[Armand Desrosiers]

Kodėl vos vaikinas ėmė kalbėti apie savo varną it apie vaiką, pagalvojo apie šeimą? Koks kvailas klausimas, juk atsakymas buvo akivaizdus. Jie juk buvo šeima, jie abu, nors ir dar neturėjo vaikų, bet vis vien šeima... juk galėjo jų gyvūnai būti vaikais, gyvatės ir varnas, gan keista šeima tai būtų, bet ir dabar ne ką mažiau keista. Pastaruoju metu jam reikėjo tokios šilumos ir žinojimo, kad yra ne vienas, nors ir stengdavosi neįsileisti į galvą niūrių minčių apie vienatvę ir tik laikinus pažįstamus draugus, gyvenimą.
Švelniai pažvelgė į savo mylimąjį, jo veidas, bent kiek atbaidė tas erzinančias, nepatrauklias mintis apie vienišumą ir atsiminimus apie savo giminaičių mirtį, kurių net nebelaikė giminaičiais, vis dėl to... jie nebuvo jau tokie magiški, o galbūt? Tiesiog... viskas buvo taip skylėta.
Linktelėjo, išgirdęs, kad varnas neturi vardo. Kai buvo mažesnis visas kates pavadindavo pagal jų kailio spalvą... arba Kicėmis, tad nemanė, kad tai buvo taip keista... Juk Varnas kovui yra visai kaip vardas, nes juk tikrai ne rūšis. Turbūt jo mylimasis tai žinojo, tik buvo išmestas iš vėžių jo klausimo. Vis dėl to jam patiko matyti toki klastuoli... sutrikusi, tai savotiškai jaudino.
Būtų priėjęs... būtų jį apkabinęs, įsisiurbęs į lūpas, prirėmęs prie medž- nutraukė savo tokią nepadorią minčių virtinę, nejaugi ims dabar poruotis it du pasiutę katinai? Visai norėtų, išties norėtų. Vaikino lūpos išrietė šiokią tokią šypsenėle. Mylėtis ant sniego būtų visai šaunu, arba... įmesti į apykaklę Karmai sniego gniūžtę ir stebėti kaip šis šokinėja ir išsirengia. Susikeikė mintyse, kad nebesuvaldo vaizdinių kylančiu galvoje.
Kai atsipeikėjo, brangusis jau buvo pradėjęs judėti paskui savo kovą. Tai teko padaryti ir pačiam varnanagiui. Eidamas šis kėlė įvairias šakas ir bandė išvengti sniego krentančio nuo jų, nors prieš akimirką turėjo nepadorias fantazijas susijusias su šalta baltuma, bet kentėti pačiam šaltuką atrodė paprasčiausiai nepatrauklu nei karšta, paprasčiausiai siaubingai šalta.
Štai jiedu sustojo, o netrukus pasirodė kitas katinas, kiek didesnis ir puresnis, tikrų tikriausias minkštumos gabalėlis kurį vaikinas norėtų apkabinti, jeigu tik šis nebūtų toks piktas ir agresyvus. Nieko nelaukdamas paleido į jį sustingdymo burtažodį ir kaip su praeitais katinais, įmetė šį į narvą, vėliau atstingdydamas. Kilstelėjo savo galvą į kovą ir šyptelėjo jam, padėkodamas, nemanė, kad šis tai supras, bet... jo šeimininkas galbūt tatai galės perduoti jam suprantamesniais gestais.
Kad jau Varnas niekur nesitraukė, tai turbūt bus... daugiau kačių čia? Galbūt kitos buvo protingesnės, bet... jeigu gerai atsiminė, tai turėjo būti likusi tik viena. Priėjęs prie šakomis apkrauto kauburio, jis vieną po kitą jas ėmė atkelti, kol galiausiai po visomis jomis rado urvą. O urve katė su trimis mielais kačiukais. Katė buvo tos pačios rūšies kaip ir pasiutę, bet nerodė jokių agresyvumo ženklų, tik... baimę. O kačiukai buvo prisispaudę prie motinos, atrodo... maišyto kraujo?
Viena iš Velino silpnybių buvo maži, mieli kačiukai, vos pamatęs mažylius jam knietėdavo juos pakelti ir užglostyti, užminkyti jų švelnias, mažas rožines pėdutes ir susiliesti nosimis. Ak, kaip pasiilgo letenėlių ir kailiuko švelnaus! Jeigu būtų buvęs mergaitė... ak, būtų cyptelėjęs iš džiaugsmo! Bet dabar turėjo būti nutaisęs rimtą veidą ir visgi... šypsena papuošė jo veidą, kaip ir spindinčios iš laimės akelės.
Pavogė juodąjį kaip anglis kačiuką su baltomis mažomis dėmelėmis iš urvo ir ėmė nešti link narvų. Katė nepatenkinta, norėjo jam įdrėksti, bet nespėjo ir supykusi ėmė eiti paskui vaikiną. Kačiukas tuo tarpu išsigandęs miaukė. Varnanagis su viena ranka jį priglaudė prie savo palto, o su kita ranka, lazdele nusitaikęs į katę, ją sustingdė. Nuoširdžiai nežinojo ką daryti, šita kneazle nebuvo pasiutusi, tad kišti ją prie kitų katinų, būtų paprasčiausiai prastas pasirinkimas, visai kaip ir kačiukus, kadangi katinai, kai kurie buvo kruvini.
-   Karma... erm... galbūt... paimk tą katę, sustingdytą ir eik į pilį, į kambarį iki pareikalavimo, o aš... Žinai, ką, paimk ir kačiukus... nors.. turbūt bus to pernelyg daug, - suraukė savo antakius, pasilenkdamas prie likusių kačiukų kurie šnypštė ir paimdamas juos glėbin. – Verčiau tu paimk kačiukus ir eik į pilį, o aš katę su visais kneazle nuvešiu ten kur reikia ir ateisiu pas tave su kačiukais, pasistenk kad niekas nepamatytų, - pratarė perduodamas savo mylimajam savo mėgstamiausius padarėlius – kačiukus.
Pasilenkęs, pabučiavo jį, lėtai ir saldžiai. Visą vakarą troško tokio bučinio, bent bučinio ir dabar pats jį pasiėmė. Nenorėjo atsitraukti, bet mažyliai gailiai kniaukė, o kiti katinai taip pat sujudo narvuose užuodę patelę. Atsisveikindamas, bent trumpam, su Karma, paėmė sustingdyta katę į glėbį ir karučio rankena į kitą.
-   Tebūnie Varnas paims žibinta, bent jau kelią pašvies, - šyptelėjo ir tyliai, tik lūpomis ištardamas „aš tave myliu“ nuėjo keliu kuris nevedė į mokyklą.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Kažkiek norėjo pridėti, kad Velinas galėtų duoti krankliui savąjį vardą, jeigu vadinti paprastu "varnas" jam buvo ne prie širdies - galų gale, galbūt tiesiog pats jisai išrinko netinkamą vardą, kuris šiam nepatiko, ir nuo to laiko pasidavė tolimesniame vardinime, nes kas jau kas, bet pats asmeniškai žinojo, ką reiškia turėti nekenčiamus vardus. Nors ir atrodė, kad mylimasis nesutriko dėl to - kas būdavo dažnas atvejis su kitais žmonėmis - tad lengvai trūktelėjęs pečiais nieko nepratarė.
Pajuto žvilgsnį, ar tai įsmeigta į jį, ar kur nors šalimais - vien iš smalsumo nesusilaikė atsisukęs, tamsiomis akimis žaismingai ir kiek vaikiškai atgal dirsčiodamas į dangaus mėlynę, kitaip žinoma kaip savo mylimojo akis. Negalėjo įskaityti, ar jose atsispindi kokie pilnai aiškūs jausmai, ar juolab pilnai justi, ką mano varnanagis, tačiau gal tik pasirodė, arba pajuto geismo kibirkštėlę, atsiradusią ore - prieš nusisukdamas nesusilaikė vaikiškai nepakilnojęs antakių aukštyn, tarsi sakydamas nežinomoms mintims, kad joms pritaria.
Nors sniego ant miško žemės nebuvo itin daug, ganėtinai didelė dalis baltumos buvo patogiai įsitaisiusi ant storų ir kaip musių prisiveisusių medžių šakų, tačiau net ir tada daugumos mėgstama "žiemos dovana" sugebėjo nusileisti ant jo drabužių, kartu ištirpstant ir paliekant lengvą šlapios medžiagos pojūtį. Bent jau šį kartą buvo gerai, kad keli storų drabužių sluoksniai buvo ne toks ir lengvas taikinys, kad šalčiui prasibrauti.
Katinui net nespėjus priartėti tiek, kad pagaliau apsispręstų dėl pirmutinio grobio, jis jau kaip akmeninė statula buvo sustingdytas, negalintis pajudėti, ar juolab, grįžti į savo pradinę žolių slėptuvę, kurią dabar tikriausia gailėjosi palikęs.
Klastuolis nesusilaikė nešyptelėjęs kartu su padėka, išslydusia iš Velino lūpų. Tiesiog, tai buvo taip miela, ir pats padėkojimas dėl gerai atlikto darbo.. Na, tokiais tempais, galbūt varnas pamils jo mylimąjį dar labiau negu savąjį šeimininką? Ir galiausiai turės abudu peštis dėl Velino dėmesio... net nesusilaikė nesusijuokęs nuo tokios minties, lengvai ir pats perbraukdamas per juodvarnio plunksnas, šiąsias draugiškai sušiaušdamas, tarsi sakydamas, kad gerai padirbėjo.
Supratęs, kad kitas vaikinas jau nuėjęs kažkur kitur, besirausdamas kažkame, kas rodėsi kaip urvas, skubiais judesiais prisiartino, pritūpdamas šalimais - regos lauką iškarto nušveitė su juoda papilve papuošta ryža katė, kuri visiškai netiko prie savo motinos, ar likusių dviejų kačiukų - tikriausiai tas mažas juodumos taškas buvo vienintelis dalykas, kuris juos visus kažkuo siejo. Galbūt atsigimė į tėvą, kurio niekur šalia nesimatė? Vos susilaikė neištiesęs rankos ir lengvai nepaglostęs išsiskiriančiojo katuko, ir net pilnai žinant, kad motina visa jėga bandytų kirsti jam į ranką - gi bandytų kišti rankas prie arčiausiai jos esančio vaiko! - tačiau net ir per didžiulius norus, kažkaip susilaikė.
Ir ganėtinai gerai, kad susilaikė - nusprendęs verčiau atsisukti į Veliną ir užklausti, ką dabar darys, akimirkai prarado žadą. Veidas, spinduliuojantis šypsena ir lūpomis, ir akimis, buvo pilnas tokios tyros laimės, kad Karma nesugebėjo nieko pralementi, tik kaip mirusi žuvis tai praverti, tai užčiaupti burną. Kažkas mintyse pakuždėjo, kad jei dar nebuvo pilnai įklimpęs dėl vyresniojo vaikino, dabar žemyn pasileido čiuožykla, ir niekaip nesugebės parsiropšti aukštyn - nors aišku, į klausimą ar jis išvis to norėtų, atsakymas būtų neigiamas. Net nepajuto, kaip lengvai išraudo skruostai, nes velniai terauna, Velinas buvo toks gražus, toks tobulas, ir Karmai teko tokia nuostabi galimybė jį laikyti svarbiausia persona savame gyvenime, kartu ir sužadėtiniu.. Akimirką net negalėjo patikėti, kad jam taip nuskilo gyvenime. Gal čia sapnas?
Nors tikriausiai ne, kadangi klastuoliui, nesugebančiam nieko nei išlementi, nei padaryti, reikėjo greitai klestelėti ant sniego, kad praleisti supykusią motiną, bandančią atgauti savąjį vaikiuką - šaltas sniegas, pradėjęs smelktis į jo drabužius, tikrai nebuvo kaip kažkas iš sapno. Na, bent jau geresnis dalykas, kad taip buvo pažadintas iš lengvo transo, kuris jį užėmė, kai vos pamatė Veliną tokį laimingą. Nieko nelaukęs, iškart pabandė atsargiai į glėbį paimti likusius du kačiukus, dar geriau apžiūrėdamas ryžąjį, kuris jam iškarto pradėjo patikti. Nors ir nemokėjo elgtis su katėmis, ar juolab mažais, ką tik gimusiais kačiukais, manė, kad susitvarkė ganėtinai gerai, abu saugiai laikydamas glėbyje, tikėdamasis, kad jiems patogu. Abiejų kailiukai buvo pilni nešvarumų, daugiausiai - sukietėjusio purvo, ir tai nelabai stebino, tačiau ta mintis, kad reikės jas dar išmaudyti nepilnai smagino - jau vien nežinojo, kaip juos reikia patogiausiai laikyti, ką kalbėti apie išmaudymą. Lengvai atsiduso, pasigailėdamas, ko niekada nebandė smarkiau prisigretinti prie laukinių kačių, kurias visada regėdavo - bent jau turėtų šiokį tokį suvokimą, kaip nesukelti kačiukams diskomforto.
Atsisėdo, įtaisydamas prie urvo - atrodė, sužadėtinis ir pats nelabai nutuokė, kaip geriausia būtų elgtis, o ir jį patį apėmė per didelė baimė, kad ganėtų kaip sužeisti tokias mažas gyvybes, į kurias buvo taip meilingai žiūrima jo mylimojo. Nuleido vieną žemyn, vistiek visa jų trijulė buvo per maža, kad galėtų kur dideliu greičiu pabėgti, ryžąjį atsargiai pasisodindamas ant kojų, pirštais lengvai bandydamas iššukuoti nešvarumus iš sulipusio ir kiek drėgno kailiuko - didesnius gabalus bandydamas atsargiai išimti, nesukeliant skausmo gyvūnėliui, kartas nuo kart ištiesdamas ranką ir lengvai perbraukdamas per tokį pat nešvarų tamsesniojo kačiuko kailiuką. Neatrodė, kad jie buvo itin patenkinti jo kompanija, su nuolatiniu šnypštimu ir bandymu dar nevisiškai aštriais nagais jį subraižyti, bet ir toliau tai ignoruodamas, jis lengvai pirštais braukė per švelnėjantį kailį.
Jaunikliai, visai neseniai pasauly teišvydę katinai buvo visi pakelti ir perduodi jam, ir bent jau atrodė, kad Velinas, įsprausdamas šiuos jam glėbin pasistengė, kad nė vienam nebūtų nepatogu, net ir Karmai. Linktelėjęs, pastarasis tyliai švilptelėjo, leisdamas varnui nutūpti ant peties - jeigu jau visi, tai visi, argi ne? Jau norėjo praverti burną, bet buvo užčiauptas netikėto bučinio - kaip gi gaila, kad rankos buvo užimtos, taip būtų norėjęs prisitraukti jį dar arčiau! Ar bent jau pridėti didesnę aistrą, bet kačiukai ir patys mielai apie save priminė, kad taip daryti nebuvo itin galima jų nesuspaudus.
-Heh, žinai.. Man kilo mintis, gal man nusipirkti kačių ausytes, kad jau jos kelią tau tokią laimę?- tyliai sukrizeno iškart to po, tai vaikinas atsitraukė nuo jo. Galbūt tada ir jis gautų tokių pat mielingų žvilgsnių, kurias gavo kačiukai? Aišku, negalėjo skųstis, kad dabar tokių negauna, bet daugiau niekad nebuvo blogiau, tiesa?
Jau norėjo tarstelėti, kad geriau pasilieką žibintą sau, tačiau jam pasirodė, kad kažką išgirdo - o gal pamatė, o gal smegenys tiesiog kažką išsigalvojo? - privertusio veide atsirasti didžiuliai, net kiek skausmingai šypsenai, papuoštai lengvo rusvumo ant skruostų. Toks įprastinis, gal net banalus dalykas, tačiau privertė širdį lengvai suplasnoti - kaip banalu, bet kaip ir gera!
Vieno kačiukų įdrėskimas per medžiagą privertė atsibusti, tačiau Velinas jau buvo nuėjęs per toli, kad galėtų išgirsti jį - tyliai panosy sau murmtelėjęs "aš tave labiau", lengvai sukrizeno, dar kartą išsišiepdamas iš laimės - palikdamas varnui rodyti kelią, pats patraukė atgal į mokyklą, stengdamasis būti itin atsargus kačiukų atžvilgiu.

[Morgan Mara Swan]

Morgan atsibudo naktį, kai visa pilis tikriausiai dar miegojo, ir priėjo prie lango. Atsisėdusi ant palangės, mergaitė karštligiškai žvalgėsi po lauką tiek, kiek aprėpė akių regėjimo laukas. Netikėtai akys užkliuvo už Uždraustojo miško. Aukšti medžiai, atrodo, rėžė dangų savo sidabriškai apšviestomis viršūnėmis, aplipusiomis lapais, ir tuo pačiu taip traukė ten apsilankyti.
Po kelių minučių mergaitė pasinaudojo kopimo medžiais įgūdžiais ir užsiropštė ant tvoros. Tada greit šoko žemyn ir nusileido tiesiai ant kojų. Kartais šitie įgūdžiai gana praverčia. Ypač naktimis, kai vartai užrakinti. Mara greitai tapseno ant pirštų galiukų Uždraustojo miško link. Užlindusi už krūmelio, antrakursė turėjo pakankamai laiko įdėmiai apsižvalgyti, ar nė vieno nėra aplink, tada ramiai atsiduso ir pasileido bėgti į Uždraustąjį mišką, nesvarbu, kur, kad tik ten pabūti. Po kelių minučių, nebeįstengdama daugiau bėgti, švilpiukė pasileido lėta ristele ir žvalgėsi aplink, akimis aprėpdama visą tą nakties grožį, kurį apšvietė mėnesienos šviesa. Aiškiai kaip dieną matėsi kiekviena sutrūkinėjusio lapelio gyslelė, medžio drevės išraižymai ir panašūs niekučiai. Mergaitė buvo praradusi laiko nuovoką ir net nesuvokė, kiek laiko bėga, kiek kelio nubėgo ir kur ji bėga, tačiau šiuo metu tai atrodė nesvarbu, tik reikėjo kuo vikriau išsisukti nuo labai tankiai pradėjusių augti medžių. Už dar kelių metrų šitos tankynės atsirado šiokia tokia siaura proskyna, ir tik padėjusi vieną platų žingsnį į ją, mergaitė griuvo ant žemės sunkiai alsuodama. Kad ir kas jai šovė į galvą, tai buvo labai bloga mintis.
Netikėtai mergaitė išgirdo krūmelių šnarėjimą, lyg kažkas čiaumotų krūmelio lapelius, tačiau tuo pačiu ir traškėjo, galbūt šakelės, o gal kankorėžiai. Jau įsivaizduodama, koks pavojus ten gali tykoti, Morgan paknopstomis puolė stotis ir kibosi į arčiausiai esančio medžio šakas. Kai iš po krūmelio išlindo juodo žirgo skeletas su baisiai sudraskytais tokios pat spalvos sparnais, nuožmiu snukiu ir aštriomis kanopomis, tačiau vis dėl to liūdnas ir keistai ramus, mergaitė lengviau atsiduso ir ėmė kabarotis žemėn.
Prižingsniavus prie testralio, ramiai čiaumojančio kankorėžius ir tuo pačiu juos mindydamas savo aštriomis kanopomis, Morgan į galvą šovė absurdu kvepianti mintis. Šyptelėjusi ji priėjo ir ramiai paglostė arkliukui nutįsusius juodus žvilgančius karčius, iš gilios apsiausto kišenės išsitraukė burtų lazdelę ir pamanė, kodėl šio gražiojo arkliuko nesusiejus magiškaisiais saitais su manimi, tada iššnabždėjo burtažodį daugybę kartų, vis išlikdama melancholiška ir rami, kol galiausiai pajuto, kad ją keistai traukia prie būtybės tiesiogine prasme, odą lyg adatos pradėjo siūti su gyvūnėliu, pradėjo pykinti. Mergaitė pasijautė it kokia idiotė, sumaniusi šitaip padaryti, tačiau ką jau padarysi - dabar bereikėjo prisiminti atkeikimo burtažodį, kol šisai nemirė.
Mintyse perkračiusi visus įmanomus burtažodžius, ši vis kartojo vieną, kaip paminė, iš magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokų, kuris buvo atkeikimas šiam burtažodžiui. Netikėtai mergaitė pasijuto, lyg kažkas temptų tuos siūlus nuo jos ir nuplėštų visus gabalus odos, bet po visos tos egzekucijos Morgan įsitikino, kad odos vis dar turi ir nepaliko bjaurių randų, tačiau vienas randelis gal ir buvo palikęs. Antrakursė movė net nebeatsisukdama, nieko nesuvokdama ir nebesigrožėdama vaizdu aplink, jai rūpėjo tik atsidurti minkštoje lovoje ir šiltuose pataluose kuo greičiau, nes stovėdama čia šaltą naktį pučiant vėjui sužvarbo.
Po kiek laiko Mara suvokė gulinti lovoje ir net pamanė, kad tai buvo tik didelis, baisus tik sapnas.

[Gellyte]

Prometėjos brolis jai pasakojo, kad uždraustajame miške yra tokia vieta kur medžiai beveik prilipę viens prie kito. Pirmame kurse, kad ir kiek klaidžiojusi Prom šios vietos nerado. Šianakt priėjus medžių tankumą jai suskaudo galvą. Pagaliau... Šietiek laiko ieškojusi radau... Galėsiu užtemimą stebėti neįprastoje vietoje.
   Mergaitė tankumos pakraštyje susirado aukštą medį ir į jį įsilipo. Iš medžio buvo matyti vien miškas, jokios pilies, jokių šiltnamių, jokio ežero. Ji čia atėjo su tikslu. Šiandien- mėnulio užtemimas. Gaila... Astronomijos įvykius visuomet stbėdavau su šeima. Na, bet turėsiu laiko viskam apmąstyti. Hm.. Per artėjančias atostogas visai norėčiau nukeliauti į Godriko Daubą. Niekad neesu ten buvusi, kažkoikia mergaitė iš švilpynės sakė, kad ten visai gražu. Šiek tiek atitrūkusi nuo minčių, Prom negalvojo apie nieką. Prasidėjo užtemimas. Buvo galima matyti kaip vis mažėja mėnulis. Ar paskirstymo kepurė nesuklydo mane paskirdama į klastūnyną? Mano tėvai buvo lengvai nustebę, kai grįžau vasaros atostogų į namus. Nors mane paskyrė į klastūnyną, bet jie sakė, kad esu daug geresnė, nei buvau prieš išvykstant į Hogvartsą. Kas taip galėjo mane pakeisti? Gal Eimilė? norėčiau su ja pasimatyti dabar, bet nežinau kur ji... Išvykdama nepaliko jokios žinios.
   Prometėją nuo minčių atitraukė trakštelėjimas apačioje. Mergaitė pažiūrėjo į apačia, bet nieko įžvelgti ten negalėjo.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Kaip visada, Karma net nenutuokė, kodėl kojos atnešė jį į šitą specifinę vietą, kaip kad dažnai jo gyvenime ir pasitaikydavo. Šį kartą kelią rodė varnas, o klastuolis beprasmiškai šį sekė, net nepilnai susivokdamas kur jį kojos spėriai tempė - tik jau apglėbtas totalios miško tamsumos pakėlė akis, apsižvalgė - į vidų plūstelėjo prisiminimai, sukėlę menką šypsenėlę veide. Net jei ir rodėsi, kad su Velinu matėsi daug rečiau - nepriklausomai nuo to, kad tai nebuvo pilna tiesa - visi tokie prisiminimai, kurių jau buvo spėta prikurti savotiškai šildė širdį. Leidęs akimirkai sau atsipūsti, ant galvos užsimesti jau seną laiką į spintos dugną numestą - vis prisitingėjo kaip užsitaisyti skyles, net jei tai tebuvo vienas antras mostelėjimas ir voila! - apsiausto gobtuvą, šešiolikmetis toliau patraukė pagal savo mylimąją varną, net jei dėl vakaro aplink sukurtos tamsumos mažai ką ėjo įžiūrėti. Bent reikėjo džiaugtis, kad vaikino klausa buvo užtektinai gera ir įpratusi, kad atpažintų vos vos girdimą sparnų plasnojimą, o ir pats kovas nebuvo toksai kvailas kaip šio šeimininkas, ir gebėjo išleisti vieną kitą reikiamą kranktelėjimą pasimetusiam šeimininkui.
Sekdamas įkandin nakties tamsoje skubantį varną - kaip jau ėjo suprasti šis tiesiog norėjo ką paskanauti ar paturėti vakarienei, kartu tai naudojant taip priežastį ištraukti šeimininką iš šilto apkloto, kuris visad sekė ir buvo drauge su tinginiaujančiu ir miego priklausomybę turinčiu klastuoliu - jis akimirkai stabtelėjo, atsiduso. Net negalėjo patikėti, kad ėjo nauji mokslo metai, atrodė, kad visus metus turintis trukti mokymosi ir knygų krimtimo periodas (kitiems, žinoma, o ne jam) prabėga per greitus tris mėnesius. Kažkokia nesąmonė, nepasakytumei?
Kažkur tolumoje išgirdo sušlamantys lapai, kuriuos sekė aidingas garsas - tada tyla, tokia tyli, lyg tetrūktų klyksmo. Galbūt šis ir buvo, galbūt jaunuolis kažkaip sugebėjo jį praleisti pro ausis. Vis atrodė, kad varnas susirado savo grobį, nelaimėlį, įsitaisiusį medyje - niūria išraiška priartėjęs prie šio, tikėdamasis ir net melsdamasis, kad tai tik nebūtų dar koks savižudis, nusprendęs prabadauti arba pasikarti kažkodėl būtinai šitose vietovėje jis užvertė akis aukštyn, nežinia, dar labiau paniurdamas ar pralinksmėdamas. Švilptelėjo varnui, palaukė, kol šis įsitaisė ant rankos - vos užmatęs kiek kruviną snapą, ar verčiau, pirmiau pajutęs šiltą lašelį, trykštantį ant jo taip mylimo apsiausto, tada užuodęs kraujo tvaiką ir taip susipratęs net ir nieko neregėdamas persikreipė, veide atsispindėjo kankinio išraišką. Gražiausia.
-Gyvas ar negyvas, iškabintomis akimis ar dar ne?- nepatenkintu tonu šūktelėjo viršuje esančiai personai, kuri rodos, dar vis tebejudėjo - jo nemalonei. Nebuvo ir jam tai puiki diena, rodėsi, dabar kažkam ir kitam ją sugadino - gal tiesiog vertėjo palikti varną ten, tarp lapų, kad pilnai sudorotų vargšelį.

[Gellyte]

   -Aaaaaaaa!- suspiegė Prom.
Ant jos nutūpė grėsmingai nusiteikęs varnas ir kėsinosi jai iškabinti akis. Laimei, Prom apsigaubė savo kojas rankomis ir nuleido galvą. Ji jautė kaip varnas taršo jos palaidus plaukus. Kai plaukai buvo suvelti, varnas draskė rankas, nugarą, viską, kas tik buvo prieinamą. Baigęs savo ataką varnas lyg niekur nieko nuskrido. Prom buvo sudraskyta. Rankas nusėjo randai, iš kaikurių randų netgi sruvo kraujas. Nugara degte degė, plaukai priminė varnų lizdą, tušas buvo nubėgęs.
   Pasigirdus žodžiams iš apačios, Prom nustėro. Pamiršau, kad kažkas ten yra. Reikia nusileisti. Tėja po poros minučių jau stovėjo apačioje. Nusileisti buvo gerokai sunkiau negu ji manė.
   Prieš ją stovėjo gerokai aukštesnis vaikinas. Sekundėlę pagalvojusi, mergaitė jį prisiminė.
-Karma? Na žinai... Nenuostabu, kad tave čia sutikau. Kaip sekasi? Kur buvai dingęs? Senai besimatėm pilyje. Tikiuosi jam netikėtai nepasimaišys protas ir nesugalvos užsiundyti ant manęs visos gaujos varnų.
-Karma, aš manau, man reikėtų į ligoninę...

[Karma Eistibus Jikiniki]

Ah - klyksmas vis dėlto buvo, klastuolio ausis pasiekęs akimirkos po to, kai jis jau pradėjo skųstis. Žinoma, gerai - žmogus dar buvo gyvųjų tarpe, jau bent tas reiškė jokių dvokiančių negyvėlių - bet dėl dievų atgailingosios laimės, žmogus buvo gyvųjų tarpe, koks įkyrumas!
Persikreipęs, tyliai ir nepatenkintai sudejevęs iš nepasitenkinimo, Karma pernaujo kilstelėjo akis viršun, užfiksuodamas mažesnę figūrą lėtai, bet tikrai judančią žemyn - kažkiek tikėjos čia tebūsiant paprastą žiobariūkštį, vis būtų buvęs per didelis vargas tildant įkyrų Hogvartso mokinį, sakant ir galbūt net grasinant, kad jis pats per savo nevėkštumą iškrito ir nukrito..
Iš medžio išsiropštė mergina, rodės, dar palyginti jauna - nors su tokiu antrakursių antplūdžiu jisai, šeštakursis buvo it suaugęs vaikas darželinių vaikų tarpe - ir privertė klastuolį apsidžiaugti, kad vis šios, dėl esančios priblandos nematė - vien tamsoje atsispindintys kontūrai jam kėlė suvokimą, kad mergina, na, nebus savo geriausioje išvaizdoje.
-Sunkiai sužeista?- užklausė, bandydamas pro akis ir ausis praleisti faktą, kad mergina jį pažįsta ir net sugebėjo atpažint - vis jam retai kada įsimindavo žmonės, jei nebūdavo kokio aiškaus prisiminimo. Nors iš jos tono - lengvo ir papuošto kiek drebančiu balseliu jisai norėjo manyti, kad vis nebuvo ji pasitaikiusi po jo kojomis erzinančiu epizodu - vis prisiminė tokį esant, ne kartą ir ne du, tačiau jo dalyviai iš galvos išplaukdavo greičiau, negu į mokyklas po atostogų sugrįžtančių vaikėzų svajonės,- Nesu pavyzdingas mokinys, nieko keista.
Švilptelėjęs varnui, palaukęs, kol sparnuotis nurūgs savo keliais ir tikėkimės, šį kartą jisai pasirinks tikrą lavonieną nesukeldamas šeimininkui papildomų vargų, jisai išsitraukė lazdelę iš po kažkokio drabužio - kartą čia užklydęs su Jekaterina pasimokė, ir vis kartkartėmis pajausdavo Tamsą, norinčią pasiimti vidun tokį bevertį, bet pasprukti sugebėjusį grobį. Kiek agresyviau čiupo už jaunesnės rankos, nukreipiant lazdelę į vieną gilesnių žaizdų - kad ir kaip nepakentė magijos, nors tai ir tebuvo šiokia anokia yda, įskiepyta kovo nekenčiamumo šiai, vistiek mokėjo jo kursui reikalingus burtus, ką jau kalbėti apie gydomuosis, vis ir pats žaizdų nuo mylimojo paukščio ir kitų vietų turėjo per daug. Neleidus merginai pradėti cypti ar bandyti ištrūkti iš jo gniaužtų besimuistant, klastuolis kažką tyliai murmtelėjo panosyje, prisimerkdamas tuomet, kai iš lazdelės išsklido lengva švieselė, įlendanti žaizdon ir šią lėtai išvalanti nuo galimų nešvarumų ir užkrėtų, tik tada pradedanti gydymo procesą. Viena iš dar kelių tuzinų - niūri mintis perskrodė jo galvą, tačiau vaikinas buvo kaltas, nori to ar ne - net jei to garsiai nei išsakė, nei atsiprašė.
-Aiškintis seselėms yra per daug įkyru, tad jei neprieštarauji, verčiau sulopysiu tave čia,- tarstelėjo atsitraukdamas ir paleisdamas merginą, jeigu ši norėjo įsitikinti žaizdos užgijimu - galbūt ryte temanys, kad tai buvo blogas sapnas, nors maži randeliai gali būti ir išlikę tolimesniai dienai,- Kur dar gilesnės žaizdos? Jomis pasirūpinti būtų geriau pirma.

[Gellyte]

   Mergaitė vis tiek laikėsi savo  ir norėjo į ligoninę.
-Paleisk!- spiegė Prometėja. -Iš tavęs menka naudos. Parvesk mane į pilį ir pati nusigausiu į ligoninę, o tavo varnas kartu su tavimi supus Azkabane.
   Prom išrėžė viską ką galvojo, bet tik paskui prisiminė, kad šalia jos stovi šeštakursis, apie 40 centimetrų už ją aukštesnis Karma. Prom pažvelgė jam į akis ir greitai jas nuleido.
-Na žinai, Karma, prisiminus kas nutiko varpinėj, drįstu abejoti tavo drąsa.
   Prometėja bandė pestumti Karma, bet jis pajudėjo vos pora centimetrų. Mergaitė su smalsumu laukė tolimesnių jo veiksmų, bet persigalvojusi pradėjo bėgti link pilies.
   Prom bėgo keletą minučių, ji girdėjo, kad Karma ją vejasi. Prom atsisuko ir pamatė, kad ją vejasi visai ne aukštas šeštakursis, o didžiulė, stora, ruda meška.
-Aaaaaaaaaaaaaaa!

[Karma Eistibus Jikiniki]

-Pasitikėsi kažkokia nauja sesele dar?- pakėlė antakį, galbūt kaip prišmeižti ją galėtų, ar tai įbauginti mergiūkštę palikti visą įvykį ramybėje. Nors ir vėl - jeigu toji seselė barnių nekels, už vaikų teises nekovos, tai kaip tik geriau gi bus jam pačiam, nereiks nė jokio darbo atlikti čia dabar,- Kaip nori.
Paleido šią, išleisdamas gilų atodūsį - kas čia apie Azkabaną pastabos? Nesąmoningi paistalai, vis Azkabanas yra rimtiems nusikaltėliams, nebent, žinoma, būtų išaiškintos visos jo tariamos veiklos, ne vien netyčinis augintinio neprilaikymas.
Varpinė..? Ah.. Vat ir prisiminimas sugrįžo - tas nesąmoningas sambūris, kurį sudarė Nero, jis pats ir dar dvi mergiūkštės. Atrodė teisinga manyti, kad ji buvo ta vyresnioji ir mažiau pasikėlusi - ir kad dabar dar ir stovėjo prieš jį, ar net bandė pastumti į šoną, kaip suprato, nors ir nesuprato. Nebuvo jis toks sunkus, bent jau nelaikė savęs tokiu, tad matyti iš visos vos ne širdies dedamas pastangas, kurias vėliau meta į šoną ir ima bėgti.
Atsiduso. Ką, negi jis buvo koks tironas ar siaubo simbolis? Ar kažkokių velnių nešama mergiotė jo nekentė - gal kažką iškrėtė varpinėje, atvirai, nė neprisiminė, kaip ten galėjo būti. Jau būtų ir patraukęs savo keliais, švilptelėjęs varnui, gal kokią ramią viečiukę susiradęs, kai mišką perskrodė klyksmas, aiškiai merginai priklausęs. Kaži, vertėjo išvis ją bandyt gelbėt, kai pati ji ne tik aiškiai atsisakė jo pagalbos, net dar it bailus kiškutis pabėgo?
-Gyvenimo nesąmonės,- murmtelėjo po nosimi, jau bėgdamas link garso šaltinio - it įbestas sustojo užmatęs mešką ir aiškiai per arti jos esančią merginą. Greitai bandė prisiminti visokeriausio tipo patarimus, kaip šias atbaidyti - apsimesti negyvu, apsimesti aukštesniu, ramiai trauktis atgal, laikytis atstumo.. Nors žinoma, čia gi magijos pasaulis, vos ne viskas gyvenime yra perpus lengviau. Mostelėjo lazdele, kad taip parankiai šią rankose laikė - sukūrė bent vienam smūgiui pajėgų atlaikyti laiką aplink mergina, prieš šį sukuriant savotiškai dūmus primenantį žmogaus siluetą, aiškiai didesnį ir apsimestinai agresyvesnį už pačią mešką.

[Gellyte]

   Prom sustingo ir išsprogdino akis. Meška artinosi prie jos lėtais žingsniais. Šioji taip pat judėjo lėtais žingsniais bet į priešingą pusę. Bėgti neverta, vistiek būsiu pagauta ir tapsiu meškos naktipiečiais. Rėk nerėkus, niekas nepadės. Kas belieka? Staiga ji nugara atsitrenkė į medį, bet greitų veiksmų nesiėmė.
   Mergaitė jau buvo bepradedanti kopti į ąžuolą, bet išgirdo šakelių trakšėjimą. Lėtai pasukusi galvą ji prisimerkė. Karma? Ką tu čia darai? Tik tavęs man ir trūko! Meška pradėjo riaumoti ir Prometėja buvo priversta nusukti galvą nuo Karmos. Ji lėtai apsisuko ir labai lėtais judesiais įkopė ir atsisėdo ant žemiausios šakos, ji buvo vos trijais metrais aukščiau meškos. Ji mane tikrai pasieks.
   Bet ilgai apie pasėkmes galvoti nereikėjo. Prieš mešką išdygo žmogaus siluetas. Prom nusuko akis, nes nenorėjo matyti jo sūsidūrimo du meška.
   Kai Prom atsisuko, viskas buvo baigta. Meška išsigandusi nubėgo atgal iš kur atbėgo.
   Mergaitė iššoko iš medžio ir šiek tiek drebėdama patraukė Karmos link.
-A-a-ačiū, niekaip nebūčiau susidorojusi. -Prom nuleido akis ir paspardė žemę.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Figūra didėjo, kažkiek ir patamsėjo - susiformavusi į užtektinai tankų juodų dūmų kamuolį, tada išleido keistą, vos ne riksmui prilygstantį garsą. Kažką panašaus ir nakties metu miške eidavo išgirsti - kažką per garsą iš siaubo filmų trauktą; kažką, kas visus kaulus sustingdydavo, o kraujas tiesiogine prasme užšaldavo. Žinoma, dabar, dar nakties tamsai visko neužėmus, įvairiems gyvūnams nepradėjus rodytis ir atmosferai aplink nenukritus ir taip menkame draugiškume, garsas nebuvo toks stiprus. Nebuvo tokį stiprų poveikį darantis, tačiau kartą perėjęs per ausis nutilo - ir meška pastovėjo kelias akimirkas sustingusi, tada nulėkdama savais keliais.
Giliai įkvėpė - va, ir baigta. Tik to prakeikto magijos kvapo neatsikratys nuo savęs, tikriausiai varnas draugiškai ir kuokštą plaukų išpeš ar sugalvos verčiau bendraut su magiškais gyvūnais nei su magišku šeimininku.
-Niekis,- pratarė, persibraukdamas per vieną akių sugalvojusių uždengti plaukų kuokštą ir atsiremdamas į šalimais esantį medį,- Bus atlygis už žaizdas, kad nesinorėjai būti sutvarstyta manęs.
Nuleido akis žemiau, dirstelėdamas į baltaplaukę merginą - kažkiek smalsu pasidarė, ar gi ir toliau bandys čia sukiotis kažką nervingai murmėdama, įsiplieks it kokia ugnis ir vėl nukulniuos toliau, tarsi per sekundę apeitų visų nuotaikų ratelį.

[Gellyte]

   -Beje, aš Prometėja, bet draugai vadina mane Prom. Na ir kodėl aš pasakiau apie Prom? Joks jis man ne draugas! -Na, bet... tu geriau mane vadink Prometėja, -stengėsi neišspausti  šypsenos.
   Suošė vėjas ir Prom pasidarė šiek tiek šaltoka. Ji pasitrynė savo pečius ir nusipurtė.
-Jums leidus, aš jau lipsiu atgal į medį,- šiek tiek piktokai pasakė mergaitė. -Tikiuosi sugebėsi suvaldyti savo varną ir išdresiruosi, kad daugiau manęs nedraskytų, būtų labai malonu,- dirbtinai nusišypsojo ir apsisuko eiti.
   Paėjėjus keletą žingsnių Prometėja dirstelėjo į savo kairį delną. Jis buvo kruvinas nuo kraujuojančio dešinio peties.
-Aaaaaa!-vėl suspiegė Prom, tada atsisuko į Karma. -Kvaily tu! Nejaugi nematei žaizdos?
   Prom dar kartą pasižiūrėjo į žaizdas ir susvirduliavusi krito. Tikėjosi kietai nukristi, bet kažkieno rankos ją sugavo.

[Karma Eistibus Jikiniki]

-Malonu,- linktelėjo, gi ir taip vardą iš kažkur jo jau parovusi buvo, tad prisistatinėti prasmės ne itin ir buvo. Na, dabar bent du iš trijų kitų varpinės dalyvių vardus žinos, ar ne? Vis kažkoks pasiekimas buvo, kad ir tai tebuvo humoristinio optimizmo perkišta mintis,- Taip taip, žinoma, tik neiškrisk dar.
Numojo ranka, o gal pamojo it atsisveikinimui, gal kaip užslėptam įžeidimui, ką ten ir žinoti gali - pasisuko eiti, jau ir nutolti per kelius žingsnius sugebėjo, kai mišką vėl perskrodė klyksmas. Čia kaži kas, ceremonija ar dar kas patapo, nuolatiniai rėkimai, tarsi baimės pilni apatiniai būtų?
-Dėl dievų suknistos ir susigrūstos kur priklauso meilės, kas šį kart?- palyginus pagiežingai užklausė, ir vėl sukdamasis atgal. Nervus galimai didino ir papildomas Prometėjos komentaras, kuris, žiūrint plačiau, buvo pilnai jos pačios kaltė - ką, negi ims dabar ir nurenginės kažkokią dvylikametę, kad jos žaizdas užgydytų?
-Gi prašiau, kad parodytum gilesnes žaizdas, o paskui ir pati užsidegei pas seseliūkštę eit,- burnojosi panosyje, sugaudamas atgal krentančią merginą, paremdamas šią į save, o pats pritūpdamas ant pusiau samanų, pusiau žvyru išbarstyto takelio, kuris niekur ir nenuvedęs baigėsi. Vis kažką tyliai murmėdamas, tikriausiai "pyyp" cenzūros reikalingus žodžius, klastuolis išsitraukė lazdelę, vėl pasiruošdamas gydyti žaizdas, šį kartą ir ne vieną, tikriausiai ir kita kur užsislėpusi bus gili. Tikriausiai išnaudos visos norimos naudoti magijos limitą geriems metams ar dviems - o kovas tikrai negrįš į namus. Palinkdamas arčiau, tyliai murmėdamas burtą ir lėtai gydydamas žaizdą ir jau spėjusios pakliūti nešvarumus, Karma kiek garsiau prabilo,- Apsižiūrėk, kur dar yra gilesnės žaizdos, neturėtų ta būti vienintelė didesnė.

[Gellyte]

   Prom raitėsi iš skausmo, kai tasai ją gydė. Gerai apžiūrėjusi nusprendė, kad tai paskutinė žaizda.
-Dėkui, manau tai paskutinė, bet galėtum išgydyti ir įbrėžimus, kad niekam nekiltų įtarimo, koks per velnias mane sudraskė. Mano katinas nesidrasko, neprošal ir tau būtų, iškeisti varną į katiną.
   Po truputėlį aušo, pro tankius medžių kamienus buvo galima buvo įžiūrėti lėtai bekylančią saulę. Prom į galva toptelėjo, jog praleido mėnulio užtemimą.
-Man jau metas, o per tave šią naktį praleidau mėnulio užtemimą. Turėjau nuostabią progą galbūt užsidirbti porą papildomų astronomijos taškų, jei ne tavo varnas, sujaukęs ne tik mano planus, bet ir pačią mane, -dirbtinai šyptelėjo. -Geros dienos, tikiuosi nebesusimatysime.
   Apsisukusi mergaitė pasišokinėdama nuskubėjo savo keliais pilies link. Norėjosi atsisukti, pažiūrėti berniukščio reakciją, bet Prometėja net akyse jo regėti nenorėjo.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Buvo nuspręndęs, kad su mažesniais prasidėjus karaliaus tik galvos skausmas ir įkyrumas - žinoma, ne visiems mažiukams tas pritiko, pavyzdžiui ir Alisai, su kuria ilgą laiką nesimatė buvo verčiau draugišką šypseną iššaukianti. Tačiau Prometėja, keista ar nekeista, buvo itin vokalus žmogus, kuris tikrai mėgo laidyt gerklę - Karma jautė, kaip vien tas lipa ir tampo jo vargšus nervus, jau verčiau būtų ją palikęs likimo nagams ir žiūrėjęs, kaip meška bando ją paversti į driskulius, iš kurių retą gyvą būtybę atpažintumei.
-Taip taip,- pavartė akis, nematydamas prasmės ginčytis. Jau verčiau būtų toji mergiotė pro varpinės langelį netyčiomis iškrusi. Greitomis sumosikavo tą, aną, tada palyginus agresyviai paleido ranką, su kuria ir užbaigė žaizdų tvarkymus,- Nors nuojauta kužda, kad nieks nė pastebėjęs nebūtų, vis it dažnai susižeidžianti pamišėlė rodais.
Tarstelėjo savo nuomonę nesusimąstęs - Dievai terauna, nejaugi dar kartą ta mergiūkštė pasius? Reiktų gal jai kokius raminamuosius imt gerti?
Na, bent jau tas nenutiko - dėkokim pasigailėjusiems Dievūkščiais.
-Tas pats noras ir čia,- atsainiai ištarė, pats eidama į kitą pusę. Gražiausia, ir užmiršti spėjo, kokio velnio čia atsigabeno - nors bent varnas, kaip jautė pats, turėjo užtektinai laiko susirasti tikrai lavonienai, tad bent šis tas buvo atlikta.
Tolėliau paėjęs ir švilptelėjęs, laukdamas savo augintinio, kuris verčiausiai susinervinęs bus, Karma pakėlė į dangų, lėtai besidažantį šviesiomis spalvomis - ar bent tą to dalį, kurią sugebėjo matyti pro ištiestas aukšyn, kairyn ir dešinyn medžių šakas.
Rodės, naktis bus nenusisekusi. Nei pailsėjo, nei pabuvo apskritai, nei jokių galimų eliksyrų ingredientų prisirinko - išleidęs tylų atodūsį, Karma patraukė atgal į pilį, tikdamasis, kad bent iš Klastūnyno vaikinų kambario dauguma bus išsinešdinę.