0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 117
  • Taškai:
Ats: Palatos
« Atsakymas #675 Prieš 1 metus »
   Šiek tiek palaukusi Sofi išgirdo švilpio žodžius. Iš tikro, jie ją šiek tiek įskaudino, nes nebuvo taip, kad jai rūpėjo tik dėl savęs. Ji taip pasakė tik todėl, kad nenorėjo pasirodyti per "gera" ir "išduoti" Klastūnyną. Sofi buvo užsispyręs žmogus. Dabar ji nusprendė pratūnoti čia kiek galima ilgiau ir įtikinti jį, kad jai bent kiek svarbu ir jo sveikata.
 - Kodėl tūrėčiau? Niekur neisiu. Kas mane išvis?- greitai atėjo madam Pomfri. Ši atsisuko į Sofi ir paklausė:
 - O tu mergaite, kas būsi? - paklausė madam Pomfri.
 - Pažįstama,- ji atrodė visiškai rami, nenorėjo išsiduoti.
 - Tada aišku, gali pasilikti, kol ieškosiu tokio vieno...Tai dar pusvalanduką gali pabūvoti, o aš per tą laiką dar kitus nelaimėlius aplankysiu ir vaistus surasiu. Po to teks išeiti, nes pradėsiu gydymą.
 - Žinoma, ačiū,- mergina tai pasakė Pomfri ir palaukė kol ši išėjo. Ji atsisėdo ant šalia lovos esančios lankytojų kėdutės ir susikėlė koją ant kojos. Lauksiu. Negaliu išduoti principų. Kaip keistai nuskambėjo žodis "nelaimėlis". Juk jis man tiek prikiaulino, kad jeigu Pomfri pamatytų, jo net negydytų.

Ats: Palatos
« Atsakymas #676 Prieš 1 metus »
  Klastuolė užsispyrė niekur neiti. Tai Daną dar labiau suerzino.
- O kokia tau nauda iš buvimo čia? Juk ir taip jau neišsidavei. Nors manau, kad tą tikrai padarysiu, - pasakė jis tvirtai. Tiesą sakant, jos išduoti tikrai neketino. Bent jau prieš tai. Dabar jai čia atsibeldus ši mintis tikrai viliojo.
  Netrukus sugrįžo madan Pomfri ir mergina be jokios širdgėlos melavo. O jai pasakius, kad ji pažįstama Danas tyliai suburbėjo:
- Kurgi ne.
  Tiesa, madam Pomfri arba to negirdėjo arba nekreipė į tai dėmesio, nes leido jai pasilikti. Tai Danui buvo visiškai nesuprantamas dalykas. Negi neatrodo įtartina, kad ji ateina po kelių minučių ir visiškai nesijaudina dėl manęs? Pagalvojo Švilpynės koledžo atstovas.
  Klastuolė atsisėdo ir užsidėjo koją ant kojos. Tai Daną supykdė.
- Gali atstoti nuo manęs?! Ačiū labai, kad pridarei daug bėdos! Laisva. Bėk kol neišdaviau. Spėju, kad madam Pomfri nesidžiaugs, jog prie manęs kaltininkė, - piktai pasakė. Tikrai nebenorėjo jos čia matyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Danas de Breinas »
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 117
  • Taškai:
Ats: Palatos
« Atsakymas #677 Prieš 1 metus »
   Sofi vis dar sėdėjo ant tos kedės. Bet netrukus vaikinas išklojo ką apie ją galvoja. Tai buvo aišku suprantama, bet Sofi neketino išeiti. Klastuuolė nenorėjo, kad vaikinas laimėtų, bet nenorėjo jo ir nervinti.
 - Ne,- atsakė į berniuko klausimą mergina. Ji buvo visiškai įsitikinus, kad jis jos neišduos. Bet nuo tos minutės Sofi nusprendė tylėti. Ji nenorėjo nieko sakyti. Taip pat nenorėjo nervinti ligonio. Ji gan patogiai atlošė galvą ant kėdės ir užsimerkė. Pamanė, kad ten ramiai ir tyliai bus tol, kol ji jai atleis arba bent jau supras dėl ko ji čia. Mergina nemažai laiko viską praleido pro ausis ir net neišgirdo ar švilpis jai ką nors sakė.- Pabuvosiu kol ateis Pomfri. Tuomet tavo laimei pasišalinsiu.- ji saldžiai nusižiovavo ir užsnūdo ant kėdės. Miegoti ji norėjo nuo pat ryto, o tie ginčai ir visa diena labai išvargino, tad buvo labai pravartu pamiegoti. Ji miegojo neilgai, mat nenorėjo, kad miegančia ją pamatytų madam Pomfri. Ji vis dar buvo užsimerkusi.

Ats: Palatos
« Atsakymas #678 Prieš 1 metus »
  Klastuolė ir toliau sėdėjo ir tikrai nežadėjo niekur eiti. Tuo labiau dar ir pradėjo miegoti! Tai Daną visiškai suerzino, tačiau jis nusprendė į tai nekreipti jokio dėmesio. Žinojo, kad jos nesugebės išvaryti. Žinojo, kad ji specialiai sėdės, jog toliau jį nervintų.
  Vis dėlto po kiek laiko jis nebenorėjo jausti jos šalia. Norėjo pabūti vienui vienas.
- Kaip matau esi per kvaila eiti, - suburbėjo jis, bet garsiai, kad klastuolė girdėtų. Taip, ji jam netrukdė, tačiau vien nuo minties, jog ji yra šalia ir gali lengvai padaryti tą patį švilpiui darėsi bloga.
- Madam Pomfri, atsiprašau, bet gal galėčiau pabūti vienas? Manau, jog poilsis man padėtų, o iš mergina labai trukdo, - pasakė Danas.
- Taip, žinoma. Tu teisus. Tau reikia ilsėtis. Nagi, mergužėle.
  Danas tikėjosi, kad klastuolė bent per madam Pomfri išeis. Nenorėjo ir nežadėjo jos išduoti. Na, gal truputį ir norėjo, tačiau tikrai neketino to padaryti. Norėjo, kad ji tiesiog išeitų.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 117
  • Taškai:
Ats: Palatos
« Atsakymas #679 Prieš 1 metus »
   Greitai atėjo Pomfri. Sofi šiek tiek palengvėjo. Ji atsimerkė lyg niekada nemiegojusi ir išgirdusi madam Pomfri žodžius leptelėjo:
 - Savaime suprantama. Paliksiu ramybėje.- ji atsistojo nuo kėdės ir tyliai bei lėtai išėjo. Ji nelabai norėjo to daryti. Merginos veide buvo labai daug išgąsčio. Ji nežinojo ką daryti. Nei ką nei kaip. Vienintelė išeitis turbūt buvo eiti į Klastūnyno bendrąjį kambarį ir tyliai išsiverkti. Bet ji net jo nepriėjo. Klastuolė paėjusi vos kelius žingsnius atsisėdo ant greta esančio suoliuko ir verkšleno. Ji net pati gerai nesuprato dėl ko ji verkė. Ji tiesiog suprato kaip blogai padarė ir labai stipriai gailėjosi. Sofi ant to suoliuko praleido daug laiko. Ji girdėjo, kad Pomfri dar neišėjo iš Dano palatos, bet jautė, kad laikas slenka ir matė, kad temsta. Taigi ji sėdėjo keletą valandų ant suoliuko ir verkė, skaitė, rašė, tiesiog veikė bet ką, kad užsimirštų. Bet nenorėjo niekur eiti, nes nenorėjo sutikti žmonių, kurie ją tokią pamatytų. Bet Sofi liūdesys blėso ir dabar ji tiesiog paišaliojo kažką į sąsiuvinį.

Ats: Palatos
« Atsakymas #680 Prieš 1 metus »
  Laimei, mandam Pomfri susiprato, kad jam reikia ramybės. Neatrodė, kad ji suprato, jog klastuolė ir buvo to kaltininkė, tačiau tai buvo gerai. Švilpis nenorėjo įskųsti jos. Taip, pyko ant merginos, tačiau buvo ne toks. Stengėsi būti draugiškas net ir savo priešams, todėl norėjo, kad jai baigtųsi gerai.
  Viską susiradusi madam Pomfri išvirė eliksyrą, kuris turėjo nuo to padėti ir davė Danui išgerti. Vos po kelių minučių visos žaizdos jau buvo užsitraukusios, todėl švilpis galėjo išeiti.
- Ačiū jums, - pasakė jis.
- Nėra už ką. Daugiau su draugais nebandykite šių kerų.
- Žinoma, - nors ir dabar ne mano kaltė. Dar pagalvojo jis, tačiau daugiau nieko nesakė. Buvo pernelyg dėkingas madan Pomfri, kad ši padėjo.
  Danas atsistojo ir jausdamasis daug geriau pradėjo eiti ligoninės sparno išėjimo link. Nusprendė traukti į Švilpynės bendrąjį kambarį arba biblioteką. Sugalvosiu pakeliui. Pagalvojo jis ir greitai išsinešdino iš ligoninės sparno.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Brita Hedwig

  • I kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Greičiau mirsiu nei išduosiu.
Ats: Palatos
« Atsakymas #681 Prieš 1 metus »
 Ieškodama Orėjos Brita neužsuko tik į ligoninės sparną. Mergaitė vylėsi, kad ten jos neras. Nes ji jaustusi labai kalta dėl to Juk ji tavo draugė, Bri. Kodėl atėmei iš savęs paskutinį šansą? Dabar jos niekada nebepamatysi. Galvojo nuliūdusi grifiukė. Atbėgusi į ligoninę nuskubėjo prie slaugės.
- Ar čia nėra Orėjos Rimtgal?
Paklausė mergaitė. Slaugė tik mostelėjo ranka į vieną iš palatų. Brita suprato tai kaip teigiamą atsakymą. Ji nubėgo į palatą į kurią rogė slaugė. Ten gulėjo Orėja. Jos visas kūnas buvo subraižytas. Kadaise ilgi balti plaukai dabar buvo išvagoti kraujo dėmėmis. Prie jos lovos sedėjo tėvai ir brolis su sese.  Ponia Rimtgal liūdnai pasisveikino ir parodė į suniokotą kūną.
- Kas čia nutiko?
Paklausė raudonplaukė. Į ligoninę įėjo Britos sesė Arven. Jos veidas neslepė liūdesio. Pamačiusi Britą ji skubiai nusisuko ir patraukė prie kitos palatos. Ten gulėjo irgi suniokota klastuolė. Orėjos sesuo Eva pasivedė Britą į šoną. Ten pradėjo aiškinti, kas nutiko. Pasirodo, kad kai Brita nuliūdino Orėją, ji nubėgo į uždraustajį mišką. Ir ten sutiko tą klastuolę kuri irgi guli ligoninėje. Tada jos pradėjo pyktis dėl Britos, klastuolė sakė, kad Brita yra lamaiva ir kvailelė. O Orėja sakė, kad Brita yra labai gera draugė. Bet kartais labai susinervina, ir tada geriau pasisaugok. Tada klastuolė labai supyko ir panaudojo Sectumsempra kerus.
Tai išgirdusi Brita pasijuto kalta. Ir labai nuliūdusi nubego koridoriumi.
– Tu įtraukta į sąrašą tų Žiobarų kilmės burtininkų, kurie neprisistatė komisijai.
– O tu neva Landynėje miršti nuo spuogelinės! Hariui, štai kam nereikėtų eiti, nes už jo galvą pažadėta dešimt tūkstančių galeonų!
– Puiku, liksiu čia, – burbtelėjo Haris. – Praneškite, jeigu įveiksite Voldemortą, gerai?

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 662
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Palatos
« Atsakymas #682 Prieš 5 mėnesius »
  Mergina greitai judėjo koridoriais, tempdama varniukę už rankos. Nors ir pavyko ją atgaivinti dar klasėje, tai vis tiek nebuvo gerai. Ir baisiausia buvo ne tai, kas jai iki šiol nutiko, o tai, kas jai galėjo nutikti. Pamokos, nors ir dažniausiai būdavo ramios, galėjo tapti didžiausiu košmaru vos kelių mokinių dėka, todėl buvo aišku, kad palikti vaiką jau ir taip blogai besijaučiantį gera nebus. Tad buvo gerai, kad pamoka greitai pasibaigė. Erka net ir durų neuždarė, nusprendė, kad niekas nieko neturėtų vogti. Bet violetinplaukė šiaip jaudinosi. Norėjo, kad bent jau jai neskaudėtų. Tačiau žinant, ką eteriniai aliejai galėjo padaryti odai, nebuvo panašu, kad Lilith nieko nejaučia.
  Įėjusi į ligoninės sparną, Erka apsidairė. Vienintelis baisiausias dalykas, kuris galėjo nutikti, tai kad Pomfri tuo metu nebus palatose. Iš Erkos likimas pasijuokti mėgdavo, tačiau dabar tam buvo pati blogiausia akimirka.
  Laimei, po kelių akimirkų išlindo moterėlė, tad Erka nusišypsojo.
- Pasirodo eteriniai aliejai pamokoje nebuvo gera mintis, - atsiduso ir susiraukusi pažvelgė į Lilith. Taip, kad stipriau prisikvėpavo, gal buvo kam alergiška, nebuvo jos kaltė, bet... Puikiai matė, kaip ši maišė pirštu mišinį ir nejautė kažkokio noro paskui nusiplauti ranką. Gal ji nejaučia skausmo? Šmėkštelėjo mintis ir sekundei Erka netgi tuo patikėjo, tačiau paskui smegenys privertė suprasti, kokia kvaila tai mintis ir pranešė, kad tokių Erka turi per daug. Ar kas tuo abejojo? Nelabai.
- Nagi, mergužėle, gulk, - nusišypsojo senutė, tad Erka paleido mokinę.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Palatos
« Atsakymas #683 Prieš 5 mėnesius »
  Velniškai skaudėjo galvą. Lilith nebesusigaudė, kas vyksta. Gi ką tik tiesė ranką link vetiverijų eterinio aliejaus, o dabar jau buvo vedama nežinia kur. Jeigu nebūtų skaudėję galvos, o protas būtų veikęs sklandžiai, Morgenstern dar būtų paklaususi moters, vedusios ją už rankos, kur ji keliauja, tačiau dabar tik vylėsi, kad pusiaukelėje link kažkur neapsivems ir neapvems tos moters, į kurios ranką varna buvo įsikibusi.
  Įėjus į kažkokią patalpą, Morgenstern bandė apsidairyti, tačiau vietos neatpažino. Aplinkui liejosi vaizdas, mergaitė vis smarkiai užmerkdavo akis ir staigiai atsimerkdavo, jog tas besiliejantis vaizdas nebetaptų aklina tamsa, o net ir iš kažkur išlindusi moterytė, Morgenstern neįstengė sutrikdyti. Matyt, nebuvo jėgų, tad paliepimui gulti Lilith nesipriešino.
  - Labai skauda galva, - kažką išvepleno ir tą pačią sekundę pažvelgė į ranką, kurią pamatė pirmąjį kartą po nuotykio klasėje, mat ta moteris, regis, Magijos Istorijos profesorė, ją buvo visąlaik suėmusi. - MAMA LILITH GELBĖK, MAN LUPASI ODA! - pradėjo klykti, vos pamačiusi, kad pirštas, kuriuo maišė praktikos darbui atlikti reikalingą mišinį, buvo raudonas ir kažko susigarankščiavęs.
  - Ramiai. Dar ne tokios bėdos čia buvo sutvarkytos, - nesirūpindama tarė Madam Pomfri ir išsitraukė reikalingo viralo. - Išgerk. Po poros dienų pirštas bus kaip naujas. Na, o su skaudančia galva dar teks šiek tiek pakentėt, vaistinių eliksyrų maišymas jaunam organizmui tikrai ne į naudą, - hilerė ištiesė Lilitai kolbelę su neaiškios kilmės eliksyru pirštui sutvarkyti, tuomet palaukė, kol varna jį išgers ir tolumoje išgirdo kažkokį pagalbos šauksmą, tad susirūpinusi nulėkė jo krypties link.
“Sand keeps secrets better than mud.”

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 662
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Palatos
« Atsakymas #684 Prieš 5 mėnesius »
  Priėjus ligoninės sparną, visos mintys pasitvirtino, Lilith tikrai blogai jautėsi. Ir nors Erka kiek pyko, kad ji specialiai maišė mišinį pirštu, jai dabar jos buvo taip gaila... Buvo skaudu žiūrėti, kaip šiai skauda ir labai norėjosi kaltinti save.
  Tačiau Lilith pradėjus klykti, dar puikiau pasimatė skausmas. Erka palaukė, kol Madam Pomfri jai davė kažkokio eliksyro, o tada nubėgo prie kito paciento. Tada violetinplaukė pritūpė prie mokinės lovos.
- Viskas gerai, tai privalo praeiti, - švelniai pasakė ir šyptelėjo, nors viduje nesijautė taip ramiai, laimė, per pusmetį jau išmoko slėpti jausmus ir visada palaikyti švelnų toną. Tada prisiminė, ką ji sakė. - Mama Lilith? Ar tavo mamos vardas irgi Lilith? - pasidomėjo, mat norėjo nukreipti jos mintis nuo skausmo. Žinojo, kad taip visada mažiau skaudės. Jei tik pavyks, žinoma.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Autumn Harper

  • II kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Death must be so fun
Ats: Palatos
« Atsakymas #685 Prieš 3 mėnesius »
Autumn atsikėlė. Jos skaisčios akys dar negreitai apsiprato su ryškia palatos šviesa. Ir tada ji viską atsiminė. Kaip vakar jai pritrūko oro einant koridorium, ir ji apalpo. Tada prie jos priėjo madam Pomfri. Ji atrodė kaip visada: griežta, bet rūpestinga.
- Na, Autumn vėl ligoninėj.
Taip ji jau daug kartų buvus ligoninėj. Jau pirmą dieną ji pradėjo dusti būdama Varnanagės bendrajame kambaryje. O ketvirtą dieną, jai su koja įspyrė Malia Res. Koja sparčiai pradėjo tinti ir pasidarė mėlyna. Aišku madam Pomfri per keturias minutes ją išgydė. O Malia Res liko po pamokų mėnesiui. Ir taip dabar ji vėl ligoninėj. Autumn viskas buvo pažįstama. Vaikystėje, ji beveik visą laiką oraleido ligoninėj, nes sirgo kaulų vėžiu. Jos kairė koja dar i dabar sunykus. Kai Autumn buvo dešimt, viskas vėl smogė. Ir koja pasidarė dra baisesnė ir dar prisidėjo plaučių vėžys. Ji visus mokslo metus pragulėjo ligoninėj, bet tada grįžo namo. Na, štai dabar uždusau. Ką man dabar darys? Juk tėvai žino, kad magai nemoka išgydyti vėžio. Jos skaisčiu veidu pradėjo bėgti karštos ašaros.
- Na, na neverk. Viskas gerai. Jau ponia Evenstar susisiekė su tavo tėveliais. Viskas bus gerai.
Autumn žinojo, kad niekas nebus gerai. Jai visi taip sakydavo. Ir žiobarai ir hileriai.
Vakare atvažiavo Autumn tėvai.
- Viskas bus gerai, - tarė jos mama.
Autumn norėjosi sušukti, ne niekas nebus gerai, bet liežuvis neapsivertė. Mama ją gražiai pakėlė paglostė jos riešutinius plaukus.
Tada jie visi susėdo į žiobarų traukinį. Ten buvo tvaiku. O gal tik Autumn plaučiai vėl regresuoja. Ten zujo vaikai su laimingais įraudusiais veideliais ir didėlem šypsenom. Ak jie nežino kas manęs laukia. Jie linksmai sau gyvena, o aš…
Po sunkios nakties traukinį, ryte pradėjo pypsėti ir skleistis dūmai. Autumn atvyko į Londoną. Viskas bus gerai, viskas bus gerai. Ber ji tik sau melavo. Net pati netikėjo ką jos avietinės lūpos murma.

a flower knows, when its butterfly will return,
and if the moon walks out, the sky will understand;
but now it hurts, to watch you leave so soon,
when I don't know, if you will ever come back.