0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #285 Prieš 2 metus »
Aurora susilenkusi stovėjo už medžio ir beveik drebėdama iš baimės, laukė kas nutiks toliau. Ji išgirdo tylų aiktelėjimą, bet toliau nieko nevyko.
- Atsiprašau,- vos girdimai sušnibždėjo grifė ir nesusilaikiusi tyliai sukikeno. Mergina kovojo su savimi ir bandė apsispręsti ką daryti toliau, kol pagaliau sukaupusi visą savo drąsa, priėmė sprendimą, dėl kurio ir pati nebuvo tikra. Ji užsikorė ant šakos, ant kurios sėdėjo dar prieš valandėlę ir atsisėdusi atsikvėpė. Gler nedrąsiai pažvelgė žemyn ir pamatė tą patį vaizdą - nejudantį žmogaus siluetą. Ji giliai įkvėpė ir sušuko:
- Atsiprašau!- atsiprašymas nenuskambėjo taip garsiai, kaip ji tikėjosi, mergaitė net ėmė abėjoti ar žmogus išvis ją išgirdo. Nedrįsdama nė pažvelgti apačion, ji sėdėjo glostydama Luną. Aurora laukė atsakymo, ar ko nors, bet laukimas atrodė užtruko valandų valandas. Gal jis jau išėjo...? Pabėgo?- mąstė ji, bet vistiek nežiūrėjo žemyn. Pakėlusi galvą Gler žvelgė virš medžių viršūnių, į atsivėrusią panoramą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Aurora Gler »

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #286 Prieš 2 metus »
Kažkoks šnabždėjimas nedavė Indio ramybės. Toks jausmas lyg medžiai su juo šnekėjo. Niekas su tavim nešneka, kvėša tu. Čia nieko nėra, bandė save įtikinti juodaplaukis, tačiau pats giliai širdyje žinojo, kad kažkas šitame miške ne taip. Vis tiek koks nors gyvūnėlis turi skleisti visus šius garsus.
Pasisukiojus antrakursio akis patraukę medis, puikiai tinkantis į jį lipti. Jo šakos buvo nulinkusios, o tai reiškė, kad ne per aukščiausiam berniukui jos puikiai tiks, ką jau kalbėti apie tai, kad buvo storos ir tvirtos. Juodaplaukis manė, kad jei užlips į medį ir pamatys ten kokią voverę, kuri ramybės neduoda jau geras kelias minutes, galės ramiai atskvėpti ir nebesijaudinti, kad jam vaidenasi. Prieėjęs prie medžio Indio tvirtai suėmė šiurkščią ir šaltą jo šaką ir prisitraukęs visu kūnu uždėjo vieną, po to ir kitą, kojas ant žemiausios šakos. Taip dėliodamas kojas viena po kitos jis pradėjo kopti aukšyn. Kelis kartus kairė koja nuslydo nuo šakos, o delnai jau buvo įsiskaudėję nuo trynimosi į nemalonią medžio žievę, tačiau klastuolis toliau siekė viršaus, kol neišgirdo kažkieno šaukiamo atsiprašymo. Sustingęs Indio suprato, kad visą šį laiką medžiuose sėdėjo kažkokia paika mergaitė. Norėdamas pamatyti kas ji, berniukas toliau dėjo koją po kojos.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #287 Prieš 2 metus »
Aurorą nuo minčių atitraukė trakštelėjimas ir ji krūptelėjusi pažvelgė žemyn. Išvydusi į medžio aukštumą lipantį žmogų, ji susverdėjusi vos nenuslydo nuo šakos ir toliau įsitvėrusi šakos užlindo už kamieno, taip pasislėpdama. Rupūs miltai, kad tave kur... iš savęs juokdamasi galvojo Gler.Ką gi dabar daryti? Ji tylutėliai priglaudė prie savęs katytę ir stengdamasi nenulaužti nė vienos šakelės, ėmė kopti dar aukščiau medžiu. Gal jis manęs dar nematė?- mąstė sutrikusi Aurora. Jau ko ko, bet žmogaus tikrai nenoriu čia sutikti...
Nepasiduodama ji toliau lipo, viena ranka glausdama prie savęs Luną. Nežiūrėdama žemyn ji kabinosi už šakų ir vis dar bandė kopti aukštyn, bet tai daryti su viena ranka, toli gražu nebuvo lengva. Grifė vos ne aiktelėjo kai slystelėjusią koją stipriai persibrėžė į aštrią, atsikišusią šaką, bet ji nesustojo ir toliau lipo, kol šakos ėmė stipriai plonėti.
Luna jau visaip bandė iššokti iš merginos rankų, bet Gler bijodama, nė už ką jos nepaleido. Nuo nuovargio ir kojos skausmo ji nebegalėjo toliau lipti ir sustojusi atsisėdo ant storesnės šakos, nugara atsiremdama į storą kamieną. Įpykusią katytę ji švelniai paglostė ir pastatė ant šakos.
Žaizda kojoje atrodė ne kaip ir Aurora pabandė ją užgydyti burtažodžiu:
- Ferula,- nukreipusi lazdelę į žaizdą, tyliai sušnibždėjo mergaitė. Šių kerų pirmame kurse jie nesimokino, bet Gler juos žinojo iš nevisai seniai perskaitytos knygos. Aurora pirmą kartą išbandė juos ir net nesitikėjo, kad kerai suveiks. Ištarus burtažodį lazdelė suvirpėjo, bet žaizda kaip sruvo krauju, taip sruvo. Iš kišenės ji išsitraukė nosinaitę ir prispaudė prie žaizdos. Po kelių minučių kraujavimas sustojo ir grifė jau lengviau atsikvėpė. Dabar tereikia palaukti kol tas "ramybės drumstėjas" nulips ir išeis...,- suirzusi galvojo mergina.
Staiga Aurora išgirdo šnarėjimą ir pajuto kaip kažkas ją prilietė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Aurora Gler »

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #288 Prieš 2 metus »
Indio buvo įsitikinęs, kad mergaitė jau žino, kad berniukas taip pat lipa į medį. Kitu atveju joks sveiko proto žmogus nebandytų lipti dar aukščiau nei ten, kur jau ir taip buvo ta mergaitė. Klastuolis nežinojo kodėl mergaitė norėjo nuo jo pabėgti. Pagalvojęs ką pats darytų jos situacijoje, Indio sau pats pareiškė, kad nebėgtų ir tiesiog pažiūrėtų ką darys atėjęs žmogus, nors ir žinojo, kad tai ne visai tiesa. Jeigu jau kopi pats vienas į medžius, kad paprasčiausiai pasėdėtum reiškia, kad norisi pabūti vienam. Indio nesuprato ką mergaitė žada veikti užkopus į pačią viršunę. Na nebent nušokti ir taip Uždraustajame miške užbaigti savo gyvenimą. Nuo nemalonios minties nusipurtęs Indio toliau dėliojo kojas.
Lipant aukštyn juodaplaukis vis labiau norėjo nusileisti atgal ant žemės. Jam nepatiko visa ši situacija. Skruzdės, ropojančios ant Indio pirštų, šiurkšti, šlapia ir purvina medžio žievė, nuo kurios jau oda buvo kaip reikiant subraižyta. Lengviau nebuvo ir dėl medžio, kurį pasirinko mergaitė, šakų. Jos buvo ganėtinai trumpos ir plonos, dėl to Indio visą kelionę iki aukščio, kuriame puikavosi mergaitė, buvo arti nukritimo.
Pagaliau antrakursis priartėjo prie mergaitės. Indio atsistojo ant stroros šakos mergaitei už nugaros.
- Pabandyk Episkey, - pamatęs mergaitės žaizdą tarstelėjo antrakurisi šiek tiek lazdele netyčia užkliudęs mergaitęs ranką. Pats šio burtažodžio Indio naudojęs nebuvo, tačiau žinojo, kad toks egzistuoja.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #289 Prieš 2 metus »
Tankiai alsuodama Aurora laukė kas nutiks toliau.
Gler išgirdo pašaipų berniukišką balsą.
- Ah!- netikėtai užklupta krūptelėjo ir vos nenusivertė nuo šakos Gler. Mergina pašoko ir atsisuko. Į ją žvelgė pora tamsiai rudų, blizgančių akių.- Ko tu nori?- eidama šaka atgal, drebėdama paklausė grifiukė.
Aš rami, viskas gerai... Nusiramink...
Pagaliau nurimus po visų pastarųjų 15 minučių įvykių, Aurora atsisėdo ant šakos ir lazdele paliesdama žaizdą ištarė:
- Episkey,- uždelsusi, laiminga sušuko:- Suveikė! Tikrai pavyko...- Gler nutilo pamačiusi berniuko veidą. Niūruolis...- pamanė sau.
- Ačiū,- ištarė antrakursė ir kreivai šyptelėjo.- Bėje, aš Aurora. Aurora Gler, Grifų Gūžtos antrakursė. O tu..?- besišypsodama išpylė mergaitė.
Berniuko veidas atrodė toks rūstus, o balsas buvo šaltas ir atšiaurus. Aurora pabandė užvesti temą ir paklausė:
- Tai ko gi čia lipai?- Nervindamasi laukė atsakymo mergina.- Patinka pasivaikščiojimai po mišką?
Gler pasigavo Luną ir pasidėjusi ant kelių ėmė meiliai glostyti baltą kailiuką. Vaikai jau kurį laiką sėdėjo tyloje ir stebeilijo į žydrą dangų ir juo plaukiančius debesis. Nei vienas nenorėjo nutraukti tylos. O jis visai mielas...- Ką tu kalbi!?- su savimi ginčijosi grifė. Aš kvailė... Jis turbūt mano, kad aš bailė ir dar nevėkšla...
Gler nekaltai žvelgė į dangų pro medžių viršūnes ir galvojo kokias žodžiais derėtų nutraukti tylą.
- Gal kartais žinai kiek valandų?- netikėtai paklausė. Ji jautėsi nesmagiai, sėdėdama čia, su kažkokiu nepažįstamuoju.- Iš kur tu?- vėl paklausė mergytė. Šyptelėjo ir pridūrė:- Aš gyvenu Londone, bet esu kilusi iš Italijos. Mano seneliai buvo gryni italai, tačiau gaila, niekada neturėjau progos ten pagyventi...

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #290 Prieš 2 metus »
Indio nesuprato, ar mergaitė yra labai nepatenkinta, kad kažkas drįso sudrumsti jos ramybę medyje su kerų rekomendacija ar ji tiesiog buvo išsiblaškiusi ir nelabai suprato kas vyksta. Žiūrėdamas kaip mergaitė nukreipia lazdelę į sužeistą vietą Indio tikrai nesitikėjo, kad kerai suveiks, bet kai žaizda užsitraukė ir neliko netgi rando, klastuolis negalėjo sulaikyti nuostabos. Po kelių akimirkų mergaitė klastuoliui padėkojo už kerus, o Indio tiesiog palinksėjo galva. Nuleidęs galvą jis žiūrėjo į medžių tankumą po jo kojomis ir į vos vos, per tanius lapus ir spyglius, matomą žemę, kuri atrodė labai toli. Indio ausis pasiekė mergaitės balsas, kuris klastuoliui pasakė, koks jos vardas. Lyg Indio tai būtų labai svarbu.
- Aš Indio, - trumpai ir aiškiai asakė berniukas. Jam nelebai patiko sakyti savo pavardę ir koledžą, tad apsiribojo tik vardu.
- Patinka kartais, bet pamačiau, kad tu eini tai pasekiau. Jei tavęs nebūčiau čia pamatęs, nebūčiau lipęs į medį tikrai. O ko tu čia lipai?
Indio stebėjo kaip Aurora glosto savo gyvūnėlį, kuris klusniai sėdėjo mergaitei ant kelių.
Tarp vaikų, sėdinčių ant medžio šakos stojo tyla, kurios pertraukti Indio neturėjo jokio noro. Gerai, kad mergaitei parūpo kiek dabar valandų.
- Bus kokios devynios, - atsakė Indio ir tikėjosi, kad šiuo klausimu Auroros tardymas baigėsi, tačiau po to sekė dar vienas klausimas. Išgirdęs, kad mergaitė turi itališkų šaknų, Indio kaipmat labiau ja susidomėjo.
- Aš tai gyvenu Italijoje. Mano šeima pusiau italai, pusiau britai. Dėl to moku šnekėti angliškai, - pradėjo savo tiradą Indio. - Jei kada turėsi progą tikrai apsilankyk Italijoje, nuostabi šalis.
Juodaplaukis nenorėjo išduoti miesto, kuriame gyvena, tačiau džiaugėsi, kad su Aurora rado kažką bendro. Kažką, kas nėra ankstūs rytiniai pasivaikščiojimai.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #291 Prieš 2 metus »
Tą vakarą buvo truputį apniukę. Bet Alanas nieko negalėjo pakeisti, juk turėjo išeiti pasivaikščioti su Dingu. Bet lyti taip ir nepradėjo. O Grifas vis klajojo ir klajojo.
Kojos nunešė į mišką. Eiti jam patiko. Žingsniuoti ir traškinti sudžiūvusius lapus po kojomis. Radęs šaką truputį pažaidė su šunimi, bet paskui vėl nužingsniavo toliau. Gal sutiksiu tą draugišką kentaurę? Pagalvojo, bet taip nieko ir nesutiko. Galop pasiekė keistą vietą, kur medžiai buvo be galo tankiai suaugę. Gal raudonplaukis nė nebūtų ten lindęs, bet išgirdo kažką plūstantis. Žinojo ką. Ten buvo gyvatė. Alanui pasidarė įdomu, kas jai nepatinka ir berniukas ėmė pamažu skverbtis link tos gyvatės. Šuo buvo itin nepatenkintas tokiu savo draugo pasirinkimu. Nors, gal vėliau jam ir patiko, nes kailin prisivėlė lapų. Jis ėmė smagiai juose voliotis.
Alanas pagaliau pasiekė proskyną. Atsisėdo ant žemės. Dingas pradėjo kasti duobę. Kapstė įnirtingai žerdamas žemes.
- Tramdyk savo šunėką. - Piktai sušnypštė ant jo gyvatė.
- Juk nieko jis tau nedaro. - Atsakė jai Alanas.
- Tu moki mūsų kalbą? - Alanas teigiamai linktelėjo galva. Gyvatė prišliaužė artyn. Nebuvo labai didelė.
- Tai kas yra? Prieš tai atrodei kažkokia nepatenkinta. - Paklausė jos Senkleris.
- Aš paprasčiausiai alkana ir nieko šiandien nesumedžiojau.
- Supratau. - Alanui kažkodėl nė nešovė mintis, kad turėtų jos bijoti. Nepagalvojo jis ir apie tai, kad kas nors iš mokyklos galėtų jį čia užklupti. Praeitais metais niekam nesakė, kad yra šnypštūnas. Na, apie tai žinojo tik Dori. Praeitais metais jis kažkodėl bijojo, kad kiti tai sužinoję prisigalvos kokių nors dalykų apie jį. Bet dabar. Alanui buvo vis vien. Ir jis įsileido su gyvate į kalbas. Toji pasakojo jam apie viską, kas ją dabar erzina. O tai sudarė galybė dalykų. Alanas net nereagavo į tai, kad Šuo staiga nurimo ir pastatęs ausis tyliai suurzgė. Matyt užuodė artėjant nepažystamą žmogų.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #292 Prieš 2 metus »
Alrisa jau ne kartą šį mėnesį svajojo apie bandymą dresuoti Yuno. Tiksliau, sutramdyti - ne veltui jo pardavėjas įspėjo, kad šiknašaudžiai pliurziai yra sunkiai prijaukinami. Savaime suprantama, ji nesivylė, kad gyvūnas ims nešioti šakeles ar loti kaip šuo. Vis dėlto reikėjo nuo ko nors pradėti, tad šį vakarą išsiruošė tiesiog paieškoti atokios vietelės miške, kur būtų galima nusivesti augintinį.
Deja, šiandien klastuolei nesisekė: vos nesusidūrė su pusgirčiu profesoriumi, išlendančiu iš miško tankmės, po to po kojomis pasipainiojo kažkoks gyvūnas. Todėl dabar nuo skaudaus ir netikėto kryčio rankos tebebuvo purvinos, dešinįjį kelį protarpiais nusmelkdavo skausmas. Todėl nenuostabu, kad nuotaika buvo mažų mažiausiai subjurusi. Nevertėjo niekam artintis, kad ūpas nesusigandintų dar labiau, įskaitant ir tuos, link kurių juodaplaukė nė nenumanydama artėjo. Tiesą sakant, neseniai ji pastebėjo vis dažniau šalia augančius kamienus. Jie tarsi spaudė Alrisą iš visų pusių, vertė eiti siauručiu takeliu, kuris neabejotinai pasibaigs storu išpuvusiu medžiu. Kad klaidžioja, ne ten, kur norėtų, klastuolę ėmė piktumas. Dar viena nesėkmė - juk reikia ieškoti proskynos, o ne suknisto tankumyno! Suktis atgal? Grįš nieko nepešusi. Į šonus? Spraustis po kamienus bei žingsniuoti nežinia kur? Ne, ačiū. Todėl likusia kryptimi ji kulniavo toliau, nors greitis pamažu lėtėjo.
Staiga ausys pagavo kažkokius garsus - lyg šnypštimas, lyg urzgimas. Savaime suprantama, juodaplaukė tokių dalykų nė karto nebuvo girdėjusi, todėl išsitraukė lazdelę ir nuslinko ton pusėn. Visi skausmai pasimiršo, kaip ir noras surasti atokią miško aikštelę. Pirmiausiai pamatė šunį, kuo puikiausiai jaučiantį, kad kažkas ateina. Vis dėlto smalsumas buvo stipralesnis. Netrukus tarp kamienų subolavo kažkoks berniokas. Atrodė, kad viskas kaip ir aišku - bet iš kur sklido tas šnypstimas? Alrisa prislinko arčiau. Kaip tik tą akimirką ji išvydo šalia mokinio susirangiusią gyvatę, o šuo pradėjo skalyti lyg išprotėjęs.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #293 Prieš 2 metus »
Dingas lojo piktai, urzgė. Alanas žinoma pakėlė akis nuo gyvatės.
- Atrodo, atėjo mano vakarienėėė. - sušnypštė toji.
- Nekišššk prie josss nagų aišššku?
- Tu man neaiššškinsssi berniuk.
- Eik jau, toji vakarienė tau per didelė. - Nusišaipė Alanas.
- Verčiau jau šliaužžžk sssau. - Gyvatė nė neketino jo klausyti. Ji ramiausiai spoksojo į ką tik pasirodžiusią merginą. Nepuolė jos, bet atrodė karingai nusiteikusi.
- Ir vėl susitikome. Na tai sveika. - Ramiausiai prabilo Alanas jau normalia kalba.
- Dingai, ramiai. - Griežtai apramino šunį. Tik šios merginos čia tereikėjo iki pilnos laimės. Jau užteko ateities būrimo.
- Na, pasiplepėjom, o dabar, gal tu jau eik sau gerai? - Alanas norėjo, kad ji išeitų. Dabar buvo ne metas su kuo nors bendrauti.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #294 Prieš 2 metus »
Susipratus akys išsiplėtė iš nuostabos - negi šitas grifas moka kalbėtis su gyvatėmis? Kaip tai gali būti? Alrisa įdėmiai stebėjo vykstantį pokalbį, bet, deja, nieko nesuprato. O gal ir gerai, jog taip buvo. Galva buvo užimta vienu rūpesčiu mažiau - kad netrukus taps tos žaliažvynės vakariene. Todėl jautėsi gana drąsiai bei net neketino trauktis.
-Sveikas sveikas. - balsas skambėjo keistai, kadangi neturėjo įprastų paniekos gaidelių. Kol kas. Kol kas jai buvo įdomu, tad klestelėjo ant žemės ir atsirėmė į kamieną. Pašaipos blyksnis perbėgo veidu. Kvailas šuo... Ko jis taip loja? O ant gyvatės - nieko. Kažkoks nenormalus. Vis dėlto tokias mintis nutraukė kiti bernioko žodžiai.
-Eiti? Aš ką tik atsisėdau. - Tikrai neeikvosiu daugiau energijos, kol nesužinpsiu, kas čia dedasi. - Jeigu viliesi mane išvaryti, tai pirmiau pasiaiškink, ką darai. Negi esi šnypštūnas?
Uf, kaip pavargau taip maloniai bendrauti. Juodaplaukė pasirausė kišenėse ir išsitraukė sumaigytą šokoladuką. Atkandusi nemažą jo gabalą pradėjo čiaumoti.
-Nu? - dar paragino.
Slapčiomis šalinosi šuns, nes jai tokie gyvūnai nebuvo prie širdies. Geriau jau šiknašaudis pliurzis, kuris išties pasižymėjo neabejotinu mielumu.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #295 Prieš 2 metus »
Dingas pagaliau apsiramino. Bet nebepradėjo vėl kapstytis, o tik ramiai sėdėjo.
Gyvatė toliau įžūliai nemirksėdama dėbsojo į atėjūnę.
- Ar tu dingsssi pagaliau? - Piktai pasakė gyvatei Alanas.
- Čččia mano teritorija. - Ai, kol nieko nedaro, tegul sau tūno čia.
- O ką aš tau turėčiau pasiaiškint? - Pasiteiravo Alanas Alrisos.
- Aš čia sau ramiausiai plepėjausi su gyvate ir viskas. Ar tiek užteks?
- Ko ji nori? - Įsiterpė gyvatė, bet Alanas jai neatsakė.
- O ką tu veiki miške? Kur tavo mielas liepsningas draugužis? - Paklausė Grifas. Tas jam buvo labai įdomu, nes susidurti su pliurziu visiškai nenorėjo. Ypač miške, kur pilna medžių, kurie galėtų užsidegti ir giria virstu laužu. Išsikrapštyti iš tokios siauros vietos būtų išties sudėtinga.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #296 Prieš 2 metus »
Regis, rudaplaukis taip pat nebuvo nusiteikęs maloniai bendrauti - nė nesivargino atsakyti Alrisai, tik toliau kalbėjosi šnypščiojosi su gyvate. Kai pagaliau tas teikėsi atsigręžti į ją, kuo puikiausiai galėjo išvysti surauktą klastuolės veidelį. Pasiaiškint? Iš kur toks nemandagus balso tonas? Piktinosi mergaitė, spigindama akimis į grifą. Vis dėlto tik nežinia kodėl burbtelėjo:
-Užteks.
Iš viso nenutuokė, kodėl vis dar sėdėjo, jei jau buvo patenkinusi savo smalsumą. Atsistoti ir netarus nė žodžio išeiti atrodė geriausia bei smagiausia išeitis. Tačiau nespėjus net atplėšti nuo kietos žemės savo sustingusios sėdynės, berniokas prabilo. Šįkart jį pervėręs žvilgsnis buvo dar nedraugiškesnis:
-Visų pirma, tai ne tavo reikalas. Antra, mano liepsningasis draugužis laukia už štai šitų medžių. - mostelėjo sau už nugaros klastuolė, nė neketindama sakyti tiesos. Jei jau kažkam rūpėjo Yuno, vadinasi, bijojo. Nebuvo sutikusi mokinio, kuris nesibaidytų tokio mielo augintinio. - O ką? Grifas bijo ugnies? - pašaipiai šyptelėjo, ant krūtinės sukryžiuodama rankas. Bailys, nors ir kalbasi su gyvatėmis.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #297 Prieš 2 metus »
Aha, vadinasi, jis kažkur toliau. Tegul ten sau ir lieka. Pagalvojo Alanas. Šiaip pyktis su šita Klastuole vaikinukas kaip ir neturėjo dėl ko. Bent jau kol kas. Na aišku, tada jos augintinis vos nesupleškino kapinių, kas tuo tarpu Senklerį ir papiktino. Bet kad jau jie čia dabar susidūrė... Alanui kilo pora klausimų, kuriuos labai knietėjo jai užduoti. Nors iš pradžių netroško su ja kalbėtis, bet kad matėsi, jog Alrisa niekur neketina keliauti, o Alanas dabar labai tingėjo iš čia krapštytis.
Kaip žmogus besidomintis gyvūnais nutarė, jog tokia proga tikriausiai daugiau nepasitaikys. Kautis su tuo padaru jis netroško. Todėl manė, kad geriau tiesiog pasikalbėti.  Nors jeigu žinoma prireiktų gintis, ką gi, jis nespruktų
- Kad jau čia pradėjome taip smagiai šnekučiuotis... - Prabilo Alanas. - Ar seniai jį augini? Ar tavo augintinis tave atpažįsta? Ar klauso tavęs? Ar įmanoma jį ko nors išmokyti? - Išbėrė visus tuos klausimus kol dar nepersigalvojo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #298 Prieš 2 metus »
Regis, grifas nė neišgirdo kandžios replikos arba tiesiog nusprendė neatsakyti. Vėl koks turčių vaikas... O gaila. Dingo pusė smagumo. Greičiausiai jis buvo pernelyg įsibaiminęs dėl šiknašaudžio pliurziaus. Kad ir kaip ten buvo, Alrisa paniuro ir neketino klausytis, ką tas berniokas pradėjo pliurpti. Pasukusi galvą šonan spoksojo į samanų kupstelį, kuris atrodė toks minkštas, kad padėjęs galvą kaipmat užmigtum. Nejučia akys pačios pradėjo merktis... Bet staiga stojusi tyla privertė atsitokėti bei apsižvalgyti.
Klastuolė nepamatė jokio pavojaus, tačiau žvilgtelėjusi į raudonplaukį suvokė, kad tas ką tik baigė savo tiradą. Nė nenumanė, ar jis tik plepėjo, ar kažko klausė. Po šimts teleskopų, tegu anas greičiau judinasi iš čia! Mergaitė miglotai prisiminė, jog pokalbis anksčiau sukosi apie jos mieląjį augintinį, tad pašaipiai burbtelėjo:
-Tai susirask ir paklausk jo paties, jei nesi bailys.
Alrisa jau buvo pamiršusi, kad Yuno iš tiesų nėra miške. Ji nuoširdžiai tikėjo savo melu ir iš anksto džiaugėsi būsimu reginiu. Lūpose žaidė pilna pasitikėjimo savimi šypsena, it nebyliai sakydama: ,,aš mėgausiuosi tavo skausmu''.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Medžių tankuma
« Atsakymas #299 Prieš 2 metus »
Alanas smagiai nusikvatojo.
- O tu ką galvoji, kad aš toks išprotėjęs ir kėblinsiu jo ieškoti? - Ot būtų smagumėlis. Alanas įsivaizdavo, kaip tas padaras jį užpuola, kaip jis pats gerokai apsvyla ir kaip paskui siaubingai užsiplieskia visa senutėlė giria.
- Tai jau ne, dėkui. - Bekalbėdamas nepastebėjo, kokia keista ir slogi tyla staiga apgobė tą vietą, kur jie buvo. Gyvatė, kuri iki šiol dryksojo ramiai kažką įnirtingai ėmė šnypšti, bet Alanas jos nesiklausė. Dingas pastatė ausis, pasišiaušė ir garsiai suurzgė.
- Ar girdi berniūkšššti? Ji ateina. - Galiausiai Alaną pasiekė gyvatės žodžiai.
- Kasss?
- Šio miššško gyvačččių vyriaussioji. - Alanas krūptelėjo. Net nenuraukė, kad miške yra tokia pozicija.
Ir tada jis ją pamatė. Didžiulę gyvatę, kuri pamažu brovėsi link jų. Nors buvo didelė, pro susiraizgiusius medžius regis skverbėsi visai paprastai.
Kur pasprukti nebuvo. Kelią iš medžių tankynės užstojo atšliaužianti milžinė gyvatė. Alanas pašiurpo. Ar kerai ją tik suerzintų? Kažkodėl jis abejojo, kad ji bus tokia drauginga, kaip toji gyvačiukė, kuri kalbėjo su Alanu.
- Ką daryti? - Paklausė jis vyresnės mokinės.
- Ji yra gyvačių vyriausioji.