[Alrisa Fuentes]

Deja, grifas neužkibo ant kabliuko. Reikėjo pripažinti, jis turėjo šiek tiek smegenų ir nepuolė ieškoti jos augintinio. Šypsena išnyko, bet Alrisa ketino pradėti antrąjį puolimo etapą. Žodžiai jau ruošėsi ištrūkti, kai šalimais susirangiusi gyvatė ėmė šnypšti. Piktas žvilgsnis kaipmat nukrypo jos link, bet netrukus ir šuo kažkodėl suurzgė. Fu, koks neišauklėtas. Suirzusi pagalvojo, bet nieko neištarė, mat ūmai pajuto pasikeitusią atmosferą.
Klastuolė dar ketino klausti, ką berniokas šneka su gyvūnu, tačiau ir vėl neįvykdė savo ketinimų: pro medžių kamienus pamažu artinosi milžiniška gyvatė. Tokia didelė, kad mergaitė nemanė, jog tokios iš viso gali egzistuoti. Nejučia kraujas ėmė stingti gyslose. Norėjosi tikėti, kad ji tik šliaužia pro šalį. Vis dėlto sveikas protas sakė, kad kažko tas roplys reikalaus iš mokinių. Todėl raudonplaukio klausimas Alrisai pasirodė gana kvailas:
-Daryti? - rado jėgų prunkštelėti ji. - Pats pasidomėk, ko iš mūsų nori ta gyvačių vyriausioji. Juk žinai, kad nemoku šnypštūniškai. - pašaipi kalbėjimo maniera spėjo sugrįžti. - Nukreipk dėmesį, gal tada pavyks pabėgti? - netikėtai pasiūlė klastuolė, pati stebėdamasi savimi.

[Alanas Senkleris]

Nukreipti dėmesį? Kaip aš tai galiu padaryti? Grifas jautėsi lyg būtų įkalintas spąstuose. Siauras praėjimas, kuris vestų iš šios vietos dabar buvo užkirstas.
-Kaip aš turėčiau nukreipti jos dėmesį? - Pasiteiravo Alrisos.
- Pietūsss. - Pasigirdo jos šnypštimas. Tai jau ne... Ne. Pamanė Alanas. Ištrūksiu iš čia bet kokia kaina. Mažoji gyvačiukė kažkur nušliaužė ir pasislėpė po susiraizgiusiomis medžių šaknimis. Kad dar būčiau čia su kuo kitu... Galvojo jis karštligiškai. Su kuo nors, kuo galėčiau pasitikėti. O čia ši Klastuolė.
- Messs norėtume praeiti. Jei tik musss praleissstumėte... - Bet ji neleido jam baigti.
- Praleissčččiau? Ir prarasssčiau tokį gardų kąsssnį? - Ar stingdomieji kerai veiks tokią dičkę?
Dingas visai pašėlo. Matydamas ją taip arti veržėsi pulti. Alanas čiupo šunį už antkaklio. Nes žinojo, kad jeigu jis puls gyvatę, tai sveikas tikrai neišsisuks.
- Tavo augintinis dabar puikiai galėtų nukreipti dėmesį. - Pasakė raudonplaukis Alrisai. Nieko geresnio nesugalvojęs iškėlė lazdelę. Gyvatei jau bepuolant juos. ir šūktelėjo.
- Sustink, Sustink! - Iš jo lazdelės išlėkė pora raudonų spindulių ir kirto užpuolikei.

[Alrisa Fuentes]

Klastuolė tik abejingai gūžtelėjo. Ji tik pasiūlė idėją, o kaip ji bus įgyvendinta, tai jau buvo to bernioko reikalas. Juk būtent jis galėjo kalbėtis su gyvatėmis. Todėl teko sukryžiuoti rankas bei atsirėmus į medį nuobodžiai laukti, kol pokalbis su riebiu ropliu pasibaigs. Erzino ne tik negalėjimas kažką daryti, bet ir įkyrus šuns lojimas. Norėjosi jį kaip nors nutraukti, bet grifas ūmai atsisuko.
-Na jau ne, negaliu leisti jam susižeisti. - Alrisa vis dar galvojo, kad augintinis stypso kažkur netoliese, tačiau nė neketino jo naudoti kaip masalo. - O jei kas nors atsitiks, ar sugebėtum pabėgti iš degančio miško?
Retorinis klausimas aiškiai parodė nenorą įtraukti pliurzių. Beliko tik pasikliauti savo lazdelėmis, kaip pasielgė rudaplaukis. Iš pradžių gyvatė vis dar žiojo savo nasrus ir ruošėsi kirsti, bet po akimirkos jos galva krito žemėn. Magiškomis galiomis mokinė nebuvo linkusi kliautis. Vis dėlto reikėjo įsitikinti, kad gyvūnas daugiau nebeatsikels.
-Diffindo. - galva atsiskyrė nuo kūno, pasipylė tamsus lipnus kraujas, tad mergaitė pergalingai atsigręžė į bernioką. - Na matai, nereikia jokios pagalbos. O dabar reikia nešdintis iš čia, kol jos draugužių neprisirinko.

[Alanas Senkleris]

Ne. Iš degančio miško Alanas niekaip nepabėgtų. Net ir atsakyti nereikėjo. Ir taip buvo aišku.
Alrisai nuritinus gyvatės galvą jis kažkodėl pašiurpo. Na žinoma, ji pavojinga. Bet kam dabar reikėjo ją žudyti? Būtų užtekę sustingdyti ir viskas. Bet šitų savo minčių nenorėjo jai aiškinti. Išties reikėjo kuo greičiausiai mauti iš čia.
- Labai jau brutalūs veiksmai. - Tepasakė. Nors aišku pati gyvatė būtų susidorojusi su jais ne ką gražesniu būdu.
Alanas atsistojo. Išsibrauti iš čia irgi buvo sudėtinga. Raudonplaukis perlipo susiraičiusį roplio kūną. Kuris labai sudomino šunį.
- Nelįsk prie jos. - Paliepė ir Dingas nusekė paskui Alaną.
- Tai kur tas tavo augintinis? Netrokštu jo sutikti kažkur pakeliui į mokyklą. - Pasakė. Būtų kaip sakoma nuo vilko ant meškos. Na jau ne. Jam to susidūrimo visai nereikėjo.

[Coraline Williams]

Nusprendusi, kad pilyje per daug nuobodu Coraline patraukė uždraustojo miško link. Juk kartais reikia pabūti ir vienam. Buvo vėsoka. Pakilęs vėjas taršė juodus klastuolės plaukus. Mišką buvo apdengęs storas sniego sluoksnis. Coraline miške buvo gera. Tvirčiau susisupusi į apsiaustą mergina patraukė takeliu pirmyn. Snaigės krito į plaukus. Kaip nepasisekė. Grįšiu šlapia. Nuo šios minties juodaplaukė susiraukė. Priėjusi bene tankiausią miško vietą mergina turėjo laviruoti tarp medžių, norėdama jų išvengti.
- Beprotybė!- pikto burbėjimo ataka sklido į medžius. - Kodėl praėjimas turi būti toks...
Nebaigusi burbėti mergina užkliuvo už išlindusios medžio šaknies ir plojosi į sniegą.
- Aiii!- Coraline skausmo perpildytas riksmas atsimušė į medžius.

[Matthew Rivier]

Pilyje nuolatinis šurmulys, mokinių juokas, profesorių riksmas neleido Matthew nei susikaupti, nei atsipalaiduoti. Būdamas tikras vienišius, paskęstantis savo mintyse ir engiantis bet kokios bendravimo formos, Rivier ypač pavargdavo nuo tokio kiekio žmonių. Popietėmis galėdavo pailsėti bibliotekoje arba savo kambaryje, tačiau jame kartais irgi šmėstelėdavo tai vienas, tai kitas klastūnas. Matthew daėjo iki tokios būklės, jog net išvydęs kito žmogaus veidą susinervuodavo ir jo vidinė ramybė, kuri jam buvo šventas reikalas, būdavo sudrumsta. Nusprendęs, jog tokių dirgiklių jau gana ir berniukui reikia nuo visko pailsėti, šis nutarė po vakarienės patraukti ne atgal į klastuolių kambarius, o į lauką. Kojos pačios, rodos, nešė berniuką į uždraustąjį mišką, nors ten eiti ir nebuvo jo pirminis vakaro planas. Garbanoti, ant akių krentantys juodi it gruodžio naktis plaukai ir baltos, smulkios snaigės buvo itin puikus kontrastas. Žengdamas į mišką, berniukas ištiesė ranką, leisdamas snaigėms atsigulti ant jo delno. Tuomet, kai jų buvo prisikaupę geroka krūvelė, jis suspaudė kumštį, tarsi sunaikindamas visą tą snaigių grožį, palikdamas tik sugniuždytą gamtos meną, lėtai virstantį vandeniu. Eidamas vis gilyn ir gilyn į mišką, Matt suprato riziką. Miškas darėsi vis tankesnis, vis sunkiau buvo atsiminti, pro kurią pusę jis įėjo. Kojos vis pynėsi už medžių šakų, kelis kartus vaikinas vos neapsivertė. Tuomet išgirdo šakų traškesį, tačiau jis sklido iš kažkur toliau. Nedelsdamas Rivier sustojo, įdėmiai klausydamasis savo kvėpavimo ir šakų traškėjimo. Miške jis buvo ne vienas. Tikriausiai ir būtų kvaila tikėtis, kad uždraustasis miškas ne veltui tokiu ir vadinasi. Čia tikriausiai buvo tokių gyvių, kokių jis dar nebuvo regėjęs net knygose. Staiga mišku nuaidėjo klyksmas ir Matt, išsprogdinęs dangaus žydrumo akis, ėmė sukti aplink save ratus, vis atsigręždamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Ranka jau siekė lazdelės apsiausto kišenėje, tad suėmęs jos rankeną į ją įsikibo, tačiau dar nesiryžo jos ištraukti. Ėmė lėtai eiti klyksmo link, tačiau jis kaip staigiai pasigirdo, taip pat staigiai ir nutilo. Paėjęs geroką atstumą, kai jam atsivėrė kitas horizontas, Matthew pastebėjo kažką gulint ant sniego. Neaišku, žmogus ten, ar kas kitą, tad dabar jau išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipęs ją į gulintį padarą susiraukė.

[Coraline Williams]

Šaltas sniegas gėlė pirštus ir visą Coraline kūną. Į juodas garbanas krito snaigės. Stokis. Išsipurvinai. Mintyse save ragino juodaplaukė.  Gulėti sniege merginai jau buvo gerokai pabodę, bet ką padarysi, kad kojos klausyti ne itin nori. Turbūt šitaip parvirtusi atrodau kvailai. Save engiančios mintys krito į Williams galvą.  Nuo šakos nuskridus pelėdai žemyn nukrito nemenkai sniego.  Ir aišku tiesiai klastuolei ant galvos. Susierzinusi juodaplaukė pabandė atsistoti, bet laimei spėjo įsitverti netoli buvusio medžio kamieno, kurio šaknys merginą ir pargriovė. Juodaplaukė šitaip stovėjo tol kol galva nebesvaigo, o kojos atgavo pusiausvyrą. Pagaliau sugebėjai atsistoti, kvaiša. Piktai save pavadino, kratydamasi sniegą iš savo juodų garbanų.  Coraline jau užteko visos šios tragedijos, norėjosi atgal į pilį, į bendrąjį kambarį, šiltą lovą. Vėjas ir toliau nerimo lyg užsibrėžęs tikslą taršė plaukus. Norėdama grįžti klastuolė apsisuko. Akys prisimerkė. Ji pamatė žmogų, žmogų kuris tikriausiai ją stebėjo. Nenuostabu grįžęs į pilį visiems išpliurps, kad aš paslydau ir nudribau. Mintys viską pasakė šiuo žmogumi negalima pasitikėti. Kol kas.
- Labas,- piktokai burbtelėjo.- Patrauk lazdelę,- įsakmiu tonu išrėžė Coraline.

[Matthew Rivier]

Tik išvydęs, jog ant žemės gulintis šešėlis pakyla ir atsiremia į medžio šakas, Matt suprato, jog tai nėra koks nors uždraustojo miško siaubūnas ar magiškas padaras, o paprastų paprasčiausias žmogus. Iškart pastebėjo figūros žemą ūgį, tad ir grėsmė ženkliai sumažėjo. Pirmakursis, vis dar nukreipęs smailią lazdelę į tamsoje susiliejusią figūrą, žengė kelis neužtikrintus žingsnius arčiau jos. Visai netrukus jam buvo liepta nuleisti lazdelę. Matt sustojo ir prisimerkęs spoksojo į nepažįstamąją. O ji kalba.
- Ženk žingsnį į priekį, tegul pilnatis apšviečia tavo veidą. Tik tada nuleisiu lazdelę,- tarė Rivier kiek per daug užtikrintu pirmakursiui balsu. Drąsos ir ryžto jis nestigo, tačiau kartais nuo tokio užsispyrimo ir troškimo šokti grėsmei į glėbį, vaikinukas galėjo stipriai nukentėti. Dar nesuprato, bet neabejojo, kad vėliau, kai jau gulės šiltoje lovoje ir visas šis šaltis ir pavojus liks už lango, Matthew supras, kaip naiviai elgėsi čia, miške. Kaip neįvertino pavojaus ar tai, jog ši vieta pilna magijos. Juk priešais jį galėjo stovėti ir vaiku apsimetantis monstras. Be to, Matthew negali meluoti, jog išgirdęs mergaitišką balsą dar labiau nuvertino jam kylantį pavojų. Vis gi laikė save pranašesne lytimi, tad vienuolikmečio protas ir ego neleido jam kažkokios mergiotės įvertinti kaip grėsmės.

[Coraline Williams]

Šaltis skverbėsi visur, jaukė blaivų protą. Pasimetimas, neapykanta aiškiai atsispindėjo žaliose, smaragdinėse akyse, o gal tai vis dėl to buvo baimė? Baimė, kad prieš Coraline stovintis žmogus yra nepatikimas ar pavojingas Kita vertus kas gi toks yra, jei jo nepažįsti? Kaip jis čia po velnių kalba? ak ak dar ir sąlygas nori diktuoti. Tikras teatras. Nuo  tokios minties klastuolė šyptelėjo.
- Nuo kada sąlygas diktuoji, tu? - pašaipos kupinas klausimas (nuo kurio nebuvo galima susilaikyti, nes kaip gi be jų) ištrūko iš juodaplaukės minčių.  Vis dėl to nutaisiusi tą savo piktą žvilgsnį "čia vadovauju aš ne tu" paėjo į priekį. Mėnulio šviesa akino. Tad Coraline nori ji to ar ne turėjo prisidengti akis, bent iki tol kol apsipras.
- Na. Nuleisk lazdelę,- įsakė.- Ir malonėk prisistatyti, ponuli, labai nemandagu ( akivaizdu, kad Coraline taip nesielgia) neprisistatyti.
Pilnatis apšvietė mišką, atsispindėjo sniege. Coraline pakėlė akis į dangų. Gražu. Tik lauke šalta. Susisiautusi į apsiaustą juodaplaukė pasitvarkė į veidą lendančias garbanas. Tyla. Nemaloniai ausyse spengianti tyla. Neapsikentusi mergina prakalbo:
- Kodėl, tu, čia?

[Matthew Rivier]

Akivaizdu, kad merginai, kaip ir jam, nepatiko ši nelaukta kompanija, o dar įsakmus Matthew balso tonas jos taip pat nesužavėjo. Tačiau lazdelės jis nenuleido. Ir nesiruošė. Pats tvirtai ir ramiai žengė žingsnį į priekį, tarsi neketindamas laukti, kol nepažįstamoji nuramins savo ego ir įvykdys jo prašymą. O gal labiau paliepimą. Išblyškęs mėnulis savo pilkšva šviesa apšvietė samanas, medžių šaknis, o galiausiai ir nepažįstamąją būtybę, stovinčią priešais jį. Mergaitė buvo jam matyta. Dabar jo pasąmonėje šmėstelėjo priminimų gija, jos veidas pamokose, koridoriuose, retkarčiais ir prie pietų stalo. Žinojo, kad ji yra Klastūnyne, tačiau ties tuo jo žinios apie ją ir pasibaigia. Veikiausiai mergina nebuvo vyrukui pakankamai įdomi, jog ja nepasidomėjo labiau. Arba nenaudinga. Savo slaptam planui ieškojo išmintingiausių ir galingiausių Hogvartso mokinių. O jeigu apie ją nežinojo ir ja nesidomėjo, automatiškai nutarė, kad grėsmės ji Rivier palikuoniui nekelia. Tamsiaplaukis šiek tiek pasimuistė, mat juodas apsiaustas retkarčiais prisiliesdavo prie randuotos, po drabužiais itin gerai paslėptos odos. Dauguma žinojo, tačiau mažai kas matė tuos randus. O jeigu ir pamatydavo kokį lopynėlį, tai nebent ant kaklo. Gaila, nežinojo, jog Matthew visas kūnas nusėtas tokiais nudegimo randais. O gal ir negaila, ir taip susilaukia nemažai dėmesio, nereikia jo dar daugiau. Mergaitei pažvelgus į dangų, Matt net nesumirksėjęs nenukreipė žvilgsnio nuo jos. Instinktai sakė, jog ji tik bando nukreipti jo dėmesį, nors galbūt tai ir nebuvo tiesa, tačiau jo tėvai mokė berniuką atkreipti itin didelį dėmesį į kūno kalbą. Kartais ji sako kur kas daugiau nei žodžiai.
- Kodėl manai, jog tavo įsakymas yra svarbesnis už manąjį?- smalsiai paklausė Matthew ir jo lūpų kampučiai vos vos kilstelėjo aukštyn. Jį be galo žavėjo merginos įsitikinimas, jog tai ji vadovauja šioje situacijoje. Ką turi ji, ko neturiu aš? Kodėl jos žodis svarbesnis už mano?
- Juk supranti, kad visi šie klausimai kuo puikiausiai gali atsimušti nuo manęs, tarsi nuo sienos, ir grįžti pas tave?- jau labiau nusišypsojo tamsiaplaukis. Jo šypsena sakė daug. Tai buvo pasišaipymas, tarsi mergaitės gudrumo nuvertinimas,- kodėl tu čia?- atžėręs jos klausimą atgal, Matt akys pro užkritusias garbanas paslaptingai žybtelėjo. Galbūt reiktų nusileisti, kad pats gautų norimus atsakymus. Kaip staigiai iškėlė, taip staigiai ir nuleido lazdelę ir lyg niekur nieko įsikišo ją atgal į apsiausto kišenę. Šypsena paliko jo veidą ir dabar jis atrodė atsipalaidavęs, nesusirūpinęs... tarsi būtų miške su gera pažįstama,- aš Matthew Rivier. Užkniso pilis, atėjau į mišką. Viskas aišku ir suprantama?- žvilgtelėjo į merginą ir suvaidino tokį susirūpinusį žvilgsnį, tarsi jai būtų sunku suprasti vaikinuko žodžius. Tuomet tyliai prunkštelėjęs ėmė artėti prie nepažįstamosios,- tavo eilė.

[Coraline Williams]

Šaltas vėjas, mėnesiena, tankiai apaugę samanomis medžiai tarpusavyje derėjo.  Gal dėl nakties oro atmosfera buvo kiek slogesnė, bet tai  Coraline netrukdė mėgautis miško ramybe ir pykti dėl jos vienatvės sudrumstimo.  Neapykantos prieš ją stovinčiam žmogui juodaplaukė kol kas nejautė. O tai jau buvo bent  vienas pliusas. Paraudę rankų pirštai buvo bejausmiai, sušalę, lygiai tokie kokia jų savininkė.Krentančios snaigės tirpo juodose garbanose ir vertė jas dar labiau garbanotis. Vaikinui prakalbus Coraline nejučia nusijuokė.
- Todėl, nes man gyventi liko mažiau nei tau,- lyg apsvaigusi vapėjo nesąmones. - Kaip kodėl? O gi todėl, nes aš turiu būtent tai ko tau taip trūksta- aroganciją.
Visa ši teatro sena buvo keista ir kėlė smaragdinių akių savininkei daug klausimų. Viskas buvo per daug keista. O gal per didelis sutapimas? Ar atsitiktinumas? Nusprendusi ignoruoti keistą klausimą į vaikino keistą šypseną atsakė lediniu veidu ir pervėrė piktu, viską matančiu žvilgsniu. Atsileisti neketino. Ta atkišta vaikino lazdelė kėlė nepasitikėjimą, jai nusileidus, o vaikinui prisistačius linktelėjo. Pašaipi šypsena atsirado veide ir sakyt sakė " aš pasiekiu to ko noriu".
- Coraline,- burbtelėjo.- Coraline Williams. Pilis atsibodo. Užkniso visur vaikštantys žmonės ir šiaip viskas. Nejau nematai kaip visi į tave spokso, vien dėl to, kad esi kažkuo ypatingas ar išsiskiri neįprasta savo išvaizda. Žmonės per daug stebi tai kas jiems nepriklauso. Ir taip pažeidžia asmeninę erdvę. Bent čia galima būti laisvam, tavęs niekas nestebi... ir gali būti savimi, nusiimti "kaukę".

[Vega Dellal]

  Vega, kad ir kokia kvaila būtų, nusprendė pasiekti patį uždraustojo miško vidurį. Kodėl? Norėjo susirasti vieną žiauriai gražų augalą ir, kadangi dabar jo žydėjimo sezonas, parsinešti pumpurų? Gal. O ar tam pasirinko pakankamai vėlyvą laiką, nors buvo rugsėjo pradžia, ir temo vėlai? Gal. Dabar buvo kokios septynios ir, nors temdavo pakankamai vėlai, Vega žinojo, kad negali užsibūti, net jei jai jau šešiolika. Turėjo greitai susirasti tų pumpurų ir grįžti, kol dar gyva, ir kol koks pavydus vaikinas jos neapskundė. Visgi taisyklių laužymas merginai nebuvo mėgiama veikla, todėl dažniausiai apsiribodavo tik uždraustojo miško pamiške.
  Ji pasiekė vieną medžių tankumą, bent jau taip ją apibūdino viena bendrakoledžė, tačiau Vega anksčiau į ją kažkaip dar nebuvo užsukusi. Bet žinojo, kur ji yra, mat bendrakoledžė, pirmą kartą ten nuėjusi, smulkiai papasakojo, kaip ją atpažinti. Tačiau, žengusi vieną žingsnį, šioje tamsioje vietoje, kurioje beveik nieko nesimatė, o atstumai tarp medžių buvo vos įžiūrimi, ji pajuto, kad krenta! O pajutusi žemę, pajuto kitą, ganą pažįstamą jausmą - skausmą. Jei ne susilaužė, tai nikstelėjo koją smarkiai. Pabandžius išlipti pačiai, nepavyko.
- Padėkit! - garsiai sušuko, tikėdamasi, jog kas nors netoliese vaikšto, tačiau žinojo, kad tokios viltys per mažos ir, jei išsigelbės, tai ją suras tik kitą dieną. O tai gąsdino, mat per naktį, duobėje, Vega niekada nebuvo gulėjusi, net stovyklavimas nebuvo jos mėgstamiausia veikla!

[Armand Desrosiers]

Atrodo būti vienišiumi buvo praktiškai neįmanoma, ypač jeigu patekai į Švilpynės koledžą. Tačiau Armandas buvo vienišiausias barsukas visame koledže. Tai ne todėl, kad buvo neišvaizdus, ar nemokėjo bendrauti- nors, švilpynės atstovai tikrai patikintų, kad pastarasis nemokėjo įdomiai surišti žodžių. Nemokėjo kalbėti apie save ar pasidalinti įvairiais asmeniškumais, todėl švilpiai verčiau pasirinkdavo bendrauti su kitais.
Armandui tuo tarpu liko tik siuntinėti pelėdas savo laiškų bičiuliams iš kitų užsienio mokyklų. Vienas toks bičiulis buvo floristas, vienoje knygoje apie florą, perskaitęs, kad būtent miške šalia Hogvartso auga žaliosios musmiraitės, kurios žibą neoniškai žaiai tamsoje. Jos savo kepuraites parodydavo pirmosiomis rugsėjo savaitėmis.
Armandas būtent šio grybo ir ieškojo, tačiau už tad radęs musmirę, išvydo po kojomis atsivėrusią duobę. O ten siluetą. Mergaitiškas balsas kvietėsi pagalbos.
Tamsiaplaukis išsitraukė lazdelę iš apsiausto ir sumurmėjo Lumos. Išties, duobėje buvo mergina, tačiau ar ji tikra, ar tik uždraustojo miško padaras?
- Jeigu esi žmogus, pasakyk, kokie koledžai yra Hogvartse? - paklausė.

[Vega Dellal]

  Vega bijojo. Labai. Kaip, po velnių, jai išsigelbėti? Nors apie tai galės galvoti vėliau, kai bus nors koks šansas tą padaryti, dabar labiau norėjo tiesiog iškęsi naktį. Kas irgi nebuvo lengva, nes jau po truputį vėso, o naktį mišką užkariaudavo įvairūs padarai, kurie dieną dažniausiai lindėdavo savo lizduose ar urvuose, o naktį, kaip Vegai ir buvo lemta, eidavo aukos.
  Ji išgirdo žingsnius, kas ir nudžiugino, ir išgąsdino. Ar tai žmogus? Klausimas šmėkštelėjo mintyse, tačiau Vegai jis nebuvo toks nekaltas. Ji buvo beveik šimtu procentų tikra, kad čia, miške, esama ne vienos būtybės, kuri vaikšto ant dviejų kojų ir greičiausiai yra žmogaus ūgio, todėl vien vaikščiojimo garsu tikėti nenorėjo, o kiek matė? Kažkokią tamsią figūrą, kuri galėjo būti žmogus, galėjo būti medis, bet, rodės, gal šiek tiek judėjo.
  Išgirdusi klausimą, mergina pasimetė. Kokie čia cirkai? Ar čia tikrai ne žmogus? Ką daryti?!
- Po velnių, jei tu žmogus, padėk! - sušuko.

[Armand Desrosiers]

Armandas išrietė antakį. Nejaugi jaunoji burtininkė nežinotų, kad jis yra žmogus ir dar burtininkas? Vaikinas pamojavo lazdele, kurios gale švytėjo lengva šviesa.
- Apgailestauju, skambi, ne kaip žmogus, nes kiekvienas burtininkas žinotų, kad magiškieji padarai nemoka burti, - tarstelėjo. - O aš akivaizdžiai, pasakiau, lumos, tad, atleisk, vilko vaike.
Išties, galbūt tai buvo koks padaras, kuris moka keisti pavidalus, galbūt tai buvo sirena ar koks prancūziškai importuotas gyvūnas, kuris tamsoje pasirodo lyg žmogus. Galimai net ir vilkolakis.
- Jeigu parodysi savo lazdelę, patikėsiu, kad esi žmogus, nors, galbūt tu prarijai liūdnąją merginą ir įgavai jos pavidalą, - Armandas suraukė antakius. - Bet tada galbūt ir jos prisiminimus pasisavinai, tada galimai niekada nesužinosiu ar- ah, mon dieu, ar susižeidei?