0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Palatos
« Atsakymas #660 Prieš 2 metus »
Meg, eidama šalia Dori ir skraidinamo Dino, padėjo klastuolei sudėtingesnėse vietose, pavyzdžiui, prie laiptų ar durų. Dabar, pasiekus ligoninę, įvykdė draugės prašymą ir prilaikė duris, praleisdama ją ir Eriką Diną, kuris vis dar buvo be sąmonės. Dori paguldė Diną į laisvą lovą, o Meg tuo tarpu pabeldė į madam Pomfri kabinetą ir pakvietė ją. Seselė, ilgai netrukusi, stovėjo prie lovos ir apžiūrinėjo Diną. Dori paaiškino medicinos seselei kas atsitiko, kaip pastebėjo švilpiukė, šį tą nutylėdama ir madam Pomfri kaip mat ėmėsi darbo. Nuėmė tvarsčius, kažką sumurmėjo, patepė kažkokiu tamsiu smirdančiu tepalu ir vėl sutvarstė. Patikinusi, kad Dinas tuoj pat atsipabus, seselė nuėjo dar kažko atnešti. Meg priėjo arčiau Dino lovos ir prisėdo šalimais ant kėdės. Mergaitė jautėsi kiek pavargusi po tiek bėgimo, ėjimo ir jaudulio. Po poros sekundėlių Meg pastebėjo, kad Dino skruostai parausvėjo, o akių vokai virptelėjo.
- Dinai! - susijaudinusi sušnabždėjo rudaplaukė atsisukdama į jį.  - Dori, jis bunda!
Some things never change.


*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • gal kas norėtų padovanoti galeonų?
Ats: Palatos
« Atsakymas #661 Prieš 2 metus »
Dinas pramerkė plačias akis ir pasijuto taip keistai, o dar tas dvokas aplinkui... Jis gulėjo ant nugaros, veidas išblyškęs, skaudėjo galvą ir vietas, iš kurių bėgo kraujas. Berniukas girdėjo Meg balsą, nors kiek pisiminė, buvo su Dinu. Jo nosis vėl nejučia suvirpėjo. Užuodė ir Meg, malonų, gaivinantį levandų kvapą ir tą keistą, tačiau viliojantį Dori kvapą.
- Taip, bundu. - jis vėl švelniai nusišypsojo pakreipdamas galvą į Meg, o tada pabandė akimis surasti Dori, na štai, ji stovėjo lovos kojūgalį. - Ačiū, o jau galvojau, kad tik nenueitum. Kur Apel... Am, kur mano ,,apelsinas''? - jis nežinojo, ką daugiau pasakyti, atrodo galvą skaudėjo ir nuo mąstymo. - Kaip aš čia atsiradau? Iš kur tu atsiradai, Meg? Kas po galais čia per dvokas? Kaip man atsisėsti?.. - jam suskaudo gerklę ir jis vėl kostelėjo krauju. Iš kito palatos galo atskubėjo panelė pomfri su kažkokiom dviem tambletėm ir stikline vandens.
- Berniuk, gal proto netekai? Nekalbėk! - paliepė seselė. - O dabar išgerk vieną po kitos tambletes.
Dinas nurijo abi tambletes ir net susiraukė, kaip buvo neskanu. - Negi galvojai, kad saldainių atnešiu. Dievulėliau, na ir kur tu radai tokį padarą, kad tau taip pakenktų? - Vadinasi, ji jau išsiaiškino, kad tai padarė gyvūnas. Na ir ko daugiau turėčiau tikėtis, juk čia panelė Pomfri pagalvojo Dinas. - Tu tik nedrįsk dar kvailiau elgtis, atsisėsi - gausi migdomūjų, kad tik būtum man ramiai. Šventos Merlino kelnės!..
Dinui ant kairiojo šono, virš smilkinio pradėjo kažkas raižytis, o Dinas tarsi užmuštas, nė cypt, nors baisiai muistėsi. Galiausiai, jam ant kaktos, virš smilkinio liko gili žaizda - šiašekampė žvaigždė. Pagaliau jis galėjo kalbėti, berniukas susiėmė už kaktos, tačiau seselė patraukė jo rankas nuo atviros žaizdos ir lėkdama kažko atnešti sušuko. - Neimk, užkrėsi žaizdą! Iš kur man žinoti ką ėmei ir kada rankas ploveisi? Dinas nuleido rankas ir giliai įkvėpdamas ir iškošdamas atgal orą per sukąstus dantis, įsikniaubė į patalynę. Tadavėl atbėgo panelė pomfri su šlapiu rankšluosčiu, bintu, baisuliniu pleistru ir kažkokiu ( keista, nedvokenčiu ) tepalu. Seselė geitai nušluostė jam nuo žaizdos kraują ir užklijavo pleistrą ir apibintavo jį visą, beveik kaip mumiją. Seselė viską uždarė, nes kilo įtartinumas, iš kurgi atsirado kažkas, kas galėjo taip išraižyti ant kaktos gražiai žvaigždę. Prieš uždarydama duris, ji paragino išeiti abi mergaites.
- Aplankykit mane paskui, jeigu čia užsibūsiu. - tarė jis ir durys jau vėrėsi.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Palatos
« Atsakymas #662 Prieš 2 metus »
Dori su gailesčiu žiūrėjo į Diną.
- Apelsinas savo vietoj, - sausai atsakė. - Mes viskuo pasirūpinsim, - žvilgtelėjo į Meg.
Pirmakursė tikėjosi, kad draugė palydės ją iki to padaro.
- Tas gyvūnėlis kažkoks keistas, - dabar jau tylutėliai pasakė, kad neišgirstų madam Pomfri. - Pažiūrėk, ką jis tau padarė, o įkando tik į nykštį... - metė žvilgsnį į abu draugus.
Madam Pomfri ir toliau gydė Diną, o šis kalbėjo ir muistėsi. Ant jo kaktos ėmė rastis kažkokia žvaigždės formos žaizda ir Mendel spoksojo išpūtusi akis. Kas per... Mergaitė pamanė, kad prieš einant pas kenkėją galbūt pirmiau reikėtų kur nors pabandyti paieškoti informacijos apie jį. Klastuolė tikrai nenorėjo, kad jai nutiktų kažkas panašaus.
Galiausiai moteris liepė mergaitėms išeiti. Mąsliu veidu Dori žvilgtelėjo į Diną.
- Sveik, - tepasakė.
Tada pasižiūrėjo į Meg ir išėjo iš ligoninės. Joms reikėtų tiesiu taikymu lėkti į biblioteką.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Palatos
« Atsakymas #663 Prieš 2 metus »
Pabudęs Dinas iš karto ėmė visko klausinėti.
- Mudvi su Dori tave čia atgabenom, nes tu netekai sąmonės. - paaiškino Meg su akivaizdžiu palengvėjimu balse. - O aš tiesiog ėjau pro šalį. Tiesą pasakius, tau pasisekė, kad išgyvenai. Galėjo baigtis žymiai blogiau, nes akivaizdu, kad Dori nemoka tvarstyti. - rudaplaukė nusišypsojo ir pažvelgė į draugę. - Jei norėtum, galėsiu pamokyti.
Meg nutilo, nes pastebėjo kažką keisto. Įsižiūrėjusi pamatė, kad ant Dino kaktos ėmė kažkas rastis. Berniukas neišleido nė garso, kol ant jo kaktos išryškėjo šešiakampė žvaigždė. Kas čia per velnias? Koks ten padaras? Ką dar jo įkandimas gali padaryti?
Atėjusi madam Pomfri toliau ėmė tupinėti apie Diną ir jo žaizdas, tuomet liepė mergaitėms nešdintis ir leisti Dinui sveikti.
Dori išėjo iš ligoninės.
- Greičiau sveik. - palinkėjo Dinui švilpiukė ir nusekė paskui klastuolę.
Meg galvoje virė mažiausiai pora trilijonų klausimų ir ji tikėjosi, kad Dori bent į dalį jų atsakys. Ristele pasivijo draugę ir, sučiupusi už rankos ir atgręžusi į save, pasakė:
- Dabar papasakok man viską nuo pradžių. Koks ten padaras? Kas nutiko? Kur jūs jį radot? Ką jis padarė? Ką toliau darysit? Tikiuosi, neketini dabar pas jį eiti?
Some things never change.


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Palatos
« Atsakymas #664 Prieš 2 metus »
Levanda niekaip nenorėjo pramerkti akių, nors buvo įsitikinusi, kad tuoj pramiegos pamokas. Šilti patalai, kurie, mergina nesuprato kodėl, atsidavė vaistais nuo kosulio, ir minkšta išpurenta pagalvė klastuolei teikė nemažai laimės. Taip įsikniaupusi į savo guolį, ji pramerkė akis tik tuomet, kai už lango šviečianti saulė pradėjo šildyti jai žandą.
Raudonplaukė dar kelias minutes markstėsi ir žnaibė sau į ranką, kol įsitikino, jog visa tai ne sapnas. Tas sirupo nuo kosulio kvapas buvo įsigėręs į jos patalus ne šiaip sau. Ji gulėjo vienoje iš ligoninės palatos lovų. Mergina bandė prisiminti, kas nutiko ir kaip ji čia atsidūrė. Nejau taip ilgai miegojo mergaičių Klastūnyno kambaryje, kad kažkas pagalvojo, jog ji nesveikuoja? Rupūžė... Po gero pusvalandžio, spoksodama į lubas, ketvirtakursė prisiminė "incidentą" ant stogo ir ją vėl užplūdo begalinis gėdos jausmas, mat jei ketvirtakursė atsidūrė palatos lovoje, vadinasi, visi žino apie tas muštynes. Dabar mane visas Hogvartsas žinos kaip muštukę, kuri nusirito nuo stogo... Tapsiu tokiu pat nusivylimu kaip ir ta animagė!
Levanda, šiek tiek svaigstančia galva, atsisėdo ir apsidarė aplinkui. Jau, kai atrodė, kad viskas, kas galėjo būti blogiausia, jau į vyko... Prie jos lovoje gulėjo ta bjauri pasipūtėlė. Ką aš tokio padariau, kad lemtis taip iš manęs tyčiojasi? Aš stengiausi išvengti ginčų iki sutikdama šitą rupūžę, aš... Na, aš nebuvau pati pavyzdingiausia mokinė, bet toli gražu ir ne pati blogiausia.
- Prakeikta rupūžė... - suniurnėjo raudonplaukė ir atsigulusi apsiklojo veidą antklode.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Palatos
« Atsakymas #665 Prieš 2 metus »
Skaudėjo nugarą. Samanos, ant kurių Deoiridh tebegulėjo, buvo keistai minkštos, bet nugara vis tiek protestavo prieš menkiausią krustelėjimą. Grifiukė pabandė kilstelėti ranką, kad pasikasytų antakį, bet pirštai už kažko užkliuvo. Prireikė ištisos amžinybės, kad Deoiridh susivoktų - tai antklodė. Tiesą sakant, buvo įdomu, iš kur kažkokiame pasienyje galėjo atsirasti antklodė, tačiau galų gale ji suprato esanti jau ne lauke. Kažkokiu būdu ją pargabeno į Grifų Gūžtos mergaičių miegamąjį.
Bet ne. Čia kažkas buvo ne taip. Pagaliau praplėšusi akis animagė nužvelgė patalpą. Sukant galvą skaudėjo, tad stengėsi papildomų judesių išvengti, tačiau to užteko, kad suprastų: ji ligoninėje. Viskas per tą… nepasitenkinimo kupina mintis praplaukė grifiukės smegeninėje. Kiek daugiau kryptelėjusi galvą pamatė raudonas kudlas. Tai privertė susiraukti: viską ir taip skaudėjo, o čia dar kęsti šitos draugiją?! Pradėjau gal ir aš, bet paskraidyti nusprendė ji! Tai buvo nuostabus argumentas, jeigu ta kvaiša nuspręstų priekaištauti. Muštynės, kurias inicijavo vyresnioji mergaitė, tikrai nebūtų privedusios prie šių dviejų ligoninės lovų. Bet tada genialioji raudongaurė sugalvojo nušokti nuo stogo! Ir, dar blogiau, nušokdino ir ją, Deoiridh. Už tokius veiksmus būtinai reikės atkeršyti, tik kol kas nebuvo nei jėgų tai atlikti, nei gerų idėjų.
- Tikiuosi, nusilaužei savo kvailą galvą, - suburbėjo Deoiridh. Balsas skambėjo silpnai, ir tikrai nebuvo aišku, ar kvėša ją išgirs. Grifiukė bandė nusižiovauti, tačiau nuo šio veiksmo suskaudo visą kūną. Atsargiai pasivertusi ant šono įsispoksojo į leisgyvę priešininkę. Leismirė, ko gero, būtų geriau, bet nepanašu, kad jai šią akimirką itin sekėsi gyvenime. Visai patenkinta savuoju Deoiridh nusišypsojo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Palatos
« Atsakymas #666 Prieš 2 metus »
Nors klastuolė ir turėjo žiupsnelį vilties, kad animagė po tokio smūgio bus praradus atmintį, tačiau ši širdį glostanti mintis greitai išsisklaidė, mat mergina išgirdo silpną palatos "draugės" nepatenkintą murmesį.
Kodėl visa šita nesąmonė nepasibaigia, kad ir kaip ją stengčiausi užbaigti. Ta prakeikta rupūžė turbūt nemirtinga. Na, jei ji nemirtinga, tai nereiškia, kad jai negalima sukelti amžino skausmo. Levanda akimis ieškojo savo burtų lazdelės, tačiau nei kojūgalyje, nei ant naktinio staliuko jos nebuvo. Gal madam Pomfri bus paėmusi?.. Kažkas gi turi būti šioje palatoje naudingo. Merginos akiratyje atsidūrė kito ligonio burtų lazdelė, gulinti ant priešais esančio naktinio staliuko. Merginos trumparegystė jai neleido gerai susivokti, ar ten šiaip koks kitas daiktas, ar jai tikrai nuskilo ir ten kažkieno burtų lazdelė. Tad ši geras 10 minučių į ją spoksojo, vildamasi, jog jos akys susifokusuos ir matomas vaizdas pasidarys aiškesnis.
Nors ketvirtakursė puikiai žinojo, kad burti su svetima lazdele tikrai nėra gera mintis, tačiau po šitos pasipūtėlės atsiradimo, atrodo, kad visi jos sprendimai nebuvo labai vykę. Tad vienu mažiau, ar vienu daugiau, nėra taip svarbu, kai yra bent menkutis šansas įkrėsti tai peštukei.
Mergina, lėtai slinko prie naktinio staliuko su tariama burtų lazdele. Ji jau buvo sukurpusi visą planą, ką sakys, jei madam Pomfri paklaus, ką ji veikianti prie Merlinas žino kieno lovos. Ta moteriškė žinojo, kad Levandos regėjimas prastas, tad ši tik paniurnės, kad jai pasirodė, kad toje lovoje guli viena jos draugė.
Dėkui Merlinui, ji prisėlino prie lovos neatkreipdama didelio dėmesio į save. Tačiau priartėjusi suprato, kad tai tebuvo medinis šaukštas. Ji su skaudančiu šonu ir negalėdama pilnai atsitiesti, tokį kelią sukorė dėl medinio šaukšto! Visgi, šalimais gulėjo maža degtukų dėžutė. Levandos kelnės buvo pilnos džiaugsmo.
Paslėpusi dėžutę rankovėje, ji tiesiu taikymu nutipeno prie gulinčios animagės.
- Manau, mes tądien abi buvom išlipusios iš lovos ne ta koja. Gal užkasam karo kirvį ir susitaikom? Beje, aš Levanda, - nusišypsojo mergina, abiem rankom už nugaros bandydama uždegti degtuką. Vos šiam užsiliepsnojus, ji prikišo jį prie rupūžės rudos ševeliūros.
- O, tavo plaukai dega. Deja po ranka neturiu nieko, kuo galėčiau juos užgesinti. Einu pakviesiu madam Pomfri, - vaizdžiai suvaidinusi susirūpinusią mokinę ir mintyje šokanti savo pergalės šokį, klastuolė nušlubavo link savo lovos.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Palatos
« Atsakymas #667 Prieš 2 metus »
Deoiridh atrodė, kad ji pati nusilaužė savo kvailą (arba ne) galvą. Kiekvienas judesys ir toliau reikalavo didžiausių pastangų, tad teko nejudėti. Problema ta, kad sustingti sugalvojo tokioje pozicijoje, kad nori nenori spoksai į tą raudonais gaurais apsitaisiusią kvėšą. Galiausiai grifiukė užsimerkė ir suprato, kad taip gyvenimas tikrai yra gražesnis. Kai nematai visokių kvailų mergiočių, bandančių apsimesti protingesnėmis nei yra, viskas tampa daug paprasčiau.
Galbūt ji būtų ir užmigusi, bet po kurio laiko išgirdo, kad kažkas juda. Beveik pašoko iš lovos, bet visą kūną varstantis skausmas skubiai priminė apie save, tad teko vėl išsitiesi lovoje. Galvoje skriejo visi įmanomi prakeiksmai tai bukaprotei. Nors kokia ten bukaprotė - ji visiška beprotė. Galų gale susitelkusi ties tuo, kas čia vyksta, Deoiridh suvokė, kad kvėša kažkur eina. Nešdinkis ir daugiau niekada negrįžk mintyse maldavo animagė, nors to tikėtis buvo naivu. Neatrodė, kad šita mažylė būtų iš tų, kurie taip paprastai pasiduoda. Buvo šiek tiek smalsu, kur ji eina, bet grifiukė tikrai neketino eikvoti jėgų tam, kad išsiaiškintų.
Kartkartėmis užsimerkdama Deoiridh stebėjo raudongaurę. Kartą, ko gero, užsimerkė pernelyg ilgam, mat pravėrusi akis pamatė, kad ta mergiotė yra visai šalia jos.
- Ko tau... - pradėjo klausimą grifiukė nė akimirkai nepatikėjusi, kad Levanda nori taikytis. Kur jau ten!
Ir, pasirodo, netikėjo ne be reikalo. Pajutusi nemalonų kvapą Deoiridh sutriko, bet neprireikė daug laiko, kad suprastų, kas atsitiko. Laimei, pavyko nepasiduoti panikai, tad tiesiog pagriebusi stiklinį butelį, stovėjusį ant stalelio prie lovos, išpylė vandenį sau ant galvos. Jausmas, švelniai tariant, nebuvo malonus, tačiau plaukai ir taip nukentėjo. Ką pasakys Matthew?! Nenoromis prisiminusi nutikimą ant... To nelemto stogo! Deoiridh susiraukė. Ne, dabar tikrai reikėjo pamokyti tą visišką idiotę. Kelias akimirkas mąsčiusi suprato patį geriausią ginklą turinti savo rankose. Judėti vis dar buvo sunku, bet grifiukė prisivertė atsisėsti. Ilgokai žiūrėjusi į Levandą galų gale nusitaikė. Daugiau nebemąsčiusi paleido butelį jos link. Vaizduotė jau piešė vaizdus, kaip jis trenkiasi tiesiai į tą kvailą snukį. O štai pati grifiukė atsigulė ir palindo po antklode taip, tarsi čia nieko nebūtų įvykę.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Palatos
« Atsakymas #668 Prieš 2 metus »
Levanda vis dar jausdama pergalės skonį ant liežuvio galo, mažučiais žingsneliais ir susilenkusi per juosmenį, iš tolo, turbūt, atrodydama net blogiau, nei jos šimtametė senelė, bandė nusigauti iki madam Pomfri kabineto, kad šią perkeltų į kitą palatą arba bent jau duotų kitą lova. Mat po šito "incidento" vargu ar animagė nemėgins atkeršyti.
Merginai nespėjus net dorai atsitraukti nuo liepsnojančios pasipūtėlės, ši jau atkeršijo sviesdama į ją stiklinį butelį. Tiesą pasakius, prireikė nemažai laiko, kol Levanda suprato, jog skausmas, pervėręs jos makaulę, buvo ne kas kita, kaip butelio šukė. Na ir stipri mano makaulė, kad į ją atsitrenkęs butelis dūžta... Ji dar kurį laiką, nejautė iš po pulsuojančios žaizdos sruvančio kraujo, mat buvo taip įniršusi ant prakeiktos rupūžės, jog skaudanti galva, kur buvus, kur nebuvus.
Levanda, atsigręžusi į animagę, jau žiojosi ją išplūsti, nutaisiusi savo aristokratišką veidelį ir užrietusi nosytę. Tačiau, nespėjus tarstelėti nei žodžio, ketvirtakursės regėjimo lauke pasipylė žiežirbos ir žvaigždutės it iš kokio animacinio žiobarų filmuko. Ji susiėmė už raudonos makaulės ir suprato, jog žaizda kur kas rimtesnė, nei ji manė. Tik dabar, pradėjusi suvokti pasipūtėlės niekšybės mastą, klastuolei apsisuko galva, o žaizdą pradėjo skaudėti dvigubai smarkiau.
Keturiolikmetė, pasilenkusi prie savo lovos ir suspaudusi žaizdą pirštais, iš visų jėgų stengėsi nepravirkti. Dabar jai rūpėjo ne tai, kaip greičiau sustabdyti srovele bėgantį kraują, bet kaip neišspausti ašarėlės ar nesukūkčioti priešės akivaizdoje. Levanda net nesiruošė pasirodyti silpna, o tuo labiau, prašyti jos pagalbos, nors, akivazidu, pati susitvarkyti nelabai pajėgs, mat nuo kraujo slidžiai pirštais, galėjo užčiuopti lyg ir stiklo šukę, sukėlusią kraujavimą.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Palatos
« Atsakymas #669 Prieš 2 metus »
Pergalės skonis buvo toks saldus, kad Deoiridh pamiršo skausmą ir diskomfortą, kurį pati jautė dėl sužeidimų. Pagaliau raudongaurė gavo ko nusipelniusi, nors grifiukė pamažu pradėjo suprasti, kad pradėjo šitą nesąmonę visiškai be reikalo. Tiesą sakant, priešininkė jai visiškai nieko nepadarė, nebent parodė pasišlykštėjimą varlėmis.
Vis dėlto išdidumas dabar neleido pripažinti, kad priežasčių muštis nebuvo. Tuo labiau, kad raudongaurė atsakė ne itin draugiškai. Jei būtų norėjusi, būtų galėjusi neatsakyti tuo pačiu. Vis dėlto ir ji nebuvo angelėlis, tad dabar ramiai buvo galima džiaugtis pergale.
Ko gero, Deoiridh tai ir būtų dariusi, bet po kiek laiko suprato, kad priešei iš pakaušio bėga kraujas. Iš pradžių norėjosi sukikenti, bet galiausiai grifiukė suprato pati esanti dėl to kalta. Kad ir kaip ten būtų, rimtai sužeisti raudongaurės ji nenorėjo. Vis dėlto ne aš mus numečiau nuo stogo irzo Deoiridh tarsi bandydama pasiteisinti. Ko gero, prieš save, nes neatrodė, kad kam nors kitam itin rūpėtų jos savijauta. Tik jau ne raudongaurei, kurią, panašu, dabar teks gelbėti.
Sunkiai atsidususi Deoiridh pakilo iš lovos. Galva šiek tiek apsvaigo, bet mergaitė stengėsi to nepaisyti. Žengusi kelis žingsnius priešininkės link ji vos nenugriuvo ant žemės, bet susvyravusi vis dėlto išsilaikė ant kojų. Situacija buvo daugiau nei kvaila, bet pagaliau pavyko prieiti prie raudongaurės lovos. Laimei, Deoiridh nepamiršo nuo stalelio prie lovos pasiimti lazdelę, tad dabar galėjo iš karto imtis veiksmų. Nukreipė magiškąjį įrankį į raudongaurę ir pradėjo raustis atmintyje. Priešininkė turbūt galvojo, kad grifiukė mąsto, kokiais kerais trinktelėti, bet ji teištarė:
- Episkey.
Neįsivaizdavo, ar šis burtažodis yra pats tinkamiausias tokioje situacijoje, bet joks kitas į galvą neatėjo. Kai atrodė, kad viskas ne taip ir blogai, Deoiridh nieko daugiau nesakiusi pasuko link savo lovos. Tegul raudongaurė nesitiki atsiprašymo! Šiaip ar taip, ligoninėje jos atsidūrė tik per ją.
Pasiekusi nepaprastai viliojančius patalus grifiukė lengviau atsiduso. Nesitikėjo susitaikyti su raudongaure, bet gal ji supras, kad Deoiridh nėra kažkokia velnio išpera?..
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Palatos
« Atsakymas #670 Prieš 2 metus »
Levanda jau norėjo šauktis madam Pomfri, kad ši jai sutvarkytų dabar kraujuojančią raudoną makaulę, tačiau mergina suprato, jog kviesdama burtininkę, ne tik parodys rupūžei, jog yra smarkokai sužeista, bet gaus į kailį nuo Pomfri. Žinoma, ne klastuolės kaltė, kad dabar jos galvoj styro stiklo šukė, bet ji padegė pasipūtėlės suveltus plaukus. Ne, jos abi tikrai taip lengvai nebūtų išsisukusios. Žinant tai, jog madam Pomfri nelabai mėgsta ketvirtakursę, o ir ši nelabai žavisi jos susiraukusiu veidu, mergina buvo įsitikinusi, jog už tokį chaosą bus atimti ne keli, bet keliasdešimt koledžo taškų, o to jau būtų per daug.
Levandos savigarba neleido jai nieko kito daryti, kaip tik bandyti sustabdyti kraujavimą pačiai. Ji apsidairiusi nerado savo burtų lazdelės, o galva vis nepaliaujamai tvinksėjo. Skausmas, kuris logiškai mąstant, turėtų apmalšti, dabar dar labiau kankino keturiolikmetę. Ji negalvodama bandė išsitraukti svetimkūnį iš makaulės, tačiau kruvini pirštai vis nuslysdavo stiklo paviršiumi, tad ši užduotis pasirodė ne iš lengvųjų. Šiaip ne taip, surauktu veidu ir suspaustomis lūpomis ji išsitraukė stiklo gabaliuką, kuris styrojo pasimetęs tarp jos sukruvintų plaukų.
Dabar kraujas dar labiau plūstelėjo iš žaizdos. Žinoma, to ir reikėjo tikėtis. Jei Levanda bent sekundę būtų pagalvojusi, prieš kažką darant, gal dabar nestovėtų sustingusi ir velniškai išsigandusi, bet galvoti su plyštančia iš skausmo galva buvo misija neįmanoma. Vienintelė ją guodžianti mintis buvo ta, kad ši, bijodama atsimerkti, nemato žaizdos ir krauju susitepusių pirštų.
Staiga skausmas pamažu atslūgo. Tarp raudonų plaukų besislepiantis randas pamažu traukėsi. Mergina lėtai atmerkė akis ir nusistebėjo, jog nemato jokių žiežirbų ir tų paukštelių, kuriuos rodo žiobarų filmukuose, kai kažkas susižeidžia, skraidančių regos lauke. Dar kartą gerai apsičiupinėjusi makaulę ir įsitikinusi, jog ta nekraujuoja, atsisuko į priešę. Nors klastuolė buvo per daug apkvaitusi nuo skausmo, kad galėtų pastebėti, kaip rupūžė jai padeda, tačiau buvo įsitikinusi, jog tai tos mergiūkštės darbas. Juk kraujuojanti makaulė pati magiškai nesusitvarko, deja.
Nors Levanda suvokė, jog toks poelgis vertas atsiprašymo, tačiau jos liežusi neapsivertė pasakyti kažką malonaus. Mergina tylomis įsiropštė į savo lovą, taip, kad mėlynės kuo mažiau liestųsi su čiužiniu, nors tai buvo vargiai įmanoma. Atsikvošėjusi keturiolikmetė pastebėjo, jog jos marškiniai sukruvinti ir staigiai pakėlė galvą nuo pagalvės, vildamasi, jog ši dar nespėjo išsitepti krauju.
Ji pažvelgė rupūžei į akis. Tik dabar suprato, kad nežino jos vardo. Nors neketino atsiprašinėti ar padėkoti už sutaisytą makaulę, mat vis dar jautė pagiežą ir pyktį dėl to, jog būtent ši mergiūkštė pradėjo muštynes, tačiau sugavusi priešininkės akis išspaudė vos pastebimą šypsenėlę. Taip, dabar viskas baigta. Žinoma, neaišku ar ilgam, mat pasipūtėlė yra neprognozuojama. Klastuolė pasidėjusi dilbį po galva, taip vildamasi nesutepti pagalvės užvalkalo, nusisukusi nuo merginos užsimerkė. Tik dabar pajautė visą nuovargio ir ritimosi nuo stogo sukeltą skausmą. Kai žiobarai sako, kad jaučiasi kaip partrenkti traukinio, ar mašinos, ji galėjo drąsiai ištarti, jog jaučiasi kaip nukritusi nuo stogo ar išsitėškusi ant žemės. Keršto jausmas, staiga užleido vietą gėdai. Tad ši dabar lėtai kankinosi apie tai galvodama ir bandydama užmigti.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Palatos
« Atsakymas #671 Prieš 2 metus »
Deoiridh neprisiminė, kada paskutinį kartą degė tokia juoda neapykanta. Net Želatina buvo geriau nei šita kvėša. O tai reiškė tikrai daug. Deoiridh seniai neprisiminė, nuo ko viskas prasidėjo. Lyg ir viską pradėjo būtent ji, tačiau tai dabar nebuvo svarbu. Raudongaurė ne tik atsakė tuo pačiu, bet dar ir numetė jas abi nuo stogo. Tai, kad reikia gaišti laiką kvailoje ligoninėje, yra tik jos kaltė. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl grifiukė degė juoda neapykanta raudongaurei. Galbūt ir ne. Nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji tiesiog pavargo būti gera ir mandagi, kokia stengėsi būti prie Sigurdo. Tikriausiai jai tereikėjo vietos išsilieti, o šita kvėša pakliuvo po ranka.
Šios mintys gal ir būtų padėjusios Deoiridh aprimti ir galbūt netgi atsiprašyti. Vis dėlto faktas, kad toji nieko nepasakė apie pagydytą galvą, buvo pernelyg įžūlus. Nepaisant to, kad Deoiridh pati tą galvą praskėlė, dabar tikėjosi bent kokio malonesnio žodžio. Galėjo palikti raudongaurę čia nukraujuoti! Bet ne. Ji parodė šiokį tokį gerumą, o ta net nereaguoja!
Škotė stebėjo, kaip priešė lipa iš lovos ir mintyse linkėjo jai kuo skaudžiau iškristi. Deja, noras neišsipildė, o raudongaurė dar ir įsispoksojo į Deoiridh. Pastaroji susiraukė. Noro spoksoti į kvėšą ir kvailai tylėti nebuvo, bet o ką daryti? Akivaizdu, kad su ja kalbėtis neįmanoma. Net atsiprašiusi ir pripažinusi kaltę Deoiridh garantuotai būtų apkaltinta dar dviem šimtais trisdešimčia dalykų.
Vis dėlto kol kas kvėša tylėjo, o tai jau buvo nemaža pažanga. Turbūt buvo galima tikėtis, kad netrukus bus paskelbtos paliaubos. Aišku, raudongaurė nesiteiks to pasakyti garsiai, tad viską teks tik spėlioti. Jeigu po to bandys aiškinti, kad Deoiridh yra bailė, dar atsiims. Grifiukė susitaikyti nenorėjo, bet toliau muštis nebeturėjo jėgų. Kol kas. Kai gerai išsimiegos, o sužeidimai užgis, istorija prasidės iš naujo.
Panašu, kad kvėša taikėsi miegoti. Deoiridh patenkinta kilstelėjo antakius ir atsargiai atsisėdo. Galva vis dar svaigo, tačiau grifiukė to nepaisė. Kurį laiką pasėdėjusi nutarė, kad raudongaurė užmigo. Puiku. Nebuvo lengva, bet Deoiridh atsistojo iš lovos ir patraukė priešės link. Sustojusi kiek pasvarstė, ar verta ką nors daryti, bet nutarė, kad šiam kartui gana. Ir taip ji liko nugalėtoja. Nors ir skauda visą kūną, kuo ramiausiai eina lauk iš ligoninės. Na, gal ir ne “kuo ramiausiai”, mat mergaitė gerokai prisibijojo sutikti seselę. Vis dėlto ji lėtai, tačiau ryžtingai keliavo palatos durų link. Jas pasiekusi dar kartą žvilgtelėjo į lovoje drybsančią kvėšą. Lūpas iškreipė nežymi šypsenėlė, ir Deoiridh galiausiai paliko palatą. Gal ir klius nuo seselės, bet prieš akis nestovintis kvėšos vaizdas buvo to vertas.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


Ats: Palatos
« Atsakymas #672 Prieš 1 metus »
  Danas iš tos prakeiktos laukymės visgi nukulniavo iki ligoninės sparno. Ten jį pasitiko madam Pomfri.
- Dar viena kerų auka. Gulkis į palatą, - pasakė ji ir padėjo jam nueiti. Tai nebuvo labai sunku, nes Danas jau priprato vaikščioti su skausmu. Jis atsigulė bei pradėjo laukti. Taip, gal jei būčiau sutikęs, kad ta klastuolė mane pagydytų nebūtų reikėję kentėti to skausmo, tačiau... Ne, tai pernelyg pavojina. Pagalvojo penktakursis. Na, dabar jau vis tiek nebuvo įmanoma ko nors pakeisti, todėl jam teliko džiaugtis, kad pagaliau čia atėjo.
- Galite tai pagydyti? - vis dėlto paklausė vaikinas. Tikėjosi, kad tai įmanoma be kerų pagalbos. Šiandien jis daugiau nenorėjo girdėti nei vieno burtažodžio.
- Taip, jei tinka be kerų. Galėčiau ir kerų pagalba, žinoma, bet manau, kad be kerų veiksmingiau. Šitai pagydyti lengva.
- Taip, žinoma.
  Madam Pomfri pradėjo kažko ieškoti, todėl Danui beliko laukti ir pamiršti, kad skauda. Nors, tiesą sakant, dabar jam atrodė, kad tai tiesiog neįmanoma.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
Ats: Palatos
« Atsakymas #673 Prieš 1 metus »
   Sofi jau žingsniavo, tiksliau bėgo Hogvartso koridoriais. Bet netoli palatų ji sustojo, supratusi, kad jeigu kažkas patikrins paskutinius jos naudotus kerus lazdelėje, tai bus atkeikimas prieš jos pirmiau panaudotus kerus. Jeigu kažkas tai sužinotų, tikrai išsiaiškintų ir kas įsivėlė į šį reikalą, tad ji sau po nosim sušnibždėjo Lumos, o po to Nox, kas nebūtų visiškai susijusi.
   Ji priėjo prie palatos, sustojo prie pat jos ir prisiglaudė prie sienos. Mergina klausė apie ką jie kalbasi. Savo vardo kol kas ji neišgirdo. Tai buvo geras ženklas. Ji stebėjo pro kraštelį kaip madam Pamfri kažko ieškojo, o neradusi išėjo. Sofi suprato, kad geresnės galimybės neras ir įėjo į palatą.
 - Visgi priėjai. Žinau, kad nenori manęs čia matyti, taigi tuoj išeisiu. Tik noriu paklausti, dabar ką būtum pasirinkęs? Užsičiaupti ir išskristi velniop iš laukymės, neišskristi, bet leisti, kad sugydyčiau ar šliaužti čia kaip visiškas kvailys? Tik klausiu,- ji nutilo ir tada pasakė,- Tu turbūt manai, kad aš beprotė? Ir žinok, yra teisybės, bet ir tavo smegeninė ne didžiausia, tik man rūpi, kas nutiks tau, žinau, kad pasveiksi, bet vis tiek, juk nuo to priklausau ir aš.- klastuolė išliejo visas mintis susikaupusias šiandien.

Ats: Palatos
« Atsakymas #674 Prieš 1 metus »
  Madam Pomfri kažko ieškojo, o neradusi išėjo. Tiesa, nuo to buvo tik blogiau, nes tada atėjo kaltininkė. Tiesą sakant, Danas tikrai nesitikėjo, jog ji čia pasirodys. Manė, kad tiesiog nueis. Tačiau išgirsti žodžiai viską paaiškino. Švilpis pasimuistė.
- Ačiū, kad rūpi tik dėl to, jog niekas tavęs neįtartų, - užvertė akis. - Turbūt jau panaudojai kitus kerus jei kas nors tikrintų, ar ne? - paklausė. Dabar nenorėjo turėti jokių reikalų su šita persona. Į jos klausimą atsakyti tikrai neketino. Dabar Švilpynės koledžo atstovas tik norėjo, kad pagaliau sugrįžti madam Pomfri ir klastuolė išsigandusi išeitų. Žinojo, kad ji čia neužsiliks. Jai juk svarbiausia išsaugoti savo kailį. Pagalvojo Danas suirzęs.
- Eik iš čia, - piktai sumurmėjo. Tikėjosi, kad to užteks, jog klastuolė paliktų jį ramybėje. Nenorėjo nei dabar, nei kada nors ateityje daugiau jos matyti.
- Madam Pomfri pasitikiu labiau nei tavimi, - sumurmėjo. Bet nuėjo į ligoninę ne todėl, kad abejotų merginos kerėjimo sugebėjimais. Tiesiog nenorėjo, kad ji lyg niekur nieko nesugalvotų jam toliau kenkti.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.