[Auksė Marlena Hale]

Kraujas ant rankos jau buvo spėjęs sudžiūti, žaizda pamažu traukėsi (toks buvo jos spėjimas), tačiau vis dar skleidė ne itin maloniausius jausmus. Auksė pamažu traukė takeliu, kartas nuo karto stabtelėdama ir įsiklausydama į naktinę miško tylą. Jo nebėra, padaras išėjo ir davė ramybę. Marietta prilipdė mintyse berniukui, kuris išgelbėjo jos gyvybę, pravardę. Ji neskambėjo gražiai, mergiūkštė net nesistengė jos pagražinti. Pamažu Hale taip ir traukėsi link miško krašto, o netrukus vėl pamatė tą vaikį. Kas dabar? Apsvarstyti šio klausimo Auksė negalėjo, mat pasigirdo kanopų kaukšėjimas. Marietta ėmė dairytis į visas puses, tarsi tikėjusi, kad kažką pamatys.
- Taip, - visiškai be panikos (nors tiesą sakant, ji itin panikavo, bet tai nuslėpė), - girdžiu tai.
Garsas netilo. Netgi garsėjo ir artėjo. Marietta stengėsi apsimesti, jog nematė kaip jis atsisuko bei galbūt pažvelgė, tačiau akimirką ji sustingo tarsi į ją būtų paleisti stupefy kerai. Hale pamatė kentaurą, o viskas ką ji išgirdo tebuvo kaukšėjimas. Na, sugebėjo nugirsti vieną berniuko žodį, kuris pasirodė tinkamas šioje situacijoje. Nespėjusi net praverti savo lūpų, mergiūkštė bėgo prie berniuko tolyn bei kuo greičiau. Kojos ėmė pintis, šakos trukdė, nelygus kvėpavimas ir šiek tiek dilgčiojanti ranka po truputi stabdė ją. Hale net nebuvo pajutusi, kuriuo momentu vaikis pagriebė jos ranką, bet pajautė kai ją paleido. Antrą kartą bandydama išvengti mirties, Marietta paskubomis ėmė lipti į medį paskui nepažįstamąjį. Ji jau siekė jo rankos, visiškai išsekusi ir be jėgų, tačiau iš kažkur išniręs kentauras pagriebė už kojos. Auksė bandė laisvintis, tačiau pastangos buvo bergždžios, kentauras ją nutempė nuo žemiausios medžio šakos. Netrukus mergiūkštė gulėjo ant žemės, o kentauras ruošėsi ją žeme vilkti kažkur tolyn. Neturėdama jėgų ir visiškai nežinodama ką daryti, Auksė užsimerkė bei pasidavė, visiškai pamiršusi apie padarą (tiksliau, berniuką).

[Maikas Richie Wolfhard]

 Maikas tiesė ranką link merginos, kad šioji tik įsikibtų į ją. Tačiau vos pastebėjęs jog kentauras pagriebia jai už kojos ir traukiasi žemyn. Nu vat dabar Richie tai tikrai susinervavo. Paleidęs šaką, vaikinas atsidūrė ant pačios žemiausios šakos. Greitai griebęs nepažįstamąją už rankos, tamsiaplaukis prisitraukė ją prie pat savęs. Prisiglaudęs ją prie savęs, Maikas viena ranka įsikibo į medį, jog galėtų perlipti ant aukštesnės šakos. Kadangi jis buvo stiprus, pakėlęs merginą leido jai užsikabinti už gana storos šakos kuri buvo aukštai. Pašokęs vaikinas ir pats užsikabino už jos. Prisitraukęs save jis ant jos užlipo ir taip pat užkėlė ir nepažįstamąją. Prisitraukęs ją arti savęs, Švilpis pažiūrėjo į apačią. Ten jau siuto kentauras ir bandė juos pasiekti, tačiau jie buvo per aukštai. Galiausiai kentauras visas piktas nubėgo į tamsų mišką. Pakėlęs savo akis į dangų, pirmakursis pastebėjo jog jau pradeda aušti. Nudelbes akis į merginą, Wolfhard’as ją paleido.
 -Atleisk, tiesiog nenorėjau kad nukristum. Manau jis jau čia nesugrįž, o ir pats Hogvartsas gana arti,- nusišypsojęs merginai, Maikas atsisėdo ant šakos ir atrėmęs savo galvą į medžio kamieną vaikinas įsižiūrėjo į tolumoje esančius kalnus.
 -Jeigu tu nori, gali eiti. Nebūtina su manim būti,- gan dusliu balsu atsakė vaikinukas, net neatitraukdamas akių nuo kalnų.

[Auksė Marlena Hale]

Viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo susigaudyti. Jautė, jog ją už kojos tempė įniršio įkvėptas kentauras, bet nesipriešino. Nepakako jėgų. Tačiau, net ir beveik išsekusi, Auksė rėmėsi į žolę, šaknis bei samanose įsikibusias šakas, tikėdamasi visa tai kaip įmanoma ištverti. Vienu laiko tarpu Marietta buvo užmerkusi akis, bet neilgam. Išgirdusi bruzdesį (nebuvo svarbu net tai, jog girdėjo įniršusio kentauro kvėpavimą) pakėlė akis aukštyn, jog pamatytų kas dėjosi medyje, į kurį įlipti nespėjo. Ką jis vėl daro? Ir tik dar po kelių akimirkų suvokė, kad jis ruošėsi ją gelbėti. Antrą kartą. Kentauras it tyčia ėmė nebetraukti Hale, tad mergiūkštė ne itin sunkiai pasiekė nepažįstamojo ranką bei į ją įsitvėrė. Su jo pagalba (Auksė tikrai nepripažintų, kad vaikis ją užkėlė) Marietta atsidūrė medyje, toliau nuo jos pražūties trokštančio kentauro. Tik atsidūrusi pakankamai aukštai Hale suvokė, kad nepažįstamasis visą laiką ją laikė ir padėjo jai.
- Ačiū, - pajėgė tik negarsiai sušnabždėti. Gyvenime, tu iš manęs tyčiojiesi, ar ką? Mergiūkštė nubeldė akis žemyn bei iš viršaus stebėjo žemę. Žodžiai apie nuėjimą, pasiekę jos ausis, privertė šiek tiek susimąstyti, ką ji galėtų daryti toliau. Atrėmusi galvą į kamieną ir žemyn nusileidusi kojas, Auksė tylėjo, visiškai nežinodama ką atsakyti.

[Maikas Richie Wolfhard]

 Maikas sėdėjo gana aukštai. Tiesą sakant jis gerai laipiojo medžiais. Jeigu ne jo netikros sesės dvynės, jis niekada nebūtų išmokęs jais laipioti. Richie visuomet medžių viršūnėse slėpdavosi nuo jų, nes jos buvo labai įkyrios merginos. Prisiminus tokius dalykus, Wolfhard’o veide atsirasdavo šypsena. Tamsiaplaukis vis neatitraukė akių nuo kalnų, kuriuose vis judėjo kažkoks mažas, juodas taškelis. Jeigu žaliaakis būtų stovėjęs arti jų, jis jau žinotų kas ten. Ištikrųjų Maikas audė mintį, jog ten milžinai.
 Sėdėdamas atremta galva į kamieną, Švilpiui jau pradėjo nusibosti taip sėdėti ir žiūrėti, todėl po kiek laiko jo akys nukrypo link taip pat sėdinčios merginos kuri prieš kažkiek minučių kalbėjo. Giliai įkvėpęs, antrakursis pasižiūrėjo į jos akis.
 -Prašom,- nusišypsojęs ištarė vaikinas ir viena ranka perbraukė per savo tamsius ir garbanotus plaukus,- bėja aš Maikas. Maikas Richie Wolfhard ir rankos neduosiu nes ji kruvina,- balsu nusijuokęs Maikas vėl įsižiūrėjo į toli esančius kalnus.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė nebuvo mėgėja karstytis medžiais, tačiau puikiai išmoko netgi šokinėti nuo šakos iki šakos, kai tekdavo bėgti nuo brolio ar kokio kito asmens. Dabar ji sėdėjo atsirėmusi į medį, nuleidusi kojas ir žvelgė kažkur. Nelabai ką matė, buvo tamsu, tačiau bent jau įžiūrėti siluetus sugebėjo.
- Auksė, - pasisuko į prisistačiusiojo pusę, - Auksė Marietta Hale. Rankos ir netrokštu, be to, pati sėdžiu su kruvina ranka.
Iš savo kvailoko humoro mergiūkštė prukštelėjo. Tuomet akis nusuko nuo Maiko (jis taip prisistatė, tad padaro pravardės šiuo metu neteko) bei vėl ėmė žvelgti pirmyn. Akys lėtai mirksėjo, tarsi pačios pristabdydamos ir leisdamos įdėmiau bei ilgiau žiūrėti į tam tikrą tašką. Tyla, kuri atrodė, kad tęsis be krašto, be galo, atrodė pernelyg keista. Marietta kilo idėja, tik reikėjo, kad pritartų šalia buvęs berniukas. Ar aš tikrai noriu tokio dalyko? Ahh, blogiau nebus. Ir taip per gyvenimą esi nuodėmių surinkus daugiau nei kiti. Pragare tau paruoštas atskiras katilas. Tad, Mare, nesisielok. Akimirkai paklausiusi savo minčių Hale netgi suraukė žvilgsnį, tačiau greitai nutaisė gan malonų veidą ir pasisuko į Maiką :
- Gal norėtum pažaisti vieną tokį žaidimą? - kilstelėjo antakius bei nieko nelaukusi dėstė toliau, - kiekvienas klausia klausimo kuris prasideda "aš niekada..." ir žmogus turi pasakyti tiesą ar tikrai to nedarė ar nesielgė. Kad viskas būtų sąžininga, reikia užsikerėti Rifus kerais. Jeigu meluojama, kerai sustingdo vieną kūno dalį. Ir taip toliau... Na, ką galvoji?
Mergiūkštė įsidrąsino bei ėmė kalbėti itin užtikrintai ir pasitikinčiai.

[Maikas Richie Wolfhard]

 Žiūrėdamas tolyn, Maikas klausėsi merginos kuri prisistatė kaip Auksė. Auksė Marietta Hale. Kitų likusiųjų žodžių Richie nesiklausė. Jį lyg užhipnotizavo kalnai, jų viršūnės ir tie juodi taškeliai. Medžių viršūnėse jau paukščiai sukosi lizdus ir čiulbėjo. O saulės spinduliai vos, vos prasiskverbdavo pro debesis. Nesvarbu kad dar tik aušo, bet saulė jau buvo pakilusi gana aukštai. Pašvietusi tiesiai Wolfhard’ui į akis, vaikinas turėjo kažkur nusisukt. Nusukęs akis nuo kalnų, žaliaakis išgirdo kalbančia Auksę.
,,Nagi, Maikai, kur tu dingsti?” Vos matomai papurtęs galvą, tamsiaplaukis pažvelgė į Marietta.
 -Žinoma noriu. Skamba įdomiai,- sukikenes vaikinas išsitraukė savo lazdelę ir nukreipes ją į save, mintyse prisiminė burtažodį.
 -Rifus,- tyliai sušnabždėjas burtažodį, Maikas pajautė kažką keisto.
 -Na? Kas pirmas?- paklausė Richie ir pažvelgė tiesiai į Hale akis,- gal nori tu? Juk merginoms pirmenybė,- pridūrė Švilpis ir sukikeno.

[Auksė Marlena Hale]

Išgirdusi teigiamą atsakymą, Auksė tik šyptelėjo. Tuomet išsitraukė lazdelę (įdomu, kaip jos dar nepametė) ir sušnabždėjo burtažodį :
- Rifus.
Ką tu darai... Ką tu darai... Pasidėjusi lazdelę, Marietta ėmė mąstyti kaip viskas vyks toliau. Bus linksma. Pragare. Ir čia. Pasukusi akis į jį, pagavo Maiko žvilgsnį. Nekenčiu tokių akimirkų. Iš tiesų, Marietta norėjo, kad pradėtų jis, tačiau nutiko taip, kaip nutiko.
- Gerai, kodėl gi ne, - gūžtelėjo ir trumpam susimąstė. - Hmm... Aš niekada nemėginau atsikratyti kokio nors asmens. Nesvarbu, žiobaro, ar burtininko.
Kol kas tai buvo vienintelė mintis, kurią pavyko sugalvoti. Su menka šypsena Hale stebėjo vaikį ir bandė nuspėti tolesnius jo veiksmus.

[Maikas Richie Wolfhard]

 Maikas sėdėdamas ant šakos atsirėmė nugara į kamieną ir pakėlė galvą į viršų. Danguje jau buvo vos kelios žvaigždutės, nes dangus jau šviesėjo. Pažvelges į saulę, Richie pamatė jog ji jau gana aukštai. Ant šakų augę lapeliai jau buvo šlapi nuo rasos. Wolfhard’as būtų ir toliau stebėjęs aplinką, jeigu ne Auksė kuri pradėjo žaidimą. Žiūrėdamas žemyn, vaikinas klausėsi merginos ir bandė sugalvot sakinį kurį sakys. Išklausęs Mariettos, Švilpis pakėlė akis nuo žemės.
 -Ammm... Aš niekada nesu palikęs žmogaus bėdoje,- pasakęs tai, antrakursis vis tiek jautė visas savo kūno vietas. Perbraukęs ranka per plaukus, vaikinas pažvelgė tiesiai į Hogvartsą kuris ryte atrodė išties gražiai.
 -Kol kas aš jaučiu visas savo kūno vietas,- leptelėjes tai, Maikas nusijuokė ir vėl žvilgtelėjo į Hale.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė nemėgo tokių (kaip ji mėgdavo galvoje pasakyti, kvaišų), kurie nuolatos taisydavo savo plaukus. Berniukai ne mergaitės, tačiau ne visais atvejais. Po tokios savo išvados Marietta lengvai sukikeno, žvelgdama kažkur tolyn. Nebuvo taip jau baisiai šalta (žinoma, galėjo būti šilčiau), tačiau Hale pataisė savo megztinį, kurį sugebėjo išterlioti lakstydama po miško tankmę, labiau jį prispausdama prie kūno, kad būtų nors kiek, šilčiau. Ji jau buvo tiek kartų žaidusi šį žaidimą, kad galėjo apsimesti, jog jaučia visas kūno dalis, net ir su sustingusiais pirštais.
- Puiku, - sumurmėjo išgirdusi iš Maiko, - aš niekada niekam nekeršijau.
Mergiūkštė nusišypsojo.
- Jaučiu visas kūno dalis, - ramiai pridūrė, visiškai bejausmiu veidu. Tuomet pasisuko į pilies pusę bei ėmė žvelgti į aukščiausią bokštą, kurį sugebėjo įžvelgti. Tuo pat metu Auksė pajautė, kad vienas jos pirštas ėmė stingti. Puiku, prasideda įdomioji dalis.

[Maikas Richie Wolfhard]

 Maikas sėdėjo ant gana ilgos ir storos šakos. Vaikis vis galvojo, ar tikrai nėra palikęs kokio nors žmogaus bėdoje. Bet jeigu ir būtų, jo bent viena kūno vieta būtų sustingdyta. Nors ir tėvai jį paliko, Richie iš to išmoko pasirūpinti savimi pats kad ir kas benutiktų. Išmoko ir padėti kitiems, kuriems buvo atsitikę kažkas panašaus. Nors ir Wolfhard’as daro gerus dalykus, tai dar nereiškia jog jo charakteris gražus ir jis pats geras. Ištiesų žaliaakis dėl jo neturi draugų, tik pažįstamų kurių dar vadinti draugais negali. Taip pat paliktas vaikų namuose, Maikas suprato kuriais žmonėmis pasitikėti galima, o kuriais ne.
 Taip tamsiaplaukis ir paskendo savo mintyse. Dėl to negirdėjo pusės Auksės žodžių. Supratęs, jog dabar jo eilė, Maikas atrėmė galvą į kamieną ir giliai įkvėpė.
 -Na... Aš niekada nebandžiau įvelti žmogaus į kokią nors bėdą,- greitai pasakęs taip, Švilpis jautė kaip jam stingsa kaklas.
,,Gerai kad aš iškar galvą į kamieną atrėmiau.” Supratęs, jog negali išsiduoti, Richie žvilgtelėjo tiesiai, ten kur buvo aukšti ir dideli medžiai. Įsižiūrėjęs į juos, antrakursis net pamiršo jog jam sustingęs kaklas.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė akimirką užsimanė apkabinti medžio kamieną, tačiau suvokė, kad tai atrodys pakankamai kvailai. O kvailai atrodyti visiškai neturėjo noro. Jau reiktų eiti pilies link. Aušta,
ir taip gerai, jei nepastebėjo, jog manęs nėra. Prisidirbti netrokštu, ahh! Marietta tylėjo kietai sučiaupusi lūpas. Bet ką gi dar galėjo daryti? Nieko. Praktiškai nieko. Išgirdusi, kad vaikis pasisakė, išsišiepė bei pakėlė galvą nuo kamieno. Padaras arba kitaip Maikas prabilo. Šmaikščiai pasišaipiusi mintyse, pasiruošė prabilti. Savo sakinį ji jau buvo sugalvojusi.
- Aš niekada nieko nepadegiau, - atrėmė galvą atgal ir pasiruošė. Tai buvo didžiausias jos melas per visą gyvenimą, koks galėjo būti. Cha, labai gražiai degė brolio mėgstamiausia knyga. Chi chi. Hale kairė koja pamažu sustingo, o galop ji suprato, kad jos pajudinti nesugebėjo. Toks tas žaidimas. Negali niekados nuspėti, kokia galūnė sustings.

[Mavenas Domantas Morgenstern]

Buvo ūkanota naktis, todėl nelabai kas galėjo matyti aukštos figūros atsargiai tipenančios į lauką. Pavasario naktys buvo ganėtinai šiltos pasivaikščiojimams, tačiau vis tiek per šaltos eiti trumpom rankovėm. Mavenui tai buvo nė motais. Jis nejautė to šaltuko kuris bėgiojo jo nuogomis rankomis. Garbaniui tai buvo tik malonūs šiurpuliukai.
  Domantas pasisukiojo į šonus kai priėjo prie uždraustojo miško pradžios. Nieko nelaukęs jis įžengė į uždraustą zoną. Staiga tarsi kažkas pasikeitė. Miško pradžioje, nors medžių ir buvo reta, pasidarė tamsiau, šalčiau, tyliau. Nebuvo girdėti jokio vabaliuko, tarsi jie visi čia būtų išmirę. Vaikis susiraukė ir pasitvarkė ant peties kabantį lanką. Virvė kiek spaudė petį, tačiau tai buvo pakenčiama. Jis pažvelgė atgal į Hogvartsą ir tada nusisukęs žengė giliau į mišką.
  Pasiekęs keistą laukymę Mavenas nusiėmė lanką ir iš strėlių laikyklės išsitraukė vieną. Giliai įkvėpęs jis nusitaikė į toliau esantį medį, su akiniais jis matė jo vidury esantį šviesiai rudą taškiuką. Voverę savo irštvoje.
-Pasirodyk..- jis tyliai sumurmėjo ir įtempė lanką.
   Staiga kažkas vaikino veide pasikeitė. Žalioji akis sttaiga pajuodavo ir Maveno veide atsirado keista šypsena. Vaizdas kurį jis matė paaštrėjo, dabar jis galėjo girdėti ir užuosti daugiau nei prieš tai. Brunetas girdėjo kaip jo taikinė, voverė, gliaudė riešutą. Kiek pakėlęs lanką jis paleido strėlę. Ši sukdamasi nuskriejo tiesiai link voverės, kuri tarsi tai pajutusi pasitraukė į šoną ir strėlė smigo į medžio kamieną.
  Voverė kelias sekundes paspoksojusi į Maveną greitai dingo miško tankmėje. Brunetas garsiai nusikeikė ir paspyrė kažkokią medžio šaką. Viskas vėl grįžo į įprastas vėžias. Vaikinas matė, užuodė ir girdėjo įprastai.
   Piktai užsidėdamas lanką ant peties jis pradėjo eiti atgal į mokyklą.
  Pirmoji medžioklė praėjo nekaip. 

[Clementine Martes]

 - Man toks jausmas, kad man tos treniruotės neužteko. Kaip ir buvau beviltiška, tai tokia ir pasilikau. Pasaulyje man neužtektų ramunėlių arbatos, kad jos mane nuramintų. - Atsiduso ir nuleido žvilgsnį žemyn. - Na, jeigu pradėsiu maišytis po kojom, tai reikės visą naštą perkelti ant tavęs. - Kažkiek sukikeno, nors viduje norėtų vos ne verkti dėl to, kad ant kiek ji yra bloga kvidiče.
  Clemence trumpam sustojo. Besikalbėdama visai pamiršo kur šioji eina. Dabar ji uždraustajam miške. Tarp medžių tankumos. Buvo tylu it morge. O pažiūrėjus į Marką akies krašteliu, šis kaip ir priminė jai lavoną, tai tokiu ir pasiliko. Tikras morgas!
  Atrodė, kad riestanosė tik ir galėjo kalbėti apie kvidičą. Atrodė, kad tai tuo metu buvo jai svarbiausias dalykas. Visos mintys buvo tik tuo ir užpildytos. Ji taip pergyveno dėl tų varžybų, kad turbūt negalėtų naktimis užmigti. Bet vat, klydo.
  Beeinant toliau pro mišką, kažkuriuo momentu, klastuolė nustojo plepėti. Tada tyluma buvo tylesnė už tylumą. Bet iš galo išgirdo kažkokį.. Triukšmą? Lyg kažkas iš medžio nukristų. Logiškai, Martes atsisuko, kad pažiūrėtų kas ten.

[Markas Moore]

 Po treniruotės, su vis dar truputėlį skaudančia galva bei guzu kaktoje, Markas išėjo pasivaikščioti su bendrakoledže. Su šluota vienoje rankoje ir bokštu ant peties klastuolis sau ramiai žingsniavo viena ausia klausydamasis, ką kalba Clemence.
-Nesijaudink, viskas bus gerai. Pati matei, kas man nutiko per treniruotę-Markas nusišypsojo Klatūnyno globotinei,-Aš pats pirmą kartą žaisiu kvidičą ir dar per rungtynes! Tai jeigu susimausim, tai tik kartu.
Na bet ir jau kvapelis šitoje vietoje! Markas suraukė nosį, kai išgirdo krebždenimą tarp šakų. Pasitraukęs kelis žingsnius atgal ir su šluota bakstelėjo Clemence, ragindamas padaryti tą patį. Baigus krebždenti, pasigirdo tylus bum ir iš dangaus, o tiksliau, iš medžio iškrito lavonas. Tai buvo... Beveik neatpažįstamas lavonas su Grifų Gūžtos uniforma, nuo kurio sklido vimdantis kvapas. Markas pastebėjo netoliese augančias mėtas, tad pasidėjo ant žemės šluotą su boštu ir nuskynė mažą saują lapelių bei sutrynė juos ir pasitepė išsiskyrusiomis sultimis panosę.
-Ir tu taip padaryk. O jeigu labai vimdo, dar ir pakramtyk kelis,-pasidalino savo žinomis Markas ir, pasiėmęs nukritusią apyilgę šaką, priėjo prie lavono, norėdamas jį geriau ištyrinėti.

[Clementine Martes]

  Mergiotė atsisuko. Ant žemės gulėjo lavonas. Iš pradžių, jaunuolė net nesuprato kas vyksta. Tiesiog "nepagavo bajerio". Jos veidas buvo susiraukęs, o akys išsipūtę it pas pelėdą. Jos smegenys buvę dar "nesuvirškinę" šios naujienos. Šioji tiesiog žiūrėjo tai į lavoną, tai į Marką.
  Markas pradėjo elgtis tikrai keistai. Nuo kada čia jis toks lavonų tyrinėtojas?
 - Neįsitikinusi ar tai gera idėja.. - Vis dar pašiurpusi buvo nuo to lavono. Vienu metu netgi buvo pasišlykštėjusi tuo. - Juk šis, - įdėmiau pažiūrėjo į tą mirusį žmogų, - grifas yra žmogus, o ne voverė kokia. - Tyliai ir nedrąsiai tarstelėjo.
  Bet dėl žolelių tai riestanosė puikiai sutiko, nes smarvė buvo tikrai didelė. Neiškentėjusi, šioji irgi nuėjo ir prisirinko tiesiog bet kokias žoleles, pridėjo jas prie nosies, kad numuštu tą kvapą jai. Ir tai padarius, jai pasidarė tikrai geriau.
  Tebūnie. - Baltaplaukė nulaužė šaką nuo medžio kuris buvo šalia jos ir šioji irgi priėjo prie lavono. Iškarto, Clemence pabaksnojo su lazda tam grifui į veidą. Po to ir į kitas vietas. Ir tai padarius, galima šimtais procentais būti įsitikintam, kad jis yra miręs. Juk ką žinai, gal tas žmogus tiesiog nesiprausė apie mėnesį laiko, visiškai nesimaitina, kad primena lavoną ir vėliau dar nusprendė pasivolioti miške??
 - Gal einam pranešti vyresniems apie tai? Juk su tokiais žaisliukais žaisti yra pavojinga.