[Amabel Ray]

Truputį paėjus proskyna, galima prieiti medžių tankumą. Ten, jei skaičiuosi atstumą tarp dviejų medžių, atstumas vos sieks 2 centimetrus. Todėl ten galima pralįsti nebent kokiam perdžiūvusiam kurmiui, ne daugiau. Medžiai siekia balažin kiek vietos, nes nedaug kas gali pasiekti tankumos galą. Jie nemirė, ne. Tiesiog neiškentė. Medžiai aplinkui stori, drūti, kai kurie išlinkę, ploni, laibi, normalūs arba nulūžę. Lapų buvo kaip sniego žiemą, netgi keli sluoksniai, į kuriuos įmanoma įklimpti. Paėjus toliau, medžiai truputį praretėja, kad galėtum bent atsitūpti. Pagaliau pasiekus menką proskynėlę, aplink būriuojasi daugybė medžių, sudarydami nelygų apskritimą. Pažiūrėjus iš dangaus, atrodytų, kad tarp medžių įsispraudęs kažkoks menkas, geltonos, raudonos, rudos ar maišytos apskritimėlis, o medžiai bando jį pasiglemžti.

[Kota Lunalight]

Springdama ašaromis, net nežiūrėdama kur bėga, Kota pastebėjo kad yra tankumoje tik tada, kai ėmė trankytis į kas antrą medį. Dar kartą atsitrenkusi į dar kelis medžius, mergaitė prasibrovė pro medžius į retesnį plotą.
Ji atrodė klaikiai. Suknelė buvo purvina ir apdriskusi, dešinioji petneša buvo visiškai nuplyšusi, kaip ir dalis sijono kairėje pusėje. Akys buvo paraudusios, o žandai - dar raudonesni nei įprasta. Jau net nešneku apie plaukus - ten galėjo gyventi ištisos paukščių kartos. Nors juose buvo pilna lapų, spyglių ir šapelių, sidabrinė spalva vis tiek švytėjo iš tolo.
Suklupusi prie medžio Kota apsikabino kelius ir nuleidusi galvą ėmė tyliau kūkčioti. Skausmas krūtinėje nedingo, ne ne, tačiau išsiverkus juk geriau pasidaro, ar ne?

[Amabel Ray]

Touka atbėgo paskui mergaitę. Kai ją pasiekė, jos jau buvo medžių tankumoje, kur buvo jau sunkiau prasibrauti pro medžius. Pamačiusi, kad mergaitė sustojo, varniukė, sukaupusi paskutines jėgas, pribėgo prie mergaitės ir atsitūpė prie  jos. Sugniaužusi savo švarkelio rankovę, Touka pradėjo valyti ašaras Kotai labai rūpestingai. Tvarkydama Ko švelnius, sidabrinius plaukus, varniukė labai atsargiai sušnabždėjo:
-Labai atsiprašau. Tikrai tikrai. Man visai neteko kalbėtis su žmonėmis, nebent.. Nagi, neverk..
Ir Toukos balse galėjai išgirsti - ar tikrai? - gailestį? Švelniai atsidūsėjusi mergaitė toliau tvarkė Ko plaukus. Touka pajuto nepaprastą švelnumą Kotai. Artimiau su Tou susipažinus, ji buvo gana miela.
Touka kvepėjo kažkuo skaniu.. Hmm.. Gėlių kvepalais?
-Tikriausiai tau patinka fėjos? Jeigu nori, galime jų paieškoti, -bandydama praskaidrinti nuotaiką, sušnabždėjo, nors net nesiruošė to daryti. -Beje, tu labai graži, visai kaip fėja.
Varniukės balse galėjai išgirsti ne tik švelnumą, bet ir.. Hmm.. Pernelyg lengvą flirtą?

[Kota Lunalight]

Žinoma, Kota nebuvo kurčia. Kaip ir kiekvienas būtų išgirdęs, ji ir išgirdo kažką besibraunant jos link.
-Palik mane vieną,-sukuždėjo varnė, giliau įsirausdama į kelius ir net nežiūrėdama kas ten pasirodė. Tiesą pasakius jai ir nebuvo labai įdomu.
Ir tik tam kažkam pradėjus valyti jos karčias ašaras, sidabraplaukė lėtai pakėlė galvą. Išvystas žmogus buvo tokrai ne tas, kurį Kota būtų įsivaizdavusi atlekiant.
-Nieko tokio,-puse lūpų šyptelėjo mėlynakė, nors gilia širdyje žinojo, kad tai buvo daugiau nei nieko. Bet visgi, toji menka dirbtinė šypsenėlė peraugo į žymiai didesnę ir, be abejonės, tikresnę šypseną.
-Fėjų...-svajingai nutęsė Kota žvilgsniu nuklysdama į kairę. Fėjos, fėjos ir dar kartą fėjos... štai kur slypi tikroji laimė. Ba, bent jau taip teigia sidabrinė garbanė.-Tu tikrai taip manai?- apstulbusi vėl į Touką sužiuro Kota, jai prašnekus kad pastaroji atrodo kaip fėja.

[Amabel Ray]

-Na, taip, -gana meiliai sušnabždėjo Touka. -Jeigu sakau, vadinasi, nemeluoju,-kone sumurkė Tou.
Tou atsistojo ir atsiduso. Ištiesusi ranką, kad Kota galėtų įsitverti ir atsistoti, ji vėl prabilo, tik šį kartą jau garsiau.
-Na ir toli nuklydom,-ramiai apsižvalgė varniukė, supratusi, kad iš čia negalės išsikapanoti, tad tiesiog skėstelėjo rankomis.  -Ką gi, pradėkime ieškoti fėjų ir vienaragių!!
Truputį sarkastiškai prunkštelėjusi, tačiau vaidindama, kad kosti, Touka tiesiog vėl ištiesė ranką mergaitei ir nebepakentė, tad tiesiog stvėrė jos ranką ir staigiai pakėlė Kotą.
-Tavo plaukai vis dar atrodo kaip skruzdėlynas, bet jei nekreipsim dėmesio, galėsim ieškoti fėjų.
Nusitempusi Ko prie mėlynos gėlės žiedo, jį praskleidė ir ištraukė mažytę spurdančią fėją ilgais mėlynais plaukais, trumpa žydra suknele ir sparnais - voratinkliais su rasos lašiukais.

[Kota Lunalight]

Šyptelėjusi Kota kiek pasitvarkė plaukus, bandydama iš ten iškrapštyti visą tą nesąmonę. Išpurčiusi didžiąją dalį šapų, lapų ir kažin kokio brūdo, ji leidosi tempiama varnanagės link kažkokio kvietkelio.
-Oooo...-ji išpūtusi akis atsargiai paėmė iš Toukos fėją. Mėlynoji smalsiai stebėjo į sidabraplaukę, žiūrinčią į ją su meile ir pagarba. - Kokia tu graži,-sušnabždėjo Kota fėjai, šiai išraudus ir nudelbus savo akeles į Kotos baltą delną.-Ačiū,-ji šiltai nusišypsojo Toukai. Keista, kad žmogus, privertęs Kotą verkti, gali tapti ir jos draugu.
Paleidusi fėją skristi, Kota pasilenkė link ramunės žiedo švelniai paimdama baltą fėją. Toji fėją, tiesą sakant, buvo labai panaši į Kotą. Sidabriniai plaukai, balta oda, maža sidabrinė suknutė. Jeigu Kota būtų turėjusi tokius sidabrinius drugelio sparnus, ji būtų didesnė tos fėjos versija.

[Amabel Ray]

Ramiai šyptelėjusi ir palenkusi galvą, Touka svajingomis akimis pažvelgė į Kotą.
-Jeigu nori, galime bandyti paieškoti žalios fėjos, nors nemanau, kad rasim, čia žalių gėlių tikriausiai nėra,-šiltai sušnabždėjusi Tou kone pralėkė pro Ko, tik jos tamsiai violetiniai plaukai palietė Kotos skruostus. Kiek tik įmanoma greičiau nubėgusi prie medžių ir pasislėpusi už jų, pradėjo truputį daužyti sau į pilvą, kad nevemtų. Truputį neiškentusi, susiėmė už kaklo, tačiau greitai paleido. Jai iš burnos nuekėjo srovelė kraujo, tačiau greitai ją nuvaliusi švarkelio rankovės kraštu, ji nuskubėjo pas Ko. Tačiau ant švarkelio rankovės liko didoka kraujo balutė, bet Touka to nematė. Ramiai priėjusi prie Kotos, varniukė vėl pasirodė taip staigiai, kaip ir dingo, kad net Ko nepajautė.
-Tai eime?..

[Emily Arcanus Vėlė]

Emily nerodė tiek daug emocijų kiek Melody, tačiau ji taip pat džiaugėsi beprasidedančiu veiksmu ir nekantriai laukė to kas tuojau įvyks. Kai Madara paėmė vaiduoklę už rankos mergytė pasijuto labai keistai. Ji negalėjo paaiškinti kuo ir kodėl, tačiau suprato, kad nuo kelių šimtų metų senumo mokinės rankos ji visa tarsi persimainė. Įdomu... - pagalvojo klastuolė. Tiesą pasakius ji ėmė truputį nerimauti ar tikrai gerai padarė pasiūliusi Madarai veikti ką nors šiurpaus ir ėmė svarstyti kokių pasekmių gali sulaukti. Per bloga pragarui... Bet regis Melody ja pasitiki... Antrakursė atidžiai stebėjo draugę. Ji žinojo, kad jei pamatys bent kruopelytę baimės ir nepasitikėjimo Madaros atžvilgiu tą pačią akimirką pasiūlys viską nutraukti. Tačiau kol kas abejonių nesimatė, taigi klastuolė stebėjo kas vyksta ir laukė nurodymų.

[Melody]

 Melody nusprendė, kad laikas Patoną pavedžioti lauke. Užsegusi galtoną, per Kalėdas gautą ankakliuką, mergina išbėgo laukan. Nenorėdama, tiesiog sekdama mažąjį okelotuką, nuklydo miškan. Nesijautė kalta, ar sutrikusi būdama čia, kad ir ši vieta buvo draudžiama mokiniams, čia klastuolė lankėsi ne kartą ir ne du. Nuo žemės pasikėlusi šakelę visaip užkabindavo katinėlį, o šis užpuldamas įsikasdavo į laikomą pagaliuką. Taip kikendama ir lakstydama antrakursė nusigavo į niekad dar nelankytą vietą, kur medžiai taip tankiai augo, kad atrodo kur tik pasisuktum - vien miško galiūnai stūkso. Patonas susiradęs lapų, likusių nuo rudens, krūvą pradėjo rangytis ten, o Mel, galiausiai atradusi akimirką pailsėti, prisėdo ant vieno kelmo netoliese:
 - Ar mums verta keliauti toliau?- pradėjo dainuoti, mušdama ritmą pagaliu,- Pailsai? Mirtinai pailsau. Būgnai trata tyliau ir tyliau,
tartum sau,- neprisimindama tolesnių žodžių, tiesiog užsimerkusi niūniavo.

[Tavaret d'Erero]

Po kažkiek laiko juodoji persona, apsigaubusi gyvatės odos apsiaustu, skubėjo mišku, pasišokinėdama kas žingsnį. Tai reiškė tik viena - Sacharai buvo puiki nuotaika, ne taip, kaip kasdien - sausa lyg sausra, kas ir reiškė jos pavardę. Kadangi buvo kaulų rinkinys, Sa buvo lengva prasmukti pro tankiai suaugusius medžius. Galiausiai kelis kartus pavinguriavusi lyg gyvatėlė, mergina pamatė kelmelį - savo kelionės tikslą. Ten jau sedėjo Melody. Palauk, ji dar net nežino mano vardo. Ai, nusispjaut, vis teik brudas kažkoks. Galiausiai priėjusi prie to kelmuko, dvylikametė atsirėmė į medį ir sunėrė rankas ant krūtinės. Nuvargusios, tačiau akylos ir aštrios akys, įrėmintos baltų blakstienų, atidžiai žvalgėsi ir nepraleido nė dulkelės, skrendančios pro ją.

[Noel Nathan Takemi]

Johnny Williams iš Hogvartso ėjo lėtai. Tam, kad kažkam nesukeltų įtarimų jog jis eina į Uždraustąjį mišką. Nuėjęs gerokai nuo Hogvartso, klastuolis įsibėgėjo. Netrukus jo kojos virto juodomis, gauruotomis letenomis. Jau pavirtęs vilku jo mąstymas reagavo į jautrius garsus, į visokio plauko kvapus. Bet nekreipęs dėmesio jis keliavo toliau. Kažkur girdėjusi pelėdos ūbavimas. Kažkas šmirinėjo po krūmus. Tai vėjas sušvilpdavo. Tai kažkas išleisdavo savo garsą. Johnny garsiai sukaukė. Tačiau užuodęs kažkokius kvapus jis atsivertė į žmogų. Tyliai ėjo link tos vietos kur užuodė itin kažką keisto. Pasislėpęs už medžio ir atsargiai iškišo galvą pažiūrėti kas ten. Ir ten pamatė vieną klastuolę ir visai nepažįstamą mergaitę. Johnny nutaręs, kad pavojaus drąsiai išlindo. Jis nuėjo prie jų ir pabandė išgąsdinti jas:
- Bū!

[Melody]

 Mergaitė pakėlė galvą į Patoną, mažasis gyvūnėlis žvelgė labai įtemptai, pakėlęs ausis, į Melody užnugarį. Klastuolė kiek įsitempė kažkas tyko? Bet neprieina. Atsargiai atgręžusi galvą, pamatė Sacharą atsirėmusią į medį. Nieko nesakydama tik linktelėjo galvą pasisveikindama, tuomet kiek ramiau įsitaisė atgal:
 - Slampinėji, ar atėjai čia su tikslu?- pasiteiravo mergina tiesdama ranką link ateinančio artyn okeloto. Pastarasis užsiropštė ant kelių ir pradėjo graužti šaliko kutelį. Tuomet staigiai nušoko ir pasišiaušęs suurzgė, Melody oda pašiurpo Baikit visi mane gąsdinti!. Nespėjusi patikrinti kas šį kartą įvyko, išgirdo vaikino balsą šūktelėjantį "Bū!". Krūptelėjusi suraukė antakius:
 - Ar aš įsiterpiu į kokį nors susirinkimą, ar ši, ankšta vieta tampa susibūrimų tašku?- pasvarstė klastuolė nužvelgdama atėjūną.

[Tavaret d'Erero]

Mergina užsimerkė, kai išgirdo visai negąsdinantį "Bū!". Pagaliau atsimerkusi ir nužvelgusi Johnny savo firminiu aštriu, mirtinu ir gręžiančiu žvilgsniu, baltaplaukė sumurmėjo.
-Nejau to dar pakankamai neaptarėm?-lėtai atsisuko Sa į atėjūną. Prie lūpos kabantis juodas auskariukas virpėjo, jos lūpoms krutant.-Kažką paaiškinau ne taip? Turiu kelis tikslus. Vienas iš jų esi tu,-pridūrė dvylikametė, nusimesdama apsiaustą ir jau kreipdamasi į Melody.
Jos apranga buvo nebūdinga žiemos orui: ant sustagarėjusių kojelių užtempti varnų juodumo šortai, juodas odinis švarkas buvo užtemptas ant karančių juodų susagstomų marškinių. Juodas odinis švarkas turėjo baltas linijas, užsibaigiančias baltais skritulėliais.
((pss, pretend kad Johnny ir Sachara viską sutarę dėl Juodojo parado))

[Noel Nathan Takemi]

Johnny piktdžiugiškai šypsojosi. Jam patiko kai žmonės jo išsigąsta, bijo. Klastuolis regis tik dabar atsiminė tos vardą. Salamander.
- Regis mano nuomone dar nepakankamai aptarėm. Be to įdomu ar ši mergina prisijungs prie mūsų , - šiuos paskutinius žodžius Johnny spjaute išspjovė. Ponaitis Williams buvo tikras blogis. Jis nė kiek nebuvo gerutis. Nebent anksčiau buvo miniatūrinis angelėlis. Tingėjęs dar pasakyti jisai atsiraitojo rankovę. Ir pirštu klausiamai bedė į ranką. Jis tvirtai apsisprendęs laukė kada jį patvirtins, kad priklauso jų sąjungai tatuiruote. Johnny atsisėdo ant samanų ir žvelgė į padarėlį. Kuris urzgė ant jo. Ko gero supranta jog aš esu vilkata. Gudrus nenaudėlis. Taip pamanė juodaplaukis klastuolis.

[Melody]

 Mergina suraukė antakius apie ką po velniais jie kalba? Tuomet sukryžiavusi rankas ant krūtinės atsisuko į Sacharą:
 - Į kur jūs mane ruošiatės įtraukti?- tūptelėjusi paglostė Patoną ir tyliai sušnibždo,- viskas gerai, drauguži. Nesijaudink, jie geri. Veikiausiai. Tiesa sakant labai abejoju, tačiau jie mums nieko nepadarysi,- išsitiesusi visu savo ūgiu šį kartą gręžtelėjo vaikino link:
 - Pasakok,- tarstelėjo rimtu, ramiu balsu. Neskambėjo nei kaip prašymas, nei kaip liepimas. Melody nebuvo pikta, tiesiog ši situacija erzino. Visi šie metai tampė klastuolės nervus, tad ji jautėsi tiesiog išsekusi,- Tai nebus nieko gero, ar ne?- nežinia kas apsėdo merginą, tačiau ji buvo pasiruošusi sutikti su betkuo. Klastuolės dvasia pabudo.