyti? Tarsi tai galėtų padėti. Tarsi tai iš vis kada nors kam nors padėjo.
 - Jūs rimtai? - piktai burbtelėjo, neslėpdama sarkazmo ir nuliedama von Sjuardą pasigailėjimo pilnu žvilgsniu, - Ar visi šios suknistos mokyklos mokytojai tik ir temoka siūlytis į kunigus, norinčius išklausyti išpažinties? - kuo toliau, tuo jos žodžiai nepriklausomai nuo jos garsėjo, juose vis stipriau buvo pastebimas pyktis, sumišęs su netikėtai ištryškusiomis ašaromis, - Kodėl visi tik pamokslauja ir sudaro iliuziją, jog išsipasakojimas gali padėti? - galiausiai jau šaukė ant profesoriau, nors žodžiai ir nebuvo nukreipti tiesiai jam.
 Vėl nudelbė žvilgsnį į mišką apačioje. Bjaurios ašaros, kurių limitas niekaip nesibaigė, krito žemyn, laistydamos žalias kaip josios akys samanas. Norėjo atsikelti, tačiau susvirduliavo, neišlaikiusi pusiausvyros ant šakos ir pajuto, kaip kūnas, veikiamas gravitacijos, krenta žemyn.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas artipilnius plaučius įkvėpė oro - neaišku, ar norėdamas atsigauti, ar siekdamas giliau ir priekaištingiau atsidusti. Kad ir kokia būtų pasenusi ši dėmesio atkreipimo ir sąžinės sužadinimo priemonė, naudojama ir senių, ir pagyvenusių, ir jaunų, ir vaikų, ir ypač ypač vaikų. Ko gero, čia ir radome dar vieną Soreno štukametiškumo ir persenimo požymį. Cha, ne veltui juk sakoma, kad išvaizda - toli gražu ne viskas. Pas gražias merginas kartais smegenų nuo gimimo nebūna, pas gražius pacanus (patikslinu - tokius, kaip Sorenas), jos kartais jau būna išdžiūvusios ir išgaravusios kaip skystas azotas, patekęs į kambario temperatūrą. Bet ne, mūsų vampyras laikysis iki galo ir azotui, tai yra smegenims, išgaruoti neleis. Ir vampyro smegenys - visai ne azotas, visai ne garuoja, ir visai ne skystos. Bent jau aš taip galvoju.
- O negi laukti, kol užsimuši? - gana šiurkščiai atitarė profesorius. Užgraužė sąžinė. Ir vėl.- Gabus vaikis esi, gaila būtų prarasti.
Vyras trumpai patylėjo.
- Iliuzija. Mano manymu, tas iš tikrųjų padeda. Nors taip, kištis teisės, ko gero, neturiu. Ir nesikišu. Tik paklausiau, - vyptelėjo Sorenas. Tai erzino. Ir jį, ir varniukę.
Vampyro ausys tapo stačios kaip vilko, bent pačiam taip atrodė. Ant šakos sėdinti mergina. Vėjyje besiplaikstantis apsiausto skvernas. Maskatuoja (turbūt ne itin tinkamas veiksmažodis) kojos. Kreiva šypsena - taip, kreiva, o gal ir ne šypsena, bet vis tiek veido išraiška pro ašaras. Nuo medžių dėl vėjo nukrito keli lapai, tas pats padykęs (taip, tik ne ta prasme, apie kurią pagalvojai. Nors gal ir ta. Visgi sijonus tai kiloja...) vėjas nešė ir degančios kanapės dūmelius. Ir žiedadulkes. Kaip aną vakarą, labai labai seniai... Kai žydinčių obelų žiedlapiai maišėsi su snaigėmis, o obelų žiedų kvapas - su kraujo kvapu. Kaip tą vakarą, kai... kraujas pylės iš žiedų, ir kvapas mirtinai svaigino, ir kai prisėdęs nubundu... ,,Bet nuo šalčio tai neapgynė, neapgynė..." - vyras sukando dantis ir pažvelgė į krentančią Dali. ,,Šaka nenulūžo, turbūt ji pati pusiausvyros neišlaikė." - von Sjuardo mintys ne lėkė, kaip turėtų, o šliaužė. Kaip sraigė per vatą. Per tą vatą, stiklo, ar kaip ji vadinas, kuri pilna stiklo gabalėlių. Kai perbrauki su ranka - velniškai skauda nuo stiklo rakščių, atrodo. ,,Bet va šįkart taurės niekur nematau - nei nuodų, nei haliucinatų. Pasisekė vaikiui.". Sorenas nušoko ant vienos šakos, tada ant kitos, pakraipė galvą ir nukrito žemyn. Ne galva, o vyras, savaime aišku. Viena ranka pačiupo už šakos, kita apkabino moksleivę per liemenį, sustabdė kritimą. Nuleido ant žemės - ne per švelniausiai, bet ir ne šiurkščiai. Kad galva nesusitrenktų, bet kad gal kažkas apsiverstų ir varniukė mažiau suprastų, kas vyksta. ,,Nors ką čia nesupras. Varnanagės išperėlė."
- Gal tu jau žygiuok į Hogvartsą, kitaip gali blogai baigtis, - vėl vyptelėjo eliksyrininkas, nusibraukdamas medžio lapą nuo peties, ir dar kažką.

[Rafaela Ginoble]

 Suirzusi pavartė akimis. Kaip ją erzino tie visi dirbtiniai atsidusimai, jūs nė neįsivaizduojate. Tas nereikalingas dėmesio pritraukimas.
 - Galima ir palaukti, - piktai burbtelėjo po nosimi.
 Vėl irzliai pavartė akimis. Ji - gabus vaikis? Ar tikrai? Klausimas - gabi kam? Nes jau tikrai ne gyvenimui, jei taip galima pasakyti. O ir moksluose toli gražu nepirmavo. Kitų išskirtinių talentų neturėjo, tai kaip tai? Gabi niekam?
 - Nepadeda. - tvirtai ištarė, pažvelgusi profesoriui į akis.
 Bandė jau išsipasakoti. Ir ne vieną sykį. Tačiau kažkaip palengvėjimas neatėjo, o ji jau ir nebesitikėjo, kad ateis. Jei ji ligi šiol kankinasi ir negali nieko išmesti iš galvos, tai kas turėtų tokio įvykti, jog tai pasikeistų? Pasaulio pabaiga? Turbūt ne - ji jau kelias asmenines pabaigas išgyveno.
 Kristi buvo šalta, vėjas lindo visur po rūbais, priversdamas plaukelius stotis piestu. Plaukai draikėsi, tačiau visai ne dailiai, veikiau netvarkingai ir chaotiškai. Nors, pažvelgus kitaip, kartais chaosas irgi žavus - savaip. Viskas vyko labai greitai, protas nespėjo net suvokti, kad kūnas krentąs ir bandyti kaip nors išgyventi, neužsimušti susitrenkus į kietą žemę. Ir tada Dallifrėja pajuto stiprias rankas prie savo liemens. Kritimas sulėtėjo, kol po kelių sekundžių (jai nepaprastai ilgų) visai sustojo ir štai ji vėl tvirtai stovėjo ant žemės. Tiksliau, klūpėjo ir bandė atgauti normalų kvėpavimą.
 Buvo dėkinga vyrui už išgelbėjimą, nors pati to nesuvokė. Taip, mirti būtų neblogai. Tačiau pagaliau - po dviejų metų jos galvoje atsibudo sveikas protas. Jo veikiama Dalli jautėsi dėkinga ir... laiminga. Pati stebėjosi savimi ir tuo, ką jaučia.
 Aišku, laimė ilgai trukti negalėjo. Pamažu jos smegėnėles pasiekė kita mintis - kaip tai įmanoma, jog jis ne tik taip greitai sureagavo, tačiau ir pats neužsimušė/nesusižeidė (išbraukti nereikalingą) ją begelbėdamas. Išplėstomis iš smalsumo (tačiau ne iš siaubo) akimis žvelgė į profesorių.
 - Mmm, kas čią ką tik buvo? - įtariai paklausė, tikėdamasi, kad jis supras jos klausimo esmę.
 Gūžtelėjo pečiais. Taip, turbūt jau reikėtų žygiuoti mokyklon. Pažvelgė į dangų - šis jau buvo tamsiai mėlynas, tačiau apsiniaukęs ir jokia žvaigždelė ar mėnulis neteikė šviesos. Vis dėlto miške dar buvo galima lengvai įžvelgti medžių siluetus, tad (kol tai įmanoma) tikrai reikėtų eiti tolyn iš čia.
 Protas tai suvokė, tačiau kūnas neskubėjo nieko daryti. Vis dar stovėjo ir mindžikavo vietoje, lyg ir norėdama eiti sau, bet dar delsdama su ėjimu sau.

[Sorenas von Sjuardas]

 - Padeda, - smagiai nusišypsojo Sorenas. - Galėčiau ginčytis iki nukritimo, atsikelti, ginčytis ir vėl kristi. Tik būčiau linkęs pripažinti, kad išsipasakojimas ne bet kam, o artimam žmogui. Jeigu tokį praradai... - vampyras žybtelėjo akimis (perkeltine prasme), mintyse ieškodamas kažkokio gilaus, įkvepiančio pasakymo, pavyzdžiui ,,turi tai paleisti ir ieškoti kito", ,,turi nepasiduoti", ,,turi žengti į priekį". Blogai buvo tai, kad visos į galvą šovusios frazės prasidėjo vienu ir tuo pačiu nelemtu, žudančiu žodžiu: ,,turi". Arba kitu, svaresniu jo variantu - ,,privalai". Sorenas nusisuko, lyg išvydęs kažką tolumoj skrendantį, taip ir nebeprisivertęs ištarti dar vienos frazės, kuri tarsi įkvepia, pakelia naujiems darbams, ir kartu viduje nužudo, išrauna dar vieną ištvermės ir tikros žmoniškos gyvybės dalelę.
 - ... aš tave visiškai suprantu, - tyliai, nei į tvorą, nei į mietą užbaigė vyras. Gerai, kad tyliai - vis liko šiokia tokia viltis, kad ji neišgirs. Juk ne von Sjuardų klano narys, ne koksai vilkolakis ar dar koksai biesas su velniškai gera klausa. Kita vertus, haliucinatai kartais teigiamai veikdavo klausą. Nors vargu, ar tą didžiulį net mažiausių garselių išgarsinimą būtų galima pavadinti teigiamu dalyku. Sorenas net nusipurtė, pagalvojęs apie tokį garsą.

 - Kas buvo, kas buvo... - Sorenas tingiai suburbėjo, karštligiškai ieškodamas pasiteisinimo. Kilus išganingai minčiai, vyras nesulaikė pergalingos šypsenos, bet gebėjo ją padaryti pašaipia, kad merginai nekiltų nereikalingų abejonių. - Sulėtinamieji kerai. Nesimokinot per kerėjimą pas profesorių Reinher?
Vyras paskui varniukę užvertė galvą aukštyn. Temo jau beveik tiesiog bežiūrint. ,,O aš vis dar miške, ir prigavęs mokinę. Ir nenubaudęs." - pamintijo vyriškis.
 - Ką gi, tai kviesti į areštą tave, ar kaip? - garsiai pagalvojo Sorenas. Lyg ir retoriškai, lyg ir klausdamas. Tas ,,kaip" nuskambėjo jo galvoje, palikdamas nešvarų pėdsaką. Priminė vieną nelabai švankų anekdotą. (Turbūt žinot. Ten moterėlė ateina pas psichologą, ir skundžias, kad su vyru pykstas, šis nori paaadraugaut, o jin nenori... ir taip toliau). - Žinai, kad pažeidei mokyklos taisykles. Ir ne tik mokyklos, - profesorius von Sjuardas vėlgi atsiduso. Iš kažkur toli atsklido keisti garsai, ar balsai, tolima daina, dainuojama mergaitišku balsu.

[Rafaela Ginoble]

 Nebuvo nusiteikusi ginčytis, tačiau laikėsi savo nuomonės. Užuot veltui aušinusi burną ir bandžiusi įrodyti savo, irzliai užvertė akis, šitaip parodydama, jog nė mažumėlę juo netiki. Jos ausis pasiekė tylus (ir greičiausiai visai ne jai skirtas) komentaras. Kaip pavargo nuo tų visų klišinių frazių a'la "aš tave suprantu".
 - Nieko jūs nesuprantat, - burtbtelėjo, - niekas nesupranta. - baigė jau tvirčiau, pažvelgusi tiesiai į von Sjuardo akis.
 Nepatikėjo juo. Nesąmonė.
 - Jūs nė nespėtumėt lazdelės išsitraukt, - nepatikliai sumurmėjo ir "apdovanojo" profesorių nepatikliu žvilgsnių iš padilbų.
 Netikėjo juo, tačiau kitos versijos neturėjo. Pala, ne taip. Turėjo per daug versijų, tačiau visos jos buvo neįtikėtinos, viena keistesnė už kitą. Ir dėl jokios nebuvo tikra, visos jos kėlė abejonę.
 - O tai kokias aš dar taisykles pažeidžiau, tamsta? - supykusi užsipuolę vyriškį, - Jūs pats nešventas, ne tik, kad leidote mokinei jūsų akivaizdoje nuodytis narkotikais, tačiau dar ir nuskraidinote ją į medžių viršūnę, šitaip rizikuodami moksleivės sveikata ir gyvybe. O kas būtų, jei aš paniškai bijočiau aukščio?, - pašnairavo jo pusėn, - Arešto aš, be abejo, nenusipelniau, - šyptelėjo, - tačiau jei jus taip malonina mano buvimas, galite skirti, mielai ateisiu, - meiliai sumurkė, tikėdamasi, kad šitaip jai gal pavyktų ką nors pasiskolinti iš jo nelegalių atsargų, greičiausiai laikomų kažkur kabinete.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas von Sjuardas sulaikęs kvėpavimą žvelgtelėjo į maištingą paauglę, atsiduso. ,,Ech, per daug unikalių asmenybių turim." - pamintijo jis tyliai. ,,Visos tokios skirtingos, kad ir suprast, mat, nebeina. Net po penkių šimtelių metų." Po medžiais, tarp lapų ir visur kitur, kur atsirasdavo tuščios erdvės - lekiojo vėjas. Persisunkęs drėgme. Greitas lyg penki šimtai metų.
   - Et, gal ir nesuprantu, ką gi, - vyptelėjo profesorius pasiduodamas. - Kaip jau tu nori ir manai.
Profesorius pakreipė galvą, gavęs gan keistą papeikimą. Ką gi, kerų išmanovas iš jo iš tiesų buvo prastas. Na, nebent kalbėtume apie teoriją, judesius ir jų ilgius, išlaikymus - šitą teoriją vyras mokėjo. Bent jau kažkada, labai seniai. Kai Durmštrange teko kalti lazdelinę magiją, kad nepasirodytų visiškas nevertėlis klasės bičiulių ir ,,chebros" akyse. Juk nebūtinai, jeigu neišmokai važiuoti dviračiu, esi slabakėlis ir bailys, o jeigu nesi talentingas lazdelių magijai - Nevertėlis.
   - Jeigu reikia - spėju, - gūžtelėjo pečiais vampyras. - Žinai, kritinėse situacijose žmonės tampa super galingais, bent jau taip kalbama. O aš šiaip tik. Dažniausiai pasiruošęs visokiom nesąmonėm. Juk kitokiu atveju netempčiau tavęs išsiblaivyt į didelį aukštį.
Profesorius gūžtelėjo pečiais vėl. ,,Suka uodegą, gyvat... varna. Gal nupešti? Dekoratyvinė pagalvėlė gautųs. Ravenui turėtų patikti... Nors jo bičiuliui - ne." - pamintijo tyliai jis.
   - Užtikrinau tavo saugumą. Neatrodė, kad bijočiau aukščio. Na, gali rinktis... minus dvidešimt iš Varno Nago arba diena pelėdyne su skudurėliu ir šluotele.
Vyras pasirąžė - ech, kiek kartų dar čia skyrinėti bausmes? Gal reiktų kitaip?

[Rafaela Ginoble]

 Linktelėjo. Taip, tikrai nesupranta. Ką jis gali išmanyti paauglės psichologijoje? Galėtų lažintis iš bet ko, dantį duotų, kad jis pasitelktų visiems žinomą ir užknisančią frazę ,,Mano laikais buvo kitaip". Prunkštelėjo pati sau. Kurgi ne.
 - Paprasti žmonės nespėtų, niekaip, - pažvelgė į jį iš padilbų.
 Iš tikrųjų buvo įsitikinusi jo nepaprastumu, tačiau jau trūko kokių įrodymų, kad galėtų ką nors teigti. Nors čia vėl ugninėn galvon atėjo absurdiška mintis - Edvardas iš ,,Saulėlydžio" irgi buvo neįprastai greitas. Kol kas visa situacija jai priminė tik tą idiotišką paauglių filmą.
 - Tai gal jus dar šviečiate saulės šviesoje? - pusiau juokais, pusiau rimtai išsprūdo žodžiai iš jos lūpų.
 - Išsiblaivyt, - nejučiomis pakartojo von Sjuardo žodį, - argi aš esu ar buvau girta? - pažvelgė iškėlusi dailius antakius. - Tai kad neužtikrinot jokio saugumo, matot, vos neužsimušiau ir tai jau tikrai būtų jūsų kaltė, - kaltinamu žvilgsniu nuliejo profesoriuką.
 Jos viduje užvirė tikrų tikriausia kova. Net bastardų mūšis atrodė niekis palyginus su tuo, kas dėjosi jos mintyse. Iš vienos pusės jautėsi tikra varna ir mažiausia, ko norėjo, tai netekti koledžui taškų. Ne šiaip sau stengėsi juos uždirbti, kad dabar juos kas nors atimtų. Ir dar grifų vadeiva, lyg to būtų maža. Kita vertus, negalėjo nusileisti jam ginče ir pasiduoti. Paprasčiausiai negalėtų taip nusižeminti, jai tai reikštų savo principų išdavimą (taip, ji dar juos turėjo - kad ir kokius absurdiškus). Sužinojus, kad netektų galimybės pašniukštinėti po jo kabinetą (liūdna liūdna, labai liūdna), fortūna nusišypsojo pirmam pasiūlymui.
 - Atiminėkit taškus, išgyvensiu, - burbtelėjo. Ir jums akis iškaposiu, nagais išbadysiu, sparnais primušiu, dar toptelėjo mintis, tačiau nutarė jos neįgarsinti. - Nors iš tikrųjų, mielasis profesoriau, nemaniau, kad galite pulti taip žemai ir šantažuoti vargšelę mokinukę, - nekaltomis žaliomis akelėmis pažvelgė į jo akis.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas blausiai vyptelėjo. Tie pereckiniai gaideliai, o kartais - ir vištelės, irgi būdavo tokie pasipūtę. Bet jis juos gaudydavo ir dėdavo į puodą. Kai tasai liepdavo, šitas, trenktas gurmanas... Von Sjuardas nusipurtė, nejučia žvilgsnis nukrypo žemyn, į šlapią žemę. Dėl visokių kvailų užgaidų žmonės kartais pamiršdavo tikrąsias vertybes ir brangius dalykus, kaip, pavyzdžiui, tas asilas - savo dukterį. Ne, Sorenas Solveigos niekada neužmirštų. Ir sūnų, Raveno ir Fasiro, taip pat. ,,Neduokdie, šitaip jiems nutiktų, kaip šitai varnei." - nužvelgė Dallifrėją vampyrų šeimos tėvas. Tokiu atveju, ko gero, vyras jau niekada sau nebeatleistų. Bet ką gi, nukreipkime temą linksmesne linkme.
   - Tai ką tu vadini paprastais žmonėmis? Žiobarus? Mažai uždirbančius? - gan grėsmingu balsu paklausė Sorenas. - Šiaip nė vienas žmogus nėra paprastas, visi ypatingi ir savotiški. Prašom nediskriminuot kitokios mąstysenos ar elgsenos, - Sorenas apsimestinai priekabiai nužvelgė Dalli. ,,Tylėk, varla, ir nemąstyk. Nereik čia man jokių. Užeis ūpas užpjaut dar." - mintyse nusivaipė profesorius.
   - Taip, šviečiu, ir prie Saulės, ir prie Mėnulio. Kapinėse lakstau su stiklainiuku ir renku fosforą, o paskui maišau su rytine arbata ir geriu, kad paskui šviesčiau, - jau visai atvirai nusišaipė profesorius. To dar betrūko - šviesti?! - O girta - ne, bet apsvaigus - taip. Gal ir galėjai užsimušti, bet neužsimušei. Vadinasi, mano, kaip profesoriaus, atsakomybės jausmas yra.
Vyras atsiduso.
   - Tai nėra šantažas, panele Portendorf, - tarstelėjo jis. - Leisk, palydėsiu į pilį. O su bausme... Gal kitaip? Pabandytum atsikratyt priklausomybės nuo haliucinatų... - profesorius nutęsė, šovė mintis, kad tai beviltiška. - Ir susitartumėm, kad šios dienos įvykiai ir tavo priklausomybės nepasiektų jokio svarbaus žmogaus ausų?

[Rafaela Ginoble]

 Miške jau buvo visiškai tamsu ir Dallifrėja susiprotėjo, kad jai jau tikrai metas pilyn. Ne todėl, kad bijotų kokių profesorių ar ūkvedžių, taip ir belaukiančių nakčia slampinėjančių mokinių ir svajojančių skirt jiems kokį areštą. Vis dėlto drąsuole jos pavadinti negalėjai, o Uždraustasis Miškas naktį tikrai neviliojo. Jei dieną jame nieko bloga sutikt negalėjai (na, gal ir galėjai, tačiau štai jau ji netrukus baigs mokyklą, o taip ne sykio nieko jame nesutiko), tai naktį buvimas gūdžiame miške tikrai nebuvo malonus. Visur aplinkui esanti tyla šiurpino, net plaukeliai ant sprando šiaušėsi, o kūną vis perbėgdavo lediniai šiurpuliukai.
 - Šiaip žmones. Burtininkus, žiobarus, turtuolius ir ne, beveik visus, - gūžtelėjo pečiais, - na, nepaprasti tai tie, turintys kokių paslapčių, tarkim, vilkolakiai ar vampyrai, - tardama šiuos žodžius įdėmiai stebėjo profesoriaus akis, tačiau buvo pernelyg tamsu, kad galėtų jose ką nors įžvelgti, - Nesakau, kad jų bijau, - ėmė gana greitai teisintis, - tiesiog smalsu, žinot, varniška prigimtis: norisi viską žinot, - nelinksmai šyptelėjo.
 Nusivaipė. Kiekvienas yra ypatingas, visi esam skirtingi blablabla... Kiek dar kartų reikės šitą nesąmonę girdėt? Kiekvienas, kas tik netingi, seka tą pačią pasaką. Žaliaakė buvo kitokios nuomonės - visi yra vienodi. Daugmaž. Tačiau visus jungia žmogiškumas - jei kalbame apie žmones, o ne kitus padarus. Žmogiška prigimtis yra ta pati, kad ir kaip norėtųsi kartais nuo jos pabėgti, pabėgti nuo visko, kas žmogiška - jausmų, emocijų, prisiminimų. Galgi mitinėms (ir ne tik) būtybėms yra lengviau, visi tie sutvėrimai turi tam tikrų galių, padėsiančių jiems atsisakyti visko, kas žmogiška. O tada lengviau gyventi - be jausmų ar skausmo. Taip, kaina gal ir didelė - nepatirsi tikros meilės, kito kūno šilumos, prisilietimo - tačiau tai apsimoka.
 - Taip ir maniau, kad ,,Saulėlydis" tai nesąmonė, - burbtelėjo tylomis, - Na, tada gal degat saulės spinduliuose, ką aš žinau, - nenoromis pratarė, šnairuodama į profesorių.
 Nusuko savo akis nuo jo, pakėlė galvą - buvo tamsu, mėnulį, kad ir jauną, slėpė stori debesys, jie užklojo visą dangų. Tik kai kur švietė mažytės švieselės - žvaigždės, tačiau jos buvo per silpnos nors mažumėlę nušviesinti kelią. Negirdėjo tolesnių von Sjuardo žodžio, net nesiklausė. Buvo geriau užsimerkti ir klausytis vėjo, žaidžiančio medžių tankumoje.
 Linktelėjo.
 - Taip, neatsisakysiu palydos, - dėkingai šyptelėjo, pamiršusi apie savo irzlumą, - tik ar jūsų žmonikė nieko bloga nepagalvos? - ak, ne, vis dėlto nepamiršo būti irzli ir sarkastiška. - Aš nesu priklausoma, galiu bet kada nustot vartojusi, - karštai užginčijo, - tik kad nenoriu. - netvirtai baigė.
 Tylą griovė tik kažkur tolumoje aidintis vilkų staugimas, kitų Miško gyventojų leidžiami garsai, kurie toli gražu nekvėpėjo saugumu.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas sunkiai atsiduso ir nežymiai pakraipė galvą. Nežinia, ar dėl besibaigiančios kantrybės, bešnekant su šia varne, ar dėl kokios jos pasakytos nesąmonės, ar dar velniai žino ko.
   - Tokie padarai dažniausiai jau nėra žmonės, panele Portendorf. Aš baigęs ir magiškųjų gyvūnų studijas, kažkada ir Hogvartse tai dėsčiau, - tarstelėjo Sorenas. Atlaidžiai šyptelėjo merginai. - Galvoji, kad aš tokių paslapčių turiu? Žinai, ką padarytų vampyras, likęs vienas miške su jauna mergina? - paklausė profesorius. - Ne, neišprievartautų, - pasišaipė jis iš varnės. - Greičiausiai suvalgytų. Ir vilkolakis taip pat, na, tik jo alkiui sukelti dar reikėtų pilnaties. Nors žinomi ir atvejai, kada to neprireikė... - ,,Pirmojo Hogvartso mūšio metu... Kaip jis ten? Fenryras Pilkakupris? Velniai žino. Bet brūdas buvo... - nejučia pamintijo vyras. Tokie vertybes praradę, netgi į kanibalizmą linkę vilkolakiai smirdėdavo užvis baisiausiai. Jeigu von Sjuardas karališkuosius vilkolakius netgi laikė draugais ir dažnokai lankydavo, ir padėdavo tvarkytis su vidiniu žvėriuku, tai su tokiu jau ir arbatos geruoju neišgersi. Jausies kaip sėdėdamas ant gigantiškos visokių gyvių mėšlo krūvos, jeigu visi vėjai pūstų į tave ir neštų tą tragišką smarvę.
   - Saulėlydis - nesąmonė? Kuo jis susijęs su vilkolakiais ir vampyrais? - paklausė profesorius von Sjuardas. - Juk neseniai jis buvo, va, saulė nusileido. O šiaip saulė veikia ne visus vampyrus. Rumuniškuosius, pavyzdžiui, veikia. Kažkiek laiko man teko ten būti, - gūžtelėjo pečiais eliksyrininkas ir magizoologas.
   Sorenas darsyk žvilgtelėjo į apniukusį ir nuolat vis tik tamsėjantį dangų, oras kvepėjo beišsisklaidančiomis kanapių dalelėmis ir artėjančia audra. Na, ir šlapiu voverytės kailiu, Dallifrėjos plaukais (moment, ar tai ne tas pats? Labai jau panašu, žiūrint į abiejų maisto šaltinių ryžą plauko spalvą ir protinius gabumus), akromantulų seilėmis... Kiek daug kvapų paskleidžia miškas prieš lietų!
   - Tai žygiuojam, nusimato nemaža audra, - Sorenas atsiduso ir žvilgtelėjo į Dallifrėjos veidą. Neketino temptis šitos mergiščios per prievartą, todėl tiesiog praėjo pro ją į Hogvartso pusę, dar stabtelėjo atsigręžti ir palaukti, kol mergina teiktųsi jį pasivyti ir žygiuoti kartu. - Ne, mano žmonai dar nėra paranojos, ji puikiai supranta, kaip sunku tvarkytis su užsispyrusiais hogvartsiečiais, kurie bemaž nieko kito neveikia, tik ieško problemų Uždraustajame miške, - vyras šyptelėjo ir atsisuko į merginą. - Ji dar tik ačiū pasakys, kad gavo vienu pacientu mažiau. Et, ką jau čia bepridursi. Tikiuos, kad suprasi iki tol, kol dar bus galima tai išsigydyti.
Ir abudu nužygiavo į Hogvartsą, už savęs palikdami bundantį naktinį Uždraustojo miško pasaulį.

[Rafaela Ginoble]

(Postas ištrintas)

[Persefonė Peloquin]

Persefonė sudrebėjo vos švelniam vėjeliui perbėgus jos kūną. Šalo ne tiek iš išorės, kiek iš vidaus. Drebėjo visi vidaus organai, bet plaučiai dar buvo pilni šviežio oro. Kartais pamąsto, kad uždusti - vienintelis sprendimas, bet įgavus dar truputi deguonies, pakelia krūtinę aukštyn. Ir taip visada. Kol alsavo Persefonė, tol gyvavo visa ji. Žinoma, nevisada devyniolikmetė buvo liūdna, nepasitikinti savimi, tik, kad retas ką ir beatsimins. Vargu ar pati ką atkapstytų, kai mintis užgrobė kiti, ne mažiau svarbūs dalykai. Šalia jos vėl stovėjo Natanielis. Sugrįžo per mėnesį, bet tai nedidelis laiko tarpas. Tik ne jai. Didelis yra visas gyvenimas, kuris ką tik pasibaigė šimtams žmonių, kuris galutinai pribaigs likimą, kuris privers Persefonę jį palikti. Merina sugniaužė šaltą vaikino ranką ir kartu nuėjo į miško pakraštį, dingo iš akiračio Hogvartsui, grįžo į sniego pustomą žiaurų judviejų pasaulį.